Byla A-438-3456-11

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko (pranešėjas), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjo pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. J. patikslintą skundą atsakovams Karo prievolės administravimo tarnybai prie Krašto apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus bei neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja J. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

  1. Pripažinti, kad pareiškėjos atleidimas iš valstybės tarnybos buvo padarytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir Darbo kodeksas) 130, 131, 135, 140, 175, 297 straipsniuose nustatytą tvarką, kuri taikytina ir valstybės tarnautojams.
  2. Panaikinti Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Karo prievolės administravimo tarnyba, KAPT) viršininko T. P. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-183 1 punktą „2010 m. balandžio 14 d.“ ir įpareigoti Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos viršininką V. P. įsakymo Nr. P-183 1 punkte nurodyti, kad pareiškėja iš valstybės tarnybos yra atleista teismo sprendimu ir atleidimo iš valstybės tarnybos data nukeliama iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis).
  3. Pripažinti, kad bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, negrąžinti į darbą, bet priteisti iš vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos.
  4. Priteisti 5 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio piniginę kompensaciją pagal Darbo kodekso 140 straipsnio l dalies 5 punktą.
  5. Panaikinti Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymą Nr. P-324 ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymą Nr. P-331.
  6. Priteisti 50 000 Lt piniginę kompensaciją atlyginti neturtinę žalą.

5Pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 3 000 Lt išlaidų, susijusių su teisinės pagalbos teikimu rengiant procesinius dokumentus, ir atstovavimu.

6Pareiškėja nurodė, kad dirbo Karo prievolės administravimo tarnyboje Biudžeto ir apskaitos skyriaus vyresniąja specialiste. 2009 m. gruodžio 15 d. gulėdama ligoninėje gavo pranešimą, kad jos pareigybė panaikinama Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161. Išaiškinta, kad, jei iki pareigybės panaikinimo dienos nebus pasiūlytas naujas darbas, bus atleista. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 1-183 atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, atleido pareiškėją iš valstybės tarnybos. Pareiškėja remiasi Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalimi dėl įspėjimo termino pratęsimo darbuotojo ligos ir atostogų laikui, ir nurodo, kad ji atsakovą informavo apie jos nedarbingumo pradžią, tai matyti ir atsakovo darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose. Pareiškėjos teigimu, ji susirgo 2009 m. gruodžio 14 d. ir sirgo iki 2010 m. gegužės 14 d. Anot pareiškėjos, atsakovas pripažino, kad priimant 2010 m. balandžio 14 d. įsakymą padarytą klaidą ir 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymu nukėlė atleidimo iš darbo datą iki 2010 m. liepos 21 d.

7Pareiškėja akcentavo, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. P-234 yra neteisėtas. Atsakovas įspėjimo laikotarpį turėjo skaičiuoti nuo to momento, kai baigėsi pareiškėjos laikinas nedarbingumas, t. y. nuo 2010 m. gegužės 14 d. iki 2010 m. rugsėjo 15 d. Pareiškėja pabrėžė, jog, atsižvelgus į jos nepertraukiamą darbo stažą, jai turėjo būti priteista 5 mėnesių išeitinė išmoka pagal Darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalies 5 punktą. Pareiškėja nesutiko su įsakyme nurodytu prastovos laiku ir teigė, kad atsakovas privalo sumokėti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo jos atleidimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos. Pareiškėja taip pat nesutiko su atsakovo teigimu, kad jis priimtas vykdant klaidos procedūrą. Pareiškėja pabrėžė, jog nesutinka ir su atsakovo 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. P-331, kuriuo buvo pakeistas nepanaudotas kasmetinių atostogų dienų skaičius iš 71,29 dienos į 80,49 dienas. Pareiškėja teigė, kad jai niekas nesiūlė užimti kitų pareigų. Pareiškėja akcentavo, kad ji nenori būti grąžinta į darbą, nes mano, kad jai bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, įvertinus susiklosčiusius konfliktinius santykius su darbdaviu.

8Pareiškėjos manymu, atsakovas savo veiksmais jai padarė neturtinę žalą, nes pareiškėjai sunkiai sergant buvo pranešta, kad ji bus atleista iš tarnybos, o tai pablogino jos sveikatos būklę. Taigi, anot pareiškėjos, atsakovas piktnaudžiavo jam suteiktais įgaliojimais. Dėl neteisėtų atsakovo veiksmų pareiškėja patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, didelį stresą, emocinę depresiją. Pareiškėja nurodė, jog Krašto apsaugos sistemoje dirbo nuo 1994 m. kovo mėnesio, jos darbo stažas 16 metų. Pareiškėjai nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2010 m. lapkričio 14 d. buvo nustatytas 40 procentų darbingumo lygis, tačiau ji dirbo visą darbo dieną pagal pačios prašymą, stengėsi darbą atlikti laiku ir kokybiškai.

9Pareiškėja pabrėžė, kad dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių 2009 m. rugsėjo 30 d. skolinosi 24 617.70 EUR (86 161,95 Lt) iš Nordea Bank Finland Plc Lietuvos skyriaus, kuriuos privalėjo grąžinti iki 2019 m. rugsėjo 28 d. Anot pareiškėjos, ji tikėjosi skolintus pinigus gražinti laiku. Skolintus iš banko pinigus išmokėjo buvusiam sutuoktiniui kaip kompensaciją, o pareiškėjai liko butas – Keramikų g. Vilniaus m., kur ji gyveno. Tačiau, kaip nurodė pareiškėja, ji 2010 m. spalio 20 d. buvo priversta parduoti gyvenamą būstą Vilniuje, kad grąžintų bankui skolintus pinigus. Pareiškėja paaiškino, kad neturėjo kur gyventi, dėl patirtų išgyvenimų galvojo apie savižudybę. Be to, ji jautėsi pažeminta, nereikalinga, jai nebuvo pasiūlytas kitas darbas. Pareiškėjos nuomone, mažinant darbuotojų skaičių, ji turėjo pirmenybės teisę būti palikta darbe, nes jai buvo nustatytas 60 procentų nedarbingumo lygis, nepertraukiamas darbo stažas buvo daugiau kaip dešimt metų, iki senatvės pensijos buvo likę mažiau kaip trys metai. Pareiškėja akcentavo, kad likusi be gyvenamojo būsto išvyko iš Vilniaus, buvo priversta apsigyventi ir nuomotis butą Alytaus mieste, nes šiame mieste mažiau kainuoja pragyvenimas. Išvykus iš Vilniaus miesto, ten liko artimieji ir visi draugai, todėl prarado bendravimo su jais galimybę. Pailgėjo kelionė ir padidėjo išlaidos nuvykti pas gydytojus Vilniaus mieste. Pareiškėjos nuomone, neturtinė žala jai buvo padaryta, nes dvasinis skausmas ir išgyvenimai buvo susiję su jos fizine sveikata ir fizinio skausmo patyrimu, pablogėjus jos savijautai. Pareiškėja pabrėžė, kad jai buvo atliktos dvi operacijos. Po atleidimo iš darbo ji lankėsi pas neurologą, kur buvo konstatuotas nerimo-depresinis sutrikimas. Anot pareiškėjos, dėl patirtų išgyvenimų ir šiuo metu ji nuolat vartoja nekompensuojamus ir kompensuojamus vaistus, nes be jų negali užmigti. Dėl patirtų išgyvenimų ir šiuo metu jaučia neigiamas ilgalaikio pobūdžio ir labai skaudžias pasekmes. Pareiškėja akcentavo, kad ją vargina bylinėjimasis, atsakovas nebandė su ja susisiekti ir net neatsiprašė. Atsižvelgdama į patirtus skaudžius išgyvenimus, dvasinius sukrėtimus, fizinius negalavimus pareiškėja patirtą neturtinę žalą įvertino 50 000 Lt.

10Atsakovas Karo prievolės administravimo tarnyba prašė pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Atsakovas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos pareigybių, tarp jų ir pareigybių, kurias užimantiems asmenims reikia leidimų dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ar asmens patikimumo pažymėjimų (NATO, ES), sąrašo patvirtinimo“ buvo patvirtintas naujas Karo prievolės administravimo tarnybos etatų sąrašas, nebeliko Biudžeto ir apskaitos skyriaus, atitinkamai neliko ir biudžeto ir apskaitos specialistų. Pareiškėja 2009 m. gruodžio 15 d. buvo įspėta, kad nuo 2010 m. balandžio 15 d. jos pareigybė bus panaikinta. Kadangi 2010 m. rugpjūčio mėnesį pareiškėja per savo atstovus kreipėsi į Krašto apsaugos ministeriją ir nurodė, kad atleidžiant ją iš valstybės tarnybos buvo pažeisti įstatymų reikalavimai, atsakovas 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-183 bei Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymu Nr. P-331 klaida buvo ištaisyta. Šiais įsakymais buvo nustatyta, kad pareiškėja atleidžiama iš pareigų 2010 m. balandžio 14 d., nukeliant atleidimo datą į 2010 m. liepos 20 d., pratęsiant įspėjimo laikotarpį jos laikino nedarbingumo laikotarpiui, trukusiam nuo jos susirgimo dienos iki pareigybės panaikinimo datos. Nurodė, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje realiai buvo įvykdyti darbo organizavimo pakeitimai, realiai sumažintas darbuotojų skaičius. Buhalterinę apskaitą pavedus tvarkyti Lietuvos kariuomenei, buvo panaikintos visos darbuotojų, vykdžiusių šias funkcijas, pareigybės. Atleidimo dieną pareiškėjai, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 3 punktu, buvo išmokėta 4 mėnesių dydžio išeitinė išmoka, taip pat kompensacija už nepanaudotas atostogas. Pažymėjo, kad šiuo metu Vyriausybės 2010 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos veiklos nutraukimo“ Karo prievolės administravimo tarnybos veikla yra nutraukta, o karo prievolės administravimo funkcijas vykdo Lietuvos kariuomenė. Kadangi pareiškėjai nepanaudotos atostogos jau yra kompensuotos visiškai, papildomos atostogos jai negali būti suteiktos. Atsakovo nuomone, pareiškėja teisėtai buvo atleista iš valstybės tarnautojo pareigų, nes jos pareigybė realiai buvo panaikinta, pareigų Karo prievolės administravimo tarnyboje, kur pareiškėja galėjo būti perkelta, nebuvo. Pareiškėja, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 5 dalimi, galėjo būti atleista ir ligos metu. Karo prievolės administravimo tarnybos viršininko įsakymu padaryta įstatymo taikymo klaida buvo ištaisyta, todėl nėra pagrindo priteisti atlyginti neturtinę žalą. Krašto apsaugos ministras, priimdamas sprendimą pertvarkyti Karo prievolės administravimo tarnybos sistemą bei Karo prievolės administravimo tarnybos viršininkas, priimdamas skundžiamus įsakymus, veikė savo kompetencijos ribose, įstatymų ar kitų teisės aktų nepažeidė, o pažeidimus ištaisė, todėl nėra bendrųjų Civilinio kodekso XXII skyriuje nustatytų pagrindų civilinei atsakomybei atsirasti.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu pareiškėjos J. J. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Teismas nurodė, jog remiantis nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis nustatyta, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje buvo vykdomi struktūriniai ir darbo organizavimo pakeitimai, kurių metu nebeliko biudžeto ir apskaitos skyriaus, kuriame pareiškėja dirbo, nuo 2010 m. sausio 1 d. buvo pakeistas buhalterinės apskaitos tvarkymas, perduodant ją tvarkyti Lietuvos kariuomenei. Vertinat lyginamuoju aspektu Krašto apsaugos ministro 2008 m. rugpjūčio 5 d. Nr. V-743 ir Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtintus Karo prievolės administravimo tarnybos pareigybių sąrašus, matyti, kad bendras dirbančiųjų asmenų skaičius buvo realiai sumažintas nuo 260 iki 88, o naujai patvirtintoje struktūroje pareiškėjos užimamų pareigų nebeliko. Minėti faktai, teismo nuomone, rodo, kad Karo prievolės administravimo tarnybos struktūriniai pertvarkymai buvo vykdomi objektyviai pateisinamu tikslu – siekiant racionalizuoti Karo prievolės administravimo tarnybos organizacinę veiklą, administravimo funkcijas paskirstant mažesniam teritorinių padalinių skaičiui, bei patvirtina, kad pareiškėjos pareigybės panaikinimas buvo realus. Teismo vertinimu, atsižvelgtina ir į tai, kad Vyriausybės 2010 m. vasario 23 d. nutarimu Nr. 199 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos veiklos nutraukimo“, Karo prievolės administravimo tarnybos veikla yra nutraukta. Krašto apsaugos ministras 2011 m. vasario 28 d. įsakymu Nr. V-233 „Dėl Karo prievolės administravimo tarnybos likvidavimo (aktuali redakcija)“ nusprendė likviduoti Karo prievolės administravimo tarnybą ir patvirtino Tarnybos likvidavimo projektą. Teismo nuomone, esant šioms aplinkybėms, konstatuotina, kad atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjos atleidimo klausimą.

15Teismas akcentavo, jog 2011 m. balandžio 6 d. posėdyje buvo įpareigojęs atsakovą pateikti duomenis apie atleidimo periodu buvusias laisvas pareigybes. Atsakovas nurodė, kad nebuvo kitų pareigų, į kurias buvo galima perkelti pareiškėją, motyvuodamas tuo, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje pareigybių skaičius buvo sumažintas tris kartus, o biudžeto ir apskaitos skyrius visiškai panaikintas. Teisminio nagrinėjimo metu nebuvo nustatyta, kad pareiškėjos atleidimo metu galėjo būti laisvų pareigybių, į kurias ji galėjo būti perkelta po jos pareigybės panaikinimo. Pareiškėja taip pat nenurodė jokios pareigybės, kuri buvo neužimta. Valstybės tarnybos įstatymo 2 straipsnio 14 punkte numatyta, kad darbdaviu laikoma valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga. Todėl, teismo vertinimu, pareiškėjos argumentas, kad jai darbas turėjo būti siūlomas visoje krašto apsaugos sistemoje, nėra pagrįstas. Teismas pabrėžė, jog byloje nenustatyta, kad Karo prievolės administravimo tarnyboje buvo laisvų pareigybių, todėl atsakovas neturėjo reikalo spręsti pirmumo pasilikti tarnyboje klausimo.

16Teismas pabrėžė, jog panaikinus pareiškėjos pareigybę ir nenustačius galimybės pasiūlyti jai kito darbo, pareiškėja turėjo būti atleista. Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalies nurodyta, kad neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius. Pareiškėja buvo įspėta 2009 m. gruodžio 15 d., šis įspėjimas pareiškėjai įteiktas pasirašytinai. Pareiškėja nurodė, kad įspėjimo įteikimo dieną ji gulėjo ligoninėje. Teismo vertinimu, byloje buvo surinkti duomenys, kad pareiškėjai nuo 2010 m. kovo 24 d. iki 2010 m. gegužės 14 d. buvo išduoti nedarbingumo pažymėjimai. VšĮ Centro poliklinikos Išraše iš medicininių dokumentų pažymėta, kad pareiškėjai nedarbingumo pažymėjimas buvo išduotas nuo 2010 m. sausio 26 d. iki 2010 m. kovo 10 d. Teismo vertinimu, Valstybės tarnybos įstatymas, priešingai nei Darbo kodeksas, nedraudžia įspėti valstybės tarnautojo apie jo atleidimą jo ligos metu. Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalis numato, kad valstybės tarnautojas šio straipsnio 1 dalies 9 punkte nurodytu atveju gali būti iš pareigų atleistas ir laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ar atostogų metu. To paties straipsnio 6 dalis numato, kad pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą negali būti atleidžiamos tik nėščios bei vaikus iki trejų metų auginančios motinos. Kaip konstatavo teismas, kitų išlygų įstatymuose nėra numatyta. Teismo nuomone, kadangi yra numatyta galimybė valstybės tarnautoją atleisti ir jo ligos metu, tai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnyje numatytos garantijos negali būti aiškinamos kaip nepilnai suformuluotos. Teismo vertinimu, šioje situacijoje nėra pagrindo konstatuoti teisės spragą ir taikyti Darbo kodekso 131 straipsnio nuostatas. Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punkte yra numatyta, draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu (Kodekso 133 straipsnis „Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams“), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus („Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo“). Darbo kodekso 130 ir 131 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, tai yra tokius teisinius klausimus, kurie valstybės tarnybos santykių nutraukimo atveju yra sureglamentuoti Valstybės tarnybos įstatyme, todėl nėra pagrindo remtis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir taikyti Darbo kodekso nuostatus. Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnis numato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Pirmosios instancijos teismo nuomone, toks teisės normų aiškinimas pateiktas ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. birželio 4 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A756-684-09. Byloje nebuvo nustatyta, kad atsakovas būtų netinkamai įspėjęs pareiškėją dėl numatomo atleidimo.

17Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis nustato, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos laikotarpiui. Atsakovas pareiškėjos atžvilgiu taikė šią teisės normą, kai 2010 m. rugpjūčio 13 d. ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymais perkėlė atleidimo datą. Pareiškėja nurodė, kad šis terminas turėjo būti perkeltas mažiausiai iki 2010 m. rugsėjo 15 d. Šiuo klausimu pirmosios instancijos teismas pasisakė, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-591-11 yra išaiškinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalies nuostatose yra specialiai aptarta ir Darbo kodekso atžvilgiu specialiojo - Valstybės tarnybos įstatymo – nustatyta socialinė garantija. Todėl ši teisės norma turi prioritetinę reikšmę prieš Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalį, kurioje įtvirtina, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui. Įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo laikinojo nedarbingumo metu nėra draudžiama. Tai reiškia, kad esant valstybės tarnautojo atleidimo iš valstybės tarnybos pagrindui, įtvirtintam išimtyse, numatytose Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas yra laikinai nedarbingas, skaičiui. Atsižvelgdamas į tai, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos argumentą dėl netinkamo atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo pripažino nepagrįstu.

18Pirmosios instancijos teismo vertinimu, darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr. 0338574 rodo, kad nuo 2008 m. rugpjūčio 4 d. iki 2011 m. lapkričio 14 d. pareiškėja pripažinta iš dalies darbinga. Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalis numato papildomą garantiją neįgaliems asmenims, nurodydama, kad darbo sutartis su darbuotojais, kuriems iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, asmenimis iki aštuoniolikos metų, neįgaliaisiais, darbuotojais, auginančiais vaikų iki keturiolikos metų, gali būti nutraukta tik ypatingais atvejais, jeigu darbuotojo palikimas darbe iš esmės pažeistų darbdavio interesus. Sutinkamai su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2011 m. vasario 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-756-11) Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalyje nustatytos socialinės garantijos, palyginus su garantijomis, nustatytomis šio straipsnio 1 dalyje ir atitinkamai Valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje, yra papildomos, adresuotos padidintą socialinį jautrumą turintiems asmenims, garantijos. Teismo nuomone, tai leidžia daryti išvadą, kad tokie asmenys neturėtų būti diskriminuojami (palyginus su dirbančiais pagal darbo sutartį asmenimis) vien dėl to, kad priklauso kitai - valstybės tarnautojų - socialinei grupei. Teismo vertinimu, toks DK 129 straipsnio 4 dalies taikymo valstybės tarnautojams aiškinimas atitinka Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsnio tikslą ne sumažinti, o užtikrinti atitinkamų socialinių garantijų taikymą ir valstybės tarnautojams.

19Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog aiškinantis galimybę pareiškėjos atžvilgiu taikyti Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalį įvertintina tai, kad atsakovas neturėjo darbo vietų, kurias galėjo pasiūlyti pareiškėjai, todėl pasilikimo tarnyboje klausimas negalėjo būti sprendžiamas; darbuotojų skaičius sumažintas trigubai; Karo prievolės administravimo tarnyboje neliko nei vieno buhalterinės apskaitos specialisto, funkcija perduota Lietuvos kariuomenei; Karo prievolės administravimo tarnyba buvo likviduojama. Iš byloje pateiktų duomenų matyti, kad nebuvo laisvos pareigybės, į kurią pareiškėja galėjo būti priimta. Tuo tarpu naujos pareigybės steigimas, į kurią užtikrinant Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalies garantiją, galėjo būti priimta pareiškėja, esant numatytam įstaigos likvidavimui, neatitiktų nei darbdavio, nei valstybės interesų. Galimybė atleisti kitus valstybės tarnautojus, kurių pareigybės nėra naikinamos, tam, kad būtų užtikrintas Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalies taikymas, nėra numatyta įstatymuose. Tuo remdamasis teismas padarė išvadą, kad Darbo kodekso 129 straipsnio 4 dalis pažeista nebuvo.

20Teismas konstatavo, jog atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2, 4 dalimis ir Darbo kodekso 177 straipsniu, 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. 2 punktu, pavedė Lietuvos kariuomenės finansų ir apskaitos departamentui pareiškėjai išmokėti kompensaciją už nepanaudotas atostogas (80,49 kalendorinių dienų), mokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. Vertindamas šių atsakovo veiksmų teisėtumą teismas nurodė, jog Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pagal šio įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą atleidžiamam iš pareigų valstybės tarnautojui išmokama iki pareigybės panaikinimo jo gauto vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka, atsižvelgiant į valstybės tarnautojo tarnybos valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje stažą (į tarnybos stažą valstybės ar savivaldybės institucijoje ar įstaigoje taip pat įskaitomas laikas, kurį valstybės tarnautojas šio įstatymo 18, 19 ir 20 straipsniuose nustatytais atvejais buvo perkeltas į kitas pareigas, taip pat 43 straipsnio 1 dalyje nustatytais atvejais, kai valstybės tarnautojas iki pareigybės panaikinimo buvo perkeltas į kitas pareigas): 1) iki penkerių metų – 2 mėnesių; 2) nuo penkerių iki dešimties metų – 3 mėnesių; 3) nuo dešimties iki dvidešimties metų – 4 mėnesių; 4) daugiau kaip dvidešimt metų – 6 mėnesių. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta išeitinė išmoka pradedama mokėti praėjus mėnesiui nuo valstybės tarnautojo atleidimo dienos ir mokama kas mėnesį lygiomis dalimis. Teismo nuomone, kadangi Valstybės tarnybos įstatyme yra nustatyti išeitinių išmokų dydžiai, tai tokio dydžio išmokos ir turi būti mokamos valstybės tarnautojams. Esant tiesioginiam teisiniam reguliavimui Valstybės tarnybos įstatyme, Darbo kodekso normos valstybės tarnautojams netaikomos. Teismas pripažino, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos stažas buvo 16 metų, atsakovas pagrįstai pareiškėjai išmokėjo 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką.

21Teismas papildomai pabrėžė, jog Darbo kodekso 177 straipsnyje nustatyta, kad kasmetines atostogas pakeisti pinigine kompensacija neleidžiama. Jei dėl darbo santykių pabaigos darbuotojui negali būti suteikiamos kasmetinės atostogos arba jei darbuotojas jų nepageidauja, jam išmokama piniginė kompensacija (1 dalis). Piniginė kompensacija už nepanaudotas kasmetines atostogas išmokama nutraukiant darbo sutartį neatsižvelgiant į jos terminą. Kompensacijos dydis nustatomas pagal nepanaudotų kasmetinių atostogų, tenkančių tam darbo laikotarpiui, darbo dienų skaičių. Jei darbuotojui kasmetinės atostogos nebuvo suteiktos daugiau kaip už vienerius darbo metus, kompensacija išmokama už visas nepanaudotas kasmetines atostogas (2 dalis). Teismo nuomone, atsižvelgus į tai, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl išeitinės išmokos išmokėjimo, nes laikytina, kad atsakovas pareiškėjai išmokėjo jai priklausančias išmokas. Kaip nurodė teismas, Lietuvos kariuomenės 2011 m. balandžio 20 d. pažymoje apie gautas pajamas Nr. PD-1062 pažymima, kad J. J. tarnybinis mėnesinis atlyginimas sudarė 2 794,14 Lt, vidutinis vienos dienos atlyginimas – 139,73 Lt. Lietuvos kariuomenės 2011 m. balandžio 26 d. pažymoje apie gautas pajamas Nr. PD-1084 nurodoma, kad J. J. priskaičiuota kompensacija už nepanaudotas atostogas ir išeitinė kompensacija: kompensacija už nepanaudotas atostogas (49,9 darbo dienas) – 6 972,53 Lt, išmokėta kompensacija už nepanaudotas atostogas – 5 332,49 Lt, išeitinė pašalpa (4 mėn.) – 11 832,34 Lt, išmokėta išeitinė pašalpa – 9 049,21 Lt. Atsižvelgęs į ankščiau išdėstytas aplinkybes, teismas nenustatė neteisėtų atsakovo veiksmų atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos, todėl skundžiamus atsakovo įsakymus pripažino teisėtais ir pagrįstais.

22Spręsdamas klausimą dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo teismas nurodė, jog neturtinės žalos atlyginimo pagrindai numatyti Civilinio kodekso 6.250 straipsnyje. Ši teisės norma numato, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo įgūdžių sumažėjimas, bei kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismo nuomone, kadangi pareiškėjos J. J. atleidimas iš pareigų laikytinas teisėtu, o atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta nėra pagrindo pareiškėjai atlyginti jai 50 000 Lt neturtinę žalą.

23III.

24Apeliaciniu skundu pareiškėja J. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą, kuriuo jos skundas buvo atmestas, ir priimti naują sprendimą bei pripažinti, kad ji iš valstybės tarnybos atleista, pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas, panaikinti Karo prievolės administravimo tarnybos prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT) viršininko įsakymus, kuriais ji buvo atleista iš tarnybos, ir, negrąžinant į darbą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, 5 mėnesių dydžio piniginę kompensaciją bei 50 000 Lt piniginę kompensaciją atlyginti neturtinę žalą. Pareiškėja nurodo, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas neobjektyviai įvertino jos parodymus, neištyrė visų surinktų įrodymų, netinkamai taikė materialiosios teisės normas.

25Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodo, jog pareiškėja galėjo būti atleista iš valstybės tarnautojo pareigų, nes jos pareigybė realiai buvo panaikinta, laisvų pareigų KPAT, kur pareiškėja galėjo būti perkelta, nebuvo. Pareiškėja, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto ir 5 dalies pagrindu galėjo būti atleista ir ligos metu. Anot atsakovo, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso XXII skyrius nustato bendrus civilinės atsakomybės pagrindus. Tiek sutartinei, tiek ir deliktinei atsakomybei atsirasti būtinomis sąlygomis laikytina neteisėta veika, žala, priežastinis ryšys ir kaltė (CK 6.245-6.250). Tačiau, nenustačius, jog KPAT, atleisdama pareiškėją pažeidė įstatymo (Valstybės tarnybos įstatymo ar Darbo kodekso, kiek jis taikytinas valstybės tarnautojams), nuostatas, negali atsirasti prievolės atlyginti neturtinę žalą.

26Teisėjų kolegija

konstatuoja:

27IV.

28Apeliacinis skundas atmestinas.

29Iš pareiškėjos skundžiamų atsakovo 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr. P-324 ir 2010 m. rugpjūčio 16 d. įsakymo Nr. P-331 (b. l. 86, 87, I t.) matyti, kad nuo 2010 m. liepos 21 d. ji buvo atleista iš Karo prievolės administravimo tarnybos Biudžeto ir apskaitos skyriaus vyresniosios specialistės B lygio 9 kategorijos pareigų pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą, t.y. dėl šios pareigybės panaikinimo. Kolegija pažymi, kad nesutikimą su skundžiamu įsakymu pareiškėja grindžia tuo, kad ji iš valstybės tarnybos atleista pažeidžiant Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalies, 131 straipsnių nuostatas. Taigi nagrinėjamoje byloje yra aktualios ir aiškintinos aplinkybės, ar pareiškėjos įspėjimo apie atleidimą iš tarnybos laikotarpis turėjo būti pratęstas jos ligos laikui ir, ar jai turėjo būti atlyginta atsakovo veiksmais padaryta 50 000 Lt neturtinė žala.

30Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis nustato, kad įspėjimo terminas pratęsiamas darbuotojo ligos ar atostogų laikui ar laikotarpiui nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo, kai įstatymų nustatyta tvarka ginčijamas atsisakymas duoti išankstinį sutikimą atleisti darbuotoją iš darbo. Pagal Darbo kodekso 131 straipsnio 1 dalies 1 punktą, draudžiama įspėti apie darbo sutarties nutraukimą ir atleisti iš darbo laikino nedarbingumo laikotarpiu (Darbo kodekso 133 straipsnis – „Garantijos sergantiems ir sužalotiems darbe darbuotojams“), taip pat jo atostogų metu, išskyrus šio Kodekso 136 straipsnio 1 dalyje nustatytus atvejus („Darbo sutarties nutraukimas be įspėjimo“).

31Pasisakydama pirmuoju klausimu (ar pareiškėja galėjo būti įspėta apie pareigybės panaikinimą ir atleidimą iš pareigų jos ligos laikotarpiu), kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas) 5 straipsnis nustato, kad darbo santykius ir socialines garantijas reglamentuojantys įstatymai bei kiti teisės aktai valstybės tarnautojams taikomi tiek, kiek jų statuso ir socialinių garantijų nereglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymas. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalį, valstybės tarnautojas negali būti iš pareigų atleistas laikinojo nedarbingumo laikotarpiu ir atostogų metu, išskyrus šio straipsnio 1 dalies 1, 5, 6, 7, 8, 9, 13, 14 ir 16 punktuose ir 2 dalyje nurodytus atvejus. Tuo tarpu, kaip minėta, pareiškėja iš valstybės tarnybos buvo atleista Valstybės tarnybos 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, t.y. dėl pareigybės panaikinimo, todėl šis atvejis patenka į Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje numatytas išimtis.

32Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-591-11), pažymėtina, kad Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teisės norma, kurioje numatyta socialinė garantija, turi prioritetinę reikšmę prieš Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalį. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad įvertinus Valstybės tarnybos įstatymo 44 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas išimtis, matyti, kad atleisti pareigūną iš valstybės tarnybos, kai panaikinama valstybės tarnautojo pareigybė jo laikinojo nedarbingumo (ligos) metu nėra draudžiama. Kaip minėta, Darbo kodekso 130 ir 131 straipsniai reglamentuoja darbo sutarties nutraukimo apribojimus, įspėjimą apie darbo sutarties nutraukimą, t.y. tokius teisinius klausimus, kurie valstybės tarnybos santykių nutraukimo atveju yra sureglamentuoti Valstybės tarnybos įstatyme, todėl pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo remtis Valstybės tarnybos įstatymo 5 straipsniu ir taikyti Darbo kodekso nuostatas. Todėl priešingai nei nurodo pareiškėja, atleidimo iš tarnybos diena nėra perkeltina laikotarpiui, atitinkančiam dienų iki įspėjime nurodytos atleidimo iš valstybės tarnybos datos, kai valstybės tarnautojas yra laikinai nedarbingas, skaičiui. Atsižvelgdamas į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos argumentą dėl netinkamo atleidimo iš tarnybos datos perkėlimo.

33Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad neteisėti atsakovo veiksmai atleidžiant pareiškėją iš valstybės tarnybos nenustatyti, todėl skundžiami atsakovo įsakymai laikytini teisėtais ir pagrįstais. Be to, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką priteisimo bei 5 mėnesių dydžio piniginės kompensacijos išmokėjimo, nes nustatyta, kad remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 41 straipsnio 2, 4 dalimis ir Darbo kodekso 177 straipsniu, atsakovas pareiškėjai išmokėjo visas jai priklausančias išmokas.

34Sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmais padarytos neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjai, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsniu, kurio 2 dalyje numatyta, kad neturtinė žala atlyginama tik įstatymo nustatytais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Kadangi pareiškėjos J. J. atleidimas iš pareigų pripažintas teisėtu, o atsakovo neteisėtų veiksmų nenustatyta, todėl teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad atsižvelgus į nustatytas aplinkybes bei Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnyje įtvirtintus neturtinės žalos atlyginimo sąlygas, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pareiškėjai atlyginti jai 50 000 Lt neturtinę žalą.

35Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo atmestas pareiškėjos skundas, paliktinas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

36Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

37Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos J. J. apeliacinį skundą atmesti.

38Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja J. J. kreipėsi su skundu į Vilniaus apygardos administracinį... 5. Pareiškėja pateikė prašymą priteisti iš atsakovo 3 000 Lt išlaidų,... 6. Pareiškėja nurodė, kad dirbo Karo prievolės administravimo tarnyboje... 7. Pareiškėja akcentavo, kad 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymas Nr. P-234 yra... 8. Pareiškėjos manymu, atsakovas savo veiksmais jai padarė neturtinę žalą,... 9. Pareiškėja pabrėžė, kad dėl susiklosčiusių asmeninių aplinkybių 2009... 10. Atsakovas Karo prievolės administravimo tarnyba prašė pareiškėjos skundą... 11. Atsakovas paaiškino, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d.... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 18 d. sprendimu... 14. Teismas nurodė, jog remiantis nagrinėjamos administracinės bylos duomenimis... 15. Teismas akcentavo, jog 2011 m. balandžio 6 d. posėdyje buvo įpareigojęs... 16. Teismas pabrėžė, jog panaikinus pareiškėjos pareigybę ir nenustačius... 17. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Darbo kodekso 130... 18. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, darbingumo lygio pažyma DL-1 Nr.... 19. Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog aiškinantis galimybę... 20. Teismas konstatavo, jog atsakovas, vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo... 21. Teismas papildomai pabrėžė, jog Darbo kodekso 177 straipsnyje nustatyta, kad... 22. Spręsdamas klausimą dėl atsakovo veiksmais padarytos žalos atlyginimo... 23. III.... 24. Apeliaciniu skundu pareiškėja J. J. prašo panaikinti Vilniaus apygardos... 25. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip... 26. Teisėjų kolegija... 27. IV.... 28. Apeliacinis skundas atmestinas.... 29. Iš pareiškėjos skundžiamų atsakovo 2010 m. rugpjūčio 13 d. įsakymo Nr.... 30. Darbo kodekso 130 straipsnio 4 dalis nustato, kad įspėjimo terminas... 31. Pasisakydama pirmuoju klausimu (ar pareiškėja galėjo būti įspėta apie... 32. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pvz. Lietuvos... 33. Atsižvelgiant į ankščiau išdėstytas aplinkybes, darytina išvada, kad... 34. Sprendžiant klausimą dėl atsakovo veiksmais padarytos neturtinės žalos... 35. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, jog pirmosios instancijos... 36. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 37. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 18 d. sprendimą... 38. Nutartis neskundžiama....