Byla e2-623-781/2018
Dėl skolos priteisimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Jūratė Varanauskaitė, sekretoriaujant Linai Matukaitei, dalyvaujant ieškovės UAB „Otelstone“ (buvęs pavadinimas UAB „Oviosoft“) atstovui advokatui Ryčiui Rudzinskui, atsakovės UAB „Hotelston“ atstovei advokatei Indrei Uždavinytei, viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės UAB „Otelstone“ (buvęs pavadinimas UAB „Oviosoft“) ieškinį atsakovei UAB „Hotelston“ dėl skolos priteisimo, ir

Nustatė

2I. Bylos esmė

  1. Tarp šalių kilo ginčas dėl netinkamo atsiskaitymo už suteiktas paslaugas pagal tarp šalių sudarytą žodinę paslaugų teikimo sutartį.

3II. Šalių nurodytos aplinkybės ir argumentai

4

  1. Ieškovė UAB „Otelstone“ (buvę pavadinimai UAB „Eturas“, UAB „Oviosoft“) kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Hotelston“ 49 698,23 Eur skolos – 46 113,29 Eur skolos už suteiktas paslaugas ir 3584,94 Eur palūkanų, 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  2. Ieškovė nurodo, kad specialioje internetinėje platformoje platino Tez tour kelionių paketus. Aiškina, kad atsiradus pigių skrydžių bendrovių pasiūlymams skristi kryptimis, kurios nebuvo įtrauktos į Tez tour kelionių pasiūlymus, ieškovė nustatė poreikį tokius skrydžius ir viešbučių paslaugas paketuoti (jungti) naudojant ieškovės kuriamą ir valdomą kelionių platformą. Pažymi, kad atsakovė kreipėsi į ieškovę dėl minėtų paslaugų teikimo, t. y. ieškovės teikiamas paslaugas sudarė informacijos apie atsakovės rinkai teikiamus viešbučių paslaugų pasiūlymus patalpinimas specialioje internetinėje platformoje, kuri prieinama kelionių agentūroms.
  3. Ieškovės teigimu, tarp šalių buvo susiklostę draugiški santykiai, todėl šalys rašytinės sutarties nepasirašė, viskas buvo derinama žodžiu, o atsakovė už ieškovės suteiktas paslaugas atsiskaitydavo apmokant ieškovės išrašytas PVM sąskaitas-faktūras. Anot ieškovės, atsakovė neapmokėjo ieškovės išrašytų 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. vasario 28 d., 2015 m. gegužės 4 d., 2016 m. vasario 12 d. ir 2017 m. spalio 2 d. sąskaitų, atitinkamai 3253,22 Eur (11 232,71 Lt), 8852,36 Eur, 12,10 Eur, 11 560,30 Eur ir 22 435,31 Eur dydžio, likdama skolinga bendrą 46 113,29 Eur dydžio sumą ir papildomai paskaičiuotas 3584,94 Eur dydžio palūkanas.
  4. Nurodo, kad ieškovė 2017 m. rugpjūčio 31 d. kreipėsi į atsakovę dėl minėtų sąskaitų apmokėjimo, tačiau atsakovė atsisakė tai padaryti, motyvuodama tuo, jog dalis sąskaitų yra apmokėtos; taip pat tuo, jog šalių žodinis susitarimas dėl paslaugų teikimo nuo 2016 m. vasario mėn. yra nutrauktas. Ieškovė nesutinka su tokiais atsakovės teiginiais ir pažymi, kad šalys nurodyto susitarimo nėra nutraukusios; teigia, jog atsakovė ginčo laikotarpį turėjo galimybę atsisakyti ieškovės paslaugų nutraukdama prieigą per ieškovės platformą dėl viešbučių užsakymų, tačiau to nepadarė ir toliau naudojosi ieškovės teikiamomis paslaugomis, bei gavo už tai pajamas.
  5. Bylos nagrinėjimo metu ieškovė patikslino savo ieškinio reikalavimus ir sumažino juos 23 027,09 Eur suma, nustačiusi, kad atsakovė yra apmokėjusi nurodytas 2015 m. vasario 28 d. ir 2016 m. vasario 12 d. sąskaitas, todėl bendrai prašo priteisti iš atsakovės 25 700,63 Eur skolos ir 970,51 Eur palūkanų, iš viso – 26 671,14 Eur.
  6. Ieškovės atstovas teismo posėdžio metu palaikė ieškinyje išdėstytą poziciją ir prašė ieškinį (jo patikslintus/sumažintus reikalavimus) tenkinti.
  7. Atsakovė UAB „Hotelston“ atsiliepime į ieškinį ir jos atstovė teismo posėdžio metu su ieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.
  8. Atsakovė nurodo, kad ji yra didmeninis viešbučių paslaugų teikėjas, kuris teikia viešbučių rezervavimo paslaugas kelionių agentūroms ir kitiems asmenims per elektroninę rezervavimo sistemą. Aiškina, kad ieškovei pradėjus vystyti pigių skrydžių paieškos platformos Eturas veiklą, jai atsirado poreikis kartu su skrydžių pasiūlymais taip pat teikti klientams (kelionių agentūroms) viešbučių rezervavimo pasiūlymus, todėl ieškovė kreipėsi į atsakovę dėl bendradarbiavimo, siūlant ieškovės platformos Eturas naudotojams atsakovės teikiamas viešbučių rezervavimo paslaugas (nukreipiant juos į atsakovės viešbučių rezervavimo sistemą). Atsakovė pabrėžia, kad tarp šalių buvo sutarta, jog tuo atveju, kai Eturas naudotojai užsisako skrydį ir viešbutį, joks komisinis atlyginimas ieškovei nėra mokamas; tuo tarpu kai platformos naudotojai užsisako tik viešbučio paslaugas per atsakovės viešbučių rezervavimo sistemą ir tik komisinėmis kainomis (t. y. už viešbučio rezervavimo kainą galutiniam vartotojui), atsakovė sutiko mokėti ieškovei 3 proc. dydžio komisinį atlyginimą nuo užsakymo sumos.
  9. Atsakovė aiškina, kad nurodytas komisinio atlyginimo kainodaros modelis turizmo rinkoje buvo paplitęs ir taikomas iki 2014-2015 m.; vėliau jį pakeitė „net“ kainodaros modelis, pagal kurį komisinis atlyginimas kelionių agentūrai nėra mokamas, o viešbučio kainą galutiniam vartotojui nustato kelionių agentūra savo nuožiūra. Anot atsakovės, nurodytam kainodaros modeliui įgyvendinti ji nuo 2014-2015 m. sukūrė atnaujintą techninį sprendimą pardavimams per atsakovės rezervacinę sistemą vykdyti, kuris buvo pradėtas taikyti visiems atsakovės klientams. Nurodo, kad senojo techninio sprendimo, skirto prisijungimui prie atsakovės viešbučių rezervavimo sistemos per Eturas platformą, techniniam palaikymui buvo reikalingos papildomos investicijos, todėl, esant mažam užsakymų kiekiui per Eturas platformą, jo palaikymas tapo atsakovei finansiškai nuostolingu, todėl atsakovė 2016 m. pradžioje informavo ieškovę, jog jų susitarimas dėl komisinio atlyginimo už viešbučių pardavimus nutraukiamas. Atsakovės teigimu, ieškovė tam neprieštaravo ir nuo 2016 m. vasario 20 d. neišrašė nei vienos sąskaitos už įvykdytus viešbučių pardavimus per Eturas platformą (kuri nebuvo atjungta ieškovės prašymu) bei nereikalavo jokio komisinio atlyginimo mokėjimo, tačiau nuo 2017 m. rugsėjo mėn. šalių santykiams tapus konfliktiškiems (inicijavus tarp šalių kitas civilines bylas), anot atsakovės, ieškovė 2017 m. spalio 2 d. nepagrįstai (siekdama daryti spaudimą atsakovei) išrašė atsakovei 22 435,31 Eur dydžio sąskaitą už suteiktas viešbučių pardavimo paslaugas (su kuria atsakovė nesutiko) ir kreipėsi į teismą su nagrinėjamu ieškiniu. Taigi, anot atsakovės, nuo 2016 m. pradžios šalių susitarimas dėl Eturo platformos klientų prieigos prie atsakovės viešbučių rezervavimo sistemos šalių sutarimu buvo modifikuotas į neatlygintinį – atsakovė paliko Eturo klientams prieigą prie jos viešbučių rezervavimo sistemos, o ieškovė nereikalavo iš atsakovės komisinio mokesčio už vykdomus pardavimus. Be to, atsakovė pažymi, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kokiu pagrindu ir kaip apskaičiavo 2017 m. spalio 2 d. sąskaitoje nurodytą sumą.
  10. Atsakovės teigimu, ieškovės išrašytos 2015 m. vasario 28 d. ir 2016 m. vasario 12 d. PVM sąskaitos-faktūros (8852,36 Eur ir 11 560,30 Eur sumoms) buvo apmokėtos atitinkamai 2015 m. kovo 20 d. ir 2016 m. vasario 22 d., o 2013 m. balandžio 30 d. sąskaita 11 232,71 Lt sumai buvo panaikinta pačios ieškovės – 2013 m. birželio 1 d. išrašius atsakovei kreditinę sąskaitą nurodytai sumai.

5III. Byloje nustatytos reikšmingos ginčui išspręsti aplinkybės

6

  1. Iš byloje esančios rašytinės medžiagos ir šalių paaiškinimų nustatyta, kad šalys (ieškovė ir atsakovė) sudarė žodinį susitarimą dėl paslaugų teikimo, pagal kurį ieškovė patalpindavo savo specialioje internetinėje platformoje (Eturas) informaciją apie atsakovės teikiamus viešbučių paslaugų (rezervavimo) pasiūlymus, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei šalių sutartą komisinį atlyginimą (jeigu atsakovės klientas užsako (ir vėliau apmoka) viešbučio paslaugas per ieškovės valdomą internetinę platformą). Šalys nenurodė kada minėtas susitarimas buvo sudarytas (tačiau ginčo dėl jo egzistavimo tarp šalių nekilo), kita vertus, kaip matyti iš bylos duomenų, vėliausiai jis galėjo būti sudarytas 2013 m. balandžio mėn.
  2. Šio susitarimo pagrindu atsakovei buvo išrašytos mažiausiai keturios PVM sąskaitos-faktūros (dėl kurių byloje kilo ginčas) – 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. vasario 28 d., 2015 m. gegužės 4 d., 2016 m. vasario 12 d. Kaip minėta, bylos nagrinėjimo metu ieškovė pripažino, kad 2015 m. vasario 28 d. ir 2016 m. vasario 12 d. sąskaitos atsakovės buvo apmokėtos.
  3. Nustatyta, kad ieškovės vadovas 2017 m. rugpjūčio 31 d. elektroniniu laišku informavo atsakovės vadovą apie keturias neapmokėtas sąskaitas, taip pat teiravosi dėl ataskaitos pateikimo už pardavimus nuo paskutinės sąskaitos išrašymo 2016 m. vasario mėn.
  4. Atsakovės vadovas 2017 m. rugsėjo 11 d. elektroniniu laišku atsakė, kad visos ieškovės sąskaitos yra apmokėtos, išskyrus 2015 m. gegužės 4 d. sąskaitą, tačiau dėl jos atsakovės vadovas prašė pateikti papildomus paaiškinimus (nes, atsakovės duomenimis, jokių minėtoje sąskaitoje nurodytų paslaugų atsakovė neužsakinėjo); taip pat atsakovės vadovas nurodė, jog šalių komercinis bendradarbiavimas dėl komisinių už pardavimus nuo 2016 m. vasario mėn., po paskutinės sąskaitos išrašymo, buvo nutrauktas.
  5. Nustatyta, kad ieškovė 2017 m. spalio 2 d. išrašė atsakovei PVM sąskaitą-faktūrą 22 435,31 Eur sumai už viešbučių pardavimus laikotarpiu nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn.

7Bylos dalis nutrauktina; kitoje dalyje ieškinys atmestinas.

8IV. Teismo argumentai ir motyvai

9Dėl bylos dalies nutraukimo

  1. Bylos nagrinėjimo metu – 2018 m. kovo 26 d., ieškovė pateikė teismui pareiškimą, kuriame patikslino savo ieškinio reikalavimus ir sumažino juos 23 027,09 Eur suma, kurį teismas vertina kaip atsisakymą nuo ieškinio dalies (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 115 straipsnio 4 dalis). Atsakovė neprieštaravo šiam pareiškimui.
  2. Teismo vertinimu, ieškovės atsisakymas nuo ieškinio dalies neprieštarauja imperatyviosioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimtinas (CPK 42 straipsnio 1, 2 dalys, 140 straipsnio 1 dalis); civilinės bylos dalis dėl 23 027,09 Eur dydžio skolos priteisimo iš atsakovės nutrauktina (CPK 293 straipsnio 4 punktas). Bylą nutraukus, vėl kreiptis į teismą dėl ginčo tarp tų pačių šalių, dėl to paties dalyko ir tuo pačiu pagrindu neleidžiama (CPK 294 straipsnio 2 dalis). Vadovaujantis CPK 87 straipsnio 2 dalimi, ieškovei grąžintini 75 proc. sumokėto žyminio mokesčio už atsisakytus reikalavimus, t. y. 277,50 Eur (370 Eur x 75 proc. / 100 proc.). Ieškovei išaiškintina, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija, remdamasi šiuo teismo sprendimu.

10Dėl skolos priteisimo

  1. Sutartis yra dviejų ar daugiau asmenų susitarimas sukurti, pakeisti ar nutraukti civilinius teisinius santykius (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.154 straipsnio 1 dalis); sutarties šalys laisvos susitarti dėl sutarties dalyko ir sąlygų (CK 6.156 straipsnio 1 dalis), iš esmės ir dėl sutarties formos (jeigu teisės aktuose nenustatyta privalomos sudaromos sutarties formos reikalavimų). Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis).
  2. Nagrinėjamu atveju tarp šalių nekilo ginčo, kad šalys buvo sudariusios žodinį susitarimą dėl tam tikrų paslaugų teikimo, t. y. ieškovė patalpindavo savo specialioje internetinėje platformoje (Eturas) informaciją apie atsakovės teikiamus viešbučių paslaugų (rezervavimo) pasiūlymus, o atsakovė įsipareigojo mokėti ieškovei šalių sutartą komisinį atlyginimą (esant tam tikroms sąlygoms, dėl kurių ginčo tarp šalių nekilo).
  3. Iš esmės byloje ginčas kilo dėl ieškovės šio susitarimo pagrindu išrašytų trijų PVM sąskaitų-faktūrų – 2013 m. balandžio 30 d., 2015 m. gegužės 4 d. ir 2017 m. spalio 2 d., išrašytų atitinkamai 3253,22 Eur (11 232,71 Lt), 12,10 Eur ir 22 435,31 Eur sumoms (neįskaitant vėliau ieškovės paskaičiuotų palūkanų).
  4. Teismas, spręsdamas dėl atsakovės pareigos apmokėti 2013 m. balandžio 30 d. PVM sąskaitą-faktūrą Nr. ET 4835, pažymi, kad atsakovė pateikė į bylą UAB „Eturas“ (vėliau pavadinimas pakeistas į UAB „Oviosoft“, dar vėliau – į UAB „Otelstone“) 2013 m. birželio 1 d. išrašytą atsakovei UAB „Hotelston“ kreditinę PVM sąskaitą-faktūrą ETK Nr. 0112 11 232,71 Lt (3253,22 Eur) sumai, kurioje nurodyta – „kredituojamos sąskaitos: ET-4835 2013-04-30“. Viena vertus, nurodyta sąskaita nėra pasirašyta; kita vertus, kaip matyti iš bylos medžiagos, ir kitos ieškovės sąskaitos nebuvo pasirašytos, todėl tokių – nepasirašytų, sąskaitų siuntimas kitai šaliai, pavyzdžiui, elektroniniu paštu, teismo vertinimu, buvo įprastinė šalių (verslo subjektų) praktika, todėl teismas neturi pagrindo abejoti jos tikrumu. Nors ieškovė ir nurodė, kad jos buhalterinėje apskaitoje ši sąskaita nebuvo apskaityta, tačiau nepateikė jokių tai pagrindžiančių įrodymų (CPK 12, 178 straipsniai). Taigi, atsižvelgiant į nurodytas nustatytas aplinkybes, laikytina, kad ieškovė kreditavo minėtą 2013 m. balandžio 30 d. sąskaitą nurodyta 2013 m. birželio 1 d. kreditine sąskaita, t. y. faktiškai ją anuliavo, todėl atsakovei nekilo pareigos jos apmokėti. Be to, teismo vertinimu, šią aplinkybę patvirtina ir tai, kad ieškovė nuo 2013 m. gegužės 20 d. (termino apmokėti 2013 m. balandžio 30 d. sąskaitą) iki 2017 m. rugpjūčio 31 d. (aukščiau nurodyto elektroninio laiško siuntimo) nereiškė atsakovei jokių pretenzijų dėl minėtos sąskaitos apmokėjimo (byloje tokių įrodymų nepateikta), t. y. pati ieškovė faktiškai laikė 2013 m. balandžio 30 d. sąskaitą apmokėta/anuliuota.
  5. Kaip minėta, atsakovė (jos vadovas) dar 2017 m. rugsėjo 11 d. elektroniniame laiške prašė paaiškinti 2015 m. gegužės 4 d. PVM sąskaitos-faktūros (12,10 Eur dydžio) išrašymo pagrindą (sąskaitoje iš esmės nurodyta Maltos reklamai), tačiau ieškovė nei atsakovei, nei teismui nepateikė jokių įrodymų/paaiškinimų dėl minėtos sąskaitos išrašymo aplinkybių, t. y. jos pagrindo, sumos dydžio pagrindimo ir pan., todėl teismas šį ieškovės reikalavimą taip pat laiko neįrodytu ir netenkintinu.
  6. Iš esmės pagrindinis ginčas tarp šalių kilo dėl 2017 m. spalio 2 d. PVM sąskaitos-faktūros Nr. ET 11385, išrašytos 22 435,31 Eur sumai, kurioje nurodyta, jog minėta suma tai mokestis už viešbučių pardavimus už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn. Atsakovė šį ieškovės reikalavimą iš esmės ginčijo tuo, kad šalys 2016 m. vasario mėn., po paskutinės sąskaitos išrašymo, nutraukė savo komercinį bendradarbiavimą, modifikavo minėtą susitarimą į neatlygintinį, tuo tarpu ieškovė nesutiko, jog minėtas susitarimas buvo nutrauktas ir (ar) pakeistas į neatlygintinį.
  7. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Pažymėtina, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 liepos 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-372/2014).
  8. Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, tiek šalių susitarimas dėl paslaugų teikimo (dėl kurio ginčo tarp šalių nekilo), tiek, anot atsakovės, jo nutraukimas/modifikavimas buvo įvykdyti žodžiu, byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, kurie tiesiogiai įrodytų šių aplinkybių buvimą, todėl teismas, spręsdamas ar šalių susitarimas iš tiesų buvo nutrauktas/modifikuotas į neatlygintinį, vertina byloje pateiktus įrodymus, šalių, liudytojo paaiškinimus, šalių elgesį ginčo laikotarpiu.
  9. Taigi, teismas, įvertinęs bylos duomenis, daro išvadą, kad minėtas šalių susitarimas dėl atlygintino paslaugų teikimo 2016 m. vasario mėn. buvo pakeistas/modifikuotas į neatlygintinį; nors, kaip nustatyta, atsakovės prieiga prie ieškovės valdomos internetinės platformos (per kurią ir buvo teikiamos nurodytos paslaugos) nebuvo panaikinta, tačiau faktiškai šalių bendradarbiavimas dėl minėtų paslaugų (atlygintinų) teikimo buvo nutrauktas (minėtą prieigą paliekant tik dėl ieškovės klientų, anksčiau užsisakiusių ieškovės siūlytas viešbučių paslaugas, interesų užtikrinimo) (CPK 12, 178, 185 straipsniai). Teismo vertinimu, šias aplinkybes patvirtina tiek liudytojo Arūno Navicko parodymai (nors minėtas liudytojas ir buvo/yra atsakovės darbuotojas, tačiau teismas neturi pagrindo abejoti jo nuosekliais parodymais, kurių ieškovė nepaneigė); tiek tai, jog ieškovė nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. spalio 2 d. neišrašė atsakovei jokių PVM sąskaitų-faktūrų dėl suteiktų paslaugų apmokėjimo, išrašant tik vieną ginčo 2017 m. spalio 2 d. sąskaitą už laikotarpį nuo 2016 m. vasario mėn. iki 2017 m. rugsėjo mėn., t. y. už neprotingai ilgą laikotarpį; taip pat nurodytu laikotarpiu ieškovė nereiškė atsakovei jokių reikalavimų/pretenzijų, byloje nepateikta jokių įrodymų, kad šalys nurodytu laikotarpiu bendrautų tarpusavyje dėl minėtų paslaugų teikimo, jas derintų ir pan.; be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad ieškovė neginčijo atsakovės teiginių, jog nuo 2016 m. pradžios atsakovė perėjo prie kito kainodaros modelio („net“) ir kito techninio sprendimo (vykdant užsakymus), pagal kuriuos komisinis mokestis nėra mokamas.
  10. Teismas kritiškai vertina ieškovės argumentus, kad nebuvo laikytasi privalomos rašytinės formos reikalavimų, nutraukiant/modifikuojant minėtą susitarimą, nes, kaip minėta, nurodytas susitarimas buvo sudarytas tarp šalių žodžiu (ginčo dėl to nekilo), todėl atitinkamai jis galėjo būti nutrauktas ir (ar) modifikuotas taip pat žodžiu.
  11. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus motyvus, teismas sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl 25 700,63 Eur (3253,22 Eur + 12,10 Eur + 22 435,31 Eur) dydžio skolos priteisimo iš atsakovės atmestinas kaip nepagrįstas (CPK 12, 178 straipsniai); atitinkamai netenkintini ir ieškovės išvestiniai reikalavimai dėl 970,51 Eur palūkanų bei procesinių palūkanų priteisimo; taigi, ieškovės ieškinys netenkintinas.
  12. Kiti šalių argumentai, atsižvelgiant į nustatytas faktines aplinkybes, nurodytus sprendimo motyvus ir padarytas išvadas, vertintini kaip teisiškai nereikšmingi, todėl teismas dėl jų plačiau nepasisako.

11Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

  1. Ieškinį atmetus, ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos jai neatlygintinos.
  2. Atsakovė UAB „Hotelston“ pateikė prašymą priteisti jos naudai iš ieškovės 689,70 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Nurodytos išlaidos neviršija 2004 m. balandžio 2 d. Lietuvos Respublikos teisingumo ministro įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija) patvirtintų maksimalių atlygintinų išlaidų dydžių, todėl priteistinos atsakovei iš ieškovės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1, 2 dalys).
  3. Teismas patyrė 2,20 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu (CPK 92 straipsnis); minėtos išlaidos yra mažesnės, negu Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymu Nr. 1R-298/1K-290 nustatyta minimali (3 Eur) valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma (CPK 96 straipsnio 6 dalis), todėl jos nepriteistinos iš šalių.

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 268-270 straipsniais,

Nutarė

13Priimti ieškovės UAB „Otelstone“ (buvęs pavadinimas UAB „Oviosoft“) atsisakymą nuo ieškinio dalies.

14Nutraukti civilinės bylos dalį dėl ieškovės UAB „Otelstone“ (buvęs pavadinimas UAB „Oviosoft“) reikalavimų dėl 23 027,09 Eur skolos priteisimo iš atsakovės UAB „Hotelston“.

15Ieškovės UAB „Otelstone“ ieškinio atsakovei UAB „Hotelston“ dėl bendros 26 671,14 Eur dydžio skolos priteisimo netenkinti.

16Priteisti atsakovei UAB „Hotelston“, j. a. k. 302460527, 689,70 Eur (šešis šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus 70 ct) bylinėjimosi išlaidų iš ieškovės UAB „Otelstone“, j. a. k. 302325522.

17Grąžinti ieškovei UAB „Otelstone“, j. a. k. 302325522, 277,50 Eur (du šimtus septyniasdešimt septynis eurus 50 ct) žyminio mokesčio.

18Sprendimas per 30 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos apeliaciniam teismui skundą paduodant per Vilniaus apygardos teismą.

Proceso dalyviai
Ryšiai