Byla A-858-708-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės – Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei dalyvaujant pareiškėjo atstovui advokatui Dainiui Stasiuliui atsakovo atstovui Andriui Kalnev ir Karoliui Kurapkai viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kurana“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kurana“ skundą atsakovui Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „Kurana“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) skundu (I tomas, b. l. 3 – 7) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir atsakovas, Agentūra) direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. BR1-47 „Dėl kompensacinės išmokos už javų grūdus neskyrimo“ (toliau – ir ginčijamas įsakymas) 1 punktą; pripažinti, jog UAB „Kurana“ atitiko visus Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3D-417 patvirtintų Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisyklių reikalavimus kompensacinei išmokai gauti; įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kompensacinės išmokos skyrimo UAB „Kurana“.

5Pareiškėjas nurodė, kad gavo Agentūros 2009 m. sausio 29 d. raštą Nr. BR6-(11.16)-1199 „Dėl kompensacinės išmokos neskyrimo“, kuriuo buvo informuotas, kad Agentūros direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. BR1-47 „Dėl kompensacinės išmokos už javų grūdus neskyrimo“ 1 punktu jam buvo atsisakyta skirti kompensacinę išmoką už javų grūdus pagal Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisykles (toliau – ir Taisyklės), patvirtintas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3D-417. Tokio atsisakymo pagrindu rašte yra įvardinta tai, kad jis neatitiko Taisyklių 14.2 ir 14.4 punktuose nustatytų tinkamumo kriterijų. Nurodė, kad Bendrovė, vadovaudamasi Taisyklių 19 punktu, pateikė Agentūrai 2008 m. lapkričio 14 d. paraišką. Nukelti paraiškos pateikimo momento negalėjo, kadangi Taisyklių 19 punktas numato, jog paraiškos privalo būti pateiktos Agentūrai einamaisiais metais nuo spalio 15 d. iki lapkričio 15 d. Paaiškino, jog kartu su paraiška iš tikrųjų nepateikė biodegalų gamybai suteiktos alkoholio produktų gamybos licencijos (tai buvo padaryta 2008 m. gruodžio 19 d.), tačiau to nepadarė ir net negalėjo padaryti išimtinai tik dėl pačių valstybės institucijų kaltės ir jų priimtuose teisės aktuose užprogramuotų kliūčių, kurios buvo pašalintos tik 2008 m. gruodžio 8 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybei pakeitus atitinkamą nutarimą (t. y. 2001 m. sausio 22 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą Nr. 67 Dėl alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių patvirtinimo (2007 m. spalio 14 d. redakcija), kuriuo buvo patvirtintos Alkoholio produktų licencijavimo taisyklės (toliau – ir Licencijavimo taisyklės). Pažymėjo, jog siekdamas įvykdyti visas kompensacinei išmokai gauti reikalingas sąlygas (tame tarpe gauti reikalingą alkoholio produktų gamybos licenciją), dar 2008 m. birželio 27 d. raštu kreipėsi į Komisiją biodegalų gamybos ir naudojimo problemoms spręsti, Lietuvos Respublikos valstybinę maisto ir veterinarijos tarnybą (toliau – ir Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba) bei Valstybinę tabako ir alkoholio kontrolės tarnybą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, nurodydamas, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. birželio 30 d. nutarimu Nr. 830 patvirtintas Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisykles gauti licenciją jo numatomam gaminti produktui – dehidratuotam etilo alkoholiui, skirtam naudoti biodegalams gaminti pagal Lietuvos Respublikos biokuro, biodegalų ir alyvų įstatymą, yra neįmanoma, nes Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklės neskiria reikalavimų, taikytinų maistinio etilo alkoholio ir nemaistinio dehidratuoto etilo alkoholio gamybai, t. y. norint gaminti dehidratuotą etilo alkoholį, skirtą naudoti biodegalams gaminti, reikėjo gauti bendrą alkoholio produktų gamybos licenciją ir įvykdyti visus tam keliamus reikalavimus, kurių dalis yra visiškai nesusijusi su numatomu gaminti ne maisto produktu (pvz., įmonei reikėjo turėti Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatyta tvarka išduotą maisto tvarkymo įmonės patvirtinimo pažymėjimą, nors jokie maisto tvarkymo procesai gaminant dehidratuotą etilo alkoholį, skirtą naudoti biodegalams gaminti, nėra atliekami; reikėjo turėti alkoholio produktų kokybės tyrimo laboratoriją ir patalpas, atitinkančius normatyvinius dokumentus, kas reiškia, kad reikia įsteigti dvi laboratorijas su skirtinga įranga – vieną, skirtą maistiniam etilo alkoholiui ir atitinkančią Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos nustatytus reikalavimus, kitą, atitinkančią biodegalų komponentų standartus, nors maistinis etilo alkoholis nėra ir pagal diegiamą technologiją net negali būti jo gaminamas). Paaiškino, jog 2008 m. rugsėjo 11 d. Komisijos biodegalų gamybos ir naudojimo problemoms spręsti posėdyje, kuriame dalyvavo visų suinteresuotų žinybų atstovai, buvo patvirtintas minimų problemų egzistavimas ir buvo nuspręsta pasiūlyti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai inicijuoti Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių pakeitimą, atskiriant reikalavimus maistiniams alkoholio produktams ir supaprastinant reikalavimus nemaistiniams alkoholio produktams, skirtiems techninėms reikmėms (biodegalų gamybai ir pan.). Apie susidariusias problemas, susijusias su licencijos gavimu, jis dar prieš pateikdamas paraišką kompensacinei išmokai gauti 2008 m. lapkričio 11 d. raštu Nr. 71 informavo Agentūrą. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai inicijavus, Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklės buvo atitinkamai pakeistos tik Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 8 d. nutarimu Nr. 1316, o pakeitimai įsigaliojo nuo 2008 m. gruodžio 14 d. Nurodė, jog nedelsiant po paminėto Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklių pakeitimų įsigaliojimo, 2008 m. gruodžio 19 d. gavo alkoholio produktų gamybos licenciją numatomam gaminti produktui – dehidratuotam etilo alkoholiui, skirtam naudoti biodegalams gaminti, ir dar tą pačią dieną apie tai informavo Agentūrą. Tokiu būdu, dėjo visas įmanomas pastangas ir atliko visus nuo jo priklausančius veiksmus, kad gautų aptariamą alkoholio produktų gamybos licenciją, o jos gavimas nusikėlė šiek tiek po nustatyto paraiškų padavimo termino dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Pažymėjo, jog kita minėtame rašte nurodyta atsisakymo skirti kompensacinę išmoką už javų grūdus priežastis yra ta, kad, Agentūros nuomone, Bendrovė neatitiko Taisyklių 14.2 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus, reikalaujančio, kad mokėjimo paraiškos pateikimo dieną pretendentas į išmoką turėtų „biodegalų gamybos ar aliejaus spaudimo įrangą, sumontuotą, veikiančią (eksploatuojamą), rapsų aliejaus arba biodegalų gamybinei veiklai vykdyti“. Papildomai nurodoma, kad „atsižvelgiant į Agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyriaus atliktą 2008 m. lapkričio 28 d. patikrą Nr. 03 nustatyta, kad Jūsų turima įranga bioetanolio gamybai vykdyti yra sumontuota, bet neeksploatuojama, t. y. negaminama produkcija“. Pareiškėjas nesutiko su tokiu Agentūros vertinimu, nes biodegalų gamybai reikalinga įranga buvo sumontuota, išbandyta, paleista ir veikianti dar iki paraiškos pateikimo momento. Pažymėjo, jog įrangos sumontavimo faktą patvirtina ir pačios Agentūros minima patikra. Teigė, jog galimybė naudoti sumontuotą įrangą gamybinei veiklai vykdyti priklausė nuo aptartos alkoholio produktų gamybos licencijos turėjimo, t. y. aukščiau aptartos problemos dėl licencijos gavimo tiesiogiai lėmė negalėjimą naudoti sumontuotą bioetanolio gamybos įrangą gamybinei veiklai. Jei būtų naudojęs tokią įrangą be licencijos, pažeistų taikytinų teisės aktų reikalavimus ir jam grėstų teisės aktuose numatyta administracinė ar net baudžiamoji atsakomybė. Pabrėžė, jog Agentūra neteisingai ir nepagrįstai aiškina Taisyklių 14.2 punkto normą, kadangi „veikiančią (eksploatuojamą)“ įrangą supranta taip, kad ji turi veikti bet kuriuo duotu momentu, t. y. Agentūros atstovams bet kada atvykus patikrai, įranga turi veikti (dirbti). Pareiškėjo supratimu, „veikianti (eksploatuojama)“ įranga nereiškia, kad įranga turi veikti 24 val. per parą, 365 dienas per metus (įrangos savininkas atitinkama gamybine veikla gali užsiimti tik tam tikrą laikotarpį metuose), o reiškia, kad ji yra tokios būklės, kad gali būti naudojama gamybinei veiklai. Tuo labiau, kad Taisyklės numato ilgą laikotarpį (iki ateinančių metų liepos 1 d.), per kurį turi būti perdirbta supirkta žaliava ir pagamintas produktas. Atsižvelgiant į aukščiau išdėstytą, pareiškėjas manė, kad Agentūra, priimdama skundžiamą sprendimą atsisakyti skirti kompensacinę išmoką už javų grūdus pagal Taisykles, neatsižvelgė ir neįvertino arba netinkamai įvertino visas tokiam sprendimui priimti svarbias aplinkybes, neteisingai aiškino teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kuris turi būti panaikintas. Laikė, jog skundžiamas Agentūros sprendimas neatitinka tiek bendrųjų protingumo ir teisingumo teisės principų, tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme numatytų objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia viešojo administravimo principų. Nurodė, jog atitiko visus kitus Taisyklėse ir kituose taikytinuose teisės aktuose numatytus tinkamumo kriterijus ir sąlygas kompensacinei išmokai gauti bei tam atliko daug finansinių, laiko ir kitų sąnaudų pareikalavusių veiksmų, tame tarpe: į bioetanolio gamyklą investavo beveik 49 mln. litų; bioetanolio gamybai 2008 metais supirko 21,362 tūkst. tonų javų grūdų; vadovaujantis Paramos už energetinius augalus, skirtus biokuro gamybai, administravimo ir kontrolės taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. 3D-223, sumokėjo užstatą (60 eurų už kiekvieną pasėlių hektarą); vadovaujantis Taisyklių 15.2 punktu, nustatytu laiku (t. y. iki einamųjų metų rugsėjo 28 d.) pateikė Agentūrai nustatytą pažymą apie numatomą biodegalų gamybos pajėgumą metais, kuriais planuojama kompensuojamą žaliavą perdirbti į biodegalus ir t. t. Tokiu būdu, atliko visus įmanomus nuo jo priklausančius veiksmus, įvykdė visas sąlygas ir atitiko visus kriterijus, reikalingus kompensacinei išmokai gauti. Teigė, kad tik išimtinai dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, t. y. pačių valstybės institucijų veiksmų (jų priimtuose teisės aktuose nustatytų kliūčių), negalėjo laiku įvykdyti vienintelės sąlygos – gauti aptartos alkoholio produktų gamybos licencijos.

6Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į skundą (I tomas, b. l. 122 – 125) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Atsakovas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas pateikė Mokėjimo paraišką paramai gauti 2008 m. pagal Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisykles Nr. NP065003 (toliau – ir Paraiška). Paraiška buvo vertinama vadovaujantis Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3D-417. Vadovaujantis Taisyklių 19 punktu, pareiškėjas mokėjimo paraišką ir kitus nustatytus dokumentus teikia Agentūros Kontrolės departamento teritoriniams skyriams einamaisiais metais nuo spalio 15 d. iki lapkričio 15 d. Taisyklių 14 punkte nurodomi tinkamumo kriterijai paramai gauti, kuriuos pareiškėjas turi atitikti mokėjimo paraiškos pateikimo dienai. Paaiškino, jog paraiškos vertinimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas neatitiko Taisyklių 14.2 ir 14.4 punktuose nustatytų reikalavimų. Taisyklių 14.2 punkte nustatyta, kad pareiškėjas mokėjimo paraiškos teikimo dienai turi biodegalų gamybos ar aliejaus spaudimo įrangą, sumontuotą, veikiančią (eksploatuojamą), rapsų aliejaus arba biodegalų gamybinei veiklai vykdyti. Atsižvelgiant į Agentūros Kontrolės departamento Panevėžio skyriaus 2008 m. lapkričio 28 d. atliktą patikrą Nr. 03, nustatyta, kad pareiškėjo turima įranga bioetanolio gamybai vykdyti yra sumontuota, bet neeksploatuojama, t. y. negaminama produkcija. Taisyklių 14.4 punkte nustatyta, kad pareiškėjas mokėjimo paraiškos teikimo dienai turi turėti biodegalų gamybai suteiktą Lietuvos Respublikos alkoholio produktų gamybos licenciją. Pažymėjo, kad pagal Taisyklių 15.7 punktą šią licenciją pareiškėjas turėjo pateikti kartu su paraiška Taisyklių 19 punkte nustatytais terminais, tačiau minimą licenciją pateikė tik 2008 m. gruodžio 19 d. Atsižvelgęs į tai, padarė išvadą, kad pareiškėjas paraiškos teikimo dieną neatitiko Taisyklių 14.4 punkte nustatyto tinkamumo kriterijaus, kaip to reikalaujama Taisyklėse. Nurodė, jog 2009 m. sausio 8 d. Agentūra raštu Nr. BR6-(1.10)-198 kreipėsi į Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministeriją prašydama išaiškinti, ar pareiškėjas gali alkoholio produktų gamybos licenciją pateikti ne mokėjimo prašymo pateikimo dieną, o vėliau, t. y. pasibaigus Taisyklėse nustatytam terminui. Taip pat buvo prašoma išaiškinti, ar mokėjimo paraiškos pateikimo dieną pareiškėjo biodegalų gamybos įrangą, sumontuotą ir veikiančią, tačiau pradėtą eksploatuoti vėliau, galima laikyti kaip eksploatuojamą, kaip yra numatyta Taisyklių 14.2 punkte. Paaiškino, jog Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija 2009 m. sausio 15 d. raštu Nr. 2D-255(12.79) informavo Agentūrą, kad Taisyklėse nenumatyta išlyga dehidratuoto etanolio gamintojams, pretenduojantiems į paramos lėšas, pateikti dokumentus Agentūros Kontrolės departamento teritoriniams skyriams vėliau, nei nustatyta Taisyklėse (Taisyklių 14, 14.4, 14.7, 15, 15.2, 15.7, 19 p.). Akcentavo, jog Taisyklių 14.2 punkte reglamentuojama, kad pareiškėjas laikomas tinkamu paramai gauti, jei jis paraiškos pateikimo dieną turi sumontuotą, veikiančią (eksploatuojamą) biodegalų gamybos ar aliejaus spaudimo įrangą rapsų aliejaus arba biodegalų gamybinei veiklai vykdyti. Minėtame punkte nustatyta, kad paraiškos pateikimo dienai minėta įranga turi būti naudojama gamybinėje veikloje, t. y. turi būti gaminama produkcija. Parama pagal šias taisykles skiriama jau vykdantiems veiklą gamintojams, o ne planuojantiems tokią veiklą vykdyti ateityje. Neapibrėžus tinkamų pareiškėjų rato, paramos galėtų kreiptis bet kokie veiklos subjektai, kažkada planuojantys vykdyti Taisyklių remiamą veiklą. Teigė, jog patenkinus pareiškėjo paraišką, būtų nuskriausti kiti gamintojai, kadangi yra nustatyta maksimali paramos riba visiems Lietuvos gamintojams. Atkreipė dėmesį, jog savo skunde pareiškėjas nurodo, kad kartu su paraiška jis iš tikrųjų nepateikė biodegalų gamybai suteiktos alkoholio produktų gamybos licencijos, tačiau, anot pareiškėjo, tai jam padaryti sutrukdė išimtinai valstybės institucijų kaltė ir jų priimtuose teisės aktuose užprogramuotos kliūtys. Laikė, kad pareiškėjas, pretenduojantis gauti paramą ir žinodamas reikalaujamos licencijos gavimo sudėtingumą, turėjo anksčiau ir aktyviau veikti, norėdamas gauti licenciją, o ne laukti, kol „kliūtys“ ateityje bus pašalintos. Atsakovo nuomone, licencijos negavimas dėl teisės aktų užprogramuotų kliūčių, kaip nurodo pareiškėjas, nelaikytinas nuo jo valios nepriklausančia aplinkybe, nes šiuo atveju pareiškėjas, pretenduojantis gauti paramą, turi pats tinkamai įvertinti savo galimybes bei atitiktį Taisyklėse nustatytiems reikalavimams, pasirinkti atitinkamą veikimo būdą ir savarankiškai nuspręsti, ar sugebės įvykdyti visus reikalavimus iki Taisyklėse nustatyto termino. Pabrėžė, jog Agentūra dėjo visas pastangas, kad, administruojant paramos priemonę, būtų laikomasi Taisyklių nuostatų, tai patvirtina ir Agentūros raštas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai dėl Taisyklių nuostatų išaiškinimo. Agentūrai nesuteikta teisė interpretuoti Taisyklių nuostatas bei elgtis kitaip, nei numatyta Taisyklėse. Nurodė, jog nevertino aplinkybių, sutrukdžiusių pareiškėjui laiku pateikti reikalaujamus dokumentus, kadangi Taisyklėse galimybė pateikti dokumentus pavėluotai nėra numatyta.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu (II tomas, b. l. 94 – 99) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10Teismas nustatė, kad Bendrovė 2008 m. lapkričio 14 d. Agentūrai pateikė Mokėjimo paraišką paramai gauti pagal Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisykles. Agentūros direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymu Nr. BR1-47 nuspręsta neskirti Bendrovei už javų grūdus kompensacinės išmokos pagal paraišką Nr. NP065003, kadangi pareiškėjas neatitiko Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3D-417 patvirtintų Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisyklių 14.2 ir 14.4 punktuose nustatytų tinkamumo kriterijų. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad individualus administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Taigi, sprendžiant ginčą yra būtina įvertinti, ar skundžiamas įsakymas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus bei individualiam administraciniam aktui taikytinus pagrįstumo bei objektyvumo kriterijus. Taisyklių 5 punkte sakoma, kad paramos gavėju pagal šias taisykles gali būti dehidratuoto etanolio gamintojai, atitinkantys šių taisyklių 14 punkte nurodytus tinkamumo kriterijus. Vienas iš tokių kriterijų yra reikalavimas pareiškėjui turėti biodegalų gamybos ar aliejaus spaudimo įrangą, sumontuotą, veikiančią (eksploatuojamą), rapsų aliejaus arba biodegalų gamybinei veiklai vykdyti (Taisyklių 14.2. p.) bei būti įsigijusiam biodegalų gamybai suteiktą alkoholio produktų gamybos licenciją, kai privalo ją gauti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 67 patvirtintas Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisykles (Taisyklių 14.4. p.) Pažymėjo, jog Taisyklių 19 punkte nurodoma, kad mokėjimo paraiška ir kiti nustatyti dokumentai teikiami Agentūros Kontrolės departamento teritoriniams skyriams einamaisiais metais nuo spalio 15 d. iki lapkričio 15 d. Nurodė, jog byloje nėra ginčo dėl tų faktinių aplinkybių, jog Bendrovė 2008 m. lapkričio 14 d. pateikdama paraišką, neturėjo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 67 patvirtintose Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklėse nustatyta tvarka išduotos licencijos, o licenciją nedenatūruoto dehidruoto etilo alkoholio ir dehidruoto denatūruoto etilo alkoholio gamybai įsigijo 2008 m. gruodžio 19 d. Taigi, pats pareiškėjas iš esmės pripažįsta, jog paraiškos padavimo metu neatitiko Taisyklių 14.4. punkte nustatyto reikalavimo, t. y. neturėjo nustatyta tvarka išduotos licencijos. Atkreipė dėmesį, jog Bendrovė dar 2008 m. birželio 27 d. rašte Nr. 43 Biodegalų gamybos ir naudojimo problemų sprendimo komisijai nurodė problemas, susijusias su biokuro (dehidruoto etilo alkoholio) gamyba, tame tarpe ir tai, jog biokuro gamybai, pareiškėjo nuomone, Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisyklėse nurodytos licencijų išdavimo sąlygų taikymas yra ne visiškai pagrįstas. 2008 m. gruodžio 19 d. rašte Agentūrai pareiškėjas paaiškino, jog nustatytu laiku pateikti biodegalų gamybai suteiktos alkoholio produktų gamybos licencijos nepateikė dėl to, jog laukė teisės aktų pakeitimų, kurie supaprastintų bioetanolio gamybos licencijavimo tvarkos taisykles. Analogiškais argumentais grindžiamas ir skundo reikalavimas panaikinti Agentūros direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymą. Teismo manymu, byloje esantys įrodymai ir paties pareiškėjo skunde teismui išdėstyta pozicija rodo, kad Bendrovė, žinodama teisės aktuose nustatytus biokuro (dehidruoto etilo alkoholio) gamybos licencijos išdavimo reikalavimus, laukė jai palankesnių teisės aktų nuostatų priėmimo dėl būtinos licencijos įsigijimo. Teismas, vertindamas minėtus Bendrovės skundo motyvus, sprendė, jog jie yra subjektyvaus pobūdžio, nėra susiję su skundžiamame Agentūros direktoriaus įsakyme nurodytais bei Taisyklių 14.4. punkte įvardintais pareiškėjų atitikimo tinkamumo kriterijams pagrindais, o tuo pačiu ir su paties įsakymo teisėtumu bei pagrįstumu, todėl yra teisiškai nereikšmingi. Akcentavo, jog tai, kad Bendrovė nėra pradėjusi vykdyti bioetanolio gamybos patvirtinama ir pareiškėjo 2008 m. lapkričio 11 d. rašte Agentūrai. Todėl teismas padarė išvadą, jog Bendrovė paraiškos padavimo metu negalėjo būti pripažįstama biokuro (dehidratuoto etanolio) gamintoja Taisyklių 5 punkto prasme ir neatitiko Taisyklių 14.2. punkte nurodyto reikalavimo turėti eksploatuojamą (gaminančią produkciją) biodegalų gamybos įrangą. Išnagrinėjęs ir įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, teismas laikė, kad Agentūros direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymas yra priimtas tinkamai taikant bei aiškinant Taisyklių nuostatas, įtvirtinančias pareiškėjams, siekiantiems pasinaudoti parama, keliamus kriterijus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos viešojo administravimo 8 straipsnio 1 dalies prasme įsakymas yra pagrįstas ir teisėtas, todėl jį naikinti ir įpareigoti atsakovą priimti sprendimą dėl kompensacijos išmokos skyrimo, vadovaujantis pareiškėjo nurodytais ar kitais motyvais, nėra pagrindo.

11III.

12Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 103 – 108) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą patenkinti. Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės pakartoja argumentus, išdėstytus skunde pirmosios instancijos teismui, taip pat apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

131. Teismas netinkamai atliko bylos aplinkybių įvertinimą ir dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, kadangi teismas savo pasirinkimu įvertino tik vienus objektyvius duomenis (faktus) (t. y. tai, kad paraiškos kompensacinei išmokai pateikimo metu pareiškėjas neturėjo biodegalų gamybai suteiktos alkoholio produktų gamybos licencijos ir, Agentūros bei teismo nuomone, neatitiko Taisyklių 14.2 punkte nurodyto reikalavimo turėti eksploatuojamą (gaminančią produkciją) biodegalų gamybos įrangą), tačiau visiškai neįvertino ir neatsižvelgė į kitus objektyvius duomenis (t. y. objektyvų negalėjimą gauti biodegalų gamybai skirtos alkoholio produktų gamybos licencijos dėl reikalingo teisinio reglamentavimo nebuvimo ir iš to sekantį negalėjimą be licencijos eksploatuoti įrangą ir gaminti produkciją, taip pat tai, kad licencija buvo gauta per 4 darbo dienas po atitinkamo Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo, kas rodo, kad visas licencijos gavimui ir biodegalams gaminti skirto dehidratuoto etilo alkoholio gamybai reikalingas sąlygas Bendrovė jau seniai atitiko ir t. t).

142. Atsižvelgdamas į nelogišką teisinį reglamentavimą, iš esmės tik teoriškai numatantį galimybę gauti licenciją biodegalų gamybai skirto dehidratuoto etilo alkoholio gamybai, o praktiškai sukeliantį tokias teisines pasekmes, kad gauti licenciją biodegalų gamybai skirto dehidratuoto etilo alkoholio gamybai yra neįmanoma, pareiškėjas daugiau kaip pusę metų dėjo visas įmanomas pastangas, kad šie klausimai būtų tinkamai sureguliuoti ir pareiškėjas galėtų gauti biodegalams gaminti skirto dehidratuoto etilo alkoholio gamybai reikalingą licenciją. Tam net prireikė priimti Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimą ir pakeisti Licencijavimo taisykles. Akivaizdu, kad tokie sprendimai nepriklausė nuo pareiškėjo valios ir jų paspartinti pareiškėjas niekaip negalėjo.

153. Lietuvos Respublikos biokuro, biodegalų ir bioalyvų įstatymo 2 ir 4 straipsniai aiškiai deklaruoja, kad valstybė įstatymiškai skatina ir remia biokuro (įskaitant biodegalus) gamybą ir naudojimą. Šiems įstatyme įtvirtintiems tikslams tokiais Agentūros veiksmais, kurie dar gi sąlygoti pačių valstybės institucijų, yra aiškiai prieštaraujama. Taip net tik kad yra pažeidžiami pareiškėjo interesai, bet yra dirbtinai mažinama konkurencija (paramą gavo tik vienas subjektas), dėl ko nukenčia grūdus auginantys ir parduodantys žemės ūkio subjektai, nėra skatinama degalų iš atsinaujinančių energijos šaltinių gamyba.

16Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 111 – 114) prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

17Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą pirmosios instancijos teismui išdėstytas aplinkybes, taip pat pažymi, jog pareiškėjas net nebandė gauti licencijos, nesikreipė į atitinkamas institucijas ir nebandė atitikti tuo metu galiojusių teisės aktų reikalavimų, norėdamas gauti licenciją. Mano, jog vertindamas pareiškėjo argumentus, teismas padarė teisingą išvadą, jog pareiškėjas, žinodamas teisės aktuose nustatytus biokuro (dehidratuoto etilo alkoholio) gamybos licencijos išdavimo reikalavimus, laukė jam palankesnių teisės aktų nuostatų priėmimo dėl būtinos licencijos įsigijimo. Taip pat sutinka, jog Taisyklių 5 punkto prasme pareiškėjas negalėjo būti pripažintas biokuro (dehidratuoto etanolio) gamintoju ir neatitiko Taisyklių 14.2 punkto reikalavimo turėti eksploatuojamą (gaminančią produkciją) biodegalų gamybos įrangą.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Apeliacinis skundas atmestinas.

21Ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos direktoriaus 2009 m. sausio 22 d. įsakymo Nr. BR1-47 „Dėl kompensacinės išmokos už javų grūdus neskyrimo“ 1 punkto, kuriuo pareiškėjui buvo atsisakyta skirti kompensacinę išmoką už javų grūdus, teisėtumo ir pagrįstumo.

22Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2009 m. gegužės 29 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimu, kuriuo pareiškėjo skundas buvo atmestas. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino faktines aplinkybes ir netinkamai aiškino byloje taikytinas teisės normas.

23Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tinkamas teisės aiškinimas ir taikymas bei bylos faktinių aplinkybių įvertinimas yra neatsiejamai susiję, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl minėtų aspektų vertintini kartu.

24Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą visų pirma turi būti atskleistas Biodegalų gamybos plėtros finansavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2008 m. liepos 25 d. įsakymu Nr. 3D-417, turinys.

25Šiai bylai reikšmingas Taisyklių 5 punktas, kuriame nurodoma, jog paramos gavėju pagal šias taisykles gali būti dehidratuoto etanolio gamintojai (pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui (b. l. 4) nurodoma, kad pareiškėjo numatomas gaminti produktas – dehidratuotas etilo alkoholis), atitinkantys šių taisyklių 14 punkte nurodytus tinkamumo kriterijus. Taisyklių 14 punkte, be kitų, yra reikalavimas pareiškėjui turėti biodegalų gamybos ar aliejaus spaudimo įrangą, sumontuotą, veikiančią (eksploatuojamą), rapsų aliejaus arba biodegalų gamybinei veiklai vykdyti (Taisyklių 14.2. p.), taip pat būti įsigijusiam biodegalų gamybai suteiktą alkoholio produktų gamybos licenciją, kai privaloma ją gauti pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 27 d. nutarimu Nr. 67 patvirtintas Alkoholio produktų gamybos licencijavimo taisykles (Taisyklių 14.4. p.). Be to Taisyklių 19 punkte nurodoma, kad mokėjimo paraiška ir kiti nustatyti dokumentai teikiami Agentūros Kontrolės departamento teritoriniams skyriams einamaisiais metais nuo spalio 15 d. iki lapkričio 15 d.

26Šiuo klausimu teisėjų kolegija, lingvistiškai ir sistemiškai aiškindama pirmiau minėtas Taisyklių nuostatas, daro išvadą, kad jose yra aiškiai įtvirtintas reikalavimas pareiškėjui turėti biodegalų gamybai suteiktą alkoholio produktų gamybos licenciją. Tokį taisyklių nuostatų aiškinimą, be kita ko, patvirtina ir 2009 m. sausio 15 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (kuriai vadovaujantis ministras priėmė Taisykles) raštas Nr. 2D-255 (12.79) (b. l. 129-130). Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad Taisyklių 19 punkte yra aiškiai apibrėžtas terminas, per kurį privalo būti pateikta paraiška ir nėra įtvirtinta galimybė šį terminą pratęsti ar atnaujinti.

27Byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas mokėjimo paraiškos pateikimo atsakovui metu Taisyklių 14.4 punkte reikalaujamos licencijos neturėjo, tai pripažįsta pats pareiškėjas (b. l. 4).

28Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas savo pasirinkimu vertino tik vienus objektyvius duomenis (kad pareiškėjas neatitiko Taisyklių 14.2 ir 14.4 punkte įtvirtintų reikalavimų), o kitų objektyvių duomenų (t. y. tos aplinkybės, kad pareiškėjas dėl byloje nagrinėjamu laikotarpiu galiojusio ydingo teisinio reguliavimo objektyviai neturėjo galimybės gauti alkoholio gamybos licencijos) nevertino, teisėjų kolegija pažymi, kad LR administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnyje nustatyta, jog administraciniai teismai sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje. Administraciniai teismai nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kuria buvo konstatuota, jog bendrovės argumentai, susiję su tuo, kad ji laiku negalėjo gauti alkoholio produktų gamybos licencijos, yra teisiškai nereikšmingi.

29Taip pat atmestinas pareiškėjo teiginys, jog pagal bylos faktines aplinkybes Taisyklių 14.4 punktas kartu su Licencijavimo taisyklėmis gali būti aiškinamas taip, kad atsakovas iš pareiškėjo iš viso neturėjo teisės reikalauti pateikti licenciją, nes Licencijavimo taisyklės to nenumatė. Kaip minėta, pareiškėjas nurodė, kad ketino gaminti dehidratuotą etilo alkoholį. Lietuvos Respublikos alkoholio kontrolės įstatymo (2008 m. spalio 25 d. redakcija) (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymas) 2 straipsnio 3 dalyje pateikiama alkoholio produktų sąvoka: tai „nedenatūruotas ir denatūruotas (įskaitant dehidratuotą ir denatūruotą) žemės ūkio kilmės ir ne žemės ūkio kilmės etilo alkoholis (toliau – etilo alkoholis), alkoholiniai gėrimai, maistiniai ir nemaistiniai alkoholiniai tirpalai su kvapiųjų medžiagų priedais (toliau – alkoholiniai tirpalai) ir etilo alkoholio turinčios žaliavos (toliau – žaliavos)“. Taigi alkoholio produktų sąvoka expressis verbis apima ir dehidratuotą etilo alkoholį. Bylai reikšmingu laikotarpiu galiojusios Alkoholio kontrolės įstatymo redakcijos 12 straipsnio 1 dalis apibrėžė, kokie subjektai turi teisę gaminti alkoholio produktus, ir numatė, kad [g]aminti alkoholio produktus (išskyrus šio Įstatymo 10 straipsnyje nurodytus namų gamybos alkoholinius gėrimus, kuriuos pasigamina fiziniai asmenys asmeniniam naudojimui) leidžiama tik įstatymų nustatyta tvarka Lietuvos Respublikoje įregistruotoms įmonėms ir užsienio juridinių asmenų filialams (toliau – įmonė), kurie turi Valstybinės tabako ir alkoholio kontrolės tarnybos prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – Tarnyba) išduotą licenciją gaminti šiuos produktus“. Šios nuostatos įgyvendinimo tvarka ir įtvirtinta Licencijavimo taisyklėse. Todėl darytina išvada, kad prieš pradėdamas gaminti dehidratuotą etilo alkoholį pareiškėjas privalėjo gauti alkoholio produktų gamybos licenciją, o argumentas, jog atsakovas Taisyklių 14.4 punkto pagrindu neturėjo teisės iš pareiškėjo pateikti alkoholio gamybos licenciją, nėra pagrįstas.

30Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino byloje taikytinas teisės normas ir pagrįstai konstatavo, jog ginčijamas įsakymas teisės aktams neprieštarauja.

31Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kurana“ apeliacinį skundą atmesti.

33Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.

34Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „Kurana“ (toliau... 5. Pareiškėjas nurodė, kad gavo Agentūros 2009 m. sausio 29 d. raštą Nr.... 6. Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos... 7. Atsakovas nurodė, kad 2008 m. lapkričio 14 d. pareiškėjas pateikė... 8. II.... 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. gegužės 29 d. sprendimu... 10. Teismas nustatė, kad Bendrovė 2008 m. lapkričio 14 d. Agentūrai pateikė... 11. III.... 12. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II tomas, b. l. 103 – 108) prašo... 13. 1. Teismas netinkamai atliko bylos aplinkybių įvertinimą ir dėl to priėmė... 14. 2. Atsižvelgdamas į nelogišką teisinį reglamentavimą, iš esmės tik... 15. 3. Lietuvos Respublikos biokuro, biodegalų ir bioalyvų įstatymo 2 ir 4... 16. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II tomas, b. l. 111 – 114)... 17. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės pakartoja atsiliepime... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Apeliacinis skundas atmestinas.... 21. Ginčas byloje kilo dėl Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio... 22. Pareiškėjas apeliaciniu skundu nesutinka su 2009 m. gegužės 29 d. Vilniaus... 23. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje tinkamas teisės aiškinimas... 24. Vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą... 25. Šiai bylai reikšmingas Taisyklių 5 punktas, kuriame nurodoma, jog paramos... 26. Šiuo klausimu teisėjų kolegija, lingvistiškai ir sistemiškai aiškindama... 27. Byloje nekyla ginčo dėl to, kad pareiškėjas mokėjimo paraiškos pateikimo... 28. Dėl pareiškėjo argumento, kad pirmosios instancijos teismas savo pasirinkimu... 29. Taip pat atmestinas pareiškėjo teiginys, jog pagal bylos faktines aplinkybes... 30. Atsižvelgdama į pirmiau išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija daro... 31. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 32. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Kurana“ apeliacinį skundą... 33. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. gegužės 29 d. sprendimą... 34. Nutartis neskundžiama....