Byla A-822-675-12

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romano Klišausko, Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), sekretoriaujant Gitanai Aleliūnaitei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. L. ir atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinius skundus dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. L. prašymą atsakovams Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo – Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas iš atsakovų Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Lietuvos valstybės solidariai priteisti jam iš viso 3 140,93 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, susidariusią už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d.

5Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė dėl to, kad jo darbdavys nepagrįstai apskaičiavo priedus bei priemokas pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalį, kuri 2009 m. gruodžio 11 d. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) nutarimu pripažinta prieštaravusia Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Dėl šios priežasties atsakovams kilo pareiga išmokėti nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį. Nurodė, jog bendrąja prasme jo ir visų valstybės tarnautojų darbdavys yra Lietuvos Respublikos valstybė.

6Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir atsakovas Šiaulių apskrities VPK) atsiliepimu su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė prašymą jo atžvilgiu atmesti kaip nepagrįstą, teismui nusprendus priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams.

7Nurodė, jog Šiaulių apskrities VPK nėra tinkamas atsakovas, tinkamas atsakovas šiame ginče yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių apskrities VPK. Nurodė, kad, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius, jis pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį, nes įstatymas ar kitas teisės aktas yra laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas nurodytu 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad VTĮ VI skyriaus „Darbo užmokestis“ nuostatos prieštaravo Konstitucijai, tačiau prieštaraujantis Konstitucijai įstatymas nėra laikomas neteisėtu nuo pat jo priėmimo momento. Remiantis Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalimi, įstatymas ar kitas teisės aktas negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai. Todėl nurodė, kad nėra pagrindo teigti, kad atsakovas, skaičiuodamas darbo užmokestį pareiškėjams, neveikė taip, kaip turėjo veikti pagal įstatymus. Nurodė, kad taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį, numatantį atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, pareiga atlyginti žalą kyla valstybei ir gali kilti tik esant valdžios institucijų ar jų darbuotojų teisei priešingiems veiksmams. Todėl nagrinėjamoje byloje nėra pagrindo taikyti civilinę atsakomybę atsakovų atžvilgiu. Prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 27 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą trejų metų senaties terminą.

8II.

9Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino iš dalies. Pareiškėjui iš atsakovo Šiaulių apskrities VPK priteisė 2 937 Lt neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2009 m. gegužės 31 d.

10Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame konstatuota, kad Valstybės tarnybos įstatymo skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai. Pažymėjo, kad privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomas užduotis, atliekamas viršijant nustatytą darbo trukmę, tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas nėra tinkamai (visiškai) atsiskaitęs su pareiškėjais. Tokia faktinė situacija prieštarauja Konstitucijai ir teisingumo principui.

11Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, prašant atsakovui, yra taikytinas DK 27 straipsnio 2 dalies nustatytas bendrasis trejų metų senaties terminas, kurį dėl dalies reikalavimų pareiškėjas yra praleidęs, todėl atitinkamai sumažino priteistiną sumą. Teismas taip pat nurodė, kad bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovas yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys, o ne Lietuvos valstybė.

12III.

13Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40-43), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir visiškai tenkinti pareiškėjo reikalavimą. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino bei pritaikė ieškinio senaties taikymą reglamentuojančias materialiąsias teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimo dalį. Nurodo, jog pagal CK 6.127 straipsnio 1 dalį teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Mano, jog DK 27 straipsnio 2 dalyje numatytas trejų metų ieškinio senaties terminas turėjo būti skaičiuojamas ne nuo kreipimosi į teismą dienos, o nuo Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimo paskelbimo dienos.

14Atsakovas Šiaulių apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą, kurį patikslino, (b. l. 46-49, 62-63), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti.

15Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, nurodytais pirmosios instancijos teismui. Papildomai pabrėžia, kad Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime nurodyta, jog nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymo leidėjo konstitucinė priedermė. Mano, kad pareiškėjų negautos pajamos turėtų būti traktuojamos kaip žala, kuriai atlyginti taikomas CK 6.271 straipsnis, numatantis valstybės atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Be to, biudžeto formavimas, iš kurio yra mokamas darbo užmokestis statutiniams valstybės tarnautojams, yra ne atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato, bet Lietuvos Respublikos Vyriausybės kompetencija, todėl vienintelis tinkamas atsakovas šioje byloje turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Nusprendus pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, atsakovas prašo sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams.

16Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 54-55) prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą kaip nepagrįstą.

17Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus ministerijos, taip pat Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos kaip trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 56-59) prašo tenkinti atsakovo Šiaulių apskrities VPK, panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti, taip pat atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

21Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

22Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjui neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos.

232009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog Valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX-855, 2007 m. birželio 7 d. įstatymo Nr. X-1175 redakcijos) nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui.

24Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl jurisprudencijos tęstinumo principo, taikytino ir administraciniams teismams (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. nutarimą), taip pat į Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį (teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose), teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamoje byloje turi būti vadovaujamasi jau suformuota praktika panašiose bylose. Tokios praktikos netaikymas galėtų būti pagrįstas tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo, leidžiančio daryti išvadą, kad šioje byloje yra sąlygos kurti naują precedentą ar nukrypti nuo ankstesnės Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

25Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz., žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2011), vidaus tarnybos sistemos pareigūnai, manantys, jog jų teisės dėl minėto Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo nebuvimo buvo pažeistos, turėjo (turi) teisę dėl tokių pažeidimų kreiptis į teismą, kuris savo ruožtu privalo, jeigu nustato, kad asmens teisės iš tikrųjų yra pažeistos dėl nurodytos priežasties, užtikrinti pažeistų teisių teisminę gynybą, taikydamas ne tik įstatymą (plačiąja prasme), bet ir inter alia bendruosius teisės principus, taip pat aukštesnės galios teisės aktus, pirmiausia aukščiausiąją teisę – Konstituciją.

26Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės teisės ar laisvės pažeidžiamos, teisę kreiptis į teismą. Asmens teisė kreiptis į teismą negali būti apribota ar paneigta, nes kiltų grėsmė vienai svarbiausių teisinės valstybės vertybių. Asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai tiek nuo privačių asmenų, tiek nuo valdžios institucijų ar pareigūnų neteisėtų veiksmų (Konstitucinio Teismo 2004 m. rugpjūčio 17 d. nutarimas).

27Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo ginti, nes priešingu atveju būtų pažeistos minėtos Konstitucijos normos ir principai, garantuojantys asmens teisę į teisingą darbo apmokėjimą, o pati asmens teisė į teisminę pažeistų teisių gynybą būtų fiktyvi. Be to, nagrinėjamoje byloje teismui nevykdant iš Konstitucijos kylančios ir Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje (pvz., Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 8 d. sprendimas) pripažįstamos teismo pareigos ad hoc šalinti Konstitucijai prieštaraujančio teisinio reguliavimo spragas ir šiuo atveju nepriteisiant pareiškėjui teisingo atlyginimo už faktiškai atliktą darbą, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas. Tačiau tai nebūtų suderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi, kuri numato, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

28Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės į teisingą apmokėjimą už darbą pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti, įveikiant Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu nustatytus ir Konstituciją pažeidžiančius teisinio reguliavimo trūkumus ad hoc. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 išaiškino, kad aukščiau išdėstyti argumentai nuosekliai vysto ir plėtoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.

29Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo patenkinimas yra tiesiogiai susijęs su reikalavimui dėl darbo užmokesčio priteisimo taikytinu trejų metų ieškinio senaties terminu (DK 27 str. 2 d.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 str.). Taigi atitinkamais atvejais šis terminas apibrėžia laiko tarpą, per kurį asmuo gali teismine tvarka apginti savo teises, be kita ko, kylančias iš Konstitucijos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad DK 298 straipsnis, kuriame nustatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus, nustato ne ieškinio senaties terminą, o reglamentuoja materialinės teisės į darbo užmokestį ir į kitas su darbu susijusias išmokas galiojimą.

30Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė pareiškėjo reikalavimų atžvilgiu taikyti senaties terminą, todėl teismas pagrįstai taikė DK 27 straipsnio 2 dalį. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatyto bendrojo trejų metų senaties termino nepraleido dėl reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos dalies, susidariusios ne anksčiau, nei prieš trejus metus iki skundo padavimo teismui dienos.

31Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą darbo užmokestį (b. l. 8-13), laikotarpiu nuo 2007 m. sausio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. pareiškėjui nebuvo išmokėta darbo užmokesčio dalis, kuri susidarė dėl 70 procentų dydžio pareiginės algos priedų ir priemokų ribojimo, taigi pareiškėjui nebuvo išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis. Pareiškėjas į teismą prašymu kreipėsi 2010 m. balandžio 23 d., todėl pritaikius DK 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą trejų metų senaties terminą, jis atitinkamai turi teisę į darbo užmokesčio dalies nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2010 m. balandžio 1 d. Tačiau pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, jog pareiškėjas yra praleidęs trejų metų senaties terminą, nustatė, jog jam priteistina nesumokėto darbo užmokesčio dalis už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 23 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sumažino pareiškėjui priteistiną sumą reikalavimo dalimi už 2007 m. sausio mėnesį (už 2007 m. vasario ir kovo mėnesius nepriemoka nebuvo susidariusi), tačiau nepagrįstai sumažino priteistiną sumą reikalavimo daliai už 2007 m. balandžio mėnesį (b. l. 8). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis dėl pareiškėjui priteistinos sumos yra keistina, atimant iš 3 140,93 Lt sumos nepriemokos dalį už 2007 m. sausio mėnesį, bet neatimant nepriemokos dalies už visą 2007 m. balandžio mėnesį, t. y. 114,83 Lt. Bendra pareiškėjui priteistina darbo užmokesčio nepriemokos dalis sudaro 2 984,85 Lt (3 140,93 Lt – 156,08 Lt = 2 984,85 Lt) už laikotarpį nuo 2007 m. balandžio 1 d. iki 2009 m. gegužės 31 d.

32Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, jog ginčas dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo yra tarnybinis ginčas, o darbdavio teises ir pareigas, inter alia pareigą tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą, įgyvendina (vidaus reikalų statutinė) įstaiga, kurioje pareigūnas tarnavo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. A662‑1735/2010). Nagrinėjamu atveju nėra nustatyta jokių objektyvių aplinkybių, galinčių sąlygoti kitokį nei nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje įtvirtintą ginčo teisinių santykių bei šių santykių dalyvių teisinį vertinimą. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kvalifikavo teisinius santykius, pagrįstai atsakovu šioje byloje laikė atsakovą Šiaulių apskrities VPK.

33Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-638/2005), taip pat konstatuoja, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nėra siejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Todėl civilinę atsakomybę reglamentuojančios teisės normos neturi esminės reikšmės ir nagrinėjamu atveju nėra taikytinos.

34Įvertinusi atsakovo Šiaulių apskrities VPK prašymą atidėti sprendimo vykdymą vieneriems metams dėl sunkios jo turtinės padėties, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra pateiktų įrodymų, pagrindžiančių, kad pareiškėjų skundų tenkinimas iš dalies, priteisiant nurodytas darbo užmokesčio dalis, reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį. Esant šioms aplinkybėms bei vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011; 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011), prašymas dėl sprendimo vykdymo atidėjimo netenkintinas.

35Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės priėmė teisingą sprendimą, bet netinkamai pritaikė senaties terminą pareiškėjo reikalavimo daliai už 2007 m. balandžio mėnesį, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas šioje dalyje yra keistinas, pakeičiant priteistinos darbo užmokesčio dalies sumos dydį. Kiti pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai laikytini nepagrįstais, todėl atmestini. Pagrindo panaikinti ginčijamą sprendimą atsakovo Šiaulių apskrities VPK apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra, todėl šis apeliacinis skundas netenkintinas.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

37Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

38Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

39Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo rezoliucinę dalį pakeisti ir išdėstyti ją taip:

40„Pareiškėjo V. L. prašymą tenkinti iš dalies. Priteisti V. L. iš atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2 984,85 Lt (du tūkstančius devynis šimtus aštuoniasdešimt keturis litus aštuoniasdešimt penkis centus) neišmokėtos darbo užmokesčio dalies“.

41Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas V. L. (toliau – ir pareiškėjas) prašymu kreipėsi į... 5. Pareiškėjas paaiškino, kad neišmokėta darbo užmokesčio dalis susidarė... 6. Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau –... 7. Nurodė, jog Šiaulių apskrities VPK nėra tinkamas atsakovas, tinkamas... 8. II.... 9. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2010 m. birželio 7 d. sprendimu... 10. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu, kuriame... 11. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju, prašant atsakovui, yra taikytinas... 12. III.... 13. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 40-43), kuriuo prašo... 14. Atsakovas Šiaulių apskrities VPK pateikė apeliacinį skundą, kurį... 15. Apeliacinis skundas grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais,... 16. Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 54-55) prašo... 17. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Policijos departamento prie Lietuvos... 18. Teisėjų kolegija... 19. IV.... 20. Pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.... 21. Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.... 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už laikotarpį nuo 2007 m.... 23. 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, jog... 24. Atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus dėl... 25. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo... 26. Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalis garantuoja asmens, kurio konstitucinės... 27. Pabrėžtina, kad pažeistą pareiškėjo teisę teismas šiuo atveju privalo... 28. Teisėjų kolegija daro išvadą, jog nagrinėjamoje administracinėje byloje... 29. Nagrinėjamu atveju teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas ir reikalavimo... 30. Pažymėtina, kad atsakovas pirmosios instancijos teismo prašė pareiškėjo... 31. Kaip matyti iš byloje esančių pažymų apie priskaičiuotą ir išmokėtą... 32. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nuosekliai laikomasi... 33. Teisėjų kolegija, remdamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 34. Įvertinusi atsakovo Šiaulių apskrities VPK prašymą atidėti sprendimo... 35. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį... 38. Pareiškėjo V. L. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 39. Šiaulių apygardos administracinio teismo 2010 m. birželio 7 d. sprendimo... 40. „Pareiškėjo V. L. prašymą tenkinti iš dalies. Priteisti V. L. iš... 41. Nutartis neskundžiama....