Byla 2A-1740-431/2014
Dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo byloje – R. M

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Gerasičkinienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dainiaus Rinkevičiaus, Jūratės Varanauskaitės,

2rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“ ieškinį atsakovei Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl išmokėtų sumų grąžinimo, trečiasis asmuo byloje – R. M..

3Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė

5Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3.744,60 Lt žalos atlyginimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas ir patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2010 m. balandžio 11 d. Molėtų rajono savivaldybės kelyje Vilnius-Utena įvyko eismo įvykis, kurio metu staiga į kelią išbėgusi stirna atsitrenkė ir apgadino trečiajam asmeniui priklausantį automobilį, kuris buvo draustas ieškovo transporto priemonių savanoriškuoju draudimu. Todėl buvo išmokėta 3.744,00 Lt dydžio draudimo išmoka. Valstybė, kaip laukinių žvėrių ir kelio savininkė, privalo atlyginti žalą. Kelio Vilnius-Utena 73 kilometre eismo įvykio metu nebuvo pastatytas ženklas „Laukiniai žvėrys“, nebuvo atitvarų, eismo greitį ribojančių ženklų ar kitų specialių priemonių, nors keliui esant šalia miškingų vietų bent minimalios apsaugos priemonės yra būtinos. Valstybė, kaip rūpestinga ir apdairi savininkė ir turėdama tam priemones, privalėjo numatyti ir kontroliuoti laukinių gyvūnų išbėgimą į kelią, tačiau to nepadarė ir neužkirto kelio neigiamoms pasekmėms – žalos transporto priemonei atsiradimui, todėl ieškovas įgijo regreso teisę reikalauti grąžinti jam išmokėtą draudimo išmoką. Valstybei, kaip valstybinės reikšmės kelių savininkei, turi būti keliami ypatingi rūpestingumo ir atidumo reikalavimai, o įvertinus tai, kad kelias, kuriame įvyko eismo įvykis, pagal Kelių techninį reglamentą KTR 1.01:2008 Automobilių keliai, priskirtas II kategorijai, remiantis kelių priežiūros vadovu I (aukštas) priežiūros lygis turi užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą ištisą parą visais metų laikais. Kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ bei apsauginių atitvarų nuo gyvūnų nepastatymas vietovėje, įvertinus teorines laukinių žvėrių išbėgimo į kelią galimybes, yra pareigos neatlikimas, laikytinas kelio šioje vietoje trūkumu. Remiantis moksline literatūra, Molėtų rajone stirnų kaimenės tankumas yra didžiausias, o pagal eismo įvykio vietos palydovinę nuotrauką matyti, kad eismo įvykio vieta ir jos apylinkės idealiai tinka stirnoms gyventi, kaip aprašyta mokslinėje literatūroje. Publicistiniai straipsniai patvirtina į kelią išbėgusių stirnų daromos žalos mastą, statistikos departamento duomenimis stirnų populiacija Lietuvoje per 2001-2010 m. laikotarpį išaugo 169 procentais, nors miškingumas beveik nepadidėjo. Remiantis šia informacija, valstybė, kaip valstybinės reikšmės kelio ir laukinių gyvūnų savininkė, turėjo numatyti, kad stirnos gali išbėgti į kelią ir dėl to gali kilti eismo įvykis, o nesant įspėjamųjų ženklų bei apsauginių tvorelių, net ir rūpestingas bei atidus vairuotojas negali ir neturi tikėtis pašalinių kliūčių kelyje. Remiantis statistiniais duomenimis, avarijų, sukeltų dėl į kelią išbėgusių gyvūnų, skaičius bendrame avarijų skaičiuje nuo 19 proc. 2009 metais išaugo iki 41 proc. 2012 metais. Saugumo priemonių keliuose diegimas nesietinas su konkrečios rūšies žvėries išbėgimo į kelią tikimybe. Visų Lietuvoje gyvenančių gyvūnų nuo 2002 m. iki 2010 m. ženkliai padaugėjo, apytiksliai dvigubai, medžioklės plotų vienetuose „Suginčių medžiotojai“ ir „Skudutiškis“ gyvūnų populiacijos apytiksliai nuo 2002 m. iki 2010 m. išaugo 1,4 karto. Įvertinus tai, kad tvorų įrengimas akivaizdžiai sumažina laukinių žvėrių patekimą į kelią, jų ir kitų saugumą didinančių priemonių neįrengimas buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje dėl 2010 m. balandžio 11 d. eismo įvykio ir žalos atsiradimo.

6Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų valstybės civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, todėl valstybei nekyla pareiga atlyginti žalos. Vertinant įvykusį eismo įvykį reikia atsižvelgti į transporto priemonės vairuotojo elgesį. Aplinkybė, jog nebuvo nustatyta vairuotojos kaltės administracinio teisės pažeidimo bylos aspektu, nereiškia, kad ji nepažeidė Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo, Kelių eismo taisyklių, bendrosios atidumo ir rūpestingumo pareigos. Todėl vairuotojos, kaip didesnio pavojaus šaltinio valdytojo, veiksmai vertintini civilinių teisinių santykių kontekste, t. y. administracinės atsakomybės nebuvimas negali įtakoti asmens, kaip transporto priemonės valdytojo, civilinės atsakomybės ir pareigos elgtis atidžiai bei rūpestingai, o pažeidus šią pareigą vairuotoja pripažintina kalta dėl susidūrimo, atsižvelgiant į tai, kad laukinio gyvūno išbėgimas į kelią negali būti laikomas nenugalimos jėgos aplinkybe. Ieškovas nenurodo, kaip pasireiškė neteisėti valstybės veiksmai, t. y. nenurodė jokių konkrečių veiksmų, kuriuos valstybė ar kokia nors įgaliota institucija pagal teisės aktus turėjo atlikti, bet neatliko, nes tik esant konkrečiam neteisėtam veiksmui būtų galima konstatuoti norminių teisės aktų pažeidimą ir kartu neteisėtus valstybės veiksmus. Iš ieškinio nėra aišku, kodėl eismo įvykio vietoje, ieškovo manymu, turėjo būti vienokios ar kitokios techninės priemonės. Valstybės, veikiančios pagal viešosios teisės normas, įgalinimai yra aiškiai numatyti norminiuose teisės aktuose, ir savo veikloje ji negali peržengti šių įgalinimų ribų, o ieškovas, teigdamas, jog valstybė nesiėmė pakankamų ir veiksmingų priemonių užkertant kelią gyvūnų išbėgimui į važiuojamąją kelio dalį, nenurodo remiantis kokiu teisiniu pagrindu valstybė privalėjo užtikrinti, jog gyvūnas jokiomis aplinkybės nepatektų į važiuojamąją kelio dalį, t. y. ieškovas, atsižvelgiant į gyvūnijos gausą šalyje, pareikalavo neįmanomo ir jokiomis priemonėmis neužtikrinamo dalyko. Byloje nėra duomenų, kad toje vietoje būtų anksčiau įvykęs nors vienas eismo įvykis, nenurodoma, kokiais būdais valstybė turėjo nuspėti šį įvykį. Ieškovas neatsižvelgia į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3-342 patvirtintą „Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką“, pagal kurią nustatomi avaringi ruožai ir „juodosios dėmės“ bei jame įvykusių avarijų skaičius, kuria remiantis ir yra ženklinami keliai. Ieškovas taip pat neįrodinėja aplinkybių, pagal kokius teisės aktus valstybė netinkamai ir nesavalaikiai vykdė savo funkcijas arba tinkamai neveikė, o iš bendrojo pobūdžio pareigos rūpintis eismo saugumu kelyje valstybei atsakomybė nekyla.

7Trečiasis asmuo su ieškiniu sutiko ir patvirtino ieškovo nurodytas aplinkybes dėl eismo įvykio.

8II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

9Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė.

10Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl valstybės, kaip laukinės gyvūnijos ir kaip magistralinio kelio savininkės, deliktinės civilinės atsakomybės taikymo. CK 6.267 straipsnio 1 dalyje nustatyta naminių gyvūnų arba asmens žinioje esančių laukinių gyvūnų savininkų pareiga atlyginti žalą, o 2 dalyje nurodyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Kasacinio teismo praktikoje konstatuota, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą yra taikytinas CK 6.267 straipsnis. Teismas nenustatė išskirtinių nagrinėjamos bylos aplinkybių ir teisinių argumentų, kurie būtų pagrindas keisti suformuotą teismų praktiką, todėl nutarė, kad šiuo atveju turi būti vadovaujamasi pirmiau išnagrinėtose precedento reikšmę turinčiose kasacinėse bylose išdėstytais išaiškinimais dėl valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, civilinės atsakomybės už šių gyvūnų padarytą žalą teisinio reglamentavimo. Valstybės atsakomybę šiuo konkrečiu atveju reguliuoja CK 6.246–6.249, 6.267 straipsniai, o vadovautis CK 6.266 straipsniu nėra pagrindo, nes laukinis žvėris (stirna) laikytinas ne kelio trūkumu, bet atsitiktinai atsiradusia kliūtimi, todėl tai neatitinka nurodytoje teisės normoje nustatytos kelio valdytojo civilinės atsakomybės sampratos.

11Teismas pažymėjo, jog ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytos žalos atlyginimo taikytinos bendrosios civilinio proceso normose įtvirtintos įrodinėjimo taisyklės, kad besikreipiantis į teismą asmuo turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus, išskyrus CPK nustatytas aplinkybes, kurių nereikia įrodinėti (CPK 178 straipsnis). Keliant valstybės atsakomybės klausimą ir ieškovui teigiant, kad valstybė neužtikrino saugaus eismo sąlygų, t. y. neįrengė atitinkamų kelio ženklų ar atitvarų, įrodinėjimo dalykas yra valstybės ar jos institucijų teisės norminių aktų pažeidimo konstatavimas (neveikimas). Tam, kad įrodyti saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, būtina įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą, nes viešojoje teisėje veikia bendrasis teisinio reguliavimo principas ,,galima tai, kas leista“, pagal kurį viešosios teisės subjektai negali laisvai pasirinkti savo elgesio varianto, jie turi tik tokius įgalinimus, kurie jiems suteikti konkrečių įstatymų, ir savo veikloje negali peržengti šių įgalinimų ribų. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-03-04 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-154/2008).

12Taigi valstybės atsakomybės už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą žalą atsiradimui būtinas bendrųjų civilinės atsakomybės sąlygų visetas, o nenustačius bent vienos iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma. Visų pirma, tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m balandžio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

13Byloje nėra ginčo dėl ieškovo patirtos žalos dydžio, dėl to, kad eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, nebuvo kitų techninių priemonių (kelio atitvarų nuo laukinių gyvūnų išbėgimo į važiuojamąją kelio dalį), tačiau vien šios aplinkybės nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus (neveikimą). Bylos duomenimis, šis kelio ruožas nelaikytinas pavojingu, jame nenustatyta laukinių gyvūnų migracijos takų, nors toks tyrimas buvo atliekamas, be to, pagal 2009-2012 m. įskaitinių eismo įvykių statistiką, minėtame kelio ruože susidūrimų su laukiniais gyvūnais neužfiksuota. Be to, sprendžiant klausimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reikia atsižvelgti į Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011-06-07 įsakymu Nr. 3-342 patvirtintą „Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką“, kuria remiantis nustatomi avaringi ruožai ir jų pagrindu ženklinami keliai, įrengiant specialias technines apsaugos priemones. Teismas, įvertinęs byloje esančių įrodymų visumą, padarė išvadą, jog valstybei nebuvo nustatytos objektyvios pareigos eismo įvykio kelio ruože taikyti technines priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti. Teisės aktai, kuriais vadovaujantis taikomos šios priemonės, neįpareigojo valstybės šioje vietoje imtis priemonių, nes nebuvo nustatyta, jog šis kelio ruožas laikytinas pavojingu, jame nenustatyta laukinių gyvūnų migracijos takų, 2009-2012 m. susidūrimų su laukiniais gyvūnais neužfiksuota, todėl valstybei teisės aktų pagrindu nekilo objektyvi pareiga statyti toje vietoje apsaugines priemones.

14Ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu buvo objektyviai privaloma įspėjamųjų kelio ženklų Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“ ar kitų techninių priemonių panaudojimo būtinybė, kadangi ne vien laukinių gyvūnų populiacijos buvimas tam tikroje teritorijoje lemia techninių priemonių įrengimo būtinumą, o ir eismo įvykių priežastys, konkretaus kelio ruožo palyginimai su bendra situacija aplinkiniuose keliuose. Pats laukinių gyvūnų populiacijos buvimas ar augimas nesuponuoja valstybės pareigos imtis papildomų saugumo priemonių, o ieškovo pateikti samprotavimai ir daromos išvados nepagrindžia imperatyvios valstybės pareigos buvimo. Pažymėtina, kad Vilniaus universiteto Ekologijos instituto atliktas laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės kelius mokslo tiriamasis darbas gali būti vertinamas tik kaip vienas iš informacijos šaltinių, tačiau neturintis privalomo pobūdžio, šis įrodymas nesudaro objektyvaus pagrindo vertinti valstybės veiksmų teisėtumo ir būtent įvykusio eismo įvykio kelio ruožo, t. y. kelio A14 Vilnius-Utena 73 km, pavojingumo laukinių žvėrių išbėgimo į važiuojamąją kelio dalį aspektu ir neįrodo valstybės pareigos statyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti. Be to, mokslinio darbo baigiamosiose išvadose nėra rekomendacijų būtent dėl ginčo kelio dalies.

15Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 1 punktą valstybė turi pareigą sudaryti saugias ir vienodas visiems eismo dalyviams dalyvavimo eisme sąlygas. Šio įstatymo 6 straipsnyje nustatyta, kad eismo saugumas užtikrinamas reguliuojant ir kontroliuojant juridinių ir fizinių asmenų veiklą eismo saugumo užtikrinimo srityje, vykdant valstybinę įstatymų ir kitų eismo saugumo užtikrinimą reguliuojančių teisės aktų vykdymo priežiūrą ir kontrolę (2, 8 punktai). Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad, sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už laukinių gyvūnų padarytą žalą, būtina atsižvelgti į laukinės gyvūnijos specifiką, t. y. valstybės objektyvias galimybes valdyti laukinius gyvūnus ir juos kontroliuoti, kad nesukeltų žalos. Priemonė laukinių gyvūnų skaičiui kontroliuoti yra medžioklė. Nagrinėjamos bylos aspektu pažymėtina tai, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002-09-30 įsakymu Nr. 511 patvirtintos Medžioklės Lietuvos Respublikos teritorijoje taisyklės, reglamentuojančios, be kita ko, medžiojamų gyvūnų rūšių sąrašą, medžioklės terminus, būdus, gyvūnų, kurių medžiojimas ribojamas, sąrašą, kasmetinio jų sumedžiojimo limitų nustatymą ir kt. Valstybės nustatytas teisinis reglamentavimas patvirtina, kad ginčo eismo įvykio metu valstybė buvo atlikusi pozityvius veiksmus tam, jog stirnų populiacija būtų kontroliuojama, taip kartu kontroliuojant ir šių laukinių gyvūnų išbėgimą į kelio važiuojamąją dalį. Remiantis Aplinkos ministerijos 2014-01-06 raštu Nr. (12-1)-D8-79, stirnų populiacijos gausa Molėtų r. 2009-2010 m. medžioklės sezonu reguliuota racionaliai ir tinkamai.

16Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 603/456 patvirtinto Statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ 380 punkte nustatyta, jog kelio trasai kertant nusistovėjusius gyvūnų migracijos takus, numatomos specialios priemonės: greičio apribojimai, tinklo aitvarai, gyvūnų praginos ir kt. Nagrinėjamu atveju iš byloje esančių statistinių, mokslinių ir publicistinių duomenų nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo kelio ruožą (kelio A14 Vilnius-Utena 73 km) kirto nusistovėję gyvūnų migracijos takai, kad į šį ruožą dažnai patekdavo laukiniai gyvūnai. Akcentuotina, kad kelio A14 Vilnius-Utena 73 km, be ginčo eismo įvykio, neužfiksuota kitų susidūrimų su laukiniais gyvūnais. Byloje nėra duomenų, kurie būtų pagrindas daryti išvadą, kad 2010-04-11 eismo įvykio metu kelio A14 Vilnius-Utena 73 km buvo laukinių gyvūnų migracijos takas, ir dėl to valstybė turėjo pareigą imtis priemonių, kad žvėrys nepatektų į kelio važiuojamąją dalį.

17Pagal Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 punktą įspėjamasis ženklas statomas ten, kur yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys. Konvencijos 9 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad įspėjamųjų ženklų neturi būti be reikalo daug, šie ženklai išdėstomi kelyje taip, kad įspėtų apie galimus kelyje pavojus, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų sunku laiku pastebėti. Pagal nagrinėjamoje byloje esančius duomenis, nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčo eismo įvykio metu kelio A14 Vilnius-Utena 73 km buvo didelė laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią tikimybė. Taigi kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ bei apsauginių atitvarų nuo gyvūnų nepastatymas eismo įvykio vietovėje, šiuo atveju įvertinus teorines laukinių žvėrių išbėgimo į kelią galimybes, nelaikytinas valstybės pareigos neatlikimu, ir tuo labiau kelio šioje vietoje trūkumu.

18Vadovaujantis išdėstytu taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog valstybė šiuo atveju pažeidė bonus pater familias principą. Teismas nepripažino pagrįsta ieškovo pozicijos, kad valstybė turi pareigą veikti taip, jog laukiniai žvėrys apskritai nepatektų į kelią. Teismo nuomone, valstybei negalima nustatyti besąlygiškos pareigos visuose kelio ruožuose imtis priemonių, kad laukiniai gyvūnai nepatektų į važiuojamąją kelio dalį, o tuo labiau nesant objektyvių duomenų dėl laukinių gyvūnų migracijos per kelią ir ginčo kelio ruožo pavojingumo ir avaringumo duomenų. Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, jog ginčo eismo įvykio metu ginčo kelio ruože buvo būtina įrenti atitvarus, pastatyti įspėjamąjį kelio ženklą. Valstybei įstatymai ir kiti teisės nenumato pareigos statyti atitvarus nuo laukinių gyvūnų be išimties visuose keliuose.

192010-05-10 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono policijos komisariato viešosios tvarkos skyriaus kelių policijos poskyrio nutarimu nutarta nepradėti administracinės teisenos dėl eismo įvykio, nes pripažinta, kad vairuotojos veikoje nėra administracinio teisės pažeidimo įvykio ir sudėties. Minėtame nutarime buvo pripažinta, kad vairuotoja neturėjo realios galimybės išvengti susidūrimo ir numatyti, jog važiuojamojoje kelio dalyje staiga atsiras kliūtis. Be to, trečiasis asmuo teismo posėdžio metu paaiškino, jog eismo įvykio metu oro sąlygos, matomumas buvo geras, kelias tiesus su giliais šlaitais, o žvėris iššoko į kelią visiškai netikėtai ir dideliu greičiu. Eismo įvykio neišvengiamumas susietas su techninėmis galimybėmis, t. y. važiuojant leistinu greičiu staiga į važiuojamąją kelio dalį iššokus stirnai techniškai neįmanoma išvengti autoįvykio. Tai tik patvirtina valstybės, kaip laikinių gyvūnų savininkės, ribotas galimybes juos valdyti, todėl išdėstytų aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad ne kelio ženklų buvimo skaičius ar kitų techninių priemonių pakankamumas, o techninių galimybių išvengti eismo įvykio nebuvimas sąlygojo automobilio susidūrimą su laukiniu gyvūnu.

20Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nėra pagrindo konstatuoti valstybės ar jos institucijų teisės norminių aktų pažeidimo (neveikimo) ar bendros rūpestingumo bei atsakingumo pareigos nevykdymo. Nagrinėjamu atveju nenustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) techninių priemonių panaudojimo būtinybė, o informacija apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, jų intensyvumą, priežastis, taip pat nelėmė specialių valstybės veiksmų poreikio. Valstybė, reguliuodama medžiojimo teisinius santykius, ėmėsi įmanomų priemonių mažinant laukinių gyvūnų išbėgimo į kelią tikimybę, o užkirsti kelią absoliučiai visų laukinių gyvūnų pateikimui į važiuojamąją dalį yra objektyviai neįmanoma.

21III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

22Apeliaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, prašė panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visiškai, prijungti prie civilinės bylos 2014 m. sausio 3 d. specialisto išvadą.

23Ieškovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:

241) Nagrinėjamoje byloje ieškovas siekė įrodyti, jog buvo didelė tikimybė, jog į ginčo kelio ruožą išbėgs laukinis žvėris, o atsakovas tai neigė, sakydamas, jog eismo įvykis įvyko į kelią atsitiktinai išbėgus laukiniam gyvūnui. Kadangi „tikimybė“ yra matematikos mokslo dalykas, ieškovas teismo posėdžio metu prašė prijungti specialiųjų žinių turinčio asmens matematinius skaičiavimus, kurie rodo, jog tikimybė, kad laukinis žvėris išbėgs į kelią per parą lygi 99,99999 proc., be to, prašė skirti teismo ekspertizę. Specialisto išvados teismas neprijungė, kadangi CPK nenumato specialisto išvados, o tik teismo ekspertizę. Teismas ekspertizės neskyrė, kadangi šio prašymo ieškovas nenurodė procesiniuose dokumentuose. Specialių žinių turinčio asmens pateiktų duomenų tyrimo išvada yra rašytinis įrodymas, kuriame yra duomenų apie aplinkybes, turinčias reikšmės bylai. Todėl pirmosios instancijos teismas visiškai nepagrįstai atsisakė prijungti prie bylos specialisto išvadą. Taip pat, teismas visiškai nepagrįstai neskyrė teismo ekspertizės, motyvuodamas formaliu proceso pažeidimu. Ekspertizė gali būti skiriama tiek teismo, tiek dalyvaujančių byloje asmenų iniciatyva, jeigu teismui iškyla neaiškūs, specialių žinių reikalaujantys klausimai. Laukinio gyvūno išbėgimo į kelią tikimybės skaičiavimas reikalauja specialiųjų matematinių žinių, kurių teismas neturi, todėl prašymo skirti teismo ekspertizę netenkinimas, nurodant formalų proceso pažeidimą, prasilenkia su pagrindiniais proceso tikslais.

252) Teismas nepagrįstai ginčo sprendimui taikė CK 6.267 straipsnį, o ne CK 6.266 straipsnį. Siekiant nustatyti, kokia norma turėtų būti taikoma sprendžiant šį ginčą, būtina išsiaiškinti, ar žala eismo įvykio metu buvo padaryta dėl to, jog laukinio žvėries savininkas (aptariamu atveju - valstybė) nesugebėjo su savo turtu elgtis taip, kad nekiltų žala tretiems asmenims, ar dėl to, jog būdama statinio (kelio) savininke, kuriai kilo pareiga užtikrinti saugias eismo sąlygas prižiūrint statinį teisės aktuose numatyta tvarka – šios pareigos neįgyvendino ir dėl to buvo padaryta žala. Ginčui spręsti yra taikytinas ir CK 6.266 straipsnis, kadangi kelias yra inžinerinis statinys, o saugumą didinančios priemonės (greitį ribojantys, įspėjamieji ženklai, tinklo tvoros, gyvūnų perėjos, gyvūnus baidančios priemonės) yra statinio sudėtinės dalys. Saugumą didinančių priemonių diegimo teisiniai pagrindai įtvirtinti statybos techniniuose reglamentuose, rekomendacijose, ir jų diegimas siejamas su laukinio žvėries patekimo į kelią tikimybe. Kadangi saugumą didinančios priemonės yra statinio elementai, tam tikromis aplinkybėmis konstatavę, jog jie kelyje neįrengti, nors turėjo būti rengiami – konstatuojame, jog statinys turi trūkumų. Pažymėtina, jog tam tikrais atvejais, kelio trūkumu laikytinas ir didelių gabaritų pašalinio daikto buvimas važiuojamojoje dalyje. Kadangi kelio savininku gali būti tiek valstybė, tiek savivaldybė, tiek privatūs asmenys (Kelių įstatymo 4 straipsnis), konstatavus, jog kelyje buvo didelė tikimybė išbėgti laukiniam žvėriui ir turėjo būti įrengtos saugumą didinančios priemonės, atsakomybė kyla statinio savininkui, kuriuo ne visada yra valstybė. Nesant didelės tikimybės, jog laukinis gyvūnas išbėgs į kelią, tačiau esant netinkamam laukinių gyvūnų populiacijų reguliavimui, atsakomybė tenka laukinio gyvūno savininkui. Taip pat, galima ir trečia situacija, kai atsakomybė tenka tiek gyvūno, tiek kelio savininkui.

263) Kelio savininko civilinė atsakomybė numatyta CK 6.266 straipsnyje, pagal kurį dėl šio objekto trūkumų padarytą žalą jo savininkas privalo atlyginti, net ir nesant jo kaltės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas trūkumų turinčio kelio savininko civilinę atsakomybę reglamentuojančius teisės aktus, yra konstatavęs, jog keliui nustatytas I aukštos priežiūros lygis turi užtikrinti gerą techninę ir estetinę kelio būklę bei saugų eismą visą parą visais metų laikais. Tokie kelio priežiūrai keliami reikalavimai nustatyti atsižvelgiant į jame leistiną maksimalų važiavimo greitį, intensyvumą ir kelio paskirtį, turint tikslą užtikrinti saugų eismą automobiliais. Tokiame kelyje bet kokios pašalinės kliūties atsiradimas gali sukelti grėsmę eismo saugumui. Tačiau ne visos iš kelio priežiūros atsiradusios kliūtys gali būti pripažintos kelio trūkumais. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pašalinės kliūties, kurios pagal paskirtį jo važiuojamojoje dalyje neturi būti, yra kelio trūkumas CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Į kitokių kelio trūkumų sąvoką gali būti įtraukiami iš kelio priežiūros trūkumų atsiradę rieduliai (akmenys) ar tam tikrų gabaritų daiktai, kurie kelia grėsmę eismo saugumui ir kurių normaliomis sąlygomis tokiame kelyje eismo dalyviai negali tikėtis (LAT 2009 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009). Sistemiškai aiškinant CK 6.266 straipsnio 1 dalį su CK 4.1, 4.41 straipsniais bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika (pvz., 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012), pagal kurią gyvūnai yra prilyginami daiktams, akivaizdu, kad bet koks tam tikrų gabaritų laukinio gyvūno, keliančio grėsmę eismo saugumui, buvimas kelyje yra laikomas pašaline kliūtimi, kurios pagal paskirtį važiuojamojoje dalyje neturi būti. Taigi, laukinio gyvūno buvimas kelio važiuojamojoje dalyje pripažintinas kelio trūkumu CK 6.266 straipsnio 1 dalies prasme. Nustatant valstybės kaip kelio savininkės civilinės atsakomybės apimtį, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotu išaiškinimu, pagal kurį CK 6.266 straipsnyje įtvirtintu objektyviosios civilinės atsakomybės atveju nustatytinos ne keturios deliktinės civilinės atsakomybės sąlygos, o trys: 1) įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktas; 2) žalos asmeniui padarymas; 3) įstatyme nurodyto objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų ir padarytos žalos priežastinis ryšys. Kaltė šiuo atveju yra pašalinta iš civilinės atsakomybės sąlygų. Veiksmų neteisėtumas nesiejamas su daikto valdytojo veikimu ar neveikimu ir jo rūpestingumo klausimas nekeliamas, užtenka objektyvaus daikto su trūkumais valdymo fakto. Teismas, nustatęs civilinės atsakomybės be kaltės sąlygas, turėtų patikrinti, ar byloje nėra CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nustatytų atsakovo civilinę atsakomybę šalinančių aplinkybių. Atsakomybę šalinančių aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovui (CK 6.266 straipsnio 1 dalis). Atsižvelgiant į aplinkybę, kad bet kokios pašalinės kliūties (t.y. tam tikrų gabaritų daikto, keliančio grėsmę eismo saugumui) buvimas kelio važiuojamojoje dalyje yra laikomas statinio trūkumu, tai ir laukinio žvėries (kaip pakankamai didelių gabaritų, kad keltų grėsmę eismo saugumui, daikto) buvimas magistralinio kelio važiuojamojoje dalyje laikytinas šio kelio trūkumu. Kelio nuosavybės ir valdymo faktas akivaizdus, todėl pirmoji iš trijų būtinųjų valstybės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų yra įrodyta. Žalos dydis yra pagrįstas į bylą pateiktais rašytiniais įrodymais, kurio atsakovas neginčijo. Galiausiai, yra akivaizdus ir priežastinis ryšys tarp kelio trūkumo (laukinio žvėries buvimo važiuojamojoje dalyje) ir padarytos žalos – transporto priemonės sugadinimai atsirado dėl betarpiško susidūrimo su laukiniu žvėrimi. Laikytina, kad yra įrodytos visos valstybės kaip kelio savininkės civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygos. Atsakovas byloje nėra įrodęs CK 6.270 straipsnio 1 dalyje nurodytų atsakomybę šalinančių aplinkybių, todėl ieškinys turėjo būti patenkintas. Valstybė turi pakankamus įgaliojimus, daug žmogiškųjų resursų bei finansinių galimybių užtikrinti kelių, o ypač prioritetinių, valstybinės reikšmės magistralinių kelių, apsaugą nuo pašalinių kliūčių atsiradimo juose. Pažymėtina, kad kelias, priešingai nei laukiniai gyvūnai, yra stacionarus objektas, todėl tinkamos jo būklės užtikrinimas ir apsaugos nuo trūkumų atsiradimo įrengimas yra ne tik fiziškai galimas, bet ir privalomas, kad būtų išvengta žalos atsiradimo šiuo keliu važiuojančių asmenų turtui, sveikatai ar net gyvybei. Kelio trūkumas pasireiškė ir kitais aspektais, t.y. konstrukcinių elementų, apsaugančių nuo pašalinių daiktų patekimo į jį (pvz., tinklo tvorų), neįrengimu, kelio ženklų, įspėjančių apie galimą kliūtį kelyje, nepastatymu, greičio neribojimu tam tikru pavojingu paros laiku. Teismas rėmėsi nebegaliojančiomis teisės normomis. Teismas rėmėsi Aplinkos ministro ir Susisiekimo ministro 2001 m. gruodžio 18 d. įsakymu Nr. 603/456 patvirtintu Statybos techninio reglamento STR 2.06.03:2001 „Automobilių keliai“ 380 punktu, tačiau ginčui yra taikytinas Aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/3-3 patvirtintas Kelių techninis reglamentas 1.01:2008 „Automobilių keliai“, kuris pakeitė sprendime minimą techninį reglamentą. Šio reglamento 175 punkte nustatyta, jog eismui pavojingi kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, kaip nurodyta statybos rekomendacijoje R37-01, kurių punkte sakoma, jog kelių ruožai, į kuriuos gali dažnai patekti laukiniai žvėrys, turi būti aptveriami ne žemesne, kaip 1,5 m aukščio metalo tinklo tvora Taigi, apsauginių atitvarų rengimo pagrindas yra teorinės laukinių žvėrių išbėgimo į kelią galimybės įvertinimas. Teisinis reguliavimas tinklo tvoros nuo laukinių žvėrių įrengimo būtinybę sieja su laukinio gyvūno tikimybe patekti į kelią. Vadovaujantis Kelių eismo taisyklėmis, įspėjamieji ženklai statomi prieš pavojingus kelio ruožus, kur eismo dalyviai turėtų būti atsargūs, o kelio ženklas „Laukiniai žvėrys“ įspėja apie kelio ruožą, kuriame yra didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys. Kelio ženklų ir signalų konvencijos 5 straipsnyje nustatyta, jog įspėjamieji ženklai skirti įspėti eismo dalyvius apie pavojų kelyje ir nusakyti jo pobūdį, o 9 straipsnio 2 dalyje nurodoma, kad šie ženklai turi būti išdėstomi taip, kad įspėtų apie galimus pavojus kelyje, kuriuos pakankamai atsargiai važiuojančiam vairuotojui būtų sunku laiku pastebėti. Lietuvos standarto LST 1405: 1995 „Kelio ženklų ir šviesoforų naudojimas“ 3.2.28 punktas sako, kad ženklas „Laukiniai gyvūnai“ statomas prieš kelio ruožą, kuriame pasitaiko laukinių žvėrių. Lingvistiškai aiškinant sąvoką „pasitaiko laukinių žvėrių“, darytina išvada, jog net ir pavienių laukinių gyvūnų pasirodymas kelyje yra pakankama priežastis kelio ženklo įrengimui. Šio ženklo įrengimo būtinumui konstatuoti visiškai nebūtina fiksuoti tam tikro skaičiaus eismo įvykių. Atkreiptinas dėmesys, jog Kelio ženklų ir signalų konvencija ir Lietuvos standartas LST 1405: 1995 kelio ženklo „Laukiniai žvėrys“ įrengimą sieja su atsitiktine laukinio gyvūno išėjimo į kelią tikimybe, o Kelių eismo taisyklės su didele tikimybe. Manytina, jog įstatymo leidėjas nepagrįstai ir neteisėtai susiaurino konvencijos reguliavimą, todėl pagal CK 1.13 straipsnio 1 dalį konstatuotina, jog kelio ženklo įrengimui įrengti pakanka numatyti ir pavienių žvėrių išbėgimą į kelią. Kadangi įstatymo leidėjas nepaaiškino ką reiškia sąvokos „pasitaiko laukinių žvėrių“, „gali eiti žvėrys“, - ši pareiga tenka teismams, kurie ją įgyvendina formaliai, paviršutiniškai arba apskritai jos neįgyvendina. Pagal teismų sprendimus pripažintina, jog kelio ruože, kuriame iki tam tikro momento nebuvo fiksuojama eismo įvykių su laukiniu gyvūnu, įvykus avarijai nukentėjusiam asmeniui niekada nebūtų atlyginta padaryta žala. Kadangi ginčo kelio ruožas, kuriame įvyko eismo įvykis yra greta vietovių, kurios tinkamos gyventi laukiniams žvėrims, valstybė turėjo pareigą diegti atitinkamas saugumą užtikrinančias priemones – statyti įspėjamuosius ženklus, tinklo tvoras, riboti greitį.

27Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė ieškovo skundą atmesti ir palikti galioti pirmos instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Nurodė, kad pirmos instancijos teismas teisingai ir objektyviai įvertino visas faktines aplinkybes ir įrodymus, teikiančius pagrindą konstatuoti faktines aplinkybes – pasirinktą nesaugu greitį, žinant apie laukinių gyvūnų migracijos galimybę bei vairuotojos rūpestingumo ir apdairumo stoką, valstybės, kaip viešosios teisė subjekto, veikimą pagal jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus, valstybės neteisėtų veiksmų ar neteisėto neveikimo (CK 6.246, 6.247 straipsniai) nebuvimą. Teismas pagrįstai neprijungė prie bylos specialisto (ieškovo darbuotojo) išvados bei neskyrė teismo ekspertizės. Pirmos instancijos teismas taip pat pagrįstai ir argumentuotai, nenukrypdamas nuo suformuotos teismų praktikos, konstatavo, kad sprendžiant dėl valstybės atsakomybės už eismo įvykio metu laukinių gyvūnų padarytą žalą yra taikytinas CK 6.267 straipsnis. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms. Atsižvelgiant į tai, kad stirna nėra sudėtinė kelio dalis ir ant kelio atsiranda ne dėl konstrukcinių kelio trūkumų, bet dėl gamtinių priežasčių, nagrinėjamu atveju civilinė atsakomybė valstybei galėtų kilti ne CK 6.266 straipsnio pagrindu, bet bendraisiais pagrindais, nes laukinis žvėris nėra sudėtinė kelio konstrukcijos dalis ir negali būti vertinamas kaip kelio trūkumas. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas šios kategorijos bylų praktiką, yra konstatavęs, kad valstybės atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą gali būti pripažinta tik nustačius visas būtinąsias civilinės atsakomybės sąlygas, t.y. neteisėtus veiksmus, žalą, priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos bei kaltę. Pirmos instancijos teismas šioje byloje, nenukrypdamas nuo suformuotos praktikos, nustatinėjo civilinės atsakomybės sąlygas, vertino įrodymus, nustatinėjo kitas reikšmingas bylai faktines aplinkybes, pvz. kelio ženklų ir apsauginių atitvarų rengimo vietas, jų galiojimo zonas, kelio ruožo avaringumą, vertino eismo įvykio aplinkybes minėtų priemonių veiksmingumo kontekste, sprendime pasisakė apie papildomų priemonių būtinumo poreikio nebuvimo ir t.t. Tam, kad įrodytų saugaus eismo užtikrinimo kelyje pareigos nevykdymą, ieškovas privalėjo nurodyti ir įrodyti konkrečių veiksmų neatlikimą (CPK 178 straipsnis). Viešąjį administravimą vykdančių subjektų veikloje bendroji pareiga elgtis rūpestingai ir atidžiai negali būti priešpastatoma pareigai laikytis šią veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų ir juos vykdyti. Ar viešosios teisės subjektas elgėsi pakankamai rūpestingai ir atidžiai, turi būti vertinama pagal tai, kaip tiksliai jis laikėsi jo veiklą reglamentuojančių įstatymų reikalavimų. Apeliacinio skundo argumentas, kad valstybė pažeidė bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai, yra atmestinas kaip neįrodytas ir netinkamas, nes pagal teismų praktiką yra reikalaujama įrodyti, kad viešosios teisės subjektas neveikė taip, kaip pagal jo veiklą reglamentuojančius teisės aktus privalėjo veikti.

28IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

29Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėjamoje byloje nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą ir analizuoja apeliaciniame skunde bei atsiliepime į jį nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 straipsnis).

30Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo.

31Byloje nustatyta, kad 2010 m. balandžio 11 d. magistralinio kelio Utena-Vilnius 73 kilometre (Molėtų rajone), staiga į kelią iššokus laukiniam gyvūnui (stirnai), įvyko eismo įvykis, kurio metu buvo apgadintas trečiajam asmeniui priklausantis automobilis, apdraustas su ieškovu sudarius Transporto priemonių savanoriškojo draudimo sutartį (t. I, b. l. 12-15). Kelių policijos pareigūnai nustatė, kad eismo įvykio metu automobilį vairavęs trečiasis asmuo buvo blaivus, todėl 2010 m. gegužės 10 d. nutarimu administracinė teisena nebuvo pradėta (t. I, b. l. 15; b. l. 144-149). Ieškovas už automobilio sugadinimus trečiajam asmeniui sumokėjo 3.744,60 Lt draudimo išmoką (t. I, b. l. 16-27). Ieškovas regreso tvarka reikalauja iš atsakovės atlyginti jam išmokėtą draudimo išmoką.

32Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Ieškovas nepagrįstai teigia, kad atsakovei turi būti taikoma kelio savininko atsakomybė, apibrėžta CK 6.266 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. kovo 24 d. nutartis, kuria remiasi ieškovas, buvo priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009, kurios aplinkybės buvo visiškai kitokios, negu nagrinėjamoje byloje, kadangi buvo sprendžiamas valstybės atsakomybės klausimas, kada žala transporto priemonei buvo padaryta dėl ant automagistralės gulėjusių padangos atplaišų ir ant antroje eismo juostoje buvusio akmens. Todėl byloje buvo sprendžiama valstybės atsakomybė pagal CK 6.266 straipsnį, kadangi žala buvo padaryta dėl kelio trūkumų. Nagrinėjamoje byloje žala draudėjos turtui buvo padaryta dėl susidūrimo su į kelią įšokusiu laukiniu gyvūnu (stirna), todėl dėl šio įvykio valstybės atsakomybė turi būti vertinama pagal CK 6.267 straipsnyje nustatytas sąlygas. Tik šio straipsnio taikymas, transporto priemonėms susidūrus su laukiniais gyvūnais, yra pripažintas ir suformuotas ilgalaikės kasacinio teismo praktikos. Tai, kad pagal CK 4.41 straipsnį gyvūnai yra prilyginami daiktams, nereiškia, jog jų buvimas kelyje gali būti vertinamas kaip šio kelio trūkumas pagal CK 6.266 straipsnio nuostatas. Minėtas CK 4.41 straipsnis tik apibrėžia gyvūno savininko teises ir pareigas, kurių jis turi laikytis, kad jam nekiltų atsakomybė už gyvūnų apsaugą, jų laikymą reglamentuojančių įstatymų, kitų teisės aktų, tarp kurių yra ir CK 6.267 straipsnis, pažeidimus. Pažymėtina, kad ir ieškovo cituojamoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. balandžio 10 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012, kurioje buvo pabrėžtas gyvūno prilyginimas daiktams, valstybės civilinė atsakomybė buvo vertinama tik pagal CK 6.267 straipsnio nuostatas. Todėl ieškovo argumentai dėl civilinės atsakomybės, numatytos CK 6.266 straipsnyje, taikymo atsakovei yra nepagrįsti.

33Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad laukinių gyvūnų, kaip valstybės nuosavybės objekto, specifika lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti, todėl į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl gyvūnų savininko veiksmų, imantis priemonių žalai, sukeliamai laukinių gyvūnų, išvengti, pakankamumo (LAT 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012). Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama, pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t.y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą. Nagrinėjamoje byloje valstybės veiksmų teisėtumas vertinamas valstybės pareigos užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės keliuose kontekste. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, pasisakyta, jog tam, kad būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (LAT 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).

34Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje, yra Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje ,,Saugių eismo sąlygų užtikrinimas keliuose” nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės (LAT 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013). Įgyvendinant šias įstatymo nuostatas priimtas Susisiekimo ministro 2004 m. liepos 22 d. įsakymas Nr. 3-390 „Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos tvirtinimo“, kuris 2011 m. birželio 7 d. buvo pakeistas įsakymu Nr. 3-342 ,,Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos patvirtinimo”.

35Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nurodė, jog kelio A14 Vilnius-Utena 73 km nėra ir 2010 m. balandžio 11 d. nebuvo įrengto kelio ženklo Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, nėra įrengtos tinklo tvoros nuo gyvūnų, 68-78 km ruože nėra įrengta gyvūnų perėjų. Taip pat pažymėjo, jog šis kelio ruožas nelaikytinas pavojingu, jame nenustatyta laukinių gyvūnų migracijos takų, šio kelio ruožo nekerta laukinių gyvūnų migraciniai takai. Patikslino, jog buvo atliekami tyrimai, siekiant nustatyti gyvūnų migracinius takus, kertančius magistralinį kelią Vilnius-Utena, tačiau pagal 2009-2012 m. įskaitinių eismo įvykių statistiką magistralinio kelio A14 Vilnius-Utena 68-78 km ruože susidūrimų su laukiniais gyvūnais neužfiksuota (t. I, b. l. 59-60).

36Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateiktas 2009 m. Vilniaus universiteto Ekologijos instituto parengtas mokslo tiriamasis darbas „Laukinių gyvūnų migracijos per valstybinės reikšmės kelius tyrimas, probleminių ruožų identifikavimas, pasiūlymų įrengti aptvėrimus ir kitas priemones patrengimas“ (t. I, b.l. 151-152) patvirtina, kad magistralės A14 73 km nurodytu laikotarpiu nepriklausė avaringiausiems keliams pagal didžiausią avaringumo balą ir pagal intensyviausios gyvūnų migracijos modelio duomenis (tyrimo b.l. 6). Pagal registruotus gyvūnų pėdsakus nustatyta, kad kelyje A14, Vilnius-Utena iš stambiųjų gyvūnų buvo pastebėtos tik 3-11 stirnų ir 1 šernas, tačiau tik 18-37 km, tuo tarpu 33-90 km nebuvo užfiksuota nei vieno stambaus laukinio gyvūno (tyrimo b.l. 7). Tyrime buvo konstatuota, kad magistralėje A14 didžiausiu gyvūnų žuvimu išsiskiria tik pavieniai kilometrai: 20, 33, 40, 57 ir 92. Tveriant kelią, prioritetas skirtinas 20-40 km atkarpai (tyrimo b.l. 47). Ieškovo pateiktose magistralinio kelio A14 Vilnius-Utena 73 km apylinkių nuotraukose matyti, jog kelias nekerta miško tiesiogiai, medžiais apaugę plotai yra nutolę nuo kelio, iš kurio abiejų pusių yra lygios pievos (t. I, b. l. 76-81).

37Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nors eismo įvykio metu eismo įvykio vietoje nebuvo įspėjamųjų kelio ženklų Nr. 131 „Laukiniai žvėrys“, nebuvo kelio atitvarų nuo laukinių gyvūnų, tačiau Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateikti duomenys ir turimi tyrimai patvirtina, kad eismo įvykio vieta buvo neavaringame ruože, kuriame nebuvo užfiksuoti gyvūnų migracijos keliai bei transporto priemonių susidūrimas su laukiniais gyvūnais. Pripažintina, kad pagal nurodytus duomenis valstybė, tai yra atsakovė, neturėjo pareigos eismo įvykio vietoje įrengti įspėjamuosius ženklus bei atitvarus nuo laukinių žvėrių.

38Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, kad skundžiamame sprendime remiamasi Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2001-12-18 įsakymu Nr. 603/456 patvirtintu Statybos techniniu reglamentu STR 2.06.03:2001, kuris yra netekęs galio nuo 2008 m. sausio 23 d., tai yra iki nagrinėjamo eismo įvykio. Tačiau naujo Aplinkos ministro ir susisiekimo ministro 2008 m. sausio 9 d. įsakymu Nr. D1-11/2-3 patvirtinto Kelių techninio reglamento KTR 1.01:2008 „Automobilių keliai“ nuostatos, jog eismui pavojingi kelių ruožai aptveriami apsauginiais atitvarais, nepaneigia aukščiau nustatyto fakto, jog eismo įvykio vieta pagal 2009-2012 m. duomenis nebuvo priskiriama prie pavojingų kelio ruožų.

39Ieškovas teismo posėdžio, vykusio 2014 m. sausio 6 d., metu pateikė teismui specialisto išvadą, tačiau teismas atsisakė ją prijungti prie bylos, kadangi ši išvada parengta ieškovo darbuotojo, todėl pagal CPK nėra laikoma įrodymu. Ieškovas šio posėdžio metu taip pat prašė skirti teismo kompleksinę ekspertizę, kurią atliktų Gamtos tyrimų institutas ir Vilniaus universiteto matematikos fakultetas, kad būtų atsakytą į klausimą, kokia tikimybė, kad bent vienas iš gyvūnų (briedis, stirna, šernas, lapė ar kiškis) per parą pasirodys vieno iš medžioklės plotų vieneto kelyje. Tačiau teismas šio prašymo netenkino, kadangi pasirengimas bylos nagrinėjimui vyko paruošiamųjų dokumentų būdu, visi prašymai turėjo būti pateikti pasirengimo bylos nagrinėjimui stadijoje, byla yra nagrinėjama iš esmės teismo posėdyje, todėl ieškovo prašymas dėl ekspertizės skyrimo užvilkins bylos nagrinėjimą (t. I, b.l. 185-186).

40CPK 212 straipsnio 1 dalis nustato, jog išsiaiškinti nagrinėjant bylą kylančius klausimus, reikalaujančius specialių mokslo, medicinos, meno, technikos ar amato žinių, teismas gali skirti ekspertizę ir, atsižvelgdamas į dalyvaujančių byloje asmenų nuomonę, paskirti ekspertą arba pavesti atlikti ekspertizę kompetentingai ekspertizės įstaigai. Taigi pagal šį straipsnį teismas gali, bet neprivalo šalių prašymu skirti ekspertizę. Be to, eksperto išvada yra tik viena iš įrodinėjimo priemonių civiliniame procese ir teismui yra suteikta teisė spręsti, ar jos skyrimas kitų byloje esančių įrodymų kontekste yra tikslingas, ar byloje svarbių aplinkybių negalima nustatyti iš visų kitų pateiktų dokumentų.

41Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu įrodinėjamų aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (CPK 185 straipsnio 1 dalis). Įrodymų pakankamumo taisyklė civiliniame procese grindžiama tikimybių pusiausvyros principu. Civiliniame procese įrodinėjimas turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo nėra absoliučiai jokių abejonių. Išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikrų abejonių dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus.

42Valstybė, atlikdama savo pareigas visų pirma privalo vadovautis įstatymais bei jų įgyvendinimo tvarką nustatančiais teisės aktais, kurie yra rengiami teisininkų, atsižvelgiant į tam tikros reguliuojamos srities specialistų rekomendacijas. Kaip jau buvo minėta aukščiau, valstybinės institucijos, atsakingos už eismo dalyvių saugumą, privalo vadovautis susisiekimo ministro įsakymu ,,Dėl avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos patvirtinimo”. Skundžiamame sprendime teismas kaip tik ir vadovavosi Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateiktais dokumentais, kurie buvo parengti pagal atliktus tyrimus, analizuojančius gyvūnų pasirodymo Lietuvos keliuose tikimybę bei tinkamų apsaugos priemonių, siekiant išvengti transporto priemonių susidūrimo su laukiniais gyvūnais, įrengimą. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ekspertizės skyrimas, atsižvelgiant į ieškovo teismo posėdyje suformuluotus klausimus, nėra tikslingas, nes galimi atsakymai tiesiogiai nei patvirtintų, nei paneigtų neteisėtus atsakovės veiksmus, o galėtų būti vertinami tik kaip papildomos rekomendacijos teisės aktų tobulinimui. Apeliacinės instancijos teismas sutinka, kad ieškovo pateikta specialisto išvada (t. II, b.l. 7-10) turėjo būti priimta ir vertinama kaip vienas iš įrodymų byloje. Tačiau minėtas tyrimas negali būti vertinamas kaip atsakovės neteisėtus veiksmus patvirtintais įrodymas, kadangi specialisto naudotos formulės ir skaičiavimai neatitinka aukščiau minėtoje Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikoje nurodytų avaringų kelio ruožų nustatymo būdų.

43Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi, kad apeliacinio skundo argumentai nepripažintini pagrįstais. Pirmosios instancijos teismas teisingai vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes, teisingai taikė ginčą reglamentuojančias teisės normas ir priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, todėl apeliacinis skundas netenkintinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

44Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331 str.,

Nutarė

45Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo AAS... 3. Teisėjų kolegija, apeliacine tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą,... 4.
  1. Ginčo esmė
...
5. Ieškovas prašė priteisti iš atsakovo 3.744,60 Lt žalos atlyginimo, 5... 6. Atsakovas nesutiko su ieškiniu. Nurodė, kad ieškovas neįrodė visų... 7. Trečiasis asmuo su ieškiniu sutiko ir patvirtino ieškovo nurodytas... 8. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 9. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2014 m. sausio 24 d. sprendimu ieškovo... 10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas... 11. Teismas pažymėjo, jog ginčuose dėl laukinio gyvūno eismo įvykyje... 12. Taigi valstybės atsakomybės už laukinio gyvūno eismo įvykyje padarytą... 13. Byloje nėra ginčo dėl ieškovo patirtos žalos dydžio, dėl to, kad eismo... 14. Ieškovo pateikti įrodymai nepatvirtina, jog ginčo laikotarpiu buvo... 15. Pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 4 straipsnio 1 punktą... 16. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir susisiekimo... 17. Pagal Kelio ženklų ir signalų konvencijos I priedo 15 punktą įspėjamasis... 18. Vadovaujantis išdėstytu taip pat nėra pagrindo daryti išvados, jog... 19. 2010-05-10 Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Molėtų rajono... 20. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, jog nėra... 21. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai... 22. Apeliaciniu skundu ieškovas AAS „Gjensidige Baltic“, veikiantis per AAS... 23. Ieškovas apeliacinį skundą grindė šiais argumentais:... 24. 1) Nagrinėjamoje byloje ieškovas siekė įrodyti, jog buvo didelė tikimybė,... 25. 2) Teismas nepagrįstai ginčo sprendimui taikė CK 6.267 straipsnį, o ne CK... 26. 3) Kelio savininko civilinė atsakomybė numatyta CK 6.266 straipsnyje, pagal... 27. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė prašė ieškovo skundą atmesti... 28. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai... 29. Pagal CPK 320 straipsnio 1 dalį, bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas... 30. Byloje kilo ginčas dėl laukinio gyvūno padarytos žalos atlyginimo.... 31. Byloje nustatyta, kad 2010 m. balandžio 11 d. magistralinio kelio... 32. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos... 33. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad laukinių gyvūnų, kaip... 34. Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, jog pagrindinis teisės aktas,... 35. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos nurodė,... 36. Lietuvos automobilių kelių direkcijos pateiktas 2009 m. Vilniaus universiteto... 37. Aukščiau nurodytos aplinkybės patvirtina, kad nors eismo įvykio metu eismo... 38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su ieškovu, kad skundžiamame... 39. Ieškovas teismo posėdžio, vykusio 2014 m. sausio 6 d., metu pateikė teismui... 40. CPK 212 straipsnio 1 dalis nustato, jog išsiaiškinti nagrinėjant bylą... 41. Teismas turi vertinti įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą... 42. Valstybė, atlikdama savo pareigas visų pirma privalo vadovautis įstatymais... 43. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs apeliacinį skundą, pažymi,... 44. Vilniaus apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 325-331... 45. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. sausio 24 d. sprendimą palikti...