Byla P-438-178-07
Dėl turtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Birutės Janavičiūtės, Romano Klišausko (pranešėjas) ir Ričardo Piličiausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės Neringos savivaldybės prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 pagal atsakovės Neringos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimą ginant Lietuvos valstybės interesus, atsakovei Neringos miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas pareiškėjos Lietuvos valstybės interesus, su pareiškimu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą ir pareiškime teismui nurodė, kad atsakovė Neringos savivaldybė pažeisdama įstatymus, reglamentuojančius lengvatinę į Lietuvą nuolat gyventi grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis tvarką, panaudojusi tam skirtas valstybės pinigines lėšas, neteisėtai perdavė V.A. ir A.A. nuosavybėn dalį patalpų, esančių Neringos m., Juodkrantės gyvenvietėje, ( - ) kurių vertė 243855,52 Lt, šiais veiksmais padarydama valstybei turinę žalą, kurią privalo atlyginti pagal Civilinio kodekso (toliau - CK) 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalis (t. 2, b.l. 38-41).

5Šį reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad buvo pažeisti valstybės paramą grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi politiniams kaliniams ir tremtiniams reglamentavęs iki 2003-01-01 galiojęs Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas bei butų suteikimo nuomos pagrindais tvarka, nustatyta iki 2003-03-09 galiojusiu Vyriausybės 1997-11-27 nutarimu Nr. 1294 "Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu". Pareiškime teismui buvo paaiškinta, jog Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, gavusi V.A. ir A.A. prašymus juos, kaip grįžtančius tremtinės sūnus, įrašyti į eilę butui Neringos mieste gauti, 1999-11-15 persiuntė prašymus Neringos savivaldybei dėl įregistravimo į sąrašus butui išnuomoti, o savivaldybės taryba 2000-02-04 sprendimu Nr. 21 patvirtino grįžtančių reabilituotų kalinių ir tremtinių aprūpinimo būstu sąrašą į kurį įrašė V.A. ir A.A., ir 2000-02-08 raštu Nr. 01-129 kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją dėl lėšų skyrimo butams V. ir A.A. pirkti. Vyriausybės 2000-08-30 nutarimu Nr. 1008 Neringos miesto savivaldybei buvo skirta 245000 Lt butams nupirkti (bendras plotas 133 kv. m.). Neringos miesto savivaldybė organizavo viešųjų pirkimų konkursą butams pirkti, kurio nugalėtoju paskelbta AB "Poilsio namai Ąžuolynas". 2000-12-07 atsakovė pateikė Finansų ministerijai paraišką Nr. 1, prašydama skirti 243855,52 Lt dviejų butų (patalpų plotas - 132,5 m ) pirkimui. Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2000-12-19 memorialiniu orderiu Nr.71 pervedė į Neringos savivaldybės sąskaitą 243855,20 Lt, o atsakovė 2000-12-20 pavedimu Nr. 7 pervedė gautas pinigines lėšas į AB „Poilsio namai Ąžuolynas" sąskaitą. Kaip buvo nurodyta pareiškime, Neringos savivaldybės valdyba 2001-04-12 sprendimu Nr. 70 nusprendė išnuomoti įsigytų patalpų dalis V. ir A.A. bei sudarė nuomos sutartis, o 2002-10-21 sprendimu Nr. 174 leido jiems privatizuoti išnuomotas gyvenamąsias patalpas. Po poilsio patalpų perplanavimo į gyvenamąsias iš esmės pasikeitė Neringos miesto savivaldybei ir V. bei A.A. priklausančių patalpų išplanavimas, nes iš turėtų dviejų patalpų su bendro naudojimo koridoriumi buvo suformuoti trys dviejų kambarių butai, pasikeitė patalpų adresas ir valdomos dalys, tačiau jos nebuvo patikslintos. Neringos miesto savivaldybės tarybos 2002-10-21 sprendimo Nr.174 pagrindu 2002-11-25 sudarytos pirkimo -pardavimo sutartys, pagal kurias A.A. ir V.A. bendrosios dalinės nuosavybės teise lygiomis dalimis nupirko iš Neringos savivaldybės 1/3 butų ( - ) Neringoje. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro atstovė pažymėjo, kad V. ir A.A. nebuvo pagrindo pripažinti tremtinio šeimos nariais, nes jų motina Z.Š.A., kuri buvo nutremta į Irkutsko sritį ( - ), nors jai nebuvo taikomi gyvenamosios vietos apribojimai, į Lietuvą negrįžo, apsigyveno Kaliningrado srityje Rusijos Respublikoje. Jos vaikai V. ir A. gimė ( - ) ir ( - ), kai motina nebeturėjo tremtinės teisinės padėties. Be to, Kelmės rajono valdybos 1998-01-15 sprendimu Nr.21 Z.A. trijų asmenų šeimai buvo suteiktas trijų kambarių butas ( - ), jis privatizuotas. Pareiškėjas pažymėjo, kad V.A. ir A.A. negalėjo būti pripažinti grįžtančiais ar grįžusiais nuolat gyventi į Lietuvą, nes nuolat gyvena Sovietsko mieste Kaliningrado srityje Rusijos Respublikoje. Be to, jie negalėjo pasinaudoti Vyriausybės 1997-11-27 nutarimo Nr. 1294 1.9 ir 1.9.4 punktų nuostatomis, nes, atsakovei priimant sprendimą, buvo įsigiję gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise (šią aplinkybę patvirtina VĮ "Registrų centras" duomenys, pagal kuriuos V.A. nuosavybės teise priklausė keturi butai, o A.A. vienas butas ir kitas nekilnojamasis turtas Lietuvos Respublikoje). Pareiškėjas nurodė, kad jie privalėjo pateikti nustatytos formos prašymą bei anketą apie turimas gyvenamąsias patalpas ir raštiškus įsipareigojimus apsigyventi suteikiamoje patalpoje, tačiau to nepadarė. Neringos savivaldybė, nepareikalavusi nurodytų duomenų, nepagrįstai suteikė jiems valstybės paramą, šiais veiksmais padarydama 243855,52 Lt žalą valstybei. Todėl iš atsakovės išieškotinas padarytos turtinės žalos atlyginimas.

6Atsakovė Neringos savivaldybė atsiliepime teismui teigė, kad prokuroro prašymas nepagrįstas ir prašė jį atmesti (t. 1, b.1.150-152).

7Atsakovė nurodė, kad V.A. ir A.A. yra tremtinės Z.A. sūnūs, tai patvirtina nukentėjusiojo asmens tremtinio pažymėjimas, archyvinė pažyma apie reabilitaciją, giminystės ryšį patvirtinantys dokumentai. Vyriausybės 1997-11-27 nutarime Nr. 1294 nenumatyta savivaldybės pareiga rinkti duomenis apie pateikusį prašymą asmenį ir duomenų rinkimo tvarka, todėl atsakovės manymu, nėra pagrindo pripažinti Neringos savivaldybės kaltę nepatikrinus duomenų, ar V. ir A.A. turi nekilnojamąjį turtą (gyvenamąsias patalpas). Atsakovė paaiškino, jog šių asmenų prašymus dėl įregistravimo į grįžtančių reabilituotų tremtinių, politinių kalinių sąrašą pastatams išnuomoti Neringos mieste priėmė ir Neringos savivaldybei persiuntė Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, todėl atsakovė manė, kad pateikti dokumentai tinkamai patikrinti. Jos nuomone, dėl netinkamo piniginių lėšų panaudojimo kalta Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, suklaidinusi atsakovę dėl piniginių lėšų panaudojimo tikslingumo, bei V. ir A.A., nepateikę duomenų apie turimas gyvenamąsias patalpas. Atsakovė teigė, kad yra pagrindas, vadovaujantis CK 6.253 straipsnio 5 dalimi, atleisti Neringos savivaldybę nuo civilinės atsakomybės.

8Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų V. ir A.A. atstovas siūlė prašymą atmesti, nurodydamas, kad jo atstovaujamieji turėjo teisę pasinaudoti valstybės parama apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, nes yra tremtinės sūnūs, o Neringos savivaldybė duomenų apie turimą nekilnojamąjį turtą (gyvenamąsias patalpas) jų neprašė pateikti. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų V. ir A.A. atstovo teigimu, nėra pagrindo pripažinti, kad jie sąmoningai, norėdami suklaidinti, duomenų nepateikė.

9Tretieji suinteresuotieji asmenys N.V. ir D.M. atsiliepimuose teismui nurodė sąžiningai įgiję gyvenamąsias patalpas, todėl siūlė prokuroro prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

10II.

11Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 22 d. sprendimu Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimą, ginant Lietuvos valstybės interesus, patenkino ir priteisė Lietuvos valstybei iš Neringos miesto savivaldybės 243855,52 Lt turtinės žalos atlyginimo.

12Teismas nurodė, jog valstybės paramą grįžtantiems į Lietuvą nuolat gyventi kaliniams ir tremtiniams savivaldybėse aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis iki 2003-01-01 reglamentavo Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymas (toliau - Įstatymas), o butų suteikimo nuomos pagrindais šiems asmenims tvarka iki 2002-03-09 buvo nustatyta Vyriausybės 1997-11-27 nutarimu Nr. 1294 "Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu" (toliau -Tvarka). Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte buvo numatyta, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis turi piliečiai, kurie grįžta ar yra grįžę iš tremties ir neturi gyvenamojo ploto ar turi jo mažiau nei nurodyta 8 straipsnio 1 dalyje, o Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nuomos pagrindais suteiktų gyvenamųjų patalpų privatizavimas lengvatinėmis sąlygomis grįžusiems į Lietuvą politiniams kaliniams ir tremtiniams buvo numatytas 13 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Vadovaujantis įstatymu, valstybės paramą nuomoj ant gyvenamąsias patalpas įgyvendino savivaldybės, todėl Vyriausybės 1997-11-27 nutarimu Nr. 1294 buvo numatyta, jog grįžtantys asmenys prašymus išnuomoti butą kartu su kitais reikalingais dokumentais pateikia miesto ar rajono, kuriame pageidauja grįžę apsigyventi, savivaldybei. Savivaldybės, gavusios grįžtančių asmenų prašymus dėl valstybės paramos apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, kiekvienu konkrečiu atveju privalėjo juos Įstatymo nustatyta tvarka išnagrinėti - patikrinti, ar asmuo turi teisę į valstybės paramą, ir tik esant teisėtam pagrindui - priimti sprendimą dėl įrašymo į grįžtančių asmenų sąrašus. Sprendimai dėl įrašymo į sąrašus bei buto išnuomojimo priimami savivaldybės tarybos posėdyje, vadovaujantis Įstatymo ir Tvarkos nuostatomis. Įstatyme, Tvarkoje ir Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatyme nenumatyta, kad savivaldybės sprendimai derinami su kitomis institucijomis. Atsakovės atstovų argumentas, kad Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos veiksmai sąlygojo jos sprendimų dėl aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis priėmimo pagrįstumą, kaip nurodyta sprendime, visiškai nepagrįstas, nes ministerija, gavusi asmenų prašymus, nepriskirtus jos kompetencijai, vadovaudamasi Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalimi, persiuntė juos savivaldybei, kuri, vadovaudamasi Įstatymo ir Tvarkos nuostatomis, turėjo patikrinti, ar prašymus pateikę asmenys pagal įstatymą turi teisę į valstybės paramą. Byloje surinktų faktinių duomenų pagrindu padaryta išvada, kad Neringos savivaldybė netinkamai atliko viešojo administravimo funkcijas ir, panaudojusi valstybės asignavimus, padarė Lietuvos valstybei žalą. Teismas nurodė, jog Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškime išdėstytas faktines aplinkybes apie Neringos savivaldybės neteisėtus veiksmus patvirtina pridėti dokumentai (t.l, b.l. 10-133). Nustatyta, jog Neringos miesto savivaldybės taryba 2000-02-04 sprendimu Nr. 21 patvirtino grįžtančių reabilituotų kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu sąrašą, į kurį įtraukė V.A. ir A.A., ir kreipėsi į Socialinės apsaugos ir darbo ministeriją, prašydama skirti 242880 Lt butams nupirkti. Lietuvos Respublikos Vyriausybė Neringos savivaldybės prašymą patenkino ir 2000-08-30 nutarimu Nr. 1008 nusprendė skirti 245000 Lt butams pirkti, šias lėšas Socialinės apsaugos ir darbo ministerija 2000-12-19 memorialiniu orderiu Nr. 71 pervedė į Neringos savivaldybės sąskaitą. Gautas pinigines lėšas atsakovė 2000-12-20 pavedimu Nr. 7 pervedė į AB "Poilsio namai Ąžuolynas" sąskaitą gyvenamųjų patalpų pirkimui, 2001-04-12 valdybos sprendimu patalpas išnuomojo V. ir A.A., o 2002-10-21 leido jas privatizuoti.

13Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta kiekvieno asmens (taip pat ir valstybės valdžios institucijų) pareiga laikytis tokių elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos. Pareigos nevykdymas užtraukia civilinę atsakomybę, padaryta turtinė žala turi būti visiškai atlyginama. Speciali savivaldybės pareiga atlyginti žalą pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnį atsiranda dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepaisant jų darbuotojų kaltės. Savivaldybės atsakomybei atsirasti pakanka to, kad savivaldybės valdžios institucijų darbuotojai neveikia taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 3 dalyje nurodoma, jog šiame straipsnyje vartojamas terminas "aktas" reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtakos asmenų teisėms, laisvėms, interesams, tame tarpe ir valstybės interesams. Straipsnio 4 dalis sieja civilinės atsakomybės atsiradimą su savivaldybės aktų prieštaravimu įstatymui, tai yra su jų neteisėtumu. Žodis "įstatymas" vartojamas plačiuoju požiūriu ir apima bet kurį teisės aktą, reglamentuojantį savivaldybės institucijų ar darbuotojų kompetenciją, funkcijas, teises ir pareigas. Akto, tai yra ir veiksmų neteisėtumas konstatuojamas teismo sprendimu.

14Atsakovės atstovų argumentą, kad prokuroras, gindamas valstybės interesus, negali reikšti reikalavimo dėl atsakovės veiksmų pripažinimo neteisėtais, neginčydamas jos priimtų administracinių aktų bei sandorių, teismas pripažino nepagrįstu, nes pagal įstatymą žala gali būti padaroma veikimu arba neveikimu, o prokuroras turi teisę reikšti reikalavimą dėl veiksmų pripažinimo neteisėtais ir dėl iš neteisėtų veiksmų kilusios žalos atlyginimo. Teismo nuomone, byloje nesurinkta įrodymų, kad gyvenamųjų patalpų savininkė Neringos savivaldybė dėl V. ir A.A. nusikalstamų veiksmų prarado nekilnojamuosius daiktus. Iš atsakovės atstovų paaiškinimų nustatyta, kad savivaldybės darbuotojai nereikalavo pateikti dokumentų, patvirtinančių teisę pasinaudoti valstybės teikiama parama, todėl tretieji suinteresuotieji asmenys N.V. ir D.M. yra sąžiningi ginčo patalpų įgįjėjai ir pagal Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalį, 1.80 straipsnio 4 dalį restitucija negalima. Teismo konstatavimu, ginčas dėl atitinkamų aktų ir sandorių panaikinimo yra neperspektyvus. Prokuroras, kaip nurodyta teismo sprendime, gindamas valstybės interesus, pagrįstai nurodo, kad žala kilo dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, kurie turi būti vertinami kaip neveikimas, nes atsakovė, pažeisdama Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 15 straipsnio, Vyriausybės 1997-11-27 nutarimo Nr. 1294 1.3 punkto nuostatas, nepareikalavo, kad V. ir A.A. pateiktų nustatytos formos prašymą, prie prašymo pridėtų įstatymo 3 priedėlyje numatytą anketą, kurioje asmuo, norintis gauti valstybės paramą, privalo nurodyti turimas gyvenamąsias patalpas. Šią aplinkybę patvirtino ne tik byloje esantys rašytiniai įrodymai (V. ir A.A. prašymai; t.l, b.l. 11-12), bet ir atsakovės atstovų pripažinimas, kad duomenys apie jiems priklausančias gyvenamąsias patalpas nebuvo pateikti ir renkami. Iš VĮ „Registrų centras" Klaipėdos filialo pateikto nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo duomenų nustatyta, jog V.A. nuosavybės teise nuo 1995-07- 14 iki 2000-11-27 yra įgijęs keturias gyvenamąsias patalpas, o A.A. nuo 2002-05-27 nuosavybės teise priklauso keturių kambarių butas Vilniuje, be nurodytų gyvenamųjų patalpų iki sprendimo aprūpinti juos lengvatine tvarka suteikiant gyvenamąsias patalpas jie turėjo įgiję nuosavybės teises ir kito nekilnojamojo turto Vilniaus mieste bei kitoje Lietuvos Respublikos teritorijos dalyje (t.l, b. 1.44-105). V. ir E.A. nepateikus duomenų, atsakovė pati privalėjo surinkti ir patikrinti duomenis apie šiems asmenims priklausančias gyvenamąsias patalpas, nes pagal Įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir Vyriausybės 1997-11-27 nutarimo Nr. 1294 1.9.4 punkto nuostatas grįžtantys į Lietuvą reabilituoti politiniai kaliniai ir tremtinių šeimos būstu neaprūpinamos, jeigu yra įsigiję arba buvo įsigiję gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise. Konstatuota, jog atsakovė, neatlikusi šių veiksmų, suteikė nurodytiems asmenims galimybę pasinaudoti valstybės parama neteisėtai. Be to, Neringos savivaldybė privalėjo patikrinti, ar V. ir A.A. priskirtini į Lietuvą grįžtančių reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų, kurioms gali būti suteikta valstybės parama apsirūpinant gyvenamosiomis patalpomis, kategorijai ir tik po to spręsti klausimą dėl jų įtraukimo į sąrašą bei priimti kitus sprendimus dėl gyvenamųjų patalpų suteikimo.

15Teismas nustatė, jog V.A. yra gimęs ( - ), o E.A. ( - ). Abu jie gimė Sovietsko mieste, Kaliningrado srityje, Rusijos Respublikoje, ten gyvena ir dabartiniu metu (t.l, b.l. 111-112, 120-123, 128-131). Jie nebuvo ištremti ir negimė tremtyje. Prie prašymo aprūpinti gyvenamosiomis patalpomis nurodyti asmenys pridėjo VRM archyvo skyriaus 1998-04-24 pažymėjimą Nr. 30-S-6015, iš kurio matyti, kad jų motina Z.Š. (A.) buvo ištremta iš Lietuvos į Irkutsko sritį ( - ) ir tremtyje buvo iki ( - ) (1990-05-02 Lietuvos Respublikos įstatymu reabilituota; t.l, b.l. 108-110). Archyviniame pažymėjime nenurodyti duomenys apie draudimą Z.Š. grįžti gyventi į Lietuvą. Atsakovė ir tretieji suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, paneigiančių šią aplinkybę, todėl darytina išvada, kad jai nebuvo paskirti gyvenamosios vietos apribojimai ir ji pati negrįžo po tremties pasibaigimo laiko į Lietuvą, o apsigyveno Sovietsko mieste, Kaliningrado srityje, Rusijos Respublikoje. Iš Lietuvos genocido ir rezistencijos tyrimo centro 2004-04-04 rašto Nr. 35R-67 nustatyta, kad V. ir A.A. į Pasipriešinimo dalyvių (rezistentų) teisių komisiją dėl tremtinio statuso pripažinimo nesikreipė ir, kad toks statusas jiems nebūtų pripažintas, nes jie gimė šeimoje, kurios tremties teisinė padėtis buvo pasibaigusi, ir yra buvusios tremtinės, o ne tremtinės šeimos nariai (t. 1, b.l. 106-107). Tokia asmenų teisinė padėtis nustatyta Lietuvos Respublikos asmenų, nukentėjusių nuo 1939-1990 metų okupacijų, teisinio statuso įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 5 punkte. Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, kad teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis turi Lietuvos Respublikos piliečiai, jeigu jie grįžta ar yra grįžę iš tremties. Nustatyta, jog V. ir A.A. nebuvo tremtyje. Įstatyme nenumatyta, kad lengvata gali pasinaudoti tremtiniams prilyginami asmenys. Teismas nurodė, jog pagal Vyriausybės 1997-11-27 nutarimo 1294 "Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo" 1.3 ir 1.4 punktus prašymą savivaldybei aprūpinti butu paduoda vienas iš grįžtančios politinių kalinių ar tremtinių šeimos narių, prašymas aprūpinti butu registruojamas tik viename mieste arba rajone ir tik vieną kartą. Šia teise pasinaudojo V. ir A.A. motina Z.A., kurios trijų asmenų šeimai suteiktas butas Kelmės mieste, vadovaujantis Kelmės rajono valdybos 1998-01-15 sprendimu Nr. 21 (t.l, b.l. 113-119). Neringos savivaldybė, turėdama duomenų, kad V. ir A.A. yra gimę tremtyje, nepareikalavo pateikti jiems išduotą tremtinio statuso pažymėjimą, nepatikslino, ar valstybės suteikta lengvata apsirūpinant gyvenamuoju plotu nepasinaudojo tremtinės statusą turinti jų motina. Tai rodo Neringos savivaldybės kaltus veiksmus, pasireiškusius neveikimu. Dėl to pažeisti valstybės ekonominiai interesai, jai padaryta turtinė žala. Teismo konstatavimu, yra visos deliktinės atsakomybės sąlygos. Neringos savivaldybės atstovų prašymas netaikyti civilinės atsakomybės, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.253 straipsnio 5 dalimi, pripažintas nepagrįstu, nes nėra pagrindo pripažinti, jog Socialinės saugos ir darbo ministerija prisiėmė riziką prašymų išsiuntimu. Prokuroro pareiškime nurodytos kaip valstybę atstovaujančios institucijos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija bei Finansų ministerija nelaikytos netinkamomis atstovėmis, nes šios institucijos atsakovei perdavė finansinius asignavimus gyvenamųjų patalpų įsigijimui. Teismas nurodė, kad prokuroras nepraleido ABTĮ 33 straipsnyje numatyto termino paduoti pareiškimą teismui, nes klaidingas teismingumo pasirinkimas negali būti vertinamas kaip termino kreiptis į teismą, ginant valstybės teisėtus interesus, praleidimas. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimas buvo patenkintas, vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 ir 4 dalimis, Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnio 1 dalimi, Administracinių bylų teisenos įstatymo 88 straipsnio 5 punktu.

16III.

17Apeliaciniu skundu Neringos miesto savivaldybė prašė Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2004 m. spalio 22 d. sprendimą panaikinti ir prokuroro prašymą atmesti.

18Apeliantė nurodė, jog savivaldybės veiksmai buvo 2000-02-04, t.y. galiojant 1964 m. Civiliniam kodeksui, o prokuroro prašymas teismui dėl žalos atlyginimo pareikštas ir patenkintas vadovaujantis naujuoju 2000 m. Civiliniu kodeksu. Toks materialinės normos taikymas, apeliantės teigimu, yra neteisėtas ir prieštarauja Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 daliai, kuri nustato, kad Civilinio kodekso 6 knygos XXII skyriaus 3 skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui ar turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui ar turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsirado ir nukentėjęs asmuo kreipėsi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal jo normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti. Apeliantės teigimu, teismas priėmė ir išnagrinėjo jam pateiktą trijų pareiškėjų vardu surašytą pareiškimą, kuriame pareiškėjais nurodytas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, Finansų bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, tačiau nei viena iš šių institucijų prokuratūros pateikto pareiškimo nepasirašė. Apeliantė atkreipė dėmesį, kad byloje yra Finansų ministerijos 2003-06-27 raštas Nr. (9.7)-5K-0310681)-6K-0307266, kuriame ji nurodo, kad yra netinkama šalis byloje. Todėl prokuratūros prašymas, apeliantės manymu, neatitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 23 straipsnio 3 dalies (nėra pasirašytas atitinkamų proceso šalių). Apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog teismas, konstatavęs, kad ginčas dėl aktų ir sandorių panaikinimo yra neperspektyvus ir pagal Civilinį kodeksą restitucija negalima, pažeidė principą, kad įstatymų nustatyta tvarka nepripažintas neteisėtu sandoris laikomas teisėtu ir galiojančiu. Konstatuoti žalą, esant nepanaikintiems ir galiojantiems sandoriams, remiantis prokuroro išvada, apeliantės manymu, teismas neturėjo pagrindo. Apeliantė pažymėjo, kad šiuo metu visi tremtiniai yra „buvę tremtiniai". 2000-02-04 Neringos savivaldybės sprendimo Nr. 21, kuriuo patvirtintas grįžtančių reabilituotų kalinių ir tremtinių aprūpinimo būstu sąrašas, priėmimo metu galiojo Vyriausybės 1992-01-11 nutarimo Nr. 19 1997-03-08 redakcija, pagal kurios 4.2. punktą valstybės parama turi teisę naudotis politinių kalinių, tremtinių, asmenų, pasitraukusių iš gyvenamosios vietos nuo represijų, vaikai, nepriklausomai nuo jų gimimo datos, gimimo ir gyvenamosios vietos už Lietuvos teritorijos ribų, jeigu jie pateikia kompetetingų valstybinių institucijų išduotą tėvų vardu archyvinę pažymą apie reabilitaciją arba įtraukimą į trėmimo sąrašus ir giminystės ryšį liudijančius dokumentus - gimimo liudijimą bei dokumentus apie pavardės pakeitimą. Visi šie dokumentai buvo pateikti. Todėl, apeliantės teigimu, nebuvo jokio pagrindo juos pateikusius asmenis ignoruoti kaip tremtinio šeimos narius. Neginčytina tai, kad V. ir A.A. yra tremtinės Z.A. (nukentėjusio asmens (tremtinio) pažymėjimo Nr. ( - )) sūnūs. Apeliantė pažymi, jog Vyriausybės 1997-11-27 nutarime Nr. 1294 nenumatyta nei tiesioginė pareiga savivaldybei rinkti duomenis apie asmenį, pateikusį prašymą, nei šių duomenų rinkimo būdas. 1.3 punkte nustatyta, kas turi būti nurodyta prašyme, ir pareiga kartu su prašymu pateikti Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijos išduotą reabilitacijos pažymą apie šeimos sudėtį iš ankstesnės gyvenamosios vietos, o prireikus - ir kitus dokumentus. Apeliantės manymu, nėra pagrindo pripažinti besąlygiškai kalta savivaldybę, nes pareiškėjai nuslėpė nuo savivaldybės duomenis apie turimą nekilnojamąjį turtą. Be to apeliaciniame skunde buvo pažymėta, kad ne pati savivaldybė priėmė brolių A. prašymus, jie buvo persiųsti Neringos m. savivaldybei iš Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos su nurodymu: „Dėl įregistravimo į grįžtančių reabilituotų tremtinių, politinių kalinių sąrašą butui išnuomoti Neringos mieste".

19Kaip teigė apeliantė, tai nebuvo persiuntimas pagal Viešojo administravimo įstatymą, nes persiųsta po mėnesio, o ne per 5 dienas nuo gavimo, ir persiųsta ne dėl klausimo sprendimo, kaip numato Viešojo administravimo įstatymo 19 straipsnio 2 punktas, o dėl įregistravimo į eilę butui išnuomoti. Savivaldybės pareigūnai, gavę tokios formuluotės dokumentus, vykdydami nurodymą, ir, kaip paaiškėjo teismo posėdyje, paraginti iš ministerijos telefonu skubiai įvykdyti pavedimą, manė, kad pareiškėjų pateikti dokumentai buvo tinkamai ministerijoje patikrinti. Todėl tiek viešasis pirkimas, tiek išnuomotų butų privatizavimas buvo atlikti laikantis galiojusių teisės normų. Apeliantės manymu, pasekmės yra susiję ne su Neringos savivaldybės veiksmais, o turi tiesioginį priežastinį ryšį su Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ministerijos 1999-11-11 rašte suformuluota pozicija, kurią Neringos savivaldybė priėmė ir įvykdė kaip aukštesnės kompetentingos institucijos nurodymą, valstybės jai deleguotą funkciją. Apeliantė nurodė, jog butų suteikimo ir privatizavimo klausimai sprendėsi nuo 1999 iki šių metų, tai liudija, kad jokio suinteresuotumo iš savivaldybės pusės nebuvo. Apeliaciniame skunde buvo atkreiptas dėmesys, kad lėšos tremtinių šeimų butams pirkti buvo skirtos Vyriausybės nutarimu ne Neringos m. savivaldybės, o Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento prie Socialinės apsaugos ministerijos iniciatyva (tai patvirtina prie skundo pridedamas 2000-09-01 raštas Nr. 05- 06/608). Be to, apeliaciniame skunde buvo nurodyta, jog iniciatyva suteikti A. butus buvo ne savivaldybės. Pasekmes įtakojo nepakankamai kokybiški norminiai aktai, reglamentavę tremtinių aprūpinimą gyvenamosiomis patalpomis, Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamento neapdairumas, reikiamos kontrolės savivaldybei nebuvimas

20bei pačių A. nesąžiningumas. Kaip pabrėžta skunde, tiesioginio priežastinio ryšio tarp Neringos savivaldybės veiksmų ir atsiradusių pasekmių nėra, todėl Klaipėdos apygardos prokuroro prašymas nepagrįstas.

21Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepime į apeliacinį skundą nurodė su skundo reikalavimais nesutinkąs.

22Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepime pažymėjo, jog atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė ne tik 2000-02-04 priimtu sprendimu Nr. 21, kuriuo patvirtintas grįžtančių reabilituotų kalinių ir tremtinių aprūpinimo būstu sąrašas ir į šį sąrašą įrašyti V. ir A.A. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro nuomone, byloje neginčijamai nustatyta, kad V.A. ir A.A. teisę į valstybės paramą apsirūpinti gyvenamosiomis patalpomis įgyvendino laikotarpiu nuo 2000-02-04 iki 2002-10-21, kai atsakovė priėmė sprendimus, reikalingus įgyvendinti šią teisę. Visi sprendimai buvo vienodai reikšmingi, kadangi kiekvieno jų pagrindu atsirado reikšmingos pasekmės šiai teisei įgyvendinti. Atsakovės neteisėti veiksmai pasireiškė kaip neveikimas prieš priimant sprendimus dėl valstybės paramos suteikimo. Paskutinis atsakovės sprendimas Nr. 174 leisti privatizuoti V.A. ir A.A. jų nuomojamas gyvenamąsias patalpas, kurias atsakovė buvo įsigijusi už lėšas, skirtas tremtinių butams pirkti, priimtas 2002-10-21, šis sprendimas buvo pagrindu įgyjant nuosavybę. Šios aplinkybės įrodo, kad nors atsakovės neteisėti veiksmai, pasireiškę neveikimu, buvo padaryti tiek galiojant 1964 m., tiek 2000 m. Civiliniam kodeksui, žala valstybei atsirado galiojant 2000 m. Civiliniam kodeksui. Todėl teismas privalėjo taikyti 2000 m. Civilinio kodekso 6 knygos XXII 3 skirsnio normas, vadovaudamasis Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 straipsnio 2 dalimi. Atsiliepime pažymėta, jog 2004-04-09 teismui buvo pateiktas tik vieno pareiškėjo - Klaipėdos apygardos vyriausiojo prokuroro - pasirašytas pareiškimas Administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnyje nurodytu pagrindu. Finansų ministerija bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerija pareiškime nurodytos tik kaip valstybę atstovaujančios institucijos. Tai nurodyta ir teismo sprendime. Atsakovės nurodomas Finansų ministerijos raštas buvo pateiktas bylą nagrinėjant bendrosios kompetencijos teisme civiline tvarka, kurioje ministerija buvo patraukta bendraieškiu. Perdavus bylą Klaipėdos apygardos administraciniam teismui, dalyvaudama byloje kaip valstybę atstovaujanti institucija, Finansų ministerija atsiliepimuose nurodė sutinkanti su skundo reikalavimais (2004-01-19 Nr. ((9.7)-5K-0400446). Teisminio nagrinėjimo metu teismas pareiškėja pripažino Lietuvos Respublikos valstybę. Atsiliepime paaiškinta, jog nėra duomenų, kad V.A. ir A.A. valstybės parama pasinaudojo, padarydami neteisėtus veiksmus ar nusikalstamas veikas, o trečiųjų suinteresuotųjų asmenų teises gina sąžiningų įgijėjų institutas (Civilinio kodekso 4.96 straipsnio 2 dalis), todėl kreiptis į teismą dėl sandorių panaikinimo nebuvo pagrindo. Byloje nėra ginčijama, kad V. ir A.A. motina neturi tremtinės statuso. Atsiliepime pažymima, jog savivaldybėms buvo pavesta įgyvendinti valstybės paramos, aprūpinant atitinkamos kategorijos asmenis gyvenamosiomis patalpomis, suteikimą, todėl jos privalėjo patikrinti, ar asmuo turi teisę į valstybės paramą ir tik tada priiminėti sprendimus, sudarančius pagrindą šiam asmeniui ta teise pasinaudoti. Kaip matyti iš byloje surinktų įrodymų, atsakovė, vykdydama jai priskirtą funkciją, priėmė aktus, kurie neatitiko funkcijos vykdymo tvarką reglamentuojančių teisės aktų, todėl V.A. ir A.A., nesant įstatymu numatyto pagrindo, pasinaudojo valstybės parama. Atsiliepime buvo nurodyta, jog CK 6.271 straipsnis numato ir civilinę atsakomybę be kaltės. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad dėl atsakovės neveikimo, kai ji pagal savo kompetenciją privalėjo veikti, buvo priimti sprendimai, neatitinkantys įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatų, ir tai buvo tiesioginė priežastis, dėl kurios valstybei padaryta priteista turtinė žala (atsakovei tinkamai įvykdžius įstatymų ir poįstatyminių aktų nuostatas, valstybės parama būtų panaudota pagal paskirtį). Atsiliepime buvo pažymėta, kad atsakovė nepateikė įrodymų, jog vykdė privalomą nurodymą.

23Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. nutartimi atsakovės apeliacinį skundą atmetė, o Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. sprendimą paliko nepakeistą.

24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė faktines bylos aplinkybes, teisingai išaiškino ir pritaikė įstatymą, todėl nėra pagrindo naikinti skundžiamo sprendimo. Atsakovės apeliacinio skundo argumentus teismas pripažino nepagrįstais ir atmetė.

25Dėl naujojo (2000 m. liepos 18d. ) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normų taikymo ginčo teisiniams santykiams teismas pažymėjo, kad naujojo Civilinio kodekso galiojimo laike taisyklės yra reglamentuotos Lietuvos respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatyme (2000 liepos 18 d. Nr.VIII-1864). Įstatymo 2 straipsnyje įtvirtinta principinė nuostata, kad Civilinis kodeksas įsigalioja nuo 2001 m. liepos 1 d., išskyrus tas Kodekso normas, kurioms šis įstatymas nustato kitus įsigaliojimo terminus. Įstatymo 4 straipsnyje nustatyta, kad Civilinis kodeksas taikomas civiliniams teisiniams santykiams, atsirandantiems jam įsigaliojus, išskyrus šiame įstatyme nustatytas išimtis; esant civiliniams teisiniams santykiams, atsiradusiems iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, Civilinis kodeksas taikomas toms teisėms ir pareigoms bei teisinėms situacijoms, kurios atsiranda jam įsigaliojus, taip pat toms teisėms ir pareigoms, kurios nors ir atsirado iki šio kodekso įsigaliojimo, bet įgyvendinamos jam įsigaliojus. Pagal Įstatymo 47 straipsnio 2 dalį Civilinio kodekso šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Jeigu žala asmeniui, turtui buvo padaryta iki Civilinio kodekso įsigaliojimo, tačiau žala atsiranda ir nukentėjęs asmuo kreipiasi dėl žalos atlyginimo įsigaliojus šiam kodeksui, žala atlyginama pagal šio kodekso normas, išskyrus atvejus, kai iki Civilinio kodekso įsigaliojimo padaryti veiksmai, dėl kurių atsiranda žala įsigaliojus šiam kodeksui, pagal jų padarymo metu galiojusius įstatymus nebuvo pagrindas atsakomybei atsirasti.

26Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje Klaipėdos apygardos prokuroras faktiniu reikalavimo priteisti iš atsakovės žalos atlyginimą pagrindu nurodo aplinkybes, kad Neringos savivaldybė, pažeisdama įstatymus, reglamentuojančius lengvatinę į Lietuvą nuolat gyventi grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių aprūpinimo gyvenamosiomis patalpomis tvarką, panaudojusi tam skirtas valstybės pinigines lėšas, neteisėtai perdavė tretiesiems suinteresuotiems asmenims V.A. ir E.A. nuosavybėn 243855,52 Lt vertės patalpas Neringos mieste. Teismo nuomone, bylos medžiaga nustatyta, kad atsakovė sprendimą leisti tretiesiems suinteresuotiems asmenims privatizuoti patalpas priėmė 2002 m. spalio 21d., t.y. žala atsirado galiojant naujajam Civiliniam kodeksui. Iki 2001m. liepos 1 d. galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso 485 straipsnis nustatė, kad žala, padaryta fiziniam asmeniui ar organizacijai neteisėtais valstybės ar savivaldos institucijų, įstaigų, tarnybų bei jų pareigūnų ir valdininkų, einančių tarnybines pareigas, veiksmais ar neveikimu, atlyginama bendraisiais pagrindais (483, 484 straipsniai), t.y. neteisėti savivaldybės institucijų ar jų darbuotojų veiksmai ir pagal senąjį Civilinį kodeksą buvo pagrindas savivaldybės prievolei dėl žalos atlyginimo kilti. Iš nurodytų aplinkybių visumos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamam ginčui spręsti pareiškėjas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė naujojo Civilinio kodekso XXII skyriaus normas.

27Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į valstybės paramą teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997m. lapkričio 27 d. nutarimo Nr.1294 „Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu" 1.1. punkte buvo nustatyta, kad teisę į aprūpinimą būstu lengvatinėmis sąlygomis turi grįžtančios ir grįžusios po 1989 metų į Lietuvą nuolat gyventi reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimos Teismo nuomone, iš bylos medžiagos akivaizdu, kad tretieji suinteresuoti asmenys turi savo šeimas, gyvena atskirai ir nėra savo motinos Z.A. šeimos nariais, t.y. jiems negali būti pripažintas tremtiniams prilygintų asmenų teisinis statusas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. sausio 11 d. nutarimas Nr. 19 „Dėl Politinių kalinių ir tremtinių bei jų šeimų narių sugrįžimo į Lietuvą bei aprūpinimo butais ir darbu Lietuvos Respublikos Vyriausybės veiklos metmenų" nustato valstybės teikiamos paramos rūšis ir ją galinčių gauti asmenų ratą, tačiau nereguliuoja konkrečios paramos teikimo tvarkos, todėl šio nutarimo 4.2. punkto teisės norma yra bendroji Vyriausybės nutarimo Nr.1294 1.1 punkto normos atžvilgiu; pagal teisės normų konkurencijos taisykles teisinio reguliavimo turinį šiuo atveju lemia specialiosios teisės normos nuostatos.

28Teismo teigimu, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad tretieji suinteresuoti asmenys neatitinka ir kito Vyriausybės nutarime Nr.1294 nustatyto kriterijaus valstybės paramai gauti - jie nebuvo grįžę nuolat gyventi į Lietuvą ir neketino grįžti - lengvatine kaina nupirktus iš savivaldybės butus abu pardavė 2003 m. kovo 7 d., prašymų pateikimo metu buvo priregistruoti Kaliningrade, nedeklaravo ketinimo grįžti į Lietuvą ir nepateikė atsakovei įsipareigojimo apsigyventi suteiktose gyvenamosiose patalpose. Teismas pažymėjo, jog byloje esantys rašytiniai įrodymai taip pat patvirtina, kad V.A. turėjo nuosavybės teise gyvenamąsias patalpas Lietuvoje nuo 1995 metų, A.A. - nuo 2002 m. gegužės mėnesio. Tai reiškia, kad pagal Vyriausybės nutarimo Nr.1294 1.9. punktą, nustatantį, kad gyvenamąsias patalpas įsigiję ar turėję nuosavybės teise asmenys lengvatine tvarka būstu neaprūpinami, V.A. negalėjo pretenduoti net į gyvenamosios patalpos nuomą lengvatine tvarka. Pagal Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 9 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtintą analogišką normą, A.A. neturėjo teisės lengvatine tvarka privatizuoti ginčo patalpų Dėl nurodytų aplinkybių teismas konstatavo, kad tretieji suinteresuoti asmenys neturėjo teisės į valstybės paramą apsirūpinant būstais Lietuvos Respublikoje.

29Dėl Neringos miesto savivaldybės pareigos užtikrinti teikiamos valstybės paramos teisėtumą ir šios pareigos nevykdymo pasekmių teismas nurodė, jog nagrinėjamų teisinių santykių atsiradimo metu valstybės paramos teikimą aprūpinant gyvenamosiomis patalpomis tremtinių šeimas reglamentavo šie teisės aktai:

301. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr. 1294 „Dėl grįžtančių į Lietuvą reabilituotų politinių kalinių ir tremtinių šeimų aprūpinimo būstu", galiojęs iki 2002 m. kovo 10 d. Pagal šio nutarimo nuostatas įgyvendinti valstybės paramos teikimą buvo pavesta savivaldybėms, kurios turėjo sudaryti, tikslinti ir kasmet iki sausio 15 d. patvirtinti grįžtančių politinių kalinių ir tremtinių šeimų, turinčių teisę šio nutarimo nustatyta tvarka išsinuomoti butus, sąrašus bei išnuomoti butus pagal savivaldybės sudarytus sąrašus ir nustatytą eilę. Nutarimo 1.9. punkte buvo nustatyta, kad jo nuostatos netaikomos asmenims, kuriems kurie įsigijo ar buvo įsigiję gyvenamąsias patalpas nuosavybės teise. Iš nurodytų teisės normų turinio, teismo nuomone, akivaizdu, kad savivaldybės turėjo teisės aktais nustatytą pareigą įgyvendinti valstybės teikiamą paramą tremtinių šeimoms, tame tarpe nuspręsti, ar pretenduojantys į šią lengvatą asmenys turi teisę ja pasinaudoti ir užtikrinti, kad valstybės parama būtų teikiama teisėtai.

312. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo 13 straipsnio 2 dalies 5 punktas (2000 m. spalio 12 d. įstatymo Nr.VIII-2033 redakcija), kuris nustatė, kad grįžusiems į Lietuvą reabilituotiems politiniams kaliniams ir tremtiniams Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka nuomos pagrindais suteiktos gyvenamosios patalpos privatizuojamos lengvatinėmis sąlygomis. Šios normos pagrindu atsakovė tretiesiems suinteresuotiems asmenims pardavė ginčo gyvenamąsias patalpas, įgytas savivaldybės už valstybės skirtas lėšas.

32Teismas akcentavo, jog aktualūs ginčo sprendimui teisės aktai nenustatė Socialinių reikalų ir darbo ministerijos pareigos spręsti valstybės paramos suteikimo tremtinių šeimoms klausimų. 1991 m. lapkričio 11d. raštu Nr.05-06/823 šios ministerijos Socialinių įstaigų priežiūros ir audito departamentas persiuntė trečiųjų suinteresuotų asmenų dokumentus dėl įtraukimo į grįžtančių tremtinių sąrašą atsakovei kaip kompetentingai institucijai spręsti Vyriausybės nutarimu Nr.1294 nustatyta tvarka, prašydamas informuoti prašytojus apie priimtą sprendimą. Šiame rašte nėra nurodymo atsakovei suteikti valstybės paramą tretiesiems suinteresuotiems asmenims. Teismo nuomone, nurodytos aplinkybės paneigia atsakovės tvirtinimus, kad ji neprivalėjo tikrinti, ar teisėtai tretieji suinteresuoti asmenys pretenduoja į valstybės paramą, bei kad sprendimas dėl parmos suteikimo buvo priimtas vykdant Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nurodymą.

33Kaip pabrėžė teismas, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje yra įtvirtinta valstybės (savivaldybės) civilinės atsakomybės atsiradimo sąlyga – „Jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti." Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad atsakovės darbuotojai neužtikrino valstybės paramos suteikimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims teisėtumo, ir kad valstybės parama pasinaudojo neturintys teisės ją gauti asmenys, yra pagrindas pripažinti, kad atsakovė atsakinga už neteisėtu paramos suteikimu padarytą žalą. Trečiųjų suinteresuotų asmenų, neteisėtai pasinaudojusių valstybės parama, civilinės atsakomybės klausimas nėra šios bylos nagrinėjimo dalyku, jų galimai kalti veiksmai, prisidėję prie žalos atsiradimo, nepaneigia valstybės teisės pareikšti reikalavimus atsakovei ir gali būti reikšmingi tik sprendžiant atsakovės ir trečiųjų suinteresuotų asmenų, kaip solidarių skolininkų, tarpusavio pretenzijas.

34Teismas pažymėjo, jog dėl neteisėto valstybės paramos suteikimo valstybė neteko gyvenamųjų patalpų pirkimui skirtų lėšų, todėl žala turi būti atlyginama šias lėšas priteisiant iš atsakovės. Valstybė neturėjo nuosavybės teise ginčo patalpų ir nėra jų praradusi, todėl į jas nepretenduoja, taigi, šių patalpų perleidimo sandorių nuginčijimas ir restitucijos klausimai nėra susiję su pareiškėjo reikalavimų tenkinimu. Kartu teismas atkreipė dėmesį į tai, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 33 straipsnis nustato, kad bendrieji šiame įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai taikomi tuo atveju, jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip. Nagrinėjamu atveju prokuroras reiškia reikalavimą dėl žalos atlyginimo, šiuos teisinius santykius reglamentuoja civilinės materialinės teisės normos, Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis šiems reikalavimams nustato trejų metų ieškinio senaties terminą. Taigi nepagrįstas apeliantės teiginys, kad prokuroro prašymas neturėjo būti priimtas nagrinėti, nes paduotas praleidus vieno mėnesio terminą.

35Kartu teismas nurodė, jog prokuroras turi Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 straipsnio 3 dalies 3 punkte nustatytą teisę savarankiškai paduoti prašymą (skundą) teismui, todėl atmestinas apeliantės argumentas, kad teismas neturėjo priimti nagrinėti skundo, nepasirašyto valstybės atstovėmis nurodytų institucijų vadovų.

36IV.

37Atsakovė Neringos savivaldybė 2006 m. liepos 21 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A14-23/2006, kuriame nurodė procesas šioje administracinėje byloje atnaujintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte bei 12 punkte nustatytais pagrindais (dėl padaryto esminio materialinės teisės normų pažeidimo jas taikant ir dėl būtinybės užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką).

381. Atsakovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003 išaiškino, jog jei administraciniu aktu vienai šaliai buvo perduotas žemės sklypas, tai, teismo tvarka panaikinus administracinį aktą ir žemės sklypo negalint išreikalauti natūra, iš administraciniu aktu žemės sklypą gavusio asmens turi būti vykdoma restitucija pinigais. Neatitinka teisės normų aiškinimas, jog po administracinio akto panaikinimo žemės sklypas sugrąžinamas valstybei. Jeigu žemės sklypo išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusio asmens. Šiuo atveju gali būti svarbios aplinkybės, ar nėra padarytas nusikaltimas, todėl teismas turi šią aplinkybę ištirti. Esant nusikaltimui, dėl kurio turtas prarastas, turi būti taikomas turto išreikalavimas ir neturi reikšmės, ar sandoris yra nuginčytas ar ne. Nagrinėjant bylą iš naujo, tai yra svarbi aplinkybė, kuri tirtina. Jei nuosavybės teisės buvo atkurtos nepagrįstai, tai byloje turi būti nustatyta, dėl kokių valstybės pareigūnų kaltės tai įvyko. Jiems gali būti taikoma deliktinė atsakomybė už padarytą žalą, kartu su nuosavybės teisių atkūrimo nepagrįstai siekusiais asmenimis.

392. Anot atsakovės, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 22 d. sprendimu nustatė, jog V.A. ir A.A. nebuvo tremtyje, jog įstatyme nenumatyta, kad lengvata gali pasinaudoti tremtiniams prilyginami asmenys, t. y. – V.A. ir A.A. negalėjo nusipirkti ginčo gyvenamųjų patalpų, įgytų Neringos savivaldybės už valstybės skirtas lėšas. Esant šioms aplinkybėms, administracinėje byloje turėjo būti nustatyta, dėl kokių pareigūnų kaltės tai įvyko ir turėjo būti taikoma deliktinė atsakomybė kartu su neteisėtai parama siekusiais pasinaudoti asmenimis – t. y. V.A. ir A.A. Be to, šiuo atveju Klaipėdos apygardos administracinis teismas turėjo ištirti aplinkybę ar nebuvo padarytas nusikaltimas, esant nusikaltimui, dėl kurio turtas prarastas, turėjo būti taikomas turto išreikalavimas ir neturi reikšmės ar sandoris yra nuginčytas ar ne. Taip pat Klaipėdos apygardos administracinis teismas privalėjo spręsti klausimą dėl administracinių aktų panaikinimo, ir, jeigu turto išreikalauti negalima iš tolimesnių įgijėjų dėl jų sąžiningumo, jei nėra aplinkybių, numatytų Civilinio kodekso 4.96 straipsnyje, kai restitucija galima, tai restitucija turėjo būti taikoma pinigais iš turtą pagal panaikintą administracinį aktą gavusių asmenų.

403. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis numato, kad niekinio sandorio teisines pasekmes ir niekinio sandorio faktą teismas konstatuoja ex officio (savo iniciatyva). Atsakovės nuomone, akivaizdu, jog bylą nagrinėjęs Klaipėdos apygardos administracinis teismas nustatė, kad V.A. ir A.A. su Neringos savivaldybe sudarė sandorius, kurių negalėjo sudaryti, t. y. sudarė niekinius sandorius, tačiau teismas ex officio niekinio sandorio nekonstatavo, niekinio sandorio pasekmių netaikė ir pažeidė Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalies, 1.80 straipsnio 1, 2 bei 4 dalies imperatyvias normas. Taigi, kaip teigia atsakovė, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 22 d. sprendimu tinkamai neišsprendė viešojo intereso gynimo, nes neapgynė Neringos savivaldybės, kaip viešojo administravimo subjekto, pažeistų teisių ir teisėtų interesų. Pasak atsakovės, pirmosios instancijos teismas savo sprendimu akivaizdžiai pažeidė Civilinio kodekso 4.96 straipsnį, 1.78 straipsnio 5 dalį, 1.80 straipsnio 1, 2 bei 4 dalis, 6.145 straipsnio, 6.146 straipsnio, 6.147 straipsnio, 6.148 straipsnio, 6.152 straipsnio, 6.153 straipsnio nuostatas, todėl pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą šios aplinkybės sudaro pagrindą atnaujinti procesą išnagrinėtoje byloje.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42V.

43Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1 dalis numato, kad bylos, užbaigtos teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka.

44Vienas iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriuo atsakovė prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 yra akivaizdžių įrodymų pateikimas, kad buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

45Tačiau kartu pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovė nenurodo jokių akivaizdžių įrodymų, motyvų bei argumentų, kuriais vadovaujantis būtų galima teigti, jog nagrinėjant administracinę bylą Nr. A(14)-23/2006 galėjo būti padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant. Prašyme dėl proceso atnaujinimo yra tik nurodytos materialinės teisės normos (Civilinio kodekso 4.96 straipsnis, 1.78 straipsnio 5 dalis, 1.80 straipsnio 1, 2 bei 4 dalis, 6.145 straipsnis, 6.146 straipsnis, 6.147 straipsnis, 6.148 straipsnis, 6.152 straipsnis, 6.153 straipsnis), kurios, atsakovės nuomone, galėjo būti pažeistos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui priimant 2006 m. balandžio 21 d. nutartį. Tačiau atsakovė nepateikia jokio alternatyvaus šių teisės normų aiškinimo, kuris prieštarautų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadomis ir iš kurio būtų galima spręsti apie esminį materialinės teisės normų pažeidimą jas taikant (ABTĮ 157 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Remiantis tuo, kas išdėstyta, pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu yra atmestinas kaip nepagrįstas.

46Dėl kito atsakovės prašyme nurodyto proceso administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 atnaujinimo pagrindo – būtinybės užtikrinti vienodos teismų praktikos formavimą (ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktas) – taip pat pažymėtina, jog atsakovė šiuo pagrindu remiasi nepagrįstai.

47Visų pirma, prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovė nenurodė kuo administracinių teismų praktika administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 nagrinėtais klausimais skiriasi (nepateikė nuorodų į jokias administracinių teismų nutartis ar sprendimus analogiškose bylose) ir kokioms administracinių teismų praktikoje suformuotoms teisės aiškinimo bei taikymo taisyklėms gali prieštarauti Lietuvos vyriausiojo teismo 2006 m. balandžio 21 d. nutartis.

48Antra, atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003, kaip galimos skirtingos teismų praktikos pavyzdžiu, šiuo atveju taip pat negali būti remiamasi, kadangi civilinės bylos Nr. 3K-3-1163/2003 ir administracinės bylos Nr. A(14)-23/2006 aplinkybės ir juose nagrinėti teisiniai klausimai skiriasi iš esmės. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 konstatavo, kad „dėl neteisėto valstybės paramos suteikimo valstybė neteko gyvenamųjų patalpų pirkimui skirtų lėšų, todėl žala turi būti atlyginama šias lėšas priteisiant iš atsakovės. Valstybė neturėjo nuosavybės teise ginčo patalpų ir nėra jų praradusi, todėl į jas nepretenduoja, taigi, šių patalpų perleidimo sandorių nuginčijimas ir restitucijos klausimai nėra susiję su pareiškėjo reikalavimų tenkinimu“. Šiuo aspektu pažymėtina, kad prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovė nepateikė jokių naujų teisinių ar faktinių argumentų, kurie leistų kitaip vertinti nurodytą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išvadą, jog valstybė neturėjo nuosavybės teise ginčo patalpų ir nėra jų praradusi. Tuo tarpu Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003 pasisakė dėl teisinių pasekmių, kylančių privatiems asmenims neteisėtai perleidžiant valstybei nuosavybės teise priklausiusį turtą, t. y. ginčo žemės sklypus. Nurodytų aplinkybių pagrindu negalima teigti, kad šių dviejų bylų aplinkybės yra analogiškos bei kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas turėjo atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotą praktiką civilinėje byloje Nr. 3K-3-1163/2003.

49Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašymas dėl proceso atnaujinimo atmetamas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis).

50Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

51atsisakyti atnaujinti procesą pagal atsakovės Neringos miesto savivaldybės prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A(14)-23/2006 pagal atsakovės Neringos miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2005 m. spalio 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pareiškimą ginant Lietuvos valstybės interesus, atsakovei Neringos miesto savivaldybei dėl turtinės žalos atlyginimo.

52Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras, gindamas... 5. Šį reikalavimą pareiškėjas grindė tuo, kad buvo pažeisti valstybės... 6. Atsakovė Neringos savivaldybė atsiliepime teismui teigė, kad prokuroro... 7. Atsakovė nurodė, kad V.A. ir A.A. yra tremtinės Z.A. sūnūs, tai patvirtina... 8. Trečiųjų suinteresuotųjų asmenų V. ir A.A. atstovas siūlė prašymą... 9. Tretieji suinteresuotieji asmenys N.V. ir D.M. atsiliepimuose teismui nurodė... 10. II.... 11. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio 22 d. sprendimu... 12. Teismas nurodė, jog valstybės paramą grįžtantiems į Lietuvą nuolat... 13. Teismas pažymėjo, jog Civilinio kodekso 6.263 straipsnio 1 dalyje nustatyta... 14. Atsakovės atstovų argumentą, kad prokuroras, gindamas valstybės interesus,... 15. Teismas nustatė, jog V.A. yra gimęs ( - ), o E.A. ( - ). Abu jie gimė... 16. III.... 17. Apeliaciniu skundu Neringos miesto savivaldybė prašė Klaipėdos apygardos... 18. Apeliantė nurodė, jog savivaldybės veiksmai buvo 2000-02-04, t.y. galiojant... 19. Kaip teigė apeliantė, tai nebuvo persiuntimas pagal Viešojo administravimo... 20. bei pačių A. nesąžiningumas. Kaip pabrėžta skunde, tiesioginio... 21. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepime į... 22. Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras atsiliepime... 23. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2006 m. balandžio 21 d.... 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad pirmosios... 25. Dėl naujojo (2000 m. liepos 18d. ) Lietuvos Respublikos civilinio kodekso... 26. Teismas atkreipė dėmesį, kad šioje byloje Klaipėdos apygardos prokuroras... 27. Dėl trečiųjų suinteresuotų asmenų teisės į valstybės paramą teismas... 28. Teismo teigimu, iš byloje nustatytų faktinių aplinkybių matyti, kad... 29. Dėl Neringos miesto savivaldybės pareigos užtikrinti teikiamos valstybės... 30. 1. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. lapkričio 27 d. nutarimas Nr.... 31. 2. Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis... 32. Teismas akcentavo, jog aktualūs ginčo sprendimui teisės aktai nenustatė... 33. Kaip pabrėžė teismas, Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje yra... 34. Teismas pažymėjo, jog dėl neteisėto valstybės paramos suteikimo valstybė... 35. Kartu teismas nurodė, jog prokuroras turi Administracinių bylų teisenos... 36. IV.... 37. Atsakovė Neringos savivaldybė 2006 m. liepos 21 d. Lietuvos vyriausiajam... 38. 1. Atsakovės teigimu, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2003 m. gruodžio 3 d.... 39. 2. Anot atsakovės, Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2004 m. spalio... 40. 3. Atsakovė atkreipia dėmesį, jog Civilinio kodekso 1.78 straipsnio 5 dalis... 41. Teisėjų kolegija... 42. V.... 43. Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 153 straipsnio 1... 44. Vienas iš ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje nurodytų pagrindų, kuriuo atsakovė... 45. Tačiau kartu pažymėtina, jog prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovė... 46. Dėl kito atsakovės prašyme nurodyto proceso administracinėje byloje Nr.... 47. Visų pirma, prašyme dėl proceso atnaujinimo atsakovė nenurodė kuo... 48. Antra, atsakovės nurodoma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gruodžio 3... 49. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, atsakovės prašymas dėl proceso... 50. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 51. atsisakyti atnaujinti procesą pagal atsakovės Neringos miesto savivaldybės... 52. Nutartis neskundžiama....