Byla 2A-418-254/2013
Dėl palūkanų priteisimo

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalė Burdulienė, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės akcinės bendrovės DNB banko apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-13104-528/2012 pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Techneta“ ieškinį atsakovei akcinei bendrovei DNB bankui dėl palūkanų priteisimo.

2Teisėja

Nustatė

3

  1. Ginčo esmė

4ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu (I t. b. l. 3-5) ir prašė priteisti 4 350,89 Lt palūkanų, 6 procentų dydžio metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad atsakovė pažeidė imperatyvias Įmonių bankroto įstatymo 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatas.

  1. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. spalio 31 d. sprendimu (I t. b. l. 134-138) ieškinį patenkino iš dalies; priteisė iš atsakovės 4 336,58 Lt palūkanų, 6 procentus metinių palūkanų už priteistą sumą (4 336,58 Lt) nuo bylos iškėlimo teisme (2012-07-10) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 1 400 Lt už advokato teisinę pagalbą; kitoje dalyje ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad atsakovė lėšų nurašymą atliko 2011 m. birželio 10 d., t. y. po teismo nutarties iškelti UAB „Techneta“ bankroto bylą įsiteisėjimo, todėl konstatavo, jog neteisėtais veiksmai atsakovė pažeidė imperatyvias įstatymo normas. Teismas atmetė atsakovės argumentus, kad ji turėjo pirmumą prieš kitus kreditorius patenkinti savo kreditorinius reikalavimus tuo pagrindu, kad ieškovė lėšas buvo įkeitusi bankui, kadangi ĮBĮ įtvirtinti draudimai vykdyti išieškojimus iš bankrutuojančios įmonės turto yra imperatyvūs ir šiuos ribojimus pažeidžiantys atsiskaitymai su bankrutuojančios įmonės kreditoriais yra neteisėti. Be to, teismas konstatavo, kad ĮBĮ 34 straipsnyje numatyto įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų kreditoriaus reikalavimų tenkinimo tvarka nesuteikia tokiam kreditoriui teisės savavaliauti ir nesilaikyti ĮBĮ nustatytų draudimų bei apribojimų, juolab, kad bankrutuojančios įmonės lėšų valdymas, naudojimas bei disponavimas yra išimtinai bankroto administratoriaus dispozicijoje. Teismas taip pat konstatavo, kad dėl šių neteisėtų veiksmų atsakovei atsirado prievolė mokėti palūkanas. Pagal byloje pateiktos 2004 m. balandžio 5 d. tarp šalių sudarytos Banko sąskaitos sutarties 3.5. punktą teismas nustatė, jog bankas moka palūkanas už sąskaitoje esančias lėšas pagal patvirtintą metinę palūkanų normą, esant banko nustatytoms sąlygoms, o pagal 2010 m. balandžio 2 d. sudarytą Naudojimosi interneto linija sutarties Nr. IL-2-790209-425-2 4.1. punktą sutarties šalių santykiams pagal šią ir visas kitas jų sudarytas sutartis dėl banko paslaugų teikimo klientui taikytinos banko paslaugų teikimo bendrosios taisyklės ir Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygos. Teismas nustatė, kad AB DNB banko Mokėjimo paslaugų teikimo sąlygų 5.7. punkte numatyta, jog bankas moka klientui palūkanas už mokėjimo sąskaitoje esančias lėšas, jei taip nustatyta sutartyje ar kainyne, o savo internetiniame puslapyje atsakovė viešai skelbia, jog nemoka palūkanų už lėšas atsiskaitomojoje, kaupiamojoje ar depozitinėje sąskaitoje. Iš to kas nurodyta, teismas sprendė, jog šalių sudarytose banko sąskaitos sutartyse nėra nustatytas palūkanų dydis, kurias bankas privalo mokėti klientui, todėl laikė, kad šiuo atveju turi būti taikomas įstatyme nustatytas palūkanų dydis. Atsakovės argumentą, kad bankas neturi mokėti palūkanų, nes yra šalių susitarimas jų nemokėti, teismas atmetė vadovaudamasis imperatyviu CK 6.924 straipsniu, kuriame numatyta sankcija bankui už netinkamą operacijų atlikimą. Todėl teismas sprendė, kad ieškovė turi teisę reikalauti ją taikyti, o šalys negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvios įstatymo normos galiojimo ir taikymo. Be to konstatavo, jog savo įsipareigojimus bankas turi vykdyti pagal jo profesinei veiklai taikomus reikalavimus, o šalių susitarimas dėl civilinės atsakomybės, padarytos dėl skolininko (šiuo atveju banko) tyčios ar didelio neatsargumo, netaikymo negalioja. Teismas konstatavo, kad atsakovė lėšas iš ieškovės sąskaitos nurašė 2011-06-10, jas grąžino 2012-04-16, todėl 6 procentų dydžio metinės palūkanos nuo nepagrįstai nurašytos sumos priteistinos už 310 dienų. Nurodė, kad skolininkė taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

  1. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

6Atsakovė apeliaciniu skundu (II t. b. l. 2-6) prašo sprendimą panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškinį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:

  1. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad bankas neteisėtai nurašė nuo ieškovės sąskaitos 85 099,54 Lt, ko pasėkoje turi sumokėti ieškovei CK 6.924 straipsnyje nustatyto dydžio palūkanas. Byloje nėra įrodymų, kad bankas būtų atlikęs netinkamas operacijas kaip neteisėtus veiksmus, dėl kurių atlikimo jam kiltų civilinė atsakomybė minėto straipsnio pagrindu. Teismas tarp šalių susiklosčiusią situaciją vertino formaliai, neatsižvelgdamas į piniginių lėšų nurašymo aplinkybes. Šiuo atveju piniginių lėšų nurašymas įvyko ne dėl banko tyčios ar neatsargumo, tačiau dėl šių priežasčių: pirma, banko 2010 m. rugsėjo 16 d. sutikimu UAB „Techneta“ administratorius G. G. vykdė bankui įkeistų prekių atsargų pardavimą, pinigines lėšas pervedant į bankui įkeistą UAB „Techneta“ sąskaitą dar iki bankroto bylos ieškovei iškėlimo; antra, šalių 2001 m. gruodžio 19 d. sudarytoje Kredito linijos sutartyje Nr. 851 susitarta, kad visos esamos ir būsimos lėšos banko sąskaitoje yra įkeistos bankui, o ieškovė sutiko, kad visas pagal kreditavimo sutartį jos bankui mokėtinas sumas, suėjus mokėjimo terminui, bankas nurašytų nuo sąskaitos. Šią teisę bankas ir realizavo. Trečia, lėšos buvo nurašytos iki pranešimo apie bankroto bylos ieškovei iškėlimą gavimo. Dėl šių faktinių aplinkybių ginčo nėra, jos nustatytos Kauno apygardos teismo civilinėje byloje Nr. B2-2077-324/2012;
  2. Net jei teismas nustatytų, kad bankas pinigines lėšas nurašė neteisėtai, tai nesudarytų pakankamo pagrindo kilti banko civilinei atsakomybei, nenustačius kitų būtinųjų civilinės atsakomybės taikymo sąlygų. Ieškovė dėl piniginių lėšų nurašymo nepatyrė jokios žalos. Spręsti dėl palūkanų priteisimo CK 6.924 straipsnio pagrindu teismas galėtų nebent tuo atveju, jei bankas piniginių lėšų ieškovei nebūtų grąžinęs. Nurodo, kad bankas 2011 m. gruodžio 15 d. raštu informavo ieškovės administratorių apie piniginių lėšų nurašymo pagrindus ir tvarką bei nurodė, kad jos nurašytos iki pranešimo dėl bankroto bylos iškėlimo gavimo. Bankas ne kartą raštiškai kreipėsi į administratorių klausdamas, kokių veiksmų pastarasis imsis bankui įkeistų lėšų atžvilgiu, tačiau jokių atsakymų iš administratoriaus negavo. Esant šioms aplinkybėms priteisti palūkanas už lėšų nurašymo laikotarpį, kai pats bankroto administratorius ilgą laiką su banku nebendradarbiavo ir užvilkino įkeistų lėšų panaudojimo atsiskaitymui su banku išsprendimo klausimą, nėra jokio pagrindo. Ieškovės įkeistos piniginės lėšos tebelaikomos įkeistoje banko sąskaitoje. Ieškinio patenkinimas tokiomis aplinkybėmis pažeidžia banko kaip ieškovės kreditorės teisę į atgavimą skolos, kuri patvirtinta Kauno apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 14 d. nutartimi 1 078 021,78 Lt sumai, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams;
  3. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad tarp šalių sudarytoje banko sąskaitos sutartyje nėra susitarta dėl palūkanų dydžio. 2004 m. balandžio 5 d. Banko sąskaitos sutarties 3.5 punkte numatyta, kad bankas moka klientui palūkanas pagal banko patvirtintą metinę palūkanų normą. Byloje yra rašytiniai įrodymai, patvirtinantys, kad palūkanos už lėšas atsiskaitomojoje, kaupiamojoje ir depozitinėje sąskaitose yra nemokamos. Tai ir yra šalių susitarimas nemokėti palūkanų. Sutartinė sąlyga nemokėti palūkanų reiškia, kad šalys yra susitarusios būtent dėl nulio procentų dydžio palūkanų normos. Toks susitarimas turi įstatymo galią CK 6.189 straipsnio pagrindu ir yra galiojantis, nes įstatymų nustatyta tvarka nepanaikintas.

7Ieškovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t. b. l. 21-24) prašo skundą atmesti, sprendimą palikti nepakeistą ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Kauno miesto apylinkės teismas 2012 m. gegužės 9 d. nutartimi yra konstatavęs atsakovės veiksmų nurašant ieškovės pinigines lėšas neteisėtumą, todėl iš naujo šių aplinkybių pirmosios instancijos teismui įrodinėti nereikėjo. Skunde įrodinėdama šių veiksmų teisėtumą apeliantė klaidina teismą, elgiasi nesąžiningai ir piktnaudžiauja procesinėmis teisėmis. Atsakovė, atsižvelgiant į tai, kad ji yra vienas didžiausių Lietuvos Respublikoje veikiančių bankų, turi patirtį su bankrutuojančiomis įmonėmis, turi prieigas prie viešų duomenų, todėl turėjo pareigą prieš nurašydama lėšas iš ieškovės sąskaitos, pasidomėti ar ieškovei nekeliama bankroto byla. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad šias pareigas būtų atlikusi tinkamai, todėl toks banko pasyvus elgesys leidžia manyti, jog bankas žinojo arba turėjo žinoti apie bankroto bylos ieškovei iškėlimą. Lėšų nurašymo metu galiojo imperatyvus draudimas vykdyti bankrutuojančios įmonės finansines prievoles, kreditoriui vienašališkai patenkinti savo reikalavimus be kitų kreditorių ir bankroto administratoriaus žinios, todėl toks lėšų nurašymas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Ieškinys pareikštas ne dėl deliktinės atsakomybės taikymo ir/ar žalos atlyginimo, tačiau dėl palūkanų priteisimo, todėl civilinės atsakomybės sąlygų nebuvimo klausimo atsakovė nekėlė pirmosios instancijos teisme, o teismas pagrįstai šių sąlygų neanalizavo. Priešingai nei teigia atsakovė, banko sąskaitos sutartyje nėra numatyta, kad palūkanos yra nemokamos arba kad palūkanų dydis yra 0 procentų. Apeliantė savo poziciją šioje dalyje grindžia visai kitomis sutartimis – 2010 m. balandžio 2 d. Naudojimosi interneto linija sutartimi ir banko vienašališkai parengtu kainynu. Kadangi tai nėra banko sąskaitos sutartis, kurioje šalys turėjo teisę susitarti dėl palūkanų dydžio, teismas pagrįstai vadovavosi CK 6.210 straipsnio 2 dalies nuostata.

8IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 str. 1 d.). Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

10Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo bankrutuojančiai įmonei priteistos palūkanos už po bankroto bylos jai iškėlimo banko vienašališkai nusirašytą pinigų sumą, pagrįstumo ir teisėtumo.

11Nustatyta, kad ieškovei bankroto byla iškelta Kauno apygardos teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi, kuri įsiteisėjo 2011 m. gegužės 30 d. Iš byloje esančių duomenų (ieškovės sąskaitos išrašo Nr. 14 už laikotarpį nuo 2011 m. birželio 1 d. iki rugpjūčio 31 d.) matyti, kad apeliantė Kredito linijos sutarties Nr. 851 (vėlesniais pakeitimais ir papildymais) ir sutarčių Nr. P25-717734 bei Nr. 10310 pagrindu nusirašė iš ieškovės sąskaitos banke iš viso 85 099,54 Lt sumą 2011 m. birželio 10 d., t. y. po teismo nutarties iškelti UAB „Techneta“ bankroto bylą įsiteisėjimo dienos. Byloje nėra ginčo dėl atsakovės nurašytos nuo ieškovės sąskaitos banke sumos dydžio ir nurašymo laiko.

12Įmonių bankroto įstatymo (toliau ĮBĮ) 10 straipsnio 7 dalies 3 punkte imperatyviai numatyta, jog draudžiama vykdyti visas finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, įskaitant palūkanų, netesybų, mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų mokėjimą, išieškoti skolas iš šios įmonės teismo ar ne ginčo tvarka, išskyrus priešpriešinių vienarūšių reikalavimų įskaitymą, kai toks įskaitymas galimas pagal mokesčių įstatymuose nustatytas mokesčio permokos (skirtumo) įskaitymo nuostatas. Nuo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos teisė valdyti, naudoti bankrutuojančios įmonės turtą (lėšas) ir juo disponuoti suteikiama tik administratoriui. Nė vienas įmonės kreditorius ar kitas asmuo neturi teisės perimti bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto ir lėšų kitaip, negu nustatyta šio įstatymo (ĮBĮ 14 str. 1 d. 1 p., 33 str. 1 d.). Nagrinėjamu atveju nustačius, kad 85 099,54 Lt sumą apeliantė iš ieškovės sąskaitos nurašė po teismo nutarties, kuria bendrovei iškelta bankroto byla, įsiteisėjimo, konstatuojama, kad apeliantė pažeidė imperatyvias ĮBĮ nuostatas. Apeliaciniame skunde nurodomi apeliantės paaiškinimai apie piniginių lėšų sąskaitoje įskaitymo aplinkybes, sutarties šalių susitarimus dėl lėšų nurašymo, neturi įtakos teisingam šio ginčo išsprendimui. Šiuo aspektu pažymėtina, kad apeliantė su apeliaciniu skundu pateikė Kauno apygardos teismo 2012 m. lapkričio 23 d. nutartį, kuria buvo panaikintas UAB „Techneta“ kreditorių 2012 m. gegužės 18 d. susirinkimo nutarimas Nr. 8 dėl AB DNB bankui įkeistų 82 869,90 Lt pervedimo į banko sąskaitą būtent aukščiau nurodyto teisinio reglamentavimo pagrindu (II t. b. l. 8-17).

13Dėl nurodytų imperatyvių ĮBĮ normų pažeidimo apeliantei kyla Civilinio kodekso (toliau CK) 6.924 straipsnyje numatytos pasekmės, t. y. bankas privalo mokėti klientui (šiuo atveju ieškovei) banko sąskaitos sutartyje nustatytas palūkanas, o jeigu jos nenustatytos, – šio kodekso 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas. Apeliantė nurodo, kad šalys yra susitarusios dėl nulio procentų dydžio palūkanų normos ir toks susitarimas CK 6.189 str. pagrindu yra galiojantis, todėl pirmosios instancijos teismas palūkanas priteisė nepagrįstai. Nustatyta, kad tarp šalių sudarytos 2004 m. balandžio 5 d. Banko sąskaitos sutarties (b. l. 13-14) 3.5 punkte numatyta, jog esant banko nustatytoms sąlygoms, bankas moka palūkanas už sąskaitoje esančias lėšas pagal banko patvirtintą metinę palūkanų normą. Byloje nesant duomenų apie šalių susitarimą dėl banko mokėtinų palūkanų dydžio ieškovei kaip silpnesnei sutarties šaliai, prie sutarties prisidėjusiai prisijungimo būdu, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šalių susitarimas dėl nulio procentų dydžio palūkanų už banko sąskaitoje laikomas lėšas nelaikytinas tinkamu ir teisėtu susitarimu dėl palūkanų dydžio. Kaip teisingai skundžiamame sprendime pažymėjo pirmosios instancijos teismas, šalys negali savo susitarimu pakeisti, apriboti ar panaikinti imperatyvios CK 6.924 straipsnio normos galiojimo ir taikymo. Dėl to ieškovei pagrįstai priteistos palūkanos, kurių dydis nustatytas CK 6.210 straipsnio 2 dalyje (CK 6.924 str.), kuomet už termino praleidimą mokamos šešių procentų dydžio metinės palūkanos, kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad 85 099,54 Lt sumą apeliantė grąžino ieškovei 2012 m. balandžio 16 d. (I t. b. l. 10-12), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė ieškovei 6 procentų dydžio palūkanų nuo nepagrįstai nurašytos sumos (85 099,54 Lt) nuo 2011 m. birželio 11 d. iki 2012 m. balandžio 16 d., t. y. už 310 dienų (CK 6.37 str. 2 d.). Apeliantės argumentai dėl palūkanų nepriteisimo dėl administratoriaus nebendradarbiavimo su ja ar kitokio jo neveikimo, nesudaro pagrindo palūkanų nepriteisti ir dėl to pripažinti teismo sprendimą neteisėtu.

14Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje esančių įrodymų visumą, tenkinti apeliacinio skundo jame nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 str. 1 d. 1 p.).

  1. Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo

15Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies (CPK 93 str. 1 d.). Ieškovė prašo priteisti 1 250 Lt išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Šios išlaidos neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už atsiliepimo į apeliacinį skundą maksimalaus dydžio, todėl apeliacinio skundo netenkinus, iš apeliantės ieškovei priteisiamos ieškovės patirtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme (Rekomendacijų 8.11 p.).

16Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

17Kauno miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 31 d. sprendimą palikti nepakeistą.

18Priteisti ieškovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Kerasta“ iš atsakovės akcinės bendrovės DNB banko 1 250 Lt bylinėjimosi išlaidų.

Proceso dalyviai
Ryšiai