Byla 2A-592-544/2012
Dėl žalos atlyginimo

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Ramunė Čeknienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo J. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-2006-902/2012 pagal ieškovės Valstybinės ligonių kasos prie sveikatos apsaugos ministerijos ieškinį atsakovui J. V., trečiajam asmeniui A. V., dėl žalos atlyginimo ir

Nustatė

2Patikslinusi ieškinį ieškovė prašė priteisti iš atsakovo 4370,17 Lt žalos atlyginimo. Nurodė, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011-05-24 nutarimu baudžiamojoje byloje Nr. 45-1-00205-11 dėl nukentėjusiojo A. V. sužalojimo buvo nutrauktas ikteisminis tyrimas nesant J. V. veiksmuose nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 3 p., požymių. Nutarime nurodyta, kad atsakovas nukentėjusįjį sužalojo dėl neatsargumo, t. y. jo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 str. 1 d., požymių. Dėl patirtų sužalojimų A. V. gydytas ir už jam suteitas paslaugas buvo apmokėta 4347,17 Lt iš PSDF biudžeto lėšų. Yra nustatytos visos atsakovo civilinės atsakomybės sąlygos. Nusikalstama veika PSDF biudžetui buvo padaryta 4347,17 Lt žala ir ji turi būti išieškota iš žalą padariusio atsakovo (b. l. 26-27).

3Panevėžio miesto apylinkės teismas 2012-05-10 sprendimu ieškinį patenkino iš dalies ir priteisė ieškovei iš atsakovo 2185,09 Lt Lt žalos atlyginimo bei bylinėjimosi išlaidas. Teismas nustatė, kad Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011-05-24 nutarimu nutrauktas ikiteisminis tyrimas dėl A. V. sužalojimo 2011-02-09 dieną J. V. atžvilgiu, nes jo veiksmuose nenustatyta veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 3 p., požymių. Tačiau teismas nustatė, kad atsakovo veiksmuose yra nusikalstamos veikos, numatytos BK 139 str. 1 d., požymių, nes jis, pastumdamas tėvą A. V., turėjo ir privalėjo numatyti galimas pasekmes. PSDF biudžetui padaryta 4370,17 Lt žala. Kadangi nustatyta, jog A. V., būdamas neblaivus, smurtavo prieš buvusią sutuoktinę ir J. V. motiną, kad J. V. kūno sužalojimus savo tėvui J. V. padarė padarė gindamas savo mamą, tai teismas priteistinos žalos dydį sumažino pusiau (b. l. 97-98).

4Apeliaciniu skundu atsakovas J. V. prašo panaikinti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012-05-10 sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį visiškai atmesti. 2011-02-09 namuose jo tėvas A. V. buvo neblaivus, koneveikė jo mamą D. V., ją smaugė, todėl gindamas ją įsiterpė į konfliktą ir, neturėdamas tikslo sužaloti, tėvą stumtelėjo, jis pargriuvo, pradėjo skųstis, kad skauda koją. Iškviesta greitoji med. pagalba tėvą išvežė į ligininės priėmimo skyrių, bet jis gydytojų pagalbos atsisakė, nors jam buvo konstatuotas dešinės blauzdos kaulų lūžimas ir 1.24 prom. girtumas. Į ligoninės priėmimo skyrių kreipėsi sekančią dieną, kur jam buvo atlikta operacija, buvo gydomas penkias dienas. Iš įrašo 2011-02-08 paciento kortelėje matyti, kad A. V. priėmimo skyriuje paaiškino, kad griuvo nuo laiptų. Dėl įvykio jo atžvilgiu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas, kuris buvo nutrauktas, kadangi nepadaryta veika, turinti nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 138 str. 2 d. 3 p., požymių. Pagal LR BPK 212 str. l d. l p., ikiteisminis tyrimas nutraukiamas, kai ikiteisminio tyrimo metu paaiškėja, kad yra BPK 3 str. numatytų aplinkybių. Kadangi jo veiksmuose nebuvo nustatyta nusižengimo požymių, jis neturi atsakyti už veiksmus, kurių nepadarė. Mano, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė CPK 176 str. 1 d. reikalavimus, nepilnai įsigilino į visą bylos medžiagą, neįvertino, kad dėl sužalojimo jo tyčios nebuvo, kad A. V. pats elgėsi agresyviai, buvo neblaivus, naudojo fizinį smurtą, netinkamai įvertino liudytojos D. V. parodymus. A. V. girtumas buvo pagrindinė jo susižalojimo priežastis. Tik neturėdamas kitos išeities buvo priverstas atstumti neblaivų tėvą nuo motinos, o teismas nepasisakė dėl jo kaltės nebuvimo bei nepasisakė, dėl kokių priežasčių, nesant jo tyčios, priteistinos žalos dydis mažinamas pusiau, o ne ieškinys visai atmetams. A. V. yra neįgalus, jis sveikatos draudimu draudžiamas valstybės lėšomis, o šių aplinkybių teismas taip pat nevertino (b. l. 102-103).

5Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovė prašo skundą atmesti. Nurodo, jog atsakovo argumentai yra nepagrįsti, nes minėtame prokuratūros 2011-05-24 nutarime nurodyta, kad atsakovo veikoje yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 139 str. 1 d., požymių, nes atsakovas, pastumdamas savo tėvą A. V., turėjo ir privalėjo numatyti galimas pasekmes, tokie veiksmai kvalifikuotini kaip neatsargūs, atsakovas tėvą sužalojo dėl neatsargumo. Tai patvirtina J. V. ir liudytojos D. V. parodymai. Vadovaujantis LR CK 6.283 str. 1 d., žalą, padarytą asmeniui, jeigu šis suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, privalo atlyginti už tai atsakingas asmuo. Dėl A. V. sužalojimo yra kaltas J. V., jo veika atitinka LR BK 139 str. 1 d. LR BPK 407 str. yra įtvirtinta, kad baudžiamoji byla dėl nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 139 str. 1 d., kuri yra priskirta prie bylų nagrinėjamų privataus kaltinimo tvarka. Atsakovui taikytina deliktinė civilinė atsakomybė. Jeigu sužalotas asmuo buvo gydomas PSDF lėšomis, išlaidas, susijusias su nukentėjusiojo asmens gydymu, turi teisę išieškoti VLK bendraisiais pagrindais (LR CK 6.263 str.). Pagal LR CK 6.263 str. suformuluotas bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, pareiga atlyginti žalą atsiranda nepriklausomai nuo neteisėtą veiką padariusio asmens kaltės formos, už žalą atsakingas asmuo privalo atlyginti visus nukentėjusiojo patirtus nuostolius. Atlyginus sveikatos priežiūros išlaidas iš valstybės biudžeto, jos išieškomos iš kaltųjų asmenų (CK 6.290 str., b. l. 108-109).

6Apeliacinis skundas atmestinas, o 2012-05-10 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimas paliktinas nepakeistu (CPK 326 str. 1 d. 1 p.). Apeliacinės instancijos teismo nuomone, pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai, pilnai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai išaiškino ir taikė materialinės bei procesinės teisės normas, motyvavo savo išvadas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį tenkinti iš dalies, kurį naikinti ar keisti apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 185 str., 263 str. 1 d.).

7Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str.).

8Civilinė atsakomybė - tai turtinė prievolė, kurios viena šalis turi teisę reikalauti atlyginti nuostolius (žalą), o kita šalis privalo atlyginti padarytus nuostolius (žalą) (CK 6.245 str. 1 d.). Pagal CK 6.246 str. 1 d. civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Nagrinėjamoje byloje keliamas deliktinės atsakomybės klausimas. Deliktinės civilinės atsakomybės pagrindinės taisyklės suformuluotos CK 6.263 str.. CK 6.283 str. 1 d. numato, kad, jeigu fizinis asmuo yra suluošintas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalą atsakingas asmuo privalo nukentėjusiajam atlyginti visus patirtus nuostolius ir neturtinę žalą. Šiuo atveju deliktinės civilinės atsakomybės institutas yra grindžiamas ir visuotine pareiga laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais ar neveikimu nepadarytų žalos kitam asmeniui (CK 6.263 str.). Asmeniui, kuris šią pareigą pažeidžia arba kuris pagal įstatymą yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus (netiesioginė civilinė atsakomybė), kyla prievolė atlyginti padarytą žalą. Atsakomybė atsiranda tada, kai nustatytos visos jos sąlygos: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusio asmens kaltė (CK 6.246, 6.247, 6.248, 6.249 straipsniai). LR CK 6.282 str. 1 d. nustatyta, jog kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti arba jai padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl priteistino žalos atlyginimo dydžio, šiomis įstatymo nuostatomis vadovovosi, todėl apeliantas nepagrįstai teigia, jog teimas nenurodė ir nemotyvavo, kodėl ieškinio dydį sumažina per pusę, o ne visai atmeta ieškinį.

9Iš Panevėžio miesto apylinkės prokuratūros 2011-05-24 nutarimo nutraukti ikiteisminį tyrimą byloje Nr. 45-1-00205-11 matyti, kad jo metu nustatyta, jog 2011-02-09 A. V. būnant namuose adresu ( - ), tarpusavio nesutarimo metu sūnus J. V. jį pastūmė, po ko jis patyrė sužalojimus, atitinkančius nesunkų sveikatos sutrikdymą. Nustatyta, jog J. V. tėvą sužalojo dėl neatsargumo, todėl jo veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 138 str. 2 d. 3 p., požymių, tačiau yra nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 139 str. 1 d., požymių, nes jis, pastumdamas neįgalų savo tėvą A. V., turėjo ir privalėjo numatyti galimas pasekmes. Prokuratūra ikiteisminį tyrimą nutraukė ir išaiškino A. V. teisę, vadovaujantis LR BPK 407 str., kreiptis į teismą privataus kaltinimo tvarka dėl galimai padarytos nusikalstamos veikos, numatytos LR BK 139 str. 1 d., padarymo (b. l. 8-10). Pažymėtina, kad prokuroro ikiteisminio tyrimo metu J. V. veiksmai buvo vertinami tik baudžiamosios atsakomybės aspektu ir neanalizuoti civilinės atsakomybės kontekste (CK 6.270 str.). Civilinės atsakomybės taikymo tikslas yra kompensuoti žalą, o ne nubausti žalą padariusį asmenį. Todėl atmestinas atsakovo argumentas, kad jam negalėjo kilti atsakomybė, kadangi dėl A. V. sužalojimo nebuvo jo tyčios. Kaip minėta, pagal CK 6.263 str. suformuluotas bendrąsias deliktinės civilinės atsakomybės taisykles, pareiga atlyginti žalą atsiranda nepriklausomai nuo neteisėtą veiką padariusio asmens kaltės formos (tyčios ar neatsargumo).

10Apeliantas apeliaciniame skunde teigia, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodinėjimo procesą reglamentuojančias teisės normas. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyminę pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas, kurio turi siekti civilinės bylos dalyviai ir bylą nagrinėjantis teismas - teismo įsitikinimas, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 str. 1 d.). Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, pagal įstatymą, neteikiant išankstinės galios jokiems įrodymams, išskyrus įstatymo pripažintus turinčiais didesnę įrodomąją reikšmę (CPK 185 str.). Lietuvos Aukščiausiojo teismo suformuluotoje praktikoje pripažįstama, kad civiliniame procese įrodymų pakankamumo klausimas sprendžiamas vadovaujantis tikimybių pusiausvyros principu. Be to, kasacinis teismas yra pažymėjęs, jog įrodymų pakankamumo klausimas turi būti sprendžiamas atsižvelgiant į ginčo pobūdį ir kitas svarbias bylos aplinkybes. Šioje byloje pats apeliantas neginčija, kad tėvą pastūmė, kad šis nuo pastūmimo pargriuvo ir susižalojo koją (b. l. 102-103). Nėra pagrindo sutikti su apelianto teiginiu, kad A. V. neblaivumas buvo pagrindinė priežastis, turėjusi įtakos jo sužalojimui. Apeliantas pripažįsta ir D. V. paaiškino, jog A. V. pargriuvo ne dėl girtumo, o po to, kai jį pastūmė atsakovas. Iš minėto 2011-05-24 nutarimo matyti, kad D. V. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad atsakovas gindamasis pastūmė tėvą, šis neišlaikė pusiausvyros ir nugriuvo, po ko pradėjo dejuoti, kad skauda koją ir negali atsikelti (b. l. 8-10). Nors apeliantas ir D. V. teigia, kad A. V. buvo agresyvus, smurtavo, bet šiuo atveju, nors policija ir buvo iškviesta, nei vienas iš jų neteikė pareiškimo apie jų atžvilgiu vartotą smurtą. Pagal bylos duomenis, A. V. bute, kur įvyko konfliktas, buvo teisėtai, nes jam priklausė dalis gyvenamos patalpos (vienas kambarys), o konfliktas kilo dėl to, kad tuo kambariu jis negalėjo naudotis kadangi D. V. jo nebuvo atlaisvinusi, kas taip pat prisidėjo prie konfliktinės situacijos kilimo. A. V. paaiškinimas ligoninės priėmimo skyriuje apie tai, kad jis nukrito nuo laiptų, faktas, jog jis 2011-02-08 atsisakė medicininės pagalbos, bei apelianto argumentai, kad A. V. neaišku kur buvo iki sekančios dienos, kada buvo paguldytas į ligoninę, nesudaro pagrindo tenkinti apeliacinį skundą. Jau 2011-02-08 21.10 val. Greitosios medicinos pagalbos stoties darbuotojų fiksuota, jog medicinos pagalba kviesta į butą, kad A. V. sužalota koja ir galbūt ji lūžo, kad buvo trauma, o ne nelaimingas atsitikimas, bei diagnozuota dešinės blauzdos kaulų lūžimas (b. l. 64, 71). Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad byloje esančių įrodymų pagrindu pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino visas apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, pagrįstai nustatė, kad dėl A. V. sužalojimo kaltas tiek jis pats, tiek apeliantas, todėl, pritaikęs LR CK 6.282 str. 1 d. nuostatas, pagrįstai ir teisėtai iš atsakovo priteistinos žalos dydį sumažino per pusę, su kuo nesutikti nėra pagrindo.

11Iš pateiktų įrodymų matyti, kad nukentėjusiojo A. V. patirtų traumų gydymo kaina VšĮ Panevėžio ligoninėje nuo 2011-02-09 iki 2011-02-14 buvo 4265,77 Lt, o skubiosios paslaugos suteikimo vertė 2011-02-08 dieną buvo 104,40 Lt, todėl viso gydymo kaina sudarė 4370,17 Lt. Dėl teisinio įkainių nustatymo pagrindo, dėl gydymo trukmės, suteiktų medicinos paslaugų kiekio ir apimties šioje byloje ginčo nebuvo. Šios sveikatos priežiūros paslaugų išlaidos buvo apmokėtos iš privalomojo sveikatos draudimo fondo lėšų (b. l. 7, 31, 32).

12Apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad buvo nustatytos visos sąlygos civilinei atsakomybei taikyti, t. y. ieškovė, apmokėdama už medicinines paslaugas dėl patirtų sužalojimų gydant A. V. patyrė 4347,17 Lt žalą PSDF biudžeto lėšoms, A. V. buvo padaryta žala (sveikatos sutrikdymas) atsakovo neteisėtais veiksmais, pasireiškusias neatsargumo forma, tarp atsakovo neteisėtų veiksmų (A. V. pastūmimo, dėl ko jis parkrito ir patyrė nesunkų sveikatos sutrikdymą) yra priežastinis ryšys bei nustatyta, kad dėl šios žalos atsiradimo iš dalies yra kaltas ir nukentėjęs asmuo.

13Jeigu apdraustas privalomuoju sveikatos draudimu asmuo dėl nusikalstamos veikos buvo sužalotas ir sveikatos priežiūros įstaigoje gydomas nemokamai, sveikatos priežiūros išlaidos apmokamos iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Šio biudžeto pajamas, be kitų įplaukų, sudaro ir iš fizinių bei juridinių asmenų išieškotos lėšos už žalą, padarytą apdraustojo sveikatai. Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto valdytojas, taip pat sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę vykdantis asmuo yra Valstybinė ligonių kasa su teritorinėmis ligonių kasomis (LR Sveikatos draudimo įstatymo 9 str., 15 str. 1 d. 8 p., 30 str. 1 d. 1 p., 31 str. 1 d. 1 p.). Todėl institucijų, vykdančių privalomąjį sveikatos draudimą, turėtas apdrausto asmens sveikatos priežiūros paslaugų išlaidas, jei draudiminis įvykis pagal Sveikatos draudimo įstatymo 5 str. įvyko dėl juridinių ar fizinių asmenų neteisėtos veikos, turi teisę išieškoti Valstybinė ligonių kasa ar teritorinės ligonių kasos, kaip socialinį draudimą – privalomąjį sveikatos draudimą – vykdančios institucijos (LR socialinio draudimo įstatymo 3, 24, 34 str., Sveikatos draudimo įstatymo 4, 29–34 str.) pagal savo kompetenciją CK 6.290 str. nustatyta tvarka. Todėl daroma išvada, jog ieškovė turi teisę į žalos atlyginimą. Apeliacinio skundo motyvais naikinti apylinkės teismo sprendimą nėra pagrindo.

14Vadovaujantis išdėstytu ir CPK 326 str. 1 d. 1 p.

Nutarė

15Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai