Byla A-662-1197-12
Dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus, sekretoriaujant Astai Briedienei, dalyvaujant atsakovo Lietuvos centrinio valstybės archyvo atstovei G. S., atsakovo Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos atstovei D. E., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybai, Lietuvos centriniam valstybės archyvui dėl įpareigojimo atlikti veiksmus ir turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija skundu ir patikslintais skundais (b. l. 1-8, I t.; 95-100, 146-154, II t.) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąjį archyvarą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą priimti sprendimą dėl pareiškėjo saugomų LTSR profesinių sąjungų ir su jomis susijusių įmonių, įstaigų organizacijų veiklos dokumentų (toliau – ir Dokumentai) perėmimo; priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, dėl archyvo administravimo susidariusius nuostolius – 42 116,27 Lt.

5Nurodė, kad atsakovui nepriėmus sprendimo dėl Dokumentų perėmimo pareiškėjas yra priverstas saugoti archyvus ir dėl to patiria nuostolius. Paaiškino, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija įkurta 2002 m. gegužės 1 d., sujungus Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimą ir Lietuvos profesinių sąjungų centrą. 1991 metais Lietuvos profesinių sąjungų centras iš buvusių valstybinių profesinių sąjungų de facto perėmė ir ėmė saugoti jungtinį Lietuvos profesinių sąjungų archyvą, kurį sudaro Dokumentai. Susijungus minėtoms profesinių sąjungų organizacijoms, archyvų saugojimą perėmė pareiškėjas. Nurodė, kad nei pareiškėjas, nei Lietuvos profesinių sąjungų susivienijimas ar Lietuvos profesinių sąjungų centras nebuvo LTSR profesinių sąjungų teisių ir pareigų perėmėjai, archyvus ėmėsi saugoti dėl to, kad jų nebuvo kam perimti. Nurodė Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 3 straipsnio 1 dalį, 4 straipsnio 1, 3 dalis, 13 straipsnio 1, 4 dalis, 14 straipsnio 1 dalį ir teigė, kad visi valstybinių įstaigų veiklos dokumentai yra valstybės nuosavybė ir atitinkamai sprendimus dėl jų priima juos sukūrusi valstybės įstaiga, įmonė ar organizacija. Nurodė Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 1 punktą, pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. liepos 30 d. nutarimu Nr. I-437 pripažinta, jog Lietuvos TSR veikusios profsąjungos atstovavo valdančiosios valstybinės partokratijos sistemos, o ne Lietuvos žmonių interesams, tokios profesinės sąjungos buvo valstybinės, o ne visuomeninės organizacijos. Teigė, kad dėl to visi pareiškėjo saugomi dokumentai yra valstybės nuosavybė. Pažymėjo, kad, remiantis Įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi, dalis šių dokumentų priklauso Nacionaliniam dokumentų fondui (nuolatinio saugojimo), kita dalis dokumentų yra ilgalaikio saugojimo, o likusi dalis turėtų būti sunaikinta, tačiau visus sprendimus gali priimti valstybės įgalioti subjektai, o ne pareiškėjas kaip nevalstybinė organizacija. Pažymėjo, kad pagal Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį, likviduojamos valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės dokumentai, kurių saugojimo terminas nėra pasibaigęs, perduodami likviduojamos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjui, o jeigu jo nėra, - savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ar jos įgaliotai įstaigai arba, jei likviduojamos valstybės institucijos, įstaigos ar įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Seimas arba Vyriausybė, - savivaldybei, kurios teritorijoje buvo valstybės institucijos, įstaigos ar įmonės buveinė. Teigė, kad LTSR profesinės sąjungos neturėjo funkcijų perėmėjo, nėra paskirtos valstybės institucijos, kuri įgyvendintų savininko teises ir pareigas, dėl to neįmanoma nustatyti, kokiai institucijai yra perduotini ilgalaikio saugojimo dokumentai. Pažymėjo, kad analogiškai pagal Įstatymo 10 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1 dalį, 14 straipsnio 1 dalį nėra aišku, kuri institucija turi nustatyti dokumentų saugojimo terminus ar priimti sprendimus juos sunaikinti. Pareiškėjo manymu, šiuo atveju taikytinas Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 7 punktas, jog Lietuvos vyriausiasis archyvaras sprendžia valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių veiklos dokumentų perdavimo klausimus. Nurodė, kad pareiškėjas 2006 m. birželio 5 d. kreipėsi į atsakovą, prašydamas perimti archyvą, tačiau prašymas nebuvo įvykdytas. Pareiškėjo nuomone, tarp pareiškėjo ir atsakovų susiklosčiusiems santykiams taikytini Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.229, 6.231, 6.233 straipsniai. Nurodė CK 4.76 straipsnį ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju patalpose, kuriose saugomas archyvas, nėra įrengta techninių apskaitos prietaisų, kurie leistų nustatyti patiriamas sąnaudas, be to, į patalpas patenkama tik per bendro naudojimo patalpas, todėl vienintelis būdas apskaičiuoti patirtus nuostolius yra priskirti bendras pastato komunalinių paslaugų ir analogiškų išlaidų sąnaudas proporcingai atsakovui nuosavybės teise priklausančio turto saugojimui naudojamam plotui. Paaiškino, kad pareiškėjas archyvus saugo savo patalpose ( - ), Vilniuje, archyvai užima 66,17 kv. m, per 3 metus nuo prašymo atsakovui pateikimo dienos susidarė 6256,52 Lt dydžio nuostoliai. Teigė, kad pareiškėjas negali išnuomoti patalpų, kurias užima archyvai, todėl per 3 metus nuo prašymo atsakovui pateikimo dienos yra susidariusios negautos pajamos: pagal minėtų patalpų nuomos sutartis vidutinė nuomos kaina apskaičiuojama išvedant vidurkį iš dviejų sutarčių ir yra lygi 30 Lt už vieną kv. m, todėl negautos pajamos yra 1985,10 Lt per metus, atitinkamai 5955,30 Lt per trejus metus. Nurodė, kad pareiškėjas archyvams tvarkyti samdo archyvarę, tai yra būtina dėl privalomo pažymų apie archyvinius dokumentus iki 1991 metų valstybinėse profesinėse sąjungose dirbusiems asmenims teikimo, todėl pareiškėjo nuostolius sudaro ir archyvaro 3 metų atlyginimas bei mokesčiai: 22 831,31 Lt ir 7073,14 Lt, iš viso 29 904,45 Lt. Nurodė, kad iš viso tiesioginiai nuostoliai ir negautos pajamos sudaro 42 116,27 Lt. Kadangi šie nuostoliai kilo dėl atsakovo neveikimo, teigė, kad pagal CK 6.271 straipsnio 4 dalį atsiranda valstybės atsakomybė ir pareiga atlyginti turtinę žalą.

6Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, ir Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba atsiliepimais į pareiškėjo skundą (b. l. 112-116, 158-159, II t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

7Nurodė, kad Nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių, valstybės įgaliotų asmenų veiklos dokumentai, Lietuvoje įvairiais istorijos laikotarpiais veikusių valstybinių įstaigų ir įmonių veiklos dokumentai, valstybės archyvuose saugomi dokumentai. Teigė, kad tai nereiškia, jog visi šio fondo dokumentai privalomai turi būti perduoti saugoti į valstybės archyvus. Pažymėjo, kad Įstatymas imperatyviai nustato, jog valstybės archyvai saugo Nacionalinio dokumentų fondo nuolatinio saugojimo dokumentus. Teigė, kad pagal ilgalaikę praktiką Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai šiuo metu saugomi įvairiose valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose ir įmonėse, nevalstybinėse organizacijose. Nurodė, kad atsakovas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba negalėtų priimti ginčo dokumentų, kadangi pagal Įstatymo nuostatas Lietuvos vyriausiasis archyvaras kontroliuoja kaip administruojamas Nacionalinis dokumentų fondas, nustato dokumentų perdavimo valstybės archyvams tvarką. Teigė, kad pareiškėjas nenurodė, kokiu teisiniu pagrindu ir kokia apimtimi Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmtakas Lietuvos profesinių sąjungų centras 1990-1991 metais perėmė buvusių valstybinių profsąjungų turtą, todėl neaišku, ar teisės aktuose buvo numatyti buvusių valstybinių profsąjungų funkcijų perėmėjai, jų teisės ir pareigos. Pažymėjo, kad faktinis perėmimas reiškia ir tam tikrus įsipareigojimus, pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą visi juridiniai asmenys privalo išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio įstatymo ir kitų teisės norminių aktų nustatyta tvarka. Darė išvadą, kad pareiškėjui išlieka prievolė saugoti turimus dokumentus. Nurodė, kad ginčo objektu šiuo atveju yra ilgalaikio saugojimo dokumentai, kurių perdavimą reglamentuoja Įstatymo 16 straipsnio 2 dalis. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas pripažįsta, jog pagal minėto straipsnio nuostatas neįmanoma nustatyti, kokiai valstybės institucijai perduotini LTSR profesinių sąjungų ilgalaikio saugojimo dokumentai. Pabrėžė, kad pagal Įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punktą valstybės archyvai kaupia ir saugo Nacionalinio dokumentų fondo tik nuolatinio saugojimo dokumentus, todėl LTSR profesinių sąjungų ilgalaikio saugojimo dokumentai nei valstybės archyvui, nei kitai valstybės ar savivaldybės institucijai negali būti perduotini. Darė išvadą, kad dėl to Lietuvos vyriausiasis archyvaras negali priimti sprendimo dėl šių dokumentų perdavimo. Pažymėjo, kad Lietuvos archyvų departamentas 2006 m. birželio 29 d. raštu Nr. (1.15) V4-606 atsakė pareiškėjui informuojant apie galimybę perimti archyvą, nurodant, kad tikslinga atlikti saugomų dokumentų vertės ekspertizę. Ekspertizės metu nustatyta, kad nuolatinio saugojimo veiklos įsakymų bylose yra daug įsakymų personalo klausimais, kurie priskirtini ilgo saugojimo dokumentų grupei ir į valstybės archyvą neperduodami. Sprendimą dėl dokumentų nuolatinio saugojimo priima Lietuvos vyriausiasis archyvaras ar jo įgalioti valstybės archyvai. Atsižvelgiant į tai Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba 2011 m. vasario 9 d. raštu Nr. (1.16) V4-181 pavedė Lietuvos centriniam valstybės archyvui spręsti Nacionalinio dokumentų fondo papildymo pareiškėjo saugomais išliekamąją vertę turinčiais dokumentais klausimą. Atsakovo nuomone, pareiškėjo nurodomi galimų patirtų išlaidų paskaičiavimai nepagrįsti. Atkreipė dėmesį, kad nors pareiškėjas nurodė, jog archyvas užima didelę dalį patalpų, matyti, kad tai sudaro tik 1,8 proc. nuo bendro pastato ploto. Pažymėjo, kad nėra nurodyta, kokia archyvo eksploatacinių išlaidų dalis tenka saugomiems iki 1991 m. sudarytiems buvusių valstybinių profesinių sąjungų dokumentams, kokia – Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos ir jos pirmtako Lietuvos profesinių sąjungų centro. Atsakovo manymu, turėtų būti išskirta iki 1991 m. sudarytų nuolatinio saugojimo dokumentų apimtis. Pažymėjo, kad elektros energijos sąnaudos visame pastate ir archyvo patalpose priklauso nuo įrenginių galios, elektros energija saugyklose naudojama tik apšvietimui, todėl sąnaudas skirstyti proporcingai nelogiška. Vandens ir nuotekų sąnaudos tiesiogiai priklauso nuo darbuotojų, išlaidos buitinių atliekų išvežimui dokumentų saugojimo procese nesusidaro, archyvo vedėjo pareigybė reikalinga visoms archyvinėms byloms organizuoti ir tvarkyti. Darė išvadą, kad nėra aišku, kokią darbo apimtį sudaro profesinių sąjungų dokumentų, sudarytų po 1991 metų, ir pareiškėjo dokumentų tvarkymas, kokią dalį sudaro pažymų išdavimas.

8Atsakovas Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. l. 143, 167-168, II t.) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. V5-160 pareiškėjas buvo paprašytas pateikti saugomų fondų sąrašą, kuriame būtų nurodytas fondų pavadinimas, dokumentų datos, apyrašų ir bylų skaičius, bei bylų apyrašus. 2011 m. kovo 8 d. pareiškėjas atsiuntė fondų sąrašą. Tą pačią dieną atsakovas patvirtino jį gavęs, pakartotinai nurodė, kad saugomi tik nuolatinio saugojimo dokumentai, konkrečiai – centrinių valstybės įstaigų 1940-1990 m. dokumentai. Paprašius pateikti pataisytą sąrašą atsakymo iki šiol negauta. Nurodė, kad pagal Lietuvos centrinio valstybės archyvo nuostatus, archyvas nustatyta tvarka kaupia ir saugo priskirtos Nacionalinio dokumentų fondo dalies dokumentus: Lietuvoje nuo 1918 iki 1990 metų veikusių valdžios ir valdymo institucijų, centrinių valstybinių įstaigų, įmonių ir organizacijų veiklos dokumentus. Pažymėjo, kad pareiškėjo archyve saugomi fondų dokumentai ne visi priskirti atsakovo administruojamai Nacionalinio dokumentų fondo daliai. Nurodė, kad archyvų ekspertai turėtų atlikti nuolatinio saugojimo dokumentų vertės ekspertizę. Teigė, kad profesinių sąjungų nuolatinio saugojimo išliekamąją vertę turintys dokumentai galės būti perduoti valstybės archyvams pagal jiems administravimui priskirtą Nacionalinio dokumentų fondo dalį.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 28 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Nurodė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 1 dalį, 3 straipsnio 1 dalį, 13 straipsnio 1, 2 dalis, 2 straipsnio 14 dalį, 16 straipsnio 1, 2 dalis, Vyriausybės 2010 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 1786 patvirtintų Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos nuostatų 10 punktą, pažymėjo, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog LTSR veikusios profesinės sąjungos laikytinos valstybinėmis organizacijomis, ir darė išvadą, kad LTSR veikusių profesinių sąjungų archyviniai dokumentai yra Nacionalinio dokumentų fondo dalis. Konstatavo, kad valstybės archyvams Įstatymo priskirta saugoti, kaupti, atlikti kitus administravimo veiksmus dėl atitinkamos Nacionalinio dokumentų fondo nuolatinio saugojimo (turinčių išliekamąją vertę) dokumentų dalies. Remiantis Įstatymo nuostatomis kitus dokumentus, t. y. kurie nėra nuolatinio saugojimo, saugo atitinkamos valstybės ir savivaldybių institucijos, įstaigos ir įmonės, nevalstybinės organizacijos ir privatūs juridiniai asmenys teisės aktų nustatytais terminais. Nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas saugo šiuo metu neegzistuojančios valstybinės organizacijos archyvinius dokumentus, buvusių LTSR profesinių sąjungų funkcijų perėmėjų ar jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančių valstybės institucijų ar jų įgaliotų įstaigų nėra. Darė išvadą, kad nėra tokio subjekto, kuriam, vadovaujantis Įstatymo 16 straipsniu, būtų galima perduoti buvusių LTSR profesinių sąjungų dokumentus, kurių saugojimo terminas, nustatytas norminiuose teisės aktuose, nėra pasibaigęs.

12Nurodė Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 7 punktą, nustatė, kad pareiškėjas dėl jo saugomų dokumentų perėmimo į buvusį Lietuvos archyvų departamentą pirmą kartą kreipėsi 2006 m. birželio 2 d., į jo prašymą atsakyta 2006 m. birželio 29 d. raštu, paaiškinant, kad perimti gali būti tik nuolatinio saugojimo dokumentai, be to, tikslinga atlikti dokumentų vertės ekspertizę, tačiau duomenų, kad tokia ekspertizė buvo atlikta, nėra. Pažymėjo, kad pareiškėjui su analogišku prašymu kreipusis 2011 m. sausio 20 d., Lietuvos vyriausiasis archyvaras 2011 m. vasario 9 d. raštu Nr. (1.15) V4-182 informavo pareiškėją apie tai, jog jo prašymą nagrinėti pagal kompetenciją pavesta Lietuvos centriniam valstybės archyvui. Teismas konstatavo, kad klausimas dėl nuolatinio saugojimo dokumentų perdavimo nėra išspręstas, Lietuvos centrinis valstybės archyvas nurodė pareiškėjui pateikti reikalingus duomenis, pateikus šiuos duomenis, įvertinus dokumentų išliekamąją vertę, atitinkami dokumentai bus perduoti archyvui. Atsižvelgiant į tai darė išvadą, kad ginčo iš esmės dėl LTSR profesinių sąjungų dokumentų, kurie priskirtini nuolatinio saugojimo dokumentų grupei, t. y. dokumentų, turinčių išliekamąją vertę, perdavimo valstybės archyvui nėra. Konstatavo, kad Lietuvos vyriausiasis archyvaras, pavesdamas minėtą klausimą spręsti Lietuvos centriniam valstybės archyvui, veikė teisės aktų nustatyta tvarka. Pabrėžė, kad kitus, ne nuolatinio saugojimo, dokumentus saugo ne valstybės archyvai, bet atitinkamos institucijos, įstaigos, įmonės ir kiti subjektai. Darė išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis archyvaras dėl objektyvių priežasčių negali priimti sprendimo dėl ilgalaikio saugojimo dokumentų perdavimo.

13Nurodė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad teisės aktai nenustato Lietuvos vyriausiajam archyvarui ar Lietuvos centriniam valstybės archyvui pareigos perimti ilgalaikio saugojimo ginčo dokumentus, todėl neturėjo pagrindo teismo sprendimu įpareigoti atsakovus atlikti papildomus veiksmus ar priimti sprendimus.

14Nurodė CK 6.271 straipsnio 1, 2 dalis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnius ir pažymėjo, kad nagrinėjamu atveju nenustačius neteisėtų atsakovo veiksmų, t. y. nesant vienos iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, nekyla civilinė atsakomybė ir dėl to nėra pagrindo tenkinti pareiškėjo reikalavimo atlyginti turtinę žalą.

15III.

16Pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija apeliaciniu skundu (b. l. 191-197, II t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – įpareigoti Lietuvos Respublikos vyriausiąjį archyvarą ir Lietuvos centrinį valstybės archyvą priimti sprendimą dėl pareiškėjo saugomų LTSR profesinių sąjungų ir su jomis susijusių įmonių, įstaigų, organizacijų veiklos dokumentų perėmimo, priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos, atstovaujamos Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnybos, dėl archyvo administravimo susidariusius nuostolius – 42 116,27 Lt.

17Nurodo Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai yra išimti iš civilinės apyvartos, t. y. pareiškėjas neturi teisės jais disponuoti. Pažymi, kad minėtoje teisės normoje numatyta valstybės institucijų pareiga imtis aktyvių veiksmų, kad Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai būtų paimti iš privačių asmenų. Mano, kad teismui konstatavus, jog pareiškėjo valdomi dokumentai yra Nacionalinio dokumentų fondo dalis, šie dokumentai privalo būti paimti iš pareiškėjo nepriklausomai nuo jokių objektyvių priežasčių. Nurodo Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 7 punktą, 4 straipsnio 2 dalį, ir daro išvadą, kad Lietuvos vyriausiasis archyvaras yra kompetentingas ir turi priimti sprendimą dėl pareiškėjo valdomų archyvų perėmimo ir perdavimo kokiai nors institucijai. Nurodo Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 41 straipsnį ir pažymi, kad, nors pagal Įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą juridiniai asmenys privalo išsaugoti reikiamą laiką kitų juridinių ir fizinių asmenų veiklos dokumentus, perimtus šio Įstatymo ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, toks saugojimas turi trukti protingą laiką ir negali tapti nuolatiniu. Mano, kad atsakovų neveikimas (sprendimo dėl archyvų perėmimo nepriėmimas) jau penkerius metus, akivaizdžiai negali būti laikomas protingu. Teigia, kad teisinio reglamentavimo trūkumas, dėl kurio pažeidžiami bendri valstybės turto valdymo, naudojimo, disponavimo juo principai (draudimas privatiems asmenims valdyti Nacionalinio dokumentų fondo dokumentus) savaime vertintinas kaip neteisėtas neveikimas. Pažymi, kad atsakovai galėjo inicijuoti reikiamus teisės aktų pakeitimus, tačiau nieko nedarė. Teigia, kad valstybė in corpore savo neveikimu sukūrė situaciją, kada privatus subjektas valdo valstybės turtą, kurio valdyti neturi teisės. Tokį neveikimą laikė neteisėtu savaime ir sudarantį pagrindą nuostolių atlyginimui. Dėl teismo išvados, kad dokumentai turi būti perduoti Vilniaus miesto savivaldybei, pažymėjo, kad yra Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytas absoliutus sprendimo negaliojimo pagrindas, kadangi Vilniaus miesto savivaldybė nebuvo įtraukta į bylos nagrinėjimą. Teigia, kad tarp pareiškėjo ir atsakovų susiklosčiusiems santykiams taikytini CK 6.229, 6.231. 6.233 straipsniai. Atkreipia dėmesį, kad išsaugojo valstybei priklausančius dokumentus, kai jiems buvo kilęs realus pavojus 1990-1995 metais, tačiau valstybė savo neveikimu privertė pareiškėją toliau tvarkyti valstybės turtą ir vykdyti valstybės funkcijas. Pažymi, kad esminių ginčų dėl pareiškėjo patirtų išlaidų ir nuostolių nėra.

18Atsakovas Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 2-4, III t.) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

19Nurodo Įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir daro išvadą, kad pareiškėjas klaidingai aiškina teisės aktus, nurodydamas, kad atsakovai privalėjo atlikti dokumentų vertės ekspertizę, atvykti į dokumentų saugojimo vietą ir perimti dokumentus. Nurodo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad Lietuvos centrinio valstybės archyvo atstovai galėtų dalyvauti atliekant dokumentų vertės ekspertizę juos atrenkant, tačiau, neturėdami tiesioginės prieigos prie dokumentų ar jų apskaitos dokumentų, negali būti šių procedūrų iniciatoriai. Atkreipia dėmesį, kad į visus pareiškėjo raštus buvo pateikti raštiški atsakymai. Teigia, jog pareiškėjas nesiėmė jokių veiksmų, kad būtų paspartintas dokumentų perdavimo klausimo sprendimas, per bylos nagrinėjimo laikotarpį pareiškėjas nepateikė tikslios Lietuvos centrinio valstybės archyvo rašte prašomos informacijos. Nurodo, kad net nesant ginčo dėl nuolatinio ar ilgalaikio saugojimo bylų perdavimo Lietuvos centriniam archyvui to techniškai neįmanoma padaryti neįvykdžius Lietuvos centrinio valstybės archyvo teisėto reikalavimo, kadangi ilgai, nuolat ir trumpai saugomi dokumentai privalo būti saugomi atskirose bylose ir turi būti įtraukti į atskirus apyrašus. Tvirtina, kad Lietuvos centrinis valstybės archyvas ėmėsi visų reikiamų priemonių, todėl apelianto teiginius dėl atsakovo neveikimo laiko nepagrįstais. Nesutinka su pareiškėjo reikalavimu dėl galimų nuostolių atlyginimo. Sutinka su apelianto nuoroda į CK 6.229 straipsnį, tačiau pažymi, kad pareiškėjas neįrodė, jog reikalus tvarkė teisingai ir tai atitiko kito asmens interesus. Atkreipia dėmesį, kad nuo 2006 m. birželio 5 d., kai apeliantas skaičiuoja patirtus nuostolius, iki šio laiko pareiškėjas, priešingai nei nustato dokumentų valdymą reglamentuojantys teisės aktai, neatskyrė nuolat, ilgai ir trumpai saugomų dokumentų, neatliko dokumentų vertės ekspertizės, todėl, atsakovo manymu, negali reikalauti išlaidų atlyginimo.

20Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 5-8, III t.) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

21Nurodo, kad nagrinėjamu atveju tiesiogiai taikyti Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį nėra teisinio pagrindo, kadangi ši norma reguliuoja likviduojamų (dar neišregistruotų) valstybės ar savivaldybės institucijų, įstaigų ar įmonių dokumentų perdavimo klausimus. Pažymi, kad buvusių LTSR valstybinių profesinių sąjungų likvidavimo ir turto perdavimo klausimai įstatymuose nebuvo aiškiai apibrėžti. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. rugsėjo 30 d. nutarimą ir pažymi, kad nebuvo ir nėra valstybės institucijos, kuri būtų įgaliota įgyvendinti LTSR profesinių sąjungų savininko teises ir pareigas. Nurodo, kad LTSR profesinės sąjungos nebeegzistavo jau 1990 m. liepos 30 dieną. Mano, kad apeliaciniame skunde minima data – 2002 m. gegužės 1 d., kaip Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos įkūrimo data, nėra reikšminga sprendžiant ginčą, nes tuo metu LTSR profesinių sąjungų seniai nebuvo, jų niekas nelikvidavo, dėl to negalėjo būti taikomas reikalavimas buvusioms LTSR profesinėms sąjungoms perduoti dokumentus kaip likviduojamoms įmonėms. Teigia, kad, priešingai nei nurodyta apeliaciniame skunde, teismas nepasisakė dėl galimybės perduoti dokumentus Vilniaus miesto savivaldybei Įstatymo 16 straipsnio 2 dalyje numatytais pagrindais. Nurodo, kad Nacionalinio dokumentų fondo įvardijimas ir dokumentų priskyrimas Nacionaliniam dokumentų fondui nereiškia, kad visi šio fondo dokumentai privalomai turi būti perduoti saugoti į valstybės archyvus. Paaiškina, kad pagal Įstatyme įtvirtintą ir įsigalėjusią ilgalaikę praktiką Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai šiuo metu yra saugomi įvairiose valstybės ir savivaldybių institucijose, įstaigose, įmonėse, nevalstybinėse organizacijose. Atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas yra viešasis juridinis asmuo, o Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis taikoma tais atvejais, kai privatus fizinis ar juridinis asmuo disponuoja Nacionalinio dokumentų fondo dokumentais, kurie nėra jo veiklos dokumentai. Nurodo, kad archyvas buvo perimtas kartu su buvusių profesinių sąjungų turtu (patalpomis). Pabrėžia, kad buvusių valstybinių profesinių sąjungų turto perėmimas ir faktinis disponavimas patalpomis bei juose saugomais dokumentais daugiau negu 20 metų faktiškai atitinka teisės aktuose apibrėžtą veiklos dokumentų sampratą, įtvirtintą Įstatymo 2 straipsnio 21 dalyje. Nurodo Įstatymo 12 straipsnio 1 dalį ir pažymi, kad atsakovai, neturėdami tiesioginės prieigos prie dokumentų ar jų apskaitos dokumentų, negali inicijuoti vertės ekspertizės atrenkant dokumentus atlikimą. Pažymi, kad į visus pareiškėjo raštus buvo atsakoma. Atkreipia dėmesį, kad apeliaciniame skunde pateikiama argumentacija dėl CK 6.229, 6.231, 6.233 straipsnių nuostatų taikymo nepagrįsta jokiais įrodymais, neaišku, kokios grėsmės buvo kilusios dokumentams 1990-1995 metais, kodėl iki 2006 metų pareiškėjas (jo pirmtakai) nesikreipė į valstybinės archyvų sistemos institucijas dėl valstybės turto perdavimo.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija prašo turtinės žalos atlyginimo, susidariusios pareiškėjui saugant LTSR profesinių sąjungų ir su jomis susijusių įmonių, įstaigų organizacijų veiklos dokumentus. Šie dokumentai, pareiškėjo manymu, yra Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai, todėl atsakovas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba turėjo ir turi priimti sprendimą dėl Dokumentų perėmimo iš pareiškėjo ir perdavimo kokiai nors institucijai.

25Dokumentų ir archyvų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad valstybės archyvai kaupia, saugo Nacionalinio dokumentų fondo nuolatinio saugojimo dokumentus. Lietuvos vyriausiasis archyvaras sprendžia valstybės ir savivaldybių institucijų, įstaigų ir įmonių veiklos dokumentų perdavimo klausimus (Įstatymo 5 str. 3 d. 7 p.). Įstatymo 16 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad likviduojamos ar reorganizuojamos valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, kuri po reorganizavimo pasibaigia, nuolatinio saugojimo dokumentai perduodami valstybės archyvui. Likviduojamos valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės dokumentai, kurių saugojimo terminas, nustatytas norminiuose teisės aktuose, nėra pasibaigęs, perduodami likviduojamos institucijos, įstaigos ar įmonės funkcijų perėmėjui, o jeigu jo nėra, – savininko teises ir pareigas įgyvendinančiai institucijai ar jos įgaliotai įstaigai arba, jeigu likviduojamos valstybės institucijos, įstaigos ar įmonės savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija yra Lietuvos Respublikos Seimas arba Lietuvos Respublikos Vyriausybė, – savivaldybei, kurios teritorijoje buvo valstybės institucijos, įstaigos ar įmonės buveinė (Įstatymo 16 str. 2 d.). Įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad dokumentus galima naikinti atlikus jų vertės ekspertizę, kai pasibaigia norminių teisės aktų nustatyti dokumentų saugojimo terminai. Sprendimą dėl valstybės ar savivaldybės institucijos, įstaigos ar įmonės, nevalstybinės organizacijos, privataus juridinio asmens veiklos dokumentų naikinimo ar jų saugojimo terminų pratęsimo priima vadovas pagal nustatytus reikalavimus.

26Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvusių LTSR profesinių sąjungų funkcijų perėmėjų ar jų savininko teises ir pareigas įgyvendinančių valstybės institucijų ar jų įgaliotų įstaigų nėra. Iš bylos medžiagos matyti, kad Dokumentų saugojimą perėmė Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija nuo pat jos įkūrimo 2002 m. gegužės 1 dieną. Bylos medžiaga rodo, kad į valstybinės archyvų sistemos institucijas dėl Dokumentų perdavimo pareiškėjas kreipėsi tris kartus. Visų pirma, į Lietuvos archyvų departamentą pareiškėjas kreipėsi 2006 m. birželio 5 d. raštu Nr. 167 (b. l. 117, II t.), kuriame nurodė, jog administruoja jungtinį Lietuvos profesinių sąjungų archyvą, kuriame didžiąja dalimi saugomi LTSR profesinių sąjungų veiklos dokumentai, pripažintini Nacionalinio dokumentų fondo dalimi ir perimtini iš pareiškėjo. Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. birželio 29 d. raštu Nr. (1.15)V4-606 (b. l. 123, II t.) atsakė pareiškėjui, nurodydamas, kad siekiant įvertinti, ar visi jungtiniame Lietuvos profesinių sąjungų archyve saugomi LTSR profesinių sąjungų dokumentai, įrašyti į aprašą Nr. 1, turi išliekamąją vertę, tikslinga atlikti jų vertės ekspertizę, o nustačius, kad dokumentai turi išliekamąją vertę, jie bus perimti tolesniam saugojimui į Lietuvos centrinį valstybės archyvą. Į Lietuvos archyvų departamentą pareiškėjas dar kartą kreipėsi 2009 m. kovo 10 d. raštu Nr. 96 (b. l. 124, II t.), nurodydamas, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijoje saugoma Lietuvos profesinių sąjungų tarybos ir jai priklausiusių šakų archyviniai dokumentai, ir prašydamas šiuos archyvinius dokumentus perimti Lietuvos archyvų departamento žinion, o nesant galimybės tai padaryti, prašė skirti šio archyvo išlaikymui lėšas pagal pridedamą sąmatą. Lietuvos archyvų departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gegužės 22 d. raštu Nr. (1.15)V4-550 (b. l. 125, II t.) paprašė pareiškėjo užtikrinti Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos archyve saugomų dokumentų išsaugojimą, kol bus baigtos statyti Lietuvos valstybės naujojo archyvo saugyklos. Pareiškėjas 2011 m. sausio 20 d. raštu Nr. 19 (b. l. 126, II t.) kreipėsi į Lietuvos archyvų departamentą, kaip ir 2009 m. kovo 10 d. rašte prašydamas perimti saugomus archyvinius dokumentus Lietuvos archyvų departamento žinion, o, nesant galimybės ir sąlygų perimti pareiškėjo saugomą archyvą - skirti šio archyvo išlaikymui lėšas pagal pridedamą sąmatą. Minėtas raštas buvo persiųstas Lietuvos centriniam valstybės archyvui (b. l. 127, 128, II t.), kuris 2011 m. vasario 10 d. raštu Nr. V5-160 (b. l. 130, II t.) prašė pareiškėjo atsiųsti saugomų fondų sąrašą, nuolatinio saugojimo bylų apyrašus tam, kad būtų išanalizuota saugomų dokumentų išliekamoji vertė.

27Kaip matyti, į visus tris pareiškėjo raštus atsakovai pateikė atsakymus. Nors byloje nėra duomenų, ar pirmajame 2006 m. atsakyme nurodyta dokumentų vertės ekspertizė buvo atliekama, pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pripažino, kad atsakovas niekada neatsisakė priimti dokumentus (b. l. 173, II t.). Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui nurodė, kad LTSR profesinių sąjungų nuolatinio saugojimo išliekamąją vertę turintys dokumentai bus perduoti į Lietuvos centrinį valstybės archyvą (b. l. 159, II t.). Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiliepime į pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismui pažymėjo, kad archyvų ekspertai turėtų atlikti nuolatinio saugojimo dokumentų vertės ekspertizę, tuomet profesinių sąjungų nuolatinio saugojimo išliekamąją vertę turintys dokumentai galės būti perduoti valstybės archyvams pagal jiems administravimui priskirtą Nacionalinio dokumentų fondo dalį (b. l. 168, II t.). Pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė sutinkantis, kad Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba turėtų spręsti, kokie dokumentai yra nuolatinio ir ilgalaikio saugojimo, o kokią dalį reikėtų sunaikinti (b. l. 173, II t.). Atsakovas pirmosios instancijos teismo posėdyje, remdamasis Įstatymo 14 straipsnio 1 dalimi, nurodė, kad dokumentų ekspertizę turi inicijuoti pareiškėjas, taip pat pabrėžė, kad atsakovai neatsisako pareiškėjui padėti ir niekada neatsisakė (b. l. 173, II t.). Darytina išvada, kad byloje nėra ginčo dėl nuolatinio saugojimo dokumentų, turinčių išliekamąją vertę, perdavimo valstybės archyvui, tačiau minėti dokumentai dar nėra perduoti pareiškėjui nepateikus Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2011 m. vasario 10 d. rašte Nr. V5-160 nurodytų dokumentų. Pažymėtina, kad iš atsakovų pusės buvo siūloma sudaryti darbo grupę Dokumentų vertinimui iš pareiškėjo ir atsakovų atstovų, nebuvo atsisakoma priimti dokumentus, tačiau iš Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos iniciatyvos nebuvo sulaukta. Išdėstytos aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti konkrečius neteisėtus atsakovo veiksmus ar neveikimą.

28Pažymėtina, jog apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi ir daro išvadą, kad valstybės institucijos turi imtis aktyvių veiksmų, jog Nacionalinio dokumentų fondo dokumentai būtų paimti iš privačių asmenų, taip pat nepagrįstai tvirtina, kad valstybė savo neveikimu sukūrė situaciją, kai privatus subjektas valdo valstybės turtą, kurio valdyti neturi teisės. Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos įstatų 4 punkte nustatyta, kad Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija yra viešasis juridinis asmuo (b. l. 101, II t.), o ne privatus asmuo. Tad, priešingai nei tvirtina pareiškėjas, nagrinėjamu atveju Įstatymo 4 straipsnio 2 dalis, nustatanti Lietuvos vyriausiajam archyvarui pareigą priimti sprendimą dėl Nacionalinio dokumentų fondo dokumentų saugojimo, netaikytina.

29Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu dėl Vilniaus miesto savivaldybės neįtraukimo į bylos nagrinėjimą trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Kaip matyti, pirmosios instancijos teismas nepasisakė dėl dokumentų perdavimo minėtai savivaldybei, o tik pacitavo Įstatymo 16 straipsnio 2 dalį. Kaip teisingai atkreipė dėmesį Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą, su buvusiomis LTSR profesinėmis sąjungomis susijusios įmonės, įstaigos ir organizacijos veikė ne tik Vilniuje. Taigi, nėra aišku, kurioms savivaldybėms galėtų būti perduotini dokumentai, be to, šio klausimo sprendimas nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

30Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Taigi reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Pabrėžtina, jog tokių sąlygų egzistavimas negali būti paremtas vien tik prielaidomis, nepatvirtintomis įrodymais. Sprendžiant viešosios (valstybės) atsakomybės klausimą, visų pirma būtina nustatyti, ar valdžios institucijų darbuotojų veiksmai buvo teisėti, t. y. ar jie veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai, išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, neteisėtumas galėtų pasireikšti tik tada, kai būtų nustatoma, jog valdžios institucijų darbuotojai neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, paviršutiniškai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. gegužės 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-499/2007, 2011 m. birželio mėn. 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A662-2347/2011).

31Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta viena iš trijų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų – nenustatyti atsakovo neteisėti veiksmai, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, jog nėra visų sąlygų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti ir pareiškėjo nurodomai turtinei žalai atlyginti. Pažymėtina, kad pareiškėjas savo prašymo atlyginti patirtą turtinę žalą vadovaujantis CK 6.229, 6.231, 6.233 straipsniais nepagrindžia jokiais įrodymais. Byloje nepateikta jokių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo nurodomas grėsmes Dokumentams 1990-1995 metais, taip pat nepaaiškinta, kodėl Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija tik 2006 m. birželio 5 d. kreipėsi į Lietuvos archyvų departamentą dėl Dokumentų perdavimo.

32Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas pareiškėjo skundo, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, atitinkantį teisingumo ir protingumo principus, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas pirmosios instancijos teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

33Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

34Pareiškėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos apeliacinio skundo netenkinti.

35Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos apeliacinį skundą atmesti.

36Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija skundu ir... 5. Nurodė, kad atsakovui nepriėmus sprendimo dėl Dokumentų perėmimo... 6. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos vyriausiojo archyvaro... 7. Nurodė, kad Nacionalinį dokumentų fondą sudaro valstybės ir savivaldybių... 8. Atsakovas Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiliepimu į pareiškėjo... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. liepos 28 d. sprendimu... 11. Nurodė Įstatymo 6 straipsnio 1 dalį, 5 straipsnio 3 dalį, 7 straipsnio 1... 12. Nurodė Įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 7 punktą, nustatė, kad pareiškėjas... 13. Nurodė Įstatymo 4 straipsnio 1 dalį, 16 straipsnio 2 dalį, konstatavo, kad... 14. Nurodė CK 6.271 straipsnio 1, 2 dalis, 6.246, 6.247, 6.249 straipsnius ir... 15. III.... 16. Pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų konfederacija apeliaciniu skundu... 17. Nurodo Įstatymo 4 straipsnio 2 dalį, pagal kurią Nacionalinio dokumentų... 18. Atsakovas Lietuvos centrinis valstybės archyvas atsiliepimu į apeliacinį... 19. Nurodo Įstatymo 2 straipsnio 21 dalį, 12 straipsnio 1 dalies 3 punktą ir... 20. Atsakovo Lietuvos Respublikos atstovas Lietuvos vyriausiojo archyvaro tarnyba... 21. Nurodo, kad nagrinėjamu atveju tiesiogiai taikyti Įstatymo 16 straipsnio 2... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas Lietuvos profesinių sąjungų... 25. Dokumentų ir archyvų įstatymo 5 straipsnio 4 dalies 2 punkte nurodyta, kad... 26. Byloje nėra ginčo dėl to, kad buvusių LTSR profesinių sąjungų funkcijų... 27. Kaip matyti, į visus tris pareiškėjo raštus atsakovai pateikė atsakymus.... 28. Pažymėtina, jog apeliantas nepagrįstai vadovaujasi Įstatymo 4 straipsnio 2... 29. Teisėjų kolegija nesutinka su apelianto argumentu dėl Vilniaus miesto... 30. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė)... 31. Atsižvelgdama į tai, kad byloje nenustatyta viena iš trijų būtinų... 32. Teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, netenkindamas... 33. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų... 34. Pareiškėjo Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos apeliacinio skundo... 35. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. liepos 28 d. sprendimą... 36. Nutartis neskundžiama....