Byla I-3079-142/2013
Dėl nutarimo dalies panaikinimo atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tūta“

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Broniaus Januškos, Margaritos Stambrauskaitės ir Halinos Zaikauskaitės (pirmininkaujanti kolegijai ir pranešėja), dalyvaujant pareiškėjos atstovui R. A., atsakovės atstovei Dainorai Anulytei, viešame teismo posėdyje išnagrinėjusi administracinę bylą pagal pareiškėjos UAB „LUKOIL BALTIJA“ skundą dėl nutarimo dalies panaikinimo atsakovei Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybai, trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Tūta“,

Nustatė

2Pareiškėja UAB „LUKOIL BALTIJA“ (toliau – Bendrovė, pareiškėja) padavė teismui skundą (b. l. 1–9), kuriame prašo panaikinti Lietuvos Respublikos konkurencijos tarybos (toliau – atsakovė, Konkurencijos taryba) 2013 m. kovo 25 d. nutarimą Nr. 2S-2, o jo nepanaikinimo atveju – sumažinti paskirtą baudą. Taip pat pareiškėja prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas (sumokėtą žyminį mokestį).

3Pareiškėja padavė teismui prašymą, kuriuo patikslino skundo reikalavimus (b. l. 67–68): prašo panaikinti Konkurencijos tarybos 2013 m. kovo 25 d. nutarimo Nr. 2S-2 dalį, kurioje pareiškėja pripažinta kalta dėl Reklamos įstatymo pažeidimų ir pareiškėjai skirta 20 000 Lt bauda, nepanaikinus nutarimo dalies – sumažinti paskirtą baudą. Taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

4Skunde paaiškina, kad priimdama skundžiamą nutarimą atsakovė neteisingai aiškino ir taikė Reklamos įstatymo nuostatas. Pareiškėja laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. degalinėse LUKOIL vykdė akciją „Sabonis 220“, kurios metu degalinės klientai už kiekvienus išleistus degalinėje 30 Lt gaudavo akcijos lipduką, o surinkę atitinkamą kiekį lipdukų galėjo įsigyti akcijos prekes sumažinta kaina: kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, kuprinę PROFESSIONAL, kuprinę LEISURE, Polo marškinėlius „Sabonis 220“, rankšluostį „Sabonis 220“ ir marškinėlius „Sabonis 220“. Akcijos sąlygose ir skleistoje reklamoje buvo nurodyta, kad „akcijos prekių kiekis ribotas“. Skundžiamame nutarime nustatyta, kokiomis priemonėmis ir būdais bei kur buvo skleidžiama reklama. Atsakovė nustatė, kad nuo 2012 m. liepos pirmų dienų buvo išparduotos visos kuprinės PROFESSIONAL su ratukais (1.600 vnt.), atsiradus prekių trūkumui, pareiškėja informavo apie tai vartotojus. Nuo 2012 m. liepos 18 d. akcija buvo sustabdyta, o nuo 2012 rugpjūčio 14 d. akcija buvo nutraukta, informuojant, kad prekes (rankšluosčius, polo marškinėlius ir marškinėlius) galima įsigyti iki 2012 rugpjūčio 31 d. Nutarime nurodyta, kokių veiksmų ėmėsi pareiškėja, siekdama užsakyti trūkstamas prekes, kokiu būdu nutraukė reklamos skelbimą. Atlikusi tyrimą atsakovė padarė išvadą, kad nepasibaigus akcijos laikotarpiui (t. y. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) pareiškėja pritrūko kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, todėl akcijos metu skleista reklama yra neteisinga ir pateikta klaidinančiu būdu. Pareiškėja nesutinka su išvada, kad reklama klaidinanti. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punktu, reklama gali būti pripažinta klaidinančia, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti reklamoje naudotų teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Pareiškėjos reklamuotą prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – buvo galima įsigyti nuo akcijos pradžios iki 2012 m. liepos 5 d. Tuo tarpu reklama, kurioje siūloma įsigyti visas akcijos prekes (įskaitant kuprinę PROFESSIONAL su ratukais), buvo transliuojama ne ilgiau kaip iki 2012 m. liepos 2 d. (internete – iki 2012 m. liepos 5 d.). Todėl reklamos skleidimo metu kuprinę PROFESSIONAL su ratukais buvo galima įsigyti reklamoje numatytomis sąlygomis. Pritrūkus prekių, reklamos turinys iš karto buvo pakeistas, o ši patikslinta reklama atsakovės tyrimo išvadose yra pripažinta kaip teisinga. Faktiniai duomenys patvirtina aplinkybę, kad kuprinė PROFESSIONAL su ratukais buvo reklamuojama tik tuo metu, kai ją iš tikrųjų buvo galima įsigyti. Pareiškėjos manymu, ši aplinkybė neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įvardintų klaidinančios reklamos požymių. Tokia reklama nėra klaidinanti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkto prasme. Vadovaujantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktais, reklama gali būti pripažinta klaidinančia, jeigu ji yra neišsami arba pateikiama tokiu būdu, kad vartotojas gali suvokti klaidinantį reklamos teiginį. Atsakovė nenustatė jokių reklamos požymių, leidžiančių teigti, kad skleista reklama buvo neišsami. Priešingai, visose skleistose reklamose buvo nurodoma, kad akcijos prekių kiekis yra ribotas, t. y. vartotojai aiškiai informuojami, kad reklamos subjektas negarantuoja besąlygiško reklamuojamų prekių pateikimo. Vidutinis vartotojas turėtų suvokti, kad tam tikros akcijos prekės gali pasibaigti anksčiau nei paskutinę akcijos dieną. Reklama buvo pateikiama tokiu būdu, kad joks vidutinis vartotojas negalėjo iš reklamos turinio suprasti, kad visų akcijos prekių neabejotinai bus galima įsigyti iki pat akcijos pabaigos. Vadinasi, ginčijama reklama neatitinka Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2, 3 punktų požymių, todėl šiuo pagrindu negali būti laikoma klaidinančia. Nepagrįstos atsakovės išvados, kad vartotojai, dalyvaujantys akcijoje, rinko akcijos lipdukus, tikėdamiesi įsigyti konkrečią akcijos prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, jiems praradus galimybę įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, buvo pažeisti vartotojų lūkesčiai ir interesai. Akcijos metu buvo parduodama ne viena konkreti reklamuojama prekė, o visa prekių grupė. Šios prekių grupės atskirų prekių buvo galima įsigyti iki pat akcijos pabaigos. Todėl negalima vienareikšmiškai teigti, kad vartotojų interesai buvo pažeisti vien todėl, kad ne visi vartotojai spėjo įsigyti kažkurią konkrečią prekę. Vertinant, ar buvo Reklamos įstatymo pažeidimas, būtina atsižvelgti ne į vieno konkretaus vartotojo elgseną, o į vidutinį vartotoją. Atsakovė nenurodė jokių aplinkybių ar įrodymų, leidžiančių daryti pagrįstą išvadą, kad vidutinio vartotojo lūkesčiai buvo susiję būtent su kuprinės PROFESSIONAL su ratukais įsigijimu. Priešingai, atsakovė nustatė, kad visų akcijos prekių pardavimo apimtys buvo pakankamai didelės. Vadinasi, vidutinis vartotojas tikėjosi įsigyti ne vienos konkrečios rūšies prekę (šiuo atveju – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais), o įvairių akcijos prekių. Tokia galimybė, t. y. galimybė įsigyti įvairių prekių, vartotojams buvo sudaryta, todėl laikytina, kad vidutinio vartotojo interesai nebuvo pažeisti. Net ir pritrūkus kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, vartotojai vis dar galėjo įsigyti kitų dviejų rūšių kuprinių. Vartotojams buvo pasiūlytos net trys prekės-substitutai. Akcijos prekės – kuprinės, nebuvo itin besiskiriančios savo naudingomis savybėmis. Ypač tai pažymėtina apie prekių – kuprinių PROFESSIONAL su ratukais ir kuprinių PROFESSIONAL panašumą. Šios prekės tenkina iš esmės tuos pačius vartotojų poreikius ir yra itin panašios pagal naudojimo paskirtį ir galimybes. Atsakovė konstatavo, kad tarp šių prekių „galima įžvelgti“ skirtumų. Akivaizdu, kad skirtumų „galima įžvelgti“ tarp visų skirtingos nomenklatūros prekių, tačiau siekiant nustatyti, ar tos prekės yra/gali būti viena kitos pakaitalai, būtina nustatyti esant esminių skirtumų. Atsakovė neįrodė, kad tarp kuprinės PROFESSIONAL ir kuprinės PROFESSIONAL su ratukais egzistuoja tokių skirtumų, kurie leistų teigti, kad šios prekės nėra viena kitos pakaitalai. Priešingai, atsakovė nustatė (nutarimo 10 pastraipa), kad šių dviejų prekių dauguma funkcinių savybių yra vienodos arba itin panašios. Laikytina, kad prekės, kurios tenkina iš esmės tokius pačius vartotojo poreikius, yra prekės-substitutai. Todėl akcijos metu pritrūkus vienos prekės, tačiau vartotojams sudarius galimybę įsigyti šios prekės substitutą, vartotojų interesai nėra pažeidžiami. Pareiškėja nesutinka ir su atsakovės išvadomis, kad pareiškėja galėjo užsakyti papildomą kiekį kuprinių PROFESSIONAL su ratukais ir pateikti vartotojams šias prekes daug vėliau nei numatyta akcijos pabaiga. Atsakovės manymu, tokie veiksmai atitiktų vartotojų lūkesčius. Vartotojų lūkesčius sudaro ne tik ketinimas įsigyti tam tikrą prekę, bet ir ketinimas ją įsigyti tam tikru laiku. Pareiškėjai vienašališkai ženkliai atidėjus prekės atsiėmimo terminą, vartotojo lūkesčiai būtų taip pat pažeisti. Be to, tokiu atveju vartotojai būtų suklaidinti dėl deklaruoto riboto akcijos prekių skaičiaus. Dar daugiau – pareiškėja tokiu atveju galėtų būti pripažinta kalta dėl nesąžiningos veiklos vartotojų atžvilgiu, kadangi skatintų vartotojus įsigyti prekes kiek galima anksčiau (dėl tariamai ribotos prekių pasiūlos), nors iš tikrųjų prekės būtų parduodamos visiems to pageidaujantiems vartotojams. Vertinant reklamos atitiktį Reklamos įstatymo reikalavimams, reikia nustatyti ne tai, ar reklama paveikė vieno konkretaus asmens elgseną, bet įvertinti, ar buvo paveikta vidutinio vartotojo ekonominė elgsena. Neužtenka teigti, kad tikėtinas reklamos poveikis buvo konkretaus vartotojo atžvilgiu (šiuo atveju – vartotojo, kuris ketino įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, atžvilgiu), tačiau būtina pagrįsti, kad toks tikėtinas poveikis galėjo būti vidutinio vartotojo atžvilgiu. Vidutinis vartotojas turi būti suvokiamas kaip vartotojas, kuris yra pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus, atsižvelgiant į socialinius, kultūrinius ir kalbinius veiksnius (Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalis). Tokia vidutinio vartotojo samprata atitinka ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo formuojamą praktiką, vidutinį vartotoją laikant pakankamai informuotu, protingai atidžiu ir apdairiu asmeniu (Europos Teisingumo Teismo 1998 m. liepos 16 d. sprendimas Gut Springenheide (C-210/96, Rink., p. 1-004657); Pirmosios instancijos teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. sprendimas Procter & Gamble prieš VRDT (T-l 18/00, Rink., p. 11-02731), taip pat ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (toliau – LVAT, 2008 m. liepos 3 d. nutartis byloje Nr. A556-997/2008). Neužtenka konstatuoti vien tariamai įmanomą vartotojų suklaidinimą – būtina konstatuoti vidutinio protingai atidaus ir apdairaus vartotojo suklaidinimo realią galimybę. Šio ginčo atveju, vidutinis protingai atidus ir apdairus vartotojas galėjo ir turėjo suprasti, kad pareiškėja garantuoja tik ribotą prekių kiekio pateikimą, todėl visa pareiškėjos skleista reklama (kurioje kaip tik ir buvo sąlyga „prekių skaičius ribotas“) bet kuriuo jos skleidimo metu negalėjo suklaidinti vidutinio vartotojo. Vidutinis vartotojas, dalyvavęs akcijoje, įsigijo vieną iš daugelio siūlytų prekių, tačiau nebūtinai kuprinę PROFESSIONAL su ratukais. Vadinasi, vidutiniam vartotojui reklama darė poveikį ne dėl siūlymo įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais, o dėl siūlymo įsigyti įvairių „Sabonis 220“ kolekcijos prekių. Pareiškėja daro išvadą, kad vidutinio vartotojo ekonominiam elgesiui vienodą įtaką būtų turėjusi ir reklama, kurioje nebūtų reklamuojama kuprinė PROFESSIONAL su ratukais, lygiai kaip ir reklama, kurioje ši prekė būtų nurodyta. Nustačius, kad kuprinės PROFESSIONAL su ratukais nurodymas reklamoje neturėjo jokio papildomo poveikio vidutiniam vartotojui, laikytina, kad vidutinis vartotojas šia reklama nebuvo ir negalėjo būti suklaidintas. Taip pat atkreipia dėmesį, kad akcijos prekes vartotojai galėjo įsigyti, išleidę degalinėje 450 Lt (pagal akcijos taisykles reikėjo surinkti 15 lipdukų, o vienas lipdukas duodamas už išleistus 30 Lt). Vidutinis vartotojas LUKOIL degalinių tinkle išleidžia apie 380 Lt per mėnesį (nutarimo 35 pastraipa). Todėl vidutiniam vartotojui reikiamam lipdukų kiekiui surinkti (tam, kad įsigytų akcijos prekę su nuolaida) užtenka maždaug 4–5 savaičių. Kuprinių PROFESSIONAL su ratukais pradėjo trūkti tik nuo 2012 m. liepos 6 d., t. y. praėjus beveik 7 savaitėm nuo akcijos pradžios. Atsižvelgiant į vidutines vieno vartotojo išlaidas LUKOIL degalinių tinkle, vidutinis vartotojas iki 2012 m. liepos 6 d. turėjo galimybę surinkti reikiamą lipdukų kiekį ir įsigyti bet kurią norimą prekę, įskaitant ir kuprinę PROFESSIONAL su ratukais. Tai tik dar kartą patvirtina, kad skleista reklama vidutiniam vartotojui neturėjo jokio klaidinančio poveikio ir vidutinis vartotojas turėjo realią galimybę pasinaudoti visais reklamoje nurodytais pasiūlymais. Atsakovės argumentas, kad kai kurie vartotojai akcijoje galėjo nuspręsti dalyvauti vėliau (ne nuo akcijos pradžios) ir tokiu būdu galėjo būti suklaidinti reklamos, yra atmestinas. Visų pirma, reklamos klaidinantis poveikis yra vertinamas ne pavienio vartotojo (su tik jam būdingais pirkimo įpročiais), o vidutinio vartotojo atžvilgiu. Nei pardavimų apimtys, nei kiti atsakovės surinkti įrodymai nepatvirtina, kad vidutinis vartotojas dalyvavo akcijoje daug vėliau nei akcijos pradžia. Antra, net jei vartotojas būtų nusprendęs pradėti dalyvauti akcijoje daug vėliau, tokiems vartotojams jau buvo aiškiai ir lengvai prieinama informacija apie prekių trūkumą. Trečia, žinodamas apie ribotą prekių pasiūlą vartotojas, pradėdamas dalyvauti akcijoje vėliau, sąmoningai suvokia ir prisiima tuo didesnę riziką negauti norimos prekės, kuo vėliau pradedama dalyvauti akcijoje. Todėl skleista reklama negalėjo suklaidinti nei tų vartotojų, kurie dalyvavo akcijoje nuo pat jos pradžios, nei tų, kurie pradėjo dalyvauti vėliau. Atsakovės argumentas, kad, pradėjus vartotojams skleisti patikslintą reklamą, akcijos knygutės nebuvo perspausdintos ir todėl jose pateikta informacija galėjo toliau klaidinti vartotojus, taip pat yra nepagrįstas. Ir Konkurencijos taryba, ir LVAT laikosi praktikos, kad skleidžiama reklama turi būti vertinama kaip visuma vartotojui perteikiamos informacijos, o ne pavieniai reklaminiai teiginiai. Vidutinis normaliai protingas vartotojas, matydamas informaciją apie pakeistas akcijos sąlygas, negalėjo suprasti (ir atitinkamai formuoti savo elgesį), kad informacija apie pakeistas akcijos sąlygas yra skleidžiama be jokio tikslo, o tikrosios akcijos sąlygos yra nurodytos anksčiau išduotoje akcijos knygutėje. Toks samprotavimas būtų visiškai nelogiškas ir nebūdingas vidutiniam normaliai protingam vartotojui. Atsakovės išvados, paremtos logiškai nemąstančio vidutinio vartotojo lūkesčiais, negali būti laikomos pagrįstomis. Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Kaltės forma gali pasireikšti tyčia arba neatsargumu. Atsakovė nustatė, kad pritrūkusi akcijos prekių pareiškėja ėmėsi aktyvių veiksmų papildomam prekių kiekiui užsakyti (tiek, kiek tai buvo objektyviai įmanoma, šios prekės ir buvo užsakytos bei pateiktos vartotojams). Be to, pritrūkusi kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, pareiškėja nedelsdama informavo apie tai vartotojus. Tai įrodo, kad vykdydama akciją pareiškėja ne tik nesiekė jokių žalingų pasekmių, bet priešingai – ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad tokių pasekmių neatsirastų. Taip pat pažymi, kad pareiškėjos vykdyta akcija yra skirta ne tiek degalų pardavimų skatinimui, kiek akcijos prekių pardavimų skatinimui. Kiekviena parduota akcijos prekė pareiškėjai sukuria tam tikrą pelną (komisinius nuo pardavimo kainos). Logiška yra manyti, kad pareiškėja suinteresuota parduoti maksimaliai daug visų akcijos prekių, todėl sąmoningas per mažo prekių kiekio pateikimas prekybai faktiškai yra neįmanomas, nes būtų priešingas pačios įmonės (pareiškėjo) interesams. Pareiškėja pažymi, kad kuprinės PROFESSIONAL su ratukais trūkumas atsirado ne dėl pareiškėjos sąmoningų veiksmų, o dėl netikėtos paklausos šiai prekei. Tokia didelė paklausa negalėjo būti protingai numatyta pradėjus skleisti reklamą ir šių aplinkybių pareiškėja negalėjo kontroliuoti. Netgi akcijos pradžioje kuprinės PROFESSIONAL su ratukais nebuvo pačios populiariausios prekės (nutarimo 25 pastraipa), todėl nebuvo jokių prielaidų prognozuoti staigų ir smarkų šios konkrečios prekės paklausos padidėjimą. Nėra jokio pagrindo teigti, kad pareiškėja numatė ar galėjo numatyti skleistos reklamos žalingas pasekmes ir todėl elgėsi neatsargiai. Atsakovė taip pat nesprendė klausimo, ar pareiškėja, nors ir nenumatė, tačiau galėjo numatyti žalingas skleistos reklamos pasekmės. Tokiam vertinimui yra būtina atsižvelgti, ar subjektas buvo tiek atidus ir rūpestingas, kiek būtų pagrįsta iš jo tikėtis. Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymas (2 straipsnio 9 dalis) ūkio subjekto profesinį atidumą apibrėžia kaip „specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartą, kurio pagrįstai galima tikėtis iš komercinės veiklos subjekto vartotojų atžvilgiu ir kuris atitinka sąžiningą praktiką rinkoje ir (arba) bendrą sąžiningumo principą šio subjekto veiklos srityje“. Todėl sprendžiant, ar pareiškėja galėjo numatyti žalingas skleistos reklamos pasekmes, būtina atsakyti į klausimus, ar ji atitiko specialiųjų įgūdžių ir rūpestingumo standartą, ar jos elgesys atitiko sąžiningą praktiką rinkoje, ar jos elgesys atitiko bendrą sąžiningumo principą. Pareiškėja turėjo specialiųjų įgūdžių planuojant pardavimų akcijas, tokias kaip ginčo reklamos atveju (nutarimo 21-24 pastraipos). Todėl pareiškėja suplanavo numatomus parduoti prekių kiekius rūpestingai, atsižvelgdama į turėtą patirtį. Tokie kiekiai turėjo užtikrinti pakankamus prekių likučius įprastomis veiklos sąlygomis. Pareiškėjos vykdyta akcija ir skleista reklama neturėjo jokių išskirtinių bruožų palyginus su kitų mažmeninės prekybos tinklų Lietuvos rinkoje vykdomomis akcijomis. Rinkoje yra įprasta, kad prekybininkai ne visais atvejais gali užtikrinti neribotą prekių ir paslaugų pasiūlą, ypatingai tuomet, kai prekių tiekimas vykdomas iš kitų šalių. Pareiškėja nei dirbtinai ribojo prekių pasiūlos, nei naudojo kokių nors neįprastų reklamos ar kitų skatinimo metodų, nei slėpė nuo vartotojų kokią nors svarbią informaciją. Pareiškėjo elgesys nebuvo niekuo išskirtinis palyginus su kitais panašiais rinkos dalyviais, todėl atitiko sąžiningą praktiką rinkoje. Pareiškėja nuo pat akcijos pradžios pateikė vartotojams informaciją apie tai, kad akcijos prekių kiekis yra ribotas. Vėliau, pritrūkus kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, vartotojai apie tai buvo nedelsiant informuoti, o reklamos su šia preke nutrauktos. Suplanuotas parduoti kuprinių PROFESSIONAL su ratukais kiekis (1.600 vnt.) buvo pakankamai didelis. Laikytina, kad sprendžiant dėl prekių kiekio pakankamumo, būtina atsižvelgti ne tik į laikotarpį, per kurį prekės buvo išparduotos, bet ir į pateiktą pardavimui šios prekės kiekį. Savaime suprantama, kad prekybininkas, reklamuodamas prekę patraukliomis įsigijimo sąlygomis (su nuolaida) ir pateikdamas pardavimui tik simbolinį tokios prekės kiekį, pritraukia lankytojus į savo prekybos vietas ir nepatiria didelių papildomų kaštų dėl tokios prekės pardavimo su nuolaida. Toks prekybininkas iš tikrųjų gali būti laikomas nesąžiningu. Tačiau, prekybininkas, kuris reklamuodamas prekę pateikia pardavimui pakankamai didelį šios prekės kiekį, negali būti laikomas piktnaudžiaujančiu vartotojų lūkesčiais. Objektyviai neegzistuoja jokių būdų ar metodų tiksliai apskaičiuoti būsimą prekės paklausą. Visada išlieka rizika dėl paklausos ir pasiūlos nesutapimo. Svarbu tik, kad ši rizika būtų protingai ir sąžiningai paskirstyta tarp pardavėjo ir vartotojo. Normaliomis rinkos sąlygomis pardavėjas visada prisiima riziką, kad tam tikra pasiūlytų prekių dalis bus neparduota. Savo ruožtu, pirkėjas prisiima riziką, kad prekių pasiūla bus nepakankama ir jis gali netekti galimybės įsigyti norimą prekę. Pareiškėjos nuomone, nagrinėjamos reklamos atveju ši rizika buvo protingai ir sąžiningai paskirstyta. Pasibaigus akcijai, liko neparduota beveik 6.500 vnt. įvairių prekių. Tai įrodo, kad reklamos skleidėjai iš tikrųjų prisiėmė realią riziką dėl neparduotų prekių likučių ir stengėsi, kad paklausa būtų maksimaliai patenkinta. Didelis pateiktas prekybai prekių kiekis, papildomi prekių užsakymai, dideli neparduotų prekių likučiai įrodo, kad pareiškėja elgėsi sąžiningai planuodama ir pateikdama akcijai skirtų prekių kiekius, todėl jos elgesys atitiko bendrą sąžiningumo principą. Todėl pareiškėja nelaikytina tiek neatsargia arba nerūpestinga, kad ji būtų pripažinta kalta dėl Reklamos įstatymo pažeidimo. Kadangi pareiškėjos veiksmuose nėra kaltės nei tyčios, nei neatsargumo forma, vadovaujantis Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalimi, pareiškėja negali būti laikoma atsakinga už skleistą galimai klaidinančią reklamą. Paaiškina dėl tariamo pažeidimo reikšmingumo. Teismui nusprendus, kad pareiškėja skleidė klaidinančią reklamą, yra pagrindas teigti, kad toks pažeidimas neturėjo ir negalėjo turėti didelės įtakos konkurencinei aplinkai, nesukėlė ir negalėjo sukelti realios žalos vartotojams, todėl toks pažeidimas turėtų būti įvertintas kaip mažareikšmis. Sprendžiant dėl reklamos trukmės ir masto, būtina atsižvelgti, kad reklamos trukmė buvo ženkliai sutrumpinta – pradėjus trūkti kuprinių PROFESSIONAL su ratukais, reklama iš viso buvo nutraukta. Todėl žinomai klaidinanti reklama nebuvo skleista jokiu laikotarpiu ir jokiomis reklamos priemonėmis. Atsakovė yra nustačiusi, kad, pritrūkus akcijos prekių, reklama buvo pakeista, o ši pakeista reklama neturėjo jokių klaidinančios reklamos požymių (nutarimo 31 pastraipa). Todėl nei iki prekių trūkumo atsiradimo, nei po to nebuvo skleidžiama jokios reklamos, kuri jos skleidimo metu būtų žinomai neteisinga. Atsižvelgiant į tai, kad žinomai klaidinanti reklama iš viso nebuvo skleidžiama, teoriškai įmanoma žala nebent tik pavienio vartotojo atžvilgiu, bet jokiu būdu ne vidutinio vartotojo atžvilgiu. Dėl tokio galimo poveikio pareiškėjos veiksmai negali būti vertinami daugiau nei mažareikšmiai. Skunde pareiškėja pasisako dėl sankcijos neadekvatumo. Atsakovė už tariamą Reklamos įstatymo pažeidimą skyrė pareiškėjai 20 000 Lt baudą. Reklamos įstatyme numatytos baudos maksimumo ir minimumo vidurkis yra 15 500 Lt. Atsakovė taip pat yra pripažinusi esant bent dvi pareiškėjos atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Galimo pažeidimo trukmė ir mastai buvo minimalūs. Tariamas pažeidimas nebuvo įvykdytas sąmoningai, siekiant naudos ar konkurencijos sąlygų iškraipymo, pareiškėjos elgesys vartotojų atžvilgiu visais reklamos sklaidos laikotarpiais buvo sąžiningas. Todėl nei tariamo pažeidimo pobūdis, nei trukmė ar mastai nebuvo tokie, kad pažeidimą pagrįstai būtų galima vertinti kaip sunkesnį nei vidutinį. Atsakovė taip pat nenustatė jokių atsakomybę sunkinančių aplinkybių, tačiau nustatė dvi atsakomybę lengvinančias aplinkybes. Atsižvelgiant į šiuos baudos parinkimo kriterijus, taip pat vadovaujantis proporcingumo ir teisingumo principais, laikytina, kad pareiškėjai skirtina bauda negalėjo būti didesnė nei 15 500 Lt. Atsakovė netinkamai taikė Reklamos įstatyme nustatytą baudos skaičiavimo būdą, iš esmės pažeidė proporcingumo bei teisingumo principus ir paskyrė pareiškėjai nepagrįstai didelę baudą.

5Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį tenkinti.

6Konkurencijos taryba atsiliepime (b. l. 72–80) su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo atmesti.

7Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų, kad skleista reklama nėra klaidinanti. Pareiškėja ir UAB „Tūta“ įvairiomis sklaidos priemonėmis nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. skleidė reklamą apie LUKOIL degalinėse vykdomą akciją, kurios metu vartotojai, surinkę 15 akcijos lipdukų, palankiomis sąlygomis galėjo įsigyti „Sabonis 220“ kelionių kolekciją, kurią sudarė kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais, kuprinė „PROFESSIONAL“, kuprinė „LEISURE“, „Polo“ marškinėliai „Sabonis 220“, rankšluostis „Sabonis 220“ bei marškinėliai „Sabonis 220“. Vieną akcijos lipduką vartotojai galėjo gauti, pirkdami degalų ar kitų prekių LUKOIL degalinėse už ne mažiau kaip 30 Lt. Akcijos sąlygose, kurios buvo skleidžiamos interneto tinklalapyje www.lukoil.lt ir akcijos „Sabonis 220“ knygutėse buvo nurodytas akcijos laikotarpis – nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d., taip pat sąlyga „prekių skaičius ribotas“. Nustatyta, kad dar neįpusėjus akcijai, t. y. nuo 2012 m. liepos 6 d., jau nebuvo galima įsigyti kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais. Vartotojas galėjo iš anksto numatyti, kuri prekė labiausiai atitinka jo poreikius, ir akcijoje nuspręsti dalyvauti būtent dėl konkrečios prekės, kaip nurodyta vartotojo skunde, jis akcijoje dalyvavo, norėdamas įsigyti kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais, tačiau surinkęs reikiamą lipdukų kiekį norimos prekės negavo. Todėl minėta reklama galėjo suklaidinti vartotoją dėl pateikto pasiūlymo įsigyti norimą ir jo poreikius atitinkančią prekę. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad skleista reklama nėra klaidinanti, nes kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais buvo reklamuojama tik tuo metu, kai ją iš tikrųjų buvo galima įsigyti, tuo tarpu atsiradus prekių trūkumui, reklama buvo pakeista. Skleista reklama pagal savo pobūdį yra specifinė, ji siejama su tęstiniais veiksmais, nukreiptais į ateitį – t. y. vartotojas turi rinkti akcijos lipdukus, kas, akivaizdu, gali užtrukti tam tikrą laiko tarpą, ir tik juos surinkęs gali įsigyti norimą prekę už mažesnę kainą. Vartotojas savo elgesį gali formuoti dar skleidžiant reklamą, kurioje nurodomos visos akcijos prekės, bet atsižvelgęs į ilgą akcijos trukmę (apie trys mėnesiai) dėl tam tikrų priežasčių (galbūt tik vėliau atsiras poreikis nuvykti į LUKOIL degalinę) priims sprendimą dalyvauti akcijoje ne nuo pirmų jos dienų. Todėl tuo metu, kai buvo pakeista reklama ir nurodoma, kad kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais nebėra prekyboje, vartotojai, norėdami įsigyti šią prekę su nuolaida, galėjo būti dar neįpusėję rinkti akcijos lipdukų. Taip pat svarbu įvertinti, jog kiekvienam vartotojui individualiai gali prireikti laiko surinkti akcijos lipdukus (vieni tai gali padaryti greičiau, kitiems gali prireikti daugiau laiko), tačiau vertinant akcijos trukmę vartotojai turėjo pagrįstą pagrindą manyti, kad akcijos organizatoriai gali užtikrinti pakankamą prekių kiekį ir kad norimos prekės nepritrūks akcijai dar neįpusėjus. Vartotojo lūkesčiai dėl konkrečios prekės – kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais – galėjo susiformuoti, kai reklamoje buvo nurodomos visos akcijos prekės, ir vykdyti reklamos sąlygas vartotojas galėjo dar iki reklamos pakeitimo, tačiau nesuspėti to padaryti, nes dar neįpusėjus akcijai šios prekės jau nebuvo prekyboje. Atsakovė remiasi LVAT 2011 m. lapkričio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-858-3030-11, kurioje pasisakyta, kad tai, jog reklama spaudoje, interneto tinklapiuose, radijo stotyje buvo skelbiama tik ribotą laiką, savaime nelemia, jog ji negalėjo daryti įtakos vartotojo elgesiui ir nustojus ją skleisti. Nagrinėjamu atveju, vartotojai buvo informuojami apie galimybę įsigyti „Sabonis 220“ akcijos prekių akcijos laikotarpiu, tačiau reklamos davėjas dar neįpusėjus akcijai pakeitė pasiūlymo sąlygas, taigi nesilaikė duoto pažado vartotojams bei galėjo juos suklaidinti. Atsakovė nesutinka, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos nurodyta sąlyga „prekių skaičius ribotas“ galėjo pašalinti vartotojų suklaidinimo galimybę. Įvertinus visą akcijos trukmę bei aplinkybę, kad akcijos lipdukus vartotojui gali prireikti surinkti per tam tikrą laiko tarpą, sąlyga „prekių skaičius ribotas“ nėra pakankama, kad vartotojas galėtų manyti, jog prekių gali pritrūkti akcijai dar neįpusėjus. Reklamos davėjas negali būti atleistas nuo atsakomybės vien todėl, kad nurodė sąlygą „prekių skaičius ribotas“. Tokiu atveju vartotojas visada rizikuotų dalyvauti tokio pobūdžio akcijose, kadangi reklamos davėjas bet kuriuo reklamos skleidimo momentu (net akcijos pradžioje ar jai neįpusėjus) galėtų pasinaudoti minėta išlyga ir tokiu būdu išvengti atsakomybės bei nesuteikti vartotojui reklamuotos prekės ar paslaugos. Atsižvelgiant į tai, kad Reklamos įstatymas gina vartotojų interesus, bent protingą laiko tarpą reklamos davėjas turi užtikrinti vartotojo lūkesčius gauti norimą prekę. Be to, vartotojas apskritai negali numatyti, kiek akcija yra paklausi, atitinkamai negali žinoti, kada prekių gali pritrūkti, ir gali tikėtis, jog jų bus ilgesnį laiko tarpą. Todėl vien sąlygos pateikimas „prekių skaičius ribotas“ nėra pakankamas vartotojų suklaidinimui išvengti, atitinkamai negalima reikalauti iš vartotojo nuspėti, kad akcijai dar neįpusėjus prekių jau gali nebūti. Atsakovė remiasi LVAT 2008 m. liepos 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-997/2008, kurioje pažymėta, kad protingai atidus ir apdairus vartotojas neturėtų būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju, ir teigia, ši taisyklė turėtų būti taikoma ir nagrinėjamu atveju. Vartotojas negali būti tapatinamas su įtariu vartotoju, kuris nuo pat akcijos pradžios būtų priverstas abejoti, tikrinti, ar tikrai gaus norimą prekę, tokiu atveju, jo, kaip vartotojo, lūkesčiai būtų pažeisti. Todėl Konkurencijos taryba pagrįstai pripažino pareiškėjos skleistą reklamą neteisinga, todėl klaidinančia bei galėjusia paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su vartotojų lūkesčiais ir galimo jų intereso pažeidimo. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad akcijoje dalyvauti vartotojo negalėjo paskatinti konkreti prekė. Iš vartotojo skundo matyti, kad vartotojas rinko lipdukus būtent dėl kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais, negalima paneigti, kad buvo ir daugiau vartotojų, kurie rinko lipdukus būtent dėl šios prekės. Konkurencijos taryba sutinka su pareiškėja, kad vartotojas turėjo galimybę pasirinkti tarp keleto akcijos prekių, tačiau, kaip nustatė atsakovė, šios prekės nebuvo identiškos. Palyginus, pareiškėjos teigimu, panašias prekes kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais ir kuprinę „PROFESSIONAL“, matyti, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais turėjo teleskopinę rankeną bei ratukus, kurių neturėjo kuprinė „PROFESSIONAL“. Iš esmės kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais vartotojams galėjo asocijuotis su lagaminu, taigi vartotojai, kuriems reikėjo lagamino, galėjo išsirinkti būtent šią prekę ir kitos prekės jų galėjo nedominti ar būti nereikalingos. Be to, skyrėsi reklamoje nurodytų prekių kainos, tai jau rodo, kad prekės gali būti nelaikomos substitutais. Kita vertus, jeigu reklamos davėjas pateikia pasiūlymą dėl įvairių akcijos prekių ir nurodo jas visas, vartotojas turi turėti galimybę gauti norimą ir išsirinktą prekę. Negalima sutikti, jog bet kuri kita prekė atstos vartotojui prekę, dėl kurios jis rinko akcijos lipdukus. Akivaizdu, kad vartotojas kuprinę gali jau turėti ir gali siekti (rinkti lipdukus) būtent kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais, kuri savo funkciniu požiūriu nėra lygiavertė kuprinės atmaina, kai kuriems vartotojams ji gali atrodyti pranašesnė, patogesnė. Konkurencijos taryba neteigia, jog visi vartotojai siekė įsigyti būtent kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais, tačiau tie vartotojai, kurie rinko akcijos lipdukus būtent dėl minėtos kuprinės, o kad tokių buvo, matyti ir iš vartotojo skundo bei pirkimo masto, ir dar neįpusėjus akcijai jos negavo, akivaizdu, kad galėjo būti suklaidinti. Šios prekės nebuvo prekyboje dar neįpusėjus akcijai. Jeigu Konkurencijos taryba būtų nustačiusi, jog vartotojai dar neįpusėjus akcijai būtų negalėję įsigyti ir kitų prekių, dėl kurių taip pat galėjo rinkti lipdukus, akivaizdu, kad ir kitų prekių trūkumas galėjo suklaidinti vartotojus, tačiau tokių aplinkybių Konkurencijos taryba nenustatė. Atsakovė sutinka su pareiškėjos argumentais, kad laikotarpis, kada vartotojas gauna prekę, taip pat yra reikšmingas, tačiau, atsakovės nuomone, papildomų prekių užsakymas būtų sukėlęs mažiau žalos vartotojams, t. y. norintys gauti prekę vartotojai ją būtų gavę vėliau, bet bent jau būtų gavę, negu apskritai nesiėmimas veiksmų vartotojo lūkesčiams užtikrinti. Konkurencijos taryba neteigia, kad reklamos davėjas šių veiksmų turėjo imtis visų vartotojų atžvilgiu, nepriklausomai nuo to, kuriuo metu vartotojui prireiks konkrečios prekės (pavyzdžiui, vartotojas, kuris kreipėsi dėl kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais akcijos pabaigoje). Tačiau tokių veiksmų buvo galima imtis tų vartotojų atžvilgiu, kurie kreipėsi dėl konkrečios prekės dar neįpusėjus akcijai, tačiau jos negavo, t. y. vartotojų, kurie pradėjo rinkti lipdukus dar kai buvo skleidžiama reklama dėl visų akcijos prekių, tačiau pateikė prašymą dėl kuprinės „PROFESSIONAL“ su ratukais, kai šios prekės jau nebuvo. Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų, susijusių su poveikiu vartotojų ekonominiam elgesiu. Vartotojas reklamoje matė įvairias akcijos prekes, kurios tam tikromis savybėmis skyrėsi viena kitos, taigi reklamos davėjas siūlė vartotojams įsigyti skirtingas prekes. Akivaizdu, kad pamatęs „Sabonis 220“ kolekciją vartotojas galėjo išsirinkti labiausiai jo poreikius atitinkančią prekę ir nuspręsti akcijoje dalyvauti ir rinkti lipdukus (atitinkamai vykti būtent į LUKOIL degalines ir pirkti prekių ne mažiau kaip už 30 Lt) būtent dėl konkrečios įsigyti norimos prekės. Vartotojui gali būti neaktualios kitos reklamoje nurodytos prekės, pavyzdžiui, jis gali turėti panašių prekių. Taigi jos gali būti nepakeičiamos su ta preke, kurią jis jau akcijos pradžioje yra išsirinkęs. Akcijos specifika nagrinėjamu atveju yra tokia, jog vartotojui siūloma pasirinkti norimą prekę iš „Sabonis 220“ kolekcijos (prekės ir vaizdu pateikiamos, ir tekstine informacija apibūdinamos) ir nėra pagrindo teigti, jog turi vienodą įtaką vartotojo pasirinkimui. Nesutinka, kad kuprinės PROFESSIONAL su ratukais nurodymas reklamoje neturėjo jokio papildomo poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui. Vien jau tai, kad reklamoje ši prekė nurodyta (atitinkamai ją taip pat buvo galima įsigyti su nuolaida), galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Jeigu reklamos davėjas nebūtų norėjęs skatinti ir šios prekės įsigijimo, tuomet akivaizdu, jis jos reklamoje apskritai nebūtų nurodęs arba būtų pateikęs abstrakčią informaciją apie „Sabonis 220“ kolekcijos prekes, jų neįvardinęs ir nenurodęs vaizdu bei jų neaprašęs. Tuo tarpu, kai kiekviena prekė buvo aiškiai identifikuota, akivaizdu, kad vartotojas turėjo ir galėjo pasirinkti labiausiai jo poreikius atitinkančią prekę. Pareiškėja tapatina vidutinį LUKOIL pirkėją su vidutiniu reklamos vartotoju, kaip jis suvokiamas Reklamos įstatymo prasme. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, paaiškina, kad reikia atsižvelgti ne į vidutinio LUKOIL pirkėjo išlaidas per mėnesį, o į vidutinį reklamos vartotoją bei jo ekonominį elgesį. Vidutinis reklamos vartotojas gali formuoti savo ekonominį elgesį akcijos pradžioje, tačiau nuspręsti dalyvauti akcijoje vėliau, ypač atsižvelgęs į aplinkybę, kad, kaip buvo nurodyta akcijos sąlygose, akcija turėjo vykti apie tris mėnesius. Reklamos davėjas numatydamas, kokias sąlygas turi įvykdyti vartotojas (apsipirkti LUKOIL degalinėse ne mažiau kaip už 30 Lt, kad gautų vieną akcijos lipduką), ir numatydamas pakankamai ilgą akcijos trukmę negali reikalauti iš vartotojo numatyti, kad vis dėlto terminas prekei įsigyti bus daug trumpesnis, t. y. ne apytiksliai trys mėnesiai, bet tik 6 savaitės, ir kad vartotojas turi spėti per šį laiką įvykdyti akcijos sąlygas. Vartotojas nebūtinai akcijos sąlygas suvoks taip, kaip nurodo pareiškėja – t. y. kad nuo pirmų akcijos dienų jis jau turi pradėti rinkti lipdukus ir manyti, kad, jeigu juos pradės rinkti vėliau, prekės nebegaus, priešingai, vartotojas, matydamas ilgą akcijos trukmę, tikisi, jog prekių bus pakankamai net ir esant sąlygai „prekių kiekis ribotas“. Iš vartotojo skundo matyti, kad jis tikėjosi, jog įvykdęs akcijos sąlygas, prekę galės įsigyti. Jeigu vartotojas jau nuo pat akcijos pradžios nesijaustų tikras, kad bent protingą laiką jam bus užtikrinta galimybė gauti prekę, jam apskritai neapsimokėtų vykdyti akcijos sąlygų. Nesutinka, kad laikotarpis, kai buvo galima spėti įsigyti kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – apytiksliai 6 savaitės, palyginus su visa akcijos trukme – apie trys mėnesiai, buvo protingas, nes jis nesudarė net pusės akcijos laiko. Be to, vartotojas per reklamos sklaidos priemones nebuvo informuotas, kad tik dalyvaujantiems nuo pirmų akcijos dienų yra galimybė gauti norimą prekę, todėl visiškai nepagrįsti pareiškėjos argumentai, kad vartotojas tai turėjo suvokti ir skubėti kuo greičiau rinkti akcijos lipdukus. Kita vertus, ir tie vartotojai, kurie rinko akcijos lipdukus dar skleidžiant reklamą apie visas akcijos prekes, bet negavo kuprinės PROFESSIONAL su ratukais, pradėjo akcijoje dalyvauti pakankamai anksti, dar neįpusėjus akcijai, todėl nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad šie vartotojai per vėlai nusprendė dalyvauti akcijoje ir turėjo įvertinti riziką, kad prekės jau galėjo nebūti. Atsakovės nuomone, vartotojas, matydamas sąlygą „prekių kiekis ribotas“, gali įvertinti riziką, kad dalyvaudamas akcijoje jos pabaigoje, konkrečios prekės gali ir negauti, tačiau reikalavimas vartotojui vertinti riziką, kad prekės jis negali gauti jos pradžioje ar neįpusėjus akcijai, yra neadekvatus ir nepagrįstas bei nesuderinamas su Reklamos įstatymo nuostatomis, kurios gina vartotojų interesus. Nesutinka su pareiškėjos argumentais dėl akcijos knygučių. Kiekviena reklamos sklaidos priemonė yra vertinama atskirai, t. y. nesiejant vienoje reklamos sklaidos priemonėje pateiktos informacijos su kitoje reklamos sklaidos priemonėje pateikta informacija. Tai pažymėjo LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010. Atitinkamai vartotojas, gavęs akcijos knygutę, kurioje nėra jokių pakeitimų (pavyzdžiui, nėra išbraukta prekė, kurios jau nėra prekyboje, arba užklijuotas atitinkamas užrašas, kurios akcijos prekės negalima įsigyti), gali susidaryti nuomonę, kad ir toliau galima pasinaudoti akcijos pasiūlymu bei įsigyti visas akcijos prekes, todėl net ir esant pakeistoms akcijos sąlygoms, akcijos knygutėje skleista reklama ir toliau galėjo klaidinti vartotojus dėl pateikto pasiūlymo, ypač kai akcijos knygutę pamatė visi vartotojai, nusprendę dalyvauti akcijoje, nes būtent joje reikėjo klijuoti lipdukus. Tuo tarpu reklamų, skleistų kitomis sklaidos priemonėmis, jie galėjo nematyti ar nepastebėti. Visos šios aplinkybės rodo, kad pareiškėjos argumentai, jog skleista reklama neturėjo įtakos vartotojo elgsenai arba kad vartotojas turėjo suvokti, jog tik dalyvaudamas nuo pirmų akcijos dienų, gali gauti norimą prekę, yra nepagrįsti. Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų, kad ji negali būti atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą. Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį, reklamos davėjas atsako už klaidinančios ir neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą, jeigu jis neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Pagal Reklamos įstatymą, reklamos davėjo kaltė preziumuojama. Kad pareiškėja yra reklamos davėja, bendrovė patvirtino tyrimo metu. Atsakovė remiasi LVAT 2011 m. vasario 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-444-391-11. Paaiškina, kad priešingai nei teigia pareiškėja, reklamos davėjas laikomas atsakingas už klaidinančios reklamos skleidimą, jeigu nepateikė reklamos teisingumą pagrindžiančių įrodymų, tuo tarpu kaltės formos nustatymas, vertinant reklamos davėjo atsakomybę, nėra reikšmingas. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė reklamos teiginių teisingumą pagrindžiančių įrodymų, todėl laikoma atsakinga už skleistą reklamą. Tai, kad, kaip nurodo pareiškėja, buvo imtasi aktyvių veiksmų, siekiant informuoti vartotojus apie pasikeitusias akcijos sąlygas, Konkurencijos taryba pripažino kaip atsakomybę lengvinančią aplinkybę. Nors, pareiškėjos teigimu, nebuvo galima numatyti išaugusios kuprinės PROFESSIONAL su ratukais paklausos ir pareiškėja negalėjo šios aplinkybės kontroliuoti, tačiau tai neatleidžia reklamos davėjo nuo atsakomybės. Konkurencijos taryba yra pažymėjusi, kad jei reklamos davėjas savo rizika skleidžia reklamą, kurios teisingumo dėl kokių nors subjektyvių ar objektyvių priežasčių įrodyti negalima, tokios aplinkybės negali panaikinti ūkio subjekto atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėja nepateikė duomenų, kurie patvirtintų, jog buvo pasirengta esant poreikiui užtikrinti pakankamą prekių kiekį, o ne tik iš anksto nustatytą prekių kiekį. Nagrinėjama reklama vertinama pagal Reklamos įstatymą ir jame įtvirtintas nuostatas, todėl šiuo nagrinėjamu atveju nėra susijusi su Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo nuostatomis. Todėl Konkurencijos taryba neturėjo pareigos vertinti, ar pareiškėja galėjo numatyti skleistos reklamos žalingas pasekmes. Svarbu tai, kad reklamos davėjo pareiga neklaidinti vartotojo, tuo tarpu nustačius vartotojo suklaidinimo galimybę, neturi reikšmės, ar reklamos davėjas galėjo tai iš anksto numatyti, ar ne. Tuo labiau, reklamos davėjas neužsakė papildomo kuprinių PROFESSIONAL su ratukais kiekio, nors ir nebuvo objektyvių kliūčių tą padaryti. Nors pareiškėja nurodo, kad visada išlieka rizika dėl paklausos ir pasiūlos nesutapimo, tačiau reklamos davėjas turėjo būti pasirengęs reaguoti į minėtus neatitikimus tarp pasiūlos ir paklausos, kad išvengtų vartotojų suklaidinimo dėl skleistos reklamos ar bent jau užtikrintų vartotojų lūkesčius nustojus ją skleisti. Pareiškėjos teigimu, normaliomis rinkos sąlygomis pardavėjas visada prisiima riziką, kad tam tikra pasiūlytų prekių dalis bus neparduota. Savo ruožtu pirkėjas prisiima riziką, kad prekių pasiūla bus nepakankama ir jis gali netekti galimybės įsigyti norimą prekę. Iš esmės pareiškėja pateikia argumentus, kurie gali būti taikomi verslininkų tarpusavio santykiams, tačiau reklamos skleidimo atveju, ypač kai reklamoje pateikiamas tam tikras pasiūlymas ir vartotojas susiformuoja tam tikrą lūkestį, minėti standartai negali būti taikomi. Reklamos vartotojas laikoma silpnesne šalimi, lyginant su verslininku, todėl jo interesai yra saugomi ir ginami atskirų teisės aktų, pavyzdžiui, Reklamos įstatymo. Konkurencijos taryba neneigia, jog tam tikrais atvejais vartotojas turi įvertinti riziką, tačiau konkrečiu nagrinėjamu atveju tokia pareiga vartotojui negali būti nustatoma jau akcijos pradžioje. Tai, kad kiti prekių kiekiai liko neparduoti, savaime nepašalina reklamos davėjo atsakomybės, nes vartotojai galėjo būti suklaidinti būtent dėl prekės, kurios pritrūko akcijos metu ir kurios vėliau jau nebuvo galima įsigyti. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju reklamos davėjo kaltės forma neturi įtakos Reklamos įstatymo pažeidimui konstatuoti, pareiškėja kaip reklamos davėja laikytina atsakinga už klaidinančios reklamos skleidimą. Paaiškina dėl pažeidimo mažareikšmiškumo ir pareiškėjai paskirtos baudos proporcingumo. Dėl žalos vartotojams pažymi, kad buvo vartotojo skundas. LVAT 2008 m. gruodžio 11 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-502-1884/2008 yra nurodęs, kad vartotojo skundas yra pagrindas laikyti, kad reklama sukėlė tam tikras pasekmes. Kita vertus, kaip konstatavo LVAT 2010 m. spalio 11 d. nutartyje administracinėje byloje A858-1235/2010, konstatuojant, kad reklama yra klaidinanti, nėra būtina įrodyti, kad buvo realiai paveikti vartotojai, nes tokia įrodinėjimo pareiga nepagrįstai apsunkintų Konkurencijos tarybos funkcijų vykdymą, neleistų nustatyti tinkamos pusiausvyros tarp vartotojų ir ūkio subjektų interesų, iškreiptų vartotojų teisių apsaugos sistemos prasmę bei tikslus. Tuo tarpu Konkurencijos taryba įrodė, jog skleista reklama galėjo bei faktiškai buvo suklaidinti vartotojai. Dėl kitų baudos skyrimui reikšmingų aplinkybių pažymi, kad nustatyta, jog reklamos trukmė laikytina labai ilga, o mastas didelis, nes reklama skleista įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. interneto tinklalapyje www.lukoil.lt; degalinių teritorijoje (plakatai degalinėse – 109 vienetų per tinklą); prekių išdėstymas degalinių viduje (išdėstymas buvo devyniasdešimtyje degalinių bei virš prekių išdėstymo buvo pakabinti reklaminiai plakatai); degalinių teritorijoje (plakatai degalinės lauke šalia kuro distributorių – 1000 vienetų per tinklą); interneto tinklalapiuose: alytausgidas.lt, basketnews.lt, diena.lt, efutbolas.lt, eurobasket.lt, eurofootball.lt, f-1.lt, formule1.lt, internetozinios.lt, kauno.diena.lt, krepšininkas.net, lrt.lt, sekunde.lt, sportosavaite.lt, tax.lt, valstybes-zinios.lt, ve.lt, verslobanga.lt, zebra.lt bei lrytas.lt; akcijos „Sabonis 220“ knygutėse; degalinių teritorijoje (kabokšliai ant kuro pistoletų); degalinių teritorijoje (virš prekių išdėstymo buvo pakabinti reklaminiai plakatai – 107 vienetai per tinklą). Nors kai kuriose sklaidos priemonėse reklama buvo pakeista, tačiau akcijos knygutėse ši reklama buvo skleista iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. Atsižvelgta į aplinkybę, kad vykdyta akcija skatino vartotojus pirkti „LUKOIL“ degalinėse tam tikrą laiko tarpą, kas galėjo turėti įtakos ir kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti. Dėl visų šių aplinkybių pažeidimas negali būti laikomas mažareikšmiu. Nesutinka su pareiškėjos argumentais, kad nei tariamo pažeidimo pobūdis, nei trukmė ar mastas nebuvo tokie, kad pažeidimą pagrįstai būtų galima vertinti kaip sunkesnį nei vidutinį, be to buvo nustatytos dvi lengvinančios aplinkybės, todėl paskirta bauda negalėjo būti didesnė nei 15 500 Lt. Remiasi LVAT 2005 m. lapkričio 25 d. nutartyje administracinėje byloje Nr.A4-825-2005 esančiu aiškinimu, kad „įstatymo leidėjas, nustatydamas baudos ribas (maksimalią ir minimalią) ir apibrėždamas aplinkybes, į kurias būtina atsižvelgti skiriant baudą, tuo suteikė Konkurencijos tarybai teisę veikti savo nuožiūra ir pačiai parinkti baudos, atitinkančios pažeidimus, dydį“. Pagal Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalį, sankcija reklaminės veiklos subjektams už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos skleidimą gali būti skiriama nuo 1000 Lt iki 30 000 Lt. Atsižvelgus į nustatytos aplinkybės specifiškumą (pavyzdžiui, koks pažeidimo pobūdis, kiek ilgai tęsėsi pažeidimas, kiek jis plačiai paplitęs, kiek nustatyta lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių), bauda gali būti diferencijuojama, atitinkamai didėti arba mažėti. Tokios aplinkybės, kaip labai ilga reklamos skleidimo trukmė bei didelis mastas, didina reklamos davėjo atsakomybę, atitinkamai bauda nuo jos vidurkio didėja. Be to, skiriant baudą atsižvelgta, jog gautas vartotojos skundas bei skleista reklama galėjo turėti įtakos ir kitiems UAB „LUKOIL BALTIJA“ konkurentams. Tuo tarpu nustatytos dvi lengvinančios aplinkybės, ypač kai žala buvo atlyginta tik vieno vartotojo atžvilgiu, negali žymiai atsverti kitų reklamos davėjo atsakomybę didinančių aplinkybių. Daro išvadą, kad Konkurencijos taryba, neperžengdama diskrecijos ribų, tinkamai įvertino baudos nustatymui reikšmingas aplinkybes ir skyrė pareiškėjai už klaidinančios reklamos skleidimą pagrįstą ir teisėtą 20 000 Lt baudą. Todėl Konkurencijos tarybos nutarimas yra pagrįstas ir teisėtas. Paaiškina, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės dėl trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tūta“, susijusios su šalių tarpusavio sutartiniais santykiais, tačiau neturi įtakos Reklamos įstatymo pažeidimo vertinimui ir atsakomybės nustatymui. Ir pareiškėja, ir UAB „Tūta“ pripažino, kad yra skleistos reklamos davėjos. Bendrovės tyrimo metu nepateikė įrodymų dėl atsakomybės pasidalijimo vykdant akciją (Konkurencijos tarybai nėra žinoma pareiškėjos nurodyta prekių pirkimo–pardavimo sutartis) ir viso tyrimo metu bei bylos nagrinėjimo metu teigė, jog kartu vykdė akciją. Todėl Konkurencijos taryba, vadovaudamasi tyrimo metu surinktais įrodymais, pagrįstai konstatavo, kad už klaidinančios reklamos skleidimą yra atsakingos pareiškėja ir UAB „Tūta“.

8Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo netenkinti.

9Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tūta“ atstovas teismo posėdyje nedalyvavo. Gautas prašymas nagrinėti bylą nedalyvaujant trečiojo suinteresuoto asmens atstovui.

10Skundas atmetamas.

11Ginčas yra dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. kovo 25 d. nutarimo „Dėl degalinėse Lukoil vykdytos akcijos „Sabonis 220“ reklamos atitikties Lietuvos Respublikos reklamos įstatymo reikalavimams“ Nr. 2S-2 teisėtumo ir pagrįstumo apskritai ir dėl šiuo nutarimu pareiškėjai paskirtos 20 000 Lt baudos teisėtumo ir pagrįstumo.

12Nutarime konstatuojama, kad pareiškėja pažeidė Reklamos įstatymo 5 straipsnio reikalavimus (taip pat šiuos reikalavimus pažeidė UAB „Tūta“). Nutarimo nutariamosios dalies 1 punkte (trijuose papunkčiuose) nurodyta, kokiais laikotarpiais, kokiomis priemonėmis ir kokio pobūdžio reklama buvo skleidžiama, kuri 2 punkte pripažinta klaidinančia. Įvairiomis sklaidos priemonėmis ir įvairiais laikotarpiais reklama buvo skleidžiama nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. Nutarime pažeidimas konstatuotas dėl skleistos akcijos „Sabonis 220“ reklamos, šios akcijos metu pareiškėja reklamavo akciją, kurios metu vartotojai (pareiškėjos pagrindinė veikla yra mažmeninė ir didmeninė prekyba naftos produktais) nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 21 d. pirkdami prekių Lukoil degalinėse už ne mažiau kaip 30 Lt galėjo gauti akcijos lipduką, surinkus atitinkamą lipdukų skaičių specialioje kortelėje, kuri buvo akcijos „Sabonis 220“ knygutėje, iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. buvo galima už ypatingą (mažesnę) kainą įsigyti norimą prekę iš „Sabonis 220“ kolekcijos: kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais, kuprinę „PROFESSIONAL“, kuprinę „LEISURE“, „Polo marškinėlius „Sabonis 220“, rankšluostį „Sabonis 220“ bei marškinėlius „Sabonis 220“. Reklamoje vartotojams pateikta informacija apie ribotą akcijos prekių skaičių.

13Dėl reklamos turinio, skleidimo būdų, laikotarpių, skleidėjų ginčo nėra, t. y. pareiškėja neginčija nei vienos nutarime nustatytos faktinės aplinkybės. Ginčas yra tik dėl faktinių aplinkybių vertinimo.

14Iš nutarimo turinio daroma išvada, kad Konkurencijos taryba pripažino pareiškėją pažeidus Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nustatytą draudimą, atsižvelgdama į Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte ir 3 punkte nurodytus reklamos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus (nutarimo 47 punktas), o taip pat atsižvelgdama į Reklamos įstatymo 2 straipsnyje pateikiamą tokių sąvokų, kaip „ekonominis elgesys“, „klaidinanti reklama“, išaiškinimą.

15Visi tiriamos reklamos atvejai nurodyti nutarimo aprašomosios dalies 1 dalyje 16-oje punktų, aprašytas kiekvienas reklamos atvejis. Akcijos organizavimas ir eiga aprašyti 1.3. dalyje. Tyrimo išvados pateiktos nutarimo 2 dalyje, 3 dalyje pateikiamos išvados dėl reklamos davėjo, o 4 dalyje įvertinama reklama, kurioje siūloma įsigyti visas akcijos prekes. Padaryta motyvuota išvada, kad LUKOIL degalinėse vykdytos akcijos „Sabonis 220“ laikotarpiu (nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d.) jau nuo liepos 6 d. iki akcijos pabaigos nebuvo galima įsigyti kuprinių „PROFESSIONAL“ su ratukais, visa reklama, kurioje vaizdu buvo nurodomos siūlomos įsigyti prekės už ypatingą kainą, pripažinta klaidinančia, atsižvelgiant į jos pateikimo būdą, taip pat reklama, kurioje pateikta tekstinė informacija apie prekių pavadinimus, akcijos knygutėse nurodomi prekių aprašymai, pripažinta neteisinga ir pateikta klaidinančiu būdu, dėl ko galėjo suklaidinti vartotojus. Reklamos davėjo elgesys, kai jis nevykdo vartotojui duodamo pažado atsilyginti už lojalumą, įvertintas ir sąžiningo konkuravimo reklamos davėjo konkurentų atžvilgiu aspektu, įvertinant, kad tokia reklama galėjo pakenkti „LUKOIL“ konkurentų galimybėms konkuruoti, t. y. paveikti vieną esminių laisvos rinkos elementų – sąžiningą konkurenciją. Nutarime įvertinama reklama, kurioje siūloma įsigyti visas akcijos prekes, poveikio vartotojų ekonominiam elgesiui prasme (5 dalis). Nutarime vadovaujamasi Reklamos įstatymo 2 straipsnio nuostatomis ir daroma išvada, kad Konkurencijos tarybai užtenka nustatyti reklamos vartotojų suklaidinimo galimybę. Daroma išvada, kad vartotojas, matydamas reklamos visumą, galėjo būti paskatintas, be to, iš vartotojo skundo matyti, kad ir buvo paskatintas vykti į LUKOIL degalines apsipirkti už ne mažesnę nei 30 Lt sumą bei rinkti akcijos lipdukus tam, kad galėtų įsigyti norimą prekę. Pažymėta, kad vartotojas savo ekonominį elgesį, t. y. sprendimą dalyvauti akcijoje, formuoja jau akcijos pradžioje, mato, kad akcijos trukmė pakankamai ilga, gali nuspręsti dalyvauti akcijoje ir ne pirmosiomis jos dienomis, bet vis tiek tikėtis įsigyti konkrečią reklamuojamą prekę. Konkrečios prekės pritrūkta akcijai dar neįpusėjus, nors ir esant išlygai, kad prekių skaičius ribotas, tai vis tiek galėjo suklaidinti vartotoją dėl galimybės įsigyti jo norimą prekę. Nutarime dėl to pateikiama daug motyvų: akcijos laikas, laikas, per kurį vidutinis vartotojas gali surinkti reikiamą lipdukų skaičių, akcijos prekių detalus aprašymas ir kitos akcijos sąlygos galėjo sudaryti vartotojui įspūdį, kad negali atsitikti taip, kad dar akcijai neįpusėjus nebus galima įsigyti vienos prekės, o tai galėjo nulemti vidutinio vartotojo sprendimą dalyvauti akcijoje. Nutarime nurodoma, kad ir nutraukus reklamos skleidimą, (išskyrus akcijos knygutes), savaime nereiškia, kad reklama nedarė įtakos vartotojo ekonominiam elgesiui. Nurodoma, kad vartotojas galėjo priimti atitinkamą sprendimą dėl savo elgesio tada, kai reklama dar nebuvo nutraukta. Vartotojas negalėjo numatyti, net ir žinodamas sąlygą, kad prekių skaičius ribotas, kad dar neįpusėjus akcijai, jis neturės galimybės įsigyti norimą prekę. Vartojas žinojo akcijos trukmę, lipdukų rinkimas savaime užima kažkokį laiko tarpą, todėl vartotojas galėjo nuspręsti dalyvauti akcijoje tada, kai reklama dar buvo skleidžiama, nes, atsižvelgiant į akcijos trukmę, vartotojas pagrįstai galėjo tikėtis, kad norimą prekę galės įsigyti. Be to, nutarime konstatuojama, to neneigia ir pareiškėja, kad akcijos knygutėse per visą akcijos laikotarpį buvo nurodomos visos akcijos prekės. Daroma išvada, kad pareiškėjos skleista neteisinga ir pateikta klaidinančiu būdu reklama arba tik pateikta klaidinančiu būdu reklama (nutarime išvardinama konkreti reklama) galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį. Dėl to konstatuojama, kad nutarimo 1.2.1 dalyje nurodyta reklama yra klaidinanti reklama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalies ir 5 straipsnio prasme.

16Sankcijų skyrimas yra aptariamas nutarimo 6 dalyje. Įvertinama, kad skleista reklama neatitiko dviejų Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje numatytų kriterijų, reklamos sklaidos trukmė laikoma labai ilga, mastas didelis (išvardinami visi reklamos skleidimo atvejai). Dėl to daroma išvada, kad skleista reklama nevertintina kaip mažareikšmė. Reklama nevertinta kaip mažareikšmė ir dėl gauto vartotojo skundo, kuris patvirtina, kad vartotojas ne tik galėjo būti suklaidintas, bet ir buvo suklaidintas. Nutarime nurodoma, kad nustatytos ir pareiškėjos atsakomybę lengvinančios aplinkybės (vartotojui, pateikusiam skundą, prekė parduota, imtasi priemonių, siekiant išvengti vartotojų tolesnio suklaidinimo, tai reiškia, kad pareiškėja savo noru užkirto kelią žalingoms pasekmėms).

17Nagrinėjamas ginčas susijęs su Reklamos įstatymo nuostatų taikymu. Reklamos įstatymo 5 straipsnyje nustatyta: „1. Draudžiama naudoti klaidinančią reklamą. 2. Kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, atsižvelgiama į jos teisingumo, išsamumo ir pateikimo kriterijus: 1) reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Ar pakanka reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančių duomenų, sprendžiama atsižvelgiant į kiekvieną konkretų atvejį. Pateikiamų teiginių teisingumą pagrindžiančiais duomenimis nepripažįstami liudijimai ir rekomendacijos asmenų, kurių kompetencija nėra susijusi su pateikiamos informacijos turiniu; 2) reklamoje pateikiama informacija yra neišsami, jeigu praleista tam tikra informacijos dalis, kurios pateikimas, atsižvelgiant į kitą toje reklamoje pateikiamą informaciją, būtinai reikalingas reklamos vartotojų suklaidinimui išvengti. Reklamoje pateikiama informacija taip pat yra neišsami, jeigu neatskleidžiama, nuslepiama arba neaiškiai, nesuprantamai, dviprasmiškai ar ne laiku pateikiama esminė informacija, kuri vidutiniam vartotojui reikalinga tam, kad jis galėtų priimti informacija paremtą sprendimą dėl sandorio, ir tuo vidutinis vartotojas skatinamas arba gali būti paskatintas priimti tokį sprendimą dėl sandorio, kurio jis kitomis aplinkybėmis nebūtų priėmęs. Jeigu reklamos perteikimo priemonės apimties arba laiko požiūriu yra ribotos, tai sprendžiant, ar informacija neišsami, turi būti atsižvelgiama į šį ribotumą, konkretaus atvejo ypatumus, aplinkybes ir bet kokias kitas priemones, kurių reklamos davėjas ėmėsi tam, kad informacija būtų vartotojams prieinama kitais būdais; 3) reklamos pateikimo būdas ar forma yra tokie, kad reklamos vartotojas gali suvokti numanomą neteisingą (klaidinantį) reklamos teiginį. 3. Jeigu Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra nustatytas privalomas tam tikros informacijos reklamoje pateikimas, tai tokia informacija laikoma esmine. 4. Kai reklamoje vartotojui pateikiamas komercinis pasiūlymas, tai joje esmine laikoma Lietuvos Respublikos nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje nustatyta informacija”.

18Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad: “kai sprendžiama, ar reklama yra klaidinanti, laikoma, kad vartotojai susidaro nuomonę apie reklamoje pateikiamų teiginių teisingumą, reklamos išsamumą ir reklamos pateikimo būdą ar formą ir priima tokius sprendimus, kurių galima tikėtis iš vidutinio vartotojo”.

19Šiuo atveju nutarime reklama buvo įvertinama ir vidutinio vartotojo požiūriu.

20Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje paaiškinama klaidinančios reklamos sąvoka – tai reklama, kuri bet kokiu būdu, įskaitant ir jos pateikimo būdą, klaidina arba gali suklaidinti asmenis, kuriems ji skirta arba kuriuos ji pasiekia, ir kuri dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti jų ekonominį elgesį arba kuri dėl šių priežasčių pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. T. y. šiame straipsnyje pateikiami visi būtini klaidinančios reklamos požymiai, o 5 straipsnyje pateikiami kriterijai, kuriais vadovaujantis sprendžiama, ar reklama priskirtina draudžiamai. Reklamos įstatymo 5 straipsnyje įtvirtintas draudimas ūkio subjektams naudoti klaidinančią reklamą. Kriterijai, kuriais remiantis nustatoma, ar reklama yra klaidinanti, yra įtvirtinti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje. Vertinant, ar tam tikrais veiksmais buvo pažeistas Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas naudoti klaidinančią reklamą, būtina nustatyti bent vieną Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalyje nurodytą kriterijų, apibūdinantį klaidinančią reklamą, ir įvertinti tą kriterijų paprasto (vidutinio) reklamos vartotojo požiūriu (žr. pvz., LVAT 2005 m. lapkričio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A1-931/2005; 2008 m. liepos 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-997/2008, 2011 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010, 2011 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-391/2011).

21Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skleista reklama Konkurencijos tarybos nutarime pirmiausiai vertinta taikant reklamos teisingumo kriterijų. Remiantis Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 punkte įtvirtintu teisingumo kriterijumi, reklamoje pateikiami teiginiai yra neteisingi, jeigu reklamos davėjas negali pagrįsti šių teiginių teisingumo jos naudojimo metu. Taigi įrodinėjimo našta yra perkeliama reklamos davėjui. Jis turi pagrįsti skelbiamų teiginių atitiktį tikrovei.

22Šiuo atveju pareiškėja neneigia, kad skleidė reklamą, kurioje buvo siūloma įsigyti visas akcijos „Sabonis 220“ prekes vaizdu bei tekstu nurodant prekių pavadinimus ir kitus duomenis bei akcijos sąlygas, abiem atvejais (vaizdu bei tekstu) buvo siūloma dalyvauti akcijoje ir įsigyti kurią nors prekę iš visų nurodytų reklamoje už ypatingą kainą. Vartotojas, nuspręsdamas dalyvauti akcijoje, iš reklamos sužinojo apie akcijos sąlygas, taip pat ir trukmę, ir visas galimas įsigyti prekes, t. y. vienoje iš nutarime nurodytų reklamų prekės buvo aprašytos labai detaliai, kitais atvejais pakankamai detaliai, kad galima būtų įvertinti jų skirtumus, todėl vartotojas galėjo išsirinkti prekę, dėl kurios jis ir priima atitinkamą sprendimą dalyvauti akcijoje. Nepaisant to, kad akcijos reklamoje buvo nurodyta, jog prekių skaičius ribotas, vartotojas, priimdamas sprendimą dalyvauti akcijoje, negalėjo numatyti, kad norimos prekės negalės įsigyti dar neįpusėjus akcijos laikotarpiui, kuris irgi nurodytas reklamoje, t. y. vartotojas pagrįstai tikėjosi, kad surinkęs reikiamą lipdukų skaičių, jis galės įsigyti norimą prekę. Lipdukų rinkimas taip pat savaime turėjo užtrukti tam tikrą laiką, todėl vartotojas turėjo pagrindą tikėtis, kad reklamos skleidėjas šią aplinkybę prieš teikdamas tokią reklamą įvertino. Nutarime pagrįstai visos šios aplinkybės įvertintos padarant išvadą, kad reklama galėjo suklaidinti ir suklaidino vartotoją. Pareiškėja neneigia, kad vienos prekės pritrūko 2012 m. liepos 6 d., kad akcijos pradžia – 2012 m. gegužės 21 d., o pabaiga 2012 m. rugpjūčio 21 d. Taigi skleista reklama neatitiko teisingumo kriterijaus, nes vienos iš akcijos prekių nebuvo galima įsigyti ypatinga kaina dar neįpusėjus akcijai. Pareiškėjos paaiškinimai, kad prekės pritrūko dėl objektyvių ir nuo pareiškėjos nepriklausančių priežasčių, kad dėl to nėra pareiškėjos kaltės, kad buvo galima įsigyti kitų prekių, atsakomybės už neteisingos reklamos skleidimą nepašalina. Pareiškėja ir UAB „Tūta“ organizavo šią akciją, todėl privalėjo numatyti ir užtikrinti, kad iš pat pradžių paskelbus apie akciją ir joje dalyvaujančias prekes, šių prekių nepritrūktų bent iki paskutinio akcijos mėnesio. Šiuo atveju visai neturi reikšmės tai, kokių priemonių ėmėsi pareiškėja, siekdama gauti trūkstamą prekę, nes ši aplinkybė turėjo būti apgalvota iki akcijos pradžios. Nutarime teisingai pažymėta, kad ta aplinkybė, jog pritrūkus vienos prekės, pareiškėja didžiąja dalimi reklamos skleidimą nutraukė, nekeičia pažeidimo kvalifikavimo, kadangi vartotojo sprendimas galėjo ir turėjo būti priimtas sužinojus apie akciją ir jos sąlygas visa apimtimi, t. y. kai reklama dar buvo skleidžiama visa apimtimi, o vėliau, vartotojas, kuris priėmė sprendimą dalyvauti akcijoje, gavo akcijos knygelę, kurioje klijavo lipdukus, galėjo daugiau ir nesidomėti, kaip keičiasi akcijos sąlygos. Vartotojas buvo informuojamas, kad tam tikrų prekių tam tikru laikotarpiu nėra galimybės įsigyti, kad reklama yra laikinai sustabdoma, tačiau tokia informacija buvo skleidžiama tik interneto puslapyje www.lukoil.lt ir degalinėse LUKOIL esančiose vidaus ir/ar lauko reklamose. Šios informacijos turinio vartotojas galėjo ir nesužinoti (pvz. galėjo atvykti į degalinę, tik turėdamas tikslą įsigyti trūkstamus lipdukus ir norimą prekę). Nutarime teisingai pažymėta, kad renkamus lipdukus vartotojas turėjo rinkti akcijos knygelėje, kurioje buvo nurodytos visos akcijos prekės. Reklamos neteisingumas pasireiškė būtent tuo, kad vienos iš prekių jau nebuvo galima įsigyti dar neįpusėjus akcijai, nors reklamos pobūdis yra nukreiptas į ateitį pažadas, jog bus galimybė ypatingomis sąlygomis (maža kaina) įsigyti norimą prekę. Todėl ir reklamoje esantis įspėjimas šiuo atveju nieko nekeičia, nes vartotojas negalėjo numatyti, kad prekės nebus jau per tokį laikotarpį, kai vartotojui surinkti 15 akcijos lipdukų nebuvo lengva (po 30 Lt už vieną lipduką), vartotojas galėjo nuspręsti dalyvauti akcijoje ir ne nuo pat pradžios, t. y. vartotojas negalėjo būti tiek įtarus, kad numatytų tokį dalyką, jog norimos prekės nebus jau po 5–6 savaičių nuo akcijos pradžios. Šiuo atveju pareiškėjos atsakomybės nepašalina pareiškėjos nurodomos aplinkybės, kokias sumas išleidžia degalinėse vidutinis vartotojas ir pan. Reklama galėjo suklaidinti vidutinį vartoją dėl jos pobūdžio (akcijos laikas, būtinumas rinkti lipdukus, akcijos prekių detalus aprašymas ir kt.). Be to, nustatyta, kad vieną vartotoją tokia reklama suklaidino ir realiai. Pareiškėja nepagrįstai teigia, kad Konkurencijos taryba privalėjo nustatyti, kad reklama tikrai klaidino vidutinį vartotoją. Reklamos įstatymas neįpareigoja rinkti informacijos, kiek vartotojų ir kokie vartotojai buvo suklaidinti skleidžiant teisingumo kriterijaus neatitinkančią reklamą (minėta Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalis, numatanti, kad klaidinanti reklama ta, kuri klaidina arba gali suklaidinti). Akivaizdu, kad nutarime nurodyta reklama, kai ji dar buvo skleidžiama visa apimtimi, o taip pat, kai apie ją buvo nurodyta tik akcijos knygelėse, galėjo suklaidinti vidutinį vartotoją, kaip jis apibūdinamas Nesąžiningos komercinės veiklos vartotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 13 dalyje ir teismų praktikoje – pakankamai informuotas, protingai atidus ir apdairus asmuo, kuris negali būti tapatinamas su įtariu bei nepasitikinčiu reklamos davėjo skleidžiama informacija vartotoju.

23Taip pat reklamos teisingumas pareiškėjos nepagrįstai įrodinėjamas tuo, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais yra pakeičiama prekė, kurios nelikus buvo galimybė įsigyti kitą reklamuotą kuprinę. Nustatyta, kad kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais turėjo teleskopinę ištraukiamą rankeną ir ji galėjo būti naudojama kelionėms, pvz. skrendant lėktuvu vietoje lagamino, kurį galima įsinešti į saloną (tai patvirtino pareiškėjos atstovas teisme). Tai, kad prekės reklamoje buvo aprašytos detaliai, nurodyta ir nutarimo 10 punkte. Suprantama, kad paprasta kuprinė tokių poreikių pilnutinai tenkinti negali, nes ją visada reikia nešti pačiam, tai kelionėse, pvz. lėktuvu, nėra patogu. Reklamoje buvo akcentuojama, kad ypatingomis sąlygomis galima bus įsigyti būtent kelionėms reikalingas prekes. Taigi vartotojas sprendė, kokios prekės jam reikia, pagal tai, kokią konkrečią kelionę planavo. Todėl ta aplinkybė, kad vartotojas galėjo įsigyti paprastą kuprinę, nepašalina klaidinančio reklamos pobūdžio.

24Dėl reklamos skleidimo klaidinančiu būdu. Reklamos skleidimo būdai nurodyti nutarimo 9–11 punktuose, o kaip buvo pranešama apie pasikeitusias akcijos sąlygas, nurodoma nutarimo 13–16 punktuose. Pastaroji reklama nepripažinta klaidinančia. Tačiau reklama apie akciją pripažinta klaidinančia atsižvelgiant į jos pateikimo būdą. Reklamoje vaizdu nurodomos visos „Sabonis 220“ kolekcijos prekės ir joje buvo teigiama, kad renkant LUKOIL lipdukus bus galimybė įsigyti akcijos „Sabonis 220“ kelionių kolekciją, taip pat ir kuprinę „PROFESSIONAL“ su ratukais už ypatingą kainą. Reklama buvo skleista degalinių teritorijose (kabokšliai ant kuro pistoletų) nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 21 d.; degalinių teritorijose virš prekių išdėstymo pakabinus reklaminius plakatus nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. liepos 2 d. Taip pat reklama buvo skleista interneto tinklapyje www.lukoil.lt nuo 2012 m. gegužės 28 d. iki 2012 m. liepos 2 d., taip pat degalinių viduje ir jų teritorijoje nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. birželio 25 d., nutarimo 9 punkte nurodytuose tinklapiuose. Minėta, kad nutarimo 10 punkte kuprinė „PROFESSIONAL“ su ratukais buvo aprašyta labai detaliai, nurodyta, kad ji tinka rankiniam bagažui ir kt. T. y. reklama nuo akcijos pradžios daugiau kaip vieną mėnesį buvo pateikiama labai plačiai ir detaliai aprašant ir jos sąlygas, ir galimas įsigyti prekes, ji buvo skleidžiama ir vaizdu, ir tekstu. Vartotojas per visą reklamos skleidimo laiką turėjo galimybę aiškiai identifikuoti akcijoje dalyvaujančias prekes, sužinoti, kad surinkęs 15 akcijos lipdukų galės už mažesnę kainą įsigyti norimą prekę. Taip pat vartotojas buvo informuotas, kad prekių skaičius ribotas. Tačiau vartotojas, įvertinęs visas aplinkybes (akcijos pradžios ir pabaigos laiką, kaip galima gauti lipduką, tai, kad prekių skaičius ribotas), atitinkamai galėjo priimti sprendimą dalyvauti akcijoje ir tikėtis, kad norimos prekės nepritrūks akcijai dar neįpusėjus. Degalinių teritorijose (plakatuose ir ant kabokšlių) skleista reklama neteikė platesnės informacijos, todėl jos vartotojas privalėjo ieškoti papildomai. Taip pat nustatyta, kad akcijos knygelėse, kurias vartotojas, nusprendęs dalyvauti akcijoje, tikrai privalėjo turėti, visą akcijos laiką buvo nurodomos visos prekės. Visa skleista nurodytais būdais ir priemonėmis reklama, jos turinys (laikas, vieno lipduko kaina ir pan.) sudarė pagrindą vartotojui tikėtis, kad aktyviai dalyvaudamas akcijoje jis galės įsigyti norimą prekę, netgi esant nuorodai, kad akcijos prekių skaičius ribotas. Bet kuriuo atveju vartotojas negalėjo numanyti, kad akcijai dar neįpusėjus vienos prekės pritrūks. Taigi reklamos, kuria buvo paskleista informacija apie akciją, jos sąlygas, pateikimo būdas ir forma buvo klaidinantys, net ir numanant neteisingą reklamos teiginį.

25Pareiškėja neginčija nutarime nurodomų faktų, kokiu būdu, kada ir kokiomis priemonėmis buvo skleidžiama reklama, tačiau aiškina, kad reklama, kai pritrūko vienos prekės, buvo nutraukta, kad darė viską, kas buvo įmanoma, kad prekių atsargos būtų papildytos, ir teigia, kad dėl to negali atsakyti už reklamos teisingumą tuo laiku kai ji buvo skleidžiama, nes tuo metu ta reklama buvo teisinga, o vėliau ji buvo nutraukta, buvo pranešama, kokių prekių jau nėra. Tačiau, kaip jau minėta, ir tai teisingai nurodyta nutarime, pats reklamos būdas yra į ateitį nukreipta reklama, t. y. vartotojas galėjo priimti sprendimą dalyvauti akcijoje, kuri turėjo vykti apie 3 mėnesius, kai reklama buvo skleidžiama pagal reklamos pobūdį pareiškėjai tai taip pat turėjo būti aišku, kad lipdukų rinkimas savaime turi užimti tam tikrą laiką, o dėl to vartotojas turėjo pagrindą manyti, kad tai įvertino ir reklamos skleidėjas, todėl reklamos skleidimo nutraukimas pritrūkus prekių nepašalina atsakomybės už klaidinančios reklamos skleidimą. Be to, nutarime teisingai nurodyta, kad iki akcijos pabaigos akcijos knygutėse, kurias tikrai turėjo turėti visi akcijoje dalyvauti nusprendę vartotojai, išliko informacija apie prekę, kurią galima įsigyti, nors realiai tos prekės įsigyti jau nebuvo galimybės nuo 2012 m. liepos 6 d.

26Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikiamą klaidinančios reklamos sąvoką, nepakanka nustatyti, kad reklama klaidina ar gali suklaidinti asmenis, kuriems yra skirta ar kuriuos pasiekia, bet svarbu ir tai, ar tokia reklama dėl savo klaidinančio pobūdžio gali paveikti tokio vartotojo ekonominį elgesį arba kuri pakenkia ar gali pakenkti kito asmens galimybėms konkuruoti. Pagal sąvokoje pateikiamą apibrėžimą akivaizdu, kad sprendžiant, ar reklama atitinka klaidinančios reklamos sąvokoje pateiktus požymius, nebūtina nustatyti konkrečių faktų, kai tokia reklama paveikė kokio nors vartotojo ekonominį elgesį ar pakenkė asmens galimybėms konkuruoti. Pakanka nustatyti, kad tokia galimybė buvo. Šiuo atveju nustatytas vienas konkretus atvejis, kai vartotojas specialiai dalyvavo akcijoje dėl vienos akcijos prekės, t. y. jo ekonominis elgesys akivaizdžiai buvo paveiktas. Tačiau nutarime pagrindžiama išvada, kad tokie požymiai, jog reklama galėjo paveikti vartotojų ekonominį elgesį, buvo (nutarimo 5 dalis). Vartotojo ekonominio elgesio sąvoka pateikiama Reklamos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje – tai reklamos vartotojų sprendimai ar veiksmai, susiję su prekių ar paslaugų įsigijimu, ūkine, komercine, finansine ar profesine veikla. Šiuo atveju reklama buvo susijusi su pasiūlymu įsigyti prekę ypatinga kaina, kuri apskaičiuojama atsižvelgiant į sąlygą – surinkus 15 akcijos lipdukų, kurių vienetas duodamas tik įsigijus prekių ne mažiau kaip už 30 Lt. Prekės kaina sudarė maždaug pusę skelbiamos prekės reguliarios kainos (Konkurencijos tarybos tyrimo byla, I tomas, l. 8). Pagal Reklamos įstatymo 5 straipsnio 5 dalies 3 punktą, informacija reklamoje apie prekių įsigijimo būdą, kainą, jos apskaičiavimo būdą ar ypatingo kainos pranašumo buvimą yra ypatingai svarbi sprendžiant, ar reklama yra klaidinanti. Aptariama reklama, jos pateikimo būdas, visas reklamos turinys būtent ir skirti paskatinti vartotoją pirkti būtent degalinėse LUKOIL, t. y. vartotojas matė, kad, pirkdamas LUKOIL degalinėse ir rinkdamas akcijos lipdukus, jis galės įsigyti norimą, jo pasirinktą prekę už ypatingą (mažą) kainą. T. y. reklama skatino apsipirkti minėtose degalinėse, jeigu vartotojas, pamatęs akcijos sąlygas, nusprendė įsigyti konkrečią prekę – tai reiškia, kad vartotojo sprendimas, t. y. ekonominis elgesys, priklausė nuo reklamos turinio ir jos skleidimo būdo netgi tada, kai reklama buvo nutraukta, nes reklama nuo pat pradžių buvo nukreipta į ateitį. Akivaizdu, kad jeigu vartojas žinotų, kad dar neįpusėjus akcijai jo norimos prekės neliks, jis nedalyvautų akcijoje ir galimai pirktų prekes kitose degalinėse, t. y. jo ekonominis elgesys pasikeistų. Tai, kad reklamos skleidimas buvo nutrauktas, nereiškia, kad ji nedarė poveikio vartotojo ekonominiam elgesiui, nes vartotojas sprendimą galėjo priimti akcijos pradžioje ar kol dar buvo skleidžiama reklama, jis galėjo nesužinoti apie pasikeitusias akcijos sąlygas, be to, akcijos knygutėse, kurios tikrai buvo būtinos vartotojui, nusprendusiam dalyvauti akcijoje, buvo nurodomos visos akcijos prekės. Taip pat pagrįstai nutarime daroma išvada dėl reklaminės akcijos poveikio sąžiningai konkurencijai. Akcijos tikslas buvo ne parduoti akcijos prekes, kaip aiškina pareiškėja, bet pritraukti vartotojus, kurie nuspręs, kad sieks įsigyti kokią nors akcijos prekę akcijos sąlygomis, t. y. akcijos tikslas akivaizdžiai buvo tas, kad vartotojas pirktų degalus ir susijusias prekes tik LUKOIL degalinėse. Toks vartotojas akcijos laikotarpiui tampa lojalus pareiškėjai, stengiasi pirkti tik pareiškėjos degalinėse. Tuo tarpu reklaminė akcija klaidino vartotoją, nes jis pirko pareiškėjos degalinėse ir tada, kai jau prarado galimybę įsigyti norimą prekę. Todėl pareiškėjos degalinės, paskleidus klaidinančią reklamą, atsidūrė palankesnėje padėtyje negu kiti degalų ir susijusių prekių pardavėjai.

27Dėl kaltės. Pareiškėja nepagrįstai remiasi tuo, kad pareiškėjos atsakomybę pašalina kaltės nebuvimas, o tokiu atveju pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas neatsako. Pareiškėja nurodo, kad Konkurencijos taryba nesprendė kaltės formos klausimo. Visų pirma, pareiškėja neneigia, kad nutarime aprašytą reklamą skleidė pareiškėja, tai pareiškėja atliko savo rizika, o atsiradusios pasekmės (vienos akcijos prekės pritrūko akcijai dar neįpusėjus) yra būtent dėl to, kad pareiškėja neįvertino galimos rizikos, jog vartotojas bus klaidinamas. Tai ir yra pareiškėjos kaltė, pasireiškianti neatsargumu. Pareiškėjos argumentai, kad Konkurencijos taryba privalėjo analizuoti kaltės formą, pažeidimo padarymo priežastis, yra nepagrįsti. Pagal Reklamos įstatymo 21 straipsnio 1 dalį reklamos davėjas atsako už klaidinančios reklamos naudojimą, jeigu neįrodo, kad šis įstatymas buvo pažeistas ne dėl jo kaltės. Nepateikęs pakankamų duomenų reklamos teiginiams pagrįsti subjektas laikomas kaltu (žr. pvz., LVAT 2009 m. balandžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-576/2009; 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje A858-1235/2010). Kaip pagrįstai konstatavo Konkurencijos taryba, pareiškėja nepateikė įrodymų, kad įstatymas buvo pažeistas ne dėl jos kaltės, pareiškėjos teikiami įrodymai dėl anksčiau vykusių akcijų, dėl galimo akcijoje dalyvaujančių vartotojų skaičiaus įvertinimo buvo pagrįstai atmesti, kaip neįrodantys visiškos pareiškėjos kaltės nebuvimo, nes skleisdama klaidinančią reklamą pareiškėja nepakankamai įvertino galimą riziką, jog reklama suklaidins vartotoją.

28Nutarimo 6 dalyje pateikiama argumentacija dėl skiriamos sankcijos dydžio. Sankcijų taikymą reglamentuoja Reklamos įstatymo 22 straipsnis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad: “už klaidinančios <…> reklamos naudojimą reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda nuo vieno tūkstančio iki trisdešimties tūkstančių litų, o tais atvejais, kai šioje dalyje nurodyti pažeidimai buvo padaryti atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis, reklaminės veiklos subjektams gali būti skiriama bauda iki vieno šimto dvidešimties tūkstančių litų. Tais atvejais, kai pažeidimas yra mažareikšmis, pažeidimu nepadaroma esminės žalos šio įstatymo saugomiems asmenų interesams, Konkurencijos taryba, vadovaudamasi teisingumo ir protingumo kriterijais, už klaidinančios ar neleidžiamos lyginamosios reklamos naudojimą gali taikyti administracinę nuobaudą – įspėjimą, neskirdama reklaminės veiklos subjektams baudos” (1 dalis). 22 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kaip apskaičiuojamas skiriamos baudos dydis: “Skiriamos baudos dydis nustatomas pagal baudos minimumo ir maksimumo vidurkį ir priklauso nuo atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių, pažeidimo pobūdžio, pažeidimo trukmės ir masto“. Reklamos įstatymo 22 straipsnio 8 dalyje nustatyta: „Konkurencijos tarybos ar Valstybinės vartotojų teisių apsaugos tarnybos nutarime turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys įspėjimo ar baudos skyrimą, o jeigu skiriama bauda – taip pat turi būti motyvuojamas baudos dydžio mažinimas ar didinimas“.

29Skundžiamo nutarimo 6 dalyje yra nurodoma, kad skiriant baudą pareiškėjai atsižvelgta, jog reklama pripažinta draudžiama pagal du kriterijus – ji neatitiko teisingumo ir pateikimo kriterijų. Nors nutarime nepagrįstai nurodoma, kad tie kriterijai nustatyti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 1 dalyje, nes jie nustatyti Reklamos įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose, apie ką pasakyta nutarimo aprašomojoje dalyje. Kadangi nutarimo aprašomoje dalyje nurodytas kriterijų vertinimo teisinis pagrindas, iš nutarimo 6 dalies yra galimybė suprasti, kad atsižvelgiant į dviejų klaidinančios reklamos kriterijų buvimą vertinamas pažeidimo pobūdis. Nutarimo 6 dalyje pasakyta, kad Konkurencijos taryba atsižvelgia į tai, kad nagrinėjamos reklamos sklaidos trukmė laikoma labai ilga, o mastas didelis. Šie pastarieji teiginiai plačiau atskleidžiami Nutarimo 90 punkte: nurodyta, kad reklama skleista įvairiais laikotarpiais nuo 2012 m. gegužės 21 d. iki 2012 m. rugpjūčio 14 d. interneto tinklapyje www.lukoil.lt, degalinių teritorijoje (plakatai degalinėse – 109 vienetų per tinklą); prekių išdėstymu degalinių viduje (90 degalinių); degalinių teritorijoje (plakatai degalinėse lauke šalia kuro distributorių – 1000 vienetų per tinklą); išvardinami visi interneto tinklapiai (viso 20); akcijos „Sabonis 220“ knygutėse ir kt. Daroma išvada, kad taip aprašoma pažeidimo trukmė ir mastas. Pasakoma, kad vertinant skleistos reklamos pobūdį, trukmę bei mastą atsižvelgiama taip pat į tai, kad akcija skatino vartotojus pirkti LUKOIL degalinėse tam tikrą laiko tarpą, kas galėjo turėti įtakos kitų ūkio subjektų galimybėms konkuruoti. Daroma išvada, kad taip aprašomas pažeidimo pobūdis. Atsižvelgiant į pažeidimo pobūdžio, trukmės ir masto aprašymą daroma išvada, kad pažeidimas negali būti pripažintas mažareikšmiu, kaip tai leidžiama Reklamos įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje (kai galima taikyti įspėjimą). Papildomai nurodoma, kad pažeidimas negali būti įvertintas kaip mažareikšmis dėl to, kad buvo gautas vartotojo skundas (Konkurencijos taryba remiasi LVAT 2011 m. sausio 3 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A858-1702/2010).

30Pareiškėja teigia, kad pažeidimas galėjo būti vertinamas kaip mažareikšmis, nes jis neturėjo didelės įtakos konkurencinei aplinkai, nesukėlė ir negalėjo sukelti realios žalos vartotojams. Mano, kad reikia atsižvelgti į tai, kada reklamos skleidimas buvo nutrauktas, pakeistas, taip pat, kad suklaidintas buvo tik vienas vartotojas.

31Pareiškėjos teiginiai, kad skleista klaidinanti reklama buvo mažareikšmė, yra nepagrįsti. Sprendžiant apie draudžiamos reklamos skleidimo pobūdį būtina atsižvelgti į tai, kokiam tikslui yra skirtas Reklamos įstatymas. Šis tikslas detalizuojamas Reklamos įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje: šio įstatymo tikslas – gerinti vartotojų informavimą apie prekes ir paslaugas, ginti vartotojų interesus, saugoti sąžiningos konkurencijos laisvę bei sudaryti sąlygas reklaminei veiklai plėtoti. Šiuo atveju vartotojas apie prekes (jų įsigijimo sąlygas) buvo informuojamas netinkamai, dėl to vartotojų interesai galėjo būti pažeisti, konstatuota, kad klaidinanti reklama turėjo poveikį ir sąžiningai konkurencijai. Taigi reklama, už kurios skleidimą taikyta sankcija, buvo pažeistos beveik visos Reklamos įstatymo nuostatomis saugomos vertybės, pažeisti ir vartotojų, ir pareiškėjos konkurentų teisėti interesai. Dėl to klaidinanti reklama pagrįstai nebuvo vertinama kaip mažareikšmis įstatymo pažeidimas. Į kitas pareiškėjos nurodomas aplinkybes buvo atsižvelgta įvertinant lengvinančias atsakomybę aplinkybes. Lengvinančios atsakomybę aplinkybės aprašytos Nutarimo 94, 95 punktuose. Konkurencijos taryba įvertino tai, kad skundą pateikusiam vartotojui patirta žala sumažinta perduodant jam norimą prekę – kuprinę PROFESSIONAL su ratukais – įvertinta, kad tai yra lengvinanti atsakomybę aplinkybė – reklaminės veiklos subjektas savo noru atlygino nuostolius ar pašalino padarytą žalą.

32Taip pat įvertinta tai, kad akcijos metu pareiškėja ėmėsi priemonių galimam vartotojų klaidinimui išvengti – nuo 2012 m. liepos 2 d. degalinių LUKOIL teritorijoje bei interneto tinklapyje www.lukoil.lt skleidė reklamą, kuria vartotojai buvo informuojami apie tai, kokias akcijos prekes jie galėjo įsigyti ir kokių jau nebuvo prekyboje – reklaminės veiklos subjektas savo noru užkirto kelia žalingoms pasekmėms.

33Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad nebuvo sunkinančių atsakomybę aplinkybių.

34Taigi nutarime yra motyvuojamas baudos (sankcijos) dydžio parinkimas. Kaip nurodo pareiškėja, baudos vidurkis yra 15 500 Lt. Tačiau Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 ir 8 dalies nuostatose nėra pasakyta, kad esant atsakomybę lengvinančioms aplinkybėms bauda būtinai turi būti mažesnė už baudos vidurkį. Nutarime pasakyta, kad atsižvelgiama ne tik į atsakomybę lengvinančias aplinkybes, bet ir į tai, kad pažeidimo mastas buvo didelis, laikotarpis didelis, įvertintas pažeidimo pobūdis. Į šias aplinkybes atsižvelgti įpareigoja ir Reklamos įstatymo 22 straipsnio 7 dalis. Todėl skiriant baudą didesnę nei baudos vidurkis įstatymo reikalavimai nebuvo pažeidžiami.

35Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad skundžiamo nutarimo daliai dėl pareiškėjos padaryto pažeidimo naikinti nėra Administracinių bylų teisenos įstatymo 89 straipsnyje nustatytų pagrindų, taip pat nėra pagrindo išvadai, kad Konkurencijos taryba taikė pareiškėjai neadekvačią sankciją.

36Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 127 straipsniu teisėjų kolegija

Nutarė

37Pareiškėjos UAB „LUKOIL BALTIJA“ skundą atmesti.

38Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Pareiškėja UAB „LUKOIL BALTIJA“ (toliau – Bendrovė, pareiškėja)... 3. Pareiškėja padavė teismui prašymą, kuriuo patikslino skundo reikalavimus... 4. Skunde paaiškina, kad priimdama skundžiamą nutarimą atsakovė neteisingai... 5. Teismo posėdyje pareiškėjos atstovas palaikė skundą ir prašė jį... 6. Konkurencijos taryba atsiliepime (b. l. 72–80) su pareiškėjos skundu... 7. Paaiškina dėl pareiškėjos argumentų, kad skleista reklama nėra... 8. Teismo posėdyje atsakovo atstovė palaikė atsiliepimą ir prašė skundo... 9. Trečiojo suinteresuoto asmens UAB „Tūta“ atstovas teismo posėdyje... 10. Skundas atmetamas.... 11. Ginčas yra dėl Konkurencijos tarybos 2013 m. kovo 25 d. nutarimo „Dėl... 12. Nutarime konstatuojama, kad pareiškėja pažeidė Reklamos įstatymo 5... 13. Dėl reklamos turinio, skleidimo būdų, laikotarpių, skleidėjų ginčo... 14. Iš nutarimo turinio daroma išvada, kad Konkurencijos taryba pripažino... 15. Visi tiriamos reklamos atvejai nurodyti nutarimo aprašomosios dalies 1 dalyje... 16. Sankcijų skyrimas yra aptariamas nutarimo 6 dalyje. Įvertinama, kad skleista... 17. Nagrinėjamas ginčas susijęs su Reklamos įstatymo nuostatų taikymu.... 18. Reklamos įstatymo 5 straipsnio 7 dalyje nustatyta, kad: “kai sprendžiama,... 19. Šiuo atveju nutarime reklama buvo įvertinama ir vidutinio vartotojo... 20. Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje paaiškinama klaidinančios reklamos... 21. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjos skleista reklama Konkurencijos tarybos... 22. Šiuo atveju pareiškėja neneigia, kad skleidė reklamą, kurioje buvo... 23. Taip pat reklamos teisingumas pareiškėjos nepagrįstai įrodinėjamas tuo,... 24. Dėl reklamos skleidimo klaidinančiu būdu. Reklamos skleidimo būdai nurodyti... 25. Pareiškėja neginčija nutarime nurodomų faktų, kokiu būdu, kada ir... 26. Pagal Reklamos įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje pateikiamą klaidinančios... 27. Dėl kaltės. Pareiškėja nepagrįstai remiasi tuo, kad pareiškėjos... 28. Nutarimo 6 dalyje pateikiama argumentacija dėl skiriamos sankcijos dydžio.... 29. Skundžiamo nutarimo 6 dalyje yra nurodoma, kad skiriant baudą pareiškėjai... 30. Pareiškėja teigia, kad pažeidimas galėjo būti vertinamas kaip... 31. Pareiškėjos teiginiai, kad skleista klaidinanti reklama buvo mažareikšmė,... 32. Taip pat įvertinta tai, kad akcijos metu pareiškėja ėmėsi priemonių... 33. Taip pat Konkurencijos taryba atsižvelgė į tai, kad nebuvo sunkinančių... 34. Taigi nutarime yra motyvuojamas baudos (sankcijos) dydžio parinkimas. Kaip... 35. Atsižvelgdamas į visas nurodytas aplinkybes teismas daro išvadą, kad... 36. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 85–87 straipsniais,... 37. Pareiškėjos UAB „LUKOIL BALTIJA“ skundą atmesti.... 38. Sprendimas gali būti skundžiamas per 14 dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo...