Byla A-438-1367-12
Dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei, dalyvaujant pareiškėjo atstovui Aleksandrui Kočegorovui, atsakovo atstovei Ingridai Kemežienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Purepro LT“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Purepro LT“ skundą dėl sprendimų panaikinimo atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Finansų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Šiaulių apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4UAB „Purepro LT“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą ir patikslintą skundą, kuriuose prašė: 1) panaikinti Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) 2011 m. sausio 20 d. sprendimą Nr. 14.4-101/10-2; 2) panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – ir VMI, atsakovas) 2011 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. 69-64.

5Pirminiame skunde buvo keliamas ir reikalavimas panaikinti Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (toliau – ir MGK, Komisija) 2011 m. birželio 6 d. sprendimą Nr. S-129(7-93/2011). Taip pat skunduose buvo keliami reikalavimai:

61) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu išaiškinti, ar Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 97 straipsnio 2 dalis, kuri nurodo, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui;

72) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 98 straipsnio 2 dalis, kuri nurodo skaičiuoti delspinigius už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

8Pareiškėjas paaiškino, kad, jo nuomone, Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – ir PVMĮ) 32 straipsnio 1 dalis prieštarauja Pridėtinės vertės mokesčio direktyvos (toliau – ir Direktyva) 12 straipsnio 2 dalies 2 punktui. Pareiškėjo manymu, mokestinio ginčo metu šis argumentas nebuvo išnagrinėtas. Pareiškėjas pabrėžė, kad ginčo pastatas nebuvo pertvarkytas, o pastate tik buvo įrengta mansarda, kurios sąskaita buvo išplėstas gyvenamasis plotas. Pastato pamatai, sienos liko tos pačios. Pareiškėjas nuo pat ginčo pradžios kėlė klausimą, ar yra priimtas teisės aktas, iš kurio vienareikšmiškai būtų galima spręsti, ar pareiškėjo atlikti statybos darbai atitinka PVMĮ nurodytą esminį pagerinimą. Pareiškėjo manymu, bylą reikia spręsti ne pagal PVMĮ, o pagal Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pareiškėjas rėmėsi Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) sprendimu byloje C-468/93. Šis sprendimas buvo priimtas tuomet, kai dar galiojo 1977 m. kovo 17 d. direktyva Nr. 77/388/EEC, dar vadinama Šeštoji direktyva. Šios direktyvos 4 straipsnio 3 dalies a punktas nenumatė ES valstybėms narėms pastatų pertvarkymui, o ne perstatymui, nustatyti detalias taisykles. Dabar galiojančios Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas jau numato ES valstybėms narėms parengti detalias taisykles pastatų perstatymui (remiasi šių sąvokų vertimais iš anglų kalbos).

9Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog pirmą kartą terminas pastato esminis pagerinimas atsirado 2002 m. kovo 5 d. PVMĮ. Šio įstatymo 2 straipsnio 19 dalyje buvo aiškinama, kad statybos darbai, kurių vertė viršija 50 proc. pastato ar statinio vertės iki šių darbų atlikimo, yra esminis pastato pagerinimas. Toks aiškinimas buvo suprantamas tiek mokesčių mokėtojui, tiek mokesčių administratoriui. Nuo 2005 m. birželio 21 d. įsigaliojo PVMĮ dabartinė nuostata ir formuluotė „pastato esminis pagerinimas“. Pareiškėjo manymu, PVMĮ 32 straipsnio 1 dalis turi atitikti Direktyvos 135 straipsnio 1 dalies j punktą ir 12 straipsnį. Todėl, jeigu Direktyvoje naudojamas terminas „pastatas iki pirmo panaudojimo“ PVMĮ atitinka „naują pastatą“, tai Direktyvoje naudojamas terminas „perstatytas pastatas“ turėtų atitikti PVMĮ naudojamą terminą „pastatas su esminiu pagerinimu“. Pareiškėjo nuomone, šiuo atveju būtina taikyti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo (toliau – ir Statybos įstatymas) nuostatas ir tokiu atveju mokesčių administratorius įgyja teisę apmokestinti pastatus su bet kokiu remontu. Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 9 straipsniu ir paaiškino, kad mokestinės prievolės turinys, jos atsiradimo ir pasibaigimo bei vykdymo tvarka ir pagrindai mokesčių teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžti. Pareiškėjas nesutiko su MGK išvada, kad galima kiekvienu atskiru atveju spręsti ir vertinti, ar pastatas buvo iš esmės pagerintas. Pareiškėjo nuomone, šiuo klausimu ESTT pasisakė byloje Nr. C-94/05. Pareiškėjas paaiškino ir tai, kad MGK dėl jos motyvų, susijusių su PVMĮ ir Direktyvos suderinamumu, iš esmės nepasisakė. Anot pareiškėjo, MGK nepasisakė, ar šiuo atveju mokesčių administratoriaus sprendimuose suformuluoti pastato esminio pagerinimo kriterijai atitinka ESTT praktiką (bylos C-49-09, C-188/09, C-475/03). Pareiškėjo manymu, MGK neatsižvelgė į Direktyvos preambulės 25 dalį, kurioje nurodoma, kad apmokestinamoji vertė turėtų būti suderinta taip, kad būtų galimybė palyginti PVM taikymo rezultatus visose valstybėse narėse.

10Pareiškėjas pabrėžė, kad jam kyla abejonių dėl delspinigių dydžio atitikimo Konstitucijoje deklaruojamam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas nesutiko su MAĮ nuostata delspinigius skaičiuoti iki tos dienos, kai yra įforminamas patikrinimo dokumentas bei rėmėsi Konstitucinio Teismo 1997 m. liepos 10 d. ir 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimų nuostatomis. Paaiškino, kad MAĮ 96 straipsnis išskiria pažeidėjų grupes: 1) tie, kurie nesumokėjo mokesčių, bet mokesčius deklaravo; 2) tie, kurie nesumokėjo mokesčių ir jų nedeklaravo. Pirmajai grupei delspinigiai skaičiuojami ne ilgiau, kaip 180 dienų. Tačiau antrajai grupei delspinigiai skaičiuojami nuo tada, kada jiems atsirado prievolė deklaruoti ir mokėti mokestį iki mokestinio patikrinimo rezultatų įforminimo dienos (remiantis MAĮ 107 straipsnio 1 dalimi šiai grupei delspinigius galima paskaičiuoti net iki 1825 dienų, t. y. 10 kartų daugiau). Pareiškėjas rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartimis dėl delspinigių esmės ir paskirties. Pareiškėjo nuomone, teismui tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 97 straipsnio 2 dalis, kuri nurodo, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatų įforminančio dokumento surašymo dienos, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas paaiškino, kad teismui netenkinant jos prašymų, pareiškėjo finansinė padėtis dar labiau pablogėtų ir jis atsidurtų blogesnėje padėtyje, nei tuo atveju, jeigu nebūtų skundęs vietos mokesčių administratoriaus sprendimo. Pareiškėjas rėmėsi MAĮ 98 straipsnio 2 dalimi, 110 straipsnio 1 dalimi bei paaiškino, kad tokiu būdu apsunkinama Konstitucijos 30 straipsnyje garantuojama teisė kreiptis į teismą. Asmuo, kuris inicijuoja mokestinį ginčą, objektyviai negali nulemti terminų, per kuriuos galima šį ginčą išspręsti, tuo tarpu tas asmuo apsunkinamas delspinigių skaičiavimu. Todėl, pareiškėjo nuomone, tikslinga kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 98 straipsnio 2 dalies redakcija neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

11Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į pareiškėjo skundą pasisakė, kad šis skundas yra nepagrįstas.

12Paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2008 m. sausio 1 d. iki 2008 m. gruodžio 31 d. apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumo patikrinimą ir 2010 m. lapkričio 19 d. surašė patikrinimo aktą Nr. 35-130 (toliau – ir Patikrinimo aktas), kuriame pareiškėjui papildomai apskaičiavo sumokėti į biudžetą 45 763 Lt PVM, 19 041,03 Lt PVM delspinigių. Inspekcija, išnagrinėjusi Patikrinimo aktą ir pareiškėjo pateiktas pastabas dėl jo, 2011 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 14.4-101/10-2 iš dalies patvirtino Patikrinimo aktą ir nurodė pareiškėjui sumokėti 32 058 Lt PVM, 13 229 Lt PVM delspinigių ir skyrė 3 206 Lt baudą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą ir jam nagrinėti pateiktą medžiagą, 2011 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 69-64 iš dalies patvirtino pareiškėjo skundą, t. y. vietoje nurodymų sumokėti 32 058 Lt PVM, 13 229 Lt PVM delspinigių, 3 206 Lt PVM baudą, nurodė sumokėti 31 140 Lt PVM, 12 844 PVM delspinigių, 3 114 Lt PVM baudą. Pareiškėjas, nesutikdamas su atsakovo sprendimu, pateikė skundą MGK. MGK 2011 m. birželio 8 d. sprendimu Nr. S-129 (7-93/2011) patvirtino atsakovo sprendimą. Atsakovo nuomone, skundžiamas sprendimas yra visiškai pagrįstas ir teisingas, priimtas išsamiai bei objektyviai išnagrinėjus visas su byla susijusias aplinkybes. Atsakovas paaiškino, kad šiuo atveju, ginčas tarp pareiškėjo ir Inspekcijos yra kilęs dėl pareiškėjo prievolės mokėti PVM nuo parduoto žemės sklypo su gyvenamuoju namu.

13Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 135 straipsnio 1 dalies j punkte nustatyta, jog PVM neapmokestinamas pastatų ar jų dalių ir žemės, ant kurios jie pastatyti, tiekimas, išskyrus Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tiekimą. Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyta, jog PVM apmokestinami tokie sandoriai, kurie susiję su pastatų ar žemės, ant kurios jie pastatyti, tiekimu iki pirmo pastato panaudojimo. Direktyvos 12 straipsnio 2 dalyje numatyta, jog valstybės narės gali nustatyti Direktyvos 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodyto kriterijaus taikymo pastatams išsamias taisykles, taip pat Direktyvos 12 straipsnio 2 dalis leidžia valstybėms narėms taikyti ne tik pastato pirmo panaudojimo, bet ir kitus kriterijus. Taigi apibrėžti, kas yra pastato pertvarkymas, kokį kriterijų taikyti sprendžiant dėl pastatų tiekimo apmokestinimo PVM, yra palikta išimtinai valstybių narių kompetencijai. Atsakovas akcentavo ir tai, kad Lietuvos Respublikoje apmokestinimo PVM taisykles ir tvarką nustato PVMĮ. Vadovaujantis PVMĮ 3 straipsnio 1 dalimi, PVM objektas yra prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas, tenkinantis visas šias sąlygas: 1) prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; 2) prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal šio įstatymo nuostatas vyksta šalies teritorijoje; 3) prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo vykdydamas savo ekonominę veiklą, t. y. veikdamas kaip toks. PVMĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalys nekilnojamųjų pagal prigimtį daiktų pardavimą ar kitokį perdavimą ginčui aktualiu laikotarpiu reglamentavo taip: PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo; 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo. Taigi, pasak atsakovo, nauju pastatu ar statiniu taip pat yra pripažįstamas nenaujo pastato esminis pagerinimas (statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes, PVMĮ 2 straipsnio 1 dalies 20 punktas).

14Atsakovas pabrėžė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2008 m. vasario 8 d. pardavė 0,0594 ha žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), ir pastatą – gyvenamą namą, pažymėjimas plane 5A1p, kurio unikalus Nr. ( - ), pastatą – gyvenamąjį namą, buvęs 1A1žp, kurio unikalus Nr. ( - ), būklė: sunaikintas, esantį adresu ( - ), J. S. už 400 000 Lt, įvertinant žemės sklypą 50 000 Lt, pastatus – 350 000 Lt. Pareiškėjas šį parduotą žemės sklypą, kurio unikalus Nr. ( - ), ir pastatą – gyvenamą namą, kurio unikalus Nr. ( - ), esantį adresu ( - ), įsigijo 2006 m. gruodžio 5 d. iš fizinio asmens už 200 000 Lt (sutartyje gyvenamasis namas įvertintas 193 300 Lt, žemės sklypas – 6700 Lt). Pagal mokesčių administratoriaus turimus duomenis, gyvenamasis namas, kurio unikalus Nr. ( - ) (2008 m. vasario 1 d. išduotas statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktas), pažymėjimas plane 5A1p, įregistruotas 2008 m. sausio 3 d., statybos pradžios metai – 2007 m., statybos pabaigos metai – 2008 m., baigtumas 100 proc. Kadastro duomenimis (2008 m. sausio 3 d.), pastatas – gyvenamasis namas, unikalus Nr. ( - ) (buvęs 1A1ž), sunaikintas.

15Atsakovas akcentavo, jog, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjui buvo išduotas leidimas sunaikinti gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. ( - ), Inspekcija kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją, kurios Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyrius informavo, kad pareiškėjui leidimas nugriauti gyvenamąjį namą, kurio unikalus Nr. ( - ), adresu ( - ), nebuvo išduotas. Statytojui (tuo metu buvusiai M. Š. individualiai įmonei) 2007 m. spalio 22 d. buvo išduotas statybos leidimas Nr. 38-3 GN654-633 statyti gyvenamąjį namą, tačiau išnagrinėjus projekto, pagal kurį išduotas statybos leidimas, sprendinius, nustatyta, kad gyvenamasis namas buvo statomas senojo namo vietoje. Taip pat minėtame rašte nurodyta, jog tais atvejais, kai esant didesnei darbų, paprastai priskirtinų rekonstravimui, apimčiai (t. y. juos viršijant), statybos darbai įvardijami kaip „nauja statyba“, vadovaujantis statybos procesą reglamentuojančiais teisės aktais. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pagal Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 punkto nuostatas, statinio rekonstravimas – statybos rūšis, kai yra tikslas iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę: pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 proc. už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektūros detales, keičiant šių statinio elementų matmenis, tipą, išdėstymą ar juos pašalinant); keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; apšiltinti statinio išorines atitvaras (sienas, stogą); atlikti šio straipsnio 20 dalyje išvardytus statinio kapitalinio remonto darbus, jei šie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrąsias inžinerines sistemas keičiant jų tipą, pralaidumą; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai šių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastąjį ar kapitalinį remontą.

16Atsakovas akcentavo, jog Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad senasis namas (pažymėjimas plane 1A1žp, kurio unikalus Nr. ( - ) buvo perstatomas, rekonstruojamas, t. y. atliktas esminis jo pagerinimas (pristatytas priestatas, uždengtas naujas stogas, įvestas vandentiekis, šildymas, gamtinės dujos). Pagal kadastro duomenis, pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 60,69 kv. m., sienos: medis su karkasu, krosninis šildymas, vandentiekio nėra, o pastato – gyvenamojo namo, kurio unikalus Nr. ( - ), bendras plotas 100,64 kv. m., sienos: plytos, gamtinės dujos, komunalinis vandentiekis, centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų. Pareiškėjo direktoriaus T. Š. žodiniu teigimu, senasis pastatas (1A1ž) buvo remontuojamas, pristatytas priestatas, sienos apkaltos lentelėmis, uždengtas naujas stogas, įvestas vandentiekis, šildymas ir gamtinės dujos. Darbai buvo atliekami ūkio būdu. Todėl Inspekcija pagrįstai pareiškėjui nuo nekilnojamojo turto pardavimo pajamų apskaičiavo papildomai mokėtiną 45 763 Lt PVM, kadangi parduotas pastatas buvo pertvarkytas ir sukurta nauja jo kokybė, o tai atitinka PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatoms. Atsakovo vertinimu, PVMĮ nurodymas „pastato esminis pagerinimas“ nėra tapatus Direktyvoje nurodytam „pastato perstatymui“. Atsakovas pažymėjo, jog iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėjas perstatė ginčo objektą, t. y. vietoje 60,69 kv. m. pastato, kurio sienos medinės su karkasu, krosniniu šildymu, be vandentiekio, buvo perstatytas į 100,64 kv. m. pastatą, kurio sienos iš plytų, įvestos gamtinės dujos, komunalinis vandentiekis, centrinis šildymas iš centralizuotų sistemų.

17Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių AVMI, Inspekcija) atsiliepime į skundą pasisakė, kad su skundu nesutinka.

18II.

19Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu pareiškėjo UAB „Purepro LT“ skundą atmetė.

20Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl PVM apskaičiavimo už 2008 m. vasario 8 d. pareiškėjo sudarytą sandorį – pagal notarinę sutartį Nr. 1505 pareiškėjas pardavė 0,0594 ha žemės sklypą ir pastatą – gyvenamąjį namą, pažymėtą plane indeksu 5A1p, unikalus Nr. ( - ), kartu sutartyje nurodytas ir pastatas – gyvenamasis namas 1A1žp, kurio unikalus Nr. ( - ), o būklė – sunaikintas, pastatai nurodyti, kaip esantys adresu ( - ). Žemės sklypas buvo įvertintas 50 000 Lt, o pastatai – 350 000 Lt. Teismas nurodė, jog ginčo esmė yra ta, kad, pareiškėjo manymu, Lietuvos Respublika nėra perkėlusi į savo teisinę bazę 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatų. Pareiškėjo manymu, turi būti išsamiai sureguliuotas klausimas, kas laikytina pastato esminiu pagerinimu. Pareiškėjo teigimu, minėtos Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato ES valstybėms narėms pareigą parengti detalias taisykles, kas laikytina pastatų perstatymu. Lietuvoje tokių taisyklių, pasak pareiškėjo, nėra įtvirtinta nei PVMĮ, nei kituose teisės norminiuose aktuose. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Direktyvos 12 straipsnyje visų pirma nustatyta, kad valstybės narės gali apmokestinamuoju asmeniu laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą (1 dalis). Toliau nurodyta, kad taikant 1 dalies a punktą „pastatas“ – bet koks žemėje įtvirtintas statinys (2 dalis). Taip pat nurodoma, kad valstybės narės gali nustatyti 1 dalies a punkte nurodyto kriterijaus taikymo pastatų pertvarkymui išsamias taisykles ir apibrėžti, ką reiškia sąvoka „žemė ant kurios stovi pastatas“. Direktyvos 135 straipsnyje išvardinama kita PVM neapmokestinama veikla. Šio straipsnio 1 dalyje išvardinami sandoriai, kurių valstybės narės neapmokestina PVM, „j“ punkte nurodyta: pastatų ar jų dalių ir žemės, ant kurios jie pastatyti, tiekimas, išskyrus 12 straipsnio 1 dalies a punkte nurodytą tiekimą.

21Taigi, teismo vertinimu, išimtis yra numatyta tiek Direktyvoje, tiek PVMĮ. Teismas pabrėžė, jog nėra pagrindo teigti, kad PVMĮ netinkamai nustatytos taisyklės, kas laikytina pastato pertvarkymu, kai jau gali būti taikoma PVM išimtis ir sandoris gali būti apmokestinamas PVM. Minėtos PVMĮ 32 straipsnio nuostatos nurodo aiškius kriterijus, kas laikytina ne tik nauja statyba, bet jai prilyginamu esminiu pastato pagerinimu. Sąvokas paaiškina to paties įstatymo 2 straipsnis. Akivaizdu, kad tokiu atveju galima taikyti ir Statybos įstatymo nuostatas. Teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad toks vertinimas leidžia mokesčių administratoriui bet kokį pastato remontą pripažinti esminiu pagerinimu, kadangi bet kuriuo remontu pastato ar statinio naudingo tarnavimo laikas pailginamas arba pagerinamos jo naudingosios savybės. Teismas pabrėžė, jog, vertinant šias aplinkybes, būtina atsižvelgti į Statybos įstatyme esančius sąvokų išaiškinimus (2 straipsnio 20, 21 dalys), be to, ir į atskiras statybos rūšis reglamentuojančias normas, taip pat į esamas faktines aplinkybes (šiuo atveju jos nustatytos mokestinio ginčo metu surinktais dokumentais – statybos leidimu, pripažinimo tinkamu naudoti aktu, Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir kt.). Teismas taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvoje įstatymais yra apibrėžti kriterijai, kurie taikytini vertinant pastatų pertvarkymą, t. y. nustatant, ar jis yra esminis. Detalių ar išsamių taisyklių nustatymas pagal Direktyvą yra tik galimas (leidžiamas), bet nėra privalomas. Teismo nuomone, šiuo atveju neturi reikšmės pareiškėjo nurodyti skirtumai tarp rekonstravimo ir pastatų pertvarkymo sąvokų, nes pagal Lietuvių kalbos žodyno (Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, Vilnius, 2000) žodis „rekonstrukcija“ reiškia esminį pertvarkymą, sunykusio statinio atkūrimą, o žodis „rekonstruoti“ reiškia iš esmės pertvarkyti.

22Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad mokesčių administratoriai pagrįstai konstatavo, jog nurodytu konkrečiu atveju buvo atliktas pastato esminis pagerinimas, todėl pagrįstai taikytos PVMĮ 32 straipsnio nuostatas ir pagrįstai apskaičiavo mokėtiną PVM. Mokesčių administratoriui, taip pat ir pačiam mokesčių mokėtojui, suteikta galimybė vertinti, ar bus taikoma išimtis iš PVM lengvatos, o tam buvo būtina atsižvelgti į PVMĮ 2 straipsnio, 32 straipsnio nuostatas dėl esminio pagerinimo. Pareiškėjas iki sandorio sudarymo turėjo galimybę kreiptis konkrečios konsultacijos į mokesčių administratorių, pateikti išsamią informaciją, kaip pertvarkytas pastatas. Todėl, teismo nuomone, pareiškėjas nepagrįstai aiškina, kad tik VMI gali vienašališkai nuspręsti, ar nenaujo pastato pardavimas „su esminiu pagerinimu“ turi ar neturi būti PVM objektu. Šiuo atveju, kaip matyti iš visų ginčijamų sprendimų, tarp jų ir iš MGK sprendimo, buvo atsižvelgta į tai, kad senojo pastato 1A1ž(p) su unikaliu Nr. ( - ) neliko visiškai, jo vietoje pastatytas iš esmės kitas pastatas. Statybos leidimas buvo išduotas naujai statybai, pirmiau minėta, kad pasikeitė beveik visi pastato parametrai, medžiagos, iš kurių pastatytos sienos, dengtas stogas, pastate įrengti vandentiekis, šildymas, gamtinės dujos ir kt. (visos faktinės aplinkybės detaliai išvardintos ginčijamuose sprendimuose).

23Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registre naujo pastato nusidėvėjimas lygus 0, o senojo pastato nusidėvėjimas neapskaičiuotas, nes užfiksuota, kad pastatas sunaikintas. Teismas konstatavo, jog apskritai, atsižvelgiant į visus surinktus duomenis, pareiškėjo teiginiai, kad pareiškėjas atliko tik nedidelį remontą, įrengė mansardą, neatitinka faktinių aplinkybių. Pavyzdžiui, medinės mūrytos pastato sienos tapo plytų sienomis, visų patogumų įrengimas, ploto ir tūrio padidėjimas, galiausiai statybos leidimo gavimas statybos darbams, paneigia, kad buvo atliktas tik senojo pastato remontas su mansardos įrengimu. Be to, kaip konstatavo teismas, pagal įrodinėjimo taisykles, nustatytas MAĮ 67 straipsnyje, mokesčių mokėtojas, nesutinkantis su mokesčio administratoriaus apskaičiuotomis konkrečiomis mokesčio ir su juo susijusiomis sumomis, privalo pagrįsti, kodėl jos yra neteisingos. Pagal MAĮ 153 straipsnio 3 dalį mokesčių mokėtojas tokius įrodymus privalėjo teikti centriniam mokesčių administratoriui, vėliau jis praranda teisę teikti tokius įrodymus. Tačiau, nors pagal statybos leidimą, išduotą 2007 m. spalio 22 d., darbus vykdė statytojas M. Š. individuali įmonė (tuo pačiu kodu, kaip ir pareiškėjas), statybos leidimas išduotas konkrečiam projektui, kurį statytojas privalo turėti, tačiau pareiškėjas dėl nenurodomų aplinkybių neteikė į bylą šio statybos projekto.

24Teismas pripažino, jog mokesčių administratoriai tinkamai pagrindė savo išvadas dėl mokesčio faktinėmis aplinkybėmis, teisės aktų nuostatomis. Tai, kad mokesčių administratoriui pavesta vertinti, ar yra išimtis dėl pastatų apmokestinimo, nereiškia, kad pažeistas MAĮ 9 straipsnis, reikalaujantis aiškumo. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad VMI atstovė paaiškino, jog ankstesniu reguliavimu, kurį nurodo pareiškėjas, kai buvo nustatyta 50 proc. riba (kai atlikti statybos darbai, viršijantys 50 proc. pastato buvusios vertės), nebuvo galimybės teisingai nustatyti, ar pastatas esmingai pagerintas, nes senų pastatų vertė paprastai yra labai nedidelė (skaičiuojamas nusidėvėjimas) ir tokiu atveju iš tiesų bet kuris remontas ar nežymi rekonstrukcija galėjo būti įvertinta kaip esminis pagerinimas. Įstatymo leidėjas šias nuostatas pakeitė ir PVMĮ 2 straipsnio 21 dalyje (redakcija, galiojusi sandorio metu) nustatė vertinamuosius kriterijus, kuriais remiantis tiek mokesčių mokėtojas, tiek mokesčių administratorius gali įvertinti pastato pagerinimo laipsnį.

25Dėl pareiškėjo nurodomų ESTT bylų pirmosios instancijos teismas pabrėžė, jog pareiškėjas nenurodė, kokias analogijas jis mato su skunde nurodytomis bylomis. Pareiškėjo nuomone, ESTT byloje C-94/05 pabrėžtas teisinio saugumo principo taikymas. Šio ginčo atveju, pareiškėjo manymu, kliūtis taikyti PVMĮ 32 straipsnio išimtį yra detalių taisyklių, nustatančių, kas yra pastato tiekimas iki pirmo pastato panaudojimo, nebuvimas. Tačiau, kaip konstatavo teismas, Direktyvos 12 straipsnyje, nėra įtvirtinta reikalavimo valstybėms narėms nustatyti išsamias taisykles dėl kriterijaus, nurodyto 1 dalies a punkte, taikymo. Direktyvoje nustatyta, kad tokias taisykles nustatyti galima, o ne privaloma.

26Dėl delspinigių skaičiavimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą pareiškėjas nurodė, kad Patikrinimo akte nurodyta, jog delspinigiai skaičiuojami vadovaujantis PVMĮ 123 straipsnio 1 dalimi ir MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktu. PVMĮ 123 straipsnio 1 dalis dėl delspinigių nukreipia į MAĮ. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyti tik atvejai, kai turi būti skaičiuojami delspinigiai. Delspinigių skaičiavimo tvarka nustatyta MAĮ 97 ir 98 straipsniuose. Teismo nuomone, ginčo dėl to, kad pareiškėjui taikytinas MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punktas, nėra. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog, pareiškėjo manymu, delspinigių mokėjimo tvarką reglamentuojantys teisės aktai pažeidžia lygiateisiškumo ir proporcingumo principus. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad MAĮ 97 straipsnio 1 ir 2 dalis traktuoja abu atvejus, nepažeidžiant esminių teisinės valstybės principų, kadangi abu šie atvejai savaime skiriasi, kas sąlygoja skirtingą jų reglamentavimą: 1 dalyje nustatyta, kad kai nesumokėtas deklaruotas mokestis delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą; antruoju atveju, delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos. Taigi, abiem atvejais delspinigiai skaičiuojami iki apskaičiuoto mokesčio sumokėjimo valstybei dienos (tai numato ir MAĮ 98 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Po patikrinimo akto surašymo prasideda kita procedūra, kuri numatyta 81 straipsnio 2 dalyje: naujai apskaičiuotą mokestį reikia sumokėti per 20 dienų nuo sprendimo įteikimo dienos, o tuomet 97 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nesumokėjus mokesčio delspinigių skaičiavimas tęsiamas. Taigi, kaip konstatavo pirmosios instancijos teismas, delspinigių skaičiavimas gali būti nutrauktas sumokėjus mokesčio administratoriaus apskaičiuotą mokestį, kas netrukdo toliau ginčyti mokesčių administratorių sprendimus.

27Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo atstovas teisme paaiškino, kad mokesčių mokėtojui laimėjus bylą, mokesčių mokėtojas turėtų nuostolių, kadangi sumokėjus mokestį būtų išimtos apyvartinės lėšos. Tačiau, kaip nurodė teismas, šiuo atveju renkasi pats mokesčių mokėtojas ir nepaneigta galimybė gauti dėl neteisėto sprendimo ir žalos atlyginimą. MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad delspinigiai pradėti skaičiuoti 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos. Kada atsiranda teisė priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką, nustato MAĮ 105 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 2 dalis. Taigi, tiek pareiškėjo atveju, tiek tuo atveju, kai mokestis deklaruotas bet nesumokėtas, delspinigiai nebus skaičiuojami ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti nepriemoką atsiradimo dienos. Skirtumai, kuriuos nurodo pareiškėjas savo skunde (dvi pažeidėjų grupės pagal MAĮ 96 straipsnio 1 ir 2 dalis), sąlygojami visiškai skirtingais atvejais – pirmuoju atveju mokestis buvo deklaruotas, todėl teisė jį priverstinai išieškoti atsiranda nuo visai kitų aplinkybių (raginimo geruoju sumokėti mokestį). Teismas padarė išvadą, kad tokie skirtumai yra pagrįsti.

28Dėl pareiškėjo teiginio, kad neribojant delspinigių skaičiavimo iki patikrinimo akto surašymo dienos, tokiems mokesčių mokėtojams delspinigiai gali būti skaičiuojami iki 1825 dienų teismas konstatavo, jog pareiškėjas remiasi MAĮ 107 straipsnio 1 dalimi. Teismas pabrėžė, jog, visų pirma, šioje byloje nėra ginčo dėl pernelyg ilgo patikrinimo. Antra, pareiškėjas nurodo galimus skirtumus, neteisingai lygindamas su 107 straipsnio 1 dalimi, kuri neturi nieko bendro su delspinigių skaičiavimu. Nuo teisės priverstinai išieškoti mokestį atsiradimo dienos bet kuriuo atveju visiems mokesčių mokėtojams delspinigiai gali būti skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų, tai yra bendra taisyklė. Pirmosios instancijos teismas konstatavo, jog kreipimasis į teismą pats savaime neprailgina delspinigių skaičiavimo trukmės, tačiau, kilus mokestiniam ginčui (jis kyla nuo skundo padavimo VMI dienos, o ne skundo padavimo teismui dienos), sustabdomas priverstinis išieškojimas (MAĮ 110 straipsnis), vėliau už šį laikotarpį įstatymas leidžia priskaičiuoti delspinigius, jeigu pareiškėjo skundas buvo atmestas. Taigi, teismo nuomone, pareiškėjas (mokesčių mokėtojas) turi galimybę pasirinkti, t. y. gali sumokėti apskaičiuotą papildomai mokestį ir taip nutraukti delspinigių skaičiavimą iš karto atsiradus teisei jį priverstinai išieškoti. Be to, šios nuostatos taikomos visais atvejais – ir kai mokestis deklaruotas ir nesumokėtas, ir kai papildomai apskaičiuotas. Todėl pareiškėjo argumentai, kad delspinigių skaičiavimo tvarka pažeidžia asmens teisę kreiptis į teismą, yra nepagrįsti.

29Teismas kartu pabrėžė, jog neabejoja pareiškėjo nurodytų teisės normų atitiktimi Konstitucijai. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 straipsnį, teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šiuo atveju neranda pagrindo tokiai išvadai, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.

30III.

31Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas taip pat prašo kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 97 straipsnio 2 dalis, kuri nurodo, kad MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki tikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintam teisinės valstybės principui; bei kreiptis į Konstitucinį Teismą, su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 98 straipsnio 2 dalies redakcija, kuri nurodo skaičiuoti delspinigius už visą sustabdymo laikotarpį, jeigu mokesčių mokėtojo skundas buvo atmestas, neprieštarauja Konstitucijos 30 straipsnio 1 daliai.

32Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo ginčo esmės ir išplėtė ginčo pagrindą. Nors, anot pareiškėjo, jis visą laiką tiek mokesčių administratoriui, tiek teismui kėlė klausimą, ar PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad PVM mokesčiu apmokestinami pastatai su esminiu pagerinimu atitinka Direktyvos 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, kad PVM mokesčiu gali būti apmokestinami perstatyti pastatai, kuriems gali būti pritaikyta sąvoka – „pastatas iki pirmo panaudojimo“, pirmosios instancijos teismas savo sprendimo motyvuojamoje dalyje išvardijo tik tokias bylos esmes: ginčas yra dėl PVM apskaičiavimo už 2008 m. vasario 8 d. pareiškėjo sudarytą sandorį ir dėl to, ar šiuo atveju pagrįstai mokesčių administratorius netaikė PVM lengvatos, kuri nustatyta PVMĮ 32 straipsnyje. Anot pareiškėjo, teismas privalėjo išspręsti ginčą apie dėl esminio pastato pagerinimo, kaip jis suvokiamas pagal Direktyvos nuostatas, tačiau šio klausimo teismas nenagrinėjo. Be to, pirmosios instancijos teismas nesivadovavo ESTT priimtais sprendimais (bylos Nr. C-400/98, C-188/09, C-475/03 ir kt.). Pareiškėjas akcentuoja ir tai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą ir tuo pažeidė teisės principą non reformatio in peus.

33Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip nepagrįstą, atsiliepime nurodo, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai išnagrinėjo bei įvertino visas byloje nustatytas faktines aplinkybes ir tinkamai pritaikė materialinės teisės normas (priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą).

34Teisėjų kolegija

konstatuoja:

35IV.

36Ginčas byloje kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. sausio 20 d. sprendimu Nr. 14.4-101/10-2, Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (2011 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. 69-64 bei Mokestinių ginčų komisijos prie Vyriausybės (2011 m. birželio 6 d. sprendimu Nr. S-129(7-93/2011) pareiškėjui papildomai priskaičiuotų PVM, PVM delspinigių ir PVM baudos.

37Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo keliamo reikalavimo nustatyti, ar PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatos, kad PVM mokesčiu apmokestinami pastatai su esminiu pastato pagerinimu, atitinka 2006 m. lapkričio 28 d. Tarybos direktyvos 2006/112/EB dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos 12 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatas, kad PVM mokesčiu gali būti apmokestinami pertvarkyti pastatai, kuriems gali būti pritaikyta sąvoka – „pastatas iki pirmo panaudojimo“. Pareiškėjas taip pat nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesikreipė į Konstitucinį Teismą.

38Dėl PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Direktyvai

39PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322 redakcija) įtvirtinta, kad PVM neapmokestinamas pastatų, statinių ar jų dalių (išskyrus naujus pastatus ir statinius, naujas pastatų ir statinių dalis) pardavimas ar kitoks perdavimas, kai pagal sandorio sąlygas asmuo, kuriam toks daiktas perduodamas, arba trečioji šalis įgyja teisę disponuoti juo kaip jo savininkas. Laikoma, kad: 1) naujas pastatas ar statinys – tai nebaigtas pastatas ar statinys, taip pat baigtas pastatas ar statinys – 24 mėnesius po jo užbaigimo (pripažinimo tinkamu naudoti) arba esminio pagerinimo; 2) nauja pastato ar statinio dalis – tai naujo pastato ar statinio, kaip jis apibrėžtas šios dalies 1 punkte, dalis, taip pat naujai pastatyta nenaujo pastato ar statinio dalis – 24 mėnesius po jos užbaigimo.

40Pareiškėjas tvirtina, Lietuvos Respublika nėra tinkamai perkėlusi į savo teisinę bazę Direktyvos dėl pridėtinės vertės mokesčio bendros sistemos nuostatų. Pareiškėjo manymu, vadovaujantis Direktyvos nuostatomis, turi būti išsamiai sureguliuotas klausimas, kas laikytina pastato esminiu pagerinimu ir ar jis atitinka Direktyvoje vartojamą terminą „iki pirmo pastato panaudojimo“.

41Pažymėtina, kad Direktyvos 12 straipsnio dalyje įtvirtina, jog valstybės narės apmokestinamuoju asmeniu gali laikyti bet kurį asmenį, kuris retkarčiais vykdo su 9 straipsnio 1 dalies antroje pastraipoje nurodyta veikla susijusį sandorį, ypač kurį nors iš šių sandorių: a) pastato ar pastato dalių ir žemės, ant kurios jis pastatytas, tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo; b) žemės statybai tiekimą. To paties straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, kad, taikant 1 dalies a punktą, „pastatas“ – bet koks žemėje įtvirtintas statinys. Valstybės narės gali nustatyti 1 dalies a punkte nurodyto kriterijaus taikymo pastatų pertvarkymui išsamias taisykles ir apibrėžti, ką reiškia sąvoka „žemė, ant kurios stovi pastatas“. Valstybės narės gali taikyti ne tik pastato pirmo panaudojimo, bet ir kitus kriterijus, pavyzdžiui, laikotarpio nuo pastato užbaigimo iki jo pirmo tiekimo dienos arba laikotarpio nuo pastato pirmo panaudojimo iki jo vėlesnio tiekimo dienos, jei pirmu atveju laikotarpis ne ilgesnis kaip penkeri metai, o antru atveju – ne ilgesnis kaip dveji metai.

42Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau išdėstytos Direktyvos nuostatos suponuoja išvadą, kad Direktyva sukuriama ne pareiga, bet teisė valstybėms Europos Sąjungos narėms nustatyti kriterijus, taikomus pastatų pertvarkymui. Valstybėms taip pat suteikiama teisė taikyti ne tik pastato pirmo panaudojimo, bet ir kitus kriterijus, pvz., laikotarpio nuo pastato užbaigimo iki jo pirmo tiekimo dienos, kas ir buvo įtvirtinta PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje. Iš PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatų taip pat matyti, kad Lietuvos Respublika pasirinko įtvirtinti „esminio pagerinimo“ sąvoką, kaip pastato pertvarkymo kriterijų, numatytą Direktyvoje, siekdama iš esmės pagerintus pastatus priskirti naujiems pastatams, kurių pardavimui nėra taikoma PVMĮ 32 straipsnyje numatyta nekilnojamojo turto PVM apmokestinimo išimtis.

43Pareiškėjas teisingai pastebi, kad pačiame PVMĮ 32 straipsnyje sąvoka „esminis pagerinimas“ nėra apibrėžta. Tačiau PVMĮ 2 straipsnio 20 dalis (2009 m. gruodžio 3 d. įstatymo Nr. XI-518 redakcija) nustato, kad pastato (statinio) esminis pagerinimas – statybos darbai, kurie pailgina pastato ar statinio naudingo tarnavimo laiką arba pagerina jo naudingąsias savybes. Aiškindama šią teisės normą lingvistiniu, teleologiniu bei loginiu teisės aiškinimo metodais, kolegija pažymi, kad joje nurodyti statybos darbai (jų vertės aspektu) siejami su pastato (statinio) vertės pakeitimu (padidėjimu), t. y. su verte, kuri pagal jos esmę ir prigimtį apima tiek pastato ar statinio sukūrimo (rekonstrukcijos) darbams apmokėti panaudotas lėšas, tiek ir šiam tikslui panaudotų statybinių medžiagų kainą (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. gegužės 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-848/2008).

44Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymas nustato visų Lietuvos Respublikos teritorijoje, teritoriniuose vandenyse ir tarptautiniuose vandenyse esančiame jos kontinentiniame šelfe, į kurį Lietuvos Respublika turi išimtines teises, statomų, rekonstruojamų ir remontuojamų statinių esminius reikalavimus. Todėl nagrinėjamu atveju, siekiant detalizuoti statybos darbus, kurie iš esmės pagerina pastato vertę bei jo naudingąsias savybes, taikytinas Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalyje (2004 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX-2215 redakcija) įtvirtintas statinio rekonstravimo apibrėžimas, kadangi pagal minėtą teisės normą statinio rekonstravimas – tai statybos rūšis, kurios tikslas – iš esmės pertvarkyti esamą statinį, sukurti jo naują kokybę. Statybos įstatymo 2 straipsnio 18 dalis apibrėžia, kad esminis statinio pertvarkymas, jo naujos kokybės sukūrimas (statinio rekonstravimas) – tai statybos rūšis, kurios tikslas pastatyti naujus aukštus (antstatus) ar nugriauti dalį esamų (nedidinant statinio užimto žemės ploto matmenų, išskyrus šioje dalyje nurodytą priestato atvejį); pristatyti prie statinio (ar pastatyti tarp gretimų statinių) priestatą – pagalbinį statinį (pagal naudojimo paskirtį susijusį su statiniu, prie kurio jis pristatomas), kurio visų aukštų, taip pat rūsio (pusrūsio), antstatų, pastogės patalpų plotų suma nebūtų didesnė kaip 10 proc. už tokiu pat būdu apskaičiuotą statinio, prie kurio priestatas pristatomas, plotų sumą; iš esmės keisti statinio fasadų išvaizdą (keičiant apdailą – jos konstrukcijas, medžiagas, įrengiant naujus statinio elementus – balkonus, duris, langus, architektūros detales, keičiant šių statinio elementų matmenis, tipą, išdėstymą ar juos pašalinant); keisti (pašalinti nereikalingas) bet kurias laikančiąsias konstrukcijas kito tipo konstrukcijomis; iš esmės keisti pastato patalpų planą pertvarkant laikančiąsias konstrukcijas; apšiltinti statinio išorines atitvaras (sienas, stogą); atlikti šio straipsnio 20 dalyje išvardytus statinio kapitalinio remonto darbus, jei šie darbai atliekami kartu su statinio rekonstravimu; pertvarkyti statinio bendrąsias inžinerines sistemas keičiant jų tipą, pralaidumą; atlikti technologinių įrenginių ir technologinių inžinerinių sistemų, inžinerinių tinklų ir susisiekimo komunikacijų rekonstravimo darbus, nurodytus normatyviniuose statinio saugos ir paskirties dokumentuose; pritaikyti statinį naujai paskirčiai, kai normatyvinių statybos techninių dokumentų ir normatyvinių statinio saugos ir paskirties dokumentų nustatyti naujos statinio paskirties reikalavimai yra griežtesni negu buvusios ir kai šių reikalavimų negalima laikytis atliekant paprastąjį ar kapitalinį remontą.

45Atkreiptinas dėmesys, kad, sistemiškai taikant ir aiškinant PVMĮ bei aukščiau išdėstytas Statybos įstatymo normas, darytina išvada, jog savo esme pastato esminiu pagerinimu laikytini pastato rekonstravimo statybos darbai, o dar vieno teisės akto priėmimas buvo perteklinis ir nereikalingas. Toks teisinis reglamentavimas iš esmės atitinka Direktyvoje nustatytą teisę valstybėms nacionalinėje teisės sistemoje įtvirtinti kriterijus ir taisykles, pagal kurias būtų nustatyta, kas laikytina pastatų pertvarkymu, taip pastatų pertvarkymą priskiriant prie Direktyvos 1 dalies a punkto – „pastato ar pastato dalių <...> tiekimą iki pirmo pastato panaudojimo“. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje įtvirtina sąvoka „esminis pagerinimas“ atitinka Direktyvos 12 straipsnio nuostatas, kad apmokestinti gali būti pastatai iki pirmo jų panaudojimo, prie šios kategorijos pagal Direktyvą taip pat priskiriant ir pertvarkytus pastatus, bei neprieštarauja ESTT praktikoje įtvirtintais teisinio saugumo ir apmokestinimo PVM principams, kuriais apeliaciniame skunde remiasi pareiškėjas (žr., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo bylos Nr. C-94/05, C-400/98, C-188-09).

46Pažymėtina, kad pastato kvalifikavimas iš esmės pagerintu turi būti vertinamas individualiai kiekvienu konkrečiu atveju, atsižvelgiant į atliktus statybos darbus bei analizuojant, ar minėtais darbais buvo padidinta statinio (pastato) vertė pagal jo esmę ir prigimtį. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad, esant neaiškiam „esminio pagerinimo“ sąvokos apibrėžimui PVMĮ, mokesčių administratorius PVM gali apmokestinti bet kokius naujai remontuotus pastatus, teisėjų kolegija nurodo, kad toks pareiškėjo tvirtinimas laikytinas nepagrįstu. Atkreiptinas dėmesys, kad Statybos įstatymas detaliai reglamentuoja įvairias statybos darbų rūšis, todėl, siekiant įvertinti atliktus statybos darbus bei juos tinkamai kvalifikuoti, turi būti vadovaujamasi šiuo specialiuoju įstatymu. Be jau minėtų statinio rekonstravimo darbų, kuriais siekiama iš esmės pertvarkyti statinį, Statybos įstatymo 2 straipsnyje taip pat įtvirtinti statinio remonto, statinio kapitalinio bei paprastojo (einamojo) remonto apibrėžimai. Todėl teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos teisės sistemoje yra detaliai reglamentuota, kokie statybos darbai laikytini kaip statinio esminis pagerinimas, taip atskiriant juos nuo kitų statybos darbų rūšių.

47Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su Patikrinimo akte bei pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad nagrinėjamu atveju buvo atliktas esminis pastato pagerinimas, t. y. pastatas buvo rekonstruotas, taip iš esmės sukuriant naują jo kokybę. Iš bylos medžiagos matyti, kad pastatas buvo pertvarkytas: buvo pristatytas priestatas, uždengtas naujas stogas, įvestas vandentiekis, šildymas, gamtinės dujos, taip pat pasikeitė pastato parametrai, pastato sienos iš medinių perdarytos į plytines (MGK byla, b. l. 40-41, 51, 82-83), senasis namas buvo pertvarkomas, panaudojant nemažą dalį esamų pamatų ir sienų (MGK byla, b. l. 80). Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Statybos leidimų skyriaus rašte pažymėta, kad, esant didesnei darbų, paprastai priskiriamų rekonstravimui, apimčiai, statybos darbai vadinami „nauja statyba“ (MGK byla, b. l. 80), tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai neleidžia daryti išvados, jog mokesčių administratorius privalėjo pastatą kvalifikuoti kaip naują. Tokia pat išvada padaryta ir minėtame Statybos leidimų skyriaus rašte, kuriame inter alia akcentuojama, kad pastatas kvalifikuotas kaip naujas per neatidumą.

48Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas, iš esmės pagerinęs pastatą (rekonstravęs), jį vėliau pardavus, privalėjo apskaičiuoti ir į valstybės biudžetą sumokėti PVM. Pareiškėjui šios savo pareigos neatlikus, mokesčių administratorius pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo mokėtiną PVM bei PVM delspinigius ir baudą.

49Dėl MAĮ 97 straipsnio 2 dalies konstitucingumo

50Pareiškėjas apeliaciniame skunde abejoja MAĮ 97 straipsnio 2 dalies nuostatos, kuri nustato delspinigių skaičiavimą nuo kitos dienos po to, kai mokestis turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, konstitucingumu ir prašo apeliacinio teismo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

51MAĮ 97 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytu atveju delspinigiai skaičiuojami nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, iki patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dienos, o nesumokėjus mokesčio per šio įstatymo 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą (muitinės administruojamo mokesčio – per šio įstatymo 81 straipsnio 4 dalyje nustatytą terminą), delspinigių skaičiavimas tęsiamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo. MAĮ 96 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad delspinigiai mokesčių mokėtojui skaičiuojami už nesumokėtą arba pavėluotai sumokėtą patikrinimo metu mokesčių administratoriaus nustatytą nedeklaruotą deklaruojamą ar neapskaičiuotą nedeklaruojamą mokestį.

52Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A442-438/2010 yra pažymėjęs, kad „aiškinant Mokesčių administravimo įstatymo 81 straipsnio 2 dalies, 96 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 97 straipsnio 2 dalies nuostatas sisteminiu teisės aiškinimo metodu, darytina išvada, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs du skirtingus ir savarankiškai taikomus delspinigių skaičiavimo už netinkamą mokestinės prievolės vykdymą pagrindus tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas privalo sumokėti mokesčių sumą, nurodytą mokesčių administratoriaus sprendime dėl mokestinio patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento patvirtinimo.

53Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Remiantis šiuo pagrindu, delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis, pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus, turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną.

54Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas per MAĮ 81 straipsnio 2 dalyje nustatytą terminą nesumoka sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytų papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumų. Tuomet delspinigių skaičiavimas yra pradedamas nuo kitos dienos po minėto termino pasibaigimo ir tęsiamas iki mokesčių mokėtojas sumokės sprendime, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, nurodytas papildomai apskaičiuotų mokesčių, paskirtų baudų ir apskaičiuotų delspinigių sumas, bet ne ilgiau nei nustatyta MAĮ 98 straipsnio 2 dalyje. Joje numatyta, kad delspinigiai, pradėti skaičiuoti šio įstatymo 97 straipsnio 1 ir 2 dalyse nustatyta tvarka, skaičiuojami ne ilgiau kaip 180 dienų nuo teisės priverstinai išieškoti mokestinę nepriemoką atsiradimo dienos, o mokesčių mokėtojui nesumokėjus jo (atitinkamo mokesčio įstatyme nustatytu atveju – mokesčių administratoriaus) apskaičiuoto nedeklaruojamo mokesčio, – ne ilgiau kaip 180 dienų nuo atitinkamo mokesčio įstatyme numatyto sumokėjimo termino.

55Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas nesumokėjo mokesčio to mokesčio įstatymo ar jo pagrindu priimto lydimojo teisės akto nustatytu terminu. Šiuo pagrindu delspinigiai pradedami skaičiuoti nuo kitos dienos po to, kai mokestis pagal tuo metu galiojančius mokesčių teisės aktus turėjo būti sumokėtas į biudžetą, ir baigiami skaičiuoti patikrinimo akto ar kito patikrinimo rezultatus įforminančio dokumento surašymo dieną. Šiuo klausimu paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinė byla Nr. A442-877/2009, kurioje teismas pripažino, kad mokesčių mokėtojas nepagrįstai teigė, jog delspinigių skaičiavimas nagrinėjamu atveju pažeidžia teisingumo principą, nes delspinigių dydis priklauso nuo mokesčių administratoriaus elgesio, t. y. nuo to, kada bus surašytas patikrinimo aktas. Teisėjų kolegija nurodė, kad iš tikrųjų delspinigių skaičiavimas priklausė tik nuo paties mokesčių mokėtojo. Pastarajam nebuvo jokios pareigos laukti, kol mokesčių administratorius atliks jo patikrinimą ir priskaičiuos jam mokėtinas į biudžetą sumas. Priešingai, mokesčių mokėtojas turėjo pareigą pats deklaruoti ir sumokėti akcizus dar iki mokestinio patikrinimo. Jeigu jis laiku būtų sumokėjęs akcizus ir tokiu būdu tinkamai būtų įvykdęs savo pareigą sumokėti mokestį, dėl jo nebūtų reikėję atlikti mokestinį patikrinimą ir jam nebūtų buvę priskaičiuoti delspinigiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-877/2009).

56Atsižvelgusi į nuosekliai plėtojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, teisėjų kolegija konstatuoja, kad mokesčių administratorius teisėtai ir pagrįstai pareiškėjui apskaičiavo PVM delspinigius už visą nurodytą laiko tarpą nuo pareiškėjui atsiradusios pareigos sumokėti PVM į valstybės biudžetą iki patikrinimo akto įforminimo, o kreiptis į Konstitucinį Teismą pareiškėjo išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Teisėjų kolegijos vertinimu, abejonė, kad MAĮ 97 straipsnio 2 dalis pagal savo turinį, reguliavimo apimtį, formą prieštarauja pagrindiniam šalies įstatymui, nekyla.

57Dėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies konstitucingumo

58Dėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai paminėtina Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byla Nr. A556‑646/2010. Šioje byloje mokesčių mokėtojas teigė, jog jam delspinigiai turėjo būti apskaičiuoti už ne ilgesnį, kaip 180 dienų terminą, bei nurodė, jog delspinigių skaičiavimas, net ir padavus skundą dėl patikrinimo akto ir atitinkamų mokesčių administratoriaus priimtų sprendimų, pažeidžia asmens teisę į gynybą. Tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas atmetė šiuos argumentus, teigdamas, jog delspinigių skaičiavimas nepažeidžia pastarosios teisės. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas pažymėjo, kad, besikreipusio teisminės gynybos asmens reikalavimus pripažinus pagrįstais, apskaičiuoti delspinigiai bus panaikinti, o esant priešingam sprendimui, toks asmuo turės sumokėti delspinigius. Teismas pažymėjo, kad neskaičiuojant delspinigių būtų paneigta delspinigių paskirtis, nepaisyta teisių ir pareigų vienovės principo (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556‑646/2010).

59Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatydamas atitinkamas poveikio už mokestinių prievolių nevykdymą priemones, inter alia delspinigius už mokesčių nesumokėjimą arba sumokėjimą ne laiku, įstatymų leidėjas turi tam tikrą diskreciją (žr., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006 m. rugsėjo 26 d. nutarimą). Atsižvelgus į šią Konstitucinio Teismo plėtojamą praktiką, darytina išvada, jog įstatymų leidėjas, nustatydamas delspinigius už mokestinės prievolės neįvykdymą, naudojosi savo diskrecija ir siekė užtikrinti, jog valstybei būtų atlyginta už nepagrįstą mokesčio mokėtojo naudojimąsi valstybės pinigais. Jei besikreipusio gynybos asmens skundas nebūtų atmestas ir būtų nustatyta, jog asmuo mokestinės prievolės neįvykdė pagrįstai, MAĮ 97 straipsnio 2 dalyje nustatyti delspinigiai už mokesčių administratoriaus sprendimo nustatytu terminu neįvykdymą nebūtų skaičiuojami. Atsižvelgus į nurodytus motyvus, teisėjų kolegijai nekyla abejonių dėl pareiškėjo ginčijamos MAĮ normos konstitucingumo.

60Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, esant atitinkamam pareiškėjo prašymui, gali būti svarstomas atleidimo nuo delspinigių mokėjimo už atitinkamą laikotarpį klausimas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-662/2011; 2011 m. kovo 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-613/2011). Todėl nagrinėjamoje byloje pareiškėjas dar turi galimybę pateikti mokesčių administratoriui prašymą atleisti jį nuo delspinigių, apskaičiuotų MAĮ 97 straipsnio 2 dalies pagrindu, dėl mokesčių administratoriaus sprendime nurodytos mokestinės prievolės neįvykdymo nustatytu terminu.

61Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Vilniaus apygardos administracinis teismas pagrįstai konstatavo, kad mokesčių administratorius tinkamai bei pagal galiojančias teisės normas apskaičiavo pareiškėjui mokėtiną PVM, PVM delspinigius ir baudą. Naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo apeliacinio skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl šis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti nepakeistas.

62Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

63Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Purepro LT“ apeliacinį skundą atmesti.

64Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

65Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. UAB „Purepro LT“ (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą ir... 5. Pirminiame skunde buvo keliamas ir reikalavimas panaikinti Mokestinių ginčų... 6. 1) kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir... 7. 2) kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu išaiškinti, ar MAĮ 98... 8. Pareiškėjas paaiškino, kad, jo nuomone, Lietuvos Respublikos pridėtinės... 9. Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog pirmą kartą terminas pastato... 10. Pareiškėjas pabrėžė, kad jam kyla abejonių dėl delspinigių dydžio... 11. Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų... 12. Paaiškino, kad Šiaulių AVMI atliko pareiškėjo PVM už laikotarpį nuo 2008... 13. Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad Direktyvos 135 14. Atsakovas pabrėžė, jog bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjas 2008 m.... 15. Atsakovas akcentavo, jog, siekdamas išsiaiškinti, ar pareiškėjui buvo... 16. Atsakovas akcentavo, jog Inspekcija patikrinimo metu nustatė, kad senasis... 17. Šiaulių apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – ir Šiaulių... 18. II.... 19. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. spalio 3 d. sprendimu... 20. Teismas konstatavo, jog ginčas byloje kilo dėl PVM apskaičiavimo už 2008 m.... 21. Taigi, teismo vertinimu, išimtis yra numatyta tiek Direktyvoje, tiek PVMĮ.... 22. Atsižvelgdamas į išdėstytas aplinkybes, teismas padarė išvadą, kad... 23. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad Nekilnojamojo turto registre naujo... 24. Teismas pripažino, jog mokesčių administratoriai tinkamai pagrindė savo... 25. Dėl pareiškėjo nurodomų ESTT bylų pirmosios instancijos teismas... 26. Dėl delspinigių skaičiavimo ir kreipimosi į Konstitucinį Teismą... 27. Teismas atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėjo atstovas teisme paaiškino,... 28. Dėl pareiškėjo teiginio, kad neribojant delspinigių skaičiavimo iki... 29. Teismas kartu pabrėžė, jog neabejoja pareiškėjo nurodytų teisės normų... 30. III.... 31. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo... 32. Apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo... 33. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovas prašo šį skundą atmesti kaip... 34. Teisėjų kolegija... 35. IV.... 36. Ginčas byloje kilo dėl Šiaulių apskrities valstybinės mokesčių... 37. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 38. Dėl PVMĮ 32 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikties Direktyvai... 39. PVMĮ 32 straipsnio 1 dalyje (2007 m. lapkričio 13 d. įstatymo Nr. X-1322... 40. Pareiškėjas tvirtina, Lietuvos Respublika nėra tinkamai perkėlusi į savo... 41. Pažymėtina, kad Direktyvos 12 straipsnio dalyje įtvirtina, jog valstybės... 42. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad aukščiau išdėstytos Direktyvos... 43. Pareiškėjas teisingai pastebi, kad pačiame PVMĮ 32 straipsnyje sąvoka... 44. Teisėjų kolegija pažymi, kad Statybos įstatymas nustato visų Lietuvos... 45. Atkreiptinas dėmesys, kad, sistemiškai taikant ir aiškinant PVMĮ bei... 46. Pažymėtina, kad pastato kvalifikavimas iš esmės pagerintu turi būti... 47. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sutinka su... 48. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad... 49. Dėl MAĮ 97 straipsnio 2 dalies konstitucingumo... 50. Pareiškėjas apeliaciniame skunde abejoja MAĮ 97 straipsnio 2 dalies... 51. MAĮ 97 straipsnio 2 dalis įtvirtina, kad šio įstatymo 96 straipsnio 1... 52. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 25 d. nutartyje... 53. Vienu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas... 54. Kitas delspinigių skaičiavimo pagrindas taikomas tais atvejais, kai... 55. Pirmu atveju delspinigiai yra skaičiuojami dėl to, kad mokesčių mokėtojas... 56. Atsižvelgusi į nuosekliai plėtojamą Lietuvos vyriausiojo administracinio... 57. Dėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies konstitucingumo... 58. Dėl MAĮ 98 straipsnio 2 dalies atitikimo Konstitucijai paminėtina Lietuvos... 59. Konstitucinis Teismas taip pat yra pažymėjęs, kad įstatymu nustatydamas... 60. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, esant atitinkamam pareiškėjo... 61. Apibendrinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad... 62. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 63. Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Purepro LT“ apeliacinį... 64. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 3 d. sprendimą... 65. Nutartis neskundžiama....