Byla P-602-177-12
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan (pranešėja), posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos paduotą prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 pagal pareiškėjų A. G., I. M., V. S. skundą atsakovui Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos kultūros ministerija) dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai A. G., I. M., V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą su skundu (t. I, b. l. 1-10, t. II, b. l. 7-18), prašydami: 1) panaikinti Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos (toliau – ir Departamentas) direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarytos laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadas (toliau – ir Laikinosios darbo grupės išvados); 2) panaikinti Departamento Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos (toliau – ir Atestavimo komisija) 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įformintą Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo (toliau – ir Atestavimo komisijos sprendimas).

5Pareiškėjai paaiškino, kad 2010 m. balandžio 22 d. Atestavimo komisija priėmė sprendimą, kurio pagrindu jie 2010 m. gegužės 4 d. gavo pranešimą dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų panaikinimo. Departamentas 2010 m. birželio 18 d. sprendimu atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gegužės 13 d. nutartimi įpareigojo Departamentą skundą išnagrinėti iš esmės. Pareiškėjams A. G. ir V. S. D. direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. atsakymais Nr. (13.12)2-324 ir Nr. (13.12)2-323 nurodyta, kad, atsižvelgiant į 2011 m. sausio 20 d. Laikinosios darbo grupės išvadas, siūloma kreiptis į Departamento direktorių dėl atestato išdavimo pagal atskiras veiklos rūšis, suteikiant atitinkamą kvalifikacinę kategoriją, pagal kurias pareiškėjai neprarado teisės būti pripažintais atestuotais specialistais. I. M. iki šiol atsakymo negavo. Pareiškėjai manė, kad atsakymas turėtų būti toks pat, kadangi visi pareiškėjai rėmėsi tais pačiais argumentais. Departamentas, neatsakydamas pareiškėjui I. M. ir nepriimdamas konkretaus sprendimo dėl jo atestato, pažeidžia jo teisėtus lūkesčius. Atsakymų pagrindas yra Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 sudarytos Laikinosios darbo grupės išvados. Pareiškėjai atkreipė dėmesį, kad Specialistų, vykdančių nekilnojamojo kultūros paveldo taikomuosius mokslinius tyrimus, rengiančių tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektus, atliekančių tvarkomuosius paveldosaugos darbus bei vadovaujančių tokiems darbams, atliekančių paveldosaugos (specialiąją) ekspertizę, atestavimo taisyklėse, patvirtintose Kultūros ministro 2005 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. ĮV-146 (toliau – ir Atestavimo taisyklės), nenumatytas Departamento direktoriaus įsakymo priėmimas atestato panaikinimo atveju, todėl Laikinosios darbo grupės išvados laikytinos administraciniu aktu.

6Pareiškėjai teigė, kad Laikinoji darbo grupė išvadoje remiasi ne visapusiškai ištirtais faktais ir teisės aktų nuostatomis, bet kitų Departamentų komisijų, tame tarpe Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-503 sudarytos Laikinosios komisijos išvadomis 2010 m. kovo 24 d. Nr. RG-45 (toliau – ir Laikinosios komisijos išvados Nr. RG-45) bei Departamento direktoriaus 2010 m. balandžio 19 d. patvirtintu aktu Nr. RG-50 (toliau – ir Žalos aktas). Laikinoji darbo grupė turėjo patikrinti, ar Atestavimo komisijos sprendimas prieštarauja teisės aktams, o ne remiantis kitų komisijų išvadomis iš naujo tvirtinti pažeidimus, nors jie nėra nustatyti administracinio teisės pažeidimo protokoluose. Pagal Atestavimo taisyklių 51.1 punktą atestatas gali būti panaikinamas tik tada, kai yra priimtas individualus administracinis aktas, kuriuo nustatytas teisės aktų pažeidimas ir pripažinta, kad pareiškėjų veiksmai sukėlė ar galėjo sukelti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių praradimą. Pabrėžė, jog Atestavimo komisija nėra Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) numatytas subjektas, galintis vykdyti procedūrą pripažįstant asmenį padariusiu administracinį teisės pažeidimą. Laikinoji komisija pagal Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. Į-053 buvo sudaryta ir jai pavesta atlikti Departamento Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimą dėl Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje vykdomų tvarkybos darbų, todėl ji neturėjo kompetencijos vertinti pareiškėjų veiksmų. Pareiškėjų veiksmų vertinimas ir Laikinosios darbo grupės išvadose nurodyti Vilniaus teritorinio padalinio padaryti pažeidimai nėra susiję su pareiškėjų atestavimu ir skiriasi savo tikslais, motyvais ir reikšme. Todėl Laikinoji darbo grupė negalėjo remtis Laikinosios komisijos medžiaga. Laikinoji darbo grupė neturėjo remtis Žalos aktu, nes Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2277-171/2010 priimtoje 2010 m. spalio 21 d. nutartyje pripažino, kad Žalos aktas neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) nurodytų būtinųjų individualaus administracinio akto turinio. Laikinoji darbo grupė privalėjo nagrinėti tik Atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokolą Nr. 05, tačiau ji nurodė tik Atestavimo komisijos protokolo konstatuojamąją dalį, kuri yra tik atitinkamų teisės aktų pavadinimų nurodymas nekonkretizuojant atskirais straipsniais ir punktais. Laikinoji darbo grupė nenagrinėja Atestavimo komisijos protokole nustatytų aplinkybių, jų necituoja ir jomis nesiremia, o iš naujo aprašinėja ir konstatuoja faktines aplinkybes. Laikinoji darbo grupė papildomai nurodo Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo (toliau – ir Paveldo apsaugos įstatymas, NKPAĮ) 19 straipsnio 4 dalį, kuri nebuvo pažymėta Atestavimo komisijos protokole. Atestavimo komisijos protokole nebuvo nagrinėtas klausimas dėl pareiškėjų parengto projekto aiškinamojo rašto tinkamumo, o Laikinoji darbo grupė pasisako dėl šio dokumento trūkumų. Pabrėžė, jog Laikinoji darbo grupė nenurodo motyvų, kodėl laiko brėžiniuose įtvirtintus sprendimus žalojančiais kultūros paminklo interjero autentiškumą. Laikinosios darbo grupės išvados prieštarauja Statybos inspekcijos 2010 m. balandžio 7 d. rašto Nr.(7.9)-2D-3617 „Dėl statinio statybos rūšies nustatymo“ išvadai dėl remonto rūšies nustatymo. Laikinoji darbo grupė išvadų 6 punkte teigia, kad nors projekto tekstinėje dalyje įvardinti kultūros ministro 2006 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. ĮV-183 ir 2007 m. birželio 4 d. įsakymu Nr. ĮV-330 patvirtinti PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.06.02:20 06“ Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.02.03:2007“ Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro paveldo tvarkyta“, PTR 2.07.01:2006 „Sienų tapyta. Bendrieji reikalavimai“, tačiau jokie tvarkybos darbai pagal šiuos PTR neprojektuoti ir šiais dokumentais nesivadovauta, o Atestavimo komisijos išvadų konstatuojamojoje dalyje nurodoma priešingai. Laikinoji darbo grupė pripažįsta, kad atitinkami PTR negali būti taikomi pareiškėjų parengtam projektui, tačiau nekonstatuoja, kad Atestavimo komisija, priimdama sprendimą dėl pareiškėjų atestatų panaikinimo, šiuos PTR taikė ir juos nurodė nepagrįstai ir neteisėtai. Pabrėžė, jog Laikinosios darbo grupės argumentavimas neatitinka išankstinės ginčų komisijos sprendimo reikalavimų, nes nepripažįsta akivaizdžių teisinių klaidų, padarytų Atestavimo komisijos sprendime, bei teismų praktikoje įtvirtinto reikalavimo, kad vien įvairių teisės aktų išvardijimas ginčijamame sprendime, konkrečiai nenurodant, kokia būtent teisės norma ar normomis remiamasi, negali būti vertinamas kaip teisės akto pagrindimas teisės aktų nuostatomis. Manė, kad Laikinosios darbo grupės 8 punkto išvada, papildomai nurodant dar vieną Atestato panaikinimo pagrindą – Atestavimo taisyklių 51.2 punktą, nepagrįsta nei teisiniais, nei faktiniais motyvais.

7Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į skundą (t. II, b. l. 158-162) prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad sudarė Laikinąją darbo grupę ir įpareigojo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų 2010 m. gegužės 19 d. skundą. Laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. tyrimo išvados laikytinos viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu sprendimu. Laikinoji darbo grupė tyrė Atestavimo komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tikrino, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, ar nustatytos aplinkybės leido kvalifikuoti konkrečių teisės aktų pažeidimus, ar buvo pagrįstai nustatytos Atestavimo taisyklių 51 punkte numatytos sąlygos, įgalinusios priimti sprendimą dėl atestatų galiojimo panaikinimo. Viešojo administravimo subjekto sprendimas buvo išsiųstas pareiškėjams, tačiau šie dėl atestatų pagal atskiras veiklos rūšis išdavimo į nesikreipė, Atestavimo komisijos sprendimu pripažintų negaliojančiais atestatų negrąžino ir pažeidė Atestavimo taisyklių 53 punktą. Nurodė, kad atestatų galiojimo panaikinimas – profesinė atsakomybė, taikoma pagal viešosios teisės normas (Atestavimo taisyklių 51 p.). Būtinus juridinius faktus (faktinį pagrindą), įgalinančius taikyti minėtą profesinę atsakomybę, turi teisę nustatyti Departamento valstybės tarnautojai. Pagal Atestavimo taisyklių 51.1 punktą teisinis pagrindas yra formalus teisės aktų pagrindu nustatytų paveldosauginių reikalavimų pažeidimas.

8Nurodė, jog Atestavimo komisijos nariai įvertino visas aplinkybes, vyko apžiūrėti įvykdytų tvarkybos darbų į Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblį, vertino VšĮ Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybos užsakymu UAB „Archinova“ parengtą Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Galerijos ir Aušros Vartų koplyčios vidaus patalpų paprastojo remonto techninio projekto dalį „Tvarkybos darbai: Aušros Vartų koplyčios (02) ir Galerijos (03) vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas, esamų turėklų remontas“ (bylos Nr. AN.LP.2007 10 22 -02,03-TP-TD, projekto vadovas A. G., 2009-11; toliau – ir Tvarkybos darbų projektas), vietoje vertino, ar tvarkybos darbai atlikti pagal Tvarkybos darbų projektą, nagrinėjo Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Vilniuje, Aušros Vartų g. 12, 14, kultūros vertybės pagrindinio dosjė, Idalijos B. A. Vartų koplyčios 2001 m. polichrominių tyrimų ir spalvinio sprendimo pasiūlymus, laikinosios komisijos išvadas, kitus dokumentus, vertino, ar pažeisti įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo apsaugą, reikalavimai. Pažymėjo, kad nėra nustatytas reikalavimas, kad profesinės atsakomybės faktiniai pagrindai būtų nustatyti individualiu administraciniu aktu. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2277-171/2010 yra konstatavęs, kad 2010 m. balandžio 19 d. Žalos aktas nėra individualus ar norminis administracinis aktas, o faktinio konstatuojamojo pobūdžio dokumentas. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašte 2010 m. balandžio 7 d. Nr. (7.9)-2D-3617 konstatuota, kad nustatyti vykdomų darbų nukrypimai nuo projekto: įrengtos papildomos pakopos, pašalintas grindų nuolydis, antrojo laiptakio pakopos demontuotos, šildymo prietaisų sumontuota daugiau, šildymo sistemos dalis paklota sienose, nors numatyta grindyse. Konstatuota, kad tvarkybos darbų projekto pakeitimai turi būti suderinti pagal PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projekto rengimo taisyklės“ reikalavimus. Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) 1 straipsnio 2 dalies 2 punktu nustatyta, kad Statybos įstatymas netaikomas tvarkomiesiems paveldosaugos darbams bei su jais susijusioms procedūroms. Pareiškėjai atsakė į Atestavimo komisijos pateiktus klausimus, pripažino, kad pažeidimai yra padaryti (Atestavimo komisijos posėdžio protokolas 2010 m. gegužės 4 d. Nr. 05).

9Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija (toliau – ir Kultūros ministerija) ginčo sprendimą paliko spręsti teismo nuožiūra. Nurodė, kad Kultūros ministerija nekilnojamojo kultūros paveldo specialistų atestavimo procese nedalyvauja ir nepriima jokių administracinių sprendimų (t. II, b. l. 175-177).

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu (t. III, b. l. 37-47) A. G., I. M., V. S. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-053 sudarytai Laikinajai komisijai buvo pavesta atlikti Vilniaus teritorinio padalinio veiklos patikrinimą dėl Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 748) vykdomų tvarkybos darbų pagal Vilniaus teritorinio padalinio 2009 m. gruodžio 23 d. išduotą leidimą atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosauginius darbus Nr. 42. Buvo tikrinamas tvarkybos darbų galerijoje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27325) atlikimas. Laikinoji komisija pateikė išvadas dėl pažeidimų, padarytų tvarkybos darbų vykdymo metu, o išvadų 2, 3, 4 punktuose buvo pasiūlyta Atestavimo komisijai svarstyti klausimą dėl A. G., I. M., R. B. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestato galiojimo panaikinimo. Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-056 sudarytai komisijai buvo pavesta nustatyti sužaloto kultūros paminklo – basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 748) galerijos (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27325) ir koplyčios (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27324), esančių Vilniuje, Aušros vartų g. 12, 14, atkūrimo būdą ir įvertinti nuostolių dydį. 2010 m. balandžio 19 d. Akte Nr. RG-50 komisija nustatė padarytus pažeidimus ir konstatavo, kad nuostoliai įvertinami 22 661,27 litų. Atestavimo komisija, vykdydama Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-053 sudarytos komisijos išvadų 2, 3 ir 4 punktus, 2010 m. gegužės 4 d. posėdžio protokolu Nr. 05 taikė Atestavimo taisyklių 51.1 punktą ir nutarė panaikinti A. G. 2006 m. liepos 25 d. išduoto Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestato Nr. 0460 galiojimą, I. M. 2009 m. vasario 20 d. išduoto Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestato Nr. 1109 galiojimą, Virgilijui A. S. 2006 m. liepos 25 d. išduoto Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestato Nr. 0438 galiojimą. Buvo pripažinta, kad A. G. ir I. M. tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektą parengė ir veiklą vykdė pažeisdami Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34, 36 ir 41 dalis, 23 straipsnio 1, 2, 9 ir 10 dalis; Aplinkos ir Kultūros ministrų 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 patvirtinto STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“ IV dalies 7 punktą; Kultūros ministro įsakymais patvirtintų PTR 4.04.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės, PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimus. V. S. paveldosaugos darbų projekto specialiąją ekspertizę atliko pažeisdamas Paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8, 9 punktus; Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtinto PTR 4.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės IV dalies 12 ir 13 punktus. Departamento direktorius 2010 m. gegužės 4 d. įsakymu Nr. Į-153 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų pripažinimo netekusiais galios“ pripažino netekusiais galios A. G., I. M. ir V. A. S. atestatus (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010).

13Pabrėžė, jog pareiškėjų atstovas 2010 m. gegužės 19 d. su skundu kreipėsi į Departamento direktorių, prašydamas panaikinti sprendimus dėl atestatų galiojimo panaikinimo. Skunde nurodė, kad Laikinosios komisijos išvados viršijo Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakyme Nr. Į-053 numatytą užduotį. Be to, išvados negali būti laikytinos individualiu administraciniu aktu. Departamento direktorius 2010 m. birželio 18 d. sprendime Nr. (3.11)2-1796 „Dėl 2010-05-19 skundo Nr. (3.11)2-1796“ nurodė, kad, įvertinus taisyklių nuostatas, darytina išvada, jog Atestavimo taisyklės nesuteikia teisės Departamento direktoriui panaikinti kultūros ministro sudarytos Komisijos sprendimų dėl Atestatų galiojimo panaikinimo. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-2968-171/2010 panaikino Departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 4 d. įsakymą Nr. Į-153 „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų pripažinimo netekusiais galios“ ir Departamento 2010 m. birželio 18 d. sprendimą Nr. (3.11)2-1796 bei įpareigojo Departamentą iš esmės išnagrinėti pareiškėjų skundą. Teismas sprendime konstatavo, kad Departamentas turi ne tik patikrinti, ar buvo laikomasi Atestavimo komisijos darbo reglamento nustatytos tvarkos, tačiau ir išsamiai ir visapusiškai įvertinti, ar Atestavimo komisijos sprendimas panaikinti atestatų galiojimą yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. patikrinti, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, kokie teisės aktų konkretūs punktai pažeisti ir ar buvo nustatyta kuri nors Atestavimo taisyklių 51 punkte numatyta sąlyga, leidžianti priimti sprendimą dėl atestato galiojimo panaikinimo (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010). Departamento direktorius 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarė Laikinąją darbo grupę ir įpareigojo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų 2010 m. gegužės 19 d. skundą.

14Teismas pažymėjo, jog Laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadose konstatuota, kad Atestavimo komisija 2010 m. balandžio 22 d. posėdyje tinkamai ir objektyviai nustatė faktines aplinkybes, įrodančias, kad pareiškėjai padarė nustatytus įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo objektų apsaugą, reikalavimų pažeidimus, vykdant veiklą pagal atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas. A. G. 2006 m. liepos 25 d. išduoto atestato pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, galiojimo panaikinimo pagrindai (Atestavimo taisyklių 51.1 ir 51.2 p.) atsirado dėl veiklos, vykdytos pagal veiklos rūšį – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimas, specializacija – architektūros projektai, III kategorija, I. M. 2009 m. vasario 20 d. išduoto atestato pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, galiojimo panaikinimo pagrindai (Atestavimo taisyklių 51.1 ir 51.2 p.) atsirado dėl veiklos, vykdytos pagal veiklos rūšį – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimas, specializacija – architektūros projektai, II kategorija, V. S. 2006 m. liepos 25 d. išduoto atestato pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, galiojimo panaikinimo pagrindai (Atestavimo taisyklių 51.1 ir 51.2 p.) atsirado dėl veiklos, vykdytos pagal veiklos rūšį – paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų specialioji ekspertizė, nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo specialioji ekspertizė, architektūrinio, urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo, ekspertizės specialisto kategorija. Laikinoji darbo grupė pasiūlė A. G. ir V. S. kreiptis dėl atestatų išdavimo pagal atskiras veiklos rūšis, suteikiant atitinkamą kvalifikacinę kategoriją, pagal kurias jie neprarado teisės būti pripažinti atestuotais specialistais. Departamento direktorius 2011 m. vasario 8 d. raštu Nr. (13.12)2-324 informavo A. G., 2011 m. vasario 8 d. raštu Nr. (13.12)2-323 informavo V. A. S. apie Laikinosios darbo grupės išvadas bei pateikė jas susipažinti. Bylos nagrinėjimo eigoje 2011 m. birželio 8 d. raštu Nr. (13.12)2-1382 Laikinosios darbo grupės išvados buvo pateiktos I. M.. I. M. pateiktame rašte papildomai nurodyta apie jo skundo netenkinimą ir paaiškinta galimybė skųsti. Taigi byloje kilo ginčas dėl Departamento direktoriaus sprendimo, kuriuo peržiūrėtas Atestavimo komisijos sprendimas, formalios išraiškos. Sprendimą priėmusio Departamento atstovas sprendimu dėl Atestavimo komisijos sprendimo prašė laikyti Laikinosios darbo grupės išvadas, o ne raštus, kuriais pareiškėjams išsiųstos išvados. Tuo tarpu pareiškėjo atstovas teigė, kad reikalinga laikyti, jog Departamento direktorius nėra priėmęs sprendimo dėl Atestavimo komisijos sprendimo ir nėra įvykdęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo Nr. I-2968-171/2010.

15Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Atestavimo taisyklių 57 punktas numato, kad specialistas, nesutinkantis su Atestavimo komisijos sprendimu, per 15 dienų gali jį apskųsti Departamento direktoriui, o 58 punktas sako, kad Departamento direktoriaus sprendimą specialistas įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui. Ši nuostata rodo, kad Departamento direktorius dėl Atestavimo komisijos turi priimti sprendimą. Bylos atveju Departamento direktorius sudarė Laikinąją darbo grupę, tačiau šios darbo grupės išvadų pagrindu nepriėmė aiškiai išreikšto sprendimo, kuris turėtų būti skundžiamas teismui. Šioje situacijoje, kai pats administravimo subjektas negali apsispręsti, kuriuo jo sprendimu buvo išspręstas pareiškėjų skundas, apibrėžiant, koks dokumentas turi būti laikomas sprendimu dėl Atestavimo komisijos sprendimo peržiūrėjimo, vadovaujamasi paties administravimo subjekto atstovo pozicija ir laikoma, kad tokiu dokumentu yra Laikinosios darbo grupės išvada. Tačiau šis dokumentas turi esminių trūkumų, kadangi jį priėmė nekompetentingas subjektas. Laikinosios darbo grupės išvadoje yra išreikšta šios darbo grupės požiūris ir valia. Teisės aktai nedraudžia Departamento direktoriui sudaryti darbo grupes tam tikrų klausimų sprendimui, tačiau nėra numatyta galimybė jam suteiktą sprendimo teisę perduoti direktoriaus įsakymu sudarytam subjektui. Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakyme Nr. Į-07 yra nurodyta, kad Laikinosios darbo grupės sudarymo tikslas yra pareiškėjų 2010 m. gegužės 19 d. skundo išnagrinėjimas ir Departamento sprendimo projekto parengimas. Taigi šiuo įsakymu Laikinajai darbo grupei nebuvo perduota sprendimo teisė. Ant prie atsakovo atsiliepimo pateiktos 2011 m. sausio 20 d. Laikinosios darbo grupės išvados matyti rezoliucija be parašo „prašau parengti atitinkamą įsakymo projektą“. Iki šiol įsakymo nebuvo priimta. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos nuostatų 13.4 punkte nurodyta vienintelė galima direktoriaus veiklos forma, kuria išreiškiama jo valia – įsakymų leidimas.

16Pabrėžė, jog, kadangi Departamento direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. rašte Nr. (13.12)2-324 ir 2011 m. vasario 8 d. rašte Nr. (13.12)2-323 taip pat nėra išreiškiama Departamento direktoriaus valia dėl pritarimo Atestavimo komisijos išvadoms, tai ir šis dokumentas negalėtų būti laikomas sprendimu. Departamento direktoriaus pranešimai apie Laikinosios darbo grupės išvadas neišreiškia jo sprendimo dėl šių išvadų patvirtinimo ar paneigimo. Pareiškėjai informuojami apie išvados buvimo faktą, tačiau teisinė raštų reikšmė nėra aiški. Byloje yra susidariusi situacija, kai pareiškėjų atestatų galiojimas panaikintas jau daugiau nei prieš metus priimtu sprendimu. Departamento direktorius iki šiol tinkamai neperžiūri pareiškėjų skundo dėl Atestavimo komisijos sprendimo, jo priimti aktai yra neaiškūs ir klaidinantys. Tokiu būdu pareiškėjams sudaromos kliūtys nesant galutinio sprendimo verstis profesine veikla. Teismas nurodė, jog, pripažinus pažeidimą esminiu, o įprastomis aplinkybėmis tai būtų pagrįsta, atsakovas pakartotų Laikinosios darbo grupės išvadose padarytą sprendimą atskiru dokumentu, dėl ko pareiškėjai turėtų pradėti naują teisminį procesą. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į atsakovo poziciją, išreikštą tiek atsiliepime teismui, tiek paaiškinimuose bylos nagrinėjimo metu. Įvertinęs šią padėtį, o taip pat tai, kad pareiškėjai ginčo objektu laiko Laikinosios darbo grupės išvadas bei skunde pateikia motyvus dėl šių išvadų pagrįstumo, teismas tinkamai formaliai įforminto Departamento direktoriaus sprendimo nepriėmimo dėl Atestavimo komisijos sprendimo nelaikė esminiu procedūriniu pažeidimu.

17Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atestato galiojimo panaikinimas yra reglamentuojamas Atestavimo taisyklių XVI skyriuje. Šių taisyklių 51.1 punkte nustatyta, kad atestato galiojimas panaikinamas Atestavimo komisijos sprendimu už nustatytą įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo objektų apsaugą, reikalavimų pažeidimą vykdant veiklą pagal atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, o 51.2 punktas numato atestato galiojimo panaikinimą už sprendimą, sukėlusį arba galintį sukelti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių praradimą. Atestavimo komisija pripažino, jog pareiškėjai pažeidė Atestavimo taisyklių 51.1 punktą. Tai nurodyta Atestavimo komisijos posėdžio protokolo 1 punkte. Laikinosios darbo grupės išvadose konstatuojama, kad Atestavimo komisija pagrįstai nustatė atestatų galiojimo panaikinimo pagrindus, numatytus Atestavimo taisyklių 51.1 ir 51.2 punktuose. Kadangi Laikinosios darbo grupės sudarymo tikslas buvo Atestavimo komisijos sprendimo patikrinimas, tai veikdama kaip išankstinis ginčų nagrinėjimo organas Laikinoji darbo grupė neturėjo teisės remtis ir kitais atestatų galiojimo panaikinimo punktais, kuriais nesirėmė Atestavimo komisija. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog jis nagrinės ginčą vertindamas pareiškėjų veiksmus tik Atestavimo taisyklių 51.1 punkto pažeidimo aspektu.

18Nurodė, jog Atestavimo komisijos sprendime vertinti pažeidimai yra detalizuoti Laikinosios darbo grupės išvadose, kuriose detaliai aprašyta pareiškėjų veikla, kuri vertinama kaip prieštaraujanti įstatymų ir teisės aktų reikalavimams. Toks papildomas motyvavimas nėra draudžiamas. Tiksli Atestavimo komisijos sprendimo forma nėra numatyta, todėl jiems taikytinas Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnis. Esminių šio straipsnio pažeidimų byloje nebuvo nustatyta, nes iš sprendimo aišku, kokių faktų pagrindu ir koks teisinis vertinimas padarytas. Laikinosios darbo grupės sudarymo tikslas buvo patikrinti sprendimo dėl atestatų galiojimo panaikinimo teisingumą, todėl nepaisant to, kad sprendimą peržiūrintis asmuo negali taikyti papildomų Atestavimo komisijos nenagrinėtų teisės normų pagrindų, nes jam nėra suteikta teisė savarankiškai spręsti dėl atestatų galiojimo panaikinimo, pagal procedūros pobūdį jis turi tik teisę patikrinti priimtą sprendimą, sprendimą peržiūrintis subjektas turi teisę išsamiau išanalizuoti Atestavimo komisijos vertintus faktus dėl atestatų galiojimo panaikinimo ir detalizuoti teisinį veiksmų kvalifikavimą.

19Teismas nesutiko su pareiškėjų skunde dėstoma pozicija, kad priimant sprendimą dėl atestatų galiojimo panaikinimo teisės aktų pažeidimas turi būti patvirtintas kitu atskiru dokumentu. Pažymėjo, jog toks reikalavimas nėra įrašytas Atestavimo taisyklėse. Atestavimo komisija yra sudaroma iš atestuojamos veiklos rūšies ekspertizės specialistų ir įgaliota svarstyti atestavimo klausimus. Taigi Atestavimo komisija turi pakankamai kompetencijos, kad galėtų nustatyti ar patikrinti kitų asmenų – Departamento ar atskirų komisijų, tyrimų metu nustatytus pažeidimus ar pati konstatuoti pažeidimus. Pažymėjo, kad Atestavimo komisijai nėra draudžiama vadovautis jai pateiktais dokumentais, tame tarpe ir Žalos aktu. Tiek Atestavimo taisyklių, tiek Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos darbo reglamento, patvirtinto Kultūros paveldo departamento direktoriaus 2005 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. Į-247, nuostatos dėl Atestavimo komisijos procedūrinės veiklos yra itin lakoniškos. Tokiu atveju reikalinga remtis bendraisiais viešojo administravimo principais – užtikrinti, kad sprendimai būtų priimti nešališkai, objektyviai ištiriant pateiktus faktus, įvertinant rašytinius dokumentus. Nurodė, jog negalima sutikti su pareiškėjų argumentu, kad Žalos aktas teismo pripažintas netinkamu administraciniu aktu. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. I-2277-171/2010 yra konstatuota tik tai, kad Žalos akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimas teisme negali būti nagrinėjamas dėl to, kad šiuo aktu nėra įtakojamos pareiškėjų teisės, nes aktas nenustato įpareigojimų. Pareiškėjai ginčija Laikinosios komisijos, sudarytos pagal Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymą Nr. Į-053, teisę svarstyti pareiškėjų veiklos tinkamumo klausimą. Teisės aktai nenumato Atestavimo komisijai pateikiamų duomenų šaltinių. Todėl klausimas dėl to, iš kokio šaltinio Atestavimo komisija sužinojo apie Atestavimo taisyklių 51 punkto išvardintas aplinkybes, laikomas nesvarbiu. Teisiškai reikšmingu klausimu yra tai, ar Atestavimo komisija įsitikino Atestavimo taisyklių 51 punkto numatytų aplinkybių buvimu ir ar tinkamai jas įvertino.

20Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Atestavimo taisyklių 22 punktas nustato, kad Atestavimo komisija priima sprendimą paprasta balsų dauguma slaptu balsavimu, dalyvaujant ne mažiau kaip 2/3 komisijos narių ir nedalyvaujant atestuojamiesiems specialistams. Pareiškėjai teigė, kad Atestavimo komisija 2010 m. gegužės 4 d. posėdyje sprendimą priėmė dalyvaujant kviestiniams asmenims, o vėliau šie platino informaciją apie tai, kaip balsavo Atestavimo komisijos nariai, t. y. buvo pažeistas slapto balsavimo principas. Nurodė, jog pareiškėjai teismui nepateikė įrodymų, kad iš tikrųjų buvo platinama informacija apie tai, kaip balsavo Atestavimo komisijos nariai, jie nenurodė liudytojų, kurie gavo tokius pranešimus, ar elektroninių laiškų, kuriais, pareiškėjų teigimu informacija buvo platinama. Teismo posėdžio metu apklausus Atestavimo komisijos narius nebuvo nustatyta, kad Atestavimo komisija priimdama sprendimą balsavo pažeisdama slaptumo principą. Teismo posėdžio metu apklausti keturi Atestavimo komisijos nariai vieningai parodė, kad kviestiniai svečiai išėjo iki balsavimo pradžios, o balsuodami jie pildė Atestavimo komisijos pirmininkės pateiktus biuletenius, kuriuose įrašė savo sprendimus atestatų galiojimo panaikinimo klausimu. Teismo posėdyje buvo apklausti tiek priklausomybės santykiais susiję su Departamentu (A. R., A. M.), tiek nepriklausomi nariai (R. B., G. K.), tačiau jų parodymai nesiskyrė, todėl teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo laikyti, jog liudijimai buvo šališki. Tai, kad balsuojama buvo atskiruose biuleteniuose, nereikalaujant nurodyti pavardę, yra pakankama sąlyga pripažinti balsavimą slaptu, įvykdytu be esminių pažeidimų. Atestavimo taisyklių 25 punktas numato, kad komisijos pirmininkas esant reikalui gali kviesti į posėdį kitus specialistus, kurie dalyvauja posėdyje su patariamojo balso teise. Atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokole Nr. 05 kviestinių asmenų dalyvavimas aiškinamas tuo, kad jie dalyvavo kultūros paveldo objekto tvarkybos darbų vertinime, tai leidžia vertinti jų dalyvavimą Atestavimo komisijos posėdyje kaip objektyviai suprantamą. Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis – šv. Teresės bažnyčia, vienuolyno namas, koplyčia, galerija ir ūkinis pastatas Departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 8 d. įsakymu Nr. Į-130 įrašyti į Nekilnojamųjų kultūros vertybių registro statinių kompleksų sąrašą. Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu šis ansamblis paskelbtas kultūros paminklu. Pagal Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 12 punktą kultūros paminklais laikomi nacionalinės svarbos kultūros paveldo objektai. Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio vertybės nustatytos Kultūros vertybės pagrindiniame dosjė. UAB „Archinova“ techniniame projekte yra numatytas Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų – Aušros vartų koplyčios ir galerijos vidaus patalpų remontas – grindų ir laiptų apdailos keitimas, sienų dažymas ir turėklų remontas. Dokumentu, kurio pagrindu buvo fiksuojami pareiškėjų padaryti pažeidimai buvo Departamento direktoriaus 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-053 sudarytos Laikinosios komisijos išvados Nr. RG-45. Šiose išvadose buvo konstatuota, kad vykdytų darbų metu buvo pažeistas autentiškumas bei kultūros vertybės pagrindiniame dosjė nurodytos vertingosios savybės – medžiagiškumas bei planinė erdvinė struktūra. Tai kilo dėl keramikinių grindų plytelių nuardymo, mozaikinio betono laiptų pakopų padengimo marmuru, dalies senų laiptų pakopų pašalinimo, medinių porankių demontavimo, griovelių elektros instaliacijai bei šilumotiekiui iškirtimo, naujų durų kitoje vietoje įrengimo, nišos užmūrijimo. Šie veiksmai sudarė Paveldo apsaugos įstatymo 19 straipsnio 4 dalies pažeidimą, kad viešajam pažinimui ir naudojimui saugomame objekte draudžiami vertingąsias savybes sumenkinantys statybos darbai.

21Pabrėžė, jog Laikinosios komisijos išvadose išvardintos pažeistos vertingosios savybės yra saugomos pagal Kultūros vertybės pagrindinio dosjė aprašymą bei įregistruotos Kultūros vertybių registre. Projekte numatyti darbai jas neginčijamai įtakoja. Dėl atliktų darbų vertinimo kaip kultūros vertybės pažeidimo teismas rėmėsi byloje esančiais kultūros paveldo specialistų vertinimais, išreikštais Laikinosios komisijos 2010 m. kovo 24 d. išvadose, Laikinosios darbo grupės išvadose, Žalos akte. Teismui nebuvo pateikti tokį vertinimą nuginčijantys įrodymais, kurie leistų teigti, kad atlikti darbai nepažeidė galerijos ir koplyčios autentiškumo ir erdvinės – planinės struktūros. Pareiškėjų skunde ši aplinkybė nebuvo įrodinėjama. Atestavimo komisija sprendime nurodė teisės aktus, kuriuos pripažinti pažeidusiais pareiškėjai. A. G. ir I. M. pažeidė Paveldo apsaugos įstatymo 2 straipsnio 34, 36 ir 41 dalis, 23 straipsnio 1, 2, 9 ir 10 dalis; Aplinkos ir Kultūros ministrų 2005 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. D1-233/ĮV-196 patvirtinto STR 1.01.01:2005 „Kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentai“ IV dalies 7 punktą; Kultūros ministro įsakymais patvirtintų PTR 4.04.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės, PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ reikalavimus. V. S. paveldosaugos darbų projekto specialiąją ekspertizę atliko pažeisdamas Paveldo apsaugos įstatymo 23 straipsnio 8 ir 9 punktus; Kultūros ministro 2005 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtinto PTR 4.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklės IV dalies 12 ir 13 punktus.

22Teigė, jog 2010 m. kovo 24 d. Laikinosios komisijos išvadose, Laikinosios darbo grupės išvadose detaliai yra išdėstyti tvarkybos darbų projekto metu padaryti pažeidimai. Iš Atestavimo komisijos posėdžio protokolo matyti, kad komisijos nariams išvados buvo išdalintos, pranešta, kad išvados rengtos išsamiai vertinant padėtį, lankantis objekte, todėl Atestavimo komisija turėjo pagrindą šias išvadas analizuoti ir jomis pagrįsti priimamą sprendimą. Teismas su šiais argumentais sutiko. Pareiškėjų skunde pats pažeidimo padarymo faktas nebuvo ginčijamas, buvo remiamasi tik padarytais procedūriniais pažeidimais. Pabrėžė, jog Laikinosios komisijos išvadose yra pažymėta, kad tvarkybos darbų projektas pažeidė išduotas sąlygas, nes numatė restauravimo, o ne remonto darbus, kai sąlygos buvo išduotos tik remonto darbams. Tvarkybos darbų projekte nėra atlikti pagal PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ būtini tyrimai, nepateikti spalviniai sprendimai dėl galerijos patalpos sienų ir lubų dažymo. Ekspertizės netinkamumas apibūdintas kaip teigiamos išvados davimas tvarkybos darbų projektui, kuris neatitinka tvarkybos darbų projekto sudėčiai keliamų reikalavimų bei sąlygų, kurios buvo išduotos projektavimui. Tie patys trūkumai pažymėti ir Laikinosios darbo grupės išvadų konstatuojamosios dalies 6 punkte. Papildomai įvardinti ir tvarkybos projekto aiškinamojo rašto trūkumai – nenurodytas projekto rengimo pagrindas ir kokie planuojami tvarkybos darbai, jų pasirinkimo koncepcija, nėra paaiškinimo dėl vertingųjų savybių saugojimo, kuo pažeistas PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 6 punktas, įpareigojantis tvarkybos darbų projektus rengti vadovaujantis registro duomenimis, istoriniais bei ikonografiniais duomenimis, prieš projektavimą privalomų atlikti taikomųjų tyrimų išvadomis, apsaugos reglamentais (kai tokie išduoti) arba laikinaisiais apsaugos reglamentais (projektavimo sąlygomis), projektiniais pasiūlymais (kuriems pritarė už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija), apsaugos sutartimis (kai tokios sudarytos), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais arba veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiais dokumentais, specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis bei kitais kultūros ministro patvirtintais paveldo tvarkybos reglamentais nustatytais paveldosaugos reikalavimais. Be to, pažeistas PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ 14 punktas, numatantis, kad įgyvendinami tvarkybos darbų projektų sprendiniai turi būti keičiami ar tikslinami, kai darbų metu aptinkamos naujos kultūros paveldo objekto vertingosios savybės. Tvarkybos darbų projektų klaidos taisomos projektuotojo lėšomis. Tvarkybos darbų projektų pakeitimai turi būti patikrinti (suderinti) už kultūros paveldo apsaugą atsakingoje institucijoje. Tuo tarpu projekto pakeitimai nebuvo derinti. Šis faktas byloje neginčytas, su juo sutiko ir pareiškėjai, jis konstatuotas Laikinosios komisijos išvadose 6 punkte.

23Teismo nuomone, pareiškėjai neteisingai aiškina Laikinosios darbo grupės konstatuojamosios dalies 6 punkto teiginį, kad nebuvo projektuoti darbai pagal tvarkybos projekte įvardintus paveldo tvarkybos reglamentus. Tai, kad darbai pagal minimus paveldo tvarkybos reglamentus PTR 2.02.03:2007 „Akmens mūro ir natūralaus akmens, plytų mūro tvarkyba“, PTR 2.04.01:2006 „Medžio apdaila ir stalių gaminiai. Bendrieji reikalavimai“, PTR 2.06.02:2006 „Interjerų dekoratyvinės dangos, dekoratyvinis tinkas, tinkuoti, dažyti paviršiai. Bendrieji reikalavimai“ tvarkybos projekte nebuvo planuojami, ką pažymėjo Laikinoji darbo grupė, nereiškia, kad darbai neturėjo būti planuojami. Šis teiginys rodo, kad minėti paveldo tvarkybos reglamentai turėjo būti taikomi. Nepateikus teismui Laikinosios komisijos ir Laikinosios darbo grupės išvadas paneigiančių įrodymų, teismas neturėjo pagrindo šių aplinkybių vertinti kitaip, todėl teismas pareiškėjų skundą atmetė.

24III.

25Pareiškėjai A. G., I. M., V. S. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 56-62) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – panaikinti 2011 m. sausio 20 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymą Nr. Į-07 „Dėl Laikinosios darbo grupės sudarymo” sudarytos laikinosios darbo grupės išvadas bei panaikinti 2010 m. gegužės 4 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos protokolu Nr. 05 įformintus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimus dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo.

26Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Atestavimo komisijos sprendimas buvo skundžiamas ne tik dėl to, kad buvo netinkamai išreikšta viešojo administravimo subjekto valia, bet ir dėl materialinės teisės pažeidimų. Skunde yra nurodyti argumentai, kodėl Laikinosios darbo grupės išvados prieštarauja atitinkamiems teisės aktams. Pabrėžė, jog Atestavimo komisijos sprendimas nėra netinkamas vien tik formalios formos atžvilgiu, bet ir netinkamas subjektas jį priėmė. Pirmosios instancijos teismas nagrinėdamas ginčą ir remdamasis Laikinosios darbo grupės išvadomis, kurias skundė pareiškėjai, negali remtis vien tik Laikinosios darbo grupės išvadomis. Teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjų pateiktų argumentų, kuriais jie grindė savo skundą, jų pateiktų įrodymų.

27Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A5-990/2007 ir nurodo, jog Atestavimo komisijos sprendime nenurodyta nei apskundimo tvarka, nei aiškiai suformuluotos teisės ir pareigos. Teismas 2011 m. kovo 10 d. nutartyje nurodo, kaip jie yra informacinio, rekomendacinio pobūdžio. Pareiškėjai manė, kad ginčijami Atestavimo komisijos ir Laikinosios darbo grupės sprendimai prieštarauja VAĮ 8 straipsnio nuostatoms. Pareiškėjai nurodė, jog Laikinosios darbo grupės išvados, Žalos aktas nėra administraciniai aktai, todėl šie dokumentai, teismo žodžiais apibūdinami kaip „grupės požiūris”. Pareiškėjui nėra aišku, ar „grupės požiūris“ gali būti vertinamas teisėtumo prasme bei ar jais gali būti fiksuojami padaryti pažeidimai. Pabrėžė, jog, susipažinus su dosjė esančiu Galerijos statinio aprašu, nustatyta, kad Galerijos aprašo skyriaus „II. 1. Galerija rytų šonu glaudžiasi prie koridoriaus, jungiančio bažnyčią ir koplyčią. Remiantis pastato Aušros Vartų g. 14, Vilnius kadastro ir registro dokumentų byla (1999 m. rugsėjo 22 d. inventorizacija, bylos Nr. 12891), kurioje nurodyta, kad plane yra pažymėtos 7 atskiros pastato dalys, turinčios šiuos žymėjimus: lRlp, lrlp, 2rlp, 3rlp, 4r2p, 5r2p, 6r2p. Galerija kadastro ir registro byloje nurodyta kaip pažymėta indeksu 4r2p, į kurią įėjimas yra įrengtas iš lauko, turi bendrą sieną su patalpomis 3rlp ir 5r2p. Galerijos plano, tūrių ir erdvių apibūdinimas bei kompozicija dosjė nurodyta kaip „II. 16. Galerija ištęsto stačiakampio plano, dviejų aukštų, pirmajame aukšte yra penkių angų arkada, antrajame – patalpa. Išanalizavus kadastro ir registro bylos statinio 4r2p I ir II aukšto planus, aišku, kad pirmame aukšte nėra patalpos, o tik penkių angų arkada, o antro aukšto patalpa pažymėta indeksu 1-10. Galerija yra aprašyta dosjė kaip turinti vertingųjų savybių: „IV.3. Vertingi elementai ir dalys: tūris, planinė-erdvinė struktūra, medžiagiškumas, fasadų architektūra, arkada, puskolonės, atikas, arkiniai langai ir jų aprėminimas, baliustrada, antablamentas, karnizas su dantukais, viduje – arkada. Koridorius pažymėtas plane kaip 3rlp, kurį sudaro 2 patalpos pažymėjimas plane indeksais ir 1-8. Šiose koridoriaus patalpose, t. y. pažymėtose plane indeksais 1-9 ir 1-8 buvo atliekami darbai. Koplyčia yra pastato dalyje, pažymėtoje 6r2p, kurį sudaro 4 patalpos. Kadastro ir registro byloje nurodyta, kad koplyčios patalpa yra pažymėta indeksu 1-15, patalpa pažymėta indeksu 1-11- koridorius, 1-12 – kambarys, o 1-14 – pagrindinė patalpa. Patalpoje, pažymėtoje indeksu 1-11 (koridorius) taip pat buvo atliekami remonto darbai. Dosjė jame nėra aprašytas atskirai koridorius, plane pažymėtas 3rlp, kaip ir talpa (koridorius), pažymėta indeksu 1-11, kaip turinti vertingųjų savybių. Todėl manė, kad remonto darbai negalėjo sunaikinti vertingųjų savybių, nes jų nėra šiose patalpose. Pareiškėjai nurodė, jog ATPK yra aiškiai nurodęs subjektus, kurie gali vykdyti administracinę procedūrą pripažįstant asmenį padariusį administracinį teisės pažeidimą. Atestavimo komisija negali būti tokiu subjektu. Manė, kad Atestavimo komisijos paskirtį ir įgaliojimus nurodo Atestavimo taisyklių 2 punktas. Atestavimo komisija privalo užsiimti veikla, kuri nurodyta Atestavimo taisyklėse ir atestavimo kaip proceso tiksluose.

28Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (t. III, b. l. 79-83) prašė pareiškėjų apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

29Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nagrinėjant bylą teisme buvo atsižvelgta į įsigaliojusio Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-2968-171/2010. Pažymi, kad Departamento sudarytų komisijų, tarybų ar darbo grupių priimti sprendimai yra ne „asmenų grupės”, o valstybės įstaigos – Departamento – sprendimai. Pabrėžė, jog įsigaliojusiu Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu 2011 m. gruodžio 13 d. administracinėje byloje Nr. I-2968-171/2010 pareiškėjų skundas buvo tenkintas iš dalies – panaikintas Departamento 2010 m. gegužės 4 d. įsakymas „Dėl nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų pripažinimo netekusiais galios” Nr. Į-153, kadangi tokio įsakymo privalomumo konkrečiu atveju nenustato Atestavimo taisyklių 56 punktas, ir panaikintas Departamento 2010 m. birželio 18 d. sprendimas Nr. (3.11)2-1796, nes Departamentas privalėjo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų skundą dėl Atestavimo komisijos sprendimo. Likusioje dalyje pareiškėjų skundas buvo atmestas, taigi Atestavimo komisijos sprendimas paliktas galioti, kaip įsiteisėjusiu teismo sprendimu liko galioti ir kitos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, kurios, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsniu, yra neįrodinėtinos kitose bylose, kuriose dalyvauja tie patys asmenys. Tokiais preziumuojamais faktais yra Nekilnojamojo turto ir Kultūros vertybių registro įrašai apie nekilnojamojo daikto – kultūros vertybės, esančios Aušros Vartų g. Nr. 12 ir 14, Vilniuje, pastato unikalus Nr. ( - ), aprašyto kadastro duomenų byloje inv. Nr. ( - ), su sudėtinėmis dalimis, įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, o juridiniai faktai – įrašai Nekilnojamojo turto registre, apie šių daiktų įrašymą į Kultūros vertybių registrą, galioja nuo 2003 m. rugsėjo 3 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu, kur buvo konstatuota, kad Departamentas nagrinėdamas specialisto skundą, turi ne tik patikrinti, ar buvo laikomasi Atestavimo komisijos darbo reglamento nustatytos tvarkos, tačiau išsamiai ir visapusiškai įvertinti, ar Atestavimo komisijos sprendimas panaikinti atestatų galiojimą, yra teisėtas ir pagrįstas. Manė, jog šiuo atveju Laikinoji darbo grupė, neperžengdama teismo apibrėžtų ribų, tyrė atestavimo komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, t. y. tikrino, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, ar nustatytos aplinkybės leido kvalifikuoti konkrečių teisės aktų pažeidimus, ar buvo pagrįstai nustatytos Atestavimo taisyklių 51 punkte numatytos sąlygos, įgalinusios priimti sprendimą dėl atestatų galiojimo panaikinimo. Manė, jog Atestacinė komisija 2010 m. balandžio 22 d. posėdyje tinkamai ir objektyviai nustatė faktines aplinkybes, įrodančias, kad pareiškėjai padarė nustatytus įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo objektų apsaugą, reikalavimų pažeidimus, vykdant veiklą pagal atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, todėl komisijos sprendimas įformintas protokolu 2010 m. gegužės 4 d. Nr. 5 yra teisėtas ir pagrįstas, sąlygos pagal Atestavimo taisyklių 51.1 punkte nustatytos visiškai ir pareiškėjų 2010 m. gegužės 19 d. skundas, kuris buvo nagrinėtas ir atmestas Departamento direktoriaus sprendimu 2010 m. birželio 18 d. Nr. (3.11)2-1796, netenkintas pagrįstai.

30Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad A. G. 2006 m. liepos 25 d. buvo išduotas atestatas pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas: pagal veiklos rūšį – taikomųjų mokslinių ardomųjų tyrimų vykdymas, specializacija – architektūros natūriniai tyrimai, III kategorija; pagal veiklos rūšį – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimas, specializacija – architektūros projektai, III kategorija; pagal veiklos rūšį – paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų specialioji ekspertizė, nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo specialioji ekspertizė, architektūrinio, urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo, ekspertizės specialisto kategorija, I. M. 2009 m. vasario 20 d. buvo išduotas atestatuose pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas: pagal veiklos rūšį – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimas, specializacija – architektūriniai projektai, II kategorija, V. S. 2006 m. liepos 25 d. buvo išduotas atestatas pagal nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas: pagal veiklos rūšį – taikomųjų mokslinių ardomųjų tyrimų vykdymas, specializacija – architektūros natūriniai tyrimai, III kategorija; pagal veiklos rūšį – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimas, specializacija – architektūros projektai, III kategorija; pagal veiklos rūšį – paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimas, specializacija – tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų specialioji ekspertizė, nekilnojamųjų kultūros vertybių vertinimo specialioji ekspertizė, architektūrinio, urbanistinio nekilnojamojo kultūros paveldo, ekspertizės specialisto kategorija, tačiau A. G. ir V. S. padarė nustatytus įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo objektų apsaugą reikalavimų pažeidimus, vykdant veiklą tik pagal vieną iš atestate nurodytų veiklos rūšių ir nėra objektyviais duomenimis nustatyta, kad šie asmenys konkrečiame objekte būtų vykdę veiklą pagal kitas atestate nurodytas veiklos rūšis, o vertinant Atestavimo taisyklių nustatytą reglamentavimą, kad pagal nustatytą tvarką specialistai atestuojami kiekvienai veiklos rūšiai atskirai (taisyklių 31 p.) ir jiems galėjo būti išduotas ne vienas, o keli atestatai pagal atskirą veiklos rūšį, nurodant kvalifikacinę kategoriją (taisyklių 42.3 p.), nėra pagrindo pripažinti, kad A. G. ir V. S. būtų praradę teisę būti pripažinti atestuotais specialistais pagal veiklos rūšis, kurių šie asmenys nustatytomis aplinkybėmis nevykdė, ir nėra nustatyta materialinių ir faktinių pagrindų, leidžiančių panaikinti tokių atestatų galiojimą.

31Nurodė, jog su 2011 m. sausio 20 d. viešojo administravimo subjekto sprendimu suinteresuoti asmenys buvo supažindinti išsiunčiant sprendimus jiems asmeniškai, tačiau suinteresuoti asmenys dėl atestatų pagal atskiras veiklos rūšis, pagal kurias jie neprarado teisės būti pripažinti atestuotais specialistais, išdavimo į Departamentą nesikreipė, Atestacinės komisijos sprendimu pripažintų negaliojančiais atestatų negrąžino, taigi neįvykdė imperatyvaus reikalavimo, įtvirtinto Atestavimo taisyklių 53 punkte. Departamentas pažymėjo, kad atestatų galiojimo panaikinimas yra atskira teisinės atsakomybės rūšis – profesinė atsakomybė, taikoma pagal Atestavimo taisyklių 51 punktą. Būtinus juridinius faktus (faktinį pagrindą), įgalinančius taikyti minėtą profesinę atsakomybę, turi teisę nustatyti Departamento valstybės tarnautojai, vadovaujantis Paveldo apsaugos įstatymo 5 straipsnio 10 dalies 18, 19, 20, 21 punktais, bet tai gali padaryti ir Departamento vadovo įsakymu sudarytos komisijos ar darbo grupės, be to, kaip teisingai konstatavo teismas, teisės aktais nėra reglamentuotas tokių duomenų šaltinis, tačiau teisiškai reikšmingu klausimu yra tai, ar Atestavimo komisija įsitikino tokių aplinkybių buvimu ir ar tinkamai jas įvertino. Byloje nustatyta, kad Atestavimo komisijos nariai įvertino visas aplinkybes, vyko apžiūrėti įvykdytų tvarkybos darbų į Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblį, vertino VšĮ „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnyba” užsakymu UAB „Archinova” parengtą Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio Galerijos ir Aušros Vartų koplyčios vidaus patalpų paprastojo remonto techninio projekto dalį. Tik įvertinusi visą aplinkybių ir teisės aktų visumą, Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. posėdžio metu pateiktus paaiškinimus dėl Tvarkybos darbų projekto kokybės, Atestavimo komisija, vadovaudamasi Taisyklių 51 punktu ir nustačiusi Taisyklų 51.1 papunktyje esančias aplinkybes, nusprendė panaikinti išduotų nekilnojamųjų kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimą. Pažymi, kad nėra nustatyta reikalavimo, kad profesinės atsakomybės faktiniai pagrindai būtų nustatyti individualiu administraciniu aktu ar vienu dokumentu, tačiau svarbu, kad tokios faktinės aplinkybės būtų nustatytos kompetentingos valstybės institucijos ar pareigūnų, o būtent tokių subjektų pateiktus faktinio konstatuojamojo pobūdžio dokumentus ir vertino Atestavimo komisija.

32Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje byloje Nr. I-2277-171/2010 yra konstatavęs, kad Žalos aktas nėra nei individualus, nei norminis administracinis aktas, o faktinio konstatuojamojo pobūdžio dokumentas, kuris nėra ginčo administracinėje byloje objektu ir nelaikomas administraciniame teisme nagrinėjimo dalyku. Akte yra surašyta, kokie pažeidimai buvo nustatyti, konstatuotas padarytos žalos dydis bei nurodyta, kad padaryta žala turi būti atlyginta, o iki sužalojimo buvusi būklė atstatyta. Ginčas dėl minėtame akte nustatytų aplinkybių bus sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme. Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašte 2010 m. balandžio 7 d. Nr. (7.9)-2D-3617 aiškiai konstatuota, kad nustatyti vykdomų darbų nukrypimai nuo projekto įrengtos papildomos pakopos, pašalintas grindų nuolydis, antrojo laiptakio pakopos demontuotos, šildymo prietaisų sumontuota daugiau, šildymo sistemos dalis paklota sienose, nors numatyta grindyse. Statybos įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 2 punkte yra aiškiai nustatyta, kad šis įstatymas netaikomas nustatant tvarkomųjų paveldosaugos darbų bei su jais susijusių procedūrų reikalavimus, o tame pačiame Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos rašte 2010 m. balandžio 7 d. Nr. (7.9)-2D-3617 aiškiai pasakyta, kad tvarkybos darbų projekto pakeitimai turėjo būti suderinti pagal PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ reikalavimus, o tai taip pat yra faktinės aplinkybės. Pažymi, kad pareiškėjai neginčijo pažeidimų padarymo faktų, pripažino, jog pažeidimai yra padaryti (Atestavimo komisijos posėdžio protokolas Nr. 05), todėl Atestavimo komisija priėmė pagrįstą sprendimą.

33IV.

34Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi pareiškėjų A. G., I. M. (I. M.), V. S. apeliacinį skundą tenkino bei Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. sprendimą panaikino ir priėmė naują sprendimą: pareiškėjų A. G., I. M. (I. M.), V. S. skundą tenkino iš dalies: panaikino Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įformintą Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo, o bylą dalyje dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarytos laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadų panaikinimo nutraukė.

35Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarytos laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadų ir Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įforminto Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo teisėtumo ir pagrįstumo.

36Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarytos laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadų teismas pažymėjo, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad tinkamai formaliai įforminto Kultūros paveldo departamento direktoriaus sprendimo nepriėmimas nėra esminis procedūrinis pažeidimas, taip pat nepagrįstai nagrinėjo Laikinosios darbo grupės išvadas. Išdėstė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Atestavimo komisija 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įformino Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo (t. I, b.l. 33-39). Pareiškėjai, remdamiesi Atestavimo taisyklių 57 punktu, šį Atestavimo komisijos sprendimą apskundė Departamento direktoriui. Departamentas 2010 m. birželio 18 d. raštu Nr. (3.11)2-1796 (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010, t. I, b.l. 7-9) atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010, t. II, b.l. 70-75) įpareigojo Departamentą pareiškėjų skundą išnagrinėti iš esmės. Minėtame sprendime teismas konstatavo, kad Departamentas privalo išsamiai ir visapusiškai įvertinti Atestavimo komisijos sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Pridūrė, jog iš bylos medžiagos matyti, kad Kultūros paveldo departamento direktorius 2011 m. sausio 5 d. įsakymu (t. II, b.l. 163) sudarė Laikinąją darbo grupę, kuriai pavedė išnagrinėti pareiškėjų skundą ir nurodė parengti Departamento sprendimo projektą. Minėtu įsakymu sudaryta Laikinoji darbo grupė 2011 m. sausio 20 d. pateikė išvadas (t. I, b.l. 13-23), kuriose konstatavo, kad Atestavimo komisijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, o pagrindo tenkinti pareiškėjų skundą nėra. Pareiškėjams A. G. ir V. S. D. direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. raštais Nr. (13.12)2-324 ir Nr. (13.12)2-323, atsižvelgiant į 2011 m. sausio 20 d. Laikinosios darbo grupės išvadas, siūloma kreiptis į Departamento direktorių dėl atestato išdavimo pagal atskiras veiklos rūšis, suteikiant atitinkamą kvalifikacinę kategoriją, pagal kurias pareiškėjai neprarado teisės būti pripažintais atestuotais specialistais. Pareiškėjui I. M. Laikinosios darbo grupės išvados buvo pateiktos 2011 m. birželio 8 d. raštu šios administracinės bylos nagrinėjimo metu.

37Pažymėjo ir tai, kad Atestavimo taisyklių 57 punkte nurodyta, kad specialistas, nesutinkantis su Komisijos sprendimu, per 15 dienų gali jį apskųsti Departamento direktoriui, o šių Taisyklių 58 punktas numato, kad Departamento direktoriaus sprendimą specialistas įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui. Iš minėtų Atestavimo taisyklių nuostatų matyti, kad jose įtvirtinta būtent Departamento direktoriaus pareiga išankstine ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka nagrinėti specialistų skundus ir dėl jų priimti sprendimus, kuriais skundas būtų išnagrinėtas iš esmės. Kaip minėta Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010, t. II, b.l. 70-75) įpareigojo Departamentą išnagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Departamento direktorius Laikinosios darbo grupės išvadų pagrindu nepriėmė aiškiai išreikšto sprendimo, kaip to reikalauja Atestavimo taisyklių 58 punktas. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisės aktai Departamento direktoriui nesuteikė teisės pavesti priimti Atestavimo taisyklių 58 punkte nurodytą sprendimą kitam subjektui. Išdėstė, jog nors, kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, teisės aktai Departamento direktoriui nedraudžia sudaryti darbo grupes tam tikrų klausimų sprendimui, būtent Departamento direktorius turi pareigą priimti sprendimą. Kita vertus teisėjų kolegija atkreipė dėmesį ir į tai, kad keturi iš penkių Laikinosios darbo grupės narių, parengusių išvadas, dalyvavo priimant 2010 m. kovo 26 d. Laikinosios komisijos išvadas Nr. RG-45 (t. I, b.l. 45-53), kuriose įvertinti pareiškėjų veiksmai ir konstatuoti teisės aktų pažeidimai. Šių išvadų pagrindu buvo parengtas Atestavimo komisijos sprendimas, kurio teisėtumą ir pagrįstumą ir privalėjo įvertinti Departamento direktorius. Kaip minėta Departamento direktorius pareiškėjų skundą privalėjo išnagrinėti išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, todėl pavedimas, kuomet dėl pareiškėjų skundo išvadas nurodoma parengti asmenims, kurie prieš tai jau buvo oficialiai išreiškę savo nuomonę dėl ginčo esmę sudarančių klausimų, teisiniu požiūriu yra ydingas.

38Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog Departamento direktoriaus 2011 m. sausio 5 d. įsakyme Nr. Į-07 Laikinąjai darbo grupei buvo pavesta išnagrinėti skundą ir parengti Departamento sprendimo projektą, taigi, jame apskritai nebuvo pavesta Laikinąjai darbo grupei priimti galutinį sprendimą. Pirmiau minėti Departamento raštai, kuriais pareiškėjams buvo persiųstos skundžiamos Laikinosios darbo grupės išvados, taip pat negali būti traktuojami kaip Departamento direktoriaus sprendimai Atestavimo taisyklių 58 punkto prasme, nes juose nėra aiškiai išreikšta Departamento direktoriaus valia išnagrinėti pareiškėjų skundą ir dėl jo priimti konkretų sprendimą. Dėl pirmiau nurodytų priežasčių teismas darė išvadą, kad Laikinosios darbo grupės išvados negali būti traktuojamos kaip Departamento direktoriaus sprendimas Atestavimo taisyklių 58 punkto prasme, o Departamentas iki šiol nėra įvykdęs Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimo (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010) rezoliucinėje dalyje nustatyto įpareigojimo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų skundą. Dėl pirmiau minėtos priežasties teisėjų kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nepagrįstai vadovavosi Laikinosios darbo grupės išvadomis ir vertino jų turinį. Padarius išvadą, kad aptariamos Laikinosios darbo grupės išvados nėra Departamento direktoriaus sprendimas Atestavimo taisyklių 58 punkto prasme, teismas sprendė, kad šios išvados, nesant valinio Departamento direktoriaus sprendimo, kuriuo pareiškėjų skundas būtų išnagrinėtas iš esmės, savaime nesukuria jokių teisinių pasekmių ir negali būti teisminio nagrinėjimo objektas. Todėl šioje dalyje byla turėjo būti nutraukta kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 101 straipsnio 1 punktas).

39Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad toks Departamento neveikimas traktuotinas kaip esminių procedūrinių reikalavimų pažeidimas, kuris įprastomis aplinkybėmis būtų besąlyginis pagrindas įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės ir dėl jo priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Kita vertus teisėjų kolegija sutiko su pirmosios instancijos teismo nuomone, kad toks procesinis sprendimas nebūtų optimalus atsižvelgiant į tai, kad ilgai trunkantis šios bylos nagrinėjimas daro neigiamą poveikį pareiškėjų teisėms ir teisėtiems interesams, nes panaikinus jiems išduotų atestatų galiojimą pareiškėjai negali verstis atitinkama profesine veikla. Taigi Departamento direktoriui atsisakant nagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės, o byloje esant pakankamai duomenų, leidžiančių nagrinėti pareiškėjų skundo dalį, susijusią su Atestavimo komisijos sprendimo teisėtumu ir pagrįstumu, teisėjų kolegija sprendė, kad nagrinėtina skundo dalis dėl Atestavimo komisijos sprendimo, nevertinant Laikinosios darbo grupės išvadų.

40Dėl Atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įforminto Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimo dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo teismas išdėstė, jog iš ginčijamo Atestavimo komisijos sprendimo matyti (t. I, b.l. 33-39), kad juo, įvertinus, be kita ko, 2010 m. vasario 25 d. Departamento direktoriaus įsakymu Nr. Į-053 sudarytos laikinosios komisijos 2010 m. kovo 26 d. Laikinosios komisijos išvadas Nr. RG-45 (t. I, b.l. 45-53), taip pat 2010 m. vasario 25 d. įsakymu Nr. Į-056 sudarytos komisijos 2010 m. balandžio 19 d. priimtą aktą Nr. RG-50 (t. I, b.l. 177 – 180), „dėl įvykdytos veiklos ypatingame statinyje, kultūros paminkle ir atliktos specialiosios ekspertizės parengtai projektinei dokumentacijai“ buvo nuspręsta, jog pareiškėjai padarė Atestavimo komisijos sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodytų teisės aktų pažeidimus ir dėl šios priežasties buvo panaikinti pareiškėjams išduoti Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialisto atestatai. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė, kad, jo manymu, Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu (administracinė byla Nr. I-2968-171/2010) Atestavimo komisijos sprendimą paliko galioti, o pareiškėjų skundą šioje dalyje atmetė. Tokį teiginį teismas atmetė kaip nepagrįstą. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymėjo, kad minėtame teismo sprendime, be kita ko, nurodyta, jog „Pareiškėjų prašymas panaikinti Atestavimo komisijos 2010-05-04 protokolu Nr. 05 įformintus Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestavimo komisijos 2010-04-22 sprendimus dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo atmestinas, kadangi dėl jo teisėtumo ir pagrįstumo pasisakyti privalo atsakovas“, o šio sprendimo rezoliucine dalimi Departamentas buvo įpareigotas išnagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės. Taigi nėra pagrindo teigti, kad minėtame sprendime teismas iš esmės pasisakė dėl Atestavimo komisijos sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėjo, jog pareiškėjai apeliaciniame skunde, be kita ko, teigia, jog byloje aptariami darbai buvo suprojektuoti patalpoms ir atlikti patalpose, kurių vertingosios savybės tvarkybos darbų projekto rengimo ir darbų atlikimo metu nebuvo apibrėžtos teisės aktų nustatyta tvarka, taigi remonto darbai negalėjo sunaikinti teisės aktais saugomų vertingųjų savybių, nes jų šiose patalpose nebuvo. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, taip pat joms taikytiną teisinį reguliavimą, tokiam pareiškėjų vertinimui iš esmės pritarė. Kalbant apie byloje taikytiną teisinį reguliavimą teismas pažymėjo, kad NKPAĮ (bylai reikšminga 2008 m. gegužės 24 d. įstatymo redakcija) 2 straipsnio 14 dalyje apibrėžti kultūros paveldo objektai – pavieniai ar į kompleksą įeinantys objektai, registruoti kaip nekilnojamosios kultūros vertybės, t. y. žemės sklypuose, sklypų dalyse, vandens, miško plotuose ar jų dalyse esantys statiniai ar kiti nekilnojamieji daiktai, kurie turi vertingųjų savybių ir kartu su jiems priskirta teritorija yra atskiri daiktinės teisės objektai ar gali jais būti. NKPAĮ 2 straipsnio 13 dalyje pateikta kultūros paveldo sąvoka – karta iš kartos paveldimos, perimamos, sukurtos ir perduodamos kultūros vertybės, svarbios etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. NKPAĮ 2 straipsnio 21 dalyje nurodyta, kad nekilnojamoji kultūros vertybė – kultūros paveldo objekto ar vietovės reikšmingumą lemiančių vertingųjų savybių, visuomenei svarbių kaip jos kultūrinis turtas, visuma, neatsižvelgiant į tai, kam nuosavybės teise objektas ar vietovė priklauso. NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalyje nurodyta, kad vertingoji savybė – kultūros paveldo objekto, vietovės, jų dalies ar elemento bruožas, vertingas etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu. NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalyje pateikta tvarkybos sąvoka – tai kultūros paveldui išsaugoti atliekami darbai: tyrimas (taikomasis), remontas, avarijos grėsmės pašalinimas, konservavimas, pritaikymas, restauravimas, atkūrimas, šių darbų planavimas ir projektavimas, o NKPAĮ 2 straipsnio 36 dalyje apibrėžti tvarkomieji paveldosaugos darbai – tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad Kultūros vertybių registre ir pagal jo duomenis sudarytame nekilnojamosios kultūros vertybės pase (registro duomenų išraše) įrašomi šie kiekvienos registruojamos vertybės duomenys: 1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas; 2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Pagal NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalį kultūros paveldo objekto tvarkyba atliekama: 1) pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus; 2) pagal kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų reglamentus (statybos techninius reglamentus), patvirtintus aplinkos ir kultūros ministrų; 3) pagal kultūros ministro patvirtintus paveldo tvarkybos reglamentus, nustatančius reikalavimus konkretiems tvarkybos darbams. NKPAĮ 23 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis, prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis ir įvertinant planuojamos ūkinės veiklos poveikį aplinkai, kai tai atliekama Planuojamos ūkinės veiklos poveikio aplinkai vertinimo įstatymo nustatytais atvejais. Tyrimų, atliekamų prieš projektavimą ir reikalingų įvertinti poveikį aplinkai, privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai. Paveldo tvarkybos reglamentas PTR 3.06.01:2007 „Kultūros paveldo tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklės“ nustato saugomų kultūros paveldo objektų, tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektų rengimo, tikrinimo ir tvirtinimo bei šių projektų keitimo ir saugojimo reikalavimus, taip pat į Kultūros vertybių registrą įrašytų kultūros paveldo objektų tvarkybos arba šių objektų teritorijose ar apsaugos zonose planuojamų tvarkomųjų statybos darbų projektinių pasiūlymų rengimo, pritarimo jiems ir jų saugojimo reikalavimus. Pagal šio Reglamento 6 punktą, tvarkybos darbų projektai rengiami vadovaujantis registro duomenimis, istoriniais bei ikonografiniais duomenimis, prieš projektavimą privalomų atlikti taikomųjų tyrimų išvadomis, apsaugos reglamentais (kai tokie išduoti) arba laikinaisiais apsaugos reglamentais (projektavimo sąlygomis), projektiniais pasiūlymais (kuriems pritarė už kultūros paveldo apsaugą atsakinga institucija), apsaugos sutartimis (kai tokios sudarytos), nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais arba veiklą saugomose teritorijose reglamentuojančiais dokumentais, specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis bei kitais kultūros ministro patvirtintais paveldo tvarkybos reglamentais nustatytais paveldosaugos reikalavimais.

41Teismas pažymėjo, jog byloje nekyla ginčo dėl to, kad tvarkybos darbai byloje aptariamu atveju buvo atliekami kultūros paveldo objekte – Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblyje (unikalus kodas 748), tačiau pareiškėjų teigimu, Tvarkybos darbų projektas buvo parengtas ir tvarkybos darbai atlikti pirmiau minėto objekto patalpose, kurių vertingosios savybės, dėl kurių pažeidimo pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas Atestavimo komisijos sprendimas, nebuvo apibrėžtos teisės aktų nustatyta tvarka. Taigi teismas laikė būtina įvertinti, kokioms konkrečiai patalpoms buvo parengtas Tvarkybos darbų projektas, kur vyko darbai, ir koks teisinis režimas (apsaugos reikalavimai) buvo taikomi šioms patalpoms. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymėjo, kad Tvarkybos darbų projekte (t. I, b.l. 77 – 115) suprojektuotų tvarkybos darbų ribos aiškiai apibrėžtos (pvz., t. I, b.l. 109), byloje nėra ginčo dėl to, kad faktiškai tvarkybos darbai buvo atliekami būtent Tvarkybos darbų projekte nurodytose patalpose. Taigi teismas vertino būtina nustatyti, ar Tvarkybos darbų projekte nurodytų patalpų vertingosios savybės buvo apibrėžtos teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėjo, jog NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalyje numatyta, kad kultūros vertybių registre ir pagal jo duomenis sudarytame nekilnojamosios kultūros vertybės pase (registro duomenų išraše) įrašomi šie kiekvienos registruojamos vertybės duomenys: 1) nekilnojamosios kultūros vertybės pavadinimas, jos unikalus kodas, adresas; 2) vertinimo tarybos aktu (aktais) nustatytos vertingosios savybės ir kartu su vertybe saugotinos teritorijos ribos. Teismas akcentavo, jog, kaip minėta, Tvarkybos darbai buvo atlikti Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio statiniuose. Vertinant minėto komplekso ir jo sudedamųjų dalių teisinį statusą pažymėjo, kad 2003 m. gegužės 8 d. Kultūros ministerijos Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus įsakymu Nr. Į-130 į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą nuspręsta įrašyti, be kita ko, ir Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblį (Įsakymo 359 punktas). Įsakyme įrašytas minėtas objektas ir nurodyti jo duomenys: Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis (architektūrinės vertės) – G359K: 1. Šv. Teresės bažnyčia – G359K1 (Aušros Vartų g. 14); 2. Vienuolyno namas – G359K2 (Aušros Vartų g. 12); 3. Švč. M. M., Gailestingumo Motinos koplyčia, vad. Aušros Vartų – G359K3 (Aušros Vartų g. 12); 4. galerija – G359K4 (Aušros Vartų g. 12); 5. ūkinis pastatas – G359K5 (Aušros Vartų g. 12). Pažymėjo ir tai, kad Kultūros ministras 2005 m. balandžio 29 d. Nr. ĮV-190 įsakymu saugomomis pripažino nekilnojamąsias kultūros vertybes, įregistruotas Kultūros vertybių registre Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymais nuo 1995 m. birželio 12 d. iki 2005 m. balandžio 19 d. bei paskelbtais „Valstybės žiniose“ nuo jų įregistravimo dienos šiais kodais, ir nustatė šių vertybių apsaugos tikslus. Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis – G359K paminėtas įsakymo 1.4 punkte, jame nurodytiems objektams nustatytas apsaugos viešajam pažinimui ir naudojimui tikslas. Šio įsakymo 2 punkte nustatyta, kad jo 1 punkte numatytos vertybės saugomos remiantis jų apskaitos dokumentais, nustatančiais vertingąsias savybes (vertybės sudėtį, apimtį, vertingas dalis ir elementus), teritorijų ir apsaugos zonų ribas bei norminiais ir individualiais teisės aktais, nustatančiais apsaugos reikalavimus (priežiūros, tvarkymo ir naudojimo sąlygas, konkrečius tvarkymo režimų darbus), kurie galioja tiek, kiek neprieštarauja Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymo nuostatoms. Be to, minėto Įsakymo 3 punktu Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos buvo pavesta iki 2005 m. birželio 15 d. parengti ir Lietuvos Respublikos kultūros ministerijai pateikti Departamento priemonių plano projektą, kuriame būtų numatyta šiuo įsakymu pripažintoms saugomomis nekilnojamosioms kultūros vertybėms pagal Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymą ir kitus teisės aktus reikalingų dokumentų, jų projektų parengimas ar duomenų surinkimas. Be to, Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2008 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 155, kuriuo kultūros paveldo objektai buvo paskelbti kultūros paminklais, Priedo 85 punkte nurodytas Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis – G359 K, jo įrašymo į Kultūros vertybių registrą data – 2003 m. gegužės 8 d. Šio Nutarimo priede išvardintos Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio sudėtinės dalys, prie kurių yra nurodomi turto identifikavimo duomenys iš Nekilnojamojo turto registro (pavadinimas, unikalus numeris, pažymėta plane): 1. Šv. Teresės bažnyčia – G359 K 1 (pastatas – bažnyčia 1065-0000-1011 1R1p); 2. Vienuolyno namas – G359 K 2 (pastatas – Pastoracijos centras 1094-0024-5036 3R2p pastatas – Pastoracijos centras su viešbučiu 1094-0024-5047 4R3p pastatas – administracinis pastatas 1094-0024-5025 2B2p pastatas – administracinis pastatas 1094-0024-5014 1B2p); 3. Švč. M. M., Gailestingumo Motinos, vad. Aušros Vartų, koplyčia – G359 K 3 (neregistruota); 4. Galerija – G359 K 4 (neregistruota); 5. Ūkinis pastatas – G359 K 5 (pastatas – gyvenamasis namas 1094-0024-5078 7A2p). Pažymėjo ir tai, kad viešai prieinami Kultūros vertybių registre esantys įrašai (http://kvr.kpd.lt/heritage/Pages/KVRDetail.aspx?MC=748&lang=lt) taip pat patvirtina, jog Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kaip visuma / kompleksas šiuo metu įregistruotas registre unikaliu kodu 748. Kaip šiam kompleksui priklausantys atskiri objektai taip pat įregistruoti Švč. M. M., Gailestingumo Motinos, vad. Aušros Vartų, koplyčia (registre įregistruota unikaliu kodu 27324) ir Galerija (registre įregistruota unikaliu kodu 27325). Atestavimo komisijos sprendime nurodyta, kad sužalotas kultūros paminklas – Galerija (unikalus kodas 27325) ir Koplyčia (unikalus kodas 27324), tuo tarpu Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 – nurodyta, kad tvarkybos darbai atliekami Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas – 748) kompleksinėje dalyje Galerijoje; Žalos akte nurodyta, kad 2010 m. vasario 23 d. buvo patikrinti „Galerijoje bei patalpoje prie koplyčios“ vykdomi darbai. Atkreipė dėmesį, jog iš minėtų aktų matyti, kad konstatuojant pareiškėjų padarytus teisės aktų pažeidimus rengiant Tvarkybos darbų projektą bei jį įgyvendinančius darbus, taip pat projekto specialiąją ekspertizę, ko pasekoje buvo pažeistos pirmiau minėtų objektų vertingosios savybės, buvo, be kita ko, vadovautasi Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio kultūros vertybės pagrindiniu dosjė (pradėta rengti 2002 – 09, baigta rengti 2002-11) (t. I, b.l. 116-176) (toliau – ir dosjė). Šis dosjė (kartu su Kultūros vertybių registre esančiais duomenimis) NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies prasme traktuotinas kaip aktas, apibrėžiantis aptariamo ansamblio ir jo sudedamųjų dalių ribas bei viso ansamblio ir jo atskirų sudedamųjų dalių vertingąsias savybes.

42Teismas pridūrė, jog vertinant į bylą pateiktus dokumentus pažymėtina, kad Tvarkybos darbų projekte aiškiai pažymėta tvarkoma pastato dalis (t. I, b. l. 108). Jame esanti schema ir planai (t. I, b. l. 109-111) rodo, kad tvarkybos darbai turėjo būti atlikti patalpoje esančioje šalia Koplyčios, per ją yra įėjimas į Koplyčią, taip pat statinio dalyje, jungiančioje Bažnyčią ir Koplyčią. Byloje nėra ginčo dėl to, kad tvarkybos darbai faktiškai buvo atliekami būtent Tvarkybos darbų projekte pažymėtose patalpose. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad kartu su VĮ Registrų centro 2010 m. kovo 19 d. raštu Nr. IN(12.5.1.15)-9353 pateiktas pastato Aušros Vartų 14, Vilnius, Kadastro duomenų bylos išrašas patvirtina, kad aptariamame plane yra pažymėtos atskiros pastato dalys, turinčios skirtingus žymėjimus – 1R1p, 1r1p, 2r1p, 3r1p, 4r2p, 5r2p, 6r2p. Šioje byloje esantis antro aukšto planas patvirtina, kad statinio dalyje, pažymėtoje indeksu 6r2p yra 4 patalpos, viena iš kurių yra minėta patalpa jungianti koridorių ir Koplyčią bei dar dvi patalpos, esančios už minėtos patalpos prie įėjimo į Koplyčią ir už Koplyčios esanti patalpa. Koplyčios patalpa šiame plane yra pažymėta indeksu 1-15, prie įėjimo esanti patalpa pažymėta 1-11, kitos dvi minėtos 1-12 ir 1-14. Tuo tarpu Galerija (dosjė ir Kultūros paveldo registre nurodyta kaip atskiras ansamblio objektas) plane pažymėta indeksu 4r2p. Kadastro duomenų byloje esantys statinių planai patvirtina, kad Galerija yra atskira patalpa, turinti bendrą sieną su patalpomis 3r1p ir 5r2p, t. y. su Bažnyčią ir Koplyčią jungiančiu koridoriumi. Nurodytas aplinkybes patvirtina pirmo ir antro aukšto planai. Minėta planinė medžiaga leidžia daryti išvadą, kad byloje aptariami darbai buvo atliekami patalpose 1-8, 1-9 ir 1-11, todėl būtina įvertinti ar yra pagrindas minėtoms patalpoms taikyti Galerijos ir / ar Koplyčios saugomas vertingąsias savybes. Teismas atkreipė dėmesį, jog kadastro duomenų bylos inventorinėje dalyje (Forma Nr. 2) patalpos 3r1p, 4r1p, 5r1p ir 6r1p yra nurodytos kaip atskiri priestatai. Dosjė (t. I, b.l. 130 -131) ir Kultūros vertybių registre apibūdinant Galerijos plano, tūrio ir erdvių kompoziciją nurodyta – galerija ištęsto stačiakampio plano, dviejų aukštų; pirmame aukšte yra penkių angų arkada, antrame patalpa. Apibūdinant Galerijos aplinką nurodyta, kad galerija R šonu glaudžiasi, prie koridoriaus jungiančio bažnyčią ir koplyčią. Galerija aiškiai matoma nuotraukoje, kuri yra Kultūros vertybių registre ir dosjė (t. I, b.l. 149). Pažymėtina ir tai, kad dosjė esančiame teritorijos ribų plane (t. I, b.l. 162) 4 numeriu pažymėta Galerija. Tačiau šiuo atveju atkreipė dėmesį į tai, kad minėtame plane, kuris skirtas nustatyti sklypo apsaugos zoną, nėra išskirtos atskiros statinio dalys, jame nepateiktas statinių ar jų dalių, jų vertingųjų savybių apibūdinimas, todėl sprendžiant klausimą, ar reikalavimai, susiję su Galerijos vertingosiomis sąvybėmis, privalo būti taikomi patalpoms, kuriose buvo atliekami darbai, turi būti vadovaujamasi būtent dosjė ir Kultūros paveldo registre pateiktu Galerijos apibūdinimu (NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalis). Šiuo aspektu taip pat pažymėjo, kad iš NKPAĮ 2 straipsnio 40 dalyje pateiktos vertingosios savybės sąvokos apibrėžimo matyti, jog vertingosios savybės gali būti nustatytos ir visam kultūros paveldo objektui, ir jo daliai (dalims). Įvertinus Kadastro duomenų bylos turinį, taip pat dosjė ir Kultūros vertybių registre pateiktą Galerijos plano, tūrio ir erdvių kompozicijos apibūdinimą ir jos aplinkos apibūdinimą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad patalpoms 1-8, 1-9 ir 1-11, kuriose buvo atliekami darbai, bylai reikšmingu metu nebuvo pagrindo taikyti reikalavimus, susijusius su dosjė ir Kultūros paveldo registre apibrėžtomis Galerijos vertingosiomis savybėmis. Teismas pridūrė, jog analogiška išvada darytina ir dėl Koplyčios vertingųjų savybių. Dosjė (t. I, b.l. 128-129) ir Kultūros vertybių registre apibūdinant Koplyčios plano, tūrio ir erdvių kompoziciją nurodyta – koplyčia stačiakampio plano, dviejų aukštų; pirmąjį aukštą sudaro plati pravažiavimo anga, antrajame aukšte įrengta koplyčia. Apibūdinant Koplyčios aplinką nurodyta, kad iš R pusės prie jos glaudžiasi laiptinė ir pagalbinės patalpos. Dosjė ir Kultūros paveldo registre pateiktas ir Koplyčios interjero apibūdinimas – koplyčioje įrengtas altorius su „Aušros V. M.“ paveikslu. Be to, Koplyčios dosjė nurodyti patalpos matmenys – ilgis – 10.8 m, plotis 5 m. Įvertinusi Kadastro duomenų bylos turinį, taip pat dosjė ir Kultūros vertybių registre pateiktą Koplyčios plano, tūrio ir erdvių kompozicijos apibūdinimą, jos dydį, aplinkos ir interjero apibūdinimą, teisėjų kolegija darė išvadą, kad patalpoms 1-8, 1-9 ir 1-11, kuriose buvo atliekami darbai, bylai reikšmingu metu nebuvo pagrindo taikyti reikalavimus, susijusius su dosjė ir Kultūros paveldo registre apibrėžtomis Koplyčios vertingosiomis savybėmis.

43Teismas pažymėjo ir tai, kad dosjė ir Kultūros paveldo registro turinys rodo, jog patalpos 1-8, 1-9 ir 1-11 nėra įvardintos kaip savarankiški kultūros paveldo objektai, kuriems taikytinas atskiras teisinis režimas, nustatytos atskiros būtent šių patalpų vertingosios savybės (elementai ar dalys). Nurodė, jog įvertinus byloje esančius duomenis taip pat nėra pagrindo teigti, kad minėtos patalpos yra Bažnyčios (1R1p, unikalus Nr. 27322) dalis. Taigi, šios patalpos traktuotinos kaip Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno ansamblio (unikalus objekto kodas registre 748), kaip viso saugotino komplekso, dalys. Dosjė (t. I, b.l. 120-121) ir Kultūros vertybių registre apibūdinant šio komplekso plano, tūrio ir erdvių kompozicijas nurodyta, kad vienuolyno ansamblį sudaro Šv. Teresės bažnyčia, vienuolyno namas, koplyčia, galerija ir ūkinis pastatas; koplyčia ir bažnyčia pagrindiniais fasadais atgręžtos į Aušros Vartų g., užbaigia jos perspektyvą ir dominuoja ansamblyje bei Senamiesčio P dalyje; kiti ansamblio pastatai neaukšti, nuo Aušros Vartų g. pusės užstoti bažnyčios; ansamblis kompaktiškai išsidėstęs netaisyklingos konfigūracijos sklype; jo viduryje stovi vienuolyno namas, kurio korpusai sugrupuoti apie vidaus kiemus; V pusėje prie jų priglausta bažnyčia; palei Aušros Vartų g. einanti galerija jungia bažnyčią su koplyčia, stovinčia ansamblio PV pusėje. Dosjė ir Kultūros vertybių registre kaip ansamblio vertingi elementai ir dalys nurodytas Bažnyčios ir koplyčios tūrių erdvinis ir vizualinis ryšys. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nei Atestavimo komisijos sprendime, nei Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 ar Žalos akte nėra nurodyta, kad byloje aptariamas Tvarkybos darbų projektas ar faktiškai atlikti darbai būtų pažeidę minėtą ansamblio vertingą elementą ir dalį. Iš pirmiau minėtų teisės aktų nuostatų (be kita ko, NKPAĮ 2 straipsnio 34, 36 ir 40 dalyse pateiktų tvarkybos, tvarkybos darbų ir vertingosios savybės sąvokų, taip pat NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies, 23 straipsnio 1 ir 2 dalių turinio) teismas sprendė, kad šių teisės aktų reikalavimai gali būti taikomi tik vertingiems elementams ir dalims, užfiksuotiems objekto apskaitos dokumentuose. Byloje vertinamu atveju tvarkybos darbų projekto rengimo ir darbų atlikimo atžvilgiu nustatytų reikalavimų pažeidimai, taip pat specialiosios ekspertizės atlikimui taikomų reikalavimų pažeidimai siejami su tuo, kad dėl netinkamo jų atlikimo buvo pažeistos nekilnojamojo kultūros paveldo objekto vertingosios savybės. Tačiau konstatavus, kad patalpoms, kurioms buvo parengtas Tvarkybos darbų projektas, kuriose buvo atliekami byloje aptariami darbai, nebuvo pagrindo taikyti reikalavimus, susijusius su Galerijos ar Koplyčios vertingosiomis savybėmis, nėra pagrindo teigti, kad Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 ar Žalos akte nurodytos vertingos savybės ir dalys (minėtų patalpų autentiškumas ir medžiagiškumas - betoniniai laiptai, autentiškos koridoriaus sienos, mediniai turėklai, medinės palangės, medinės panelės patalpoje prie Koplyčios, medinės durys, grindų danga) buvo pažeistos. Atitinkamai, konstatavus, kad patalpoms, kurių atžvilgiu buvo parengtas Tvarkybos darbų projektas, ir kuriose buvo atliekami darbai, nebuvo pagrindo taikyti reikalavimų, susijusių su Galerijos ar Koplyčios vertingosiomis savybėmis, nėra pagrindo teigti, kad pareiškėjai A. G. ir I. M., rengdami Tvarkybos darbų projektą ir atlikdami darbus, pažeidė teisės aktų nuostatas, susijusias su Galerijos ir Koplyčios vertingųjų savybių neišsaugojimu ir jų pažeidimu. Be to, nors Laikinosios komisijos išvadose Nr. RG-45 yra nurodyti ir formalūs tvarkybos darbų projektų rengimo taisyklių pažeidimai (pvz., išvadų 3.1.1, 3.1.2, 3.1.4, 3.1.7 punktai), kurių pareiškėjai neginčija, teisėjų kolegijos manymu, šie pažeidimai savo pobūdžiu ir pasekmėmis negalėtų būti pagrindu taikyti Atestavimo taisyklių 51 punkte numatytą priemonę – atestato galiojimo panaikinimą. Toks sprendimas savo esme traktuotinas kaip sankcija, nes sukelia itin sunkias pasekmes, t. y. užkerta kelią atestatus turintiems asmenims užsiimti profesine veikla, todėl atestato galiojimo panaikinimas dėl formalių Tvarkybos darbų projekto trūkumų būtų akivaizdžiai neproporcingas padarytiems teisės aktų pažeidimams. Atitinkamai, konstatavus, kad dėl pareiškėjų A. G. ir I. M. veiksmų nėra pagrindo taikyti Atestavimo taisyklių 51 punkto nuostatų, nėra pagrindo jų taikyti ir pareiškėjo V. A. S. atžvilgiu, kurio padarytas teisės aktų pažeidimas pasireiškė, kaip nurodyta Laikinosios komisijos išvadų Nr. RG-45 8 punkte, tuo, jog minėto pareiškėjo parengtame paveldosaugos ekspertizės akte Nr. 4 buvo nurodyta, kad Tvarkybos darbų projekto sprendiniai atitinka apsaugos reikalavimus, pasiūlyta projektą derinti ir pagal jį išduoti leidimą tvarkybos darbams. Dėl pirmiau nurodytų argumentų teismas sprendė, kad Atestavimo komisija, priimdama 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įformintą Atestavimo komisijos 2010 m. balandžio 22 d. sprendimą dėl A. G., I. M. ir V. S. nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialistų atestatų galiojimo panaikinimo, netinkamai įvertino faktines aplinkybes ir jų atžvilgiu netinkamai pritaikė šioms faktinėms aplinkybėms taikytiną teisinį reguliavimą. Todėl minėtą Atestavimo komisijos sprendimą teismas panaikino.

44V.

45Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2012 m. birželio 18 d. (pagal gavimo datą) pateikė Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A858-305/212.

46Prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos neteisėto sprendimo priėmimui, be to, naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, o taip pat, procesas turėtų būti atnaujintinas esant būtinumui užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Todėl nurodė teikiąs prašymą dėl bylos proceso atnaujinimo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalies ir 2 dalies 2, 10 ir 12 punktų pagrindais.

47Pažymėjo, jog Atestavimo taisyklėse yra aiškiai nustatyta, kad, sprendžiant klausimą dėl atestato galiojimo panaikinimo, turi būti nustatyti atestato galiojimo panaikinimo pagrindai, nurodyti taisyklių 51 punkte, t. y. už nustatytą (-us) įstatymų, kitų teisės aktų, reglamentuojančių kultūros paveldo objektų apsaugą, reikalavimų pažeidimą (-us), vykdant veiklą pagal Atestate nurodytas veiklos rūšis, sritis ir specializacijas, taip pat už sprendimą, sukėlusį arba galintį sukelti kultūros paveldo objektų vertingųjų savybių praradimą. Teigia, jog būtent šie atestatų galiojimo panaikinimo pagrindai ir buvo nustatyti Departamento komisijų, Atestavimo komisijos, Departamento darbo grupės išvadose, teismų, šiuos pažeidimus padarę pripažino ir pareiškėjai, tačiau teisėjų kolegija šiuos pažeidimus visiškai nepagrįstai įvardijo formaliais, kas sudaro pakankamą pagrindą manyti, kad vertinant tokius pažeidimus galėjo būti padarytas materialinės teisės pažeidimas, kadangi Atestavimo taisyklių 51 punkte atestatų panaikinimo pagrindai nustatyti kaip esminiai, o ne kaip procedūriniai ar formalūs. Nurodė, jog Atestavimo taisyklių 57 punkte nustatyta, kad specialistas, nesutinkantis su Komisijos sprendimu, per 15 dienų gali jį apskųsti Departamento direktoriui, o taisyklių 58 punkte nustatyta, jog Departamento direktoriaus sprendimą specialistas įstatymų nustatyta tvarka gali apskųsti teismui, tačiau taisyklėse neapibrėžta Departamento direktoriaus diskrecija, nenustatyta kokį sprendimą Departamento direktorius gali priimti ir nenustatyta sprendimo forma. Atkreipė dėmesį, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. gruodžio 13 d. sprendimu konstatavo, kad Departamentas, nagrinėdamas specialisto skundą, turi patikrinti, ar buvo laikomasi Atestavimo komisijos darbo reglamento nustatytos tvarkos, išsamiai ir visapusiškai įvertinti, ar Atestavimo komisijos sprendimas panaikinti atestatų galiojimą yra teisėtas ir pagrįstas, t. y. patikrinti, kokios faktinės aplinkybės buvo nustatytos, kokie teisės aktų konkretūs punktai pažeisti ir ar buvo nustatyta kuri nors Atestavimo taisyklių 51 punkte nustatyta sąlyga, leidžianti priimti sprendimą dėl atestato galiojimo panaikinimo. Pažymėjo, jog vykdant teismo sprendimą, Departamento direktorius 2011 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. Į-07 „Dėl laikinosios darbo grupės sudarymo“ sudarė laikinąją darbo grupę ir įpareigojo iš esmės išnagrinėti pareiškėjų 2010 m. gegužės 19 d. skundą ir parengti Departamento sprendimo projektą. Teismas įpareigojo ne direktorių, o Departamentą išnagrinėti pareiškėjų skundą, kas ir buvo padaryta 2011 m. sausio 20 d., t. y. vykdant teismo sprendimą darbo grupė išnagrinėjo pareiškėjų skundą ir pateikė išvadas, kurių rezoliucinėje dalyje buvo pateiktas sprendimo projektas, kurį Departamento direktorė patvirtino kaip sprendimą 2012 m. sausio 20 d. rezoliucija „išvadoms pritariu“ ir įpareigojo Departamento direktoriaus pavaduotoją „parengti reikiamus dokumentus“ pagal patvirtintas išvadas. Teigia, jog ši rezoliucija yra valinis Departamento direktoriaus sprendimas, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad valinio direktoriaus sprendimo nebuvo, kaip ir tai, jog Departamentas atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės. Priduria, jog vertinant ABTĮ 47 straipsnio 4 dalies nuostatas, kur kalbama apie tai, jeigu specialistas, ekspertas dalyvavo pirmiau nagrinėjant tą bylą atitinkamai kaip specialistas, ekspertas, tai nėra pagrindas juos nušalinti, kyla pagrįstos abejonės dėl teisėjų kolegijos išsakytos nuostatos apie tų pačių asmenų dalyvavimą rengiant išvadas.

48Nurodo ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. kovo 16 d. sprendime teisingai konstatavo, kad šiam kultūros paveldo objektui vertingosios savybės pagal NKPAĮ 8 straipsnio nuostatas nustatytos nebuvo, dėl ko visuose procesuose buvo pasisakęs ir Departamentas, tačiau teisėjų kolegija nepagrįstai dosjė įvardintus vertinguosius elementus sutapatino su vertingosiomis savybėmis nustatytomis ir įregistruotomis NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalies pagrindu, nes bylose niekada nebuvo pateiktas šio objekto vertinimo aktas, kadangi vertinimo taryba tokio akto nebuvo priėmusi, išskyrus faktinės aplinkybės konstatavimą, kur Departamento vertinimo taryba 2010 m. vasario 23 d. posėdyje yra patvirtinusi, jog konkrečios kultūros vertybės dalies interjero elementai (laiptai, porankiai, keramikinės plytelės) bei interjero medžiagiškumas yra objekto vertingosios savybės, todėl teisėjų kolegija vertindama bylai reikšmingu metu egzistavusias aplinkybes visiškai nepagrįstai vertino Kultūros vertybių registro įrašus, kurie buvo įrašyti tik 2010 m. kovo 5 d. (Departamento direktorės nesankcionuoti), taigi tokių duomenų nebuvo nei išduodant tvarkybos sąlygas, nei vykdant projektavimą, nei atliekant pačius darbus ir padarant pažeidimus. Šie duomenys buvo klaidinantys, kas vėliau buvo konstatuota atlikus vidinį tyrimą (Kultūros paveldo centro direktoriaus įsakymas 2012 m. balandžio 5 d. Nr. Į-30 ir Departamento direktoriaus įsakymas 2012 m. balandžio 10 d. Nr. Į-132, duomenys skelbiami Kultūros vertybių registre adresu http://kvr.kpd.lt/heritage).

49Išdėsto, jog NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo tvarkyba atliekama pagal tokiam objektui nustatytus paveldosaugos reikalavimus, pagal tvarkomųjų statybos darbų reglamentus ar pagal paveldo tvarkybos darbų reglamentus. Konkrečiu atveju buvo projektuojami tvarkomieji paveldosaugos darbai, todėl turėjo būti paisoma definicinės normos apibrėžtumo, nustatyto įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje, t. y. galėjo būti projektuojami ir atliekami tik tvarkybos darbai, atliekami pagal specialias technologijas, užtikrinančias autentiškumo išsaugojimą. Pažymėtina, kad pagal byloje esančius rašytinius įrodymus (Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos raštas 2010 m. balandžio 7 d. Nr.(7.9)-2D-3617), šiame objekte buvo atlikti ne tvarkomieji paveldosaugos darbai, o tvarkomieji statybos darbai, be to buvo atlikti savavaliniai statybos darbai, kurie nebuvo numatyti projekte ir kuriems nebuvo gautas leidimas. Konkrečiu atveju tvarkomiesiems statybos darbams leidimas turėjo būti išduodamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka savivaldybėje, o ne Departamento teritoriniame padalinyje. Pažymi, jog NKPAĮ 23 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad tvarkybos metu (NKPAĮ 2 straipsnio 34 dalis apima ir projektavimą) aptikus naujų vertingųjų savybių – vertingų istoriniu, estetiniu ar moksliniu bruožų, privalu apie tai pranešti savivaldybės paveldosaugos padaliniui, kuris turėjo informuoti Departamentą, ir turėjo būti nuspręsta dėl aptiktų vertingųjų savybių atskleidimo, įregistravimo ir apsaugos reikalavimų patikslinimo (NKPAĮ 8 straipsnio 10 dalis), tačiau tokie veiksmai nebuvo atlikti, kadangi nei savivaldybės paveldosaugos padaliniui, nei Departamentui apie tai pranešta nebuvo. Taigi teisėjų kolegijos konstatuotos aplinkybės, kad konkrečiam objektui vertingosios savybės iš viso nustatytos nebuvo, nepaneigia kitų objektyvių aplinkybių, kad šių vertingųjų savybių iš viso nebuvo, ir tai, kad tokių vertingųjų savybių nebuvo galima pažeisti, ir tai, kad šiam objektui negalėjo būti taikomi paveldosauginiai reikalavimai. Teigia, jog sistemiškai aiškinant NKPAĮ 23 straipsnio 3 dalies ir 10 dalies nuostatas yra akivaizdu, kad vertingųjų savybių egzistavimas visiškai nepriklauso nuo to yra jos įrašytos į Kultūros vertybių registrą, ar ne. Priešingai – įstatyminis reguliavimas nustato dispoziciją, kad tokias savybes aptikus atsiranda pareiga spręsti dėl šių savybių atskleidimo ir paveldosaugos reikalavimų patikslinimo, tuo pačiu ir Kultūros vertybių duomenų patikslinimo, kas suponuoja pareigą kreiptis į Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybą. Pažymi ir tai, jog NKPAĮ 23 straipsnio 2 dalyje eksplicitiškai nustatyta, kad tvarkybos projektas rengiamas remiantis Kultūros vertybių registro duomenimis (konkrečiu atveju tokių duomenų nebuvo) ir prieš projektavimą būtinų atlikti tyrimų išvadomis, kurių privalomumą ir apimtį nustato paveldo tvarkybos reglamentai, o NKPAĮ 23 straipsnio 9 dalyje nustatyta, kad Kultūros ministro patvirtintais atvejais ir tvarka iki leidimo atlikti tvarkomuosius paveldosaugos darbus išdavimo turi būti atlikta šių darbų projekto paveldosaugos (specialioji) ekspertizė. NKPAĮ 23 straipsnyje 10 dalyje nustatyta pareiga specialiosios autorinės priežiūros vadovams sustabdyti darbus ir pranešti Departamentui, nustačius, kad buvo pažeisti paveldosaugos reikalavimai, t. y., nustačius, kad yra naikinami kultūros paminklo autentiškumo požymiai, apibrėžti Įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje, kaip objekto išlikusios savybės, apimančios pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą – formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, aplinką, tačiau taip padaryta nebuvo, o atlikta paveldosauginė ekspertizė leido sunaikinti objekto autentiškumą, t. y. išlikusias savybes, apimančias pirminę ar istoriškai susiklosčiusią objekto paskirtį, išraišką ir savitą fizinį pavidalą – formą, panaudotas medžiagas, konstrukcijas, suplanavimą, atlikimo technologiją, ką iš esmės sankcionavo ir teismas, nors tai prieštarauja ir NKPAĮ 1 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatoms, kaip ir Kultūros ministro 2005 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. ĮV-158 patvirtinto PTR 3.03.01:2005 „Nekilnojamojo kultūros paveldo statinio tvarkomųjų statybos darbų projekto ar tvarkomųjų paveldosaugos darbų projekto paveldosaugos (specialiosios) ekspertizės atlikimo taisyklių“ (Žin., 2005, Nr.57-1967) 8, 12 punktų reikalavimams, t. y. šios aplinkybės yra pakankamas pagrindas teigti, kad teisėjų kolegija netinkamai aiškino ir taikė paveldosaugines materialinės teisės normas, tuo pačiu suformavo ydingą precedentą.

50Pažymi ir tai, jog NKPAĮ teisinis reguliavimas nustatytas, turint tikslą apsaugoti kultūros vertybes nuo veiksmų, galinčių sužaloti saugomus objektus ir sunaikinti kultūros paveldo objektų, pripažintų kultūros vertybėmis, autentiškumo požymius, tačiau šių įstatymu nustatytų sisteminių nuostatų paisoma nebuvo, t. y. projektavimo sąlygų ir leidimo darbams išdavimo metu Kultūros vertybių registre jokių duomenų apie konkretų objektą įrašyta nebuvo (teismo vertinti įrašai atsirado tik 2010 m. kovo 5 d.), konkretaus objekto vertingosios savybės vertinimo tarybos aktu nustatytos nebuvo, o vėliau 2010 m. vasario 23 d., jau vertinant padarytus pažeidimus, Departamento vertinimo taryba patvirtino, kad buvusieji iki statybos darbų atlikimo kultūros paminklo dalies Aušros Vartų galerijos interjero elementai (laiptai, porankiai, keramikinės plytelės) bei interjero medžiagiškumas yra vertingosiomis kultūros paminklo savybėmis, todėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija 2012 m. kovo 16 d. sprendime nepagrįstai nevertino Departamento darbo grupės 2011 m. sausio 20 d. išvadose konstatuotų aplinkybių, nepagrįstai konstatavo, jog patalpose kur buvo atliekami darbai vertingųjų savybių iš viso nebuvo, nepagrįstai vertino kultūros paminklą ne kaip visumą, o kaip atskiras patalpas, nors NKPAĮ 2 straipsnio 31 dalyje yra aiškiai apibrėžta, jog saugomas objektas yra statinys, įstatymo nustatyta tvarka paskelbtas saugomu ir kultūros paminklu, visiškai nepaisė įstatyminio reikalavimo saugoti autentiškumą. Atkreipė dėmesį, jog teisėjų kolegija savo sprendimą motyvavo ir tuo, kad pareiškėjams buvo užkirstas kelias užsiimti savo profesine veikla, tačiau visiškai nevertino aplinkybės, jog pareiškėjai yra architektai, o Atestavimo komisija savo sprendimu laikinai apribojo teisę vykdyti veiklą Kultūros vertybėse, todėl pareiškėjų kaip architektų veikla kituose objektuose niekaip apribota nebuvo, kaip ir niekas neuždraudė pareiškėjams savo įmonėse įdarbinti asmenis, turinčius teisę vykdyti darbus kultūros paveldo objektuose.

51Mano, jog bylos procesas turėtų būti atnaujinamas ir dėl to, kad paaiškėjo naujos aplinkybės 2012 m. birželio 12 d. aktu Nr. KPD-RM-1803 Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai aktu patvirtinus Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios, basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ir gynybinių statinių ansamblio sudėtį, apimtį ir vertingąsias savybes. Paaiškina, jog šiuo aktu yra ištaisyta klaida – prieštaringi dosjė duomenys dėl kompleksinių kultūros vertybės dalių Galerijos ir Koplyčios sudėties ir apimčių, o taip pat patikslintos ir įregistruotos vertingosios savybės, tame tarpe patvirtinta, kad vertingomis savybėmis yra Galerijos XX a. mozaikinio betono laiptai, medinė baliustrada, stalių ir kiti gaminiai – langai, durų tipas, mediniai ranktūriai, sienų ir lubų apdaila, sienų tinkas, XX a. keramikinių plytelių grindys, keramikinių plytelių danga, o patalpa prie Koplyčios (kurioje buvo atliekami darbai) yra sudėtinė Koplyčios dalis. Atsižvelgiant į NKPAĮ 8 straipsnio 5, 7, 9 dalių nuostatas, teisėjų kolegijos konstatuotos aplinkybės dėl Kultūros vertybių registro duomenų, aiškiai negalėjo būti pripažįstamos kaip atitinkančios vertybės paso – registro išrašui keliamų reikalavimų, kadangi šie duomenys galėjo atsirasti Kultūros vertybių registre tik vertinimo tarybos akto pagrindu, tačiau tokio akto teismui pateikta nebuvo, o atsižvelgiant teisėjų kolegijos pateiktą aiškinimą, jog paveldosauginiai reikalavimai gali būti taikomi tik vertingųjų savybių, įregistruotų Registre, atžvilgiu, akivaizdžiai įrodo netinkamą paveldosauginės materialinės teisės aiškinimą ir taikymą. Priduria ir tai, jog šiame kontekste reikėtų įvertinti ir tas aplinkybes, kad nei vienas teismas nekvietė ir neapklausė nei vienos iš vertinimo tarybos narių, kaip specialaus subjekto, kuriam vienam įstatymas suteikia išskirtinę teisę vertinti kultūros vertybes, nustatyti jų apimtis ir sudėtį bei vertingąsias savybes.

52Pažymi, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 46 Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis buvo įrašytas į Lietuvos TSR respublikinės reikšmės architektūros paminklų sąrašą (AtR42, AtR42a - vienuolynas, AtR42b - Šv. Teresės bažnyčia ir AtR42c - galerija). Vadovaujantis Kultūros vertybių apsaugos departamento direktoriaus 2003 m. gegužės 8 d. įsakymo Nr. Į-130 (Žin., 2003, Nr. 49-2194) 2 punktu, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis buvo įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registro Statinių kompleksų sąrašą (G359K, G359K1 - Šv. Teresės bažnyčia, G359K2- Vienuolyno namas, G359K3 - Aušros vartų koplyčia, G359K4 - Galerija). Vadovaujantis Kultūros ministro 2005 m. balandžio 29 d. įsakymu Nr. ĮV-190 (Žin., 2005, Nr. 58-2034) 1.4 punktu, Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis pripažintas valstybės saugoma nekilnojamąja kultūros vertybe bei jai nustatytas viešojo pažinimo ir naudojimo apsaugos tikslas. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 155 (Žin., 2008, Nr. 25-921) Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblis kartu su visomis kompleksinėmis dalimis paskelbtas kultūros paminklu. Nuo minėto Lietuvos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo momento kultūros paminklas turi būti saugomas tokios būklės, apimties ir sudėties, koks buvo tokio sprendimo priėmimo metu. Visi tvarkybos darbai, veikiantys vertingąsias savybes (objekto, jo dalies ar elemento bruožus, vertingus etniniu, istoriniu, estetiniu ar moksliniu požiūriu, nepriklausomai nuo to ar yra visos vertingosios savybės įregistruotos Registre), turi būti taip parenkami ir atliekami pagal NKPAĮ reikalavimus, kad būtų maksimaliai išsaugotas autentiškumas ir tinkamumas naudoti (NKPAĮ 2 straipsnio 41 dalis). Tokiu būdu, konkrečiu atveju autentiškumo kriterijumi laikytina kultūros vertybės apimtis ir sudėtis buvusi Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo momentu, vertinant ir Nekilnojamojo turto registro duomenis, kaip teisinę prezumpciją, nustatytą įstatymo. Atkreipia dėmesį, jog 2009 m. gruodžio 23 d. leidime atlikti kultūros paveldo objekto tvarkomuosius paveldosaugos darbus Nr. 42 yra taip pat nurodyta, jog valdytojui „Vilniaus arkivyskupijos ekonomo tarnybai“ yra leidžiama atlikti atitinkamus tvarkomuosius paveldosaugos darbus kultūros paveldo objekto – Vilniaus basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ansamblio (unikalus kodas Kultūros vertybių registre - 748) Aušros Vartų koplyčioje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27324) ir galerijoje (unikalus kodas Kultūros vertybių registre – 27325), 1065- 0000-1011, šie duomenys identiški valdytojo pateiktame prašyme, kas savaime parodo, jog pats valdytojas neabejojo, kad numatomi darbai bus vykdomi kultūros vertybės dalyje, kuriai taikomi paveldosaugos reikalavimai, nustatyti NKPAĮ 19 straipsnio 4 dalyje (draudimas naikinti autentiškumo požymius), ir šios aplinkybės paneigtos nebuvo, tačiau šios aplinkybės įrodo prieštaravimą NKPAĮ 2 straipsnio 16 daliai, kur nustatyta, kad kultūros paveldo statinio remonto darbai apibrėžiami pagal Statybos įstatymą, kai atliekami darbai nesusiję su statinio vertingųjų savybių keitimu, vadinasi konkrečiu atveju negalėjo būti rengiamas tvarkomųjų paveldosaugos darbų projektas, tokiam projektui Departamento teritorinis padalinys negalėjo išduoti leidimo, kadangi taip pažeista NKPAĮ 23 straipsnio 8 dalies nuostata, taigi padaryti akivaizdūs tiek NKPAĮ, tiek Statybos įstatymo pažeidimai, ir tai nėra formalūs pažeidimai, nes už tokius pažeidimus įstatymų leidėjo nustatyta ne tik administracinė atsakomybė.

53Akcentuoja ir tai, jog pagal NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalį kultūros paminklai – tai nacionalinės reikšmės kultūros paveldo objektai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 patvirtino, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis). Taigi, Departamento nuomone, akivaizdu, kad konkrečioje byloje galėjo būti padaryti materialinės teisės taikymo pažeidimai, kas galėjo lemti ir neteisėtą teismo sprendimą, ir netinkamos teismų praktikos formavimą.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55VI.

56Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

57Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė įstatymų leidėjas, yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais (siekiant pašalinti tam tikrus akivaizdžius ir esminius pažeidimus, padarytus sprendžiant bylą) bylose, užbaigtose įsiteisėjusiu teismo priimtu baigiamuoju aktu, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo sąlygų bei tvarkos, ir negali būti tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis. Įsiteisėjęs teismo sprendimas (bendrąja prasme), kuriuo byloje buvo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, proceso atnaujinimas galimas tik per įstatymu apibrėžtą terminą ir tik tais pagrindais, kuriuos numato įstatymas.

58ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje. Asmuo, paduodantis prašymą dėl proceso atnaujinimo, turi šį prašymą pagrįsti įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais. Prašymo dėl proceso atnaujinimo nepagrindus įstatymų numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

59Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, teismas taip pat patikrina, ar prašymas paduotas nepraleidus šio įstatymo 156 straipsnyje nustatytų terminų ir ar jis pagrįstas šio įstatymo 153 straipsnio 2 dalyje numatytais proceso atnaujinimo pagrindais.

60ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo gali būti paduodamas per tris mėnesius nuo tos dienos, kai jį padavęs subjektas sužinojo arba turėjo sužinoti apie aplinkybes, kurios yra proceso atnaujinimo pagrindas. Nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendimas byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą buvo priimtas ir tuo pačiu įsiteisėjo 2012 m. kovo 16 d., todėl paskutinė diena prašymui dėl proceso atnaujinimo paduoti pagal bendrąjį ABTĮ nustatytą terminą jam buvo 2012 m. birželio 16 d. Tačiau pagal visuotinai žinomus duomenis, kurių įrodinėti nereikia (ABTĮ 58 straipsnio 1 dalis), 2012 m. birželio 16 d. buvo savaitgalis, todėl, remiantis ABTĮ 66 straipsnio 4 dalimi, termino pabaigos diena nagrinėjamu atveju laikytina pirma po savaitgalio einanti darbo diena, t. y. 2012 m. birželio 18 d. Todėl konstatuotina, jog atsakovas prašymą dėl proceso atnaujinimo pateikė bendrojo ABTĮ įtvirtinto termino nepraleidęs.

61Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis procesą atnaujinti prašo, remdamasis trimis pagrindais – dėl to, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, be to, naujai paaiškėjo esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos bylos nagrinėjimo metu, o taip pat dėl to, jog iškilo būtinumas užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, t. y. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2, 10 ir 12 punktų pagrindais. Pažymėtina, jog patogumo dėlei teisėjų kolegija pasisakys dėl kiekvieno iš atsakovo nurodytų proceso atnaujinimo pagrindų atskirai.

62Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu

63Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Šiuo pagrindu atnaujinti procesą gali būti tik tokios naujai paaiškėjusios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį; 2) kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) šios aplinkybės turi esminę reikšmę bylai, t. y., žinant apie šias aplinkybes, galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P261-135/2012). Be to, kad aplinkybės galėtų būti laikomos naujai paaiškėjusiomis jos turi būti faktinio pobūdžio ir turi patekti į nagrinėjamos bylos įrodinėjimo dalyką.

64Atsakovas, prašydamas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, sudarančiomis pagrindą atnaujinti procesą, įvardija tai, jog 2012 m. birželio 12 d. aktu Nr. KPD-RM-1803 Departamento nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybai aktu patvirtino Vilniaus Šv. Teresės bažnyčios, basųjų karmelitų vienuolyno pastatų ir gynybinių statinių ansamblio sudėtį, apimtį ir vertingąsias savybes. Minėtu aktu, pasak atsakovo, buvo ištaisyta klaida – prieštaringi dosjė duomenys dėl kompleksinių kultūros vertybės dalių Galerijos ir Koplyčios sudėties ir apimčių, o taip pat patikslintos ir įregistruotos vertingosios savybės <...>. Atsakovo nuomone, vėliau paaiškėjusios aplinkybės galėjo įtakoti klaidingą teismo atliktą materialinės teisės aiškinimą ir taikymą.

65Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo motyvus šioje bylos plotmėje, nemano, jog egzistuoja pagrindas atnaujinti bylos procesą, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu. Atkreiptinas dėmesys, jog, kaip minėta apžvelgiant būtinąsias sąlygas proceso atnaujinimui ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis cituotos teisės normos prasme gali būti laikomos tik tos aplinkybės, kurios egzistavo bylos nagrinėjimo metu. Šiuo atveju akivaizdu, jog minėtasis Departamento 2012 m. birželio 12 d. aktas Nr. KPD-RM-1803, sudaręs prielaidas įregistruoti ginčo objekto vertingąsias savybes į Kultūros vertybių registrą, buvo priimtas ex post facto (lot. – po praėjusio įvykio; po fakto), t. y. tuomet, kai byla jau buvo išnagrinėta. Be to, iš atsakovo teiginių taip pat suprastina, jog šis aktas būtent ir buvo priimtas, atsižvelgiant į teisėjų kolegijos pateiktą išaiškinimą byloje, jog paveldosauginiai reikalavimai gali būti taikomi tik vertingųjų savybių, įregistruotų Registre, atžvilgiu. Visa tai parodo, jog atsakovo nurodytoji aplinkybė (konkrečiai – vertingųjų pastato savybių įrašymas į Registrą) neegzistavo nagrinėjant bylą ir priimant teismo sprendimą ar nutartį, todėl ir naujai paaiškėti negalėjo. Tai sudaro pagrindą atsakovo prašymą dalyje dėl proceso atnaujinimo remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktu atmesti.

66Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu

67ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

68Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės normų pažeidimo akivaizdumu. Tai reiškia, kad prašyme atnaujinti procesą šiuo pagrindu turi būti pateikti argumentai, kurie akivaizdžiai parodo, jog bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino byloje taikytiną materialinės teisės normą. Toks akivaizdumas procesą atnaujinti prašančio asmens turi būti specialiai aptartas ir argumentuotas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pažeidimas yra akivaizdus, kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo teisės normų aiškinimo ir taikymo (žr., pvz., administracines bylas Nr. P756-153/2009, P502-119/2009). Akcentuotina, jog vien alternatyvaus teisės normų aiškinimo galimybė, nesant svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo, nesudaro ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto proceso atnaujinimo pagrindo, nes kitaip nebūtų užtikrinamas įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarimo, nutarties) pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas.

69Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu atsakovas argumentuoja, jog bylą nagrinėjęs teismas nepagrįstai dosjė įvardintus vertinguosius elementus sutapatino su vertingosiomis savybėmis, nustatytomis ir įregistruotomis NKPAĮ pagrindu, be to, teismas visiškai nepagrįstai vertino Kultūros vertybių registro išrašus, kurių dar nebuvo nei išduodant tvarkybos sąlygas, nei vykdant projektavimą, nei atliekant pažeidimus. Atsakovas taip pat nurodo, jog sistemiškai aiškinant NKPAĮ 23 straipsnio 3 dalies ir 10 dalies nuostatas akivaizdu, jog vertingųjų savybių egzistavimas visiškai nepriklauso nuo to, ar jos įrašytos į registrą ar ne, o teismas priešingų išvadų priėjo, be kita ko, neatsižvelgęs į definicinėse Įstatymo normose pateikiamus apibrėžimus, nepaisęs įstatyminio reikalavimo užtikrinti kultūros vertybės autentiškumo išsaugojimą, Įstatymo tikslą, be to, į tai, jog vertingosios savybės gali būti aptiktos ir atskleistos tvarkybos metu bei nepagrįstai vertindamas ginčo kultūros paminklą ne kaip visumą, o kaip atskiras patalpas. Atsakovas taip pat pateikia motyvų, kuriais nesutinka su teismo išvada, jog valinio Departamento direktoriaus sprendimo nebuvo.

70Iš sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, turinio matyti, jog vada sprendimui priimti, tenkinant pareiškėjų skundą iš dalies, buvo tai, jog, teismo vertinimu, Tvarkybos darbų projektas buvo parengtas ir tvarkybos darbai atlikti ginčo objekto patalpose, kurių vertingosios savybės, dėl kurių pažeidimo pareiškėjų atžvilgiu buvo priimtas Atestavimo komisijos sprendimas, nebuvo apibrėžtas teisės aktų nustatyta tvarka.

71Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus atsakovo motyvus, sprendžia, jog jie akivaizdžiai neįrodo, kad bylą nagrinėjęs teismas neteisingai aiškino materialinės teisės normas, taikytinas byloje. Pažymėtina, jog atsakovo motyvus, remiantis kuriais jis prašo procesą byloje atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu, iš dalies sudaro nesutikimas su teismo atliktu įrodymų vertinimu, iš dalies – nesutikimas su priimto sprendimo byloje motyvais. Pirmuoju aspektu nurodytina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas proceso atnaujinimo klausimą, pirmosios instancijos teismo nustatytų įrodymų (šiuo atveju – Kultūros vertybių registro išrašo) nepervertina, tik patikrina, ar nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnyje konkrečiai įvardytais pagrindais. Atkreiptinas dėmesys, jog byloje esančių įrodymų tinkamo vertinimo klausimas nėra prašymą dėl proceso atnaujinimo nagrinėjančio teismo prerogatyva, nes įrodymai tiriami ir vertinami nagrinėjant bylą iš esmės pirmosios bei apeliacinės instancijos teisme. Pažymėtina, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, o teismas įvertina juos pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Taigi įrodymų vertinimas yra subjektyvus procesas, pagrįstas vidiniu teismo įsitikinimu.

72Antruoju aspektu nurodytina, jog atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis, taip pat nesugebėjo pateikti akivaizdžių ir įtikinamų argumentų, jog teismas klaidingai aiškino bei pritaikė materialinės teisės normas, remiantis kuriomis buvo išspręstas ginčas. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovo išsakyti bendro pobūdžio teiginiai dėl definicinėse normose nustatytų terminų apibrėžties nesilaikymo, įstatyminio reikalavimo išsaugoti kultūros vertybės autentiškumą nepaisymas, neatsižvelgimo į Įstatymo tikslą bei teisės normų neaiškinimo sistemiškai, priimant sprendimą, neįrodo ginčui aktualių materialinės teisės normų pritaikymo klaidingumo ir yra labiau sutelkti į atsakovo subjektyvų nesutikimą su byloje priimto sprendimo motyvais, nei į konkrečios klaidos, padarytos aiškinant ir taikant teisės normą, išryškinimą. Tačiau tokių subjektyvaus pobūdžio atsakovo teiginių, kuriais jis bando įrodyti, jog vertingųjų savybių egzistavimas ir iš jų išplaukiantis specialus teisinis režimas, neturi būti siejamas su Kultūros vertybių registre įregistruotais faktais, pagrįstumas negali būti tikrinamas, naudojant proceso atnaujinimo institutą, nes šis institutas negali būti naudojamas, siekiant dar kartą pasibylinėti. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje sprendimą priėmęs teismas teisės normas (inter alia – NKPAĮ 8 straipsnio 9 dalį, 23 straipsnio 1 ir 2 dalis) aiškino sistemiškai, vadovavosi definicinėmis normomis (inter alia – NKPAĮ 2 straipsnio 13 dalimi, 2 straipsnio 21 dalimi, 2 straipsnio 40 dalimi, 2 straipsnio 34 dalimi), apžvelgdamas teisėkūros subjekto pateikiamas kultūros paveldo objektų, tvarkybos, tvarkybos darbų ir vertingosios savybės sąvokas bei atsižvelgdamas į reikalavimą užtikrinti kultūros vertybės autentiškumo išsaugojimą tvarkybos metu (vadovavosi NKPAĮ 2 straipsnio 36 dalimi), akivaizdžių teisės taikymo klaidų nenustatytina, o vien atsakovo teiginiai, nors prašyme ir grindžiami NKPAĮ nuostatų išvardijimu, jog vertingosios savybės nėra sietinos su Kultūros vertybių registre įregistruotais faktais ar nesutikimas su principiniu teismo saugomos kultūros vertybės išskaidymu dalimis, (kultūros vertybės, kuriam taikytini paveldosauginiai reikalavimai, netraktavimu kaip vieningo objekto) jų taip pat neįrodo, nes minėta, kad vien alternatyvus su ginču susijusių Įstatymų normų aiškinimas svarių argumentų dėl pirmojo aiškinimo klaidingumo šiuo atveju nepagrindžia.

73Pažymėtina ir tai, jog atsakovas savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, taip pat iš dalies grindžia, argumentuodamas tuo, jog teismas nepagrįstai konstatavo, jog valinio Departamento direktoriaus sprendimo byloje nebuvo, kaip ir darydamas klaidingą išvadą, jog Departamentas atsisakė nagrinėti pareiškėjų skundą iš esmės. Tačiau šiuo aspektu pažymėtina, jog minėtoji teismo išvada nesudarė pareiškėjams palankaus teismo priimto sprendimo vados, nes iš šio sprendimo turinio matyti, jog teismas, nors ir konstatavęs esminį procedūrinį pažeidimą Departamento neveikime, laikė, jog konkrečiu atveju optimalu yra ginčą išnagrinėti pagal esamus bylos duomenis, nevertinant Laikinosios darbo grupės išvadų. Atsižvelgiant į tai, proceso atnaujinimo klausimui išspręsti nėra reikšmingi atsakovo argumentai dėl valinio Departamento direktoriaus sprendimo byloje.

74Pakartotina, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje išvardintų konkrečių, esminių ir akivaizdžių klaidų, padarytų nagrinėjant bylą, ištaisymas, kurių nagrinėjamu atveju atsakovas nepagrindė, todėl jo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu netenkintinas.

75Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu

76Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti atnaujinamas, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suinteresuotas asmuo, prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme. Procesas, siekiant užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą, turėtų būti atnaujinamas tada, kai dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla, nes, priešingu atveju, nepagrįstai būtų trikdomas įsiteisėjusio teismo sprendimo pagrindu susiklosčiusių teisinių santykių stabilumas (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662-54/2010). Be to, teismų praktika taikant įstatymus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės yra visiškai identiškos. Kiekvienoje konkrečioje byloje ginčo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų konkrečios normos taikomos, atsižvelgiant į kiekvienai individualiai bylai reikšmingų aplinkybių visumą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. sausio 8 d. nutartis byloje Nr. P146-2/2010).

77Pažymėtina, jog atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu, tik abstrakčiai nurodė, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2005 m. liepos 8 d. nutarime konstatavo, kad kultūros paminklų bei vertybių apsauga yra viešasis interesas, svarbi valstybės funkcija (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008), o Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. gruodžio 20 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A7-2282/2006 patvirtino, kad Lietuvos kultūros vertybių apsauga yra valstybės konstitucinė priedermė (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 42 straipsnio 2 dalis). Teisėjų kolegijos vertinimu, minėti išaiškinimai pateikti nurodytose bylose neįrodo to, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, buvo nukrypta nuo vieningos teismų praktikos arba ji formuojama klaidinga linkme, arba kad dėl galimai skirtingo teisės normų aiškinimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Pastebėtina, jog minėti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo percituojami Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimai yra doktrininiai (abstraktaus pobūdžio) ir neįrodo to, jog kitose bylose, kurių faktinės aplinkybės sutampa su byla, kurioje prašoma atnaujinti procesą, konkrečios teisės normos buvo pritaikytos kardinaliai skirtingai, tokiu būdu iš esmės vienodas situacijas traktuojant skirtingai. Taigi, pagrindo atnaujinti procesą nėra ir ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu.

78Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesas administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 neatnaujintinas.

79Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

80Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą dėl proceso atnaujinimo atmesti.

81Proceso administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 neatnaujinti.

82Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjai A. G., I. M., V. S. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į... 5. Pareiškėjai paaiškino, kad 2010 m. balandžio 22 d. Atestavimo komisija... 6. Pareiškėjai teigė, kad Laikinoji darbo grupė išvadoje remiasi ne... 7. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos... 8. Nurodė, jog Atestavimo komisijos nariai įvertino visas aplinkybes, vyko... 9. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos kultūros ministerija... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. birželio 23 d. sprendimu... 12. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Departamento direktoriaus 2010 m.... 13. Pabrėžė, jog pareiškėjų atstovas 2010 m. gegužės 19 d. su skundu... 14. Teismas pažymėjo, jog Laikinosios darbo grupės 2011 m. sausio 20 d.... 15. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Atestavimo taisyklių 57 punktas... 16. Pabrėžė, jog, kadangi Departamento direktoriaus 2011 m. vasario 8 d. rašte... 17. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog atestato galiojimo panaikinimas... 18. Nurodė, jog Atestavimo komisijos sprendime vertinti pažeidimai yra... 19. Teismas nesutiko su pareiškėjų skunde dėstoma pozicija, kad priimant... 20. Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Atestavimo taisyklių 22 punktas... 21. Pabrėžė, jog Laikinosios komisijos išvadose išvardintos pažeistos... 22. Teigė, jog 2010 m. kovo 24 d. Laikinosios komisijos išvadose, Laikinosios... 23. Teismo nuomone, pareiškėjai neteisingai aiškina Laikinosios darbo grupės... 24. III.... 25. Pareiškėjai A. G., I. M., V. S. apeliaciniu skundu (t. III, b. l. 56-62)... 26. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog Atestavimo komisijos sprendimas buvo... 27. Pareiškėjai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m.... 28. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos... 29. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog nagrinėjant bylą teisme buvo... 30. Pabrėžė, jog, atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, kad A. G. 2006 m.... 31. Nurodė, jog su 2011 m. sausio 20 d. viešojo administravimo subjekto sprendimu... 32. Pabrėžė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas administracinėje... 33. IV.... 34. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. kovo 16 d. nutartimi... 35. Teismas nurodė, jog byloje ginčas kilo dėl Kultūros paveldo departamento... 36. Dėl Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus... 37. Pažymėjo ir tai, kad Atestavimo taisyklių 57 punkte nurodyta, kad... 38. Teisėjų kolegija taip pat pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas... 39. Teisėjų kolegija pažymėjo ir tai, kad toks Departamento neveikimas... 40. Dėl Atestavimo komisijos 2010 m. gegužės 4 d. protokolu Nr. 05 įforminto... 41. Teismas pažymėjo, jog byloje nekyla ginčo dėl to, kad tvarkybos darbai... 42. Teismas pridūrė, jog vertinant į bylą pateiktus dokumentus pažymėtina,... 43. Teismas pažymėjo ir tai, kad dosjė ir Kultūros paveldo registro turinys... 44. V.... 45. Atsakovas Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos 2012 m.... 46. Prašyme atnaujinti procesą nurodo, jog administracinėje byloje Nr.... 47. Pažymėjo, jog Atestavimo taisyklėse yra aiškiai nustatyta, kad,... 48. Nurodo ir tai, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų... 49. Išdėsto, jog NKPAĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kultūros paveldo... 50. Pažymi ir tai, jog NKPAĮ teisinis reguliavimas nustatytas, turint tikslą... 51. Mano, jog bylos procesas turėtų būti atnaujinamas ir dėl to, kad... 52. Pažymi, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1963 m. sausio 21 d. nutarimu Nr.... 53. Akcentuoja ir tai, jog pagal NKPAĮ 2 straipsnio 12 dalį kultūros paminklai... 54. Teisėjų kolegija... 55. VI.... 56. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.... 57. Proceso atnaujinimo institutas pagal savo paskirtį ir tikslus, kurių siekė... 58. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra išvardinta dvylika konkrečių pagrindų,... 59. Vadovaujantis ABTĮ 158 straipsnio 2 dalimi, nagrinėdamas prašymą dėl... 60. ABTĮ 156 straipsnio 1 dalis numato, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo... 61. Iš atsakovo prašymo atnaujinti procesą matyti, jog jis procesą atnaujinti... 62. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu... 63. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą procesas gali būti atnaujinamas,... 64. Atsakovas, prašydamas atnaujinti bylos procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies... 65. Teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo motyvus šioje bylos plotmėje,... 66. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu... 67. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktas numato, jog procesas gali būti... 68. Pažymėtina, kad šio punkto taikymas yra sietinas su materialinės teisės... 69. Prašydamas procesą atnaujinti ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto... 70. Iš sprendimo byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, turinio matyti, jog... 71. Teisėjų kolegija, įvertinusi prašyme atnaujinti procesą išdėstytus... 72. Antruoju aspektu nurodytina, jog atsakovas, nesutikdamas su teismo išvadomis,... 73. Pažymėtina ir tai, jog atsakovas savo prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153... 74. Pakartotina, jog proceso atnaujinimo instituto paskirtis yra ABTĮ 153... 75. Dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkto pagrindu... 76. Procesas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu gali būti... 77. Pažymėtina, jog atsakovas, prašydamas atnaujinti procesą ABTĮ 153... 78. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, jog atsakovo... 79. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 80. Atsakovo Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos prašymą... 81. Proceso administracinėje byloje Nr. A858-305/2012 neatnaujinti.... 82. Nutartis neskundžiama....