Byla 2A-1995-585/2015

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš teisėjų Onos Gasiulytės, Neringos Švedienės ir Vytauto Zeliankos (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pagautė“ apeliacinį skundą, pareikštą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Finansų valdymo sistemos“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Pagautė“ dėl skolos priteisimo ir sutarties nutraukimo pripažinimo negaliojančiu bei atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Pagautė“ priešieškinį ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Finansų valdymo sistemos“ dėl sumokėtos kainos dalies grąžinimo,

Nustatė

2ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: pirma, pripažinti 2013 m. balandžio 24 d. licencinės sutarties atsisakymą negaliojančiu; antra, priteisti iš atsakovės 12 856,25 Lt skolą, 488,54 Lt delspinigius ir procesines šešių procentų palūkanas.

3Pasak ieškovės, šalys 2013 m. balandžio 24 d. sudarė pirkimo-pardavimo sutartį, pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti atsakovei programinę įrangą „Pay Premium“, teikti terminuotas konsultavimo paslaugas ir keturių mėnesių garantiją, o atsakovė įsipareigojo sutarties nustatyta tvarka ir terminais atsiskaityti su ieškove. Ieškovė įdiegė programinę įrangą, nuotoliniu būdu ir darbovietėje teikė aptarnavimo, konsultavimo ir mokymo paslaugas. Atsakovė laiku sumokėjo pirmąją įmoką, daugiau negu tris mėnesius vėlavo sumokėti antrąją įmoką, o trečiosios įmokos apskritai nesumokėjo. Ieškovė, suėjus antrosios įmokos mokėjimo terminui, geranoriškai domėjosi, kaip atsakovei sekasi dirbti su įsigyta programine įranga, pasiūlė papildomas konsultacijas ir pratęsė nepanaudotų konsultacinių valandų galiojimą iki 2013 m. rugsėjo 30 d. Ieškovė, atsakovei sumokėjus antrąją įmoką, teikė jai konsultacijas iki 2013 m. lapkričio 6 d. ir paragino sumokėti trečiąją įmoką. Atsakovė atsisakė tą padaryti, motyvuodama tuo, kad programinė įranga turi trūkumų. Nepaisant to, jog buvo pasibaigęs garantinis terminas, ieškovė patikrino ginčo programą ir nustatė, kad ji neturi trūkumų. Ieškovė 2013 m. lapkričio 19 d. dar kartą paragino atsakovę atsiskaityti, o ji pateikė ieškovei naujus keturis klausimus. Ieškovė, patikrinusi ginčo programą, atsakė į atsakovės pateiktus klausimus. Atsakovė 2013 m. gruodžio 18 d. pateikė ieškovei pretenziją, kuria pareikalavo, kad atsakovė nemokamai konsultuotų arba grąžintų sumokėtus pinigus. Ieškovė 2013 m. gruodžio 19 d. atsakė atsakovei, jog jos pretenzijoje įvardyti klausimai yra ne programinės įrangos trūkumai (klaidos), o atsakovės netinkamų veiksmų, atliekamų dirbant su programine įranga, pasekmė. Ieškovė neatsisakė konsultuoti, bet sutiko tą daryti tada, kai atsakovė sumokės trečiąją įmoką ir papildomą mokestį už konsultaciją. Atsakovė 2013 m. gruodžio 20 d. pranešė, jog atsisako pirkimo-pardavimo sutarties. Pasak ieškovės, ji, kitaip negu atsakovė, nuosekliai vykdė bendradarbiavimo pareigą. Ieškovė 2014 m. sausio 3 d. pasiūlė atsakovei atvykti į jos biurą arba leisti jai nuotoliniu būdu prisijungti prie atsakovės kompiuterių ir taip parodyti konkrečius sprendinius. Atsakovė nereagavo į ieškovės siūlymą. Iki atsakovė atsisakė sutarties, jos prašymu antstolis 2013 m. gruodžio 13 d. užfiksavo faktines aplinkybes, atsakovės manymu, programos „Pay Premium“ klaidas. Pasak ieškovės, tai ne klaidos, o atsakovės darbuotojų darbo su šia programa įgūdžių stoka.

4Atsakovė nesutiko su ieškovės materialiniais subjektiniais reikalavimais. Pasak atsakovės, programa „Pay Premium“ turėjo esminių kokybės trūkumų, dėl kurių ji negalėjo būti naudojama pagal tikslinę paskirtį. Todėl atsakovė atsisakė šios programos pirkimo-pardavimo sutarties. Atsakovė ne kartą prašė, kad ieškovė pašalintų programos klaidas, bet ji to nepadarė. Todėl ieškovė neturi teisės reikalauti, kad atsakovė sumokėtų programos kainą.

5Atsakovė pareiškė ieškinį, kuris, sujungus bylas, tapo priešieškiniu, prašydama priteisti iš ieškovės 28 489,45 Lt ir procesines šešių procentų palūkanas. Pasak atsakovės, ji testavo ginčo programą ir nustatė kritinių klaidų, kurios konstatuotos antstolio 2014 m. sausio 7 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolu. Atsakovė, esant nustatytoms programos klaidoms, ne kartą kreipėsi į ieškovę, prašydama pašalinti klaidas. Ieškovė nepašalino klaidų, todėl atsakovė nusprendė nebenaudoti ginčo programos. Atsakovė teigia, jog programos nekokybiškumas pasireiškia tuo, jog ji nesuderinta su Darbo kodekso ir kitų teisės aktų reikalavimais. Tokie programos trūkumai yra esminiai, nes jos paskirtis – tinkamai apskaičiuoti darbo užmokestį, kitas su darbo santykiais susijusias išmokas, tinkamai apskaityti darbo ir poilsio laiką. Atsakovei atsisakius sutarties, ieškovė privalo grąžinti atsakovei jos sumokėtą kainos dalį.

6Ieškovė nesutiko su priešieškiniu. Papildomai akcentavo, jog atsakovė sutarties nustatytu terminu, skaičiuotinu nuo sutarties sudarymo dienos, nesikreipė į ieškovę dėl programos grąžinimo, todėl ieškovė neturi pagrindo grąžinti atsakovei jos už ginčo programą sumokėtų pinigų (sutarties 8.8 punktas). Sutartyje nustatytas garantinis terminas. Atsakovė šiuo terminu nereiškė ieškovei pretenzijų dėl jos nurodomų programos trūkumų / klaidų.

7Atsakovė dubliku papildomai akcentavo, jog ieškovė neinformavo atsakovės, kad, naudojant tam tikras darbo užmokesčio ar darbo ir poilsio laiko apskaitos funkcijas, reikia papildomai sukonfigūruoti programą. Be to, ieškovė neperdavė atsakovei išsamios naudojimosi programa instrukcijos, kurioje būtų aptarti naudojimosi atskiromis programos funkcijomis ypatumai. Pasak atsakovės, šalys sutarties 3.1 punktu susitarė dėl neatlygintino programos aptarnavimo termino, bet ne dėl kokybės garantijos termino. Be to, šis terminas yra trumpesnis negu įstatymo nustatyti garantiniai terminai. Pasak atsakovės, ji laiku pareiškė pretenziją dėl ginčo programos kokybės, todėl jos reikalavimas grąžinti sumokėtą kainos dalį yra pagrįstas. Atsakovė teigia, jog sutarties 8.8 punkte ir Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkte yra nustatyti skirtingi sutarties atsisakymo pagrindai.

8Ieškovė tripliku dar kartą pabrėžė, jog ji sutarties 3.1.3 punktu suteikė programai keturių mėnesių garantiją.

9Ieškovė teismo posėdyje, oponuodama atsakovės teisme išsakytam argumentui dėl būtinybės įdiegti trečiųjų asmenų programas, diegiant ginčo programą, paaiškino, jog atsakovė nesirėmė šia aplinkybe, reikšdama priešieškinį. Vadinasi, ji keičia priešieškinio pagrindą. Tai, kad, siekiant įdiegti ginčo programą, reikėjo įdiegti ir trečiųjų asmenų programas, nereiškia, jog ginčo programa yra nekokybiška. Atsakovė žinojo, kad, siekiant įdiegti ginčo programą, reikia panaudoti trečiųjų asmenų programas.

10Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, jog ieškovė neinformavo, kad, norint įdiegti ginčo programą, reikia įdiegti ir trečiųjų asmenų programas. Atsakovė, įdiegdama programą, sužinojo, kad prisiima įsipareigojimus tretiesiems asmenims. Tai, kad atsakovės 2013 m. gruodžio 20 d. pranešime nenurodyta pastaba dėl trečiųjų asmenų programų, neatima iš atsakovės teisės remtis šia aplinkybe teisme. Atsakovė taip pat paaiškino, jog ji per keturis mėnesius nuo sutarties sudarymo dienos negalėjo įprastinėmis sąlygomis išbandyti ginčo programos, nes, nesant aiškaus programos diegimo plano, užtruko programos diegimas.

11Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu atmetė atsakovės priešieškinį ir tenkino ieškinio dalį – pripažino sutarties atsisakymą negaliojančiu ir priteisė ieškovei iš atsakovės 12 856,25 Lt skolą, 251,98 Lt delspinigius ir procesines palūkanas.

12Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog ieškovė pateikė į bylą nešiojamąjį kompiuterį, kuriame yra įdiegta ginčo programa (programos versija „13.9.7.13“), ir kompaktinį diską, kuriuo galima įdiegti šią programą. Aplanke „Antstolio vaizdo klipai“ yra dešimt vaizdo įrašų (nuo „Apskaita1“ iki „Apskaita10“), kuriuos 2013 m. gruodžio 3 d. užfiksavo antstolis Arminas Naujokaitis, atsakovei dirbant ginčo programa. Pirmasis vaizdo įrašas patvirtina, jog yra naudojama ginčo programos versija „13.9.7.13“. Taigi, atsakovės naudotos ir ieškovės į bylą pateiktos programos versijos yra tos pačios. Pirmosios instancijos teismas, pavieniui įvertinęs atsakovės nurodomas naudojimosi ginčo programa problemas, konstatavo, jog šios problemos yra ne programos klaidos, ir padarė išvadą, kad ieškovė pardavė atsakovei kokybišką programą.

13Teismas laikė nepagrįstais ir todėl atmetė atsakovės argumentus, susijusius su jos neinformavimu apie trečiųjų asmenų programas, kurios naudojamos, veikiant ginčo programai. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovė tik teisme pradėjo remtis neinformavimo aplinkybe. Be to, akcentavo, kad atsakovė neginčija aplinkybės, jog jos atstovai dalyvavo ieškovės rengtame ginčo programos pristatyme, kurio metu ieškovė paaiškino ir demonstravo ginčo programos funkcijas, galimybes, ypatumus ir specifiką. Teismas, vertindamas atsakovės elgesį bonus pater familias standarto aspektu, konstatavo, kad normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, tai yra norėdamas gauti kompiuterinę programą su visomis veikiančiomis funkcijomis, panašioje situacijoje licencinę sutartį dėl ginčo programos naudojimo būtų sudaręs iš esmės tokiomis pačiomis sąlygomis. Teismas atkreipė dėmesį ir į tą, kad papildomų programų diegimas nėra ginčo programos trūkumas ir atsakovė nesirėmė šia aplinkybe, reikšdama 2013 m. gruodžio 18 d. pretenziją.

14Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad ieškovė tinkamai vykdė sutarties šalių bendradarbiavimo pareigą, o atsakovė nepakankamai bendradarbiavo su ieškove, nes sutarties nustatytu terminu neišnaudojo visų mokymosi valandų, pradėjo reikšti pretenzijas dėl programos trūkumų, pasibaigus garantinio aptarnavimo ir konsultacijų teikimo terminui, vėluodama ir nevisiškai atsiskaitė už įsigytą programą. Teismo vertinimu, atsakovė nesiekė išsaugoti sutarties ir nepagrįstai jos atsisakė (ją nutraukė).

15Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu, pareiškė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti ieškinį ir patenkinti priešieškinį.

16Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. pirmosios instancijos teismas, vertindamas ginčo programos atitiktį kokybės reikalavimams, neatsižvelgė į tą, kad darbo teisinių santykių reglamentavimas nėra dispozityvus ir griežtas šiuos santykius reglamentuojančių teisės normų laikymasis atsakovei turi esminę reikšmę. Atsakovės vertinimu, teisės aktams imperatyviai nustatant, kokie laikotarpiai yra aktualūs, skaičiuojant darbuotojo vidutinį darbo užmokestį, į darbo stažą įtraukiamų nemokamų atostogų trukmę, programos funkcijų, leidžiančių jos naudotojams savo nuožiūra pakeisti vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo formulę, pasirinkti taikytiną vidutinio darbo užmokesčio skaičiavimo metodiką, pasirinkti į aktualų laikotarpį įtrauktinus mėnesius ir panašiai, kvalifikavimas papildomais funkcionalumais, o ne programos klaidomis yra teisiškai ydingas;
  2. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumenkino tinkamos programos kokybės reikšmę pirkėjui ir, esamus programos kokybės trūkumus kvalifikuodamas neesminiais trūkumais ir / ar programos papildomais funkcionalumais, Civilinio kodekso 6.217 straipsnį aiškino ir taikė taip, kad būtų apginti vien tik programos pardavėjo interesai. Teismas nesvarstė ir nepasisakė, ar programa pagal savo paskirtį iš viso gali būti ir kokiu būdu naudojama atsakovės veikloje, nepakeitus standartinių programos parametrų dalies, nepatikslinus naudojamų formulių ir / ar neįdiegus papildomų funkcionalumų;
  3. pirmosios instancijos teismo išvada, kad trečiųjų asmenų programų įdiegimas suteikia ginčo programos naudotojui daugiau ir patogesnių galimybių naudotis programa, prieštarauja bylos įrodymams. Pasak atsakovės, neįdiegus trečiųjų asmenų programų, apskritai nėra galimybės naudotis ginčo programa. Be to, teismas nepagrįstai sprendė, kad ieškovė tinkamai informavo atsakovę apie būtinybę įdiegti trečiųjų asmenų programas. Pasak atsakovės, jai nebuvo atskleista informacija, kad ji, siekdama naudotis ginčo programa, turės gauti trečiųjų asmenų licencijas naudoti jų programas. Aplinkybė, kad atsakovės atstovai dalyvavo pristatyme, visiškai nesiaiškinus, koks yra atsakovei pristatymo metu pateiktos medžiagos ir / ar informacijos turinys, savaime nesudaro pagrindo konstatuoti, jog atsakovei buvo tinkamai atskleista informacija apie trečiųjų asmenų programas. Tinkamas informavimo pareigos įvykdymas negali būti pateisintas ir bonus pater familias standartu, nes šalių sutarties 1.2 punkte nustatyta, jog visos autorinės teisės į kompiuterines programas priklauso ieškovei. Ši tinkamai neaptarta ir atsakovei netikėta (siurprizinė) ginčo programos naudojimo sąlyga neabejotinai turi esminę reikšmę, priimant sprendimą dėl jos įsigijimo;
  4. pirmosios instancijos teismas nepašalino abejonių dėl antstolio 2013 m. gruodžio 13 d. fiksuotos ir ieškovės teismo posėdyje demonstruotos ginčo programos versijų tapatumo;
  5. pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovė nepakankamai bendradarbiavo su ieškove.

17Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog nesutinka su apeliaciniu skundu, prašo atmesti skundą ir palikti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą.

18Ieškovės atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais argumentais:

  1. ieškovė, oponuodama atsakovės argumentui dėl netinkamo Civilinio kodekso 6.217 straipsnio aiškinimo ir taikymo, teigia, kad atsakovės veiksmai byloja, jog ji bandė įrodyti tariamą ar apsimestinį sutarties nutraukimo pagrindą, nes nebuvo realaus pagrindo nutraukti sutartį. Atsakovė nepateikė įrodymų, susijusių su sutarties nutraukimo, kaip paskutinės priemonės, pagrįstumu. Ieškovė, savo ruožtu, pagrindė, kad ginčo programa buvo tinkama naudoti pagal paskirtį. Pati programa yra universali, o ne individuali – pritaikyta tik atsakovei. Todėl programa turėjo kelias pasirinkimo galimybes, bet galimybės rinktis, pirma, negali būti traktuojamos klaidomis (atsakovė žinotų šiuos pasirinkimus, jeigu būtų besikonsultavusi su ieškove), antra, jeigu ir būtų pagrindas laikyti jas klaidomis, nenulėmė esminio atsakovės lūkesčių pažeidimo ir nesudarė pagrindo nutraukti sutartį, pačiai atsakovei nevykdant sutartinių įsipareigojimų;
  2. trečiųjų asmenų programų įdiegimas nėra susijęs su programos kokybe / nekokybiškumu. Atsakovė nesirėmė šia aplinkybe, nutraukdama sutartį, todėl aptariamos aplinkybės aiškinimasis nėra šios bylos dalykas. Be to, bylos įrodymai patvirtina, jog atsakovei buvo žinoma apie trečiųjų asmenų programas;
  3. atsakovė kelia klausimą dėl ginčo programos versijų tapatumo, bet nutyli svarbų faktą, kad neaiškiomis aplinkybėmis, iškėlus klausimą dėl ekspertizės skyrimo, sugedo serveris ir nepavyko atkurti atsakovei įdiegtos programinės įrangos. Atsakovei, remiantis sutarties 4.3 punktu, ne tik tenka visa atsakomybė už programinės įrangos neišsaugojimą, bet ji dėl šios priežasties neturi teisės kvestionuoti ieškovės pateiktos ir įdiegtos programinės įrangos, kuri atkurta maksimaliomis ieškovės ir liudytojo R. V. pastangomis, remiantis turimais duomenimis (pagal antstolio vaizdo įrašus matomą programos versiją ir informaciją). Tik taip teismas galėjo patikrinti įrodinėjamas aplinkybes;
  4. atsakovė teigia, kad ji bendradarbiavo su ieškove ir siekė išsaugoti sutartį, bet ne jos subjektyvūs paaiškinimai, o bylos įrodymai apsprendė pirmosios instancijos teismo išvadą dėl jos nepakankamo bendradarbiavimo.

19Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

20Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 1 dalis). Bendroji procesinė taisyklė yra ta, jog apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniu skundu nustatytų ribų (Civilinio proceso kodekso 320 straipsnio 2 dalis).

21Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo bendrosios procesinės taisyklės ir peržengti šios bylos ribas, nustatytas atsakovės apeliaciniu skundu, be to, neegzistuoja absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (Civilinio proceso kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalys).

22Dėl naujų įrodymų priėmimo

23Apeliantė šios bylos apeliaciniame procese teikia įrodymus, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Pasak apeliantės, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau ir jų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo.

24Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas atsisako priimtus naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Susipažinus su apeliantės teikiamais įrodymais, galima konstatuoti, jog šie įrodymai galėjo būti, bet nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo priimti apeliantės teikiamus įrodymus.

25Dėl ginčo esmės

26Šalys 2013 m. balandžio 24 d. sudarė licencinę sutartį (t. 1, b. l. 3-4), pagal kurią ieškovė įsipareigojo parduoti, o apeliantė – pirkti darbo užmokesčio apskaitos programos „Pay Premium“ (toliau – ir ginčo programa) licencijas. Ieškovė papildomai įsipareigojo teikti neatlygintinas trisdešimties valandų mokymo naudotis programa paslaugas. Be to, ji įsipareigojo keturių mėnesių nuo sutarties pasirašymo dienos laikotarpiu teikti programos aptarnavimo paslaugas, tarp jų – nemokamai konsultuoti apeliantę programos naudojimo klausimais ir savo sąskaita šalinti programos klaidas.

27Apeliantė 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškė ieškovei pretenziją (t. 1, b. l. 26-31), prašydama jos nustatytu terminu pašalinti nurodomus ginčo programos trūkumus ir klaidas. Ieškovė, atsakydama į apeliantės 2013 m. gruodžio 18 d. pretenziją, pareiškė, jog netenkins jos pretenzinių reikalavimų (t. 1, b. l. 59). Apeliantė, reaguodama į ieškovės atsisakymą tenkinti pretenziją, 2013 m. gruodžio 20 d. pranešimu (t. 1, b. l. 32) pareiškė, kad Civilinio kodekso 6.334 straipsnio 1 dalies 4 punkto pagrindu atsisako sutarties, ir pareikalavo grąžinti sumokėtą kainos dalį, pinigine išraiška sudarančią 28 489,45 Lt.

28Apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ginčo programa turėjo esminių trūkumų, kurie kliudė jai naudotis šia programa pagal paskirtį. Pirmosios instancijos teismas atmetė apeliantės argumentus, motyvuodamas tuo, jog jos nurodomos problemos yra ne ginčo programos klaidos / trūkumai. Apeliantė nesutinka su tokiu teismo vertinimu.

29Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad problemos, su kuriomis susidarė apeliantė, naudodamasi ginčo programa, nėra šios programos trūkumai / klaidos. Pirmosios instancijos teismas išsamiai pasisakė kiekviena apeliantės nurodoma problema. Teisėjų kolegija, nekartodama pirmosios instancijos teismo išvadų ir motyvų, akcentuoja kelis esminius dalykus. Pirma, liudytojas R. V. išsamiai paaiškino ir pademonstravo, kaip pašalinti apeliantės nurodomas problemas. Šios problemos buvo eliminuotos, pasinaudojus atitinkamais programos parametrais (funkcijomis), kuriais nesinaudojo apeliantė. Ji apeliaciniu skundu kelia klausimą dėl liudytojo R. V. (ne)šališkumo. Teisėjų kolegijos vertinimu, aplinkybė, jog šis liudytojas anksčiau buvo ieškovės darbuotojas, pati savaime nesudaro pagrindo abejoti jo nešališkumu ir objektyvumu. Juo labiau, jog šis asmuo ne tik teikė paaiškinimus (kitaip tariant, yra ne tik subjektyvios prigimties informacijos / duomenų šaltinis), bet ir demonstravo, kaip funkcionuoja programa. R. V. paaiškinimai ir demonstraciniai veiksmai yra labai reikšmingi įrodymai. Šis asmuo sukūrė ginčo programą, vadinasi, jis geriausiai žino, kaip funkcionuoja ir kokios yra naudojimosi šia programa galimybės. Antra, ginčo programa nebuvo sukurta pagal apeliantės individualų užsakymą ir pritaikyta jos asmeniniam naudojimui. Programa yra skirta neapibrėžtam jos naudotojų ratui. Todėl ji ir buvo sukurta taip, kad, vykdant atitinkamas operacijas, priklausomas nuo įvairių kintamų rodiklių / elementų, egzistuotų keli pasirinkimo variantai arba programos naudotojas turėtų galimybę savaip redaguoti atitinkamus programos parametrus. Apeliantė žinojo arba turėjo žinoti šias aplinkybes. Todėl jos reiškiamos pretenzijos dėl programos teikiamų galimybių rinktis ir savaip paveikti atitinkamas operacijas yra nepagrįstos ir ji nepagrįstai programos funkcionalumus laiko jos trūkumais / klaidomis. Trečia, apeliantės nurodomos naudojimosi programa problemos galėjo būti išspręstos, vykdant sutartį ir šalims bendradarbiaujant (Civilinio kodekso 6.200 straipsnio 2 dalis). Kaip jau buvo nustatyta, ieškovė įsipareigojo teikti neatlygintinas trisdešimties valandų mokymo naudotis programa paslaugas, be to, įsipareigojo keturių mėnesių nuo sutarties pasirašymo dienos laikotarpiu nemokamai konsultuoti apeliantę programos naudojimo klausimais. Ieškovė pirmosios instancijos teisme paaiškino, jog ji, atsakovei kreipusis, būtų išmokiusi, kaip eliminuoti apeliantės iškeltas naudojimosi programa problemas. Šią aplinkybę patvirtina liudytojo R. V. paaiškinimai ir, svarbiausia, jo demonstraciniai veiksmai. Apeliantė neįrodinėjo, todėl, suprantama, ir neįrodė, kad ieškovė nebendradarbiavo, atsisakė ją mokyti ir konsultuoti programos naudojimo klausimais. Ieškovės pateikti įrodymai (t. 1, b. l. 44-47) patvirtina, jog apeliantė iki 2013 m. rugsėjo 10 d. tebuvo išnaudojusi vienuolika mokymo naudotis programa valandų. Ieškovės 2013 m. rugsėjo 3 d. elektroninis laiškas (t. 1, b. l. 43) patvirtina, jog pati ieškovė ragino apeliantę naudotis jos teikiamomis neatlygintomis mokymo paslaugomis ir siūlė susitarti dėl tolesnių mokymų. Apeliantė neišnaudojo sutarties suteiktų galimybių neatlygintinai mokytis ir taip išvengti jos nurodomų naudojimosi programa problemų kilimo. Todėl jai pačiai tenka prisiimti savojo neveikimo, galėjusio eliminuoti jos iškeltas problemas, pasekmes. Ketvirta, apeliantė ginčo programos trūkumu laiko tą, kad, diegiant šią programą, būtina įdiegti trečiųjų asmenų programas. Apeliantė pagrįstai teigia, kad trečiųjų asmenų programų įdiegimas apsprendžia galimybę naudotis ginčo programa. Kitaip tariant, neįdiegus trečiųjų asmenų programų ir nesutikus su jų diegimo sąlygomis, nėra galimybės naudotis ginčo programa. Kita vertus, nėra pagrindo sutikti su apeliante, jog būtinybė įdiegti trečiųjų asmenų programas yra ginčo programos trūkumas. Sutartimi nėra aptartas klausimas dėl poreikio įdiegti trečiųjų asmenų programas. Bet šalių, tiksliau – apeliantės, elgesys derybų ir sutarties vykdymo stadijose rodo, kad jai buvo arba turėjo būti žinoma, jog, siekiant įdiegti ir naudotis ginčo programa, būtina įdiegti trečiųjų asmenų programas. Atsakovės 2013 m. balandžio 25 d. elektroninis laiškas (t. 1, b. l. 82) patvirtina, jog vyko ginčo programos pristatymas, kuriame, be kitų asmenų, dalyvavo atsakovės darbuotojas, pagal pareigas atsakingas už programas, kuris ginčo programos diegimo klausimais elektronine forma bendravo su ieškovės darbuotoju ir, be kita ko, patvirtino, jog įdiegė vieno trečiojo asmens programą (t. 4, b. l. 9). Apeliantė sutiko su šia (numanoma) sutarties sąlyga ir sudarė sutartį. Apeliantė ir sutarties vykdymo stadijoje nereiškė ieškovei pretenzijų dėl poreikio naudotis trečiųjų asmenų programomis. Ji tik pirmosios instancijos teismo posėdyje iškėlė šį klausimą. Todėl nebuvo teisėto pagrindo remiantis šiuo argumentu nutraukti sutartį.

30Ieškovė tinkamai vykdė sutartį, pardavė apeliantei licenciją naudotis kokybiška programa, todėl, kaip pagrįstai sprendė pirmosios instancijos teismas, apeliantė neturėjo teisės atsisakyti sutarties.

31Be to, jeigu ir būtų pagrindas konstatuoti, jog apeliantės nurodomos naudojimosi ginčo programa problemos, susijusios su trečiųjų asmenų programų įdiegimu, yra šios programos trūkumai, nebūtų pagrindo pripažinti, kad ieškovei kyla atsakomybė už tokius trūkumus.

32Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai sutartis ar įstatymai nenustato ko kita, pirkėjas turi teisę pareikšti reikalavimus dėl parduotų daiktų trūkumų, jeigu jie buvo nustatyti per šiame straipsnyje nurodytus terminus. Vadinasi, pasibaigus tokiems terminams, pirkėjas bendru atveju netenka teisės reikšti atitinkamų reikalavimų dėl parduoto daikto trūkumų. Šio straipsnio trečiojoje dalyje, be kita ko, numatyta, jog, kai yra nustatytas daikto kokybės garantijos terminas, reikalavimai dėl daikto trūkumų gali būti reiškiami, jeigu trūkumai nustatyti per garantijos terminą. Civilinio kodekso 6.335 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog garantijos terminas pradedamas skaičiuoti nuo daiktų perdavimo, jeigu sutartis nenumato ko kita. Bylos šalys pasinaudojo normos dispozityvumu ir susitarė, kad garantinis terminas skaičiuojamas nuo sutarties pasirašymo dienos. Sprendžiant pagal ieškovės 2013 m. lapkričio 26 d. pranešimą, adresuotą apeliantei (t. 1, b. l. 58), atsakovė tik 2013 metų lapkričio mėnesio pabaigoje pradėjo reikšti ieškovei pretenzijas dėl ginčo programos kokybės. Apeliantė neįrodė, kad kreipėsi dėl jos nurodomų ginčo programos trūkumų anksčiau, negu ji, kaip yra nurodyta ieškovės 2013 m. lapkričio 26 d. pranešime, pradėjo reikšti pretenzijas. Tačiau 2013 metų lapkričio mėnesio pretenzijoje nurodomus trūkumus ieškovė privalėjo matyti tuojau pat po programos perdavimo, kadangi atsakovė turėjo realią galimybę išbandyti programą, ją išbandė, o to negalėjo padaryti jos neinstaliuodama savo naudojamame kompiuteryje ir nematydama poreikio instaliuoti trečiųjų asmenų programas. Atsakovei 2013 m. gegužės pabaigoje programa buvo perduota, atsakovė ją pradėjo bandyti, vadinasi, buvo įdiegusi savo naudojamame kompiuteryje (kompiuteriuose). Akivaizdu, kad įdiegimo procedūra reikalauja pačios atsakovės nurodomų trečiųjų asmenų programų panaudojimo. Tokiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, jog apeliantei buvo arba turėjo būti žinoma, kad, siekiant įdiegti ir naudoti ginčo programą, turi būti įdiegtos trečiųjų asmenų programos. Remiantis išdėstytomis aplinkybėmis, konstatuotina, jog tai, ką apeliantė įrodinėja esant ginčo programos trūkumais, buvo jos nustatyta ne vėliau negu 2013 metų gegužės pabaigoje - birželio pradžioje. Sutartimi nustatytas keturių mėnesių ginčo programos kokybės garantijos terminas (sutarties 3.1.3 punktas), per kurį ieškovas įsipareigojo taisyti visas programos klaidas. Šis terminas prasidėjo 2013m. balandžio 24d. ir baigėsi 2013 m. rugpjūčio 24 d. Vadinasi, apeliantės nurodomi ginčo programos trūkumai buvo nustatyti pasibaigus garantijos terminui. Tokiomis aplinkybėmis galima konstatuoti, kad apeliantė, pareiškusi pretenzijas dėl nurodomų trūkumų lapkričio mėnesį, neturi teisės Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 3 dalies pagrindu reikšti ieškovei pretenzijas dėl jos nurodomų programos trūkumų, nes nesikreipė dėl trūkumų per garantinį terminą. Kita vertus, to paties straipsnio penktojoje dalyje numatyta, jog, kai sutartyje nustatytas trumpesnis nei dveji metai daikto kokybės garantijos terminas ir daikto trūkumai nustatyti, pasibaigus šiam terminui, tačiau nepraėjus daugiau kaip dvejiems metams nuo daikto perdavimo dienos, pardavėjas atsako už daikto trūkumus, jeigu pirkėjas įrodo, kad trūkumas atsirado iki daikto perdavimo arba dėl iki daikto perdavimo atsiradusių priežasčių, už kurias atsako pardavėjas. Anksčiau aptarti įrodymai ir šalių elektroninio susirašinėjimo duomenys (t. 1, b. l. 112) patvirtina, jog ginčo programos diegimo darbai buvo baigti 2013 metų gegužės mėnesio pabaigoje. Nors apeliantės nurodomi ginčo programos trūkumai nustatyti nepraėjus dvejiems metams nuo ginčo programos perdavimo apeliantei momento, jie atsakovei paaiškėjo nepasibaigus keturių mėnesių garantijos terminui, todėl CK 6.338 straipsnio 5 dalis netaikytina, nes šios normos taikymas siejamas su trūkumų paaiškėjimu tik pasibaigus trumpesniam negu dviejų metų garantijos terminui.

33Apeliantė naudojosi ginčo programa, pirminėje sutarties vykdymo stadijoje jos naudojimo klausimais konsultavosi su ieškove, neišnaudojo visų ieškovės jai siūlytų darbo su programa konsultavimo paslaugų, per visą garantijos terminą ir ilgą laiko tarpą jam pasibaigus nereiškė ieškovei pretenzijų dėl programos kokybės. Priešingai, ji 2013 m. lapkričio 13 d. elektroniniu laišku (t. 1, b. l. 49) patvirtino, jog programa tinkamai apskaičiuoja atitinkamą rodiklį, taip pat patvirtino, kad tokį patikinimą gavo ir iš Darbo inspekcijos.

34Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą. Todėl skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas (Civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

35Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame sprendime, neturi teisinės reikšmės teisingai išspręsti šią bylą, todėl apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į nurodytą aspektą, nevertina kitų apeliantės argumentų, kurie kartu su šiame procesiniame sprendime išanalizuotais argumentais yra suformuluoti jos apeliaciniame skunde.

36Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme, todėl ji neįgijo teisės gauti bylinėjimosi išlaidų kompensacijos. Ieškovė, savo ruožtu, įgijo teisę gauti bylinėjimosi išlaidų, patirtų šiame bylos etape, atlyginimą. Ji prašė kompensuoti bylinėjimosi išlaidas, bet nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad patyrė tokias išlaidas.

37Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos šalims, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

38Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas

Nutarė

39palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą nepakeistą.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus kolegija, susidedanti iš... 2. ieškovė kreipėsi į teismą, prašydama: pirma, pripažinti 2013 m.... 3. Pasak ieškovės, šalys 2013 m. balandžio 24 d. sudarė pirkimo-pardavimo... 4. Atsakovė nesutiko su ieškovės materialiniais subjektiniais reikalavimais.... 5. Atsakovė pareiškė ieškinį, kuris, sujungus bylas, tapo priešieškiniu,... 6. Ieškovė nesutiko su priešieškiniu. Papildomai akcentavo, jog atsakovė... 7. Atsakovė dubliku papildomai akcentavo, jog ieškovė neinformavo atsakovės,... 8. Ieškovė tripliku dar kartą pabrėžė, jog ji sutarties 3.1.3 punktu... 9. Ieškovė teismo posėdyje, oponuodama atsakovės teisme išsakytam argumentui... 10. Atsakovė teismo posėdyje paaiškino, jog ieškovė neinformavo, kad, norint... 11. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimu atmetė... 12. Pirmosios instancijos teismas, be kitų faktinių aplinkybių, nustatė, jog... 13. Teismas laikė nepagrįstais ir todėl atmetė atsakovės argumentus,... 14. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs bylos įrodymus, sprendė, kad... 15. Atsakovė, nesutikdama su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio... 16. Atsakovės apeliacinis skundas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais... 17. Ieškovė, atsiliepdama į atsakovės apeliacinį skundą, pareiškė, jog... 18. Ieškovės atsiliepimas, be kitų argumentų, yra grindžiamas šiais... 19. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir... 20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis... 21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo nukrypti nuo... 22. Dėl naujų įrodymų priėmimo... 23. Apeliantė šios bylos apeliaciniame procese teikia įrodymus, kurie nebuvo... 24. Civilinio proceso kodekso 314 straipsnyje nustatyta, jog apeliacinės... 25. Dėl ginčo esmės... 26. Šalys 2013 m. balandžio 24 d. sudarė licencinę sutartį (t. 1, b. l. 3-4),... 27. Apeliantė 2013 m. gruodžio 18 d. pareiškė ieškovei pretenziją (t. 1, b.... 28. Apeliantė pirmosios instancijos teisme įrodinėjo, kad ginčo programa... 29. Teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui, kad problemos, su... 30. Ieškovė tinkamai vykdė sutartį, pardavė apeliantei licenciją naudotis... 31. Be to, jeigu ir būtų pagrindas konstatuoti, jog apeliantės nurodomos... 32. Civilinio kodekso 6.338 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, kai sutartis ar... 33. Apeliantė naudojosi ginčo programa, pirminėje sutarties vykdymo stadijoje... 34. Apibendrinus nustatytas aplinkybes, išdėstytus argumentus ir išvadas,... 35. Apeliacinio skundo argumentai, kurie nebuvo išanalizuoti šiame procesiniame... 36. Apeliantė pralaimėjo ginčą apeliacinės instancijos teisme, todėl ji... 37. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu,... 38. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 39. palikti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 28 d. sprendimą...