Byla A-662-1673-12
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės, sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovei advokatei Jurgitai Mikalauskienei, atsakovo atstovei I. G., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo UAB „If P&C Insurance AS“ skundą atsakovui Kauno miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas UAB „If P&C Insurance AS“ (toliau – ir Bendrovė) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės 51 125 Lt turtinės žalos atlyginimą.

5Paaiškino, kad 2008 m. kovo 28 d. Bendrovė su P. L. sudarė transporto priemonių draudimo sutartį, kuria nuo visų draudimo liudijime išvardintų draudiminių rizikų buvo apdraustas UAB „Danske lizingas“ priklausantis lengvasis automobilis Mazda CX-7. 2008 m. birželio 21 d., apie 18.50 val., prie ( - ), Kaune, esančio pastato ant šia gatve važiuojančio automobilio užvirto pakelėje augę medžiai ir smarkiai jį apgadino. Atlikus šiai transporto priemonei padarytos žalos įvertinimo veiksmus buvo nustatyta, kad transporto priemonės savininkas UAB „Danske lizingas“ dėl šio įvykio patyrė nuostolius, todėl pareiškėjas, vykdydamas draudimo sutarties sąlygas, jam išmokėjo 51 125 Lt draudimo išmoką ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punkto, 6.1015 straipsnio, 6.280 straipsnio 1 dalies, 6.50 straipsnio 2 dalies pagrindu įgijo atgręžtinio reikalavimo teisę į atsakingą už žalos padarymą asmenį. Pareiškėjo manymu, atsakovas buvo atsakingas už medžio būklės stebėseną ir priežiūrą, kuri užtikrintų, kad medis niekam nekeltų grėsmės. Nurodė Lietuvos Respublikos želdynų įstatymą, pagal kurį želdynai turi nekelti pavojaus žmonėms, statiniams, pastatams, saugiam eismui gatvėse, automobilių ir geležinkelių keliuose, o savivaldybių teritorijoje esančių medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo, taip pat želdinių būklės kontrolės vykdymo klausimus priskiria savivaldybėms. Pareiškėjo nuomone, pagal įvykio metu galiojusią Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 12 punkto redakciją savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga ir tvarkymas yra priskirtas savivaldybių funkcijoms, todėl būtent atsakovas turėjo pareigą tinkamai rūpintis jo teritorijoje esančių želdinių priežiūra bei apsauga, taip pat tuo, kad želdiniai nekeltų pavojaus kitų asmenų turtui. Paaiškino, kad nugriuvę medžiai augo savivaldybės teritorijoje, valstybinėje žemėje. Namo gyventojai nustatyta tvarka kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl šių medžių išpjovimo, atsakovas išdavė leidimą, tačiau jų pašalinimo darbų dėl aplaidaus neveikimo neatliko. Tvirtino, kad būtent atsakovo neveikimas, nevykdant jam pagal kompetenciją priskirtos funkcijos, o ne vėjas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis. Kadangi nagrinėjamu atveju yra visos būtinosios viešosios atsakomybės sąlygos, prašė skundą tenkinti ir priteisti iš Kauno miesto savivaldybės žalos atlyginimą bei 5 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Atkreipė dėmesį, kad ginčo atveju taikomas ne vienerių, bet sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, kadangi pareiškėjo ir atsakovo draudimo teisiniai santykiai nesieja. Pareiškėjo manymu, jis termino nepraleido, o jeigu praleido, prašė atnaujinti kaip praleistą dėl svarbių priežasčių – sąžiningo suklydimo.

6Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 85-90) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, kad pareiškėją ir atsakovą sieja būtent draudimo teisiniai santykiai, todėl ginčo atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 5 dalies 7 punkte nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Nurodė, kad draudimo išmoka automobilio savininkui UAB „Danske lizingas“ buvo išmokėta 2008 m. rugpjūčio 7 d., todėl pareiškėjas į teismą vėliausiai galėjo kreiptis 2009 m. rugpjūčio 7 d. Kadangi į teismą Bendrovė kreipėsi tik 2011 m. birželio mėnesį, darė išvadą, kad buvo akivaizdžiai praleistas skundo padavimo terminas. Nurodė CK 6.271 straipsnį, teigė, kad bylos duomenimis neginčijamai nustatyta, jog medis nuvirto veikiamas stipraus vėjo, t. y. nenugalimos jėgos, pažymėjo, kad šią aplinkybė įrodo byloje esanti Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 7 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas ir pavojingą meteorologinį reiškinį (vėjo greitis siekė 22 m/s) įvykio dieną. Nurodė CK 6.253 straipsnio 2 dalį, 6.212 straipsnį ir pažymėjo, kad, nesant pagrindo teigti, jog Kauno miesto savivaldybė neįvykdė įstatymuose nustatytos pareigos ar atliko neteisėtus veiksmus, ji turėtų būti atleidžiama nuo civilinės atsakomybės. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pripažino, jog draudimo išmoka išmokėta ne dėl neteisėtų valdžios institucijos veiksmų (tokiu draudimu automobilis draustas net ir nebuvo), bet dėl stichinės nelaimės. Dėl 5 procentų palūkanų priteisimo nurodė, jog CK 6.37 straipsnio 2 dalis ir 6.210 straipsnis nustato palūkanas civiliniams prievoliniams santykiams, o žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų priteisimo atveju viešoji teisė tokių palūkanų mokėjimo nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, nenumato, todėl tokios palūkanos negali būti priteisiamos.

8II.

9Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu skundą tenkino ir priteisė Estijos draudimo kompanijai „If P&C Insurance AS“ iš Kauno miesto savivaldybės 51 125 Lt turtinės žalos atlyginimą bei 5 procentus metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo 2011 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

10Nurodė CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalis, 1.125 straipsnio 7, 8 dalis, 6.1015 straipsnio 2 dalį. Pažymėjo, kad subrogacija, nustatyta CK 6.1015 straipsnyje, yra ne regresas, bet CK 6.101 straipsnio 4 dalyje nustatyta įstatyminė cesija, t. y. CK 6.1015 straipsnis yra vienintelis, kai įstatymo tai laikoma įstatymine cesija draudimo teisiniuose santykiuose. Atkreipė dėmesį, kad jau pati subrogacijos formuluotė (lot. subrogare – „pakeisti, išrinkti vietoje kito“) parodo kreditorių pasikeitimo būdą egzistuojančioje prievolėje, nes CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, nustatančių draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Pažymėjo, kad toks aiškinimas atitinka ir taisykles, suformuluotas Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. spalio 24 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-503/2005, atskleidžiant subrogacijos taikymo civilinės atsakomybės draudimo atveju esmę. Nurodė, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo (CK 1.125 str. 8 d.). Nurodė CK 1.127 straipsnio 4 dalį, atkreipė dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006. Darė išvadą, kad teismų priimtais sprendimais nustatyta, jog Estijos bendrovė ,,If P&C Insurance AS”, 2008 m. rugpjūčio 7 d. vykdydama draudimo sutarties sąlygas, išmokėjo draudimo išmoką, todėl ieškinio senaties termino eiga prasidėjo ne tuo metu, kai pareiškėjas gavo iš atsakovo atsakymą į pretenziją, bet nuo draudimo išmokos pervedimo dienos, t. y. 2008 m. rugpjūčio 7 d. Kadangi skundas Kauno apygardos administraciniam teismui paduotas 2011 m. liepos 7 d., laikė, kad, taikant CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas dėl žalos atlyginimo kreipėsi nepraleidęs įstatyme nustatyto termino.

11Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimą, rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2011 m. birželio 30 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A62-932/2011 suformuota praktika. Nurodė CK 6.246-6.249, 6.271 straipsnius, Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnį, nustatė, kad byloje nėra ginčo dėl paties įvykio fakto, žalos dydžio, pagrįsto byloje esančiais rašytiniais įrodymais, ginčas kilęs dėl to, ar medžiai ( - ) gatvėje, Kaune, ant transporto priemonės nuvirto esant pašaliniam poveikiui, dėl stipraus vėjo, ar dėl atsakovo, kaip valdžios institucijos darbuotojų neveikimo taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti.

12Nurodė Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktą, Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principą ir darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus ir ar atsakovas veikė, t. y. atliko veiksmus, kuriuos, vadovaudamasis teisės aktuose nustatytais reikalavimais, privalėjo atlikti. Nurodė Vietos savivaldos įstatymo (2008 m. sausio 18 d. redakcija, galiojusi įvykio metu) 7 straipsnį, šio straipsnio 12 punktą, Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą, nustatė, kad žemės sklypas, esantis adresu ( - ), Kaune, nesuformuotas nei nuosavybės, nei patikėjimo teise atsakovui - Kauno miesto savivaldybei, nepriklauso, tačiau ši aplinkybė, atsižvelgiant į Želdynų įstatymo nuostatas, nėra reikšminga, kadangi nagrinėjamu atveju tai yra valstybinis žemės sklypas ir yra atsakovo teritorijoje. Nurodė, kad byloje nepateikti jokie rašytiniai įrodymai, jog gyvenamojo namo ( - ) gyventojai yra teisėtai įgiję privačios žemės valdymo teisę ar žemę naudoja įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimų, sandorių ar kitais pagrindais, todėl darė išvadą, kad ginčo atveju įvykio metu jie negalėjo būti atsakingi už želdinių priežiūrą ir tuo pačiu už netinkamai prižiūrėtų želdinių padarytą žalą.

13Nurodė Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 8, 12 punktus ir darė išvadą, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už miesto želdinių priežiūros organizavimą ir vykdymą jos teritorijoje (Želdynų įstatymo 10 str.), privalėjo užtikrinti, kad valstybinėje žemėje ( - ) gatvėje, Kauno mieste, augantys medžiai nekeltų grėsmės žmonėms, jų turtui. Nurodė Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 7 d. pažymą apie hidrometeorologines sąlygas ir pavojingą meteorologinį reiškinį, kuri patvirtina, jog vėjo greitis įvykio dieną siekė 22 m/s. Pažymėjo, kad, pagal Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.5 punktą, audra yra stiprus vėjas, kai vėjo greitis yra 20 m/s ir didesnis, o transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas dėl audros laikomas stichine nelaime. Teismas pripažino, kad nagrinėjant šį ginčą bei nustatant kaltus atsakovo veiksmus bei priežastinį ryšį su kilusiomis pasekmėmis, pagrindinės aplinkybės, įtakojusios medžio nugriuvimą, nustatymas yra svarbus bei reikšmingas, kadangi tai gali būti vertinama kaip civilinę atsakomybę šalinanti aplinkybė. Teismo nuomone, šiuo aspektu itin svarbios ir kitos byloje nustatytos aplinkybės, kurios paneigia atsakovo poziciją.

14Nustatė, kad J. Š., gyvenanti ( - ), Kaune, 2008 m. balandžio 11 d. su prašymu kreipėsi į Kauno miesto savivaldybę dėl grėsmę keliančių medžių, augančių šalia jos gyvenamojo namo, išpjovimo. 2008 m. gegužės 6 d. atsakovas išdavė leidimą nupjauti šiems 4 medžiams, tačiau nei vienas iš jų nebuvo nupjautas ir vėliau būtent šie nulūžę medžiai apgadino transporto priemonę. Pabrėžė, kad tokioje situacijoje savivaldybė, nors ir nebūdama medžių nupjovimo iniciatorė, tačiau išdavusi leidimą juos pašalinti ne privačioje teritorijoje, bet valstybinėje žemėje, privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl želdinių kirtimo vykdymo, kontroliuoti medžio nupjovimo procesą, įsitikinant, ar realizuoti leidime numatyti darbai, ar nepažeisti leidime numatyti apribojimai. Teigė, kad teismui nebuvo pateikta jokių įrodymų, jog savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių įgyvendinti leidime numatytus darbus iki pat draudiminio įvykio. Nors bylos nagrinėjimo metu buvo teigiama, kad leidimas buvo išduotas namo gyventojams, kurie šiuos darbus privalėjo atlikti savo lėšomis, šias aplinkybes patvirtina ir Komunalinio ūkio skyriaus 2008 m. gegužės 22 d. raštas Nr. 43-4-300, tačiau atkreipė dėmesį, kad iš paties leidimo matyti, jog kirsti žemės sklype ( - ), Kaune, 4 medžius leista Komunalinio ūkio skyriui, bet ne namo gyventojams. Darė išvadą, kad minėtame rašte nurodytas pavedimas dėl darbų atlikimo patiems namo gyventojams prieštaravo teisės aktų reikalavimams, kadangi visi medžiai augo savivaldybės teritorijoje, valstybinėje žemėje, todėl jų pašalinimo (nupjovimo) darbus privalėjo atlikti būtent atsakovas. Atkreipė dėmesį, kad atsakovo pozicija dėl šių aplinkybių nenuosekli bei prieštaringa.

15Nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė, 2009 m. balandžio 6 d. raštu Nr. (A27V128)-R-1558 atsakydama į pareiškėjo pretenziją, nurodė, jog Kauno miesto savivaldybė želdynų ir želdinių priežiūrą bei tvarkymą faktiškai naudojamose teritorijose atlieka tik gavusi iš šių teritorijų naudotojų prašymą raštu bei atitinkamą leidimą. Pretenzijoje teigiama, jog prašymo iš minėtos teritorijos naudotojų dėl medžių nupjovimo nebuvo gauta. Teismas nustatė, kad iš minėtų dokumentų matyti, jog atsakovui buvo pateiktas vienos iš namo gyventojų prašymas, nustatyta tvarka išduotas leidimas. Atkreipė dėmesį, kad iš ant prašymo esančios atsakingo tarnautojo rezoliucijos matyti, jog dėl šių medžių pjovimo buvo kreiptasi ir praėjusiais metais, taigi prašymas buvo pakartotinis. Pabrėžė, kad teismo posėdžio metu liudytojos J. Š. ir R. K., kurios nėra suinteresuotos bylos baigtimi, patvirtino, jog medžiai buvo labai seni, pažeisti, išpuvusiais kamienais, keliantys grėsmę žmonėms, jų turtui, vaikams, troleibusų laidams. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad trys iš keturių leidime nurodytų nupjautų medžių buvo sutvarkyti tik jiems nuvirtus, praėjus kelioms dienoms po įvykio, o atsakovo neteisėtas neveikimas vis dar tęsiasi iki dabar, nes ir šiuo metu dar nėra nupjautas likęs vienas iš buvusių keturių medžių, kurio būklė taip pat kritinė, su išpuvusiu vidumi ir kuris nuolat kelia grėsmę žmonėms, jų turtui. Teismas priėjo išvadą, kad teisės aktuose nustatytos minėtos pareigos atsakovas tinkamai neatliko, tuo pažeisdamas ir CK 6.246 straipsnio 1 dalyje numatytą bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Konstatavo, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, t. y. būdama atsakinga už želdinių priežiūrą, esant nevienkartiniam namo gyventojų kreipimuisi dėl medžių išpjovimo, išdavus leidimą medžiams nupjauti, nevykdė įstatyme nustatytos pareigos – neveikė taip, kaip privalėjo veikti. Teismui nekilo abejonių, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys. Aplinkybė, kad medžiai buvo nuversti dėl pašalinės jėgos – vėjo, atsakovui neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, teismo teigimu, atsakomybės nešalina, kadangi pagrindine sąlyga medžiams nuvirsti pripažintinas atsakovo neveikimas, o vėjas tebuvo papildomas veiksnys, sąlygojęs šių medžių nuvirtimą būtent įvykio dieną. Darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju, esant visoms būtinosioms viešosios (valstybės) atsakomybės sąlygoms, pareiškėjui – Estijos draudimo kompanijai „If P&C Insurance AS“, iš atsakovo priteistinas 51 125 Lt turtinės žalos atlyginimas.

16Nurodė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad šiuo atveju, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos. Kadangi byla teisme buvo iškelta 2011 m. liepos 7 d., darė išvadą, kad pareiškėjui priteistinos nurodyto dydžio palūkanos nuo 2011 m. liepos 7 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

17III.

18Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 170-182) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir pareiškėjo skundą atmesti.

19Nurodo CK 1.124 straipsnį, 1.125 straipsnio 7, 8 dalis ir tvirtina, kad tam, jog būtų taikomas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytas vienerių metų ieškinio senaties terminas, draudimo teisiniai santykiai tarp pačių šalių nėra būtini, nes CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatyta, jog vienerių metų ieškinio senaties terminas taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, o ne tuomet, kai tarp ginčo šalių yra draudimo teisiniai santykiai. Atkreipia dėmesį, kad Kauno miesto savivaldybė nenurodė, jog tarp šalių yra susiklostę draudimo teisiniai santykiai. Nurodo CK 6.1015 straipsnio 1 dalį ir daro išvadą, kad draudimo bendrovei teisė į ieškinį atsiranda tik tada, kai ji išmoka draudimo išmoką draudėjui. Daro išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas kyla iš draudimo teisinių santykių, todėl nagrinėjamu atveju taikytinas CK 1.125 straipsnio 7 dalyje nustatytas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas. Paaiškina, kad, kai įvyksta draudiminis įvykis, žala padaroma ne draudikui, o draudėjui. Vien pats žalos padarymo faktas, atsakovo manymu, nesuteikia teisės draudimo bendrovei kreiptis į teismą, kadangi šią teisę ji įgyja tik tuomet, kai, vadovaujantis CK 6.1015 straipsnio 1 dalimi, išmoka draudimo išmoką draudėjui. Pareiškėjo manymu, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo negali būti taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams. Pažymi, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo šiuo atveju negali būti taikomas iš draudimo teisinių santykių atsirandantiems reikalavimams, nes žala padaroma ne draudimo bendrovei, o draudėjui, kuriam draudimo bendrovė, išmokėdama draudimo išmoką, dėl kaltojo asmens neteisėtų veiksmų nepatiria jokios žalos. Paaiškina, kad draudimo bendrovės veikla yra surinkti kuo daugiau draudimo išmokų, ir tik įvykus draudiminiams įvykiams išmokėti draudėjams draudimo išmokas. Draudimo išmokos nustatomos tokios, kad padengtų draudimo išmokas, įvykus draudiminiams įvykiams ir didintų draudimo bendrovės pelną. Daro išvadą, kad, išmokėdama draudimo išmokas, draudimo bendrovė nepatiria jokios žalos, todėl mano, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas negali būti taikomas draudimo bendrovių reikalavimams dėl išmokėtų draudimo išmokų išieškojimo iš jų manymu kaltųjų asmenų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2009 ir daro išvadą, kad teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.127 straipsnio 4 dalimi, nes pareiškėjas, išmokėdamas draudimo išmoką, įgijo ne regreso, o subrogacinio reikalavimo teisę, o subrogacijos atveju ieškinio senaties skaičiavimas nesikeičia, šio termino eiga skaičiuojama nuo tos dienos, kurią žalą patyręs asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, t. y. termino eiga pradedama skaičiuoti nuo tos dienos, kai draudėjas patiria žalą. Daro išvadą, kad pareiškėjas, išmokėdamas draudimo išmoką, įgijo subrogacinio reikalavimo teisę ir yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš delikto, t. y. nuvirtus medžiui. Mano, kad teismas suteikė pareiškėjui daugiau teisių nei jų turėjo žalą patyręs asmuo. Pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. rugpjūčio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-438/2006 buvo priimta žymiai anksčiau nei apelianto nurodyta nutartis, todėl daro išvadą, kad teismas privalėjo vadovautis vėlesniais Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais. Nurodo CK 1.127 straipsnio 1 dalį, pažymi, kad žala draudėjui buvo padaryta 2008 m. birželio 21 d., kai ant automobilio užvirto pakelėje augęs medis. Kadangi Kauno apygardos administraciniam teismui pareiškėjas skundą pateikė tik 2011 m. liepos 7 d., daro išvadą, kad net ir taikant 3 metų ieškinio senaties terminą, pareiškėjas jį yra praleidęs, nes vėliausiai į teismą galėjo kreiptis 2011 m. birželio 21 d. Mano, kad net jei teismas pripažins, kad draudėjo teisė paduoti ieškinį atsirado ne iš draudimo teisinių santykių atsiradusio reikalavimo ir turėtų būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, ta aplinkybė, kad pareiškėjas kreipėsi į neteismingą teismą, negali būti laikoma priežastimi, dėl kurios ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra atstovaujamas advokato. Be to, yra asmuo, kuris nuolatos dirba teisinį darbą, gerai išmano teisės aktus, reglamentuojančius draudimo teisinius santykius. Daro išvadą, kad šiuo atveju pareiškėjui keltini aukštesni reikalavimai būti apdairiam ir rūpestingam nei eiliniam pareiškėjui, sprendžiant dėl to, ar jis sąžiningai suklydo. Nurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 18 straipsnio 2 dalies 4 punktą, CK 6.271 straipsnį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-932/2011, 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-2195/2010, 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009, nurodo Specialiosios teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 19 d., 2011 m. kovo 21 d. nutartis. Mano, kad pareiškėjas teismų praktika nesidomėjo ir paskutinę dieną pateikė neteismingam teismui standartinį vos 3 puslapių ieškinį. Daro išvadą, kad pareiškėjas ne sąžiningai suklydo, o laiku ir tinkamai nepasinaudojo savo teise kreiptis į teismą. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 2002 m. gruodžio 20 d. nutarime Nr. 39 pateiktą išaiškinimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir daro išvadą, kad pareiškėjo prašymas dėl ieškinio senaties atnaujinimo yra nepagrįstas, nes ieškinio senaties terminą jis praleido be jokių svarbių priežasčių, todėl nėra pagrindo ieškinio senaties termino atnaujinimui. Nurodo CK 6.271 straipsnį, atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-2745/2011, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-1355/2010, 2011 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-306/2011 ir daro išvadą, kad teismas netinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2010 m. spalio 7 d. pažymoje nurodyta, jog 2008 m. birželio 21 d., nuo 18 val. iki 21 val. didžiausias vėjo greitis siekė 22 m/s, tai yra pavojingas meteorologinis reiškinys. Pažymi, kad Kauno miesto vyriausiojo policijos komisariato viešosios policijos Eismo priežiūros tarnybos 2008 m. birželio 21 d. nutarime atsisakyti pradėti administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną taip pat buvo nustatyta, kad medis į važiuojamąją kelio dalį griuvo nulaužtas vėjo. Daro išvadą, kad medis nuvirto veikiamas stipraus vėjo, atsakovas negalėjo jo sukontroliuoti, numatyti ir išvengti. Pabrėžia, kad, jei nebūtų stipraus vėjo, medis nebūtų nuvirtęs. Atkreipia dėmesį į pareiškėjo Transporto priemonių draudimo taisyklių 4.5 punktą, kuriame nustatyta, kad stichine nelaime laikoma transporto priemonės sugadinimas ar sunaikinimas dėl audros – stipraus vėjo, kai vėjo greitis yra 20 m/s ir didesnis. Pažymi, kad pareiškėjas savo skunde nurodė, jog automobilis buvo apdraustas nuo stichinių nelaimių, tuo remiantis pareiškėjas išmokėjo draudimo išmoką. Mano, kad teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1443/2009, kurioje pažymėta, kad jeigu medis nugriuvo dėl vėjo, tai yra ta aplinkybė, kurios atsakovas neturėjo galimybės kontroliuoti bei numatyti. Nurodo CK 6.253 straipsnio 1, 2 dalis ir daro išvadą, kad dėl nenugalimos jėgos atsakovas turėjo būti atleistas nuo civilinės atsakomybės. Tvirtina, kad pirmosios instancijos teismo nurodytose Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse administracinėse bylose Nr. A756-2195/2010, A62-932/2011 ir šioje byloje faktinės aplinkybės yra skirtingos, nurodytose nutartyse medžiai nuvirto be jokio pašalinio poveikio, o nagrinėjamu atveju medžiai nuvirto veikiami stipraus vėjo. Atkreipia dėmesį, kad draudimo liudijimas rodo, jog automobilis nebuvo apdraustas draudiminiu įvykiu dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kurio pagrindu galėtų draudėjui išmokėti draudimo išmoką. Nurodo CK 6.987 straipsnį ir daro išvadą, kad draudimo bendrovė, kilus žalai dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, t. y. neįvykus draudimo liudijime numatytam draudiminiam įvykiui, neturėjo teisės išmokėti draudimo išmokos. Mano, kad teismas privalėjo konstatuoti, jog draudimo išmoką draudimo bendrovė išmokėjo neturėdama tam teisinio pagrindo, nes tokiu draudimu automobilis nebuvo apdraustas. Pabrėžia, kad CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio 1 dalies nuostatos ginčo dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo atveju netaikytinos. Nurodo Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punktą, atkreipia dėmesį į Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. 1-839-402/2011, 2011 m. liepos 28 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-809-402/2011, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011. Pabrėžia, kad pareigų, numatytų Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 32 punkte, neatlikimo tinkamai atveju viešoji teisė nenumato palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo mokėjimo.

20Pareiškėjas „If P&C Insurance AS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 185-187) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

21Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad draudikas, įgijęs subrogacinio reikalavimo teisę, yra saistomas tų ieškinio senaties terminų, kurie būtų taikomi draudėjo reikalavimui atlyginti žalą, atsiradusią iš sutarties ar delikto. Kadangi žalą patyrusio asmens (draudėjo) reikalavimui taikomas CK 6.125 straipsnio 8 dalyje numatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, daro išvadą, kad draudiko reikalavimui turi būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas. Nesutinka su atsakovo argumentais, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo žalos padarymo dienos, kadangi ieškinio senatis pradedama skaičiuoti nuo dienos, kai ieškinį reiškiantis asmuo sužinojo apie savo teisės pažeidimą. Paaiškina, kad skundą teismui pateikė 2011 m. liepos 4 d., t. y. nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, skaičiuojant nuo dienos, kai buvo nustatytas padarytos žalos dydis. Teigia, jog tam, kad būtų galima nustatyti žalos dydį, buvo būtina nustatyti automobilio remonto kainą, įvertinti, ar automobilį tikslinga remontuoti. Tvirtina, kad pareiškėjui ir nukentėjusiajam automobilio remonto kaina tapo žinoma ne anksčiau kaip 2008 m. birželio 30 d. Kadangi remonto kaina buvo labai didelė, teigė, kad reikėjo įvertinti, ar tikslinga automobilį remontuoti, tam turėjo būti atliktas automobilio vertės bei likučių vertės paskaičiavimas. Nurodo, kad šiuos skaičiavimus pareiškėjo darbuotojas atliko 2008 m. rugpjūčio 1 d., t. y. per 30 dienų nuo remonto sąmatos sudarymo dienos. Mano, kad toks žalos dydžio paskaičiavimo terminas nėra neprotingai ilgas, nes automobilio rinkos vertės nustatymui reikėjo surinkti informaciją apie panašių rinkoje parduodamų automobilių kainas, įvertinti automobilio liekanų (detalių) kainas, apklausiant automobilių dalių pardavėjus. Nustačius, kad terminas praleistas, prašo atnaujinti jį kaip praleistą dėl svarbių priežasčių. Paaiškina, kad, nepraleisdamas ieškinio senaties termino, 2011 m. birželio 21 d. kreipėsi į Kauno miesto apylinkės teismą su ieškiniu atsakovui. Ieškinys grąžintas pareiškėjui nurodant, kad byla teisminga Kauno apygardos administraciniam teismui. Gavęs tokią nutartį, teigia per dvi darbo dienas nuo nutarties gavimo išsiuntęs skundą Kauno apygardos teismui. Tvirtina, kad sąžiningai klydo, nes Kauno apygardos teismas nagrinėja panašias bylas, todėl manė, kad jo reikalavimo atsakovui nagrinėjimas teismingas bendrosios kompetencijos teismui. Teigia, kad pareiškėjo atstovės klaida buvo įtakota teismų klaidų (bylose pagal nukentėjusių asmenų ieškinius savivaldybėms dėl žalos, kilusios dėl duobių keliuose, atlyginimo nagrinėjo bendrosios kompetencijos teismai). Mano, kad tik tuo atveju, jei vėjas būtų nulaužęs sveiką medį, atsakovas turėtų pagrindo neigti priežastinį ryšį tarp jo neveikimo ir žalos. Pažymi, kad vėjo greitis buvo iki 22 m/s, todėl tai nebuvo nenugalima jėga, šalinanti atsakovo atsakomybę. Paaiškina, kad draudimo išmoka draudėjui buvo išmokėta įvykus draudimo liudijime nurodytam draudžiamajam įvykiui „stichinė nelaimė“, įvykusiam įvykiui atitikus draudimo taisyklių 4.5 punkte nurodytą šio draudžiamojo įvykio apibrėžimą, todėl nesutinka su atsakovo teiginiais, kad draudimo išmoka buvo išmokėta be jokio teisinio pagrindo, nes automobilis nebuvo apdraustas nuo neteisėtų valdžios institucijų veiksmų. Pažymi, kad atsakovo nurodytoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-2210/2011 pateiktas išaiškinimas šiuo atveju netaikytinas, kadangi minėtoje byloje palūkanos buvo skaičiuojamos nuo viešosios teisės nustatytų privalomųjų mokėjimų. Atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracines bylas Nr. A756-2195/2010, A492-3550/2011 ir daro išvadą, kad deliktinės atsakomybės atveju procesinės palūkanos yra priteisiamos.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Apeliacinis skundas netenkintinas.

25Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo. UAB „If P&C Insurance AS“ prašo atlyginti turtinę žalą iš Kauno miesto savivaldybės, atsiradusią subrogacijos pagrindu (Lietuvos Respublikos CK 6.1015 straipsnis). Patirtą turtinę žalą pareiškėjas vertina 51 125 Lt (penkiasdešimt vienu tūkstančiu šimtu dvidešimt penkiais litais).

26Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 21 d. apie 18.50 val., prie ( - ), Kaune, esančio pastato nuvirto trys medžiai. Vienas iš šių medžių užvirto ant šia gatve važiuojančio automobilio Mazda CX–7 ir smarkiai jį apgadino. Automobilis buvo draustas draudimo kompanijoje UAB „If P&C Insurance AS“, kuri transporto priemonės savininkui UAB „Danske lizingas“, išmokėjo draudimo išmoką, taip kompensuodama patirtus nuostolius. Ginčo dėl paties įvykio fakto ir atsiradusios žalos dydžio nėra.

27Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Pažymėtina, kad valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią inter alia asmuo patyrė dalyvaudamas administraciniuose teisiniuose santykiuose, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556–1485/2009).

28CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės bei savivaldybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Šios pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, o padaryta turtinė žala (taip pat ir neturtinė žala) turi būti visiškai atlyginama atsakingo asmens. CK 6.271 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad valstybės ir savivaldybės atsakomybė atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). Kita vertus, valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A5–665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–1355/2010). CK 6.1015 straipsnio, reglamentuojančio draudėjo teisių į žalos atlyginimą perėjimą draudikui (subrogaciją), 1 dalyje nustatyta, kad draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtų sumų iš atsakingo už padarytą žalą asmens. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius. Todėl nagrinėjamu atveju reikia vadovautis teisės normomis, reglamentuojančiomis atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

29Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai (neveikimas) – būtina nustatyti ir įvertinti, ar atsakovas, atlikdamas pareiškėjo nurodomus veiksmus (neveikimą), iš kurių kildinama žala, veikė taip, kaip pagal įstatymus savivaldybės institucijos ar jos darbuotojai privalėjo veikti. Europos Tarybos Rekomendacijos Nr. R (84) 15 „Dėl viešosios atsakomybės“ 1 principas nurodo, kad viešosios valdžios institucijos aktu sukeltos žalos atlyginimas turi būti užtikrinamas, jei žala atsirado dėl to, kad viešoji institucija nukentėjusio asmens atžvilgiu neveikė tokiu būdu, kuris pagrįstai tikėtinas jos veikloje, atsižvelgus į teisės reikalavimus. Dėl to byloje pirmiausia vertintina, kokiais teisės reikalavimais vadovaudamasis atsakovas privalėjo veikti priimdamas sprendimus, ar atsakovas pareiškėjo atžvilgiu veikė laikydamasis šių reikalavimų. Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio (2005 m. kovo 24 d. įstatymo Nr. X-147 redakcija) 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą.

30Minėto Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte įtvirtinta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, inter alia tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės įgaliota institucija nustato kriterijus, pagal kuriuos medžiai ir krūmai priskiriami saugotiniems. Pagal Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 31 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 1 dalį ir 32 straipsnio (2008 m. rugsėjo 15 d. įstatymo Nr. X-1722 redakcija) 2 dalies 17 punktą želdinių priežiūra priskirta seniūnijų, kaip savivaldybės administracijos struktūrinių teritorinių padalinių, funkcijoms.

31Seniūnijoms priskirtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Lietuvos Respublikos želdynų įstatymas (2007 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. X-1241 redakcija), kurio 10 straipsnio 1 dalyje išvardinti savivaldybėms, atsakingoms už želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo, želdynų kūrimo, želdinių veisimo valdymą, priskirti įpareigojimai. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio 1 dalis). Pagal Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.

32Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Akivaizdu, kad kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma. Be to, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte reglamentuota, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuvirtę medžiai augo valstybinėje žemėje, todėl akivaizdu, kad Kauno miesto savivaldybė (atitinkamos jos institucijos) buvo atsakinga už medžių, augusių prie namo, esančio ( - ), Kaune, priežiūros organizavimą. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles (toliau – ir Taisyklės). Taisyklių 1 punktas apibrėžia, kad medžių ir krūmų priežiūra apima tokius darbus, kaip medžių ir krūmų laistymą ir tręšimą, dirvožemio purenimą ir mulčiavimą, medžių ir krūmų šiltinimą, genėjimą ir kitus priežiūros darbus. Taisyklėmis inter alia vadovaujasi savivaldybės (Taisyklių 3 punktas). Joms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas) (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62–932–11). Taigi minėtų teisės aktų ir konkrečių jų nuostatų pagrindu darytina išvada, kad Kauno miesto savivaldybė, būdama atsakinga už savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad paminėtoje teritorijoje (( - ), Kaunas) augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Taigi pareiškėjas byloje turi įrodyti aplinkybes, kurios leistų daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju Kauno miesto savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

33Bylos medžiagos duomenimis, dar 2008 m. balandžio 11 d. su prašymu dėl grėsmę keliančių medžių, augančių prie ( - ), Kaune, namo, išpjovimo arba genėjimo buvo kreiptasi į Kauno miesto savivaldybę. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Komunalinis skyrius 2008-04-16 raštu Nr. 43–10–383 „Dėl leidimo išdavimo medžių, esančių ( - ), genėjimui arba nupjovimui“ kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administracijos Aplinkos apsaugos skyrių, kuris 2008 m. gegužės 7 d. išdavė leidimą Nr. 36–6–291 Komunalinio ūkio skyriui keturių uosialapių klevų kirtimui ( - ) sklype. Pažymėtina, jog leidimas išduotas seniems, išpuvusiems uosialapiams klevams kirsti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu liudytojomis apklaustos J. Š. ir R. K. patvirtino, kad medžiai buvo labai seni, išpuvusiais kamienais, keliantys grėsmę žmonėms, jų turtui, vaikams, troleibusų laidams. Be to, visi medžiai augo savivaldybės teritorijoje, t. y. valstybinėje žemėje, todėl atsakovas turėjo pareigą tinkamai juos prižiūrėti. Šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad < ... savivaldybė, nors ir nebūdama medžių nupjovimo iniciatorė, tačiau išdavusi leidimą juos pašalinti ne privačioje, bet valstybinėje žemėje privalėjo būti rūpestinga bei aktyvi, t. y. tinkamai ir efektyviai įgyvendindama teisės aktuose nustatytą pareigą dėl želdinių kirtimo vykdymo, kontroliuoti medžių nupjovimo procesą, įsitikinant, ar realizuoti leidime numatyti darbai, ar nepažeisti leidime numatyti apribojimai, o teismui nepateikta jokių įrodymų, kad savivaldybė ėmėsi atitinkamų priemonių įgyvendinti leidime numatytus darbus iki pat draudiminio įvykio.

34Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog Kauno miesto savivaldybė privalėjo užtikrinti, kad ginčo teritorijoje augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Nustatytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus anksčiau minėtus teisės aktus privalėjo veikti.

35Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, kas šalina jo atsakomybę (CK 6.253 str. 1 d.) yra nepagrįstas. CK 6.253 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2007 m. spalio 7 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas ir pavojingą meteorologinį reiškinį patvirtina, kad vėjo greitis įvykio dieną siekė 22 m/s. Teisėjų kolegijos nuomone, ši aplinkybė nėra reikšminga ir nelaikytina aplinkybe šalinančia civilinę atsakomybę. Kaip buvo pažymėta anksčiau, Kauno miesto savivaldybė buvo informuota apie medžių, esančių ( - ), Kaune, būklę, be to, buvo išduotas leidimas medžius iškirsti ir atsakovas tinkamai nekontroliuodamas šios situacijos bei laiku to nepadaręs negali būti atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės. Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog aplinkybės, kad medžiai buvo nuversti dėl pašalinės jėgos – vėjo, atsakovui neatlikus tų veiksmų, kuriuos jis pagal teisės aktus privalėjo atlikti, atsakomybės nešalina, o vėjas tebuvo papildomas veiksnys, sąlygojęs šių medžių nuvirtimą būtent įvykio dieną bei teisingai nurodė, kad tarp neteisėtų savivaldybės veiksmų (šiuo atveju – neveikimo) ir patirtos žalos yra tiesioginis priežastinis ryšys.

36Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas neteisėtai, nepagrįstai taikė Lietuvos Respublikos CK 6.37 straipsnio 2 dalies ir 6.210 straipsnio nuostatas bei tenkino pareiškėjo skundą dalyje dėl 5 procentų dydžio metinių palūkanų priteisimo. Pirma, atsakovas neteisingai nurodo, kad šiuo konkrečiu atveju kilę teisiniai (deliktiniai) santykiai yra viešosios teisės dalis ir patenka į viešosios teisės reguliavimo sritį. Antra, pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudenciją tokio pobūdžio bylose priteisiamos 5 procentų dydžio metinės palūkanos, todėl nukrypti nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamos praktikos nėra jokio pagrindo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A756–2195/2010; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492–3550/2011).

37Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjas dėl patirtos žalos atlyginimo kreipėsi nepraleidęs nustatyto (senaties) termino. Nereikšmingi ir nesusiję su bylos ginčo dalyku atsakovo apeliacinio skundo argumentai, jog iš minėtų draudimo liudijimo sąlygų akivaizdžiai matyti, kad automobilis nebuvo apdraustas draudiminiu įvykiu dėl neteisėtų valdžios institucijų veiksmų, kurio pagrindu galėtų draudėjui išmokėti draudimo išmoką, todėl atmestini kaip nepagrįsti.

38Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas, vertino faktines bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Apeliacinį skundą tenkinti jame išdėstytais motyvais nėra jokio juridinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39UAB „If P&C Insurance AS“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas, kurias sudaro 1 500 Lt (atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymas ir atstovavimas apeliacinės instancijos teisme). Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi sprendimas priimtas pareiškėjo naudai, jis turi teisę gauti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

40Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, jog priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant priteistiną užmokestį už advokatės pareiškėjui suteiktas paslaugas, turi būti vadovaujamasi Vyriausybės 2007 m. gruodžio 17 d. nutarimu Nr. 1368 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir pagrindu imamas 800 Lt dydžio MMA (paslaugos buvo suteiktos po 2008 m. sausio 1 d.).

41Kadangi byla teisės aiškinimo ir taikymo atveju nėra labai sudėtinga ar specifinė, pareiškėją pirmosios instancijos teisme atstovavo ta pati advokatė, atsiliepimas į apeliacinį skundą nėra didelės apimties, šiuo atveju taikytinas koeficientas 1,0 MMA ir, atsižvelgiant į Rekomendacijų 8.11 punktą, pareiškėjo naudai priteistina 800 Lt (800 x 1,0) suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą. Pareiškėjo advokatė dalyvavo apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kuris truko 30 min., pareiškėjui už advokato dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje priteistinas 120 Lt užmokestis (800 Lt x 0,15) (Rekomendacijų 8.18 p.).

42Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, UAB „If P&C Insurance AS“ už advokatės atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdyje ir už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteistina 920 Lt suma (800 Lt + 120 Lt).

43Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 ir 45 straipsniais, 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

44Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo Kauno miesto savivaldybės apeliacinį skundą atmesti.

45Pareiškėjo UAB „If P&C Insurance AS“ prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkinti iš dalies. Pareiškėjui UAB „If P&C Insurance AS“ iš atsakovo Kauno miesto savivaldybės priteisti 920 litų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

46Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas UAB „If P&C Insurance AS“ (toliau – ir Bendrovė)... 5. Paaiškino, kad 2008 m. kovo 28 d. Bendrovė su P. L. sudarė transporto... 6. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė atsiliepimu į skundą (b. l. 85-90)... 7. Paaiškino, kad pareiškėją ir atsakovą sieja būtent draudimo teisiniai... 8. II.... 9. Kauno apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimu... 10. Nurodė CK 1.126 straipsnio 1, 2 dalis, 1.125 straipsnio 7, 8 dalis, 6.1015... 11. Nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d.... 12. Nurodė Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punktą, Europos... 13. Nurodė Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1, 8, 12 punktus ir darė... 14. Nustatė, kad J. Š., gyvenanti ( - ), Kaune, 2008 m. balandžio 11 d. su... 15. Nustatė, kad Kauno miesto savivaldybė, 2009 m. balandžio 6 d. raštu Nr.... 16. Nurodė CK 6.37 straipsnio 2 dalį ir darė išvadą, kad šiuo atveju,... 17. III.... 18. Atsakovas Kauno miesto savivaldybė apeliaciniu skundu (b. l. 170-182) prašo... 19. Nurodo CK 1.124 straipsnį, 1.125 straipsnio 7, 8 dalis ir tvirtina, kad tam,... 20. Pareiškėjas „If P&C Insurance AS“ atsiliepimu į apeliacinį skundą... 21. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimą, kad... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 25. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo priteisimo.... 26. Byloje nustatyta, kad 2008 m. birželio 21 d. apie 18.50 val., prie ( - ),... 27. Vertindama pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą,... 28. CK 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės... 29. Tikrinamoje byloje analizuojant, ar yra viešosios atsakomybės sąlyga –... 30. Minėto Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies... 31. Seniūnijoms priskirtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja... 32. Iš šio teisinio reglamentavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą... 33. Bylos medžiagos duomenimis, dar 2008 m. balandžio 11 d. su prašymu dėl... 34. Remiantis išdėstytu, konstatuotina, jog Kauno miesto savivaldybė privalėjo... 35. Atsakovo apeliacinio skundo argumentas, kad žala atsirado dėl nenugalimos... 36. Apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad pirmosios instancijos teismas... 37. Pirmosios instancijos teismas taip pat teisingai nustatė, kad pareiškėjas... 38. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios... 39. UAB „If P&C Insurance AS“ prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas,... 40. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos... 41. Kadangi byla teisės aiškinimo ir taikymo atveju nėra labai sudėtinga ar... 42. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, UAB „If P&C Insurance AS“ už... 43. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 44. Kauno apygardos administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą... 45. Pareiškėjo UAB „If P&C Insurance AS“ prašymą dėl bylinėjimosi... 46. Nutartis neskundžiama....