Byla 2A-129-823/2016
Dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir neturtinės žalos atlyginimo

1Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės ir pranešėjos Godos Ambrasaitės - Balynienės, kolegijos teisėjų Andriaus Ignoto ir Rūtos Petkuvienės, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės D. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės J. K. ieškinį atsakovei dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir neturtinės žalos atlyginimo,

Nustatė

2

  1. Ginčo esmė

3Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2012 m. lapkričio 20 d. jos su atsakove sudarytą sandorį negaliojančiu; taikyti vienašalę restituciją iš atsakovės D. L. išreikalaujant 3 000 EUR (10 350 Lt) ir juos grąžinant ieškovei J. K.; priteisti iš atsakovės 256,85 EUR (887 Lt) negautų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už laikotarpį nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą dėl sveikatos sužalojimo.

4Ieškovė nurodė, kad su atsakove susipažino 2012 m. lapkričio 5 d. per L. K. dailės parodos pristatymą Lietuvos Respublikos Seime. Jas supažindino draugė dailininkė L. B.-T.. Atsakovė prisistatė kaip profesoriaus V. L. padėjėja, nurodė, jog domisi įvairiais dvasinio tobulėjimo dalykais, yra „coaching“ (liet. treniravimas, ugdymas) trenerė, veda įvairius mokymus. Atsakovė, pradėjusi rodyti intensyvų dėmesį ieškovei, jai skirdavo susitikimus, itin domėjosi ieškovės asmeniniu gyvenimu, siekiais, sveikata. Netrukus atsakovė pasiūlė idėją – kartu įkurti dvasinio tobulėjimo centrą, kuriame galėtų dirbti ir ieškovė. Atsakovė paaiškino, kad patalpas tam, kad jos būtų tinkamos centro veiklai, būtina suremontuoti. Atsakovei buvo žinoma, kad ieškovė buvo pardavusi jai priklausiusį butą ir turi pinigų, ji paprašė į patalpų remontą investuoti 6 000 EUR. Ieškovė su tokiu pasiūlymu sutiko, nekantravo pradėti veiklą, be to, paklausė atsakovės rekomendacijų ir nutraukė tuo metu jai gydytojų psichiatrų paskirtų vaistų vartojimą. Ieškovei atnešus pinigus, atsakovė paprašė parašyti raštelį ir padiktavo jo tekstą. Diktuojant atsakovei, ieškovė parašė, jog „sutinkanti mokytis pas gerb. trenerę D. L. ir eiti šias programas sąžiningai ir atsakingai“. Ieškovė manė, kad jai su trenerės pagalba pavyks artimiesiems įrodyti savo gebėjimus ir uždirbti dideles pinigų sumas. Tokį patiklumą ir situacijos nesuvokimą lėmė ieškovės psichinė liga, kuri, darant įtaką atsakovei, sparčiai progresavo. Ieškovė manė, kad ji draugauja su žinoma ir gerbiama, turinčia daug klientų, dvasinio ugdymo mokytoja, netradicinės medicinos gydytoja, todėl besąlygiškai ja pasitikėjo ir perdavė jai 6 000 EUR. Tik pabaigusi gydytis ligoninėje ir atsigavusi nuo ligos ieškovė suprato, kad atsakovės propaguojamos scientologijos idėjos, kurių viena yra kova su psichiatrais, pasak atsakovės – scientologijos priešais, buvo ypač pražūtingos ir stipriai įtakojo jos sveikatos pablogėjimą. Dėl nutraukto medikamentinio gydymo, ieškovės sveikatos būklė tapo kritinė, ji nebegalėjo teisingai orientuotis aplinkoje, nebemokėjo adekvačiai įvertinti savo veiksmų. 2013 m. vasario 8 d. per notarų biurą atsakovė ieškovei įteikė pareiškimą, kuriuo pasiūlė abipusiu susitarimu nutraukti 2012 m. lapkričio 20 d. sandorį. Po papildomų ieškovės atstovės raginimų, 2013 m. gegužės 2 d. atsakovė grąžino ieškovei 3 000 EUR, tačiau likusią sumą ji atsisakė grąžinti, teigdama, jog pasilieka kaip atlygį už faktiškai du mėnesius ir septynias dienas teiktas personalinio treniravimo paslaugas. Atsakovei jau antrojo susitikimo metu tapo žinoma apie ieškovės ligą. Ieškovei buvo nustatytas ūmus psichikos susirgimas, ji buvo hospitalizuota psichiatrijos ligoninėje nuo 2012 m. spalio 8 d. iki 2012 m. spalio 19 d., tačiau atsakovė įtikino ieškovę, kad vaistai jai kenkia ir negali padėti, bet su atsakovės pagalba ji pasveiks, reikia tik tikėti atsakove, scientologija ir nutraukti medikamentinį gydymą. Ieškovė pasitikėjo atsakove kaip drauge, jos besąlygiškai klausė, nutraukė vaistų vartojimą, skaitė atsakovės jai duotą dvasinio tobulėjimo literatūrą, žiūrėjo atsakovės duotą vaizdinę medžiagą (DVD įrašus). Dėl nutraukto vaistų vartojimo ieškovės sveikata labai stipriai pablogėjo, ji su policijos ir medikų pagalba, mažametės dukrelės akivaizdoje, buvo išgabenta į psichiatrinę ligoninę ir antrą kartą hospitalizuota nuo 2012 m gruodžio 27 d. iki 2013 m. vasario 1 d.

5Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nedirbo jokioje valstybinėje institucijoje, kurioje galėtų įdarbinti ieškovę. Ji niekada nesisiūlė ieškovės išgydyti, nes neturi jokio medicininio išsilavinimo, be to, nežinojo apie ieškovės psichinę ligą. Ieškovė sumokėjo atsakovei 6 000 EUR už atsakovės „koučingo“ paslaugas ir tai patvirtina šalių 2012 m. lapkričio 20 d. rašytinis susitarimas. Ieškovė su atsakove susitarė dėl ugdomojo vadovavimo paslaugų – konsultacijų, asmeninių treniruočių, individualiai pritaikytų klientui, kurių tikslas – atskleisti kliento asmenybę, jo gebėjimus ir norus, padėti klientui sąmoningai ir konstruktyviai siekti savo tikslų. Ieškovė buvo pirma atsakovės klientė, kuriai atsakovė sutiko teikti paslaugas. Apie tai, kad ieškovė turi psichinį sutrikimą, atsakovė sužinojo tik 2012 m. gruodžio mėnesį iš ieškovės sutuoktinio, kai ji dėl atsakovei nežinomų priežasčių dingo, dėl ko atsakovė nebegalėjo teikti „koučingo“ paslaugų. Bendraujant su ieškove, atsakovė neįžvelgė jokių kliedesio ar nesąmoningumo apraiškų, ieškovė elgėsi adekvačiai, tik pasireiškė streso ir įtampos požymiai. Net po to, kai 2012 m. gruodžio 27 d. ieškovė buvo paguldyta į ligoninę gydymui, paslaugos ieškovei tebebuvo teikiamos. Ieškovė nuolat skambindavo atsakovei, rašydavo trumpąsias žinutes. Atsakovė skirdavo savo laiką ir žinias konsultuodama ieškovę. Ji netgi buvo nuvykusi į ligoninę susitikti su ieškove. Visą paslaugų teikimo laikotarpį atsakovė buvo priversta skirti daugiau laiko ieškovei nei buvo planavusi. Atsakovė nebuvo informuota apie ieškovei paskirtus vaistus, nežinojo apie jos hospitalizavimą psichiatrijos ligoninėje. Teikdama paslaugas, atsakovė buvo sąžininga, nes, vos tik sužinojusi apie ieškovės, ligą pati pasiūlė grąžinti dalį sumokėtų pinigų.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies – pripažino ieškovės J. K. ir atsakovės D. L. 2012 m. lapkričio 20 d. susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikė vienašalę restituciją ir iš atsakovės D. L. ieškovės J. K. naudai priteisė 3 000 EUR (10 350 Lt) sumą, 256,85 EUR (887 Lt) negautų palūkanų, 5 proc. dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 000 EUR (10 350 Lt) sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2014 m. kovo 3 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą bei 4 110 Lt bylinėjimosi išlaidas; likusius ieškinio reikalavimus atmetė.

7Teismas nurodė, kad šioje byloje atsakovė atsisakė prašymo skirti teismo psichiatrinę ekspertizę tikslu nustatyti, ar sudarant ginčo sutartį ieškovė galėjo suprasti tokio savo veiksmo (sutarties pasirašymo) reikšmę, tačiau byloje esantys medicininiai dokumentai, teismo posėdyje liudijusio ieškovę gydžiusi gydytojo V. S. parodymai, leidžia daryti išvadą, jog ieškovė, pasirašydama 2012 m. lapkričio 20 d. raštelį bei perduodama pinigus atsakovei, buvo tokios būsenos, jog nesuprato savo veiksmų reikšmės. Ieškovė nuosekliai tvirtino maniusi, jog pinigus perdavė patalpų remontui, o ne už jos dvasinius mokymus. Tiek įrašai medicininiuose dokumentuose, tiek liudytojų parodymai patvirtino, kad ieškovė visą laiką manė, jog bus atgaivinta jos vykdyta neformali veikla „Močiutės pasaka“. Ji visiškai nesidomėjo, už kokias paslaugas atsakovė paima pinigus, nesidomėjo jai padiktuoto raštelio teksto turiniu, šalys nesusitarė dėl konkretaus pamokų laiko, trukmės ar vietos. Ieškovė pasirašė raštelį, nes to paprašė atsakovė. Be to, raštelio tekstą padiktavo atsakovė. Pati atsakovė teismo posėdyje negalėjo patikslinti nei raštelyje taisytų paslaugų suteikimo datų, nei kokiu intensyvumu jos turėjo būti teikiamos, nei kokiu intensyvumu jos buvo iš tiesų suteiktos, taip pat negalėjo paaiškinti, kodėl taip skiriasi viršutinės ir apatinės dalies raštelio turinys, kodėl raštelio tekstas nėra vientisas bei raštelyje nėra atsakovės parašo. Svarbiomis aplinkybėmis teismas pripažino ir tai, jog ieškovė atsakovei atidavė pinigus, kurie turėjo būti skirti vyresniajai dukrai, be to, apie pinigų perdavimą atsakovei ji visiškai neužsiminė savo sutuoktiniui ir tik pasigydžiusi ligoninėje jam apie tai pasisakė. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatyta, jog ieškovė nustojo gerti vaistus maždaug tuo metu, kai susipažino su atsakove. Gydytojai medicininiuose dokumentuose rašo, jog ieškovės būsena pablogėjo 2012 metų lapkričio pabaigoje. Ieškovės paaiškinimai teismo posėdyje sutampa su ieškinyje išdėstytomis aplinkybėmis, kad ji nesuprato, kad jai teikiamos dvasinio ugdymo pamokos. Jos abi su atsakove bendravo kaip draugės, kalbėjosi apie vaikus, šeimas, būsimą veiklą. Ieškovė per pirmą susitikimą su atsakove pasakė, kad gulėjo ligoninėje, kitą kartą – jog vartojanti vaistus. Atsakovei primygtinai teigiant, jog vaistų vartojimas yra žalingas, ji nutraukė vaistų vartojimą. Pati atsakovė tvirtino aplankiusi ieškovę ligoninėje ir tokiu būdu jai taip pat suteikusi mokamas paslaugas. Teismas darė išvadą, jog, įvertinus ginčo sandorio sudarymo aplinkybes, niekieno neįtakojamas ir adekvačiai aplinką suvokiantis asmuo įprastomis sąlygomis nebūtų sudaręs tokio sau nenaudingo sandorio. Teismo posėdyje apklaustų ieškovės sutuoktinio, dukters bei draugių parodymai patvirtina, jog ieškovės elgesys dar iki raštelio pasirašymo buvo keistas, neadekvatus. Gydytojas patvirtino, jog ieškovei nustojus vartoti psichiatrų paskirtus vaistus, jos būsena pablogėjo. Be to, įvertinęs ligos, kuria serga ieškovė, pobūdį, jog tai nėra pagydoma liga, byloje apklaustų asmenų paaiškinimus, teismas sprendė, jog surinktų įrodymų viseto duomenys yra pakankami padaryti išvadai, kad ieškovė dėl savo psichinės būklės negalėjo suprasti 2012 m. lapkričio 20 d. raštelio esmės ir pasekmių, todėl toks šalių susitarimas pripažintinas negaliojančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.89 straipsnio pagrindu nuo jo sudarymo dienos.

8Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dėl neteisėto atsakovės elgesio, ieškovė patyrė neturtinę žalą ir kad tarp šios žalos ir atsakovės elgesio yra priežastinis ryšys, todėl egzistuoja visos sąlygos atsakovės civilinei atsakomybei atsirasti. Atsakovės argumentus, jog jai nebuvo žinoma apie ieškovės ligą, teismas atmetė kaip nepagrįstus, kadangi pažymėjo, kad atsakovė pati prisipažino ją lankiusi psichiatrinėje ligoninėje. Teismas pažymėjo, jog atsakovė net ieškovės aplankymą psichiatrinėje ligoninėje įvertino kaip jai suteiktą atlygintiną mokymo paslaugą. Šią aplinkybę atsakovė patvirtino teismo posėdyje. Nustatydamas neturtinės žalos dydį teismas atsižvelgė į formuojamą teismų praktiką, byloje esančius įrodymus, sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9Apeliaciniu skundu atsakovė D. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą; priimti naują sprendimą – visiškai atmesti ieškovės ieškinį; priteisti atsakovei jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

101) Pinigų sumokėjimo tikslas šioje byloje yra esminė aplinkybė, kurią pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, tačiau to nepadarė, pažeisdamas proceso teisės normas. Bylos nagrinėjimo metu abi šalys patvirtino, kad byloje esantis raštelio originalas susideda iš dviejų dalių. Viršutinė dalis yra surašyta apeliantės ranka, o apatinę dalį surašė ieškovė savo ranka. Teismo posėdžių metu tarp šalių nekilo ginčų, kad apatinė raštelio dalis buvo surašyta pačios ieškovės 2012 m. lapkričio 20 d., pinigų sumokėjimo dieną (tą patvirtina ir 2012 m. lapkričio 20 d. valiutos pardavimo liudijimas). Šalys neginčijo, kad raštelis buvo surašytas apeliantės iniciatyva. Šių įrodymų visuma leidžia daryti išvadą, kad pinigai buvo sumokėti raštelyje nurodytu tikslu – mokytis pas apeliantę. Vilniaus miesto apylinkės teismas praleido šį reikšmingą faktą ir pasisakė tik dėl to, ar ieškovė suprato sandorio esmę ir reikšmę.

112) Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad liudytoja teismo posėdyje apklausta V. M. yra atsakovės prodiuserė, todėl jos parodymai, atsižvelgiant į tai, kad ji su atsakove susijusi darbiniais santykiais, vertintini kritiškai, tačiau teismas nevertino kritiškai ieškovės kviestų liudytojų, kurie yra ieškovės šeimos nariai arba draugai. Šiuo atžvilgiu teismas akivaizdžiai pažeidė nešališkumo ir objektyvumo principus.

123) Teismas konstatavo, kad ieškovės liga yra nepagydoma. Tą teismo posėdžio metu patvirtino ir byloje apklaustas ekspertas – gydytojas V. S.. Dėl šios aplinkybės ginčo byloje nėra. Tačiau tiek gydytojo teigimu, tiek kitų byloje apklaustų asmenų liudijimais patvirtinta, kad ieškovė gali suprasti savo veiksmus, jeigu geria vaistus. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nenurodė, kad ieškovės elgesys dar iki raštelio pasirašymo tapo keistas, neadekvatus. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų nežinojo ieškovės ir apeliantės santykių, visų faktinių aplinkybių, jiems nebuvo žinomos raštelio sudarymo aplinkybės, o daliai jų – net pats faktas. Priešingai, byloje liudijęs ieškovės vyras patvirtino, kad po išrašymo iš ligoninės ieškovė gėrė vaistus, jautėsi pakankamai gerai. Nei vienas iš byloje apklaustų asmenų, tarp jų ir ieškovė, nesugebėjo tiksliai identifikuoti laiko, kada būtent nustojo gerti vaistus, todėl teismo išvada, kad ieškovės elgesys dar iki raštelio pasirašymo tapo keistas, yra visiškai nepagrįstas jokiais įrodymais, taip pat byloje nėra nustatyta, ar raštelio pasirašymo metu ieškovė gėrė vaistus, kas šiuo atveju yra esminė bylos aplinkybė. Subjektyvus liudytojų išreikštas ieškovės elgesio vertinimas, neapibrėžiant tikslaus laikotarpio, neturint jokių duomenų apie vaistų vartojimą konkrečiu laiku ir medicininių dokumentų, kurie galėtų tai pagrįsti, nėra pakankamas pagrindas teismui savavališkai ir nepagrįstai konstatuoti ieškovės būseną raštelio pasirašymo metu.

134) Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad ieškovė buvo įtakota, o sandoris buvo nenaudingas ieškovei, tačiau nepateikė nei vieno argumento, pagrindžiančio tokį sprendimą. Teismas nenustatė ir nepasisakė, kieno ir kokiomis aplinkybėmis ieškovė galėjo būti įtakota. Teismas nepasisakė, kuo pasireiškė sandorio nenaudingumas ieškovei, t.y. teismo sprendimas šioje dalyje yra visiškai nemotyvuotas. Pirmosios instancijos teismas taip pat neapibrėžė, kas ir kokiu būdu galėjo įtakoti ieškovę sudarant sandorį, taip pat kokią reikšmę ši įtaka galėjo turėti; tokiu būdu teismas grubiai pažeidė proceso teisės normas, tuo pačiu apsunkindamas apeliantės galimybes skųsti teismo nemotyvuotą sprendimą. Teismas nusprendė, kad tiek įrašai medicininiuose dokumentuose, tiek liudytojų parodymai patvirtino, kad ieškovė visą laiką suprato, jog bus atgaivinta jos vykdyta neformali veikla „Močiutės pasaka“. Vilniaus psichiatrinės ligoninės ekspertizėse apie ieškovės ligą yra nurodoma, kad ieškovė apie aplinką gali daryti klaidingus sprendimus, remdamasi neadekvačiomis detalėmis, taip pat yra užfiksuoti ieškovės menami verslo planai su kaimynais. Iš pateiktų dokumentų neįmanoma tiksliai identifikuoti, apie kokius planus ir su kokiais asmenimis yra kalbama, juolab to susieti su sandoriu, sudarytu tarp ieškovės ir apeliantės. Šiuo atveju teismas padarė prielaidą negrįsdamas jos jokiais įrodymais, nenustatęs ryšio tarp ieškovės turėtų planų ar idėjų, ieškovės ligos ir santykių su apeliante. Teismo posėdžių metu nei ieškovės liudytojai, nei pati ieškovė nesugebėjo identifikuoti, apie kokias patalpas investicijoms kalbama, o ieškovės pozicija dėl investicijų išreikšta ieškinyje pasikeitė teismo posėdžio metu. Ieškovės pozicija dėl ieškovės investicijų ir bendrų verslo planų su apeliante laikytina išimtinai neadekvačiais ieškovės samprotavimais, nepagrįstais realybe ir šmeižiančiais apeliantę kaip ugdomojo vadovavimo trenerę.

145) Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada apeliantė sužinojo ar turėjo sužinoti apie ieškovės ligą. Ši aplinkybė yra esminė sprendžiant restitucijos taikymo klausimą. Teisme liudijęs ieškovės vyras negalėjo patvirtinti, kada ir kokiu būdu apeliantei tapo žinoma apie tai, taip pat ar yra tiesiogiai sakęs apeliantei apie ieškovės ligą iki antrojo jos hospitalizavimo. Teisme liudijęs gydytojas patvirtino, kad tokia kaip ieškovės liga sergantys asmenys dažnai nuslepia apie vaistų vartojimą ar nevartojimą. Ne visoms byloje liudijusioms ieškovės draugėms buvo žinoma apie ieškovės ligą 2012 m. Apeliantei nesukėlė jokių abejonių ieškovės elgesys – ieškovė bendravo adekvačiai, diplomatiškai, mandagiai. Medicininiai duomenys apie sveikatos būklę nėra viešai prieinami, todėl apeliantė negalėjo gauti tokių duomenų prieš sudarant sandorį. Teisme liudijęs gydytojas taip pat patvirtino, kad sergančiųjų šizofrenija asmenų pagerėjimo metu kiti asmenys, kurie jų nepažįsta, gali nepastebėti ligos. Apeliantė 2013 m. gegužės 2 d. pervedė į ieškovės banko sąskaitą 3 000 EUR (t.y. proporcingą sumos dalį už tą dalį paslaugų, kurios nebuvo suteiktos dėl ieškovės paaiškėjusios ligos ir ieškovės atsisakymo toliau bendradarbiauti su apeliante). Akivaizdu, kad apeliantė elgėsi sąžiningai ir rūpestingai, o teismo sprendimas taikyti vienašalę restituciją yra nepagrįstas ir neteisėtas.

156) Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kuo pasireiškė apeliantės (atsakovės) neteisėtas elgesys, ir koks yra priežastinis ryšys, neidentifikavo žalos, jos laipsnio ar apimties. Teismas sprendime nurodė ieškovės pasakotas aplinkybes, kad ieškovė, įkalbėta atsakovės, nutraukė medikamentinį gydymą, buvo antra kartą hospitalizuota, neapsikentusi motinos neadekvataus elgesio, iš namų išėjo vidurinioji dukra, namuose prasidėjo nesutarimai, tačiau nenurodė, ar tai vertina kaip neturtinę žalą, ir kaip iš viso vertina šiuos ieškovės pasakymus. Pirmą kartą ieškovė buvo hospitalizuota dėl psichinio sutrikimo dar iki pažinties su apeliante. Jau pirmo hospitalizavimo metu ieškovė pasireiškė dauguma nurodytų sutrikimų – ieškovė negalėjo tinkamai vertinti aplinkos, elgėsi neadekvačiai, ir pan. 2012 m. spalio 19 d. ieškovė buvo išrašyta iš psichiatrinės ligoninės ne dėl visiško pasveikimo, o todėl, kad ieškovės vyras paprašė savo iniciatyva ją išrašyti anksčiau. Ieškovės vyras patvirtino, kad ne iš karto kreipėsi pas gydytojus sužinojęs, kad ieškovė nutraukė vaistų vartojimą, taip pat nuolat neprižiūrėjo, ar ieškovė geria vaistus, nors ir buvo gydytojams įsipareigojęs tai daryti. Apeliantė nebuvo ir negalėjo būti atsakinga už ieškovės gydymą. Kadangi apeliantė nėra gydytoja, neturi medicininio išsilavinimo, ji neturi teisės nei skirti, nei nutraukti gydymo. Ugdomojo vadovavimo paslaugos nėra niekuo susijusios su psichiatrija, medikamentiniu gydymu ar bet kokiu kitu gydymu. Šioje srityje apeliantė neveikė. Apeliantė nenutuokė apie ieškovės būseną sudarydama su ja sandorį, teikdama paslaugas sąžiningai ir apdairiai, atsakovė niekada nepriimtų į klientus asmens, kuris serga psichine liga, vartoja psichotropines medžiagas, ar turi kitų rimtų sveikatos sutrikimų, nėra blaivaus mąstymo. Teismo posėdžio metu ieškovės vyras pasakė, kad po susitikimų su apeliante ieškovė būdavo pakylėtos nuotaikos, euforijoje, entuziazme – suprantama, kad tokie požymiai negalėjo sukelti įtarimų apeliantei, kuri ir siekia asmenybės ugdymo. Apeliantė neatliko jokių veiksmų, kurie galėtų būti pripažinti neteisėtais. Pirmosios instancijos teismas neidentifikavo, kokiu būdu apeliantės teikiamos ugdomojo vadovavimo paslaugos gali turėti priežastinį ryšį su ieškovės nurodoma žala. Nesutarimai šeimoje, ligos progresavimas arba pokyčiai, vaistų nutraukimas negali pagal savo turinį ir prigimtį būti ugdomojo vadovavimo paslaugų teikimo pasekmėmis ir rezultatais.

167) Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia teismų praktika vadovaujasi, o taip pat nepagrindė, kokiais įrodymais rėmėsi nustatydamas neturtinės žalos dydį. Teismas nepateikė nei vieno motyvo, kodėl ieškovės neturtinę žalą įvertina būtent tokia suma, taip pat, kuo būtent pasireiškė ieškovės patirta neturtinė žala. Būtent dėl ieškovės ir jos vyro veiksmų apeliantė neteko darbo, todėl būtent apeliantė, o ne ieškovė, patyrė žalą dėl susiklosčiusių tarp šalių santykių.

17Ieškovė J. K. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės D. L. apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimą palikti nepakeistą; iš D. L. ieškovės naudai priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais argumentais:

181) Ieškovės reikalavimo teisinis pagrindas buvo CK 1.89 straipsnis, todėl teismas pagrįstai nagrinėjo bylos aplinkybes, susijusias su sandorio negaliojimu dėl to, jog jį pasirašant nebuvo vienos iš šalių tikrosios valios, nes ši šalis, pasirašydama raštelį ir perduodama pinigus atsakovei, buvo tokios būsenos, kai negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog byloje nebuvo atliekama psichiatrinė ekspertizė, atsižvelgė į šalių nurodytas aplinkybes dėl raštelio pasirašymo ir pinigų perdavimo, į VšĮ Respublikinės Vilniaus psichiatrijos ligoninės pateiktų ieškovės ligos epikrizių Nr. 20126287 ir Nr. 20127979 duomenis, IĮ „Tvinksnis“ gydytojos pateiktą išrašą iš medicininių dokumentų, liudytojų L. B.-T., R. K., A. A., M. D. L., ieškovę daug metų gydančio gydytojo psichiatro V. S. parodymus, atsakovės pateiktus rašytinius įrodymus. Taigi, teismas bylos įrodymų viseto pagrindu nustatė, jog sandoris negaliojo, nes buvo sudarytas vienai šaliai turint valios trūkumų. Pinigų perdavimo tikslas, neva nurodytas raštelyje, nėra esminė bylos aplinkybė, nes teismas konstatavo, jog ieškovė negalėjo suprasti raštelio esmės ir pasekmių. Tačiau nesutiktina ir su tuo, kad teismas netyrė pinigų perdavimo tikslo. Teismo sprendime išdėstytas išsamus raštelio vertinimas, nustatyti jo taisymai ir pinigų perdavimo faktas. Teismas pažymėjo, jog pinigų sumokėjimo fakto šalys neginčijo, tačiau tarp šalių kilo ginčas dėl to, už ką šie pinigai buvo sumokėti ir toliau išdėstė šalių nurodytus motyvus dėl raštelio surašymo ir kaip jos vertino raštelio surašymo tikslą. Teismas nustatė, jog atsakovė teigė, kad pinigus ji paėmė už individualias pamokas ir tai buvo įteisinta tokiu rašteliu, o ieškovė nurodė, jog ji manė, kad pinigus moka už patalpų remontą, kuriose kartu su atsakove įkurs klubą ar ugdymo centrą, o raštelį pasirašė, nes to prašė atsakovė, nors ir nesuprato kodėl. Teismas CK 1.89 straipsnį taikė taip, kaip yra nurodęs Lietuvos Auščiausiasis Teismas civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009, t. y. vertino duomenis apie ieškovės būseną sandorio sudarymo metu ir sudaryto sandorio turinį bei kitas reikšmingas aplinkybes. Ieškinio dalykui pagrįsti tinkamai taikęs materialinę teisės normą, teismas užtikrino civilinių teisinių santykių stabilumą.

192) Apeliantė nepagrįstai teismo nurodytą sprendimo motyvą – jog kritiškai vertina liudytojos V. M. parodymus, įvertino kaip teismo šališkumą. Tirdamas įrodymų visetą, teismas konstatavo, jog atsakovės į bylą pateikti rašytiniai įrodymai, jos liudytojų – V. M. ir R. K., parodymai nepaneigė ieškovės išdėstytų aplinkybių. Taigi, jau vien dėl paminėto yra aišku, kad teismas tyrė visus atsakovės įrodymus. Teismas kritiškai vertino V. M. liudijimą, kadangi ji pati prisipažino, kad yra atsakovės prodiuserė, t. y. ją su atsakove sieja darbo, verslo santykiai. Tokia liudytoja gali būti šališka, suinteresuota įtikti atsakovei ir pan. Be to, V. M. su atsakove pradėjo bendrauti tik nuo 2014 m. pradžios, taigi ji netgi nieko reikšmingo, išskyrus tai, kad atsakovė jai tuomet suteikė „koučingo“ paslaugas, ir negalėjo nurodyti. Ši liudytoja, kaip ir R. K., nėra mačiusios ieškovės ir apie šalių tarpusavio santykius nieko nežino.

203) Apeliantė nurodė, jog gerdama vaistus ieškovė gali suprasti savo veiksmus ir savarankiškai priimti sprendimus, pavyzdžiui, pati kreipėsi su ieškiniu į teismą, sudarė su advokate sutartį, gali dalyvauti teismo posėdžiuose ir pan. Ieškovė šiai išvadai neprieštarauja, tačiau šioje byloje pateikti įrodymai, jog tuo metu, kai ieškovė atsakovei atidavė savo dukros mokslams skirtus pinigus, ji negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ir jų valdyti, nes negėrė psichotropinių vaistų ir buvo priklausoma nuo atsakovės. Vilniaus rajono centrinės poliklinikos Psichikos sveikatos priežiūros gydytojas V. S. patvirtino, jog, negerdami vaistų, tokie ligoniai kaip ieškovė labai lengvai gali būti įtakojami kitų asmenų, jais lengva manipuliuoti, jie nieko neklauso, patys geriau viską žino, gali nesuprasti savo veiksmų reikšmės, labai paprastai galėtų atiduoti pinigus ir to net nesureikšminti. Negeriant vaistų, liga progresuoja. Liga pasireiškia staigiai, haliucinacijomis, psichoze, nemiga ir pan. Apeliantė nepagrįstai nurodo, jog byloje nėra nustatyta, ar raštelio pasirašymo metu ieškovė gėrė vaistus. Pirma, byloje liudijo asmenys, kurie raštelio pasirašymo ir pinigų perdavimo metu buvo artimiausi ieškovei – vyras, dukra, draugės, todėl gerai žinojo jos tuometinę būseną, ieškovės prieraišumą prie atsakovės ir jos, kaip profesoriaus V. L. padėjėjos, garbinimą. Liudytojai buvo apklausiami griežtai laikantis proceso, t. y. atskirai vienas nuo kito, tačiau jų parodymai buvo aiškūs ir nuoseklūs. Antra, ieškovės vyras ir L. B. – T. tuo metu bendravo su abejomis šalimis. Trečia, į bylą pateikti neginčijami medicininiai duomenys, apklaustas gydantis gydytojas. L. B. – T. teismui nurodė, kad buvo matyti, jog J. elgesys buvo keistas, taip pat jai kėlė įtarimus ir atsakovė, todėl pasakė ieškovei saugotis D. L., tačiau jų nebuvo galima išskirti. Per pirmąjį susitikimą Žydų centre D. L. jai sakė, kad turi svajonę kurti mokyklą, dvasinį centrą, klausė gal ji žino žmonių, kurie norėtų prisidėti. D. L. domėjosi jos būsena, klausė gal gali padėti, nes moka padėti išeiti iš krizių žmonėms, gali daryti mokymus. Pasak šios liudytojos, J. irgi tą žinojo, bet nežinojo apie jokias sumas, manė, kad D. tai gali daryti altruistiškai, kaip draugė, kuri stengiasi padėti kitai draugei. L. B.-T. teigė, kad kartą paskambino D. telefonu ir paklausė, ar ji žino, kad J. vartoja vaistus. Prašė, kad L. T. skambintų R. (ieškovės vyrui) ir praneštų, kad J. negertų vaistų, nes jie blogai ją veikia. Liudytoja teigė, kad D. L. buvo gerai žinoma J. sveikatos būsena, ji žinojo, kad J. geria vaistus. Atsakovė sakė, kad mano, jog J. reikėtų psichologo pagalbos, kad J. problemos yra tik dėl vyro, J. neserga. Tuo pačiu L. T. paneigė, kad prašė mokyti J., įkalbinėjo atsakovę tai daryti, teigdama, kad pirmą kartą girdi tokią nesąmonę. Ieškovės dukra A. A. nurodė, kad 2012 m. gruodį išėjo iš namų dėl mamos elgesio. Žinojo, kad ji susipažino su V. L. padėjėja, labai draugauja. Nurodė, kad profesorius buvo didelis mamos autoritetas, išgydė sesę, be to, mama dirbo su jo sūnumi V.. Mamai taip blogai, kaip gruodžio mėnesį, niekada nebuvo. Ji turėjo gerti vaistus, kai grįžo iš ligonines, bet vėliau jų nebegėrė, nes gėrė homeopatinius. Manė, kad klausė D. ir ja pasitikėjo. Kai buvo šalta, visi pastebėjo, kad mama neadekvačiai elgėsi, to nebuvo įmanoma nepastebėti. Mama buvo pakylėta, kalbėjo apie „Močiutės pasakos“ atgaivinimą, darbą ateityje. Į bylą pateiktas ir kitos dukros – U. G. A., bylos nagrinėjimo metu dirbusios užsienyje, laiškas, kuriame ji taip pat nurodo apie moterį D., kuria pasitikėjo mama, kuri liepė negerti vaistų, kadangi jie jai kenkia, daro ligonį. Ta moteris labai jai padeda, žada, kad ji greičiau pasveiks ir kurs verslą, teigė kad moteris žino, kaip padaryti, kad naujas verslas klestėtų ir pan., kad viskas labai rimta, nes su moterimi susimetė kažkiek tūkstančių. U. išdėstė savo nuomonę, jog mamos ligos pasikartojimui dar sykį turėjo įtakos moteris, kuri jai liepė negerti vaistų. M. D. L. teisme liudijo, jog buvo galima suprasti, kad J. serga, nes daug entuziazmo, sunku susikalbėti, sunku suprasti, kas vyksta, jokios pagarbos R., jog ieškovė sakė, kad susipažino su D. ir vykdys veiklą, davė pinigus, ar nuomai, ar remontui, kur vyks veikla, ten moteris ves „koučingą“, o ji „Močiutės pasaką“ atkurs, sakė, kad negeria vaistų, pykosi abi dėl vaistų, niekada apie pamokas su D. nekalbėjo. Kai J. suprato, kad atidavė pinigus, skirtus U., labai dėl to išgyveno. Ieškovės vyras R. K. teigė, kad apie ligą atsakovė žinojo jau per pirmą susitikimą, nes ieškovė jai buvo pasipasakojusi net intymias detales. Per pirmąjį jo ir atsakovės susitikimą atsakovė jam pardavė knygą apie dianetiką, įtikinėjo, jog psichikos ligonius psichiatrai „nugydo“, „padaro daržovėmis“, kad galima gydytis kaip moko scientologija, taip buvo išgydytas jos sūnus, kuris dabar pats gydo kitus ir pan. Kai žmona jau antrą kartą gulėjo ligoninėje, D. L. teigė, kad reikia ištrūkti iš ligoninės, kad tik scientologija gali ją išgydyti, R. davė diskelius apie scientologijos mokymus ir gydymą. Žinojo, kad kuria verslo planus su atsakove, tačiau, kad jai atidavė pinigus sužinojo tik tuomet, kai žmona pasakė jau gulėdama ligoninėje. Susipažinusi su atsakove, žmona klausė tik jos, jo santykiai su ieškove pradėjo blogėti, buvo kalbama net apie skyrybas, o iki tos pažinties santykiai buvo labai gražūs. Po pirmojo hospitalizavimo ieškovė gėrė vaistus, tačiau po pažinties su atsakove juos nutraukė, bet koks raginimas gerti vaistus buvo sutinkamas itin priešiškai, jo ieškovė neklausė, klausė tik atsakovės. Liudytojas buvo įsitikinęs, kad jokie mokymai nevyksta, kad tai draugystė, apie mokymus sužinojo tik teisme. Anot šio liudytojo, tik aklas galėjo nepastebėti, kad liga progresuoja. Ligos eiga pasidarė ūmi, nekontroliuojama, todėl skubiai, bei siekiant išgelbėti ieškovei gyvybę, jis iškvietė medikus ir policiją. Tada ieškovė, matant keturių metų dukrytei, medikų ir policijos buvo išvežta į psichiatrinę ligoninę. J. patyrė siaubingus išgyvenimus, nes viską matė sergantis angina vaikas, kuris važiavo kartu, nes nebuvo kur palikti, vaiką buvo ištikusi isterija. Pati ieškovė taip pat išsamiai išdėstė aplinkybes, paaiškino, kad susipažinusi su profesoriaus padėjėja ja labai pasitikėjo, jai jau per pirmą susitikimą kavinėje pasipasakojo apie savo ligą. Ieškovė nurodė, jog atsakovei į sekantį susitikimą atnešė nuo vaistų dėžutes, pakuotes, tada atsakovė liepė jai nutraukti gydymąsi, nes tai labai žalinga jos sveikatai. Jokių mokymų nebuvo, susitikusios jos kalbėjo apie šeimas, vaikus, atsakovė rodė nuotraukas, pasiūlė veiklą jos patalpose, suprato, kad jos yra netoli ( - ) g., tačiau bus laisvos po Naujų metų, nes yra išnuomotos. Pati D. L. nurodė 6 000 EUR sumą centro kūrimui. Ieškovė ketino atkurti „Močiutės pasaką“, galvojo, kad bus mokymai dvasinio ugdymo, ketino dirbti su vaikais. Manė, kad, kai pradės dirbti centras, ji atgaus pinigus, todėl pinigų perdavimą atsakovei suprato kaip investiciją. Atsakovė liepė jai, jos vyrui ir dukrai atlikti Oksfordo testą, manė, kad tai padės jos gydymui.

214) Apeliantės argumentas, kad teismas nenustatė kieno ir kokiomis aplinkybėmis ieškovė galėjo būti įtakota ir kuo pasireiškė sandorio nenaudingumas ieškovei ir todėl sprendimas šioje dalyje yra nemotyvuotas, taip pat yra nepagrįstas. Pirma, net ir naudingas sandoris gali būti panaikintas, jeigu jis sudarytas nesuprantant jo reikšmės, šiuo atveju svarbu nustatyti, ar buvo šalių valia jį sudaryti. Apeliantė teigia, kad sandorį šalys sudarė laisva valia, tačiau toks teigimas reiškia, kad apeliantė nesuvokia, kad sergantis psichikos liga asmuo negali išreikšti valios, nes jis nesupranta savo veiksmų reikšmės ir pasekmių. Be to, pati atsakovė neginčijo, kad tai ji paprašė ieškovės parašyti jos diktuojamą tekstą, kad būtent ji buvo šio raštelio iniciatorė, taigi tiesiogiai darė įtaką sandorio sudarymui. Šią aplinkybę teismas taip pat įvertino, todėl nesuprantamas apeliantės argumentas, kad nebuvo nustatyta, kas įtakojo sandorio sudarymą. Teismas vertino sandorio sudarymo aplinkybes ir patį raštelį, atsižvelgė, jog pati atsakovė teismo posėdyje negalėjo patikslinti nei raštelyje taisytų paslaugų suteikimo datų, nei paslaugų teikimo laiko, intensyvumo, kodėl taip skiriasi raštelio apatinė ir viršutinė dalys, kodėl nėra jos parašo, kodėl raštelio tekstas nėra vientisas, pripažino, kad pati padiktavo raštelio tekstą. Įvertinęs įrodymus, teismas pagrįstai sprendė, jog sandoris buvo nenaudingas ieškovei. Keista būtų teigti priešingai, jeigu yra žinomas faktas, kad psichikos liga sirgęs žmogus perdavė didžiulę pinigų sumą, kuriuos ketino investuoti į savo vaiko mokslus, vos kelias savaites pažįstamam žmogui, kuris vėliau net rišliai nesugebėjo paaiškinti, už ką gavo pinigus. Bylos liudytojai L. B.-T., A. A., R. K. ir M. D. L. patvirtino, kad profesoriaus padėjėja darė didžiulę, tuo metu esminę, įtaką ieškovei, kad ieškovė jiems tvirtino, jog pinigus perdavė atsakovės patalpų remontui. Dar gerokai iki teismo, 2013 m. vasario 1 d. epikrizės anamnezėje fiksuota, jog ieškovė po gydymo stacionare nesigydė, „paskutiniais mėnesiais niekur nedirbo, bandė sudarinėti projektus su neaiškiomis personomis, su L. patarėja, kuriai pacientė atidavė didelę sumą pinigų patalpų remontui“. Būtų neįtikinama, jeigu ieškovė, paguldyta į stacionarą kritinėje būsenoje, kartu būtų pradėjusi ruoštis šiai bylai, jau iš anksto apgalvojusi, ką pasiūlyti medikams įrašyti į jos ligos anamnezę. Iš raštelio analizės matyti, kad jame nėra D. L. parašo, datos, akivaizdžiai matosi taisymai kitu rašikliu. Pinigų paėmimo data, jeigu laikyti, kad ji yra ta, kurią nurodė ieškovė raštelyje – 2012 m. lapkričio 20 d., akivaizdžiai nesutampa su „treniruočių“ pradžia, kuri yra kažkokia diena spalio mėnesį, nors spalio mėnesį iš J. K. atsakovė jokių pinigų fiziškai priimti negalėjo, nes neginčytinai byloje nustatyta, jog ieškovė su atsakove susipažino tik per L. K. dailės parodos pristatymą Lietuvos Respublikos Seime 2012 metų lapkričio 5 d. Įvertinus atsakovės pamąstymą apie tai, kad jos dalis galėjo būti kažkokio jau buvusio užrašo dalis, taip pat negali atitikti tikrovės. Apeliantė skundžiasi, kad teismas neįvertino išimtinai neadekvačių ieškovės samprotavimų dėl bendrų su atsakove verslo planų kūrimo, nes Vilniaus psichiatrinės ligoninės ekspertizėse apie ieškovės ligą yra nurodoma, kad ieškovė „apie aplinką gali daryti klaidingus sprendimus, remdamasi neadekvačiomis detalėmis“. Teismo sprendimas įrodo, kad teismas būtent taip ir įvertino ieškovės elgesį ginčijamo sandorio sudarymo metu. Teismas pagrįstai konstatavo, jog ieškovė negalėjo suprasti savo veiksmų (t.y. elgesio) reikšmės.

225) Teismo sprendimo motyvuojančiojoje dalyje išdėstyti teismo motyvai, išvados, padarytos ištyrus įrodymus, neabejotinai leidžia teigti, kad atsakovės elgesys buvo neteisėtas, nes atsakovė, žinodama apie ieškovės ligą, skatino ieškovę negerti vaistų, propagavo scientologijos mokslą. Dėl to ieškovė nustojo vartoti vaistus ir netrukus jos sveikata ėmė blogėti, iš namų išėjo dukra, namuose prasidėjo nesutarimai. Teismas tai įvertino kaip ieškovės patirtus emocinius išgyvenimus, kuriuos atlygino tam tikra pinigų suma. Teismas teisingai pažymėjo, kad piniginė kompensacija yra tik tam tikra satisfakcija, kiek galima teisingiau kompensuoti nukentėjusiosios neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Teismas vadovavosi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuota nuostata, kad sveikata yra prigimtinė vertybė, kurios pažeidimas gali sukelti dvasinius išgyvenimus, ypač sunkius bei skausmingus padarinius, todėl žalos sveikatai padarymo atvejais paprastai priteisiamos didesnės piniginės kompensacijos. Teismo konkrečių Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nagrinėtų bylų pavyzdžių neįvardijimas sprendime jo nedaro neteisėtu, nemotyvuotu, nes nuo to nesikeičia išaiškinimo ar suformuotos praktikos pagrindinis principas. Šiuo atveju atsakovė pasikėsino į J. K. sveikatą, nes įtikino ją nebevartoti profesionalių gydytojų paskirtų vaistų. Gydytojas V. S. teismui paaiškino, kad pacientei būtina visa gyvenimą vartoti vaistus, nustojus tai daryti, liga progresuoja. R. K. ir dukra A. A. nurodė, kad pirmą kartą išėjusi iš ligoninės ieškovė gėrė vaistus, bet po pažinties su atsakove ją priversti tai daryti buvo neįmanoma, nes ji klausė tik atsakovės. Apeliacinio skundo argumentas, kad apeliante negalėjo gydyti ieškovės, nes nebuvo gydytoja, o teikė „koučingo“ paslaugas, yra neįrodytas.

236) Žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecijos teisė, pagrįsta visapusišku ir objektyviu teismo įsitikinimu. Priteisdamas 7 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, teismas vadovavosi ne tik įrodymais, bet ir sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais. Prašomos atlyginti ieškovės patirtos neturtinės žalos atlyginimas, įvertinus visas jos patirtas kančias, yra nedidelis, nes ieškovė ne siekė iš šio atlyginimo praturtėti, bet būtent – siekė satisfakcijos. Šiuo metu Europos teismų praktika prievartinį žmogaus gydymą psichiatrijos ligoninėje pripažįsta tolygiu žmogaus laisvės atėmimui, atliekant bausmę įkalinimo įstaigoje. Tai akivaizdžiai įrodo, kokias sunkias pasekmes ieškovei sukėlė neatsakingas, kaltas atsakovės elgesys. Todėl teismas teisingai ir sąžiningai nustatė atlygintinos žalos dydį. Teismas neprivalo detaliai sprendime aptarti visų aplinkybių, pakanka tik, kad jos, remiantis įrodymais, būtų nustatytos.

  1. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

24Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas taip pat ex officio patikrina, ar nėra absoliučių ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnis). Absoliučių ginčijamo sprendimo negaliojimo pagrindų kolegija nenustatė.

25Tarp bylos šalių kilęs ginčas dėl tarp jų sudaryto sandorio negaliojimo CK 1.89 straipsnio pagrindu ir sandorio negaliojimo teisinių pasekmių, taip pat ieškovei padarytos neturtinės žalos fakto bei dydžio.

26Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas veiksnus, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, sudarytas sandoris gali būti teismo tvarka pripažintas negaliojančiu pagal šio fizinio asmens ieškinį. Pasisakydamas dėl CK 1.89 straipsnio aiškinimo ir taikymo Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra nurodęs, kad teismai, nagrinėdami ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu, kai sandorį sudarė fizinis asmuo, negalėjęs suprasti savo veiksmų reikšmės, turi atsižvelgti į duomenis apie šio asmens būseną sandorio sudarymo metu ir į sudaryto sandorio turinį (sandorio naudingumą ar žalingumą, pagrįstumą ir kita). Asmens būseną, kaip juridinį faktą, gali patvirtinti teismo psichiatrinė ekspertizė, tačiau teismas privalo vertinti ir kitus įrodymus, patvirtinančius ar paneigiančius tam tikrą asmens būseną sandorio sudarymo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-451/2005; 2009 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2009). Sandoris, sudarytas asmens, negalinčio suprasti savo veiksmų reikšmės, neturi esminio sandorio elemento – sandorį sudariusio asmens valios sukurti civilinius teisinius santykius, todėl tokio sandorio galiojimui neturi esminės reikšmės aplinkybė, ar kita sandorio šalis žinojo apie tai, kad jos kontrahentas negali suprasti savo veiksmų esmės. Ši aplinkybė gali būti svarbi tik teismui sprendžiant dėl tokio sandorio negaliojimo teisinių padarinių.

27Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu CK 1.89 straipsnio pagrindu, išsamiai ir visapusiškai įvertino byloje surinktus įrodymus apie ieškovės sveikatos būklę ginčijamo sandorio sudarymo metu, sudaryto sandorio pobūdį ir turinį. Kolegija, sutikdama su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, jų nekartoja. Pažymėtina, kad pati apeliantė iš esmės neginčija fakto, jog ieškovė dėl savo ligos gali neadekvačiai vertinti susiklosčiusią situaciją. Nesutikimą su ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo išvadomis apeliantė grindžia keletu argumentų: kad byloje nenustatyta, jog ginčo sandorio metu ieškovė buvo nutraukusi jai paskirtų vaistų vartojimą (tuo tarpu vartodama vaistus ieškovė gali suvokti savo veiksmus ir jų pasekmes), ir kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo išvados dėl sandorio nenaudingumo ieškovei. Kolegija pažymi, kad įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį teismas gali pripažinti nustatytu faktą, net jei dėl jo egzistavimo lieka tam tikrų abejonių, tačiau byloje surinktų įrodymų visetas leidžia manyti esant labiau tikėtina šį faktą buvus, nei jo nebuvus (Žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002). Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad byloje surinktų įrodymų visetas: ieškovės paaiškinimai, byloje apklaustų liudytojų, įskaitant ir liudytoją L. B. – T., giminystės ryšiais nesusijusia su nei viena iš proceso šalių, parodymai, išrašai iš ieškovės medicininių dokumentų (b.l. 112), leidžia teigti esant labiau tikėtina, kad ieškovė jai paskirtų vaistų vartojimą nutraukė įtakota atsakovės nuomonės dėl šių vaistų žalingumo. Byloje surinktais įrodymais nustatyta, kad atsakovė propoguoja scientologijos idėjas, o šios teorijos priešiškumas tradiciniams psichikos sveikatos gydymo metodams yra visuotinai žinomas. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas ieškovės galimybes suvokti savo veiksmų reikšmę, visiškai pagrįstai atsižvelgė ir į raštelio, kuriuo įformintas tarp šalių sudarytas sandoris, turinio neaiškumą (visiškai neaišku, kokio pobūdžio paslaugos, kokia apimtimi ieškovei bus teikiamos), sandorio kainą, ir pagrįstai nurodė, kad adekvačiai situaciją suvokiantis asmuo nebūtų sudaręs pakankamai didelės vertės sandorio dėl neaiškaus turinio ir apimties paslaugų teikimo. Visos šios aplinkybės leido pirmosios instancijos teismui daryti pagrįstą išvadą dėl šalių sudaryto sandorio negaliojimo CK 1.89 straipsnio pagrindu.

28Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, atsiranda sandorio negaliojimo pasekmė – dvišalė restitucija (CK 1.89 straipsnio 2 dalis, 1.80 straipsnio 2 dalis). Tam tikrais atvejais, pripažinus sandorį negaliojančiu, galimas ir civilinės atsakomybės taikymas. Pavyzdžiui, CK 1.89 straipsnio 2 dalyje, kurioje nustatyta, kad, pripažinus negaliojančiu sandorį, sudarytą asmens, sandorio sudarymo metu buvo tokios būsenos, kad negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, šaliai, kuri sandorio sudarymo metu negalėjo suprasti savo veiksmų reikšmės ar jų valdyti, tos šalies turėtas išlaidas, taip pat jos turto netekimą ar sužalojimą atlygina antroji šalis, jeigu ši antroji šalis žinojo ar turėjo žinoti, kad su ja sandorį sudaręs asmuo buvo tokios būsenos. Restitucija ir civilinė atsakomybė yra savarankiškos prievolės, atsirandančios skirtingais pagrindais ir atliekančios skirtingas funkcijas. Restitucija, kaip sandorio negaliojimo padarinys, yra taikoma tarp pripažinto negaliojančiu sandorio šalių, jos tikslas – šalių grąžinimas į status quo. Restitucija remiasi idėja, pagal kurią turi būti atkurta dėl neteisėto sandorio pažeista šalių turtinės padėties pusiausvyra, tuo tarpu taikant civilinę atsakomybę kaltajam asmeniui uždedama papildoma turtinio pobūdžio pareiga. Tam, kad būtų galima taikyti civilinę atsakomybę, būtinos keturios sąlygos: neteisėti veiksmai, žala (nuostoliai), priežastinis ryšys ir kaltė (išskyrus įstatymo ar sutarties numatytus atvejus, kai atsakomybė atsiranda be kaltės), tuo tarpu restitucija pripažinus sandorį negaliojančiu taikoma automatiškai. Tiek restitucija, tiek nuostolių atlyginimas yra savarankiški civilinių teisių gynybos būdai, kuriuos, kreipdamasis į teismą, pasirenka ieškovas. Nagrinėjamoje byloje ieškovė nereiškė reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo pagal CK 1.89 straipsnio 2 dalį. Pirmosios instancijos teismas ginčijamu sprendimu rėmėsi nurodyta nuostata taikydamas restituciją, o ne spręsdamas dėl nuostolių atlyginimo. Apeliantės argumentai, susiję su jos nežinojimu apie ieškovės būseną sudarant ginčijamą sandorį, nėra teisiškai reikšmingi restitucijos taikymui.

29Sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatytu pagrindu ir pagal šio straipsnio 2 dalį taikant CK 1.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus padarinius, viena negaliojančio sandorio šalis privalo grąžinti kitai šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija), o kai negalima grąžinti to, ką yra gavusi, natūra, – atlyginti to vertę pinigais, jeigu įstatymai nenustato kitokių sandorio negaliojimo padarinių. Kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad tinkamam restitucijos taikymui svarbu, be kita ko, nustatyti, ką pagal negaliojantį sandorį gavo jo šalys. Teismas tai nustato byloje esančių įrodymų, įvertintų laikantis įrodymų vertinimo taisyklių, pagrindu. Nagrinėjamoje byloje neginčijamai nustatyta, kad ieškovė yra sumokėjusi atsakovei 6 000 EUR sumą, iš kurių 3 000 EUR ieškovei yra grąžinti. Tuo tarpu atsakovė, įrodinėdama, kad jai, taikant restituciją, turi būti atlyginta ieškovei suteiktų paslaugų vertė, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, negalėjo nurodyti, kokios konkrečiai paslaugos už kokią sumą ieškovei buvo suteiktos. To apeliantė nenurodo ir apeliaciniame skunde. Vien tik susitarimo tarp šalių pasirašymas (įsipareigojimas teikti paslaugas) savaime neįrodo paslaugų ieškovei suteikimo fakto ir jų vertės. Esant tokioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu taikydamas restituciją, pagrįstai priteisė ieškovei iš atsakovės 3 000 EUR sumą. Byloje nenustačius, kad atsakovė ieškovei iš tiesų suteikė atlygintinių paslaugų už tam tikrą sumą, dvišalės restitucijos taikymas byloje nebuvo galimas.

30Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovei iš atsakovės 256,85 EUR (887 Lt) negautų palūkanų ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos. 256,85 EUR (887 Lt) palūkanų priteisimą teismas grindė CK 6.37 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Kolegija su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu nesutinka. Pagal CK 6.37 straipsnio 1 dalį, palūkanas pagal prievoles gali nustatyti įstatymai arba šalių susitarimai. Pirmosios instancijos teismas, ginčijamu sprendimu priteisdamas ieškovei palūkanas, įstatymo ar susitarimo, konkrečiu atveju numatančio atsakovės pareigą mokėti palūkanas, nenurodė. Iš ieškovės ieškinio turinio matyti, kad reikalavimą dėl palūkanų ieškovė grindė teisės normomis, numatančiomis nepagrįstą praturtėjimą, taip pat piniginės prievolės vykdymo termino praleidimo teisines pasekmes. Kolegija pažymi, kad, šalis siejant sutartiniams santykiams, nepagrįstą praturtėjimą reglamentuojančios teisės normos netaikytinos, kadangi, pripažinus atitinkamas sutartis negaliojančiomis, šalies teisės ginamos restituciją ir/ar nuostolių atlyginimą reglamentuojančių CK normų pagrindu. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, teismui taikant dvišalę restituciją, ieškovas, iš kuriuo dėl restitucijos taikymo priteisiamos atitinkamos pinigų sumos, tampa skolininku, o atsakovas, kuriam šios sumos priteisiamos, – kreditoriumi, ir juos sieja piniginė prievolė. Nors pripažintas negaliojančiu sandoris paprastai laikomas negaliojančiu nuo jo sudarymo momento (CK 1.95 straipsnio 1 dalis), tačiau kol nėra teismo sprendimo dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo, nė viena sandorio šalis neturi pareigos vykdyti restituciją ir grąžinti viena kitai, ką yra gavusi pagal sandorį. Taigi pripažinus sandorį negaliojančiu ir taikant restituciją nėra pripažįstama jau praeityje egzistavusi prievolė, o sukuriama nauja restitucijos prievolė, kurios atsiradimo momentas – teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimas. Kai dėl restitucijos taikymo tarp šalių atsiranda piniginė prievolė, yra pagrindas taikyti CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir priteisti kreditoriui iš skolininko procesines palūkanas, kurios skaičiuojamos nuo teismo sprendimo, kuriuo taikoma restitucija, įsiteisėjimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. gruodžio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-668-915/2015). Atsižvelgdama į tai kolegija panaikina ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria ieškovei iš atsakovės priteista 256,85 EUR (887 Lt) palūkanų ir šį ieškinio reikalavimą atmeta, o sprendimo dalį dėl procesinių palūkanų priteisimo pakeičia, nurodant, kad procesinės palūkanos ieškovei priteisiamos nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo dienos.

31Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais, jei ji padaryta asmens sveikatai. Savo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo ieškovė grindė tuo, kad atsakovė, žinodama apie ieškovės ligą, ir pasinaudodama savo įtaka ieškovei, įkalbėjo ieškovę nutraukti jai priskirtų vaistų vartojimą, skatino ieškovę užsiimti savigyda, dėl ko ieškovės sveikatos būklė pablogėjo, ieškovė buvo pakartotinai hospitalizuota, pablogėjo ieškovės santykiai su šeimos nariais. Apeliantė su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdama, kad jokių neteisėtų veiksmų ieškovės atžvilgiu neatliko, o jos ieškovei teiktos dvasinio ugdymo paslaugos niekaip nėra susiję su ieškovės liga ar jos sveikatos pablogėjimu.

32Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atmesdama atitinkamus apeliantės argumentus, kad įrodymų visetas leidžia spręsti, jog atsakovei buvo žinoma apie ieškovės sveikatos sutrikimus, apie tai, kad ieškovė vartoja vaistus, taip pat tai, kad atsakovė skatino ieškovę nutraukti jai paskirtų vaistų vartojimą. Pati apeliantė pripažįsta, kad ji neturi medicininio išsilavinimo, ir todėl neturi teisės nei skirti, nei nutraukti gydymo. Kolegijos vertinimu, asmens elgesys, kuomet jis, neturėdamas reikiamo išsilavinimo, suvokdamas kito asmens socialinį pažeidžiamumą dėl jo psichinės sveikatos būklės, naudodamasis savo turimu autoritetu ir įtaka skatina kitą asmenį nutraukti gydytojo skirtų vaistų vartojimą negali būti pripažintas teisėtu, bendrąją kiekvieno asmens pareigą elgtis apdairiai ir rūpestingai taip, kad nepadarytum kitam asmeniui žalos, elgesiu. Kadangi byloje surinkti įrodymai taip pat leidžia spręsti, kad paskirtų vaistų naudojimo nutraukimas lėmė ieškovės sveikatos pablogėjimą ir poreikį pakartotinei hospitalizacijai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad tarp neteisėtų atsakovės veiksmų ir žalos ieškovės sveikatai yra priežastinis ryšys. Apeliantės argumentai, kad ieškovės liga nėra pagydoma, nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių, susijusių su ieškovės sveikatos pablogėjimu dėl medikamentinio gydymo nutraukimo.

33Nustatęs, kad neteisėtais atsakovės veiksmais buvo padaryta žala ieškovės sveikatai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Neturtinės žalos dydžio nustatymo ypatybė yra ta, kad tikslus padarytos žalos laipsnis ir jo įvertinimas konkrečia pinigų suma nėra galimas, todėl konkretus žalos dydžio nustatymas yra paliktas bylą nagrinėjančio teismo diskrecijai. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Esminis neturtinės žalos atlyginimo kriterijus, sužalojus sveikatą, yra sveikatos pakenkimo pasekmės ir dėl nukentėjusiojo patirti dvasiniai išgyvenimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-371/2003; 2004 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-511/2004, kt.). Priteisdami neturtinės žalos atlyginimą teismai taip pat vadovaujasi teismų praktika šios kategorijos bylose. Kolegija sutinka su apeliantės teiginiu, kad ginčijamame sprendime nenurodyti konkretūs teismų sprendimai, kuriais, nustatydamas neturtinės žalos dydį, vadovavosi pirmosios instancijos teismas, tačiau toks procesinis pažeidimas savaime nėra pagrindas ginčijamam sprendimui panaikinti ar jam pakeisti (CPK 328 straipsnis, 329 straipsnio 1 dalis). Ginčydama pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje apeliantė nenurodo jokių argumentų, kodėl pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos dydis laikytinas neprotingu, neadekvačiu, ar neatitinkančiu teismų praktikos tokios kategorijos bylose, t.y. nepagrindžia ginčijamos pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies neteisėtumo ir/ar nepagrįstumo (CPK 320 straipsnis).

34Apeliantė taip pat nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo sprendimo dalimi dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi, apeliantės vertinimu, ieškovės ieškinį tenkinus iš dalies jai negalėjo būti priteistas visų turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas. Kolegija su šiuo apeliantės argumentu nesutinka. CPK 93 straipsnio 4 dalis leidžia bylą nagrinėjančiam teismui tam tikrais atvejais nukrypti nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgiant į šalių procesinio elgesio tinkamumą ir bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovės reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismo buvo pripažintas pagrįstu, o neturtinės žalos konkretaus dydžio nustatymas yra teismo diskrecija, teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovės reikalavimai buvo iš esmės pagrįsti, turėjo teisinį pagrindą vadovautis šia nuostata ir visas ieškovės turėtas bylinėjimosi išlaidas priteisti iš atsakovės.

35Kadangi apeliacinės instancijos teisme ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keičiamas, ieškovei iš atsakovės priteistos bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidos mažinamos iki 3 945 Lt (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Atsakovė pirmosios instancijos teisme turėjo 1 000 Lt advokato pagalbos išlaidų (b.l. 97). Atsižvelgiant į teismo atmestų ieškinio reikalavimų dalį, atsakovei iš ieškovės turėtų būti priteisiama 40 Lt bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidų, todėl kolegija šia suma sumažina ieškovei iš atsakovės priteisiamas bylinėjimosi išlaidas, nustatydama, kad galutinė ieškovei iš atsakovės priteisiama bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme išlaidu suma – 3 905 Lt (1 130,97 EUR).

36Apeliantė už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 547 Lt (158,42 EUR) žyminio mokesčio. Ieškovė turėjo 579 EUR advokato pagalbos apeliacinės instancijos teisme išlaidų. Atsižvelgiant į apeliacinės instancijos teismo tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį, ieškovei iš atsakovės priteisiama 549,5 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

37Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija

Nutarė

38Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

39Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti, sprendimo rezoliucinę dalį išdėstant taip:

40„Ieškinį tenkinti iš dalies.

41Pripažinti ieškovės J. K. ir atsakovės D. L. 2012 m. lapkričio 20 d. susitarimą negaliojančiu nuo jo sudarymo momento, taikyti restituciją ir iš atsakovės D. L., a.k. ( - ) ieškovės J. K., a.k. ( - ) naudai priteisti 3 000 EUR (10 350 Lt) sumą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos 3 000 EUR (10 350 Lt) sumos už laikotarpį nuo teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 2 027,34 EUR (7 000 Lt) neturtinės žalos atlyginimą bei 1 130,97 EUR (3 905 Lt) bylinėjimosi išlaidų“.

42Priteisti iš atsakovės D. L., a.k. ( - ) ieškovės J. K., a.k. ( - ) naudai 549,5 EUR bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.

Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2.
  1. Ginčo esmė
...
3. Ieškovė J. K. kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti 2012 m. lapkričio... 4. Ieškovė nurodė, kad su atsakove susipažino 2012 m. lapkričio 5 d. per L.... 5. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Nurodė, kad nedirbo jokioje valstybinėje... 6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimu ieškinį... 7. Teismas nurodė, kad šioje byloje atsakovė atsisakė prašymo skirti teismo... 8. Teismas pažymėjo, kad byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog dėl... 9. Apeliaciniu skundu atsakovė D. L. prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės... 10. 1) Pinigų sumokėjimo tikslas šioje byloje yra esminė aplinkybė, kurią... 11. 2) Pirmosios instancijos teismas sprendime nurodė, kad liudytoja teismo... 12. 3) Teismas konstatavo, kad ieškovės liga yra nepagydoma. Tą teismo... 13. 4) Pirmosios instancijos teismas taip pat nusprendė, kad ieškovė buvo... 14. 5) Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kada apeliantė sužinojo ar... 15. 6) Pirmosios instancijos teismas nenustatė, kuo pasireiškė apeliantės... 16. 7) Pirmosios instancijos teismas nenurodė, kokia teismų praktika vadovaujasi,... 17. Ieškovė J. K. atsiliepimu į atsakovės apeliacinį skundą prašo atsakovės... 18. 1) Ieškovės reikalavimo teisinis pagrindas buvo CK 1.89 straipsnis, todėl... 19. 2) Apeliantė nepagrįstai teismo nurodytą sprendimo motyvą – jog... 20. 3) Apeliantė nurodė, jog gerdama vaistus ieškovė gali suprasti savo... 21. 4) Apeliantės argumentas, kad teismas nenustatė kieno ir kokiomis... 22. 5) Teismo sprendimo motyvuojančiojoje dalyje išdėstyti teismo motyvai,... 23. 6) Žalos dydžio nustatymas yra teismo diskrecijos teisė, pagrįsta... 24. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo teisinis... 25. Tarp bylos šalių kilęs ginčas dėl tarp jų sudaryto sandorio negaliojimo... 26. Pagal CK 1.89 straipsnio 1 dalį fizinio asmens, kuris nors ir būdamas... 27. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas sandorį negaliojančiu CK 1.89... 28. Pripažinus sandorį negaliojančiu pagal CK 1.89 straipsnį, atsiranda... 29. Sandorį pripažinus negaliojančiu CK 1.89 straipsnio 1 dalyje nustatytu... 30. Ginčijamu sprendimu pirmosios instancijos teismas taip pat priteisė ieškovei... 31. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį, neturtinė žala atlyginama visais atvejais,... 32. Kolegija, įvertinusi byloje surinktų įrodymų visetą, sutinka su pirmosios... 33. Nustatęs, kad neteisėtais atsakovės veiksmais buvo padaryta žala ieškovės... 34. Apeliantė taip pat nesutinka su ginčijama pirmosios instancijos teismo... 35. Kadangi apeliacinės instancijos teisme ginčijamas pirmosios instancijos... 36. Apeliantė už apeliacinio skundo padavimą sumokėjo 547 Lt (158,42 EUR)... 37. Vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, kolegija... 38. Apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 39. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 11 d. sprendimą pakeisti,... 40. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 41. Pripažinti ieškovės J. K. ir atsakovės D. L. 2012 m. lapkričio 20 d.... 42. Priteisti iš atsakovės D. L., a.k. ( - ) ieškovės J. K., a.k. ( - ) naudai...