Byla A-858-10-12

Dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (kolegijos pirmininkė) ir Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atstovui V. O., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo I. T. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas I. T. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu (b. 1. 1-2) į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2011 m. kovo 14 d. sprendimą Nr. (15/6-5)-12PR-34 „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ( - ) piliečiui I. T. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į ( - )” (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą Migracijos departamentą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos išnagrinėti pareiškėjo prašymą iš naujo, surinkus reikiamą informaciją.

5Pareiškėjas paaiškino, jog jis yra ( - ), tačiau gyvena ( - ), per karą 2008 metais buvo išvykęs į ( - ), bet 2008 m. rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d. grįžo į ( - ), kur buvo priverstas deginti ir grobti ( - ) namus Avnevi kaime ir po šio įvykio pareiškėją persekioja ( - ) ginkluotosios pajėgos, nes yra ( - ). Persikelti į kitą ( - ) regioną pareiškėjas negali, nes kitur įsitvirtinti neturi galimybių, nes ( - ) nėra darbo, todėl išvažiavęs iš namų jis tiesiog negalės išgyventi. Pasak pareiškėjo, atsakovas padarė visiškai nepagrįstą išvadą, kad ( - ) kaimas buvo apiplėštas ir sudegintas 2008 m. rugpjūčio 10 d. – rugpjūčio 12 d. Pareiškėjas pažymėjo, jog atsakovas nenurodė, iš kokios informacijos jis padarė minėtą išvadą. ( - ) kaimas buvo plėšiamas ir deginamas ne vieną dieną. Atsakovo nurodyti teiginiai nepaneigia fakto, kad 2008 m. rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d. kaimas nebuvo sudegintas visas (400 namų) iki pamatų. Nurodyta ir prijungta prie asmens bylos informacija apie tai, kad rugpjūčio 11 d. kaimas buvo deginamas, o nesudeginti liko du namai, rengta 2008 m. spalio 2 d., todėl manytina, kad tai dienai liko du nesudeginti namai, o per vieną dieną neįmanoma sudeginti ir apiplėšti 400 namų, be to, remiantis surinkta informacija, darytina išvada, kad ne visi gyventojai buvo evakuoti ir gynėsi. Paaiškino, jog atsakovas visiškai nepagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes, remiantis atsakovo surinkta informacija, saugumo situacija buvusiose „buferinėse zonose” (( - ) rajonai, esantys ( - ) pasienyje, kuriuos 2008 m. rugpjūčio mėn. buvo užėmusios ( - ) pajėgos, ( - ) kariuomenei traukiantis) išlieka įtempta, susišaudymai netoli administracinės sienos yra įtempti, skraido ( - ) sraigtasparniai ir pasitaiko siautėjančių ginkluotų būrių įsiveržimų, kurie grobia ir plėšia. Taigi, kol iš ( - ) neišvesta ( - ) kariuomenė ir abi pusės naudoja ginklus, situacija laikytina ginkluotu konfliktu.

6Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 8-9) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjas nurodė, jog jis 2008 m. rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d. su keliais giminaičiais nusprendė nuvykti į gimtąjį kaimą „pažiūrėti, kaip ten reikalai”, slaptai perėjus laikinąją sieną, pareiškėjas buvo „pagautas ( - )”, kurie atpažinę ( - ) grasindami ginklais pareiškė, kad, jeigu jis nori likti gyvas, privalo dalyvauti namų ( - ) kaime, kuriame gyveno ( - ), padegime. Pasak pareiškėjo, jis buvo priverstas kartu su jį sulaikiusiais ( - ) nuvykti į minėtą kaimą ir deginti ( - ) namus. Prašymą dėl prieglobsčio pareiškėjas iš esmės grindė tuo, kad ( - ) jam gresia susidorojimas iš ( - ) pusės dėl jų namų sudeginimo. Atsakovas paaiškino, jog prieglobsčio prašymo nagrinėjimo metu nustatyta, kad ( - ) kaimas ( - ) buvo sudegintas 2008 m. rugpjūčio 10 d. – rugpjūčio 12 d., kas visiškai paneigia pareiškėjo pasakojimą apie tai, kaip jis buvo priverstas deginti ( - ) namus rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d., kadangi tuo metu ( - ) kaimas jau buvo apiplėštas ir sudegintas. Skunde pareiškėjas teigia, kad kaimas buvo plėšiamas ir deginamas ne vieną dieną, kad per vieną dieną neįmanoma sudeginti ir apiplėšti 400 namų, tačiau Migracijos departamentas nerado, o pats pareiškėjas nepateikė jokios informacijos, patvirtinančios minėtus teiginius. Priešingai, remiantis surinkta informacija, ( - ) paliko ( - ) kaimą 2008 m. rugpjūčio 7 d., o jų namus ( - ) apiplėšė ir sudegino rugpjūčio 11 d. Pasak „The Wall Street Journal” korespondento Andrew Osborn, kai ( - ) kariuomenė išstūmė ( - ) pajėgas iš šios zonos 2008 m. rugpjūčio pradžioje, ( - ) sudegino ( - ) kaimą iki pamatų (straipsnis publikuotas 2008 m. rugpjūčio 27 d.). Tokio pobūdžio informacija pagrindžia Migracijos departamento padarytas išvadas, tuo tarpu pareiškėjo skundo teiginiai yra tik spekuliavimas, nepatvirtintas jokiais įrodymais.

7Atsakovas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties” (toliau – ir Įstatymas) 83 straipsnio 2 dalį, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu jis klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti, jo pateikti duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami. Įvertinus pareiškėjo bylos medžiagą nustatyta, kad pareiškėjo pasakojimas apie dalyvavimą namų ( - ) kaime sudeginime 2008 m. rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d. akivaizdžiai prieštarauja turimai informacijai apie įvykius minėtame kaime ir dėl to negali būti vertinamas jo naudai. Paneigus pareiškėjo pasakojimą šioje dalyje, logiškai taip pat buvo atmesti jo pateikti duomenys apie tariamą persekiojimą iš ( - ) pusės dėl jų namų sudeginimo. Kitose dalyse pareiškėjo pasakojimas nekėlė rimtų abejonių dėl tikrumo, tačiau tuo pačiu metu nesudarė jokio pagrindo manyti, kad jam reikalinga tarptautinė apsauga nuo kilmės šalyje gresiančio persekiojimo. Priešingai, remiantis pareiškėjo pasakojimu, iki karo jis su broliu ir seneliais gyveno ( - ) kaime, iš kur dėl karo veiksmų pabėgo į ( - ), kur visa šeima gavo šalies viduje perkeltųjų asmenų statusą ir buvo valstybės aprūpinta būstu Kareli rajone, 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui išduotas naujas ( - ) piliečio pasas, su kuriuo jis praėjus kelioms savaitėms netrukdomai išvyko iš šalies per ( - ) oro uostą. Atsakovo nuomone, pagrįstai buvo konstatuota, kad pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios manyti, jog gyvenant ( - ) jį persekiojo valstybės vardu veikiantys asmenys arba kad ( - ) valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam tinkamos apsaugos nuo galimo nevalstybinių subjektų persekiojimo. Nurodė, jog pareiškėjas teigia, kad jam turėtų būti suteikta papildoma apsauga, kadangi situacija ( - ) laikytina ginkluotu konfliktu. Savo teiginiams pagrįsti pareiškėjas naudoja Migracijos departamento surinktą informaciją apie situaciją taip vadinamosiose „buferinėse zonose”, t. y. ( - ) pasienyje, tačiau pareiškėjas sąmoningai ignoruoja tai, kad ( - ) valstybės teritoriją sudaro ne tik „buferinės zonos”, bei tai, jog nėra jokių objektyvių priežasčių laikyti ginkluotu konfliktu situaciją visoje kitoje ( - ) teritorijoje, kur valstybė jau ne vieną kartą suteikdavo prieglobstį visiems iš konfliktinių vietovių bėgantiems savo piliečiams. Paaiškino, jog pareiškėjas nei Migracijos departamentui, nei teismui nepateikė jokios su prieglobsčio suteikimo kriterijais susijusios informacijos, leidžiančios teigti, kad jis neturėjo galimybės saugiai gyventi su seneliais, kuriems valstybė suteikė gyvenamąjį būstą, arba persikelti ( - ) viduje dar toliau nuo „buferinės zonos”. Įvertinus visą bylos medžiagą, visiškai pagrįstai nustatyta, kad pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokių realiai egzistuojančių su prieglobsčio būtinybe susijusių priežasčių, kadangi jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms ( - ) negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

8II.

9Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. gegužės 30 d. sprendimu (b. l. 27-33) nutarė pareiškėjo I. T. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog atsakovo Sprendime nurodyti argumentai, jog „tyrimo metu buvo nustatyta, kad ( - ) kaimas ( - ) buvo sudegintas 2008 m. rugpjūčio 10 –12 d., o tai reiškia, kad I. T. nurodytu laiku Avnevi kaimas jau buvo apiplėštas ir sudegintas. Atsižvelgus į tai, teismas konstatavo, jog I. T. pasakojimas apie dalyvavimą namų ( - ) kaime sudeginime 2008 m. rugpjūčio 26 – 27 d. akivaizdžiai prieštarauja turimai informacijai apie įvykius minėtame kaime ir dėl to negali būti vertinamas jo naudai. Paneigus prieglobsčio prašytojo pasakojimą šioje dalyje, logiškai taip pat turėtų būti atmesti jo pateikti duomenys apie tariamą persekiojimą iš ( - ) pusės dėl jų namų sudeginimo” yra įtikinami, nes pateiktoje medžiagoje (žr. Migracijos departamento Prieglobsčio reikalų skyriaus 2011 m. kovo 14 d. išvadą „Dėl prieglobsčio (pabėgėlio statuso ir papildomos apsaugos) Lietuvos Respublikoje nesuteikimo ( - ) piliečiui I. T. ir jo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos į ( - )” (prijungta asmens byla, b. 1. 64-68)) nurodoma, kad ( - ) paliko ( - ) kaimą 2008 m. rugpjūčio 7 d., o jų namus ( - ) apiplėšė ir sudegino rugpjūčio 11 d; kad, pasak „The Wall Street Journal” korespondento Andrew Osborn, kai ( - ) kariuomenė išstūmė ( - ) pajėgas iš šios zonos 2008 m. rugpjūčio pradžioje, ( - ) sudegino ( - ) kaimą iki pamatų (straipsnis publikuotas 2008 m. rugpjūčio 27 d.). Net ir vertinant, jog pareiškėjas iš tikrųjų 2008 m. rugpjūčio 26 d. – rugpjūčio 27 d. ( - ) kaime degino namus (to teismas nedaro), tai nebūtų ir nėra priežastis laikyti, kad pareiškėjui jo kilmės valstybėje yra kokia nors grėsmė, kuri būtų prielaida suteikti jam prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, jog už savo neteisėtus veiksmus pagal įstatymus privalo atsakyti visi, įskaitant pareiškėją, ir nagrinėjamoje administracinėje byloje nesant duomenų, kad pareiškėją persekioja ( - ) valdžia, kad jis ( - ) visuomenėje pagal jų tradicijas laikomas ( - ) (nors mama yra ( - )), kad nerami padėtis yra tik tam tikruose ( - ) regionuose (be kita ko, ir ( - )), o tai sudaro prielaidas pareiškėjui persikelti gyventi į kitą ( - ) vietovę (atmestini pareiškėjo atstovės teiginiai, kad dėl ekonominės padėties tokios persikėlimo galimybės nėra: visuotinai pripažįstama, kad ekonominės priežastys nėra ir negali būti prieglobsčio suteikimo pagrindai), darytina išvada, kad pareiškėjui nėra galimybės ir pagrindų suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Teismas pažymėjo, jog atsakovas, remdamasis pareiškėjo pasakojimu, kad iki karo jis su broliu ir seneliais gyveno ( - ) kaime, iš kur dėl karo veiksmų pabėgo į ( - ), kur visa šeima gavo šalies viduje perkeltųjų asmenų statusą ir buvo valstybės aprūpinta būstu Kareli rajone, 2010 m. lapkričio 15 d. pareiškėjui išduotas naujas ( - ) piliečio pasas, su kuriuo jis praėjus kelioms savaitėms netrukdomai išvyko iš šalies per ( - ) oro uostą, pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepateikė visiškai jokios patikimos informacijos, leidžiančios manyti, jog gyvenant ( - ) jį persekiojo valstybės vardu veikiantys asmenys arba kad ( - ) valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam tinkamos apsaugos nuo galimo nevalstybinių subjektų persekiojimo.

11III.

12Pareiškėjas I. T. apeliaciniu skundu (b. l. 37-38) prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prieglobsčio prašymas būtų tinkamai išspręstas. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovo surinktoje informacijoje nėra informacijos, kuri paneigtų pareiškėjo žodžius, atsakovas sprendime padarė išvadas nesiremdamas tiesiogine informacija. Pareiškėjas paaiškina, jog ( - ) kaimas 2008 m. rugpjūčio 10 – 12 d. buvo suniokotas, tačiau rugpjūčio 26 – 27 d. kaime buvo likę nesudegintų namų. Šio fakto nepaneigė jokia atsakovo surinkta informacija. Pritaikyti Įstatymo 83 straipsnio 2 dalį ir paneigti pareiškėjo prieglobsčio motyvą (pasakojimą) galima būtų tik tuomet, kai pareiškėjo nurodytos aplinkybės būtų iš esmės prieštaringos ar klaidinančios, pavyzdžiui, nurodytų kaimą, kuris niekada nebuvo sudegintas, arba nurodytų datą, kai jau tikrai kaimas seniai sudegintas ir nebegyvenamas. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir įvykiai pagal surinktą informaciją galėjo būti įvykę, todėl nurodytiems faktams turėjo būti taikytas įrodymų privilegijos principas, nurodytas Įstatymo 83 straipsnio 1 dalyje. Pabrėžia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad, jei ir tikėti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, už namų sudeginimą jis turėjo būti nubaustas baudžiamąja tvarka. Tačiau, jeigu jau tikėti pareiškėjo nurodytomis aplinkybėmis, jis būtų verčiamas tai daryti grasinant jį nužudyti ir filmuojant, todėl baudžiamoji atsakomybė šiuo atveju negalima. Pareiškėjas nurodo, jog jis prieglobstį suteikti prašė ne dėl ekonominių ( - ) problemų, bet perkėlus jį į kitą (ne į ( - ) iš kurios yra kilęs ir kur gyvena jo giminės) regioną jis taps benamis ir bedarbis, t. y. bus esmingai pažeistos jo pagrindinės teisės ir laisvės, jo gyvenimo sąlygos bus nežmoniškos ir prilygs kankinimui. Pareiškėjas pažymėjo, jog jį persekiojo ( - ), privertę deginti ( - ) namus ir ( - ), sužinoję, kas įvyko. Valstybė negalėjo pareiškėjo apginti nuo tokio smurto, o į oficialią ( - ) valdžią negalėjo kreiptis ir pasakoti, kad išsigando ir pakluso prievartautojams. Pats paso išdavimo faktas visai neįrodo, kad jis buvo ginamas ir saugomas kilmės valstybės. Pabėgėlio statuso nustatymo ir procedūrų vadovo 47 punkte nurodyta, kad daugelis asmenų pasinaudoja legaliu išvykimu iš šalies kaip vienintele pabėgimo priemone. <...> 48 punkte nurodyta, kad paso turėjimas ne visuomet reiškia jo savininko lojalumą ar baimės nebuvimą.

13Atsakovas Migracijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 51-52) prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodomi atsiliepimo į pareiškėjo skundą argumentai. Atsakovas paaiškina, jog pareiškėjas nepateikė patikimos informacijos, leidžiančios manyti, kad jis gyvendamas ( - ) buvo persekiojimas valstybės vardu veikiančių asmenų arba kad ( - ) valstybė negalėtų ar nenorėtų suteikti jam tinkamos apsaugos nuo galimo nevalstybinių subjektų persekiojimo. Atsakovo nuomone, pagrįstai buvo nustatyta, kad pareiškėjo nenoras grįžti į kilmės valstybę nėra sąlygotas jokiomis realiai egzistuojančiomis su prieglobsčio būtinybe susijusiomis priežastimis, kadangi jo gyvybei, sveikatai, teisėms ir laisvėms ( - ) negrėstų pavojus, reikalaujantis asmens tarptautinės apsaugos.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV.

16Apeliacinis skundas atmestinas.

17Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjo teisės gauti prieglobstį (pabėgėlio statusą arba papildomą apsaugą) Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog atsakovo priimtas ginčijamas Sprendimas, kuriuo jam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį, yra teisėtas ir pagrįstas.

18Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje kilusio ginčo išsprendimui reikšmingos, inter alia, UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies nuostatos, kuriose nustatyta, jog pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės gynyba arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnyje.

19UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad papildoma apsauga gali būti suteikta prieglobsčio prašytojui, kuris yra už savo kilmės valstybės ribų ir negali ten grįžti dėl visiškai pagrįstos baimės, kad: 1) jis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas; 2) yra grėsmė, kad jo kaip žmogaus teisės ir pagrindinės laisvės bus pažeistos; 3) yra grėsmė jo gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei dėl paplitusios prievartos, kuri kyla karinio konflikto metu arba kuri sudaro sąlygas sistemingiems žmogaus teisių pažeidimams.

20Administracinių teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad Įstatymo 86 ir 87 straipsnyje įtvirtintose teisės normose nustatyta visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, iš vienos pusės, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančiojo prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan., kita vertus, vartojama sąvoka baimė yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858 – 901/2010; 2010 m. rugsėjo 16 d. LVAT administracinėje byloje Nr. A822-334/2010; 2010 m. gruodžio 8 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A756-686/2010).

21Taigi sprendžiant pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo klausimą, būtina įvertinti, ar teismas pagrįstai konstatavo, jog pareiškėjas neturi teisės gauti pabėgėlio statusą ar papildomą apsaugą.

22Įvertinusi bylos medžiagą, teisėjų kolegija iš esmės sutinka su tokia pirmosios instancijos teismo išvada.

23Visų pirma sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjo pateiktas pasakojimas apie jo dalyvavimą ( - ) kaimo deginime 2008 m. rugpjūčio 26-27 d. akivaizdžiai prieštarauja atsakovo surinktai informacijai (prieglobsčio byla, b.l. 51-68). Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo abejoti atsakovo surinktos informacijos teisingumu. Taigi nėra teisinio pagrindo pareiškėjo pateiktą pasakojimą vertinti jo naudai kaip prieglobsčio suteikimo pagrindą. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde teigia, kad atsakovas nesirėmė tiesiogine informacija, toks argumentas atmestinas, nes tai nepaneigia nurodytos informacijos teisingumo.

24Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad net pripažinus pareiškėjo pasakojimą dėl jo dalyvavimo minėto kaimo deginime pagrįstu, tai savaime nesukurtų pagrindo pareiškėjui suteikti prieglobstį. Pareiškėjas nepateikė argumentų ar įrodymų, kad jis, kaip nurodyta UTPĮ 86 straipsnio 1 dalyje, negali pasinaudoti kilmės valstybės (šiuo atveju – ( - )) gynyba. Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjo nurodytas ( - ) kaimo sudeginimas įvyko 2008 m. Pareiškėjas iš ( - ) išvyko tik 2010 m. gruodžio 3 d. Jam 2010 m. lapkričio 15 d. buvo išduotas naujas ( - ) piliečio pasas, su kuriuo pareiškėjas nekliudomai išvyko iš ( - ). Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad po jo nurodyto įvykio būtų kreipęsis į atitinkamas ( - ) institucijas dėl jo nurodomo persekiojimo, kad būtų atsisakyta užtikrinti jo apsaugą, apeliaciniame skunde nenurodė motyvų, kodėl negalėjo kreiptis į ( - ) institucijas.

25Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pats pareiškėjas nurodė, jog jis 2010 m. išvyko į ( - ), taigi nėra pagrindo teigti, kad ( - ) nėra vidinio persikėlimo galimybės. Be to jo nurodytas argumentas, kad persikėlus kitur jis negalės įsitvirtinti, nes neras darbo, iš esmės yra ekonominio pobūdžio, t. y. negali būti pagrindu suteikti pabėgėlio statusą. Manytina, kad pareiškėjo nurodomas tariamas ar tikras ( - ) persekiojimas dėl pareiškėjo nurodomų veiksmų, turint galvoje, kad šis persekiojimas negali būti priskirtas ( - ) valstybei, taip pat nenustačius, kad kilmės valstybė de facto nėra pajėgi užtikrinti pareiškėjo gynybos, negali būti traktuojamas kaip pareiškėjo persekiojimas UTPĮ 86 straipsnio 1 dalies prasme.

26Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje surinkta medžiaga taip pat leidžia daryti išvadą, jog atsakovas ginčijamame sprendime pagrįstai nusprendė nesuteikti pareiškėjui papildomos apsaugos, nes nenustatyta nei individualaus, nei bendro pobūdžio grėsmių, nurodytų UTPĮ 87 straipsnio 1 dalyje, kurios grėstų pareiškėją grąžinus į kilmės valstybę.

27Dėl pirmiau nurodytų priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmestinas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29pareiškėjo I. T. apeliacinį skundą atmesti.

30Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. gegužės 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

31Nutartis neskundžiama.