Byla A-146-563-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Laimės Baltrūnaitės (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus,

2sekretoriaujant Ilonai Kovger,

3dalyvaujant pareiškėjoms K. M. ir A. R.,

4pareiškėjų atstovui Pauliui Bružui,

5trečiųjų suinteresuotų asmenų sodininkų bendrijos „Žaluma“ atstovams J. N. ir advokatui R. R., sodininkų bendrijos „Paežerys“ atstovui V. C.,

6viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų J. K. (J. K.), A. R., K. M. skundą atsakovui Vilniaus apskrities viršininko administracijai, tretiesiems suinteresuotiems asmenims sodininkų bendrijai „Žaluma“, sodininkų bendrijai „Paežerys“ dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

7Teisėjų kolegija

Nustatė

8I.

9Pareiškėjai J. K., A. R., K. M. (toliau – ir pareiškėjai) skundu (T 1, b.l. 4-6) kurį patikslino (T 3, b. l. 13-16), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė:

101) įpareigoti Vilniaus apskrities viršininko administraciją (toliau – ir VAV administracija) įstatymo nustatyta tvarka atkurti jiems nuosavybės teises į J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemės sklypą, esantį ( - ) (dabartinis adresas: ( - )) natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą žemei, iki nacionalizacijos išskirstytai į atskirus sklypus;

112) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimą;

123) panaikinti 1999 m. liepos 28 d. VAV administracijos įsakymą Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3957-41 dalyje dėl 3,63 ha žemės, pažymėtos G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane, priskyrimo valstybės išperkamai žemei;

134) įpareigoti VAV administraciją įstatymo nustatyta tvarka atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą ( - ) (dabartinis adresas ( - )) grąžinant laisvą 3,63 ha žemę, pažymėtą G. M. individualios įmonės „G.M.“ 2009 m. sausio 10 d. sudarytame buvusios savininkės J. K. žemės sklypo plane.

14Pareiškėjai skunde ir patikslintame skunde bei teismo posėdyje paaiškino, kad 1996 m. lapkričio 16 d. VAV administracijai pateikė prašymą dėl J. K. iki nacionalizacijos valdytos žemės ( - ) grąžinimo natūra. VAV administracijos Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius (toliau – ir Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius) 2007 m. liepos 20 d. informavo, kad J. K. iki nacionalizacijos valdytas žemės sklypas yra priskirtinas valstybės išperkamai žemei, kadangi patenka į sodininkų bendrijų teritoriją. Nesutikdami su tokiu atsakymu, kreipėsi su skundu į Nacionalinę žemės tarnybą prie Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba) ir prašė rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti jiems grąžinamo natūra žemės sklypą ir įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teises į nurodytą žemę. Nacionalinė žemės tarnyba 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 2B-(8.5)-K-R-M-825-1017 informavo, kad pagal Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalį Nacionalinė žemės tarnyba nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų piliečių prašymų ir skundų dėl įstatymų ir kitų teisės aktų nesilaikymo žemės reformos metu, todėl jų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui. Minėta institucija 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 informavo, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 buvo paskelbtas Dūkštų kadastro vietovės žemės reformos žemėtvarkos projekto (toliau – ir Dūkštų KV ŽRŽ projektas) papildymas ir juo remiantis vyksta ŽRŽ projekto rengimo procesas. Taip pat informavo, kad 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintas pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašas, kuriame pareiškėjai įrašyti 1-oje eiliškumo grupėje ir numatyta jiems atkurti nuosavybės teises į ( - ) ha žemės, kurią iki nacionalizacijos valdė J. K.. Be to, Vilniaus apskrities viršininkas pažymėjo, jog pareiškėjai pasirinko, kad sklypai būtų projektuojami laisvos valstybinės žemės fondo sklypuose Nr. 95, Nr. 143, Nr. 144. Pareiškėjai paaiškino, kad nesutikdami su minėtu Vilniaus apskrities viršininko atsakymu jie pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai. Atsakydama į šį skundą Nacionalinė žemės tarnyba 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034 nurodė, kad jeigu pareiškėjai nesutinka su VAV administracijos 2008 m. birželio 11 d. rašte Nr. 20-437 pateikta informacija, jog ( - ) kaimas priskirtas rėžiniam kaimui, šį sprendimą gali apskųsti Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) nustatyta tvarka. Taip pat nurodė, kad UAB „Geovista“ surašytas 2007 m. sausio 9 d. sklypo vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas neatitinka Žemės ir miškų ūkio ministro 1997 m. spalio 31 d. įsakymu patvirtintų metodinių nurodymų 5 punkto nuostatų, pagal kurias toks aktas turi būti surašytas teritorinio žemėtvarkos skyriaus. Nacionalinė žemės tarnyba taip pat nurodė, kad paaiškėjus, jog Brinkiškių kaimas priskiriamas į vienkiemius išskirstytai teritorijai, ŽRŽ projektas turi būti tikslinamas, o jiems suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvą žemės fondą.

15Pareiškėjai teigė, kad Nacionalinė žemės tarnyba ir VAV administracija savo sprendimuose nepagrįstai nurodo, jog buvusios savininkės J. K. žemė ( - ) buvo rėžių sistemoje. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gegužės 14 d. pažymėjimui Nr. 606-K, kuriame nurodyta, kad Vilniaus apskrities Maišiagalos valsčiaus žemės mokesčių mokėtojų 1924 m. sąraše įrašytas K. J. (J. K. vyras), ( - ) kaime vienkiemyje turėjęs 10 dešimtinių žemės.

16Pareiškėjai nurodė nesutinkantys su atsakovo teiginiais, jog jiems nuosavybės teisės į žemę negali būti atkurtos iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje, nes ši žemė yra valstybės išperkama, t. y. užimta sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“. Tačiau VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. rašte nurodyta, kad nekilnojamojo turto registre minėtų sodų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, nėra įregistruotos. Pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas) 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, valstybės išperkama yra sodininkų bendrijų sodų užimta žemė. Iš šios įstatymo nuostatos seka išvada, kad tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškai sodui steigti (bet ne visa mėgėjiško sodo teritorija) gali būti laikoma valstybės išperkama žeme. Atsakovas nepateikė į bylą duomenų, kad visa žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra užimta įstatymo nustatyta tvarka skirtiems sodininkų bendrijų sodų sklypams. Pareiškėjų nuomone, pagal jų pateiktą su patikslintu skundu J. K. žemės sklypo planą savininkės turėtos žemės vietoje yra ( - ) ha laisvos žemės. Todėl prašė teismo įpareigoti atsakovą atkurti jiems nuosavybės teises į šią žemę.

17Pagal atsakovo 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41 dėl valstybės išperkamos žemės plotų patvirtinimo ir vėlesnius įsakymus (2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41) visa žemė, į kurią jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, priskirta valstybės išperkamai žemei. Pareiškėjų nuomone, tai prieštarauja Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktui, todėl prašė panaikinti šiuos įsakymus dalyje dėl jų pretenduojamos 3, 63 ha žemės ploto.

18Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija su pareiškėjų skundu nesutiko, prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepimuose (T 1, b. l. 25 – 28, T 3, b. l. 24 – 29) ir atstovas teismo posėdyje paaiškino, kad Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, remdamasis pateiktais dokumentais, pretendentams į savininkės J. K. žemę, t. y. pareiškėjams K. M., A. R., J. K., taip pat kitiems pretendentams (H. G., J. S., I. S., V. D.), 1999 m. birželio 4 d. parengė pažymas dėl nuosavybės teises patvirtinančių dokumentų į buvusios savininkės J. K. nuosavybės teisėmis valdytą žemę (( - ) ha) ( - ) (1999 m. birželio 4 d. pažymos Nr.4508, Nr.4509, Nr.4510, Nr.4511, Nr.4512, Nr.4513, Nr.4514). Remiantis šiomis pažymomis Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projekte visiems minėtiems pretendentams buvo suprojektuotas natūra grąžintinas bendras ( - ) ha ploto žemės sklypas ( - ). VAV administracijos 2004 m. spalio 19 d. sprendimais Nr. 2.5-41-19133, 2.5-41-19131, 2.5-41-19132, 2.5-41-19130 keturiems pretendentams (V. D., H. G., I. S., J. S.) buvo atkurtos nuosavybės teisės natūra į jiems tenkančią žemės dalį (iš viso į 7,30 ha). Tuo tarpu pareiškėjai su suprojektuotu žemės sklypu nesutiko ir nepasirašė 2000 metais rengto ŽRŽ projekto svarstymo su pretendentais žiniaraštyje. 2003 m. gegužės 22 d. pareiškimu pareiškėjai atsisakė jiems kartu su kitais pretendentais 2000 m. ŽRŽ projekte suprojektuoto sklypo dalies. Dėl to Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-(41) paskelbtame Dūkštų KV ŽRŽ projekto papildyme pareiškėjai pakartotinai buvo įtraukti į piliečių, pageidaujančių minėtoje kadastro vietovėje susigrąžinti žemę, mišką vandens telkinį natūra ar gauti nuosavybėn neatlygintinai bei pirkti naudojamą asmeninio ūkio žemę, sąrašą kaip pirmosios eilės pretendentai, kuriems žemės sklypai sugrąžinami natūra. Rengiant ŽRŽ projekto papildymą pareiškėjams buvo suprojektuoti keturi 3,63 ha bendro ploto žemės sklypai (Nr. 1401-1, 1401-2, 1402, 1403). Kaip matyti iš projektavimo darbų įvykdymo akto, pareiškėjai vėl nesutiko su jiems suprojektuotais sklypais. Pareiškėjai savo nesutikimą su jiems jau antrą kartą suprojektuotų žemės sklypų vieta ir ribomis grindžia tuo esą Brinkiškių kaimas, tame tarpe ir J. K. žemė, nepriklausė rėžių sistemai. Šią aplinkybę pareiškėjai nurodė savo skunde Nacionalinei žemės tarnybai. Vilniaus rajono žemėtvarkos skyrius, vykdydamas Nacionalinės žemės tarnybos pavedimą papildomai išnagrinėti šį klausimą, 2008 m. rugpjūčio 29 d. raštu Nr. SR-4309-(1.12) kreipėsi į Vilniaus apskrities archyvą, prašydamas pateikti informaciją ar ( - ) kaimas buvo rėžinis (neišskirstytas į vienkiemius), ar išskirstytas į vienkiemius. 2008 m. rugsėjo 30 d. buvo gautas Lietuvos centrinio valstybės archyvo atsakymas, kuriame nurodoma, kad archyve saugomuose fonduose dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad ( - ) kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, archyve saugomuose fonduose nerasta. Pareiškėjai kaimo išskirstymo į vienkiemius plano, kuris leistų teigti, jog kaimas yra nerėžinis, nepateikė. Pareiškėjai taip pat nepateikė jokio archyvinio dokumento, kuriame būtų nurodyta konkreti buvusios žemėvaldos vieta tame kaime. Nesutikdami su suprojektuoto žemės sklypo vieta pareiškėjai pateikė teismui tik jų pasamdytos įmonės UAB „Geovisata“, kuri nevykdo žemės reformos žemėtvarkos darbų Dūkštų kadastro vietovėje, parengtą 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei prie jo pridėtą buvusios savininkės J. K. sklypo planą. Atsakovas akcentavo, kad šis planas nėra dokumentas, tiksliai nurodantis buvusios valdos ribas vien dėl to, kad pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos remiantis tik liudytojų, kurie nacionalizacijos metu buvo mažamečiai, parodymais, o ne archyvine medžiaga. Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A²-703/2007, kurioje išaiškinta, kad sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas. Be to, pareiškėjų teismui pateiktas iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribų kartografavimas atliktas ne teritorinio žemėtvarkos skyriaus, kaip to reikalaujama Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 5 punkte. Atsakovo nuomone, pareiškėjai nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamoje vietoje vien tik pagal 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą ir prie jo pridėtą planą taikant nuosavybės teisių atkūrimą išskirstytose į vienkiemius teritorijose reglamentuojančias teisės normas.

19Be to, net ir hipotetiškai pripažinus, kad buvusi savininkė J. K. iki nacionalizacijos ( - ) ha žemės sklypą valdė būtent pareiškėjų nurodytoje vietoje, pareiškėjų reikalavimas grąžinti žemę natūra negalėtų būti įgyvendintas, nes šis sklypas pagal dabartinį teritorijos suskirstymą patektų į sodininkų bendrijų „Paežerys“ ir „Žaluma“ teritorijas, kita dalis būtų užimta privačia namų valda, o sodininkų bendrijoms skirta žemė ir namų valdų sklypų užimta žemė yra priskiriama valstybės išperkamai žemei. Atsakovo nuomone, pareiškėjai, teigdami, kad valstybės išperkamai žemei gali būti priskirta tik ta žemė, kuri nustatyta tvarka suteikta konkrečiam asmeniui mėgėjiškai sodui steigti, neteisingai aiškina Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojantys teisės aktai neapibrėžia, kokia žemė atitinka sąvoką „užimta sodininkų bendrijos sodų“, todėl įstatymo nuostata apie valstybės išperkamą sodininkų bendrijos žemę, turi būti aiškinama sistemiškai kartu su kitais teisės aktais. Sodininkų bendrijų įstatyme nenurodyta, kad išperkama tik ta žemė, kuri užimta sodininkų bendrijų sodų sklypais (mėgėjiškų sodų sklypais), todėl iš šio teisinio reguliavimo darytina išvada, kad valstybė iš piliečių išperka ir atlygina nustatytais būdais už žemę, užimtą mėgėjiškų sodų, kurių teritoriją sudaro sodininkų ir kitų asmenų, įsigijusių mėgėjiško sodo teritorijoje sodo sklypą, naudojama nuosavybės ar kitomis teisėmis valdomų sklypų ir bendrojo naudojimo žemė, kuri teisės aktais buvo skirta mėgėjiškai sodininkystei plėtoti (kolektyviniams sodams steigti) arba priskirta pagal vėliau patikslintą bendrijos teritorijos žemėtvarkos projektą ar kitą teritorijų planavimo dokumentą (Sodininkų bendrijų įstatymo 6 straipsnio 1 dalis). Rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2004 m. birželio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A¹¹-572/2004, kurioje nustatyta, kad visa sodininkų bendrijai skirta teritorija yra priskirtina valstybės išperkamai žemei.

20Atsakovas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjų nurodytas ginčo sklypas valstybės išperkama žeme pažymėtas dar 1999 m. liepos 28 d. įsakymu 2263-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų kadastro vietovės valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės, miško ir vandens telkinių plane, kuriuo vadovaujantis buvo rengiamas Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3228-41 patvirtintas Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projektas. Apie Vilniaus rajono visų kadastro vietovių ŽRŽ projektų viešąjį svarstymą nustatyta tvarka buvo skelbiama 2000 m. rugpjūčio 24-30 d. Vilniaus krašto savaitraštyje „Draugystė“, tačiau duomenų, kad pareiškėjai dėl Dūkštų kadastro vietovės 2000 metų ŽRŽ projekte pažymėtos sodininkų bendrijų teritorijos, kuri iš piliečių valstybės išperkama, reiškė pretenzijas, nėra.

21Trečiasis suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „Žaluma“ su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į skundą (T 2, b. l. 16 – 18) ir teismo posėdyje paaiškino nesutinkantis su pareiškėjų argumentu, kad jiems nuosavybės teisės turi būti atkuriamos grąžinant J. K. iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą natūra turėtoje vietoje. Teigė, kad nepaisant to, kokia tvarka pareiškėjams bus atkuriamos nuosavybės teisės (ar kaip į žemę, kurioje iki nacionalizacijos buvo rėžių sistema, ar kaip į išskirstytą į vienkiemius), Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punktas nustato, jog žemė užimta sodininkų bendrijų sodų yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį. Todėl pareiškėjų reikalavimas atkurti jiems nuosavybės teises natūra į J. K. nuosavybės teisėmis iki nacionalizacijos valdytą žemės sklypą Brinkiškių kaime negalėtų būti įgyvendintas. 1989 m. lapkričio 30 d. valstybiniu žemės naudojimo teisės aktu sodininkų bendrijai „Žaluma“ buvo suteikta neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 120,3 ha žemės, kurios ribos nurodytos žemės naudojimo plane. Sodininkų bendrijos „Žaluma“ užsakymu yra parengtas tiksliųjų geodezinių matavimų žemės sklypo planas, kuris yra derinamas su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi.

22Trečias suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „Paežerys“ su pareiškėjų skundu nesutiko ir prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Teigė, kad pareiškėjams nuosavybės teises reikia atkurti kitoje vietoje (T 3, b. l. 34 – 36).

23II.

24Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. balandžio 14 d. sprendimu pareiškėjų skundą patenkino: 1) panaikino VAV administracijos įsakymus, t.y. 1999 m. liepos 28 d. įsakymą Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymą Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymą Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymą Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymą Nr. 2.3-3957-41, dalyje dėl ( - ) ha žemės, buvusios savininkės J. K. turėtoje vietoje, ( - ) (dabartinis adresas: ( - )) priskyrimo valstybės išperkamai, kaip užimtai sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“; 2) panaikino Nacionalinės žemės tarnybos 2008-08-01 sprendimą Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034; 3) įpareigojo VAV administraciją priimti sprendimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo pareiškėjams J. K., A. R. ir K. M. į buvusios savininkės J. K. 3, 63 ha laisvą žemės sklypą, esantį ( - ).

25Teismas nustatė, kad ginčo esmė – atsakovo atsisakymas atkurti pareiškėjams nuosavybės teises natūra buvusioje vietoje, motyvuojant tuo, kad ginčo žemė yra užimta sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“, taip pat nurodant papildomą atsisakymo pagrindą, kad ginčo žemės sklypas buvo rėžinio kaimo teritorijoje.

26Teismas nustatė, kad 1996 m.lapkričio 16 d.pareiškėjai pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į buvusios savininkės J. K. iki nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą ( - ) ha žemės sklypą. Pareiškėjai 2001 m. gruodžio 11 d. pareiškimu atsisakė pagal Dūkštų KV ŽRŽ projektą, patvirtintą Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 jiems kartu su kitais pretendentais siūlomo suprojektuoto žemės sklypo Nr. 453 ( - ), nes siūlomas žemės sklypas yra ne buvusios savininkės turėtos žemės vietoje. 2003 m. gegužės 22 d. pareiškėjai pakartotinai nurodė, kad atsisako siūlomo suprojektuoto žemės sklypo ir nori, kad nuosavybės teisės būtų atkurtos natūra savininkės turėtos žemės vietoje.

27Teismas nustatė, kad 2001 m. gruodžio 11 d. prašymu pareiškėjai prašė atkurti nuosavybės teises į žemę natūra buvusioje vietoje ir teigė, kad turėta žemė yra laisva ir neužimta (neužstatyta ir neišskirstyta sklypams). 2007 m. kovo 6 d. pateikė dar vieną prašymą dėl žemės grąžinimo natūra. Atsakovas 2007 m. liepos 20 d. rašte Nr. SR-2774-(1.12) nurodė, kad J. K. iki nacionalizacijos valdyta žemė (10, 93 ha) patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, todėl yra valstybės išperkama ir nuosavybės teisių atkūrimas minėtoje vietoje pareiškėjams negalimas. 2007 m. rugpjūčio 14 d. pareiškėjai atsakovo 2007 m. liepos 20 d. raštą apskundė Nacionalinei žemės tarnybai ir prašė rekomenduoti Vilniaus apskrities viršininkui suformuoti pareiškėjams grąžinamą žemės sklypą ir atkurti į jį nuosavybės teises. Nacionalinė žemės tarnyba 2007 m. rugpjūčio 20 d. raštu Nr. 2B-(8.5)-K-R-M-825-1017, remdamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjų prašymą persiuntė nagrinėti Vilniaus apskrities viršininkui, nes Nacionalinė žemės tarnyba nenagrinėja apskrities viršininko neapsvarstytų prašymų ir skundų. Vilniaus apskrities viršininkui neatlikus pareiškėjų prašomų veiksmų, 2007 m. gruodžio 8 d. jie pateikė skundą Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisijai. Ši Komisija 2007 m. gruodžio 21 d. sprendimu įpareigojo VAV administraciją per 10 dienų išnagrinėti pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 14 d. skundą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra.

282008 m. kovo 31 d. pareiškėjai vėl pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę ( - ). Atsakovas 2008 m. birželio 11 d. raštu Nr. 20-437 nurodė, kad Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr. 2.3-3957-41 paskelbtas Dūkštų KV ŽRŽ projekto papildymas ir vyksta šio projekto rengimo procesas. Taip pat nurodė, kad pagal 2008 m. gegužės 15 d. įsakymu Nr. 2.3-5504-41 patvirtintą pretendentų, pageidaujančių gauti žemės, miško sklypus neatlygintinai Dūkštų kadastro vietovėje sąrašą, pareiškėjai yra įrašyti ir I-ąją eiliškumo grupę ir jiems numatyta atkurti nuosavybės teises į ( - ) ha žemės. Nesutikdami su minėtu VAV administracijos atsakymu, 2008 m. liepos 3 d. pareiškėjai pateikė skundą Nacionalinei žemės tarnybai. Ši institucija 2008 m. rugpjūčio 1 d. raštu Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034, nurodė, kad nustačius, jog ( - ) kaimas nepriskiriamas rėžiniam kaimui (į vienkiemius išskirstytai teritorijai), ŽRŽ projektas turi būti tikslinamas, o pareiškėjams suprojektuoti žemės sklypai turi būti grąžinti į laisvos valstybinės žemės fondą Taip pat nurodė, kad buvusios žemės savininkės J. K. nuosavybės teise valdytas ( - ) ha žemės sklypas pagal esamą teritorijos suskirstymą patektų į sodininkų bendrijų „Paežerys“ (apie 8,26 ha) bei „Žaluma“ (apie 0,67 ha) teritorijas, o dalis šio sklypo būtų užimta privatizuota namų valda. Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnį žemė, užimta namų valdų (sodybų) bei sodininkų bendrijų sodų, yra priskiriama valstybės išperkamai žemei ir iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama už ją atlyginant įstatymo 16 straipsnyje numatytais būdais.

29Teismas nustatė, kad ikiteisminės institucijos savo atsakymuose pareiškėjams nurodė, jog nuosavybės teisės į žemę natūra jiems negali būti atkurtos, nes žemė buvusioje teritorijoje yra užimta sodininkų bendrijų teritorija. Antra priežastimi nurodė aplinkybę, kad buvusi žemė yra priskirta rėžiniam kaimui. Tuo tarpu Vilniaus apskrities administracinių ginčų komisija, išnagrinėjusi pareiškėjų skundą dėl Vilniaus apskrities viršininko vilkinimo atlikti veiksmus ir nustačiusi pažeidimus, įpareigojo Vilniaus apskrities viršininką per 10 dienų išnagrinėti pareiškėjų 2007 m. rugpjūčio 14 d. skundą. Nacionalinė žemės tarnyba 2007 m. rugpjūčio 20 d. pareiškėjų prašymo nenagrinėjo ir vadovaudamasi Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalimi jį persiuntė Vilniaus apskrities viršininkui. Tokiu būdu į pareiškėjų 2007 m. kovo 6 d. skundą dėl nepagrįsto žemės priskyrimo sodininkų bendrijoms ir nuosavybės teisių atkūrimo natūra, atsakyta nebuvo.

30Teismas nustatė, kad pareiškėjai 1996 m. lapkričio 16 d. pareiškė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę turėtoje vietoje ir šios pozicijos nuosekliai laikėsi (2001 m. gruodžio 11 d, 2003 m. gegužės 22 d., 2008 m. birželio 17 d. prašymai) ir atsisakė jiems siūlomų ir projektuojamų žemės sklypų kitoje vietoje. 2001 m. gruodžio 11 d. ir 2003 m. gegužės 22 d.prašymuose pareiškėjai teigė, kad jų žemė yra laisva ir neužimta. Į šiuos pareiškėjų prašymus ir pirmiau minėtus skundus atsakovas neatsakė bei nenurodė atsisakymo atkurti nuosavybės teises į žemę buvusioje vietoje priežasčių, nenurodė savo priimtų sprendimų, kuriuose būtų apibrėžtas prašomos atkurti nuosavybės teises žemės statusas, neišaiškino pareiškėjams galimybės ginčyti šiuos sprendimus. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, kaip viešojo administravimo subjektas, privalo vadovautis gero administravimo principais - įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia ir kitais (Viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnis). Tai reiškia, kad atsakovas, tinkamai atlikdamas jam įstatymų pavestas funkcijas nuosavybės teisių atkūrimo srityje, turėjo informuoti pareiškėjus apie priimtus sprendimus dėl kurių jiems negali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę turėtoje vietoje. Teismas nustatė, kad nuo 1996 m., kai pareiškėjai pateikė prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, jokia tiksli informacija jiems nebuvo teikiama. Į pareiškėjų 2007 m. kovo 6 d. prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra, jiems buvo pateikta abstrakti informacija, kad žemės sklypas patenka į sodininkų bendrijų teritoriją, kuri yra valstybės išperkama žemė, todėl nuosavybės teisių atkūrimas minėtoje vietoje negalimas.Teismas nustatė, kad pareiškėjai nebuvo informuoti apie konkrečių atsakovo sprendimų (1999 m. liepos 28 d. įsakymo Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. įsakymo Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. įsakymo Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. įsakymo Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. įsakymo Nr. 2.3-3957-41) egzistavimą, todėl paduodami skundus ikiteisminėms institucijoms dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra buvusioje vietoje, neturėjo galimybės šiuos sprendimus ginčyti konkrečiai juos įvardijant. Savo skundus pareiškėjai grindė tuo, kad žemė faktiškai yra laisva ir atsakovas ją nepagrįstai priskyrė sodininkų bendrijų teritorijai ir valstybės išperkamai žemei. Nustatęs, kad pareiškėjai tinkamai pasinaudojo ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka (Žemės reformos įstatymo 18 straipsnio 2 dalis) todėl pareiškėjo skundžiamų sprendimų dėl jų pretenduojamos žemės sklypo buvusioje vietoje priskyrimo sodininkų bendrijų teritorijai ir valstybės išperkamai žemei teisėtumas turi būti patikrinamas nagrinėjant ginčą teisme.

31Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad žemė grąžinama natūra turėtoje vietoje piliečiui arba piliečiams bendrosios dalinės nuosavybės teise, išskyrus žemę, pagal šio įstatymo 12 straipsnį priskirtą Valstybės išperkamai žemei. Pagal šio įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktą, žemė, užimta sodininkų bendrijos sodų, priskiriama valstybės išperkamai žemei.

32Teismas vertino, kad nei atsakovas, nei tretieji suinteresuotieji asmenys nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises natūra, sodininkų bendrijų „Žaluma“ ar Paežerys“ vardu buvo ar yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teismo nuomone, byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, kad žemės sklypas yra laisvas ir neužimtas. Pagal VĮ Registrų centro 2008 m. lapkričio 26 d. raštą minėtų sodininkų bendrijų teritorijos, kaip nekilnojamojo turto vienetai, Nekilnojamojo turto registre nėra įregistruotos. Vilniaus rajono savivaldybės administracija 2009 m. vasario 9 d. rašte Nr. A33-551-(7.2) nurodė, kad sodininkų bendrijų teritorijų ribos netikslintos nuo tada, kai žemės sklypai buvo perduoti sodininkų bendrijoms neterminuotam naudojimui, t. y. sodininkų bendrijos „Žaluma“ žemės sklypo ribos netikslintos nuo 1989 m. spalio 6 d., sodininkų bendrijos „Paežerys“ – nuo 1988 m. balandžio 22 d. (T 2, b. l. 117, 130 – 185). Iš trečiųjų suinteresuotųjų asmenų sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“ atstovų teismo posėdyje pateiktų paaiškinimų teismas nustatė, kad minėtas žemės sklypas sodininkų bendrijai yra reikalingas siekiant ateityje praplėsti sodo sklypus ir pagerinti sodininkams sąlygas, įkurti rekreacinę zoną ir pan. Šiuo metu toje vietoje auga krūmai. Taigi sodininkų bendrija tokiu būdu netektų 3 ha 6 arų žemės (T 3, b. l. 35).

33Teismas vertino, kad pagal faktines aplinkybes nurodyta teritorija yra laisva (neužstatyta) ir nenaudojama visuomenės poreikiams, nes tik ateityje numatoma ją panaudoti sodininkų bendrijų poilsiui bei suteikti teisę sodų bendrijų nariams praplėsti savo sklypus ir leisti nusipirkti žemės papildomai. Remdamasis minėtomis aplinkybėmis teismas priėjo prie išvados, kad žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises yra laisva ir ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio.

34Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2001 m. balandžio 2 d. nutarimu, kuriame pripažinta, kad jei laisvai (neužstatytai) žemei nėra konkretaus visuomenės poreikio, pagal Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą 5 straipsnio 2 dalį žemė turi būti grąžinama natūra.

35Teismas konstatavo, kad atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių visuomenės poreikį ginčo teritorijai, nes esami faktiniai įrodymai tvirtina priešingai: teritorija netvarkoma, žemės sklypas nesuformuotas, taip pat nepateikti įrodymai kokio dydžio žemės sklypas yra reikalingas sodininkų bendrijoms, koks realus poreikis visuomenės reikmėms ir rekreacijai. Taip pat atsakovas nepateikė įrodymų, kad visuomenės poreikiai objektyviai negalėtų būti patenkinti, jei būtų pareiškėjams atkurtos nuosavybės teisės į žemę natūra. Nurodytos teritorijos dalis yra laisva (neužimta) ir šiuo metu nenaudojama visuomenės poreikiams. Taip pat nesvarstyta, ar yra reali galimybė atkurti pareiškėjams nuosavybės teises, suformavus žemės sklypą toje teritorijoje. Šios faktinės aplinkybės teismui leido daryti išvadą, kad ginčo žemei nėra realaus visuomenės poreikio. Būsimi visuomenės poreikiai negali būti tenkinami pareiškėjų interesų sąskaita. Teismas, atsižvelgdamas į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, bei nustatęs, kad dalis žemės, į kurią pretenduoja pareiškėjai, yra laisva ir jai nėra konkretaus visuomenės poreikio, priėjo prie išvados, kad ji turėtų būti grąžinama natūra. Teismas nusprendė, kad ginčijami administraciniai aktai, suvaržantys pareiškėjų teises į nuosavybės teisių atkūrimą, pažeidžia jų teisėtus interesus, todėl pripažintini nepagrįstais ir neteisėtais. Konstatavo, kad byloje surinkti įrodymai leidžia daryti išvadą, jog žemė, į kurią pareiškėjai pretenduoja atkurti nuosavybės teises, faktiškai yra laisva. Galimybė atkurti nuosavybės teises buvusioje vietoje netirta ir nesiaiškinta. Dėl šių priežasčių teismas įpareigojo atsakovą VAV administraciją atlikti įstatymo jai pavestas funkcijas ir veiksmus nuosavybės teisių atkūrimo srityje ir atkurti nuosavybės teises pareiškėjams į buvusios savininkės J. K. 3, 63 ha laisvą žemės sklypą, esantį ( - ) (dabartinis adresas: ( - )) buvusioje vietoje.

36Teismas vertino, kad atsakovo įsakymai (1999 m. liepos 28 d. Nr. 2263-41, 2006 m. gegužės 31 d. Nr. 2.3-5225-41, 2006 m. liepos 20 d. Nr. 2.3-7127-41, 2007 m. kovo 5 d. Nr. 2.3-2381-41, 2008 m. balandžio 8 d. Nr. 2.3-3957-41) dalyje dėl ginčo žemės priskyrimo valstybės išperkamai, kaip užimtai sodininkų bendrijų bei Nacionalinės žemės tarnybos 2008 m. rugpjūčio 1 d. sprendimas Nr. 3B-(8.5)-K-R-M-578-1034, yra nepagrįsti ir netesėti, todėl naikintini (ABTĮ 88 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

37III.

38Atsakovas Vilniaus apskrities viršininko administracija (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (T 3, b.l.51-53), kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą atmesti.

39Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

401. Teismo sprendimas prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir nustatytoms faktinėms aplinkybėms. Teismas sprendime nepagrįstai ir neteisingai nurodė esą byloje nėra rašytinių įrodymų, kurie paneigtų pareiškėjų paaiškinimus ir pateiktus įrodymus, jog ginčo sklypas yra laisvas. Apeliantas nurodo, kad byloje esantys dokumentai patvirtina, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1988 m. rugpjūčio 29 d. potvarkiu Nr.174p valstybinio agropramoninio komiteto kolektyviniam sodui (dabar sodininkų bendrija „Žaluma“) steigti buvo skirta 120,3 ha žemės. Valstybiniu žemės naudojimo aktu 1989 m. lapkričio 30 d. sodininkų bendrija „Žaluma“ buvo suteikta neterminuotai ir neatlygintinai naudotis 120,3 ha žemės. Vilniaus rajono LDT VK 1988 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr.358 Panerio daržininkystės tarybinio ūkio sodininkų bendrijai „Paežerys“ kolektyviniam sodui steigti buvo suteikta 23,4 ha žemės. Šioms sodininkų bendrijoms skirtų žemės sklypų ribos yra nurodytos į bylą pateiktuose žemės naudojimo planuose. Apelianto nuomone, minėti dokumentai yra pakankamas įrodymas, kad ginčo sklypai patenka į sodininkų bendrijoms teisėtai skirtą ir jų naudojamą žemę. Žemės skyrimo sodininkų bendrijoms aktai nenuginčyti ir yra galiojantys, sukeliantys teisines pasekmes, todėl Vilniaus apskrities viršininkas privalo jais vadovautis tvirtindamas valstybės išperkamos ir neprivatizuojamos žemės planus. Teismas minėtų dokumentų nevertino ir dėl jų sprendime nepasisakė, tik pažymėjo, kad žemė, į kurią pretenduoja pareiškėjai, nekilnojamojo turto registre neįregistruota sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir „Paežerys“ vardu.

412. Teismas savo pozicijos dėl sodininkų bendrijų ribų įregistravimo Nekilnojamojo turto registre nepagrindė jokiais teisės aktais. Apeliantas pažymėjo, kad nėra teisės akto, kuris nustatytų, jog kiekvienai sodininkų bendrijai privalu atlikti išorinių ribų tiksliuosius kadastrinius matavimus ir atlikti šių ribų teisinę registraciją.

423. Kilęs ginčas turi būti nagrinėjamas vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu pagal kurį žemę, užimta sodininkų bendrijų sodų, yra valstybės išperkama.

434. Įpareigodamas VAV administraciją atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į žemę jų pageidaujamoje vietoje, teismas nevertino atsakovo atsiliepime išdėstytų argumentų dėl UAB „Geovisata“ parengto plano ir aplinkybės, kad ( - ) kaimas priskirtinas rėžinių kaimų kategorijai. Apeliantas atkreipė dėmesį į tai, kad nors pareiškėjai nesutinka, jog minėtas kaimas buvo rėžinis, tačiau nepateikė kaimo išskirstymo į vienkiemius plano, kuris leistų teigti, jog kaimas nebuvo rėžinis. Pareiškėjai taip pat nepateikė archyvinio dokumento, nurodančio konkrečią buvusios žemėvaldos, į kurią pretenduoja pareiškėjai ( - ) kaime, vietą. Nesutikdami su Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr. 3221-41 patvirtintame Vilniaus rajono Dūkštų KV ŽRŽ projekte suprojektuoto bei šio ŽRŽ projekto papildyme suprojektuotų žemės sklypų vietomis pareiškėjai remiasi tik jų pačių užsakymu UAB „Geovisata“, kuri nevykdo žemės reformos žemėtvarkos darbų Dūkštų kadastro vietovėje, parengtu 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktą bei prie jo pridėtu sklypo planu. Apeliantas pažymi, kad atkuriant nuosavybės teises į žemę remtis šiuo planu negalima dėl eilės priežasčių. Visų pirma todėl, kad šis planas nėra dokumentas, tiksliai nurodantis buvusios valdos ribas vien dėl to, kad pareiškėjų norimo susigrąžinti natūra žemės sklypo ribos buvo nustatytos remiantis tik liudytojų, kurie nacionalizacijos metu buvo mažamečiai, parodymais, o ne archyvine medžiaga. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, jog nuosavybės teisių atkūrimas natūra reiškia, kad nuosavybėn grąžinamas tas pats turto objektas, kurio savininkas neteko jį nacionalizavus ar kitais neteisėtai nusavinus. Žemės grąžinimo atveju tai reiškia, kad grąžinamas tokio pat dydžio ir toje pat vietoje esantis žemės sklypas. Tuo tarpu žemės sklypo, į kurį atkuriamos nuosavybės teisės, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktas bei žemės sklypo schema patvirtina į kokį sklypą atkurti nuosavybės teises pageidauja pareiškėja, todėl neįrodo, kad šis sklypas yra buvusio savininko turėtos žemės ribose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²-703/2007). Taigi sklypo ribų apžiūrėjimo aktas nėra istorinių sklypo ribų įrodymas, kadangi šis dokumentas nėra tikslus planas. Apelianto nuomone, pareiškėjai visiškai nepagrįstai reikalauja atkurti nuosavybės teises jų pageidaujamoje vietoje remdamiesi vien tik 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo aktu bei prie jo pridėtu planu. Apeliantas pažymėjo, kad pareiškėjų pateiktu UAB „Geovisata“ aktu ir planu negali būti remiamasi atkuriant nuosavybės teises į žemę ir todėl, kad iki 1940 m. nacionalizacijos turėtos žemės sklypo ribų kartografavimas atliktas ne teritorinio žemėtvarkos skyriaus, kaip to reikalauja Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1997 m. spalio 31 d. įsakymu Nr. 634 patvirtintų Metodinių nurodymų dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodančių papildomų dokumentų nagrinėjimo tvarkos 5 punkte. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. liepos 13 d. administracinėje byloje Nr. A²-703/2007 suformuotai praktikai.

44Pareiškėjai su atsakovo apeliaciniu skundu nesutiko ir prašė apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

45Atsiliepime į apeliacinį skundą (T 3, b.l.58-60) pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines aplinkybes ir jie su teismo argumentais bei išvadomis sutinka. Pareiškėjai akcentavo, kad teismas pagrįstai nustatė, jog ginčo žemės sklypas, į kurį jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, nėra užimtas ir naudojamas sodininkų bendrijų, nėra užstatytas, taip pat nėra naudojamas visuomenės poreikiams.

46Pareiškėjų nuomone, apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas, įpareigodamas VAV administraciją atkurti pareiškėjams nuosavybės teises į žemę jų pageidaujamoje vietoje, nevertino VAV administracijos nurodytų aplinkybių, jog ( - ) kaimas buvo rėžinis, o sklypo ribų nustatymo planas nėra tikslus dokumentas ir neatitinka įstatymo reikalavimų, yra nepagrįsti ir nesusiję su nagrinėjamo ginčo esme. Pareiškėjai akcentavo, kad nagrinėjamo ginčo esmė yra nustatymas, ar žemės sklypas, į kurį jie pretenduoja atkurti nuosavybės teises, yra laisvas ir ar yra galimas nuosavybės teisių atkūrimas į šį sklypą. Archyviniais dokumentais nustatyta, kad J. K. ( - ) vienkiemyje turėjęs 10 dešimtinių (10,92 ha) žemės. Iš to akivaizdu, kad žemė nepriklausė rėžių sistemai, o buvo išskirta į atskirą vienkiemį. Į bylą pateiktame 2007 m. sausio 9 d. sklypo, į kurį atkuriama nuosavybės teisė, vietos apžiūrėjimo ir ribų nustatymo akte yra nustatytos savininkės žemės sklypo ribos.

47Pareiškėjai pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas sprendime nenurodė kokia tvarka į šį plotą atsakovas privalo atkurti nuosavybės teises – ar kaip į išskirstytose į vienkiemius teritorijose turėtą žemę, ar kaip į rėžiniame kaime turėtą žemę. Todėl vykdant teismo sprendimą į ginčo žemės sklypo dalį nuosavybės teisės gali būti atkurtos Atkūrimo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta tvarka, t.y. žemė grąžinta turėtoje vietoje, o toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kur buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus.

48Trečiasis suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „Žaluma“ su atsakovo apeliaciniu skundu sutiko ir prašė jį patenkinti. Atsiliepime į apeliacinį skundą (T 3, b. l. 62-64) pažymėjo, kad sutinka su visais atsakovo apeliacinio skundo argumentais. Rėmėsi argumentais, išdėstytais savo atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktais pirmosios instancijos teismui. Pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į sodininkų bendrijos „Žaluma“ nurodytą aplinkybę, jog yra parengtas šiai bendrijai 1988 metais paskirto naudoti neterminuotai žemės sklypo tiksliųjų geodezinių matavimų planas, kuris derinamas su Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriumi. Pažymėjo, kad minėtas planas šiuo metu jau yra suderintas. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymėjo, kad sodininkų bendrijai priskirta teritorija naudojama visuomenės poreikiams kaip rekreacinė zona. Dėl ginčo teritorijos turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 4 punkto nuostatos pagal kurias žemė užimta sodininkų bendrijų sodų yra valstybės išperkama ir už ją atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį.

49Trečias suinteresuotas asmuo sodininkų bendrija „Paežerys“ atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą nepateikė. Atstovas teismo posėdyje palaikė apelianto poziciją.

50Teisėjų kolegija

konstatuoja:

51IV.

52Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

53Nagrinėjamas ginčas kilęs dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į kaimo vietovėje esančią žemę. Pareiškėjai pretenduoja, kad nuosavybės teisės į jiems tenkančią savininkės J. K. iki nacionalizacijos ( - ) nuosavybės teise valdytos žemės dalį (po ( - ) ha kiekvienam, o iš viso į ( - ) ha) būtų atkurtos natūra taikant teisės normas, reglamentuojančias nuosavybės teisių atkūrimą į žemę, buvusią į vienkiemius išskirstytų kaimų teritorijose. Pareiškėjų nuomone, jų pretenduojama susigrąžinti žemė yra laisva, į ją nėra konkretaus visuomenės poreikio, todėl gali būti jiems grąžinta natūra turėtoje vietoje. Tuo tarpu atsakovas laikosi pozicijos, kad ( - ) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis, todėl nuosavybės teisių atkūrimas į žemę turi vykti atsižvelgiant į teisės aktais nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo teritorijose, kuriose buvo likusi rėžių sistema, ypatumus. Be to, atsakovas laikosi pozicijos, kad pareiškėjų nurodytoje vietoje žemė pareiškėjams negali būti grąžinta natūra, kadangi pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio nuostatas ji yra valstybės išperkama (užimta sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir Paežerys“ sodų).

54Atkūrimo įstatymo 4 straipsnio, reglamentuojančio nuosavybės teisių į kaimo vietovėje esančią žemę atkūrimo sąlygas ir tvarką, 4 dalis nustato, kad žemė natūra grąžinama nedelsiant. Toje Lietuvos valstybės teritorijos dalyje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, žemė grąžinama bei kompensuojama natūra pagal sudarytus žemės reformos žemėtvarkos projektus. Tokiu pat būdu perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis savininko turėtajam žemės sklypas. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos ir sąlygų (toliau – ir Atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarka) 23 punkte nurodyta, kad kaimų, neišskirstytų į vienkiemius, teritorijoje, kurioje buvo rėžių sistema, žemė grąžinama tik suprojektavus šioje teritorijoje susigrąžinančių žemę natūra piliečių žemės sklypų išdėstymą pagal žemės reformos žemėtvarkos projektus, parengtus laikantis Žemės ūkio ministerijos patvirtintos metodikos. Žemės reformos žemėtvarkos projektų kaimo vietovėje rengimo metodikos (toliau – ir ŽRŽ projektų rengimo metodika), patvirtintos Žemės ir miškų ūkio ministerijos 1998 m. balandžio 23 d. įsakymu Nr. 207 (byloje aktualios originali ir 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo Nr. 376 redakcijos), atskiras skirsnis nustato projektų rengimo ypatumus į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose. Vilniaus apskrities viršininko 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr.3228-41 patvirtintas Dūkštų KV ŽRŽ projektas buvo parengtas galiojant 2000 m. balandžio 3 d. įsakymo Nr. 108 redakcijos Metodikai. 2008 m. balandžio 8 d. įsakymu Nr.3957-414 patvirtintas šio ŽRŽ projekto papildymas parengtas galiojant 2006 m. balandžio 20 d. įsakymo Nr. 3D-159 redakcijos Metodikai. Minėtų redakcijų Metodikoje dėl žemės grąžinimo natūra į vienkiemius neišskirstytų kaimų teritorijose nustatytas iš esmės analogiškas teisinis reguliavimas, t.y. piliečiams pageidaujant susigrąžinti žemę natūra, grąžinamos žemės poreikis palyginamas su kaimo teritorijoje turimo laisvos valstybinės žemės fondo plotu, įskaitant ir tų piliečių naudojamą asmeninio ūkio žemės plotą. Kai natūra grąžintino žemės ploto yra mažiau, dėl grąžinamų natūra žemės sklypų projektavimo sprendžiama šių piliečių susirinkime, įforminant protokolu (visiems pretendentams proporcingai sumažinti grąžinamos žemės plotą ir pan.). Pretendentui suformuotame žemės sklype negali būti pastatų ir statinių, nuosavybės teise valdomų kitų fizinių ar juridinių asmenų, išskyrus tuos atvejus, kai šių pastatų ir statinių savininkai sutinka. (Įsakymo Nr.108 43 punktas, Įsakymo Nr. 3D-159 63 punktas). Pretendentai, pageidaujantys susigrąžinti žemę, mišką vieno kaimo teritorijoje, klausimus bei pasiūlymus dėl projektuojamų žemės sklypų išdėstymo ir dydžio (vertės) bei sklypų formavimo galimų variantų aptaria susirinkime (Įsakymo Nr.108 44 punktas, Įsakymo Nr. 3D-159 64 punktas).

55Iš minėto teisinio reguliavimo seka, kad atkuriant nuosavybės teises į kaimo vietovėje esančią žemę iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos nustatymas yra svarbus ta prasme, kad vietovėse, kuriose iki nacionalizacijos buvo likusi rėžių sistema, atkuriant nuosavybės teises į žemę natūra nėra reikšminga konkreti savininkų rėžiniame kaime turėtos žemės vieta, t.y. rengiant ŽRŽ projektus ir formuojant grąžinamos natūra žemės sklypus ir nustatant jų ribas teritorijoje, kurioje buvo likusi rėžių sistema, į turėtų žemės rėžių vietą ir ribas neatsižvelgiama, išskyrus Metodikoje numatytą išimtį. Pagal Įsakymu Nr.108 patvirtintos Metodikos 44.4 punkto nuostatas rengiant ŽRŽ projektus grąžintinos žemės sklypai pretendentų susirinkimui nutarus gali būti projektuojami atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas, jei tai neprieštarauja racionalų žemėnaudų projektavimo principams. Pagal 2002 m. rugsėjo 26 d. įsakymo redakcijos Metodiką, taip pat Įsakymu Nr. 3D-159 patvirtintos Metodikos 64.4 punktą ši nuostata patikslinta nustatant konkrečias sąlygas, kurioms esant žemės sklypai gali būti projektuojami atsižvelgiant į buvusių rėžių išsidėstymą ir ribas, t.y. kai rėžis sutampa su pretendento asmeniniam ūkiui naudojamo žemės sklypo ribomis; kai projektuojamas rėžis yra miško žemėje ir jo išdėstymas nepažeidžia šios metodikos 79 punkto reikalavimų; projektuojamas rėžis yra skirtingas gamtines savybes, nei pagrindinis žemės masyvas, turinčioje žemėje (pievose, pelkėse ir kt.), išskyrus ariamąją žemę.

56Iš aptarto teisinio reguliavimo darytinas išvada, kad nuosavybės teisių atkūrimas į žemę suteikiant sklypą buvusio rėžinio kaimo teritorijos ribose laikytinas nuosavybės teisių atkūrimu turėtoje vietoje. Todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas nagrinėjamoje byloje pareiškėjų iškeltą administracinį ginčą, turėjo nustatyti, kurios ginčo šalies pozicija dėl ( - ) kaime iki nacionalizacijos buvusios žemėvaldos sistemos (rėžinis, ar išskirstytas į vienkiemius kaimas) yra pagrįsta. Pirmosios instancijos teismo pareiga aktyviai dalyvauti tiriant įrodymus, nustatyti visas bylai svarbias aplinkybes ir visapusiškai, objektyviai jas ištirti (ABTĮ 81 straipsnis). ABTĮ 86 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad teismo sprendimas turi būti teisėtas ir pagrįstas. Tai reiškia, kad priimdamas sprendimą, administracinis teismas turi įvertinti ištirtus teismo posėdyje įrodymus, konstatuoti, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 straipsnio 2 dalis). ABTĮ 87 straipsnyje, nustatančiame sprendimo turinio reikalavimus, numatyta, kas sprendimo motyvuojamojoje dalyje turi būti nurodoma: teismo nustatytos bylos aplinkybės; įrodymai kuriais grindžiamos teismo išvados; argumentai, dėl kurių teismas atmeta kai kuriuos įrodymus; įstatymai, kuriais teismas vadovavosi, nuorodos į konkrečias normas, kurios buvo taikomos. Patikrinusi bylą (ABTĮ 136 straipsnis) teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas šių pareigų nagrinėjamoje byloje tinkamai neįvykdė. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir sprendime nepasisakė dėl kai kurių ginčui išspręsti reikšmingų įrodymų, nenustatė kai kurių ginčui išspręsti reikšmingų aplinkybių yra pagrįsti. Minėta, kad pagal nagrinėjamos bylos aplinkybės teismas turėjo nustatyti, ar savininkės J. K. žemė iki nacionalizacijos buvo rėžiniame, ar išskirstytame į vienkiemius kaime. Tik nustačius kokios žemėvaldos sistemos buvo ( - ) kaimas (rėžinis, ar išskirstytas į vienkiemius) gali būti daromos išvados, ar pareiškėjai pagrįstai reikalauja grąžinti žemę natūra pagal teisės aktų nuostatas, taikomas išskirstytų į vienkiemius kaimų teritorijoms. Šios nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbios aplinkybės, kaip teisingai pažymi apeliantas, pirmosios instancijos teismas netyrė. Sprendime pažymėta tik tai, kokios pozicijos šiuo klausimu laikosi ginčo šalys, tačiau pirmosios instancijos teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje nepateikė jokios įrodymų analizės, nesuformulavo jokių įrodymais pagrįstų išvadų, kaip to reikalauja ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, nors pareiškėjai skunde ir patikslintame skunde šią aplinktybę akcentavo ir net pareiškė savarankišką reikalavimą dėl atsakovo įpareigojimo atkurti nuosavybės teises į žemę natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą iki nacionalizacijos išskirstytų į vienkiemius kaimų teritorijoms. Kadangi pirmosios instancijos teismas pareiškėjų skundą patenkino visiškai, o dėl pareiškėjų reikalavimo įpareigoti atsakovą atkurti nuosavybės teises į žemę natūra turėtoje vietoje pagal tvarką, numatytą iki nacionalizacijos išskirstytų į vienkiemius kaimų teritorijoms, nepateikė jokių įrodymais pagrįstų išvadų ir argumentų, teisėjų kolegija vertina, kad šioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimas yra be motyvų. Dėl šio procesinės teisės normų pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla ir tai yra pagrindas perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 5 punktas).

57Be to, aplinkybės, ar pareiškėjai pagrįstai reikalauja nuosavybės teisių atkūrimo natūra į jiems tenkančios žemės dalį pagal tvarką, taikomą iki nacionalizacijos išskirstytų į vienkiemius kaimų teritorijoms, ištyrimui būtina surinkti daug naujų įrodymų (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Iš atsakovo susirašinėjimo su pareiškėjais dokumentų ir atsiliepimo į pareiškėjų skundą, taip pat iš Dūkštų KV ŽRŽ projektą rengusios UAB „Minorantė“ direktorės 2009 m. sausio 23 d. rašto VAV administracijai matyti, kad formuojant žemės sklypus pareiškėjams ir kitiems pretendentams į J. K. žemę, taip pat atkuriant nuosavybės teises į J. K. žemę V. D., H. G., I. S., J. S. (VAV administracijos 2004 m. spalio 19 d. sprendimai Nr. 2.5-41-19133, 2.5-41-19131, 2.5-41-19132, 2.5-41-19130) buvo laikomasi pozicijos, jog ( - ) kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis. Nustačius, kad ( - ) kaimas buvo rėžinis, žemės sklypo suformavimas rengiant ŽRŽ projektą šio kaimo teritorijoje galėtų reikšti tai, kad atsakovas suformavo ir pasiūlė pareiškėjams grąžinti žemę jų pasirinktu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – turėtoje vietoje. Iš bylos medžiagos matyti, kad rengiant Dūkštų KV ŽRŽ projektą, patvirtintą 2000 m. rugsėjo 22 d. įsakymu Nr.3228-41, taip pat šio ŽRŽ projekto papildymą (Vilniaus apskrities viršininko 2008 m. rugpjūčio 28 d. įsakymas Nr. 2.3-3957-(41)) buvo suformuoti ir pasiūlyti pareiškėjams žemės sklypai ( - ) kaime, tačiau pareiškėjai šių sklypų atsisakė motyvuodami tuo esą žemės sklypai suformuoti ne toje vietoje, kurioje buvo J. K. turėta žemė. Byloje nėra surinkta pakankamai įrodymų, kurie leistų prieiti prie vienokios ar kitokios išvados dėl žemėvaldos sistemos J. K. iki nacionalizacijos turėtos žemės vietoje. Atsakovo susirašinėjimo su pareiškėjais dokumentuose, atsiliepime į pareiškėjų skundą ir ŽRŽ projekto rengėjo rašte pozicija kokia medžiaga remiantis ( - ) kaimas priskirtas rėžinės sistemos kaimų kategorijai jokiais konkrečiais argumentais nepagrįsta. Lietuvos centrinio valstybės archyvo 2008 m. rugsėjo 25 d. pažymoje Vilniaus rajono žemėtvarkos skyriui nurodyta, kad dokumentų, patvirtinančių arba paneigiančių, kad ( - ) kaimas buvo išskirstytas į vienkiemius, archyvo fonduose nerasta (T 1., b.l.36). Lietuvos centrinio valstybės archyvo 1997 m. gegužės 14 d. pažymėjime Nr.606K, kuriuo remdamiesi pareiškėjai teigia, kad J. K. žemė buvo vienkiemyje, remiantis 1924 metų žemės mokesčių mokėtojų sąrašu nurodyta, kad į šį sąrašą įrašytas J. K. (J. K. sutuoktinis) ( - ) vienkiemyje turėjęs ( - ) dešimtinių žemės. Tame pačiame pažymėjime nurodyta, kad pagal 1942 metų surašymo duomenis J. K. yra viena iš ( - ) kaime esančio ūkio narių. 1924 metų žemės mokesčių mokėtojų sąraše (T 1., b.l.50-51) yra minimos trys vietovės tuo pačiu pavadinimu, prie jo pridedant atitinkamus skaičius ( - ). Byloje nėra duomenų apie tai, ar rengiant Dūkštų KV ŽRŽ projektą šiais 3 vietovardžiais pavadintose teritorijose buvo ta pati žemėvaldos sistema, ar ji atitinkamai skyrėsi ir kokia buvo žemėvaldos sistema J. K. turėtos žemės vietoje. 1998 m. rugpjūčio 14 d. komisijos dėl žemės valdymo nuosavybės teisėmis faktą įrodantiems papildomiems dokumentams nagrinėti pasiūlyme parengti pretendentams į J. K. žemę pažymą, jog buvusi savininkė turėjo ( - ) ha žemės ( - ) kaime, tarp išvardytų dokumentų, kuriais rėmėsi Komisija, paminėta ir kartografuota medžiaga (T 1, b.l. 53). Ši aplinkybė byloje neištirta. Todėl pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, turėtų įpareigoti atsakovą pateikti į bylą Dūkštų KV ŽRŽ projekto ir jo papildymų rengimo ir kitus dokumentus dėl nagrinėjamam ginčui aktualaus kaimo, kurie suteiktų informaciją apie tai, kuo remdamasis atsakovas teigia, kad Brinkiškių kaimas iki nacionalizacijos buvo rėžinis, taip pat teismas turėtų svarstyti dėl tikslingumo apklausti minėto ŽRŽ projekto autorių (autorius).

58Tik nustačius kokios žemėvaldos sistemos kaime (rėžiniame, ar išskirstytame į vienkiemius) iki nacionalizacijos buvo J. K. žemė, gali būti nustatyta, ar pareiškėjai pagrįstai reikalauja, kad nuosavybės teisės natūra į jiems tenkančią savininkės žemės dalį (( - ) ha) būtų atkurtos konkrečioje pareiškėjų nurodytoje vietoje, taip pat, ar jie pagrįstai reikalauja panaikinti atitinkamas VAV administracijos įsakymų dalis dėl 3,63 ha žemės priskyrimo valstybės išperkamai žemei. Atkūrimo įstatymo 12 straipsnyje numatytais atvejais žemė iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkama valstybės už ją atlyginant pagal šio įstatymo 16 straipsnį nepriklausomai nuo to, ar žemė buvo rėžiniame kaime, ar į vienkiemius išskirstyto kaimo teritorijoje, tačiau pagal pirmiau aptartą teisinį reguliavimą žemės grąžinimas buvusio rėžinio kaimo teritorijoje laikytinas nuosavybės teisių atkūrimu turėtoje vietoje. Kadangi pirmosios instancijos teismas sprendimą priėmė nenustatęs kokios žemėvaldos sistemos kaime buvo savininkės J. K. žemė, apeliacinės instancijos teismas neturi galimybės patikrinti, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino VAV administracijos įsakymų dalis dėl pareiškėjų nurodyto ( - ) kaimo ploto (3,63 ha) priskyrimo valstybės išperkamai žemei, taip pat ar pagrįstai patenkino kitus pareiškėjų reikalavimus. Todėl išnagrinėjęs bylą iš naujo ir pagal įrodymų vertinimo taisykles (ABTĮ 57 straipsnis) priėjęs prie atitinkamos išvados dėl J. K. žemėvaldos priskirtinumo, pirmosios instancijos turėtų išnagrinėti iš naujo ir kitus pareiškėjų skundo reikalavimus, kurių išsprendimui turi įtakos kaip bus atsakyta į pirmąjį klausimą.

59Teisėjų kolegija sutinka su apelianto, kuris remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (2007 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A²-703-2007) argumentais, kad tuo atveju, jei yra sprendžiama dėl nuosavybės teisių atkūrimo natūra į kaimo, išskirstyto į vienkiemius, žemę, turėtos žemėvaldos vieta turi būti pagrįsta ne bet kokiais dokumentais, o tik tais dokumentais (įrodymais), kurie pagrindžia nuosavybės teise iki nacionalizacijos valdyto žemės sklypo vietą ir ribas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios instancijos teismas patenkino pareiškėjų reikalavimą nemotyvuodamas, kaip to reikalauja ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis, kokiais įrodymais remdamasis priėjo prie išvados dėl J. K. turėtos žemės konkrečios vietos ir ribų.

60Pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas žemė, užimta sodininkų bendrijų sodų, yra valstybės išperkama. Šiame kontekste pažymėtina, kad sprendžiant, ar žemė pagrįstai priskirta valstybės išperkamai, ar į ją yra konkretus visuomenės poreikis, teismas, be kita ko, turi patikrinti ar tretieji asmenys (nagrinėjamu atveju sodininkų bendrijos „Žaluma“ ir Paežerys“) ginčo žemę įsigijo ir valdo teisėtai. Apelianto argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl pateiktų į bylą žemės sklypų suteikimo tretiesiems suinteresuotiems asmenims ir žemės valdymo dokumentų yra pagrįsti. Teismas iš esmės rėmėsi tik 2008 m. lapkričio 26 d. VĮ Registrų centro pažyma, tačiau šioje pažymoje pateikta tik informacija, jog žemė, kaip tam tikra teritorija, Nekilnojamojo turto registre neregistruojama, todėl šiame registre sodininkų bendrijų „Žaluma“ ir Paežerys“, kaip ir kitų bendrijų, teritorijos nėra įregistruotos. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad sprendžiant ginčą dėl atitinkamo žemės sklypo priskyrimo valstybės išperkamai žemei pagrįstumo, turi būti aiškiai nustatyta ginčo sklypo vieta. Nagrinėjamu atveju konkreti ginčo sklypo (3,63 ha) vieta grafine išraiška neidentifikuota. Taigi byloje nenustatyta kuria apimtimi ir kurioje konkrečioje vietoje pareiškėjų pretenzijos įsiterpia į trečiųjų suinteresuotų asmenų valdomų teritorijų ribas. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš naujo, į šias aplinkybes turi atsižvelgti (ABTĮ 81 straipsnis).

61Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmos instancijos teismo sprendimas, priimtas neištyrus ir neįvertinus visų bylai reikšmingų aplinkybių, taip pat pažeidus reikalavimą motyvuoti sprendimą taip, kaip to reikalauja įstatymas (ABTĮ 87 straipsnio 4 dalis), negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Bylos aplinkybėms ištirti būtina surinkti daug naujų įrodymų. Todėl atsakovo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir byla perduodama nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui (ABTĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktai, 142 straipsnio 1 dalis).

62Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu teisėjų kolegija

Nutarė

63Atsakovo Vilniaus apskrities viršininko administracijos apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

64Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. balandžio 14 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą šiam teismui nagrinėti iš naujo.

65Nutartis neskundžiama.