Byla I-680-189/2010

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

2sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

3dalyvaujant pareiškėjai L. V.,

4atsakovo atstovei Kornelijai Tiesnesytei,

5viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų L. M., L. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų L. M., L. V., K. J. D. skundą atsakovui Kūno kultūros ir sporto departamentui prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

6Teisėjų kolegija

Nustatė

7I.

8Pareiškėjos L. M., L. V. ir K. J. D. skundu (b.l. 8–11), kurį patikslino (b.l. 4–7), kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamos panaikinti sprendimus, kuriais netenkinti jų prašymai skirti joms rentą, ir įpareigoti Kūno kultūros ir sporto departamentą prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau – ir Departamentas) išmokėti rentas už 2009 metus (po 39 721,50 Lt) ir delspinigius už laiku neišmokėtas rentas už 2009 metus iki šių rentų sumokėjimo joms dienos.

9Nurodė, kad Departamentas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. S-1713 netenkino L. M. prašymo panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. V-241 „Dėl rentos L. M.“ ir skirti jai buvusios sportininkės rentą nuo 2009 m. sausio 1 d. Departamento 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. S-1743 netenkintas L. V. prašymas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. V-225 „Dėl rentos L. V.“ ir skirti jai rentą nuo 2009 m. sausio 1 d., o 2009 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. S-1744 netenkintas K. J. D. prašymas panaikinti Departamento generalinio direktoriaus 2009 m. kovo 24 d. įsakymą Nr. V-235 ir skirti jai rentą nuo 2009 m. sausio 1 d. Pažymėjo, jog tokie sprendimai pažeidžia Lietuvos Respublikos kūno kultūros ir sporto įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kadangi L. M. yra daugkartinė olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos atvirų čempionatų čempionė, L. V. – pasaulio čempionė, K. J. D. – pasaulio čempionė ir daugkartinė Europos čempionė, o Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktas įtvirtina jų, kaip ir kitų olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionų, teisę į rentą. Pažymėjo, jog rentų skyrimas joms jau buvo numatytas ir tam buvo skirtos lėšos. Be to, Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte nėra numatytos sąlygos, kad sportininkas šiame punkte numatytą rezultatą turėjo pasiekti būtent tada, kai konkrečios sporto šakos konkreti rungtis buvo olimpinės sporto šakos olimpine rungtimi. Tokiame punkte numatyta, kad sportininkas turi būti olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionas, todėl pareiškėjos atitinka Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą reikalavimą rentai gauti. Pabrėžė, jog Departamentas, skirdamas rentas kitiems sportininkams ir priimdamas skundžiamus sprendimus, nevienodai vertino Įstatymo 41 straipsnyje numatytas sąlygas ir netikslumus. Be to, sprendimuose nenurodyta apskundimo tvarka, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir Viešojo administravimo įstatymas) 8 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą reikalavimą.

10Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 36–39) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

11Nurodė, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusias rentų buvusiems sportininkams mokėjimo sąlygas ir tvarką nustatė Įstatymo 41 straipsnis, kuris įsigaliojo 2009 m. sausio 1 d. ir Rentų buvusiems sportininkams skyrimo sąlygų ir tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. gruodžio 3 d. nutarimu Nr. 1302 (toliau – ir Aprašas). Pažymėjo, jog Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos negali būti aiškinamos, kaip teisę gauti rentą suteikiančios, nepriklausomai nuo to, ar rungtis, kurioje buvo pasiektas sporto rezultatas, buvo olimpine ar ne, o tik taikomos, jeigu vertinant dokumentus dėl rentos skyrimo, rungtis, kurioje buvo pasiektas sporto rezultatas, buvo olimpine rungtimi. Pabrėžė, jog toks aiškinimas nelogiškas ir jo pagrindu susiklostytų neteisinga ir nelogiška situacija, nes išbraukus atitinkamą rungtį iš olimpinių rungčių sąrašo, teisę gauti rentą prarastų sportininkai, kuriems tokia renta jau paskirta, o į olimpinių rungčių sąrašą įtraukus rungtį – teisę gauti rentą įgytų tie sportininkai, kurie tokios rungties Europos ar pasaulio čempionais tapo, kai tokia rungtis dar nebuvo olimpine rungtimi. Be to, teisė į rentos gavimą pagal Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą neturi priklausyti ir keistis (atsirasti arba išnykti), atsižvelgiant į tai, ar esamuoju laiku rungtis, kurioje pasiektas rezultatas, yra olimpinė ar ne. Tokia teisė turi būti nuolatinė ir įgyjama visam laikui, atsižvelgiant į tai, ar rezultato pasiekimo metu rungtis, kurioje buvo pasiektas rezultatas, buvo olimpinės sporto šakos olimpine rungtimi. Pabrėžė, jog Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato tris būtinas sąlygas pasiektam sporto rezultatui, suteikiančiam teisę gauti rentą, t. y. sportininkas turi būti tapęs: olimpinės sporto šakos, olimpinės rungties, Europos ir (ar) pasaulio čempionu. Tuo tarpu pareiškėjos yra tapusios olimpinių sporto šakų neolimpinių rungčių pasaulio ir (ar) Europos čempionėmis, t. y. atitinka tik dvi iš trijų būtinų sąlygų, numatytų Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusios Įstatymo redakcijos 41 straipsnio 1 dalies 3 punktas numatė naują grupę sporto pasiekimų, kuriuos iškovoję sportininkai turi teisę gauti rentą, ir taip praplėtė buvusių sportininkų, turinčių teisę gauti rentą, ratą. Būtent toks punktas ir suteikė teisę nuo 2010 m. sausio 1 d. mokėti rentas už sporto rezultatus, pasiektus iki 1990 m. kovo 11 d. rungtyje, kuri į olimpinių žaidynių programą buvo įtraukta jau po rezultato pasiekimo. Pareiškėjos pateikė prašymus skirti rentą nuo 2010 m. sausio 1 d. ir sprendimai dėl šių prašymų bus priimti teisės aktų nustatyta tvarka ir terminais. Pažymėjo, jog pareiškėjos skundžia Departamento raštus, kuriais atsisakyta panaikinti Departamento priimtus individualius teisės aktus – 2009 m. kovo 24 d. įsakymus Nr. V-241 „Dėl rentos L. M.“, Nr. V-225 „Dėl rentos L. V.“, Nr. V-235 „Dėl rentos K. J. D.“. Tuo tarpu tokie individualūs teisės aktai nustatyta tvarka ir terminais nebuvo apskųsti ir yra galiojantys.

12II.

13Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu (b.l. 175–178) skundą atmetė kaip nepagrįstą.

14Nustatė, jog L. M. prašymas dėl rentos skyrimo Departamente gautas 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos irklavimo federacijos pažymoje dėl L. M. duomenų apie sporto pasiekimus nurodyta, jog ji yra atvirų Europos čempionatų, vykusių 1963, 1965 ir 1967 metais, moterų aštuonvietės įgulos nugalėtoja. Su tokiais sporto pasiekimais L. M. sieja savo teisę į rentos gavimą. Nurodė, kad moterų irklavimo aštuonvietė įgulos rungtis į olimpinių žaidynių programą įtraukta 1976 metais (ginčo dėl šios aplinkybės nėra). L. V. prašymas dėl rentos skyrimo Departamente gautas 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos krepšinio federacijos pažymoje dėl L. V. sporto pasiekimų nurodyta, jog ji, be kitų laimėjimų, 1971 metais yra tapusi ir pasaulio moterų krepšinio čempione. Su tokiu sporto pasiekimu L. V. sieja savo teisę į rentos gavimą. Tuo tarpu moterų krepšinio rungtis į olimpinių žaidynių programą įtraukta 1976 metais (ginčo dėl šios aplinkybės nėra). K. J. D. prašymas dėl rentos skyrimo Departamente gautas 2009 m. sausio 5 d. Lietuvos krepšinio federacijos pažymoje dėl K. J. D. sporto pasiekimų nurodyta, jog ji, be kitų laimėjimų, 1959 metais yra tapusi pasaulio moterų krepšinio čempione, o 1960 ir 1962 metais yra tapusi Europos moterų krepšinio čempione. Su tokiais sporto pasiekimais K. J. D. sieja savo teisę į rentos gavimą. Moterų krepšinio rungtis į olimpinių žaidynių programą įtraukta 1976 metais (ginčo dėl šios aplinkybės nėra). Nurodė, kad dėl pareiškėjų prašymų skirti rentas buvo priimti Departamento generalinio direktoriaus įsakymai bei Departamento direktoriaus pavaduotojo, atliekančio generalinio direktoriaus funkcijas, sprendimai. Skundžiami įsakymai ir sprendimai pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis ir iš esmės atitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatas. Pabrėžė, jog apskundimo tvarkos nenurodymas nagrinėjamu atveju nebuvo kliūtimi įsakymus, sprendimus apskųsti teismui, tokia aplinkybė nėra reikšminga, sprendžiant ginčą. Pažymėjo, jog pareiškėjos mano, kad teisę gauti rentą įgijo vadovaujantis Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatomis, t. y. kaip pasiekusios rezultatą – olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionės. Įvertinęs Įstatymo 41 straipsnio bei Aprašo 3.1.2 punkto nuostatas, padarė išvadą, kad pareiškėjų teiginys, jog nesvarbu, ar rezultato pasiekimo metu rungtis, kurioje buvo pasiektas sporto rezultatas, buvo olimpine ar ne, svarbiausia, kad, svarstant dokumentus dėl rentos skyrimo, rungtis, kurioje buvo pasiektas sporto rezultatas, būtų olimpine rungtimi, yra nepagrįstas. Nurodė, jog ta aplinkybė, kad svarbiausia yra tai, jog, svarstant dokumentus dėl rentos skyrimo, rungtis, kurioje buvo pasiektas sporto rezultatas, būtų olimpine rungtimi, Įstatyme, Apraše neaptarta, todėl toks pareiškėjų teiginys nėra teisingas. Teismas sutiko su atsakovo teiginiais, jog Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustato tris būtinas sąlygas pasiektam sporto rezultatui, suteikiančiam teisę gauti rentą. Sportininkas turi būti tapęs: olimpinės sporto šakos, olimpinės rungties, Europos ir (ar) pasaulio čempionu. Pažymėjo, kad pareiškėjos yra tapusios olimpinių sporto šakų neolimpinių rungčių pasaulio ir (ar) Europos čempionėmis, t. y. atitinka tik dvi iš trijų būtinų sąlygų, numatytų Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte. Pareiškėjų pasiekti sporto rezultatai (pagal rungtis ir datas) tuo metu nebuvo įvardijami olimpine rungtimi ir neatitiko sporto rezultatams keliamų kriterijų, numatytų Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

15III.

16Pareiškėjos L. M. ir L. V. pateikė apeliacinį skundą (b.l. 185–187), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, įpareigojantį Departamentą išmokėti joms rentas už 2009 metus (po 39 721,50 Lt) ir delspinigius už laiku neišmokėtas rentas už 2009 metus iki tokių rentų sumokėjimo joms dienos. Apeliacinis skundas iš dalies grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir skundas pirmosios instancijos teismui, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

171. Teigia, jog, Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant taip, kad joms renta nepriklauso, nes jų pasiekti sporto rezultatai pagal rungtis ir datas tuo metu nebuvo įvardinami olimpine rungtimi ir neatitiko sporto rezultatams nustatytų kriterijų, pratęsiamas ilgą laiką egzistavęs moterų diskriminavimas, kadangi būtent moterų irklavimo ir krepšinio rungtys į olimpinę programą buvo įtrauktos vėliau nei vyrų, nors moterų pasiekimai yra ne menkesni nei vyrų.

182. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įstatymo leidėjų valią, kad Įstatymo pakeitimų, numatančių rentas buvusiems sportininkams, tikslas yra užtikrinti garsiausių Lietuvos sportininkų, kurių pasiektas rezultatas buvo reikšmingas Lietuvai, teisę į socialinį aprūpinimą.

193. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jos buvo įtrauktos į Departamente sudarytų sportininkų, kuriems priklausys renta, sąrašą, pagal kurį Departamentui rentų mokėjimui buvo skirti asignavimai iš valstybės biudžeto. Taip pat teismas nepasisakė dėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad Departamentas skirtingai taiko Įstatymo nuostatas skirtingų asmenų atžvilgiu.

204. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl tos aplinkybės, kad L. M. prašymą dėl rentos skyrimo Departamentui pateikė 2008 m. gruodžio 23 d. Tuo tarpu teismo sprendime nurodyta, kad prašymas gautas tik 2009 m. sausio 5 d. Daro išvadą, jog Departamentas savavaliavo ir prašymo neregistravo net iki 2009 m. sausio 5 d., tokiu būdu užtikrindamas, kad bus sutaupytos lėšos. Be to, Departamentas po 2008 metų šv. Kalėdų nurodė, kad prašymai dėl rentų nebus priimami iki 2009 m. sausio 5 d. ir pareiškėjų prašymų nepriėmė ir neregistravo iki 2009 m. sausio 5 d.

21Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 194–198) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą iš esmės grindžiamas tokiais pačiais argumentais kaip ir atsiliepimas į skundą pirmosios instancijos teisme, papildomai pateikiami tokie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

221. Pažymi, jog, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 3 punktui, Departamentas paskyrė pareiškėjoms rentas ir jas moka nuo 2010 m. sausio 1 d.

232. Pabrėžia, jog niekada nesudarė ir niekam neteikė buvusių sportininkų, pretenduojančių gauti rentą, sąrašo, kurio pagrindu būtų tvirtinamas Departamento biudžetas. Be to, jam nėra žinoma, kad kuri nors kita institucija būtų tokį sąrašą sudarinėjusi. Net ir tuo atveju, jeigu toks sąrašas būtų sudarytas ar sudarinėjimas, tai nereikštų, kad teisę gauti rentą turi į tokį sąrašą įtraukti buvę sportininkai, neatsižvelgiant į Įstatymo 41 straipsnio nuostatas.

243. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, ir neturėjo pasisakyti dėl rentų skyrimo kitiems asmenims pagrįstumo bei gautų dokumentų registravimo Departamente, nes tokios aplinkybės nesusijusios su bylos nagrinėjimu iš esmės.

25Teisėjų kolegija

konstatuoja:

26IV.

27Apeliacinis skundas netenkintinas.

28Pareiškėjos kreipėsi skundu į teismą, siekdamos, kad joms būtų skirta renta, o Departamentas įpareigotas sumokėti joms rentą už 2009 metus.

29Sprendžiant kilusį ginčą, taikytinos Įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2010 m. sausio 1 d., 41 straipsnio 1 dalies 2 punktas (su kurio nuostatomis pareiškėjos sieja savo teisę gauti rentą ir atitinkamai Departamento pareigą joms paskirti rentą ir ją mokėti) nustatė, jog sportininkas, Lietuvos Respublikos pilietis, baigęs sportininko karjerą, nedalyvaujantis olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, turi teisę gauti 1,5 vidutinio darbo užmokesčio dydžio rentą per mėnesį, jeigu jis, inter alia, yra olimpinės sporto šakos olimpinės rungties Europos ir (ar) pasaulio čempionas.

30Kaip pagrįstai nurodė tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos teismas, minėtoje teisės normoje įvirtinta teisė gauti rentą, be kita ko, sietina su tokiomis pagrindinėmis sąlygomis – sportininkas turi būti olimpinės sporto šakos (1) olimpinės rungties (2) Europos ir (ar) pasaulio čempionas (3). Šiuo atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjos atitinka pirmą ir trečią reikalavimus, t. y. kad jos yra olimpinės sporto šakos Europos ir (ar) pasaulio čempionės, tačiau byloje neginčijamai nustatyta, kad tuo metu, kai pareiškėjos tapo čempionėmis, sporto šakos, kurias jos praktikavo, nebuvo olimpinėmis rungtimis.

31Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, sutinka tiek su pirmosios instancijos teismo, tiek ir Departamento padaryta išvada, jog pareiškėjos neatitiko tuo metu galiojusios Įstatymo redakcijos reikalavimų rentai gauti. Nustačius, jog rungtis, kurioje pareiškėjos tapo Europos ir (ar) pasaulio čempionėmis, tapimo čempionėmis metu nebuvo olimpine rungtimi, konstatuotina, jog pareiškėjos pagal iki 2010 m. sausio 1 d. galiojusią Įstatymo redakciją neturėjo teisės į rentą, todėl joms pagrįstai atsisakyta tokią rentą skirti.

32Pareiškėjos nepagrįstai teigia, jog teisė gauti rentą pagal minėtas Įstatymo nuostatas joms atsirado, nepaisant to, kad tapimo Europos ir (ar) pasaulio čempionėmis momentu jų rungtis nebuvo olimpine, o svarbiausia tai, kad, kreipiantis dėl rentos, tokia rungtis jau buvo olimpine. Minėti pareiškėjų teiginiai vertintini kaip nepagrįsti, o tokią išvadą patvirtina ir tai, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusioje Įstatymo 41 straipsnio redakcijoje buvo įtraukta nauja norma, pagal kurią sportininkas, Lietuvos Respublikos pilietis, baigęs sportininko karjerą, nedalyvaujantis olimpinėse žaidynėse, pasaulio ir Europos čempionatuose, turi teisę gauti 1,5 Statistikos departamento prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio rentą per mėnesį, jeigu jis, turėdamas Lietuvos Respublikos pilietybę ir atstovaudamas Lietuvos Respublikai, tapo arba iki šio įstatymo įsigaliojimo įgijo Lietuvos Respublikos pilietybę ir iki pilietybės įgijimo yra tapęs, inter alia, rungties, kuri iki rezultato pasiekimo buvo išbraukta iš olimpinių žaidynių programos arba įtraukta į ją po rezultato pasiekimo, pasaulio ar Europos čempionu iki 1990 m. kovo 11 d. Kitaip tariant, įstatymų leidėjas tokiu būdu praplėtė subjektų, galinčių gauti rentą, ratą, o bylos duomenimis, pakeitus teisės aktų nuostatas, pareiškėjoms suteikta renta. Tačiau anksčiau galiojusi Įstatymo redakcija tokių nuostatų neįtvirtino, todėl pareiškėjos pagal ją neturėjo teisės gauti rentą.

33Pareiškėjos nurodo, kad joms neskiriant rentos, yra diskriminuojamos moterys, nes atitinkamos moterų sporto šakos olimpinėmis rungtimis tapo vėliau nei atitinkamos vyrų kultivuojamos sporto šakos. Pabrėžtina, jog Įstatymo nuostata, su kuria pareiškėjos sieja savo teisę į rentos gavimą, yra vienoda tiek vyrams, tiek moterims, ir jos taikymas nėra diferencijuojamas, priklausomai nuo sportininko lyties, todėl minėti pareiškėjų teiginiai dėl diskriminacijos vertintini kaip nepagrįsti.

34Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju byloje ginčas kilo būtent dėl pareiškėjų teisės atitinkamu laikotarpiu gauti Įstatyme numatytą rentą, todėl kilusio ginčo išsprendimui neturi reikšmės pareiškėjų nurodytos aplinkybės, jog Departamentas kitiems sportininkams skirdamas rentą, teisės normas taikė skirtingai. Atitinkamai reikšmės šiuo atveju neturi ir byloje nėra vienareikšmiškai patvirtinta pareiškėjų nurodyta aplinkybė, kad jos buvo įtrauktos į Departamento sudarytą sąrašą rentai gauti. Net ir tuo atveju, jeigu tokia aplinkybė egzistuotų, ji savaime negalėtų turėti įtakos imperatyvių Įstatymo normų netaikymui pareiškėjų atžvilgiu. Teismo išvadoms taip pat negali turėti įtakos ir pareiškėjų nurodytos aplinkybės dėl prašymų rentai skirti pateikimo datos.

35Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus raštus, taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog jie iš esmės atitinka keliamus reikalavimus ir byloje nenustatytos aplinkybės, kurios sudarytų pagrindą tokius raštus naikinti. Kartu pastebėtina ir tai, jog įsakymai, kuriais nuspręsta pareiškėjoms neskirti rentos, yra teisės aktų nustatyta tvarka nenuginčyti, todėl galiojantys.

36Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus, įvertino faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

37Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

38pareiškėjų L. M. ir L. V. apeliacinio skundo netenkinti.

39Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą palikti nepakeistą.

40Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,... 3. dalyvaujant pareiškėjai L. V.,... 4. atsakovo atstovei Kornelijai Tiesnesytei,... 5. viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą... 6. Teisėjų kolegija... 7. I.... 8. Pareiškėjos L. M., L. V. ir K. 9. Nurodė, kad Departamentas 2009 m. lapkričio 20 d. sprendimu Nr. S-1713... 10. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į skundą (b.l. 36–39) prašė skundą... 11. Nurodė, kad skundžiamų sprendimų priėmimo metu galiojusias rentų... 12. II.... 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2010 m. balandžio 8 d. sprendimu... 14. Nustatė, jog L. M. prašymas dėl rentos skyrimo... 15. III.... 16. Pareiškėjos L. M. ir L. V. pateikė... 17. 1. Teigia, jog, Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2 punktą aiškinant taip, kad... 18. 2. Pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į įstatymo leidėjų valią,... 19. 3. Teismas nepasisakė dėl pareiškėjų nurodytos aplinkybės, kad jos buvo... 20. 4. Pirmosios instancijos teismas nepasisakė ir dėl tos aplinkybės, kad 21. Atsakovas Departamentas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b.l. 194–198)... 22. 1. Pažymi, jog, nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojus Įstatymo 41 straipsnio 1... 23. 2. Pabrėžia, jog niekada nesudarė ir niekam neteikė buvusių sportininkų,... 24. 3. Pirmosios instancijos teismas, priešingai nei teigiama apeliaciniame... 25. Teisėjų kolegija... 26. IV.... 27. Apeliacinis skundas netenkintinas.... 28. Pareiškėjos kreipėsi skundu į teismą, siekdamos, kad joms būtų skirta... 29. Sprendžiant kilusį ginčą, taikytinos Įstatymo redakcijos, galiojusios iki... 30. Kaip pagrįstai nurodė tiek Departamentas, tiek ir pirmosios instancijos... 31. Teisėjų kolegija, įvertinusi nurodytas Įstatymo 41 straipsnio 1 dalies 2... 32. Pareiškėjos nepagrįstai teigia, jog teisė gauti rentą pagal minėtas... 33. Pareiškėjos nurodo, kad joms neskiriant rentos, yra diskriminuojamos moterys,... 34. Pažymėtina ir tai, jog šiuo atveju byloje ginčas kilo būtent dėl... 35. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamus raštus, taip pat sutinka su... 36. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog pirmosios instancijos... 37. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 38. pareiškėjų L. M. ir L. V.... 39. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą... 40. Nutartis neskundžiama....