Byla Ik-3513-562/2011

Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjų atstovui advokatui D. B., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų D. K. (D. K.) ir E. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų D. K. ir E. K. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai Rusijos Federacijos piliečiai D. K. ir E. K. skundu (b. l. 1-6, I t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydami panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimą dėl Departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo pakeisti Rusijos Federacijos piliečiams E. K. ir A. K. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Nr. ( - ) (( - )) ir 2011 m. liepos 19 d. sprendimą dėl Departamento Imigracijos reikalų skyriaus sprendimo pakeisti Rusijos Federacijos piliečiui D. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje panaikinimo Nr. ( - ) (( - )) (toliau – ir Sprendimai).

5Paaiškino, kad 2011 m. liepos 23 d. pareiškėjai gavo 2011 m. liepos 19 d. Departamento Imigracijos reikalų skyriaus Sprendimus, kuriais buvo nuspręsta panaikinti Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. gegužės 31 d. sprendimus pakeisti pareiškėjams ir pareiškėjo D. K. sūnui A. K. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius vienerius metus. Sprendimuose nurodyta, kad sprendimai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje buvo priimti remiantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, nes buvo pateikti tikrovės neatitinkantys duomenys: UAB „SKV3‘‘ nurodytu adresu neturi buveinės, negyvena deklaruotu adresu, pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant UAB „SKV3‘‘ tikslų ir vykdant veiklą. Pareiškėjų manymu, atsakovas, priimdamas sprendimus, rėmėsi netinkamai atliktu Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Migracijos valdybos (toliau - Migracijos valdyba) patikrinimu. Be to, patikrinimo metu nebuvo sudarytos sąlygos pareiškėjams teikti paaiškinimus dėl tyrimo metu nustatinėjamų aplinkybių. Paaiškino, kad 2008 metais pirmą kartą gavo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje ir nuo to laiko iki laikino leidimo gyventi Lietuvoje galiojimo pabaigos jiems būdavo suteikiama teisė pakeisti leidimą gyventi Lietuvoje. Tokiu būdu pareiškėjai nuo 2008 metų iki sprendimų priėmimo dienos teisėtai gyveno Lietuvoje. Nurodė, kad nuo 2010 m. kovo 16 d. pareiškėjai įsidarbino UAB „SKV3“, 2010 m. balandžio 1 d., nusprendę investuoti lėšas į šią įmonę, sudarė akcijų pirkimo pardavimo sutartis, kurių pagrindu įsigijo bendrovės akcijas, kurių vertė, tenkanti kiekvienam iš pareiškėjų, yra po 50 000 Lt. Darė išvadą, kad, vadovaujantis Įstatymo 44, 45 straipsniais, pareiškėjai turėjo teisę gauti leidimą gyventi Lietuvoje dviem pagrindais: pareiškėjai dirba Lietuvoje pagal darbo sutartį ir užsiima teisėta veikla visą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje galiojimo laiką. Teigė, kad Lietuvos Respublikoje gyveno teisėtai, pradėjo mokytis lietuvių kalbos, o nuo 2010 m. balandžio 1 d. rūpinosi savo verslu Lietuvoje ir jokios melagingos informacijos Departamentui neteikė. Atkreipė dėmesį, kad, iki Migracijos valdybai atliekant patikrinimą, aplinkybės, kurių pagrindu pareiškėjai yra gavę teisę laikinai gyventi Lietuvoje, nepasikeitė. Pabrėžė, kad Migracijos valdybos tyrimas atliktas neobjektyviai, neišsamiai, nesivadovaujant teisės aktais. Pareiškėjų manymu, Sprendimuose nurodyta aplinkybė, kad UAB „SKV3“ nevykdo veiklos registruotu adresu, neturi reikšmės, nes nėra susijusios su pareiškėjų teisinės padėties įvertinimu. Pažymėjo, kad Akcinių bendrovių įstatyme nėra nustatyta, jog įmonės buveinės registracijos adresas ir faktinės veiklos vieta (buveinė) turi sutapti. Teigė, kad finansinės atskaitomybės dokumentai patvirtina, jog bendrovė šiuo metu veiklą vykdo, artimiausiu metu pareiškėjai ketina inicijuoti sprendimo pakeisti bendrovės buveinės adresą svarstymą UAB „SKV3“ visuotiniame akcininkų susirinkime. Paaiškino, kad anksčiau šio klausimo išspręsti nebuvo galima dėl kilusio konflikto su akcininku S. B., dėl kurio veiksmų ir žalos bendrovei buvo inicijuotas ikiteisminis tyrimas. Teigė, kad tik įregistravus UAB „SKV3“ buveinės adreso pakeitimą juridinių asmenų registre, pareiškėjai informuos Departamento Imigracijos reikalų skyrių apie darbovietės buveinės adreso pasikeitimą. Atkreipė dėmesį, kad Sprendimuose neargumentuotai nurodoma, jog pareiškėjų buvimas Lietuvoje nėra būtinas vykdant UAB „SKV3“ veiklą. Pabrėžė, kad pareiškėjai dirba UAB „SKV3“ pagal darbo sutartis, moka mokesčius, jų darbo funkcijos, kurias jie pagal darbo sutartį atlieka, yra nurodytos atitinkamos darbo sutarties 1 straipsnio 2 dalyje. Nurodė, kad šias darbo sutartis pareiškėjai yra pateikę Departamento Imigracijos reikalų skyriui, teikdami dokumentus dėl laikino leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje pakeitimo. Akcentavo, kad pareiškėjai yra vieni iš bendrovės savininkų - kartu valdo daugiau nei 90 procentų bendrovės akcijų, pareiškėjai Lietuvos Respubliką savo vykdomai komercinei veiklai ir investicijoms pasirinko sąmoningai ir su Lietuva sieja savo interesus. Tvirtino, kad siekiant rūpintis savo investicijomis ir atliekant darbo sutartyse nustatytas funkcijas jų buvimas Lietuvoje yra svarbus UAB „SKV3“ vykdant veiklą. Pažymėjo, kad UAB „SKV3“ darbuotojų, atsakingų už įmonės juridinių klausimų sprendimą, nebuvimas Lietuvoje darytų žalą įmonės veiklai ir mažintų pelningumą, nes įmonė savo veiklą vykdo ir Lietuvoje. Nurodė, kad nesuteikus teisės laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjai netektų finansinio suinteresuotumo vystyti savo įmonės veiklą Lietuvoje, patirtų nuostolius dėl prarastos galimybės tinkamai rūpintis savo nuosavybe (bendrovės akcijomis). Atkreipė dėmesį, kad Įstatyme nėra nustatyta, kiek laiko užsienietis privalo praleisti Lietuvos Respublikoje, kad jam būtų leista gyventi jos teritorijoje, taip pat nėra nustatyta, kad užsieniečiui Lietuvoje praleidus, kaip Sprendimuose pažymėta „kelias dienas per mėnesį", būtų pagrindas panaikinti laikiną leidimą gyventi Lietuvoje. Nurodė, kad pareiškėjai leidimus laikinai gyventi Lietuvoje yra gavę Įstatymo 44, 45 straipsnių pagrindais - jie dirba Lietuvos Respublikoje ir užsiima teisėta veikla. Be to, pareiškėjai, rūpindamiesi savo verslu ir investicijomis, daug keliauja po Europos Sąjungos šalis, ieškodami verslo partnerių. Darė išvadą, kad vien nustačius, jog pareiškėjai Lietuvoje būna po keletą dienų per mėnesį ir neišsiaiškinus tokio pareiškėjų kelionių tikslo, buvo priimtas neobjektyvus sprendimas, kad pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas vykdant UAB „SKV3“ veiklą. Nurodė Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnį ir darė išvadą, kad deklaruotos gyvenamosios vietos tikslas yra adreso nurodymas, kuriuo kreipiantis viešojo administravimo ir valdžios institucijos gali pasiekti konkretų asmenį, o, vadovaujantis Įstatymu, asmuo, turintis leidimą gyventi Lietuvoje, gali nevaržomas atvykti ir išvykti iš Lietuvos, pasirinkti savo nuožiūra gyvenamąją vietą, ją keisti. Nurodė, kad dėl šių priežasčių gali susidaryti tokia situacija, kuomet asmuo, deklaravęs savo gyvenamąją vietą vienu adresu, tam tikrą laiką gyvena kitu adresu. Pažymėjo, kad tokios situacijos nedraudžia Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymas, kuriame nėra nustatyta, kiek laiko asmuo turėtų praleisti deklaruojamoje gyvenamojoje vietoje, Įstatyme taip pat nėra nustatyta, kokį mažiausią laiką asmuo turi praleisti deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tam, kad būtų pripažinta, jog pareiškėjai gyvena deklaruotoje gyvenamoje vietoje. Teigė, kad Migracijos valdybos pareigūno apsilankymas ir pareiškėjų neradimas jų deklaruotoje gyvenamojoje vietoje nereiškia, jog pareiškėjai nebūna, negyvena ir neturi jokio ryšio su deklaruota gyvenamąja vieta. Atkreipė dėmesį, kad su pareiškėjais galima susisiekti jų deklaruotu adresu - jie šiuo adresu gauna korespondenciją. Darė išvadą, kad pareiškėjai yra išlaikę tokį ryšį su deklaruota gyvenamąja vieta, kokio yra siekiama Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatyme įtvirtintu reguliavimu. Atkreipė dėmesį į Europos Žmogaus Teisių Teismo 1999 m. vasario 23 sprendimą byloje Andric prieš Švediją. Nurodė, jog Departamentui 2011 m. liepos 28 d. pateikė prašymą peržiūrėti sprendimus, tačiau jokio atsakymo nebuvo sulaukta. Nors Sprendimuose yra nurodoma, jog Migracijos valdyba pareiškėjams jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu 2010 m. gegužės 5 d. išsiuntė kvietimą atvykti į Migracijos valdybą ir pateikti paaiškinimus, tvirtino šių kvietimų negavę, dėl to negalėję pasinaudoti Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis teisėmis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai dabartiniam UAB „SKV3“ direktoriui V. K. nėra suteikę jokių įgaliojimų atstovauti savo interesus Migracijos valdyboje. Pareiškėjų manymu, Migracijos valdyba neišnaudojo visų galimybių susisiekti su jais, nes atsakovui buvo žinoma, jog migracijos reikalus pareiškėjai tvarkė per įgaliotą asmenį. Pažymėjo, kad Migracijos valdybos darbuotoja galimai atvyko darbo metu, kuomet ne tik pareiškėjai, bet ir kiti gyventojai būna darbe. Darė išvadą, kad ta aplinkybė, jog Migracijos valdybos darbuotoja lankėsi pareiškėjų deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir jų nerado, nereiškia, jog šiuo adresu pareiškėjai negyvena ir ten nebūna.

6II.

7Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į skundą (b. l. 101-106, I t.) prašė skundą atmesti.

8Paaiškino, kad E. K. su sūnumi A. K. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2008 metų, turėdama leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus tuo pagrindu, jog yra UAB „Solmita‘‘ bendraturtė, kuriai priklauso 10 procentų įmonės akcijų ir kurios buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės tikslų bei vykdant veiklą. 2010 m. balandžio 27 d. E. K., ketindama dirbti UAB „SKV3“ (įstatinis kapitalas - 110 000 Lt) kartu su sutuoktiniu D. K. ir būdama šios įmonės viena iš bendraturčių, kurios turimo bendrovės įstatinio kapitalo vertės nominalioji vertė sudaro 50 tūkstančių litų, Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį dokumentą. Taip pat kartu pateikė prašymą pakeisti nepilnamečiam sūnui A. K. leidimą laikinai gyventi bei prie jo pridedamus dokumentus. 2010 m. birželio 2 d. Departamento Imigracijos skyrius, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 ir 3 punktais, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 43 straipsnio 1 dalies 2 punktu, priėmė sprendimus pakeisti E. K. ir A. K. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Minėtų sprendimų pagrindu užsieniečiams buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galiojantys iki 2011 m. liepos 26 dienos. 2011 m. balandžio 21 d. E. K., ketindama dirbti UAB „SKV3‘‘ (įstatinis kapitalas - 110 000 Lt) ir būdama šios įmonės viena iš bendraturčių, kurios turimo bendrovės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro 50 tūkstančių litų, Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį dokumentą, taip pat kartu pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi nepilnamečiam sūnui A. K.. 2011 m. gegužės 31 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimus pakeisti E. K. ir A. K. leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Nurodė, kad D. K. Lietuvos Respublikoje gyvena nuo 2008 metų, turėdamas leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, išduotus tuo pagrindu, kad yra UAB „Solmita‘‘ bendraturtis, kuriam priklauso 10 procentų įmonės akcijų ir kurio buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant tikslų bei vykdant veiklą. 2010 m. balandžio 22 d. D. K., ketindamas dirbti UAB „SKV3“ (įstatinis kapitalas 110 000 Lt) kartu su sutuoktine E. K. ir būdamas šios įmonės vienas iš bendraturčių, kurio turimo bendrovės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro 50 tūkstančių litų, Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį dokumentą. 2010 m. birželio 2 d. Migracijos departamentas, vadovaudamasis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 45 straipsnio 1 dalies 1 punktu, priėmė sprendimą pakeisti D. K. leidimą laikinai gyventi. Minėto sprendimo pagrindu užsieniečiui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2011 m. liepos 26 dienos. 2011 m. balandžio 21 d. D. K., ketindamas ir toliau dirbti UAB „SKV3“ (įstatinis kapitalas - 110 000 Lt) ir būdamas šios įmonės vienas iš bendraturčių, kurio turimos bendrovės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė sudaro 50 tūkstančių litų, Migracijos valdybai pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi bei dokumentus, patvirtinančius teisę gauti šį dokumentą. 2011 m. gegužės 31 d. Departamento Imigracijos reikalų skyrius priėmė sprendimą pakeisti D. K. leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. 2011 m. birželio 3 d. Departamentas gavo Migracijos valdybos tarnybinį pranešimą, kad buvo atliktas patikrinimas dėl E. K. ir D. K. veiklos UAB „SKV3“. 2011 m. gegužės 4 d. Migracijos valdybos darbuotojos kartu su Valstybinės darbo inspekcijos Vilniaus skyriaus inspektoriumi nuvyko į minėtos įmonės buveinę. Apsilankymo metu namuose buvo šio buto savininkė J. F., kuri paaiškino, kad butą nurodytu adresu įsigijo 2002-2003 metais, nežinodama, jog šiuo adresu registruota įmonė, ir leidimo registruoti įmonę bute niekam nesuteikė. Nurodė, kad pareiškėjams jų deklaruotos gyvenamosios vietos adresu 2011 m. gegužės 5 d. buvo siųstas kvietimas atvykti į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių, tačiau pareiškėjai į Migracijos valdybą neatvyko. Darė išvadą, kad pareiškėjams buvo suteikta galimybė pateikti paaiškinimus apie įmonės veiklą ir savo buvimo Lietuvos Respublikoje, vykdant įmonės veiklą, būtinumą patvirtinančius dokumentus, tačiau pareiškėjai šia galimybe nepasinaudojo. Pažymėjo, kad pareiškėjų teiginiai, jog minėto kvietimo jie negavo, nepagrįsti jokiais įrodymais. Kadangi pareiškėjai į Migracijos valdybą neatvyko, 2011 m. gegužės 12 d. Migracijos valdybos darbuotojos išsiuntė UAB „SKV3“ direktoriui V. K. kvietimą atvykti į Migracijos valdybą, taip pat telefonu skambino ir prašė atvykus į Migracijos valdybą pateikti UAB „SKV3“ 2010 metų finansinės veiklos balansą su aiškinamuoju raštu ir D. K. bei E. K. pareigybių aprašymus. Nurodė, kad 2011 m. gegužės 23 d. V. K. atvyko į Migracijos valdybą, bet nepateikė jokių dokumentų, tik paaiškino, kad D. K. ir E. K. atstovauja bendrovei užsienyje, todėl Lietuvoje būna retai. Atkreipė dėmesį į tai, kad patikrinus duomenis Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos duomenų bazėje buvo nustatyta, jog pareiškėjai būna Lietuvoje tik po keletą dienų per mėnesį. Teigė, kad ši aplinkybė patvirtina, jog D. K. ir E. K. nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas įmonės veiklai, be to, parodo, kad pareiškėjų pagrindinė veikla vykdoma užsienio valstybėse. Darė prielaidą, jog leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams yra reikalingas ne atitinkamos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymui, o tam, kad būtų galima vykti į Europos Sąjungos valstybes nares be vizos. Pažymėjo, kad dėl įmonės veiklos V. K. nieko nepaaiškino, patikino, kad pateiks reikalaujamus dokumentais vėliau, nes dar neparengtas balansas. Nors dokumentai abipusiu susitarimu turėjo būti pateikti 2011 m. gegužės 30 d., V. K. iki nurodytos datos neatvyko į Migracijos valdybą, į darbuotojų telefono skambučius neatsakė. Laikė nepagrįstais pareiškėjų argumentus, jog UAB „SKV3“ direktorius V. K. neturėjo įgaliojimų atstovauti jų interesams Migracijos valdyboje, kadangi V. K. atvyko į Migracijos valdybą ne kaip pareiškėjų atstovas, o kaip UAB „SKV3“, kurioje dirba pareiškėjai, direktorius, ir pateikė paaiškinimus, susijusius su UAB „SKV3“ veikla bei pareiškėjų darbu joje. Atkreipė dėmesį, kad Vilniaus apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Mokestinių prievolių departamento Vilniaus įmonių skyrius atsakyme į Migracijos valdybos paklausimą informavo, jog UAB „SKV3“ nepateikė 2008 ir 2009 metų pelno mokesčio deklaracijų. Pažymėjo, kad pareiškėjų deklaruota gyvenamoji vieta bute, priklausančiame Lietuvos piliečiui E. G., kuris atvykęs į Migracijos valdybą raštu paaiškino, jog jam nuosavybės teise priklauso šis butas, ir pažymėjo, kad jis dirba advokatų kontoroje, kurių klientai yra D. K. ir E. K., todėl davė sutikimą šiems užsieniečiams deklaruoti gyvenamąją vietą, taip pat nurodė, kad D. K. ir E. K. asmeniškai niekada nematė, nes pareiškėjai atvykę į Lietuvą gyvena viešbutyje, o ne deklaruotoje gyvenamoje vietoje, tačiau yra susitarimas, kad prireikus šis gyvenamasis plotas jiems bus suteiktas. Nurodė, jog J. F. raštu paaiškino, kad 2002 metais suteikė pažįstamiems S. B. ir K. B. leidimą užregistruoti UAB „SKV3“ jai nuosavybės teise priklausančiame bute. 2005 m. gegužės 23 d. J. F. informavo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus miesto skyrių ir VĮ Registrų centrą, kad UAB „SKV3“ veiklos nevykdo, taip pat pažymėjo, kad nuo 2002 metų pabaigos nė vieno šios įmonės akcininkų nematė. Atkreipė dėmesį, kad pagal Įstatymą viena iš būtinų leidimo gyventi išdavimo ir keitimo sąlygų - užsienietis Lietuvos Respublikoje turi gyvenamąją patalpą nuosavybės teise ar naudojasi gyvenamąja patalpa nuomos ar panaudos pagrindais, jei atitinkama sutartis sudaryta ne trumpesniam kaip leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui ir yra nustatyta tvarka įregistruota, arba pateikia teisės aktų nustatyta tvarka patvirtintą fizinio ar juridinio asmens įsipareigojimą suteikti jam gyvenamąją patalpą leidimo gyventi galiojimo laikotarpiu. Nurodė Viešojo administravimo įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, 19 straipsnio 1 dalį ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju tyrimas dėl pareiškėjų veiklos buvo vykdomas ne gavus asmens skundą ar pranešimą, o vykdant tiesiogines funkcijas, siekiant nustatyti, ar yra pagrindas pakeisti pareiškėjams leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Darė išvadą, kad Departamento Imigracijos reikalų skyriaus bei Migracijos valdybos veiksmai nelaikytini administracine procedūra Viešojo administravimo įstatymo III skirsnio prasme.

9III.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 17 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė.

11Nurodė Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 45 straipsnį, 50 straipsnio 1 dalies 2, 7 punktus, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 patvirtinto Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 17 punktą ir pažymėjo, kad atsakovas, priimdamas sprendimus, rėmėsi visuma surinktų duomenų, sudariusių pagrindą daryti išvadą dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytų pagrindų konstatavimo.

12Teismas nustatė, kad 2011 m. gegužės 5 d. pareiškėjams buvo siųstas kvietimas deklaruotos gyvenamosios vietos adresu atvykti į Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrių, todėl darė išvadą, kad pareiškėjai nepagrįstai nurodė, jog neturėjo galimybės teikti paaiškinimų. Pažymėjo, kad pareiškėjai teikti savo paaiškinimus galėjo nagrinėjant bylą teisme, jie šia savo teise naudojosi, todėl pripažino, kad pareiškėjams buvo sudarytos visos galimybės būti išklausytiems bei teikti įrodymus ir jų teisės šiuo apsektu nebuvo pažeistos.

13IV.

14Pareiškėjai D. K. ir E. K. apeliaciniu skundu (b. l. 23-28, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Departamento Imigracijos reikalų skyriaus Sprendimus.

15Nurodo Gyvenamosios vietos deklaravimo įstatymo 2 straipsnį, 3 straipsnio 2 dalį, 7 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad įstatymui neprieštarautų tokia situacija, kai deklaruotoje gyvenamojoje vietoje asmuo gyvena ne visą buvimo atitinkamoje šalyje laiką. Pažymėjo, kad Įstatyme nėra nustatyta, kokį mažiausią laiką asmuo turi praleisti deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tam, kad būtų pripažinta, jog pareiškėjai gyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2008 metų pareiškėjai gavo jiems siunčiamą deklaruotos gyvenamosios vietos adresu korespondenciją, kitą informaciją. Tai, kad atsakovo atstovų vizito metu pareiškėjų nebuvo deklaruotoje gyvenamojoje vietoje, pareiškėjų manymu, nėra pakankama aplinkybė konstatuoti, jog pareiškėjai negyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje. Paaiškina, kad atsakovui pateikė dokumentus, kuriuose pateikė UAB „SKV3“ registracijos adresą, kuris nurodomas VĮ Registrų centro viešuose duomenyse. Daro išvadą, kad ši informacija nelaikytina tikrovės neatitinkančia informacija. Teigia, kad teismui pateikė UAB „SKV3“ finansinės atskaitomybės dokumentus, įrodančius, kad bendrovė nėra fiktyvi, joje dirba pareiškėjai, įmonė moka mokesčius, atlyginimus darbuotojams. Nurodo Aprašo 17.3 punktą ir daro išvadą, kad dokumentas, pagrindžiantis asmens, atitinkančio būtinumą būti Lietuvos Respublikoje siekiant bendrovės tikslų ir vykdant veiklą, yra darbo sutartis. Mano, kad asmuo, kuris gali įvertinti, ar darbuotojas yra reikalingas siekiant įmonės tikslų ir vykdant veiklą, yra darbdavys, šiuo atveju UAB „SKV3“ direktorius V. K.. Pabrėžia, kad nėra pateikę jokios tikrovės neatitinkančios informacijos, už kurios pateikimą jiems galėtų būti panaikinti leidimai laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Tai, kad atsakovas, rinkdamas jam reikalingą informaciją dėl sprendimo priėmimo negavo objektyvių duomenų, pareiškėjų manymu, nėra jų kaltė. Pažymi, kad jų pateikti duomenys patvirtina, jog atsakovo sprendimo priėmimo metu UAB „SKV3“ buvo veikianti. Tai, kad įmonė finansinės atskaitomybės dokumentus pateikė juridinių asmenų registrui ne teisės aktų nustatytais terminais, pareiškėjų manymu, nepaneigia aplinkybės, kad įmonė veiklą vykdo nuo 2008 metų, gauna pajamas, moka mokesčius, atlyginimus.

16Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 40-45, II t.) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

17Pabrėžia, kad viena iš būtinų sąlygų suteikti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje – užsieniečio buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą. Tvirtina, kad pareiškėjų nuolatinis buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas įmonės veiklai, nes jų pagrindinė veikla vykdoma užsienio valstybėse. Daro prielaidą, jog leidimas gyventi Lietuvos Respublikoje pareiškėjams yra reikalingas ne atitinkamos veiklos Lietuvos Respublikoje vykdymui, bet tam, kad būtų galima vykti į Europos Sąjungos valstybes nares be vizos. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjų teiginiai, jog jų buvimas Lietuvos Respublikoje būtinas vykdant UAB „SKV3“ veiklą, nėra pagrįsti jokiais įrodymais. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjai pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, jog jie yra finansų specialistai, jų funkcijos susijusios su UAB „“SKV3“ finansais, tačiau pareiškėjų darbo sutartyse nurodomos funkcijos, susijusios su juridiniais klausimais. Be to, D. K. yra konsultantas, pavaldus ir atskaitingas bendrovės administracijai, kuriai vadovauja direktorius, todėl kritiškai vertino pareiškėjų teiginį, kad D. K. griežtai kontroliuoja UAB „SKV3“ direktoriaus veiklą. Nurodo, kad Migracijos valdybos darbuotojų atlikto patikrinimo rezultatai, E. G., pareiškėjo parodymai patvirtina, jog pareiškėjai gyvenamosios vietos deklaravimo adresu negyveno ir negyvena, atvykę į Lietuvos Respubliką apsistoja viešbučiuose arba pas UAB „SKV3“ direktorių. Daro išvadą, kad pareiškėjai pateikė Departamentui tikrovės neatitinkančius duomenis. Nurodo Aprašo 62.2 punktą, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir daro išvadą, kad Departamento Imigracijos reikalų skyriaus Sprendimai pakeisti apeliantams leidimus laikinai gyventi naikintini pagal Aprašo 62.2 punktą.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19V.

20Apeliacinis skundas netenkintinas.

21Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (( - )), kuriuo panaikintas Departamento Imigracijos reikalų skyriaus 2011-05-31 sprendimas pakeisti Rusijos Federacijos piliečiams E. K., gim. ( - ), A. K., gim. ( - ), leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jiems naujus leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojančius vienerius metus bei Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos reikalų skyriaus 2011 m. liepos 19 d. sprendimo Nr. (( - )), kuriuo panaikintas Departamento Imigracijos skyriaus 2011-05-31 sprendimas pakeisti Rusijos Federacijos piliečiui D. K., gim. ( - ), leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir išduoti jam naują leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, galiojantį vienerius metus, teisėtumo ir pagrįstumo.

22Teisinius santykius dėl pareiškėjų prašomų leidimų gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo reglamentuoja Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nuostatos (2004 m. balandžio 29 d. įstatymo Nr. IX–2206 redakcija). Šio įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jis ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje. Šiai įstatymo nuostatai konkretizuoti skirtas to paties įstatymo 45 straipsnis, kuris apibrėžia sąlygas, kurioms esant užsieniečiui, kuris ketina užsiimti teisėta veikla Lietuvos Respublikoje, gali būti išduodamas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje: 1) įregistruoja įmonę, įstaigą ar organizaciją Lietuvos Respublikoje kaip savininkas arba bendraturtis, kurio turimo įmonės įstatinio kapitalo dalies nominalioji vertė turi sudaryti ne mažiau kaip 50 tūkstančių litų, ir jo buvimas Lietuvos Respublikoje yra būtinas siekiant įmonės, įstaigos, organizacijos tikslų ir vykdant veiklą; 2) yra įmonės, įstaigos ar organizacijos, įregistruotos Lietuvos Respublikoje, vadovas ar įgaliotas atstovas, jeigu pagrindinis jo atvykimo tikslas yra darbas įmonėje, įstaigoje ar organizacijoje; 3) Lietuvos Respublikoje ketina užsiimti teisėta veikla, kuriai nereikia gauti leidimo dirbti ar leidimo vykdyti tam tikrą veiklą.

23Šias įstatymo nuostatas detalizuoja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005-10-12 įsakymu Nr. 1V–329 patvirtintas Dokumentų leidimui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje gauti pateikimo ir leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo, keitimo, panaikinimo, taip pat įvertinimo, ar santuoka arba registruotos partnerystės sutartis buvo sudaryta arba vaikas buvo įvaikintas, kad užsienietis gautų leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, tvarkos aprašas. Šio Aprašo 17.18–17.19 punktuose nustatyta, kokie dokumentai patvirtina minėto Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus leidimo laikinai gyventi pakeitimo pagrindus.

24Nustatant bylai svarbias aplinkybes, susijusias su leidimų pakeitimu pareiškėjams, buvo apklausti J. F. ir E. G.. J. F. 2011 m. birželio 30 d. paaiškinime nurodė, kad 2002 m. leido pažįstamiems S. ir K. B. užregistruoti UAB „SKV3“ jai nuosavybės teise priklausančiame bute, adresu ( - ), Vilnius. Nuo tada, kai įmonė užregistruota, ji minėtų asmenų nematė. Taip pat pažymėjo, jog įmonė jokios veiklos nurodytu adresu nevykdo, jokių kontaktų su S. ir K. B. nepalaiko bei apie įmonės veiklą nieko nežino. J. F. taip pat pateikė 2005 m. gegužės 24 d. pranešimą, adresuotą Vilniaus apskrities VMI, kuriame išdėstytos identiškos aplinkybės, susijusios su UAB „SKV3“ veikla.

25E. G. 2011 m. liepos 5 d. paaiškinime teigia, jog butas ( - ), Vilniuje, nuosavybės teise priklauso jam ir jis davė sutikimą deklaruoti gyvenamąją vietą užsieniečiams, nes jie yra advokatų kontoros, kurioje jis dirba, klientai. Pažymi, kad pats asmeniškai nei E. K., nei D. K. nematė. Kai jie atvyksta į Lietuvą gyvena viešbutyje, o ne pagal deklaruotą gyvenamąją vietą. Tik yra susitarimas, jog esant poreikiui šis gyvenamasis plotas jiems bus suteiktas. Be to, iš Valstybės sienos apsaugos tarnybos duomenų bazės pateiktos informacijos matyti, kad Rusijos Federacijos piliečiai E. K. ir D. K. Lietuvoje geriausiu atveju būna tik po keletą dienų per mėnesį (paprastai išvyksta tą pačią atvykimo dieną arba kitą dieną ir atvyksta ne kiekvieną mėnesį). Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojas V. K. parodė, jog pareiškėjai į Lietuvą atvyksta 2–3 kartus per mėnesį, o E. K. – dar rečiau.

26Analogiškos aplinkybės, susijusios su pareiškėjų gyvenamosios vietos deklaravimu ir gyvenimu, išdėstytos ir Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus specialistės 2011 m. liepos 5 d. tarnybiniame pranešime Nr. 10–27–PR5–1159. Šiame pranešime taip pat užfiksuota, kad vykdant Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Imigracijos skyriaus 2011-06-10 raštą Nr. (15/4–9)10K–17327 „Dėl leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje“, 2011 m. liepos 4 d. kartu su Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyriaus vyr. specialiste J. B. nuvyko į ( - ), Vilniuje, esantį butą. Durų niekas nedarė, buvo skambinta į šalia esančius butus, tačiau durų taip pat niekas nedarė.

27Atlikdamas tyrimą, Vilniaus apskrities VPK Migracijos valdybos Užsieniečių reikalų skyrius 2011-05-12 raštu Nr. 10–27–S–3935 „Dėl informacijos pateikimo“ kreipėsi į Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyrių, prašydamas informuoti, ar UAB „SKV3“ iš tikrųjų vykdo veiklą, turi pajamų ir/ar mokami mokesčiai valstybei. Šis skyrius 2011-05-20 raštu Nr. (4.65)–46–20296 „Dėl informacijos pateikimo“ informavo atsakovą, kad UAB „SKV3“ nepateikė 2008 ir 2009 metų pelno mokesčio deklaracijų, 2007 metų pelno mokesčio deklaracijoje pajamas deklaravo, paskutinį kartą gyventojų pajamų mokestį nuo gyventojo su darbo santykiais susijusių A klasės pajamų mokėjo 2008-10-10, pagal pateiktas mokesčių deklaracijas ir mokesčių apskaitos duomenis 2011-05-13 valstybės, savivaldybių biudžetams ir valstybės pinigų fondams neskolinga.

28Aprašo 62.2 punkte nustatyta, kad priimtas sprendimas išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi panaikinamas, jeigu paaiškėjo Įstatymo 35 straipsnyje nurodyti pagrindai, dėl kurių gali būti atsisakyta išduoti ar pakeisti leidimą laikinai gyventi. Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė arba fiktyvus įvaikinimas. Anksčiau išdėstytos aplinkybės patvirtina, jog pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis: nurodytu adresu (( - ), Vilnius) įmonės buveinės nėra ir veiklos ji nevykdo, E. K. buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant šios bendrovės tikslų bei vykdant veiklą, pareiškėjai deklaruotu gyvenamosios vietos adresu ( - ), Vilnius, faktiškai negyvena. Įrodymų vertinimo prasme pateikti pakankami ir patikimi įrodymai, leidžiantys teigti, kad pareiškėjai pateikė tikrovę neatitinkančius duomenis. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjai pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis bei jų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant šios bendrovės tikslų ir vykdant veiklą (nėra vienos iš Įstatymo 45 straipsnio 1 punkte įtvirtintos sąlygos).

29Kita vertus, UAB „SKV3“ generalinis direktorius yra V. K., kuris atsakingas už įmonės veiklą. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pareiškėjai nurodė, kad jie yra finansų specialistai, jų funkcijos susijusios su UAB „SKV3“ finansais. Tuo tarpu atsakovas savo atsiliepime nurodo, jog Apeliantų darbo sutartyse (darbo sutartys Nr. ( - ) ir Nr. ( - )) nurodomos tokios funkcijos: konsultavimas įvairiais juridiniais klausimais, juridinių problemų sprendimas, pagalba teisinių ginčų metu ir t. t., t. y. jų darbo sutartyse pagrindinės funkcijos siejamos su juridiniais klausimais. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog nėra pagrįstas pareiškėjų indėlis įmonės tikslų įgyvendinimo ir veiklos užtikrinimo prasmėmis, todėl atmestini apeliacinio skundo argumentai, kad apeliantams neturint galimybių operatyviai atvykti ir būti reikalingą laiką Lietuvos Respublikoje UAB „SKV3“ veiklos ir tikslų pasiekti nebūtų įmanoma.

30Minėto Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte išvardintos aplinkybės (faktinės), kurios suponuoja normoje įtvirtintos elgesio taisyklės taikymą, t. y. kada išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma. Šiame punkte viena iš tokių aplinkybių, sąlygojančių atsisakymą išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui, yra, kai pateikiami tikrovę (gyvenimišką realybę, faktinę situaciją) neatitinkantys duomenys. Įvertinus visas atsakovo nustatytas aplinkybes, akivaizdu, kad jos neatitinka tikrovės (nurodytu adresu UAB „SKV3“ buveinės nėra, nurodytu adresu pareiškėjai negyvena, įmonė veiklos iš esmės nevykdo, pareiškėjų buvimas Lietuvos Respublikoje nėra būtinas siekiant šios bendrovės tikslų ir vykdant veiklą). Todėl apeliaciniame skunde nurodyti argumentai, kad Įstatyme nėra nustatyta, kokį mažiausią laiką asmuo turi praleisti deklaruotoje gyvenamojoje vietoje tam, kad būtų pripažinta, jog Apeliantai gyvena deklaruotoje gyvenamojoje vietoje ir Apeliantai pateiktuose atsakovui dokumentuose nurodė UAB „SKV3“ registracijos adresą, nurodytos normos interpretavimo ir taikymo prasmėmis nėra reikšmingi ir atmestini kaip nepagrįsti.

31Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai interpretavo ir taikė teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnio reikalavimus, todėl apeliacinis skundas netenkinamas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

32Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

33Pareiškėjų D. K. (D. K.) ir E. K. apeliacinis skundas netenkinamas.

34Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų D. K. (D. K.) ir E. K. apeliacinį skundą atmesti.

35Nutartis neskundžiama.