Byla 2S-1035-230/2017
Dėl bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Nijolia Indreikienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo K. M. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. nutarties civilinėje byloje pagal ieškovės K. I. C. ieškinį atsakovui K. M. dėl nepilnamečio vaiko išlaikymo bei išlaikymo įsiskolinimo priteisimo, bendravimo tvarkos nustatymo ir atsakovo K. M. priešieškinį ieškovei K. I. C. dėl bendravimo tvarkos nustatymo, išvadą byloje teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.

3Teisėja, išnagrinėjusi atskirąjį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

4Ginčo esmė

5

    1. Ieškovė K. I. C. pateikė teismui pareiškimą dėl ieškinio patikslinimo ir prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – priteisti iš atsakovo K. M. nepilnamečiam sūnui L. L. C. laikiną išlaikymą periodinėmis išmokomis po 400 Eur per mėnesį, paskiriant ieškovę K. I. C. sūnaus išlaikymui skirtų lėšų valdytoja uzufrukto teise.
    2. Prašyme nurodė, kad teisminis ginčas šioje civilinėje byloje pradėtas dar 2013 metų lapkričio mėnesį. Nuo pat civilinės bylos iškėlimo nebuvo laikotarpio, kuomet atsakovas būtų teikęs savo sūnui pastovų ir pilnavertį išlaikymą. Per paskutinį pusmetį atsakovas yra atlikęs tik 3 bankinius pavedimus po 150 Eur, t. y. išlaikymą atsakovas teikia nereguliariai ir savo nuožiūra. Todėl siekiant civilinės bylos nagrinėjimo metu užtikrinti nepilnamečio sūnaus interesus yra būtina taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti laikiną išlaikymą.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
    1. Kauno apylinkės teismas 2017 m. sausio 12 d. nutartimi ieškovės K. I. C. prašymą tenkino iš dalies, taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo priteisė iš atsakovo K. M. laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui L. L. C. po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo pateikimo dienos (2017-01-10) iki sprendimo civilinėje byloje priėmimo, išlaikymui skirtas lėšas mokant į ieškovės K. I. C. atsiskaitomąją sąskaitą ir paskiriant ieškovę laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.
    2. Teismas iš byloje esančių duomenų ir ieškinio turinio nustatė, kad neužtikrinus reikalavimo priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui iki bus priimtas sprendimas byloje, bus pažeisti nepilnamečio vaiko interesai, gali būti neužtikrinti minimalūs nepilnamečio vaiko poreikiai maistui, būstui, sveikatai, ugdymui, nes iš ieškinio matyti, kad atsakovas reguliariai išlaikymo vaikui neteikia. Kadangi byla yra neišnagrinėta ir byloje nėra visų įrodymų apie atsakovo turtinę padėtį bei turimus turtinius įsipareigojimus, atsižvelgiant į nepilnamečio vaiko L. L. C. amžių, minimaliems vaiko poreikiams patenkinti pakankama išlaikymo suma, laikinai teikiama vieno iš tėvų, yra 190 Eur per mėnesį.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
    1. Atskiruoju skundu atsakovas K. M. prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį ir pakeisti laikinąsias apsaugos priemones, nustatant, kad tais mėnesiais, kai atsakovas atvyksta į Lietuvą, laikinas išlaikymas nepilnamečiam vaikui L. L. C. kas mėnesį mokamas periodinėmis išmokomis nuo prašymo pateikimo dienos (2017-01-10) iki sprendimo civilinėje byloje priėmimo, apskaičiuojamas iš 190 Eur atimant atsakovo K. M. kelionei į Lietuvą skirtų 380 Eur dalį, tenkančią atsakovui (380/2 = 190-190 = 0 Eur), nustatyti, kad tais mėnesiais, kai atsakovas neatvyksta į Lietuvą susitikti su vaiku, atsakovas vaikui skiria 190 Eur periodinę išmoką, mokamą į K. I. C. sąskaitą, o K. I. C. padengia šio išlaikymo pervedimo į Lietuvą išlaidas; jei teismas atmestų atsakovo atskirąjį skundą, atsakovas prašo teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones – tarp ginčo šalių lygiomis dalimis paskirstyti vaiko išlaikymui ir ugdymui skirtas atsakovo kelionės į Lietuvą išlaidas – 380 Eur, įpareigojat K. I. C. kiekvieną mėnesį sumokėti atsakovui K. M. 190 Eur indeksuojamą išmoką, skirtą kompensuoti atsakovo patirtas vaiko išlaikymui skirtas atsakovo keliones į Lietuvą; prijungti civilinę bylą Nr. 2VP-8817-375/2016, kurioje esantys įrodymai pagrindžia lėšas, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
      1. Teismas, priteisdamas 190 Eur išlaikymą vaikui, nustatė neproporcingą vaiko išlaikymo naštą atsakovui ir neįvertino visų lėšų, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui. Kadangi bendravimas su vaiku ir jo ugdymas yra tėvo pareiga, todėl tėvo kelionės į Lietuvą išlaidos yra priskirtinos prie vaiko išlaikymo išlaidų ir turėjo būti įvertintos sprendžiant dėl kiekvieno iš tėvų prievolės išlaikyti vaiką dydžio.
      2. Jeigu vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamajai vietai užsienio valstybėje, tai tas iš tėvų, dėl kurio iniciatyvos vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, turi prisiimti tam tikra dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant vaiko poreikius, kurie apima ir vaiko prigimtinį poreikį bendrauti su tėvu, kurio kelionės išlaidos priskirtinos prie vaiko išlaikymui skirtų išlaidų. Atsakovas sąžiningai vykdo savo prievoles išlaikyti vaiką, jo išlaikymui ir ugdymui skirdamas pakankamas lėšas, kurios apima ir pareiškėjo kelionių į susitikimus su vaiku išlaidas.
    2. Ieškovė K. I. C. atsiliepimu į atsakovo atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad atskirojo skundo motyvas, jog atsakovo patiriamos išlaidos kelionėms į Lietuvą priskirtinos prie vaiko būtinųjų išlaikymo išlaidų, yra nepagrįstas. Priešingu atveju susidarytų situacija, kuomet viena ieškovė turėtų pareigą išlaikyti šalių nepilnametį sūnų. Nuo pat sūnaus gimimo atsakovas teikia nepastovų ir nedidelį išlaikymą (vidutiniškai 57 Eur/mėn.).
  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

6Dėl civilinės bylos prijungimo

    1. Apeliantas (atsakovas) K. M. apeliacinės instancijos teismo prašo prijungti civilinę bylą Nr. 2VP-8817-375/2016, kurioje esantys įrodymai pagrindžia lėšas, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui.
    2. Pažymėtina, kad atsakovas, reikšdamas prašymą dėl civilinės bylos prijungimo prie nagrinėjamos bylos, turėjo pareigą tokį prašymą pagrįsti (CPK 178 straipsnis). Tačiau atsakovas K. M. nepagrindė būtinumo prijungti minėtą civilinę bylą prie šios civilinės bylos, nenurodė, kokie konkrečiai įrodymai, reikšmingi nagrinėjant šią bylą, yra civilinėje byloje Nr. 2VP-8817-375/2016. Be to, atsakovas K. M. civilinėje byloje Nr. 2VP-8817-375/2016 yra suinteresuotu asmeniu, taigi turi teisę susipažinti su minėtos bylos medžiaga, daryti jos kopijas, todėl turėjo galimybę pateikti, jo nuomone, reikšmingus šio ginčo išnagrinėjimui įrodymus į šią civilinę bylą.
    3. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, jog civilinėje byloje Nr. 2VP-8817-375/2016 buvo sprendžiamas klausimas dėl ieškovės K. I. C. atsakomybės už Kauno apylinkės teismo 2014 m. gruodžio 5 d. nutartimi taikytų laikinųjų apsaugos priemonių – laikinos atsakovo K. M. bendravimo su nepilnamečiu vaiku tvarkos – nesilaikymo, o ne dėl šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo prievolės tinkamo vykdymo, todėl nėra aišku, kokie civilinėje byloje Nr. 2VP-8817-375/2016 esantys duomenys pagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumą ir nepagrįstumą.
    4. Atsižvelgiant į tai, atsakovo K. M. prašymas dėl civilinės bylos Nr. 2VP-8817-375/2016 prijungimo atmestinas, kaip nepagrįstas (CPK 178 straipsnis).

7Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir ginčo esmės

    1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Ši taisyklė taikoma ir atskirųjų skundų dėl teismo priimtų nutarčių nagrinėjimo tvarkai (CPK 338 straipsnis). Pagrindų, nurodytų CPK 329, 330 straipsniuose, dėl kurių pirmosios instancijos teismo nutartis turėtų būti panaikinta atskirajame skunde išdėstytais motyvais, o taip pat absoliučių šios nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
    2. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria buvo iš dalies tenkintas ieškovės K. I. C. prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones ir priteisti laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui, teisėtumo ir pagrįstumo.
    3. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad atsakovas reguliariai išlaikymo vaikui neteikia, siekdamas užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius maistui, būstui, sveikatai, ugdymui, atsižvelgdamas į nepilnamečio vaiko L. L. C. amžių, tenkino iš dalies ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.
    4. Apeliantas (atsakovas) K. M., nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis, atskirąjį skundą grindžia tuo, jog teismas nustatė neproporcingą vaiko išlaikymo naštą atsakovui ir neįvertino visų lėšų, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui, t. y. tėvo kelionės į Lietuvą išlaidų, kurios yra priskirtinos prie vaiko išlaikymo išlaidų ir turėjo būti įvertintos sprendžiant dėl kiekvieno iš tėvų prievolės išlaikyti vaiką dydžio.
Dėl laikino išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo pagrįstumo
    1. CPK 144 straipsnio 1 dalyje reglamentuojama, jog teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir, nesiėmus šių priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.
    2. Šeimos bylose bei apskritai šeimos teisiniuose santykiuose vienas svarbiausių principų yra prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principas. Laikinosiomis apsaugos priemonėmis šeimos bylose be kitų tikslų yra siekiama užtikrinti, kad nebūtų pažeidžiami nepilnamečių vaikų asmeniniai neturtiniai bei turtiniai interesai iki teismo sprendimo priėmimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-216/2011).
    3. Viena iš teismo taikomų laikinųjų apsaugos priemonių šeimos bylose yra laikino išlaikymo nepilnamečiams vaikams priteisimas. Pažymėtina, kad šia specialia laikinąja apsaugos priemone yra siekiama apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus, užtikrinti, kad vaikų teisė gauti išlaikymą būtų tinkamai ir realiai įgyvendinama iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Visais atvejais, netgi nevertinant tėvų turtinės padėties, tėvų teikiamas išlaikymas nepilnamečiams vaikams turi atitikti bent minimalius vaikų poreikius, būtinus jų normaliam vystymuisi. Materialinio išlaikymo pareiga nepilnamečiams vaikams be išimties egzistuoja abiem tėvams, nepriklausomai nuo jų turtinės padėties.
    4. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad Kauno apylinkės teismas skundžiama 2017 m. sausio 12 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones ir iki teismo sprendimo šioje byloje priėmimo priteisė iš atsakovo K. M. laikiną išlaikymą nepilnamečiam vaikui L. L. C. po 190 Eur kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis nuo prašymo pateikimo dienos (2017-01-10) iki sprendimo civilinėje byloje priėmimo, paskiriant ieškovę laikino išlaikymo tvarkytoja uzufrukto teise.
    5. Apeliantas (atsakovas) K. M. atskirajame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, priteisdamas laikiną išlaikymą, nustatė neproporcingą vaiko išlaikymo naštą atsakovui ir neįvertino visų lėšų, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui, t. y. tėvo kelionės į Lietuvą išlaidų, kurios yra priskirtinos prie vaiko išlaikymo išlaidų ir turėjo būti įvertintos sprendžiant dėl kiekvieno iš tėvų prievolės išlaikyti vaiką dydžio. Apeliacinės instancijos teismas šį atskirojo skundo argumentą laiko nepagrįstu.
    6. Pažymėtina, kad laikino išlaikymo paskirtis – užtikrinti minimalius nepilnamečio vaiko poreikius ir sprendžiant laikino išlaikymo priteisimo klausimą, prioritetas yra teikiamas vaiko interesų apsaugai. CK 3.155 straipsnio 2 dalyje, 3.192 straipsnio 1 dalyje nustatyta tėvų pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, o CK 3.203 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad vaikui skirtas išlaikymas privalo būti naudojamas išimtinai jo interesams. Išlaikymas negali būti naudojamas vaiko tėvo (motinos) ar kitų asmenų asmeniniams poreikiams tenkinti. Vaiko išlaikymui skiriamos sumos pirmiausia privalo būti naudojamos būtiniausiems vaiko poreikiams tenkinti (pvz., maistui, aprangai, sveikatai, mokslams ir kt.), o nepanaudota suma taupoma. Taigi laikinas išlaikymas yra skirtas tik nepilnamečio vaiko poreikiams tenkinti (maistui, būstui, sveikatai, ugdymui ir pan.) ir negali būti naudojamas kitais tikslais, t. y. turi būti naudojamas išimtinai vaiko interesais. Todėl, atsižvelgiant į minėtą laikino išlaikymo teikimo nepilnamečiam vaikui tikslą ir paskirtį, atsakovo K. M. išlaidos kelionėms į Lietuvą negali būti priskirtinos prie vaiko išlaikymo išlaidų, o apelianto atskirojo skundo argumentas, jog pirmosios instancijos teismas, taikydamas laikinąsias apsaugos priemones ir priteisdamas laikiną išlaikymą, nustatė neproporcingą vaiko išlaikymo naštą atsakovui ir neįvertino visų lėšų, kurias atsakovas skiria vaiko išlaikymui, laikytinas nepagrįstu.
    7. Pagal CK 3.170 straipsnio 1 dalį tėvas ar motina, negyvenantys kartu su vaiku, turi teisę ir pareigą bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant. Tėvų, negyvenančių kartu su vaiku, teisė bendrauti su vaiku ir dalyvauti jį auklėjant, yra asmeninio pobūdžio tėvų teisė, kurią įgyvendinti galima, kai kitas iš tėvų nekliudo šiam bendravimui, o pats bendravimas yra tiesioginis ir pastovus. Šios teisės įgyvendinimas reiškia ir įstatymu nustatytos tėvų pareigos bendrauti su vaiku bei dalyvauti jį auklėjant įvykdymą. Ši tėvų asmeninė teisė ir pareiga turi būti vykdoma tik vaiko interesais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. spalio 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-454/2014). Taigi sutiktina su apelianto K. M. atskirojo skundo argumentu, jog bendravimas su vaiku ir jo ugdymas yra tėvo teisė ir pareiga, tačiau, kaip jau nurodyta, visos išlaidos, susijusios su šios pareigos vykdymu, nelaikytinos šalių nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidomis. Nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidomis laikytinos tik išlaidos, skirtos jo poreikių tenkinimui. Tuo tarpu išlaidos, susiję su atsakovo pareigos bendrauti su vaiku ir jį ugdyti įgyvendinimu, laikytinos asmeninėmis apelianto K. M. išlaidomis, kurių paskirstymo tarp tėvų klausimas gali būti sprendžiamas nustatant bendravimo su vaiku tvarką. Jeigu atsakovo K. M. kelionės į Lietuvą išlaidos būtų priskiriamos prie nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų, tokiu atveju atsakovas visiškai neprisidėtų prie minimalių vaiko poreikių (maistui, būstui, sveikatai, ugdymui ir pan.) tenkinimo, o visa vaiko poreikių tenkinimo našta būtų perkeliama vienai ieškovei. Tas pats pasakytina ir apie išlaidas, susijusias su išlaikymo nepilnamečiam vaikui pervedimo mokesčiais. Minėtos išlaidos nepriskirtinos prie nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų ir laikytinos asmeninėmis atsakovo K. M. išlaidomis, susijusiomis su jo pareigos materialiai išlaikyti nepilnametį sūnų vykdymu.
    8. Apeliantas (atsakovas) K. M. atskirajame skunde taip pat nurodo, jog kai vienas iš tėvų nepritaria vaiko gyvenamajai vietai užsienio valstybėje, tai tas iš tėvų, dėl kurio iniciatyvos vaikas išvyksta gyventi į užsienio valstybę, turi prisiimti tam tikra dalimi padidėjusias išlaidas tenkinant vaiko poreikius, kurie apima ir vaiko prigimtinį poreikį bendrauti su tėvu, kurio kelionės išlaidos priskirtinos prie vaiko išlaikymui skirtų išlaidų. Šie apelianto argumentai atmestini.
    9. Kaip jau minėta, atsakovo K. M. kelionės į Lietuvą išlaidos nepriskirtinos prie nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidų, o atsakovas šiuo atveju nepateikė jokių įrodymų, kad nepilnamečio vaiko išlaikymo išlaidos jo poreikių (maistui, būstui, sveikatai, ugdymui ir pan.) tenkinimui Norvegijoje būtų mažesnės, nei jam gyvenant Lietuvoje, t. y. kad vaiko išlaikymo išlaidos yra padidėję dėl to, jog šalių vaikas kartu su ieškove (motina) gyvena Lietuvoje, o ne Norvegijoje kartu su atsakovu (tėvu) (CPK 178 straipsnis). Visuotinai žinoma aplinkybe (CPK 182 straipsnio 1 punktas) pripažintina tai, kad pragyvenimo ir vaiko poreikių kaštai Norvegijoje yra didesni negu Lietuvoje, todėl šalių nepilnamečiam vaikui gyvenant būtent Norvegijoje jo išlaikymo išlaidos būtų kur kas didesnės nei gyvenant Lietuvoje.
    10. Pažymėtina, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo stadijoje teismas neturi galimybės visapusiškai išsiaiškinti reikalingo ir būtino išlaikymo vaikui (vaikams) dydžio bei atsakovo galimybių teikti tam tikro dydžio išlaikymą. Šias faktines aplinkybes teismas turės galimybę įvertinti ir dėl jų pasisakyti teismo sprendime tik po to, kai byla bus išnagrinėta iš esmės, t. y. tiek tikrieji vaikų poreikiai, tiek tėvų galimybės teikti konkretaus dydžio išlaikymą bus įvertinti išnagrinėjus bylą iš esmės (išklausius šalių paaiškinimų, įvertinus byloje pateiktus įrodymus, surinktą medžiagą). Tik išsamaus teisminio nagrinėjimo metu gali ir turi būti atsakyta į klausimą, kokios yra realios atsakovo pajamos, tikroji jo turtinė padėtis, kokie realūs būtinieji vaikų poreikiai.
    11. Nors atsakovas K. M. atskirajame skunde teigia, kad sąžiningai vykdo savo prievoles išlaikyti vaiką, jo išlaikymui ir ugdymui skirdamas pakankamas lėšas, tačiau jokių šias aplinkybes patvirtinančių įrodymų nepateikė (CPK 178 straipsnis). Priešingai, iš atskirojo skundo turinio matyti, kad atsakovas, kaip pats teigia, 2016 m. vaiko išlaikymui yra skyręs 464 Eur, 2015 m. 837,64 Eur, 2014 m. 752,51 Eur. Be to, kaip jau nurodyta, atsakovas iš esmės nesąžiningai savo asmenines kelionės pasimatyti su vaiku išlaidas nori įskaityti į vaiko išlaikymo išlaidas. Atsižvelgiant į tai, spręstina, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai tenkino ieškovės K. I. C. prašymą ir taikė byloje laikinąsias apsaugos priemones bei priteisė laikiną išlaikymą šalių nepilnamečiam sūnui jo poreikių tenkinimui.
    12. Atsakovas K. M. atskiruoju skundu prašo tuo atveju, jei teismas atmestų atskirąjį skundą, taikyti laikinąsias apsaugos priemones – tarp ginčo šalių lygiomis dalimis paskirstyti vaiko išlaikymui ir ugdymui skirtas atsakovo kelionės į Lietuvą išlaidas – 380 Eur, įpareigojat K. I. C. kiekvieną mėnesį sumokėti atsakovui K. M. 190 Eur indeksuojamą išmoką.
    13. Pažymėtina, jog apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti ginčijamo pirmosios instancijos teismo sprendimo (arba nutarties) teisėtumą ir pagrįstumą, taip užtikrinant proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus (CPK 7 straipsnis, 301 straipsnis). Minėtų principų įgyvenimui CPK 312 straipsnyje yra nustatytas draudimas apeliaciniame skunde kelti tokius reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme ir dėl kurių teismo sprendimu nebuvo nuspręsta. Kitoks traktavimas neatitiktų apeliacinio proceso paskirties – įvertinti, ar teismas pagal pareikštus byloje reikalavimus ir atsikirtimus į juos ir pagal pateiktus į bylą įrodymus ginčą išsprendė teisingai.
    14. Pagal CPK 337 straipsnio 1 dalies 1-4 punktus apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą, turi teisę savo nutartimi: 1) palikti pirmosios instancijos teismo nutartį nepakeistą; 2) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės; 3) panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį ir perduoti klausimą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo; 4) pakeisti pirmosios instancijos teismo nutartį.
    15. Atsižvelgiant į tai, atsakovo atskirajame skunde pareikšti reikalavimai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetus atskirąjį skundą ta apimtimi, kuria jie nebuvo nagrinėti pirmosios instancijos teisme, šioje proceso stadijoje nenagrinėtini.
    16. Esant nustatytoms aplinkybėms, spręstina, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos aplinkybes, padarė pagrįstas ir motyvuotas išvadas, todėl nėra jokio pagrindo atskirojo skundo argumentais panaikinti ar pakeisti skundžiamą teismo nutartį. Atsižvelgiant į tai, atskirasis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliktina nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

8Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

9Kauno apylinkės teismo 2017 m. sausio 12 d. nutartį palikti nepakeistą.

10Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Proceso dalyviai
Ryšiai