Byla 2A-1363-104/2013
Dėl žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nataljos Cikoto, kolegijos teisėjų Antano Rudzinsko, Jūratės Varanauskaitės, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-374-608/12 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl žalos atlyginimo ir

Nustatė

2ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašo priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 8 985,91 Lt nuostolių atlyginimą, 5 proc. metinių palūkanų nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010-08-27 Kauno rajone, kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintos transporto priemonės Opel Vectra, valstybinis Nr. ( - ) ir BMW 530, valstybinis Nr. ( - ). Minėto įvykio priežastimi buvo transporto priemonių susidūrimas su staiga į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi – šernu. Apgadinti automobiliai eismo įvykio metu buvo apdrausti ieškovo transporto priemonių draudimu (kasko), todėl ieškovas draudimo sutarties pagrindu išmokėjo 8 985,91 Lt draudimo išmoką, skirtą eismo įvykio metu padarytai žalai atlyginti. Ieškovas laiko, kad atsakovas kaip laukinio gyvūno savininkas yra atsakingas už laukinio gyvūno padarytą žalą. Ieškovo turimais duomenimis minėtoje kelio atkarpoje eismo įvykiai dėl laukinio gyvūno išbėgimo į kelią atsitinka ne pirmą kartą, todėl valstybė, kaip apdairus gyvūno savininkas turėjo ir galėjo numatyti tokį įvykį ir imtis priemonių žalai išvengti, t. y. statyti kelio ženklus, atitvarus.

3Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, prašo ieškinį atmesti. Nurodė, kad ieškovas šališkai aiškina LR civilinio kodekso nuostatas, susijusias su materialinių teisės normų taikymu. Jeigu įstatymų leidėjas numatytų, kad valstybė privalo visais atvejais atlyginti laikinių gyvūnų padarytą žalą, tai prieštarautų protingumo principams, nes laisvėje gyvenantys gyvūnai vienomis ar kitomis sąlygomis gali padaryti ar daro žalą žmogaus sveikatai, jo turtui ar net kelia pavojų gyvybei. Automobilis pagal LR CK 6.270 str. yra laikomas padidinto pavojaus šaltiniu. Atsižvelgiant į tai, kad padidinto pavojaus šaltinis kelia didesnį pavojų nei įprasta ir jo valdytojas privalo elgtis atsargiau nei įprasta, automobilio vairuotojas turėjo tinkamai įvertinti jo vairuojamos autotransporto priemonės keliamą pavojų aplinkai ir savo galimybes suvaldyti automobilį kiekvienoje situacijoje. Ieškovas nepagrįstai preziumuoja, kad valstybės institucijos nevykdė teisės aktuose numatytų pareigų, konkrečiai pareigos paženklinti ir užtverti aitvarais autoįvykio vietą iki autoįvykio, nes valstybės institucijos savo funkcijas šioje srityje vykdė ir vykdo pagal teisės aktų reikalavimus. Įvertinus kelio atkarpoje, kurioje įvyko automobilio susidūrimas su laukiniu gyvūnu, laukinių gyvūnų sukeltų eismo įvykių skaičių, kelio Vilnius-Kaunas-Klaipėda vieta ties 93,60 km laikytina saugi, neavaringa ir todėl eismo atžvilgiu nepavojinga.

4Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu ieškinį atmetė.

5Bylos medžiagos pagrindu teismas nustatė, kad Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2010 m. gruodžio 6 d. informacija apie eismo įvykį Nr. 07-10-5405934 patvirtina, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. apie 03.00 val. Kauno rajono savivaldybėje kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 93,60 kilometru eismo įvykio metu buvo apgadintas A. R. vairuojamas automobilis Opel Vectra, valstybinis Nr. ( - ) ir V. A. vairuojamas automobilis BMW 530, valstybinis Nr. ( - ) (b.l. 11). Minėto autoįvykio priežastimi buvo automobilių susidūrimas su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi - šernu. Eismo įvykio metu automobilis BMW 530, valstybinis Nr. ( - ) buvo apdraustas ieškovo transporto priemonių draudimu (kasko), ką patvirtina Transporto priemonių savanoriškojo draudimo liudijimo Nr. AC 077872 kopija (b.l. 9). Mokėjimo nurodymų Nr. 8 ir Nr. 9 kopijos, taip pat PVM sąskaita – faktūra, remonto sąmatos, patvirtina, kad ieškovas sumokėjo minėto eismo įvykio metu draudėjo patirtai žalai atlyginti 8835,91 Lt draudimo išmoką, minėtas lėšas pervesdamas transporto priemonės remontą atlikusiai uždarajai akcinei bendrovei „Autofortas“ (b.l. 27-36) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 str. 1 d. reikalauja žalos atlyginimo iš valstybės.

6Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 2 d. numato, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokią tvarką eismo įvykio metu reglamentavo Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 6 d., kuri numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka. Taigi ieškovas, reikalaudamas iš atsakovo žalos atlyginimo, privalo įrodyti visų įstatymo numatytų civilinės atsakomybės sąlygų buvimą. Ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo ir jų priežastinio ryšio su dėl eismo įvykio atsiradusiomis žalingomis pasekmėmis.

7Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimą ir nauju sprendimu priteisti iš atsakovo 8 985,91 Lt žalos, 6 procentų dydžio metines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, taip pat bylinėjimosi išlaidas.

8Nurodė tokius argumentus: - pirmosios instancijos teismas taikė Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 380 punktą, kuris numato, jog vielos tinklo atitvarai statomi, numatomi greičio ribojimai, gyvūnų praginos ir kt. tik tose vietose, kur kelio trasa kerta nusistovėjusius migracijos takus, t.y. tas vietas, kuriomis pastoviai ar sezoniškai maitinimosi ar veisimosi tikslais juda atitinkamos rūšies gyvūnai“, tačiau teismo minimame reglamente KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ nėra 380 punkto, bei teismo nurodyto atitvarų statymo reglamentavimo. Toks reglamentavimas buvo iki KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ reglamento galiojusiame statybos techniniame reglamente STR 2.06.03:2001; - teismas klaidingai nurodė, jog Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nenumato kelių tvėrimo aitvarais, nes nuo 1993-11-25 Lietuvos Respublikai galioja 1975-11-15 „Europos susitarimas dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“, kurio II priedo „Sąlygos, kurias turėtų atitikti svarbiausi tarptautiniai keliai“ IV dalies 6.3 punkte sakoma - kad eismo dalyviai būtų apsaugoti nuo susidūrimo su gyvūnais, įrengiami atitinkami aptvarai, jeigu topografinė situacija rodo, kad yra pavojus susidurti su kelią kertančiais gyvūnais. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 175 punkte sakoma, jog eismui pavojingi kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, kaip nurodyta statybos rekomendacijoje R37-01. Statybos rekomendacijos R37-01 36 punkte sakoma, jog magistralinių kelių ruožai, į kuriuos gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, turi būti aptveriami ne žemesne, kaip 1,5 m aukščio metalo tinklo tvora; - kaip matyti iš teisinio reglamentavimo – apsauginiai atitvarai nuo gyvūnų būtini statyti ten, kur „yra pavojus susidurti su gyvūnais“, kur „gali dažnai patekti laukiniai žvėrys“, įvertinus žemiaus paviršiaus (topografinę) situaciją, todėl priešingai nei nurodė pirmos instancijos teismas – apsauginių atitvarų rengimo pagrindas yra teorinės laukinių žvėrių išbėgimo į kelią galimybės įvertinimas ir tokiai teorinei galimybei konstatuoti nebūtina fiksuoti tam tikro skaičiaus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais, sugadinto turto ar žuvusių asmenų; - byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, jog kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra šalia miškingų vietovių, visai greta Kauno marių regioninio parko teritorijos, kurioje gausu laukinių žvėrių. Tai patvirtina ir VĮ „Automagistralė“ pateikta informacija apie 2008-2011 metais kelio ruože nuo 79,000 km iki 102,000 km eismo įvykius, kurių priežastis susidūrimas su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi. Remiantis šia informacija, kelio ruože nuo 83,000 km iki 101,000 km per trejus metus įvyko 14 eismo įvykių, dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią. Teismas, priimdamas sprendimą, dėl nepaaiškinamų priežasčių įvertino tik kelio ruožo nuo 92,600 km iki 94,600 km avaringumą, neatsižvelgdamas į tai, jog laukiniams gyvūnams ir 5 km yra menkas atstumas, o pabaidyti šernai per parą nueina iki 20 km. Atsižvelgiant į tai, visiškai logiška būtų manyti, jog, konstatavus 11 eismo įvykių dėl gyvūnų išbėgimo nuo 84,000 km iki 93,600 km – šiame kelio ruože yra pavojus susidurti su į kelią išbėgančiu gyvūnu, į šį kelio ruožą gali dažnai patekti laukiniai žvėrys; - LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 11 str. 7 d. 1 p. sakoma – kelio savininkas privalo užtikrinti, kad kelias būtų tinkamas transporto priemonių ir pėsčiųjų eismui bei atitiktų teisės aktų reikalavimus. Remiantis Kelių techniniu reglamentu KTR 1.01:2008 Automobilių keliai, valstybinės reikšmės magistraliniam keliui Vilnius – Kaunas suteikta I kategorija ir aukštas priežiūros lygis. Eismo kokybės lygis, vadovaujantis šiuo techniniu reglamentu, yra tiesiogiai susijęs su konkretaus kelio paskirtimi. Labai aukšto ir aukšto eismo kokybės lygio keliai atlieka tranzito paskirtį – kai sudaromos sąlygos automobiliams važiuoti greitai ir netrikdomai (reglamento priedo Eismo kokybės lygiai, 1, 3, 5 punktai). Atsižvelgiant į reglamento 1 lentelės „Automobilių kelių klasifikacija pagal kategorijas ir reikšmės“ nuostatas ( I kategorijos valstybinės reikšmės magistralinio kelio projektinis vidutinis metinis paros eismo intensyvumas yra 12000-55000 automobilių per parą) galima teigti, jog net ir pavienio laukinio gyvūno išbėgimas gali sąlygoti nepamatuojamai didelės žalos turtui, sveikatai ar gyvybei atsiradimą, dėl to valstybei tenka padidinta atsakomybė ir pareiga dėti maksimalias pastangas, kad tokia žala neatsirastų. Aptariamu atveju, įvertinus kelio ruožo buvimą šalią miškingų vietų, kuriose gausu laukinių žvėrių, tų gyvūnų neprognozuojamumą ir migravimą, avaringumą šalia magistralės 93,600 km, galima teigti, jog valstybė, kaip statinio savininkė, neužtikrino saugių eismo sąlygų, neįrengė apsauginių atitvarų, nors tai privalėjo ir galėjo numatyti; - teismas visiškai nepagrindė, kokiais įrodymais vadovaudamasis priėjo išvadų, jog „atitvarai ir įspėjamieji ženklai negali pilnai apsaugoti žmogaus ir turto nuo gyvūnų daromos žalos, nes šios kliūtys gali tik apsunkinti laukinių žvėrių patekimą į gatves, gyvenamąsias zonas, tačiau negali visiškai užkirsti kelio <..> todėl tarp kelio ženklo ar atitvaro neįrengimo ir atsiradusios žalos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio“, tuomet iš VĮ „Automagistralė“ pateiktos informacijos apie 2008-2011 metų eismo įvykius matyti, jog atitvarais aptvertoje kelio dalyje nuo 79,85 km iki 86,80 km per trejus metus įvyko 2 eismo įvykiai, o neaptvertoje tokio pat ilgio kelio atkarpoje – 4,5 karto daugiau eismo įvykių. - pirmosios instancijos teismas priėjo išvados, jog pavienių laukinių gyvūnų pasirodymai negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį ženklą kelio ženklą, tačiau niekaip nemotyvavo, kokiu būdu priėjo tokių išvadų. Ieškovo nuomone, tokios teismo išvados nesuderinamos su teisės aktų formuluotėmis. Kelio ženklų ir signalų konvencijos (Lietuvai galiojanti nuo 1992-11-20) 5 str. sakoma, jog įspėjamieji ženklai skirti įspėti eismo dalyvius apie pavojų kelyje ir nusakyti jo pobūdį, o konvencijos 9 str. 2 d. nurodoma, kad šie ženklai turi būti išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus pavojus kelyje, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų sunku laiku pastebėti. Lietuvos standarto LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ 3.2.28 punktas sako, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne žodis „pasitaikyti“ aiškinamas – „atsitiktinai būti, įvykti“. Taigi, lingvistiškai aiškindami sąvoką „pasitaiko laukinių žvėrių“ – turėtume daryti išvadą, jog net ir pavienių laukinių gyvūnų pasirodymas kelio ruožę yra pakankama priežastis kelio ženklo „Laukiniai gyvūnai“ įrengimui. Iš Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 Automobilių keliai nuostatų, matyti, jog skirtingos kategorijos ir reikšmės keliams yra keliami skirtingi saugos, pralaidumo ir kokybės reikalavimai. Dėl to, ir įspėjamųjų ženklų statymo reikalingumas ar nereikalingumas turėtų būti motyvuojamas atsižvelgiant į kelio kategoriją; - teismas priimdamas sprendimą, jog šernų populiacija yra reguliuojama tinkamai vadovavosi tik LR LR Aplinkos ministerijos gamtos apsaugos departamento rašte Nr. (11-1)-D8-2959 išdėstyta nuomone, tačiau plačiau pateiktų duomenų netyrė ir kodėl priėjo būtent tokių išvadų – nepasisakė. Minėtame rašte nurodoma, jog 2010-2011 medžioklės sezonu Kauno rajono savivaldybės teritorijoje sumedžioti 1142 šernai, vietoje numatytų 1781 šernų (64 proc.). Pažymėta, jog kasmet galima sumedžioti nuo 80-100 proc. šernų, o po gilių ir šaltų žiemų – tik iki 60 – 70 proc. Visuotinai žinoma, jog Lietuvoje pastaraisiais metais nebuvo gilių ir šaltų žiemų, dėl to nepagrįsta Gamtos apsaugos departamento nuomonė, jog 64 proc. sumedžiojimas nuo apskaitos yra tinkamas šernų populiacijos reguliavimas. Tokią Gamtos apsaugos departamento poziciją taip pat paneigia LR Aplinkos ministerijos 2009-2010 metų medžiojamųjų žvėrių apskaitos duomenys, kurie rodo, jog šernų populiacija ir nustatyta apskaita kasmet augo (2009 m. + 20 proc., 2010 m. +10 proc. ). Natūralu, jog šernų apskaitai didėjant, nepakankamo šių gyvūnų skaičiaus sumedžiojimas, sąlygojo šernų populiacijos didėjimą, šių gyvūnų migraciją, maisto paieškas, ir išbėgimą ant neužtverto kelio. Tai patvirtina ir eismo įvykių statistika aptariamo kelio Vilnius – Kaunas ruože: per 2010 metus (kai įvyko ginčo įvykis) šiame kelio ruože kilo 7 eismo įvykiai su laukiniais gyvūnais – tiek pat kaip per 2008,2009, 2011 metus kartu sudėjus; - atsakovo neteisėti veiksmai taip pat pasireiškė netinkamu teisiniu reglamentavimu. LR Aplinkos ministerijos gamtos apsaugos departamento 2012-03-30 rašte pažymėta, jog nuo 2005 metų šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas, patys naudotojai sprendžia, kiek šernų savo naudojamuose medžioklės plotuose medžioja. Tai reiškia, kad atsakovas šernų populiacijos reguliavimo, kontrolės ir priežiūros funkcijas perkėlė kitiems asmenims, kurie nėra atsakingi už saugių eismo sąlygų keliuose užtikrinimą, dėl ko šių laukinių žvėrių padidėjusi populiacija buvo vienas iš veiksnių, sąlygojusių konkretaus šerno išbėgimą į kelią ir žalos atsiradimą. - atsižvelgiant į LR Konstitucijoje įtvirtintus asmens gyvybės ir nuosavybės neliečiamumo, valdžios įstaigų tarnavimo žmonėms principus, LR Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 str. įtvirtintus principus, jog valstybė privalo užtikrinti saugias eismo sąlygas, eismo dalyvių sveikatos ir gyvybės užtikrinimas svarbiau nei ūkinės veiklos ekonominiai rezultatai, konstatuotina, jog atsakovas aptariamu atveju tyčia neveikė, kaip turėtų veikti itin rūpestingas, atidus ir apdairus nuosavybės objektų – valstybinės reikšmės magistralinio kelio ir laukinių gyvūnų savininkas – netinkamai teisiškai reglamentavo šernų populiacijos dydžio reguliavimą, perdavė šią funkciją kitiems asmenims, turėdama savo žinioje duomenis apie 2008-2011 metų laikotarpiu itin intensyvaus kelio Vilnius – Kaunas 86,80 - 99,30 kilometro neaptverto ruožo, esančio šalia miškingų vietovių, avaringumą (10 fiksuotų eismo įvykių), neįrengė atitvarų, įspėjamųjų ženklų, t.y. nepadarė nieko, jog ši žala nebūtų atsiradusi.

9Atsakovė atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apelianto AAS „Gjensidige Baltic“ 2012 m. birželio 1 d. apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-374-608/12 palikti nepakeistą.

10Nurodė, kad ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo konstatuota aplinkybe, kad laukinių gyvūnų populiacija eismo įvykio vietoje buvo reguliuojama tinkamai. Ieškovas analizuodamas byloje esantį rašytinį įrodymą – Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento 2012 m. kovo 30 d. raštą Nr. (11-1)-D8-2959 –manipuliuoja sąvokomis „apskaityta“ ir „numatyta“ ir bando sudaryti įspūdį, kad laukinių gyvūnų populiacijos reguliavimas, naudojantis vienu iš jos reguliavimo įrankiu – medžiokle, buvo netinkamas. Atsiliepime į ieškinį esame atkreipę dėmesį į tai, kad Medžioklės įstatymas medžioklę apibrėžia ne kaip laukinių gyvūnų šaudymą, naikinimą – vienareikšmį populiacijos mažinimą, o kaip medžiojamųjų gyvūnų apsaugą ir racionalų naudojimą, atsižvelgiant į ekologines medžioklės plotų sąlygas, etikos normas bei šalies medžioklės kultūros tradicijas. Kaip matyti iš minėto rašto, nuo aptariame medžioklės plote apskaitytų 1781 šernų, 2010 -2011 metų medžioklės sezonu buvo sumedžiota 1142 šernų, t.y. 64,1 % šernų, kas visiškai atitinka mokslininkų rekomenduotinas sumedžiojimo normas. Apeliacinio skundo teiginys, kad „visuotinai žinoma, jog Lietuvoje pastaraisiais metais nebuvo gilių ir šaltų žiemų“ yra subjektyvus, nepagrįstas jokiais įrodymais ar kriterijais, be to – akivaizdžiai melagingas. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos internetiniame puslapyje (www.meteo.lt) esančios informacijos matyti, kad pastarosios žiemos, lyginant jas su Lietuvoje 1961 – 1990 metais buvusių žiemų vidurkiu, yra žymiai šaltesnės: oro temperatūra 2010 m. gruodžio mėnesį buvo žemesnė 7,8 laipsnio nei nurodytas vidurkis, 2010 m. ir 2011 m. sausio mėnesiais – 2,9 laipsnio žemesnė, 2010 m. vasario mėnesį – žemesnė 7,4 laipsnio, o 2011 m. vasario mėnesį žemesnė net 9,4 laipsnio nei nurodytas vidurkis. Dėl to atsakovas pritaria pirmos instancijos teismo konstatuotoms aplinkybėms, kad Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento 2012 m. kovo 30 d. rašte Nr. (11-1)-D8-2959 pateikta informacija tik patvirtina apie laukinės gyvūnijos, šiuo atveju šernų, populiacijos tinkamą reguliavimą.

11Teismas taip pat teisingai nustatė ir kitas faktines aplinkybes: kad vieta, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra priskirta Kauno marių regioninio parko teritorijai, įvykio vietos avaringumą ir kt.. Teismo funkcija įrodinėjimo procese pasireiškia tuo, kad jis tiria ir vertina šalių pateiktus įrodymus ir jų pagrindu daro išvadą apie įrodinėjimo dalyką sudarančių faktų buvimą ar nebuvimą. Tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą civilinio proceso tvarka teismas konstatuoja tuomet, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo. Įrodymų pakankamumas ir tam tikrų faktų įrodytinumas turi būti vertinami visos byloje esančios faktinės medžiagos kontekste, o ne atskirų faktų interpretavimu (CPK 185 str.). Teismas, vertindamas įrodymus turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas. Pirmos instancijos teismas nagrinėjamu atveju laikėsi šių nuostatų, teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teikiančius pagrindą konstatuoti faktines aplinkybes – ne tik tinkamą laukinės gyvūnijos populiacijos valdymą, bet ir įvykio vietos avaringumo statistiką, būtinybę įvykio vietoje įrenginėti specialias technines priemones ir kt., konstatavo šias aplinkybes nepažeisdamas įrodymų vertinimo taisyklių bei tinkamai motyvuodamas, todėl ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą.

12Dėl valstybės, kaip statinio savininkės, ieškovo nurodytos atsakomybės, atsakovė nurodė, kad toks reikalavimas ieškovo bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme nebuvo suformuluotas. Ieškinyje atsakovo atsakomybę ieškovas kildino tik iš CK 6.267 str., numatančio gyvūnų savininko atsakomybę už jų padarytą žalą, ir dalinai iš CK 6.271 str., numatančio valstybės atsakomybę už žalą dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, t.y. pareigos užtikrinti saugų eismą keliuose nevykdymo. Formuodamas naujus reikalavimus ieškovas pažeidžia CPK 312 str. nuostatas, draudžiančias apeliaciniame skunde kelti naujus reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kita vertus, keliant valstybės atsakomybės klausimą ir ieškovui nenurodant kelio, kaip inžinierinio statinio, trūkumų, bet teigiant, kad valstybė neužtikrino saugaus eismo sąlygų, t.y. neįrengė atitinkamų kelio ženklų ar atitvarų, įrodinėjimo dalykas yra valstybės ar jos institucijų teisės norminių aktų pažeidimo konstatavimas (neveikimas), šiuo atveju – kelių ženklinimo tvarkos pažeidimas. Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą. Viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Viešojo administravimo subjektų veiksmai, atlikti viršijus įstatyminių įgalinimų (kompetencijos) ribas (ultra vires), yra pagrindas tokius veiksmus laikyti neteisėtais. Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (LAT 2008 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-154/2008). Apeliaciniame skunde naudojamas ieškovo argumentas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai yra atmestinas kaip neįrodytas ir netinkamas, nes pagal teismų praktiką yra reikalaujama įrodyti, kad viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti. Ieškovui neįrodžius ir nepagrindus visų valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, t.y. nenurodžius kaip pasireiškė valstybės neteisėti veiksmai, kaltė ir priežastinis ryšys tarp prašomos priteisti sumos ir įvykusio autoįvykio, pirmos instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovo reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo bei išvestinio reikalavimo dėl 5 procentų dydžio procesinių palūkanų priteisimo ir ieškinį atmetė.

13Dėl valstybės, kaip gyvūnų savininkės, atsakomybės atsakovė nurodė, kad norint konstatuoti neteisėtus valstybės veiksmus, ieškovas privalėjo nurodyti ir įrodyti, o teismas – nustatyti, kokių konkrečių pareigų neatliko ir kokius teisės aktus atsakovas pažeidė. Pažymėtina, kad LAT 2011-07-21 nutartyje Nr. 3K-3-338/2011 išaiškino, kad sprendžiant civilinės atsakomybės už laukinio žvėries eismo įvykio metu padarytą žalą klausimą, buvo pasirinktas įstatymo analogijos kelias – civilinės teisės nereglamentuotiems teisiniams santykiams taikomi panašius santykius reglamentuojantys civiliniai įstatymai (CK 1.8 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis ir 2009 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimtos civilinėje byloje UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika, bylų Nr. 3K-3-138/2009 ir Nr. 3K-3-509/2009). Pagal įstatymo analogiją ginčo santykiams taikytina CK 6.267 straipsnio 1 dalis, kurioje nustatyta, kad laukinių gyvūnų padarytą žalą privalo atlyginti jų savininkas (valdytojas). Tačiau, atsižvelgiant į CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti pagal analogiją specialiąsias teisės normas, t. y. bendrųjų taisyklių išimtis nustatančias normas, CK 6.267 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas atsakomybės už naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų padarytą žalą teisinis reglamentavimas (šios atsakomybės ypatybė yra ta, kad už nurodytų gyvūnų padarytą žalą savininkas (valdytojas) atsako be kaltės), sprendžiant dėl laukinio žvėries padarytos žalos atlyginimo, netaikoma šios teisės normos specialioji nuostata dėl atsakomybės be kaltės. Taigi CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta atsakomybė už gyvūnų padarytą žalą taikytina nustatant visas CK 6.246–6.249 straipsniuose įtvirtintas būtinąsias civilinei atsakomybei kilti sąlygas. Šioje nutartyje taip pat nurodyta, jog įstatymai valstybei, kaip laukinės gyvūnijos savininkei, nenustatė griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, tokios atsakomybės taikymo pagal įstatymo analogiją galimybę riboja CK 1.8 straipsnio 3 dalyje įtvirtintas draudimas. Be to, LAT pažymėjo, kad sprendžiant dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), pagrįstai buvo atsižvelgta į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti. LAT pažymėjo, kad akivaizdu, kad laukinių žvėrių savininko galimybė valdyti šiuos žvėris ir naminių gyvūnų savininko arba asmens, kurio žinioje yra laukiniai gyvūnai, galimybės valdyti bei kontroliuoti tokius gyvūnus, kad jie nesukeltų žalos, skiriasi. Dėl to, sprendžiant dėl laukinio žvėries savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, be kita ko, turi būti atsižvelgiama ir į šį aspektą.

14Taip pat LAT atkreipė dėmesį į tai, kad tiek griežtosios civilinės atsakomybės, t.y. atsakomybės be kaltės, atveju, tiek tuo atveju, kai atsakoma esant kaltei, asmuo, siekiantis įgyvendinti teisę į žalos atlyginimą, privalo įrodyti tris likusias būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas: žalą (nuostolius), neteisėtus veiksmus (neteisėtą neveikimą) ir priežastinį atsiradusios žalos bei neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo) ryšį. Taigi net griežtosios atsakomybės atveju žalą patyrusiam asmeniui nepakanka įrodyti tik žalą (nuostolius) tam, kad atsirastų skolininko pareiga atlyginti kitos šalies patirtus nuostolius. Atsakovo veiksmų neteisėtumą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, privalo įrodyti ieškovas. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad LAT 2011-10-04 nutartyje Nr. 3K-3-371/2011 dar detaliau išplėtojo valstybės atsakomybės sąlygas ir ribas bylose dėl eismo įvykių su laukiniais gyvūnais. LAT nurodė, kad sprendžiant dėl laukinio gyvūno – savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje (įvykio vietoje, o ne visame kelyje ar kelio ruože), kuriame įvyko šiai bylai išspręsti reikšmingas eismo įvykis, taip pat į šio eismo įvykio aplinkybes. Be to, LAT pažymėjo, kad ir tuo atveju, jeigu įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“ neįrengimas būtų traktuojamas kaip atsakovo neteisėtas neveikimas, tai to nepakaktų teisiškai reikšmingam priežastiniam tokio neveikimo ir ieškovo nuostolių ryšiui konstatuoti. 2012-04-10 nutartyje Nr. 3K-3-133/2012 LAT, plėtodamas šios kategorijos bylų teisminę praktiką, be kita ko, pasisakė ir apie valstybės neteisėtų veiksmų kaip civilinės atsakomybės sąlygas bei įrodinėjimo naštos paskirstymą. Atsižvelgiant į tokią LAT praktiką atsakovė mano, kad apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodomas argumentas, kad teismas sprendime netinkamai pritaikė CK teisės normas, reglamentuojančias deliktinę atsakomybę.

15Priešingai – pirmos instancijos teismas vadovavosi išplėtota teisės aiškinimo ir taikymo praktika ir nagrinėdamas aptariamą bylą dėl žalos atlyginio eismo įvykio metu automobiliui susidūrus su laukiniu gyvūnu, lygiai taip pat nuosekliai išaiškino valstybės atsakomybei kilti būtinas sąlygas, kurias privalo įrodyti ieškovas bei teisingai išsprendė įrodinėjimo pareigos tarp šalių paskirstymo klausimą. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimo. Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo 2012 m. vasario 14 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-150-827/2012 yra priimtas tinkamai pritaikius galiojančias teisės normas, išanalizavus visus byloje pateiktus įrodymus, tinkamai įvertinus įrodymus, yra neprieštaraujantis galiojančiai teismų praktikai, teisėtas bei pagrįstas, todėl paliktinas galioti.

16Apeliacinis skundas atmetamas.

17Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. apie 03.00 val. Kauno rajono savivaldybėje kelyje Vilnius-Kaunas-Klaipėda ties 93,60 kilometru eismo įvykio metu buvo apgadintas A. R. vairuojamas automobilis Opel Vectra, valstybinis Nr. ( - ) ir V. A. vairuojamas automobilis BMW 530, valstybinis Nr. ( - ). Minėto autoįvykio priežastimi buvo automobilių susidūrimas su į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi - šernu (Kauno apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Kauno rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Kelių policijos poskyrio 2010 m. gruodžio 6 d. informacija apie eismo įvykį Nr. 07-10-5405934, b.l. 11). Eismo įvykio metu automobilis BMW 530, valstybinis Nr. ( - ) buvo apdraustas ieškovo transporto priemonių draudimu (kasko), ką patvirtina Transporto priemonių savanoriškojo draudimo liudijimo Nr. AC 077872 kopija (b.l. 9). Ieškovas sumokėjo minėto eismo įvykio metu draudėjo patirtai žalai atlyginti 8835,91 Lt draudimo išmoką (b.l. 27-36) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.1015 str. 1 d. nustatyta tvarka reikalauja žalos atlyginimo iš valstybės CK 6. 267 straipsnio ir Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymo 22 str. 6 d. pagrindais.

18Šioje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl valstybės civilinės atsakomybės sąlygų. Ieškovas teigia, kad valstybės neteisėti veiksmai pasireiškė neveikimu, t. y. saugių eismo sąlygų neužtikrinimu, nes eismo įvykio vietoje nebuvo pastatyta įspėjamojo ženklo „Laukiniai gyvūnai“, taip pat nebuvo įrengtų atitvarų.

19Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie ieškovo teiginiai yra visiškai nepagrįsti. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 2 d. numato, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokią tvarką eismo įvykio metu reglamentavo Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas. Įstatymo 22 str. 6 d. numato, kad valstybei nuosavybės teise priklausančių laukinių gyvūnų eismo įvykių metu padaryta žala atlyginama, jeigu įrodomi neteisėti valstybės veiksmai (neveikimas), kaltė ir priežastinis ryšys ir jeigu žala atsirado ne dėl nenugalimos jėgos, nukentėjusio asmens veiksmų arba kitų Civilinio kodekso 6.253 straipsnyje nurodytų veiksmų, ir išieškoma Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka.

20Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, padarė teisėta ir pagrįsta išvadą, kad ieškovas, reikalaudamas iš atsakovo žalos atlyginimo, privalėjo įrodyti visų įstatymo numatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų buvimą, tačiau ieškovas neįrodė atsakovo neteisėtų veiksmų buvimo ir jų priežastinio ryšio su dėl eismo įvykio atsiradusiomis žalingomis pasekmėmis. Įspėjamieji kelio ženklai statomi vadovaujantis Kelio ženklų ir signalų konvencija, prie kurios yra prisijungusi ir Lietuva, bei Lietuvos standartu LST 1405:1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“, kurio 3.2.28 punktas numato, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Apelianto paminėtas Lietuvos Respublikai galiojantys 1975-11-15 „Europos susitarimas dėl svarbiausių tarptautinių automagistralių“, kurio II priedo „Sąlygos, kurias turėtų atitikti svarbiausi tarptautiniai keliai“ IV dalies 6.3 punkte sakoma - kad eismo dalyviai būtų apsaugoti nuo susidūrimo su gyvūnais, įrengiami atitinkami aptvarai, jeigu topografinė situacija rodo, kad yra pavojus susidurti su kelią kertančiais gyvūnais. Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ 175 punkte sakoma, jog eismui pavojingi kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, kaip nurodyta statybos rekomendacijoje R37-01. Statybos rekomendacijos R37-01 36 punkte sakoma, jog magistralinių kelių ruožai, į kuriuos gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, turi būti aptveriami ne žemesne, kaip 1,5 m aukščio metalo tinklo tvora.

21Kadangi teisės aktai nenumato kelio ruožo, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių, kuriuos gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, sąvokos, todėl (kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas), įspėjamasis kelio ženklo reikalingumas nustatomas įvertinus konkretaus kelio ruožo savitumą, eismo įvykių periodiškumą ir kitas aplinkybes. Tam, kad nustatyti įspėjamojo kelio ženklo būtinumą atitinkamame kelio ruože, būtina atlikti tyrimą, tam tikrą laiką stebėti eismo situaciją, sąlygas. Pavieniai laukinių gyvūnų pasirodymai kelyje negali būti pagrindu statyti įspėjamąjį kelio ženklą, nes tokiu atveju nebūtų laikomasi tokių kelio ženklų sistemos, kadangi laukiniai gyvūnai atskirais atvejais gali pasirodyti bet kurioje vietoje.

22Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-2011 laikotarpiu kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis t.y. nuo 92,600 km iki 94,600 km, iki šioje byloje nurodyto eismo įvykio nebuvo užfiksuota nė vieno eismo įvykio, kurio priežastimi būtų transporto priemonės susidūrimas su staiga į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi (b.l. 70). Atsižvelgiant į tai, kad kelias yra greitkelis ir jame eismas yra intensyvus, o eismo įvykių dėl susidūrimo su laukiniu žvėrimi trijų metų laikotarpyje eismo įvykio vietoje nebuvo užfiksuota, nėra pagrindo ne sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad eismo įvykio vietoje laukinio žvėries išbėgimas į kelią yra atsitiktinumas, pavienis reiškinys, todėl valstybė ar jos institucijos neturėjo pagrindo imtis ypatingų atsargumo priemonių iki ginčo įvykio, siekiant užkirsti kelią laukinio gyvūno patekimui į kelią. Apelianto teiginys, kad kelio ruože nuo 83,000 km iki 101,000 km per trejus metus įvyko 14 eismo įvykių, dėl laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią, todėl visiškai logiška būtų manyti, jog, konstatavus 11 eismo įvykių dėl gyvūnų išbėgimo nuo 84,000 km iki 93,600 km – šiame kelio ruože yra pavojus susidurti su į kelią išbėgančiu gyvūnu, į šį kelio ruožą gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, yra nepagrįstas, nes LAT 2011-10-04 nutartyje Nr. 3K-3-371/2011 išaiškinta, kad sprendžiant dėl laukinio gyvūno savininko atsakomybės, konkrečiai – dėl jo veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių žvėrių, išvengti, pakankamumo, turi būti atsižvelgiama į situaciją toje kelio vietoje (įvykio vietoje, o ne visame kelyje, kuriame įvyko šiai bylai išspręsti reikšmingas eismo įvykis).

23Esant tokiai suformuotai teismų praktikai bei nustačius, kad kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis t.y. nuo 92,600 km iki 94,600 km, iki šioje byloje nurodyto eismo įvykio nebuvo užfiksuota nė vieno eismo įvykio, kurio priežastimi būtų transporto priemonės susidūrimas su staiga į kelią išbėgusiu laukiniu žvėrimi, nepagrįsti apelianto teiginiai, jog kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis, yra šalia miškingų vietovių, kad apsauginiai atitvarai nuo gyvūnų būtini statyti ten, kur „yra pavojus susidurti su gyvūnais“, kur „gali dažnai patekti laukiniai žvėrys“, įvertinus žemės paviršiaus (topografinę) situaciją, kad apsauginių atitvarų rengimo pagrindas yra teorinės laukinių žvėrių išbėgimo į kelią galimybės įvertinimas ir tokiai teorinei galimybei konstatuoti nebūtina fiksuoti tam tikro skaičiaus eismo įvykių su laukiniais gyvūnais ir kad valstybė, kaip statinio savininkė, neužtikrino saugių eismo sąlygų, neįrengė apsauginių atitvarų, nors tai privalėjo ir galėjo numatyti. Kadangi valstybės atsakomybę šio konkrečiu atveju reguliuoja Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. ir Lietuvos Respublikos laukinės gyvūnijos įstatymas, vadovautis LR CK 6.266 str. (kuris numato statinio savininko atsakomybę be kaltės) nėra pagrindo.

24Byloje nesant duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios kelių ženklinimo tvarką, teisės aktų reikalavimus, pripažinti valstybę atsakinga už žalos atsiradimą teismas neturėjo pagrindo. Pažymėtina, kad keliant valstybės atsakomybės klausimą ir ieškovui teigiant, kad valstybė neužtikrino saugaus eismo sąlygų, t.y. neįrengė atitinkamų kelio ženklų ar atitvarų, įrodinėjimo dalykas yra valstybės ar jos institucijų teisės norminių aktų pažeidimo konstatavimas (neveikimas), šiuo atveju – kelių ženklinimo tvarkos pažeidimas. Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą, nes viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (LAT 2008 m. kovo 4 d. civilinė byla Nr. 3K-3-154/2008). Kad valstybė, kaip viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti, ieškovas neįrodė, todėl apeliaciniame skunde naudojamas ieškovo argumentas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai yra atmestinas kaip neįrodytas.

25Sprendžiant dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), turi būti atsižvelgta į laukinių žvėrių, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifiką, ir ribotas tokių žvėrių savininko galimybes juos valdyti (LAT 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011 UAB ,,If draudimas“ v. Lietuvos Respublika). Teismas teisingai konstatavo, kad atitvarai ir įspėjamieji ženklai negali pilnai apsaugoti žmogaus ir turto nuo gyvūnų daromos žalos, nes šios kliūtys gali tik apsunkinti laukinių žvėrių patekimą į gatves, gyvenamąsias zonas, tačiau negali visiškai užkirsti kelio <..> todėl tarp kelio ženklo ar atitvaro neįrengimo ir atsiradusios žalos nėra teisiškai reikšmingo priežastinio ryšio“.

26Apelianto teiginiai dėl netinkamu teisiniu reglamentavimo, šernų populiacijos netinkamo reguliavimo prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms. Iš bylos duomenų - Aplinkos ministerijos Gamtos apsaugos departamento 2012 m. kovo 30 d. rašto Nr. (11-1)-D8-2959 (b.l. 59) pateiktos informacijos nustatyta, kad nuo Kauno rajone apskaitytų 1781 šernų, 2010 -2011 metų medžioklės sezonu buvo sumedžiota 1142 šernų, t.y. 64,1 % šernų, kas visiškai atitinka mokslininkų rekomenduotinas sumedžiojimo normas po gilių ir šaltų žiemų. Iš Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos internetiniame puslapyje (www.meteo.lt) esančios informacijos matyti, kad pastarosios žiemos, lyginant jas su Lietuvoje 1961 – 1990 metais buvusių žiemų vidurkiu, yra žymiai šaltesnės: oro temperatūra 2010 m. gruodžio mėnesį buvo žemesnė 7,8 laipsnio nei nurodytas vidurkis, 2010 m. ir 2011 m. sausio mėnesiais – 2,9 laipsnio žemesnė, 2010 m. vasario mėnesį – žemesnė 7,4 laipsnio, o 2011 m. vasario mėnesį žemesnė net 9,4 laipsnio nei nurodytas vidurkis. Dėl to aplinkybė, kad nuo 2005 metų šernų medžiojimas nelimituojamas ir nelicencijuojamas, neįrodo šernų populiacijos netinkamo reguliavimo.

27Taigi, ieškovui neįrodžius ir nepagrindus visų valstybės atsakomybei kilti būtinųjų sąlygų, pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė. Ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio pagrindo naikinti pirmos instancijos teismo sprendimą, todėl Vilniaus miesto 3 apylinkės teismo sprendimas paliekamas galioti kaip teisėtas bei pagrįstas (CPK 263 str.).

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1p., teisėjų kolegija

Nutarė

29Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo... 3. Atsakovas Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės,... 4. Vilniaus miesto trečias apylinkės teismas 2012 m. gegužės 2 d. sprendimu... 5. Bylos medžiagos pagrindu teismas nustatė, kad Kauno apskrities Vyriausiojo... 6. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.267 str. 2 d.... 7. Ieškovas apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto 3 apylinkės... 8. Nurodė tokius argumentus: - pirmosios instancijos teismas taikė Kelių... 9. Atsakovė atsiliepimais į apeliacinį skundą prašo apelianto AAS... 10. Nurodė, kad ieškovas nesutinka su pirmos instancijos teismo konstatuota... 11. Teismas taip pat teisingai nustatė ir kitas faktines aplinkybes: kad vieta,... 12. Dėl valstybės, kaip statinio savininkės, ieškovo nurodytos atsakomybės,... 13. Dėl valstybės, kaip gyvūnų savininkės, atsakomybės atsakovė nurodė, kad... 14. Taip pat LAT atkreipė dėmesį į tai, kad tiek griežtosios civilinės... 15. Priešingai – pirmos instancijos teismas vadovavosi išplėtota teisės... 16. Apeliacinis skundas atmetamas.... 17. Bylos medžiaga nustatyta, kad 2010 m. rugpjūčio 24 d. apie 03.00 val. Kauno... 18. Šioje byloje tarp šalių vyksta ginčas dėl valstybės civilinės... 19. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad šie... 20. Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas ieškinį, padarė teisėta ir... 21. Kadangi teisės aktai nenumato kelio ruožo, kuriame pasitaiko laukinių... 22. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008-2011 laikotarpiu kelio atkarpoje, kurioje... 23. Esant tokiai suformuotai teismų praktikai bei nustačius, kad kelio atkarpoje,... 24. Byloje nesant duomenų, kad valstybė ar jos institucijos būtų pažeidusios... 25. Sprendžiant dėl valstybės neteisėtų veiksmų (neteisėto neveikimo), turi... 26. Apelianto teiginiai dėl netinkamu teisiniu reglamentavimo, šernų... 27. Taigi, ieškovui neįrodžius ir nepagrindus visų valstybės atsakomybei kilti... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 str. 1d. 1p.,... 29. Vilniaus miesto trečiojo apylinkės teismo 2012 m. gegužės 2 d. sprendimą...