Byla Iv-746-624/2011
Dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas, sekretoriaujant Dinai Belovai, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Vilniaus apskrities vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo,

Nustatė

2Pareiškėjas V. J. skunde prašo priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Vilniaus AVPK) 400.84 Lt darbo užmokesčio nepriemoką, kuri susidarė laikotarpiu nuo 2007-02-28 iki 2008-11-30. Nurodo, kad dirba Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologinių teisės pažeidimų ir prevencijos skyriaus viršininku. Pagal iki 2007-10-01 galiojusią Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d., valstybės tarnautojų darbo užmokesčio viena iš sudedamųjų dalių buvo priemokos ir priedai, kurių suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Taikant šią įstatymo nuostatą, pareiškėjui nuo 2007-02-28 iki 2008-11-30 buvo neišmokėta 400.84 Lt priemokų ir priedų. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir LR DK) 186 str. 2 d., šie priedai ir priemokos yra sudedamoji darbo užmokesčio dalis. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime konstatavo, jog toks įstatyminis reguliavimas yra neteisėtas. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat, kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucinio Teismo 2004-12-13 nutarimas). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT) 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1-638/2005 nurodė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2010-06-07 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-662-1735/2010 nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos vidaus tarnybos pareigūnas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Šioje byloje nėra ginčo, jog pareiškėjas atliko savo, kaip pareigūno pareigas, už kurių atlikimą nebuvo teisingai atlyginta. Taigi, būtent darbdaviui tenka pareiga tinkamai atlyginti pareigūnui už jo atliktą darbą inter alia darbo, poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, papildomų užduočių, viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Atkreipė dėmesį, kad valstybės tarnautojo reikalavimai dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo yra taikytinas trejų metų senaties terminas. Pažymėjo, kad kreipimasis į teismą teisminės gynybos nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo pažeistų teisių net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos. LR DK 298 str. numatyta, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios išmokos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Pagal šį straipsnį, jeigu darbuotojas turi teisę į darbo užmokestį ar kitokias išmokas už daugiau nei trejus metus, jis gali pasirinkti jam finansiškai palankiausią trejų metų laikotarpį, kadangi toks draudimas nėra numatytas (LR DK komentaro III d.). Analogiškai minėtą straipsnį taiko ir LVAT, priteisdamas darbo užmokestį už trejus metus, juos skaičiuojant atgal ne nuo kreipimosi su skundu į teismą dienos, bet nuo skunde nurodytos paskutinės laikotarpio, už kurį prašoma priteisti neišmokėtą darbo užmokestį, dienos (2009-08-24 nutartis adm. byloje Nr. A756-859/2009, 2009-10-15 nutartis adm. byloje Nr. A822-1030/2009, 2009-11-06 nutartis adm. byloje Nr. A756-850/2009, 2010-01-12 nutartis adm. byloje Nr. A143-57/2010). Pagal pateiktus atsakovo Vilniaus AVPK suvestinio atsiskaitymo lapelius, paskutinį kartą atsakovas neišmokėjo viso darbo užmokesčio 2008-11-30. Todėl pagal LR DK 298 str., priteistina darbo užmokesčio dalis apskaičiuotina už paskutinius iki pastarojo laikotarpio, t. y. 2008-11-30 trejus metus, šiuo atveju: 99.05 Lt už 2007 m. vasario mėn., 21.58 Lt už 2008 m. kovo mėn., 31.44 Lt už 2008 m. liepos mėn., 248.77 Lt už 2008 m. lapkričio mėn., iš viso už laikotarpį nuo 2007-02-28 iki 2008-11-30 400.84 Lt. Darbo užmokesčio nepriemoka už 2007 m. vasario mėn. patenka į ieškinio senatį, dėl to prašo atnaujinti ieškinio senaties terminą. Nurodo, kad administracinėse bylose, kuriose darbo užmokesčio nemokėjimas buvo susijęs su antikonstitucinio teisės akto taikymu, LVAT šį terminą atnaujino. Kadangi tokios aplinkybės buvo taikomos aukštos kvalifikacijos teisėjų bylose, tai nepažeidžiant asmenų lygiateisiškumo principo, analogiškos nuostatos taikytinos ir šioje byloje sprendžiant senaties termino atnaujinimo klausimą. Atsižvelgiant į tai, kad pareigūnų darbo užmokesčio teisinis reglamentavimas Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu konstitucinėms nuostatoms, mano, kad ieškinio senaties terminas, numatytas DK 27 str. 2 d., turėtų būti atnaujintas (b. l. 1-3).

3Pareiškėjas ir jo atstovė į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

4Pateiktame atsiliepime atsakovė Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Vilniaus AVPK yra valstybinė institucija, kurios pareiga vykdyti įstatymus ir poįstatyminius teisės aktus, tarp jų ir tuos, kurie reglamentuoja valstybės tarnautojų darbo užmokesčio skaičiavimą. Vilniaus AVPK 2007 – 2008 metais mokėdamas pareiškėjui darbo užmokestį, taikė Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. ir veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas. Jei įstaiga darbo užmokestį apskaičiuoja įstatymo nustatyta tvarka ir išmoka įstatymų nustatytą atlyginimą, neviršydama jo nustatytos maksimalios ribos, tai nėra įstaigos atsakomybės už išmokėtą darbo užmokestį. Įstaigos atsakomybė galėtų kilti jei ji netinkamai vykdytų teisės aktų, reglamentuojančių darbo užmokestį, nuostatas. Pažymėjo, kad valstybės tarnautojams darbo užmokestis nustatomas įstatymu ir Vilniaus AVPK tik atlieka veiksmą apskaičiuodamas ir išmokėdamas darbo užmokestį įstatymo ribose. Tuo atveju jeigu teisinis reglamentavimas yra toks, kad nustatytas darbo užmokesčio maksimumas, tai Vilniaus AVPK negali jo viršyti. Atsiskaičius įstatymo ribose ir vadovaujantis Biudžeto sandaros įstatymo 32 str., 70 procentų ribojimo atveju lėšos buvo grąžintos į biudžetą. Pažymėjo, kad pareiškėjas su skundu į teismą kreipėsi po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, skųsdamas atsakovo veiksmus, pagrįstus teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, bet skundžiami veiksmai buvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato apžvalgoje teigiama, kad įstatymas ar kitas Seimo aktas, Lietuvos Respublikos Prezidento, Vyriausybės aktas negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas prieštarauja Konstitucijai arba įstatymams. Vadinasi toks teisės aktas negalioja tik ateičiai (ex nunc). Todėl teismo sprendimas, kuris buvo priimtas vadovaujantis įstatymu ar kitu teisės aktu, vėliau Konstitucinio Teismo pripažintu prieštaraujančiu Konstitucijai arba įstatymams, yra teisėtas ir pagrįstas ir negali būti dėl šios priežasties naikinamas apeliacine ar kasacine tvarka. Jeigu Konstitucinis Teismas dėl jo kompetencijai priklausančio teisės akto atitikimo Konstitucijai arba įstatymams pradėtą teiseną byloje nutraukia dėl to, kad ginčijamas teisės aktas panaikintas, tai toks aktas, atsižvelgiant į materialinės teisės normos galiojimo laike principą, gali būti taikomas. LVAT 2003-06-27 nutartyje administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2003-05-13 sprendime pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 str. Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo. Mano, kad pareiškėjui darbo užmokesčio nepriemoka galėtų būti priteista tik tuo atveju, jei atsakovas po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo, mokėdamas jam darbo užmokestį ir toliau taikytų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatas, pripažintas prieštaraujančiomis Konstitucijai. Įvertinus tai, kad Vilniaus AVPK sprendimai, kuriais pareiškėjui buvo taikomas darbo užmokesčio ribojimas, buvo priimti iki Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo paskelbimo, daro išvadą, kad šie sprendimai atitiko tuo metu galiojančių teisės aktų nuostatas. Tokia teisės aiškinimo bei taikymo praktika pateikiama ir LVAT 2009-02-19 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-822-256/2008. Taip pat mano, kad šioje byloje vienintelis tinkamas atsakovas turėtų būti Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Tokia yra ir LVAT praktika (2010-01-19 nutartis adm. byloje Nr. A-143-61/10, 2009-12-23 nutartis adm. byloje Nr. A-756-1285/2009). Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime konstatavo, kad valstybės tarnautojų teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ir tai, kad valstybės tarnautojų darbo užmokestis, kuris yra viena pagrindinių prielaidų įgyvendinti kitus teisėtus jų interesus, turi būti nustatomas įstatymu. Konstitucinis Teismas taip pat konstatavo, kad nepalankių padarinių, kilusių dėl teisės akto pripažinimo prieštaraujančiu Konstitucijai, pasekmių likvidavimas yra įstatymų leidėjo konstitucinė priedermė. Nagrinėjamu atveju nepalankūs padariniai kilo dėl įstatymo, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, taikymo. Kadangi atsakovas yra viešojo administravimo subjektas, kurio funkcijas, teises bei pareigas reglamentuoja konkrečios teisės normos, šiuo atveju susijusios su darbo užmokesčio apskaičiavimo ir mokėjimo tvarka, todėl Vilniaus AVPK veiksmų teisėtumas turi būti nustatytas jų atitikties įstatymų reikalavimams atžvilgiu, t. y. nustatant ar Vilniaus AVPK pažeidė įstatymų, reglamentuojančių darbo apmokėjimo tvarką, nuostatas. Mano, kad nepažeidus darbo užmokesčio apmokėjimo tvarkos ir nesant įstaigos kaltės, nėra pagrindo iš įstaigos priteisti pareiškėjui neišmokėtas pajamas. Mokant darbo užmokestį teisės aktų nustatyta tvarka, susidarė situacija, kai išmokant darbo užmokestį, apribojant jį teisės aktuose nustatyta maksimalia riba, pareiškėjas negavo viso jam priskaičiuoto darbo užmokesčio. Teigia, kad pareiškėjui kilo žala, t. y. jis negavo pajamų, kurių pagal įstatymą turėjo gauti. Mano, kad žalą turėtų atlyginti Lietuvos valstybė. Taip pat nurodo, kad atsiskaitymo lapeliuose pareiškėjui neišmokėtos sumos nurodytos teisingai. Taip pat prašė taikyti DK 27 str. 2 d. nustatytą bendrą trijų metų senaties terminą, kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2010 m. rugpjūčio mėn., todėl dalyje dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo už 2007 m. vasario mėn. turi būti taikomas ieškinio senaties terminas. Aplinkybių, kurios galėjo kliudyti pareiškėjui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises, o taip pat aplinkybių, kurios nepriklausė nuo pareiškėjo valios, pareiškėjas nenurodė. Taip pat nurodo, kas Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2009-10-14 priėmė nutarimą Nr. 1295 „Dėl ekonominio sunkmečio“, kuriame konstatavo, kad 2008 m. pabaigoje prasidėjo precedento neturintis ekonomikos sunkmetis, nulemtas pasaulinės ekonomikos ir finansų krizės. Vilniaus AVPK yra įgaliotas išmokėti darbuotojams darbo užmokestį pagal iš biudžeto skirtus asignavimus. Papildomų lėšų Vilniaus AVPK biudžete nėra numatyta. PD prie LR VRM 2010-05-17 raštu Nr. 5-S-2855 pateikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010-05-03 pasitarimo protokolo išrašą Nr. 32 „Dėl vidaus tarnybos ir Kalėjimų departamento sistemos pareigūnams nesumokėtos darbo užmokesčio dalies“, kurio 2 punkte yra numatyta, kad 2010 metų valstybės biudžete šiam tikslui nenumatyta, pavesti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teismuose atstovaujantiems asmenims prašyti teismų, kad sprendimų vykdymas būtų atidėtas vieniems metams ir nesumokėta darbo užmokesčio dalis būtų priteisiama ne daugiau kaip už trejus metus nuo kreipimosi į teismą dienos. Vilniaus AVPK viršininkas 2010-05-27 rašte Nr. 10-S-9655 patvirtino, kad skirto finansavimo 2010 metais nepakanka darbuotojų darbo užmokesčiui. Todėl prašo sprendimo vykdymą dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atidėti 1 metams (b. l. 12-17).

5Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimo į pareiškėjo skundą nepateikė, į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam pranešta tinkamai, neatvyko, byla nagrinėjama jam nedalyvaujant.

7Skundas tenkinamas iš dalies.

8Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui V. J. dirbant Vilniaus AVPK Viešosios tvarkos valdybos Ekologinių teisės pažeidimų ir prevencijos skyriaus viršininku, laikotarpiu nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn. dėl to, kad apskaičiuojant priedus bei priemokas jam buvo taikyta išmokų mokėjimo metu galiojusi Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostata, ribojanti mokamų priedų ir priemokų dydį, ir dėl to jam buvo neišmokėta: 2007 m. vasario mėn. – 99.05 Lt, 2008 m. kovo mėn. – 21.58 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 31.44 Lt, 2008 m. lapkričio mėn. – 248.77 Lt, iš viso – 400.84 Lt (b. l. 4-5).

9Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos įstatymo VI skyriaus 23-26 straipsnių nuostatos, kurios, remiantis Valstybės tarnybos įstatymo 4 str. 2 d., yra be išlygų taikomos ir statutiniams valstybės tarnautojams. Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) nustatyta, kad valstybės tarnautojams mokami šie priedai: 1) už tarnybos Lietuvos valstybei stažą (toliau – tarnybos stažas); 2) už kvalifikacinę klasę arba kvalifikacinę kategoriją; 3) už laipsnį; 4) už diplomatinį rangą. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 25 str. 7 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), šio straipsnio 1 dalies 2, 3 ir 4 punktuose nustatyti priedai negali viršyti 55 procentų pareiginės algos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 1 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija) buvo nustatyta, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestį sudaro: 1) pareiginė alga; 2) priedai; 3) priemokos, o 2 dalimi buvo nustatyta, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 3 d. (2002-04-23 įstatymo Nr. IX-856 redakcija), vidaus tarnybos sistemos pareigūnams mokamų priemokų, inter alia už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą, bendras dydis (suma) negalėjo viršyti 60 procentų pareiginės algos.

102008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17, 23, 26, 37, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo, Įstatymo papildymo 26-1, 43-1 straipsniais ir 3 priedo II skyriaus pakeitimo įstatymo 6 straipsniu įstatymas (2007-06-07 įstatymo Nr. XI-53 redakcija ). Šiuo įstatymu buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 str., kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 str. 1 d. 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai.

11Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str. 1 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos šios priemokos: 1) už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu; 2) už darbą kenksmingomis, labai kenksmingomis ir pavojingomis darbo sąlygomis; 3) už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ar papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą. Papildomos užduotys pareigūnui turi būti suformuluotos raštu. Statuto 38 str. 5 d. nustatyta, kad pareigūnams mokamos priemokos negali viršyti 60 procentų pareiginės algos. Taigi, tokiu teisiniu reglamentavimu buvo ribojamas faktiškai skaičiuotinų priedų bei priemokų dydis.

12Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002-04-23 redakcija; Žin., 2002, Nr. 45-1708; 2007-06-07 redakcija; Žin., 2007, Nr. 69-2723) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002-04-23 redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą <...>“, konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad pagal Konstituciją įstatymų leidėjas, atsižvelgdamas į apmokėjimo už darbą ypatumus, turi diskreciją nustatyti įvairias apmokėjimo valstybės tarnautojams už darbą sistemas, darbo užmokesčio sudedamąsias dalis, sudedamųjų dalių ar jų sumos apribojimus. Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 dalyje nustatytas priedų ir priemokų bendro dydžio apribojimas savaime neprieštaravo Konstitucijai. Tačiau pagal Vidaus tarnybos statuto 29 ir 30 straipsniuose nustatytą teisinį reguliavimą vidaus reikalų įstaigos vadovas galėjo pavesti vidaus tarnybos sistemos pareigūnams dirbti viršvalandinį darbą, dirbti poilsio bei švenčių dienomis, o šie privalėjo vykdyti įstaigos vadovo įsakymą ar nurodymą. Vertindamas ginčytą Valstybės tarnybos įstatymo dalį kartu su minėtais Vidaus tarnybos statuto straipsniais, Konstitucinis Teismas konstatavo, kad galėjo susidaryti tokios situacijos, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę, atlikimą turėjo būti išmokamos tokio dydžio priemokos, kurios kartu su jiems išmokėtinų priedų ir kitų priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą priedų ir priemokų sumos apmokėjimo ribą. Byloje konstatuota, kad nei ginčytame Valstybės tarnybos įstatymo, nei kituose šio įstatymo skyriaus „Darbo užmokestis“ straipsniuose nebuvo nuostatų, pagal kurias būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatyme nustatytą ribą. Taip atsirado prielaidos susidaryti tokioms teisinėms situacijoms, kai vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, atlikusiems tam tikrą darbą, už šį darbą negalėjo būti apmokama.

13Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. Tai galėjo būti papildomų laisvų (nedarbo) dienų suteikimas, kasmetinių apmokamų atostogų pailginimas ar kitoks kompensavimas. To nepadarius, laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčija skunde nurodomos reikalavimo sumos.

14Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė (Konstitucijos 23 str.). Šiame nutarime Konstitucinis teismas taip pat pažymėjo, kad pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valstybės valdžios institucijoms. Kadangi išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, yra suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, kai nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu.

15Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą administracinių teismų praktiką, aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus, formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – ir LVAT). LVAT 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 pasisakė, kad reikalavimas priteisti negautą darbo užmokestį nėra reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir nesiejamas su darbo užmokesčio nesumokėjusio subjekto (institucijos) kalte. Be to, minėtoje byloje LVAT nurodė, kad tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas.

16LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003 nurodė, kad pagal Konstitucijos 107 str., Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 str. 4 d. nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti - nesukėlę realių teisinių pasekmių. Jau minėtoje 2005-12-21 nutartyje administracinėje byloje Nr. A1-638/2005 LVAT konstatavo, kad iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma įvykdytu sprendimu.

17LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004 konstatuota, kad už darbą yra atlyginama iš valstybės biudžeto. Todėl valstybės biudžete turėjo būti numatytos lėšos, patenkinančios pareiškėjų darbo užmokesčio poreikį. Jeigu teisiniu reguliavimu buvo sudarytos prielaidos valstybės tarnautojams atsidurti skirtingoje teisinėje padėtyje ir skirta mažiau lėšų darbo užmokesčiui, negu priklauso pagal Įstatymus arba jais remiantis išteistus kitus teisės aktus, teismas turėjo svarstyti ne tik Muitinės departamento atsakomybės, bet ir Valstybės patraukimo atsakovu šioje administracinėje byloje klausimą. Tokia teisė teismui yra numatyta Administracinių bylų teisenos įstatymo 54 straipsnyje.

18Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl negauto darbo užmokesčio priteisimo, todėl atsiranda teisinis pagrindas tokiais atvejais valstybės tarnautojų atžvilgiu taikyti senaties terminus, kurie yra numatyti Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK). DK 27 str. 2 d. nustato bendrąjį trejų metų ieškinio senaties terminą, jeigu Darbo kodeksas ir kiti darbo įstatymai atskiriems reikalavimams nenustato trumpesnių ieškinio senaties terminų. Kreipimasis į teismą teisminės gynybos, nepasibaigus senaties terminui, sąlygoja tai, kad asmuo nepraranda teisės apginti savo tikrai ar tariamai pažeistų teisių, net ir tada, jei jis į teismą kreipėsi po atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo, kuriuo atitinkamas teisės aktas pripažintas antikonstituciniu, priėmimo, nes Lietuvos Respublikos konstitucinio teismo įstatymo 72 str. 4 d. prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos (LVAT išplėstinių teisėjų kolegijų sprendimai administracinėse bylose Nr. A12-219/2004; A1-638/2005).

19DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso ir Civilinio proceso kodekso nuostatos, jeigu šiame Kodekse ir kituose darbo įstatymuose nėra specialių ieškinio senaties taikymo nuostatų. CK 1.127 str. 1 d. numato, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužino arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pareiškėjas V. J., kurio prašoma priteisti nepriemokų suma susidarė už laikotarpį nuo 2007 m. vasario mėn. iki 2008 m. lapkričio mėn., į teismą su skundu kreipėsi 2010-09-03. Atsižvelgiant į atsakovo reikalavimą taikyti ieškinio senatį ir DK 27 str. nuostatą, kad bendras ieškinio senaties terminas DK reglamentuojamiems santykiams yra treji metai, taip pat Civilinio kodekso I knygos VII skyriaus nuostatas dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, pareiškėjui V. J. iš atsakovo Vilniaus AVPK priteisiama neišmokėta darbo užmokesčio dalis už 2008 m. kovo mėn. – 21.58 Lt, 2008 m. liepos mėn. – 31.44 Lt ir 2008 m. lapkričio mėn. – 248.77 Lt, iš viso 301.79 Lt, t. y. už 3 metus nuo prašymo pareiškimo teisme dienos (2007-09-03 iki 2010-09-03). Pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą ir priteisti pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už 2007 m. vasario ir liepos mėn. įskaitytinai, nėra: LR CK 1.131 str. 2 d. numato, kad jeigu teismas pripažįsta, kad ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistojo teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. CK ir kiti įstatymai nenumato aplinkybių, kurias nustačius yra pagrindas pasibaigusį ieškinio senaties terminą atnaujinti, taip pat nėra įvardinti ir kriterijai, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis. Teismų praktikoje suformuota nuostata, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Praleisto ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimas negali būti sprendžiamas atsižvelgiant išimtinai tik į ieškovo interesus: kiekvienu konkrečiu atveju turi būti ieškoma protingos viešųjų interesų užtikrinti realią pažeistų subjektinių teisių apsaugą ir garantuoti teisinių santykių stabilumą bei apibrėžtumą pusiausvyros. Aplinkybė, kad darbo užmokesčio dalis nebuvo išmokėta dėl teisės normos, kuri pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, nustatyto ribojimo, savaime nėra aplinkybė, sudaranti pagrindą atnaujinti ieškinio senaties terminą: tai nebuvo jokia kliūtis kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo ir suinteresuoti asmenys, kaip matyti iš Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“ tai padarė dar 2007-2008 m.

20Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A12-219/2004 K. J. v. Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas, kat. 8.6.1, 19.5). Paskelbus Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimą ,,Dėl Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies (2002-04-23, 2007-06-07 redakcijos) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio dalies nemokėjimą pareiškėjui. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalies ir Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies nuostatos, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipta į ateitį, tokiu aiškinimu nėra paneigiamos, nes Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimas įsigaliojo dar neužbaigus teisės normų taikymo procedūros, t. y. išlikus galimybei teismine tvarka koreguoti tarp pareiškėjo ir atsakovo dėl darbo užmokesčio mokėjimo susiklosčiusius teisinius santykius.

21Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su Vilniaus AVPK, tai yra subjektu, privalančiu mokėti pareiškėjui darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas garantijas, todėl bylose dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo atsakovu yra darbdavys, o ne Lietuvos valstybė. Valstybė galėtų būti tinkamu atsakovu byloje, jeigu pareiškėjas formuluodamas savo reikalavimus prašytų atlyginti žalą, padarytą neteisėtais valstybės institucijos (jos pareigūnų) veiksmais, tuo tarpu pareiškėjas prašo priteisti jam neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, todėl atsakovu šiuo atveju yra tiesioginis pareiškėjo darbdavys – Vilniaus AVPK. Tokios praktikos nuosekliai laikosi ir LVAT (2010-06-07 nutartis adm. byloje Nr. A662-1735/2010, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011 ir kt.). Todėl atsakovo prašymas įtraukti į bylą atsakove Lietuvos valstybę nepagrįstas.

22Atsakovo prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams netenkinamas: priteisiama neišmokėto darbo užmokesčio suma yra nedidelė, įrodymai, kad tokio dydžio reikalavimo atsakovas negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks atsakovo turtinę padėtį, nepateikti, o motyvuoti tokio pobūdžio prašymo sunkia valstybės ekonomine padėtimi atsakovas, kuris turi jį įvykdyti iš jam skirtų lėšų, neturi pagrindo. Tokios praktikos laikosi ir LVAT (2011-09-15 nutartis adm. byloje Nr. A-261-3291/2011, 2011-08-05 nutartis adm. byloje Nr. AS-146-236/2011, 2011-11-18 nutartis adm. byloje Nr. A-575-1916/2011). Pažymėtina ir tai, kad atsakovas atsiliepime, kurį pateikė teismui 2010-09-22, prašė sprendimo vykdymą atidėti vieneriems metams, šis terminas jau yra pasibaigęs, o naujų įrodymų, kurie sudarytų pagrindą manyti, kad ir atsakovas, įsiteisėjus sprendimui, jo negalės įvykdyti, nepateikė.

23Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 str., 88 str. 4 p., 127 str., 129 str.,

Nutarė

24pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.

25Priteisti V. J. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato 301.79 Lt (tris šimtus vieną litą 79 ct) neišmokėto darbo užmokesčio.

26Kitoje dalyje pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus fizinių asmenų pajamų mokesčio ir privalomojo valstybinio socialinio draudimo įmokų, kurie turi būti išskaičiuoti sprendimo vykdymo eigoje.

28Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant šiam teismui arba per Vilniaus apygardos administracinį teismą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas Arūnas Dirvonas,... 2. Pareiškėjas V. J. skunde prašo priteisti iš Vilniaus apskrities vyriausiojo... 3. Pareiškėjas ir jo atstovė į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką... 4. Pateiktame atsiliepime atsakovė Vilniaus AVPK su pareiškėjo skundu nesutiko... 5. Atsakovės atstovas į teismo posėdį, apie kurio vietą ir laiką jam... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo PD prie LR VRM atsiliepimo į pareiškėjo... 7. Skundas tenkinamas iš dalies.... 8. Bylos medžiaga patvirtina, kad pareiškėjui V. J. dirbant Vilniaus AVPK... 9. Vidaus tarnybos pareigūnų darbo užmokestį reglamentuoja Valstybės tarnybos... 10. 2008-12-09 buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 4,... 11. Vidaus tarnybos statuto, patvirtinto 2003-04-29 įstatymu Nr. IX-1538, 38 str.... 12. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu ,,Dėl Lietuvos Respublikos... 13. Toks Konstitucinio Teismo sprendimas reiškia, jog paminėtu teisiniu... 14. Konstitucinis Teismas 2004-12-13 nutarime analizuodamas valstybės pareigą... 15. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 13 str., vienodą... 16. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija administracinėje byloje Nr. A5-264/2003... 17. LVAT 2004-12-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A10-1054/2004... 18. Kadangi Valstybės tarnybos įstatymas nereglamentuoja termino per kurį turi... 19. DK 27 str. 5 d. nustatyta, kad ieškinio senačiai taikomos Civilinio kodekso... 20. Sprendimas dėl skundo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo... 21. Pareiškėjas tarnybos teisiniais santykiais tiesiogiai yra susijęs su... 22. Atsakovo prašymas dėl sprendimo įvykdymo atidėjimo vieneriems metams... 23. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos... 24. pareiškėjo V. J. skundą tenkinti iš dalies.... 25. Priteisti V. J. iš atsakovo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos... 26. Kitoje dalyje pareiškėjo V. J. skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 27. Priteista neišmokėto darbo užmokesčio suma nurodyta neišskaičiavus... 28. Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas...