Byla 2A-198-856/2017
Dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo

1Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės (pirmininkė ir pranešėja), Linos Muchtarovienės, Vilijos Valantienės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1324-291/2016 pagal ieškovo V. K. ieškinį atsakovui A. G., tretiesiems asmenims V. G. ir N. E. B. (G.) dėl skolos, palūkanų ir delspinigių priteisimo.

2Teismas

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas V. K. ieškiniu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo A. G. priteisti 5792,40 Eur skolą, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo paskolos suteikimo dienos, kas sudaro 79 066,26 Eur, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas (I t., 62-64 b. l.).
  1. Ieškovas nurodė, kad atsakovas A. G. 1993 metų kovo mėnesį pasiskolino iš jo 5000 JAV dolerių butui pirkti, kas nacionaline valiuta atitinka 20 000 Lt. Buvo sutarta, kad atsakovas mokės po penkis procentus palūkanų kas mėnesį. Kadangi atsakovas buvo jo žmonos L. K. sūnėnas, rašytinės sutarties nesudarė, be to, ir anksčiau skolino atsakovui pinigus, pastarasis skolas grąžino. Atsakovas dirbo UAB „P“, kurią įkūrė jo vadovaujamas „Ž“ sporto klubas. Vietoj skolos grąžinimo atsakovas A. G. jam pasiūlė už suteiktą paskolą perrašyti vieną butą, bet vėliau pasakė, kad tuos butus prarado. Ieškovas savo reikalavimo teisę bandė įgyvendinti derybų keliu, tačiau atsakovas savo įsipareigojimų nevykdė, susitikti vengė.
  1. Atsakovas A. G. atsiliepime į ieškinį prašė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas (I t., 73-75 b. l.).
  1. Atsiliepime į ieškinį atsakovas nurodė, kad ieškovo minimą butą ( - ) pagal 1994-05-09 pirkimo-pardavimo sutartį įsigijo N. E. B. (G.) ir V. G., ir šį butą 2009-11-27 nekilnojamojo daikto dovanojimo sutartimi jie padovanojo anūkei V. G.. Kadangi pinigus, ieškovo teigimu, jis paskolino 1993 metais, todėl turi būti taikomos tuo metu galiojusio 1964 m. Civilinio kodekso normos tiek dėl sandorių sudarymo formos, tiek dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo. Pagal 1964 m. CK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktą, kai sandorio suma tarp fizinių asmenų jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, sandoris privalo būti rašytinės formos, o sandorio formos nesilaikymas atima šalims teisę, esant ginčui, remtis liudytojų parodymais. Ieškovas praleido ieškinio senaties terminą, todėl yra pagrindas taikyti ieškinio senatį.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimu ieškinį atmetė.
  1. Teismas nurodė, kad reikalavimo atsiradimo metu galiojo 1964 m Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos civilinis kodeksas. 1964 m. CK 84 straipsnio 1 dalyje nustatytas bendras 3 metų ieškininės senaties terminas. Ieškovas kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo praėjus daugiau kaip 23 metams nuo skolos atsiradimo. Byloje nėra duomenų apie tai, jog ieškovas V. K. būtų kreipęsis į atsakovą dėl skolos grąžinimo per įstatyme numatytą trejų metų terminą. Teismas sprendė, kad ieškovas nenurodė objektyvių aplinkybių, dėl kurių jis praleido ieškinio senaties terminą. Ieškovui praleidus ieškinio senaties terminą, teismas ieškinį atmetė.
  1. Teismas nurodė, kad rašytinė sutartis tarp šalių nebuvo sudaryta, jokių kitų įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas A. G. buvo skolingas ieškovui V. K., ieškovas nepateikė. Ieškovo nurodyta advokato A. B. ataskaita neįrodo, kad atsakovui ieškovas buvo skolinęs pinigus, o pastarasis jam tą skolą grąžino, pasak atsakovo, šie pinigai buvo skirti kaip pagalba kalinčiam asmeniui. Ieškovo pateiktas 2014-11-18 aktas taip pat nepatvirtina to, kad atsakovas buvo skolingas ieškovui, be to, V. K., kaip nurodyta akte, pinigus priėmė ne kaip fizinis asmuo, o kaip asociacijos ( - ) generalinio direktoriaus pavaduotojas. Jokių kitų duomenų, kuriais galėtų pagrįsti skolą, jos dydį, ieškovas nepateikė, todėl ištyręs byloje pateiktus įrodymus teismas sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė aplinkybių, kuriomis grindė savo reikalavimus.

7III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai

88. Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą ir iš atsakovo A. G. priteisti 5792,40 Eur skolą, 79 066,26 Eur palūkanas ir 7906,62 Eur dydžio delspinigius, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo. Kadangi atsakovo tėvai N. ir V. G. buvo garantu skolinant pinigus, teismo priteistą sumą prašo įpareigoti grąžinti solidariai (II t., 1-10 b. l.). Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais: 8.1. Šiaulių apylinkės teismas buvo akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus ieškovo atžvilgiu, kadangi teismas neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir civilinė byla nebuvo perduota pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui. 8.2. A. G. paskutinį kartą skolinosi 5000 JAV dolerių, kas atitinka 5792,40 Eur sumą, butui ( - ), pirkti. Buvo sutarta, kad atsakovas mokės po 5 procentus kas mėnesį palūkanų, o skolą grąžins kai turės arba ieškovui pareikalavus. Oficialiai tokį reikalavimą ieškovas pateikė kelis kartus 2014 metais. Kad ieškovas skolino atsakovui pinigus, žinojo ir kiti šeimos nariai, o taip pat ir darbo kolegos, dirbę Šiaulių „Ž“ regbio sporto klube ir UAB „P“. Šį faktą patvirtino liudytojai S. Z., A. J., E. M., O. V. ir kiti. 8.3. Atsakovas A. G. 2014-11-18 per savo pažįstamą asmenį A. S. Vilniaus autobusų stoties kavinėje perdavė 1000 Eur skolą. Kavinėje su ieškovu buvo O. V. ir E. M., kurie šį faktą patvirtino raštiškai. Atsakovas A. G. per advokatą A. B. 1997-1998 metais, perduodamas 3550 litų sumą skolai sumokėti, patvirtino, kad tikrai iš ieškovo skolinosi pinigus butui pirkti. Tą patvirtina 1998-09-13 advokato A. B. ataskaita, užregistruota Šiaulių tardymo izoliatoriuje. 8.4. Ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. lapkričio 18 d.

99. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. G. prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti, Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą (II t., 23–26 b. l.). Nurodė, kad tarp šalių nesant rašytinės paskolos sutarties, apeliantas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog jis perdavė atsakovui 5000 JAV dolerių. Tokių įrodymų ieškovas ir negalėjo pateikti, nes jo teiginiai neatitinka tikrovės, apeliantas atsakovui neskolino nurodytos pinigų sumos. Apelianto pateikiami kitų asmenų raštai kelia abejonių jų autentiškumu ir visiškai neatitinka tikrovės. Atsakovas 1000 Eur neperdavė ir negalėjo perduoti, nes tam nėra jokio pagrindo. Ieškovas, kreipdamasis į teismą, praleido ieškinio senaties terminą ir tai yra pagrindas atsakovo reikalavimu taikyti ieškinio senatį.

10Teismas

konstatuoja:

11IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

12teisiniai argumentai ir išvados

1310. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatomis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Apeliacinės instancijos teismas, apeliacine tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą, sprendžia, kad CPK 329 straipsnio 2 dalyje numatytų absoliučių šio sprendimo negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje nėra, taip pat nėra pagrindo peržengti apeliacinio skundo ar atsiliepimo į jį ribas.

1411. Ieškovas V. K. apeliacinės instancijos teismui pateikė rašytinius įrodymus – 2014-11-18 aktą, 2016-10-28 patvirtinimą, 1998-09-13 ataskaitą, liudytojų pareiškimus, UAB „P“ visuotinio susirinkimo protokolą, sutartis, gyvenamosios patalpos orderį ir kt.

1512. Pagal CPK 314 straipsnį, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, tačiau yra dvi išimtys: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad įrodymų teikimas (prašymas juos priimti) byloje negali būti savitikslis, t. y. įrodymai turi paneigti ar patvirtinti turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 str.). Jeigu įrodymas, atsižvelgiant į byloje surinktų kitų įrodymų visumą, neturi esminės reikšmės sprendžiant dėl išvadų byloje, ir jeigu jo pateikimas gali užvilkinti bylos nagrinėjimą, teismas turi teisę atsisakyti jį priimti (CPK 181 str.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-302/2014; 2015 m. sausio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-66/2015 ir kt.). Šiuo ribojimu siekiama byloje dalyvaujančius asmenis skatinti sąžiningai naudotis ir nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis, rūpintis greitu bylos išnagrinėjimu, rūpestingai ir laiku pateikti teismui įrodymus ir argumentus, kuriais grindžiami reikalavimai ar atsikirtimai.

1613. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto pateiktais įrodymais ir įvertinusi jų turinį, sprendžia, kad apeliantas nepagrindė, jog naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, t. y. bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl pateikti įrodymai nepriimami (CPK 314 straipsnis). Pažymėtina, kad kai kurie rašytiniai įrodymai – liudytojų pareiškimai, 2014-11-18 aktas, UAB „P“ susirinkimo protokolas, advokato A. B. ataskaita, 1993-07-12 sutartis dėl buto pirkimo, byloje yra pateikti, ieškovas juos pateikė pirmosios instancijos teismui nagrinėjant bylą iš esmės, todėl pakartotinai šiuos įrodymus teikti apeliacinės instancijos teismui nėra jokio pagrindo.

1714. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios instancijos teismas buvo akivaizdžiai šališkas ir neobjektyvus ieškovo atžvilgiu, kadangi neišsiaiškino visų bylos aplinkybių ir civilinė byla nebuvo perduota pagal teismingumą Vilniaus miesto apylinkės teismui.

1815. Pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinys pareiškiamas teismui pagal atsakovo gyvenamąją vietą (CPK 29 straipsnis). Fizinio asmens gyvenamąja vieta laikoma ta vieta, kur asmuo iš tikrųjų dažniausiai gyvena (CK 2.16 straipsnis).

1916. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nurodyti atsakovo gyvenamąją vietą yra ieškovo pareiga. Susipažinus su į bylą pateiktu ieškiniu ir patikslintu ieškiniu matyti, jog jame ieškovas nurodė atsakovo gyvenamosios vietos adresą – ( - ). Patikslintame ieškinyje ieškovas nurodė, kad ieškinį reiškia vadovaudamasis CPK 29 straipsniu pagal atsakovo gyvenamąją vietą (I t., 63 b. l.). Taigi, pirmosios instancijos teismas pagrįstai bylą nagrinėjo pagal atsakovo A. G. gyvenamąją vietą ( - ). Pažymėtina, kad ieškovas, prašydamas perduoti bylą nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, nepateikė įrodymų, jog atsakovas A. G. būtų pakeitęs gyvenamąją vietą ir persikėlęs gyventi iš ( - ) į ( - ). Aplinkybė, kad ieškovas ir kai kurie liudytojai gyvena Vilniaus mieste, nėra pagrindas bylą perduoti nagrinėti Vilniaus miesto apylinkės teismui, nes ieškinį V. K. pareiškė pagal atsakovo A. G. gyvenamąją vietą. Pastebėtina ir tai, kad prašymas dėl bylos perdavimo nagrinėti kitam teismui pateiktas išnagrinėjus bylą iš esmės ir teismui paskelbus apie sprendimo paskelbimo atidėjimą. Vien ta aplinkybė, kad bylą išnagrinėjo Šiaulių apylinkės teismas, o ne Vilniaus miesto apylinkės teismas, nėra pagrindas teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas buvo šališkas.

2017. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apie pinigų skolinimą atsakovui A. G. žinojo šeimos nariai, darbo kolegos, dirbę Šiaulių „Ž.“ regbio sporto klube ir UAB „P“, liudytojai S. Z., A. J., E. M., O. V. ir kiti.

2118. 1964 m. CK (redakcija, galiojusi 2000 m. kovo 1 d.) numatė, kad paskolos sutartis tarp fizinių asmenų, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, turi būti sudaryta rašytine forma (1964 m. CK 43 straipsnio 2 punktas, 293 straipsnio 2 dalis). Pagal tuo metu galiojusį įstatymą, rašytinė sandorio forma reiškė abiejų sutarties šalių pasirašytą dokumentą (1964 m. CK 45 straipsnis), tačiau įstatyme nebuvo numatyta, kad paprastos rašytinės formos nesilaikymas paskolos sandorį daro negaliojančiu. Įstatymo reikalaujamos paprastos rašytinės formos nesilaikymas tik atimdavo iš šalių teisę, esant ginčui, remtis paskolos sandoriui patvirtinti liudytojų parodymais (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas ir taikydamas atitinkamas 1964 m. CK nuostatas, ne kartą yra pažymėjęs, kad paskolos raštelis (pakvitavimas), kaip rašytinis skolininko patvirtinimas apie pinigų gavimą ir įsipareigojimą juos grąžinti, pripažįstamas tinkamu ir leistinu paskolos santykių tarp šalių atsiradimo įrodymu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-389/2003, 2002 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1351/2002, 2012 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-37/2012).

2219. Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, kad 1993 metų kovo mėnesį atsakovui A. G. žodinio susitarimo pagrindu paskolino 5000 JAV dolerių, rašytinės sutarties šalys nesudarė. Žodinė paskolos sutartis dėl nurodytos pinigų sumos neatitiko tuo metu galiojusio 1964 m. CK 43 straipsnio 2 dalies reikalavimų, kuri numatė, kad fizinių asmenų tarpusavio sandoriai, kai sandorio suma jo sudarymo metu yra didesnė kaip penki šimtai litų, išskyrus sandorius, kurie įvykdomi tuo pačiu metu, kai jie sudaromi, jeigu ko kita nenumato Lietuvos Respublikos įstatymai, turi būti rašytinės formos. 1964 m. CK 291 straipsnio 1 dalis numatė, kad tam, jog tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai, sudarantys įrodinėjimo dalyką bylose dėl paskolos grąžinimo: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Nesant pinigų ar rūšiniais požymiais apibrėžtų daiktų perdavimo paskolos gavėjui, reikalavimas priteisti skolą negali būti tenkinamas. Tokios praktikos laikėsi ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas paskolos santykių reglamentavimą, nustatytą 1964 m. CK (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1998-12-14 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-84/1998; 2000-06-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3k-3-643/2000; 2001-11-28 nutartis Nr. 3K-3-1209/2001 ir kt.). Bylos duomenys patvirtina, kad atsakovas A. G. skolos nepripažino, todėl ieškovas turėjo įrodyti šių aplinkybių visetą: 1) pinigų perdavimą atsakovo nuosavybėn; 2) atsakovo įsipareigojimą grąžinti ieškovui tokią pat pinigų sumą; 3) atsakovo įsipareigojimą mokėti palūkanas, jeigu nesusitarta kitaip; 4) rašytinės paskolos sutarties buvimą, jeigu paskolos sutartį sudarė fiziniai asmenys ir paskolos suma viršijo 500 Lt (CPK 12, 178 str.). Pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad ieškovas šių aplinkybių visumos neįrodė ir su šia teismo išvada nesutikti nėra pagrindo.

2320. Apeliantas nurodo, kad apie pinigų skolinimą atsakovui žinojo ieškovo šeimos nariai, darbo draugai bei liudytojai S. Z., A. J., E. M., O. V., tačiau, kaip minėta aukščiau, šalims nesudarius rašytinės paskolos sutarties, remtis liudytojų parodymais paskolos sandoriui patvirtinti negalima (1964 m. CK 58 straipsnio 2 dalis). Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime šias aplinkybes nurodė teisingai ir pagrįstai nesivadovavo ieškovo nurodytų liudytojų parodymais.

2421. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įrodymų, patvirtinančių, jog atsakovas A. G. buvo skolingas ieškovui V. K., ieškovas nepateikė. Ieškovo pateiktoje advokato A. B. ataskaitoje nurodyta, kad per 1997-1998 metus iš A. G. buvo gauta 3550 Lt suma, tačiau nenurodyta, jog šie pinigai skirti paskolos grąžinimui. Ataskaitoje nurodyta, kad pinigai buvo panaudoti pagal paskirtį, t. y. 3000 Lt pasiėmė advokatas už atstovavimą baudžiamojoje byloje, o 550 Lt įnešė V. K. į jo sąskaitą Šiaulių tardymo izoliatoriuje (I t., 126 b. l.). 2014-11-18 aktas taip pat nepatvirtina paskolos santykių tarp šalių buvimo, nes minėtame akte nurodyta tik tai, kad perduodama 1000 eurų, nenurodant nei tikslo, nei jų paskirties, be to, V. K., kaip nurodyta akte, pinigus priėmė ne kaip fizinis asmuo, o kaip asociacijos ( - ) generalinio direktoriaus pavaduotojas (I t., 115-118 b. l.). Pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino minėtus rašytinius įrodymus ir pagrįstai sprendė, kad ieškovas byloje neįrodė aplinkybių, jog A. G. yra skolingas ieškovui. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su šiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis, todėl jų nekartoja ir plačiau dėl jų nepasisako. Dėl aukščiau nurodytų aplinkybių nepagrįstu laikytinas apeliacinio skundo argumentas, kad 3550 Lt ir 1000 eurų grąžinimas ieškovui V. K. patvirtina, jog atsakovas A. G. iš ieškovo skolinosi pinigus butui pirkti.

2522. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų metų ieškininės senaties terminą, o ieškiniams dėl netesybų (baudos, delspinigių) išieškojimo – sutrumpintą šešių mėnesių ieškininės senaties terminą. Pirmosios instancijos teismas 2016 m. lapkričio 16 d. sprendime konstatavo, kad ieškovas praleido trijų metų ieškinio senaties terminą, nes į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi praėjus daugiau nei 23 metams, su kuo kolegija sutinka visiškai, pritardama pirmosios instancijos teismo išvadai, jog ieškovas praleido ieškinio senaties terminą. Apeliacinį skundą ieškovas V. K. grindžia argumentu, kad ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. lapkričio 18 d.

2623. CPK 312 straipsnyje imperatyviai draudžiama apeliaciniame skunde kelti reikalavimus, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, be to, apeliacinis skundas negali būti grindžiamas ir aplinkybėmis, kurios nebuvo nurodytos pirmosios instancijos teisme (CPK 306 straipsnio 2 dalis). Pastebėtina, kad ieškovas aplinkybės, jog ieškinio senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo 2014 m. lapkričio 18 d., pirmosios instancijos teismui nenurodė, šių aplinkybių neįrodinėjo, o pirmosios instancijos teismas dėl to sprendime nepasisakė. Taigi, apeliantas nepagrįstai kelia reikalavimą dėl ieškinio senaties termino taikymo nuo 2014-11-18, kuris nebuvo nagrinėtas pirmosios instancijos teisme (CPK 312 straipsnis). Kadangi šiuo atveju ieškovas pirmosios instancijos teisme neprašė ieškinio senaties terminą skaičiuoti nuo 2014-11-18, todėl tokio reikalavimo jis negali reikšti ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 312 str.).

2724. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamos teismų praktikos, tinkamai aiškino ir taikė ieškinio senatį bei sandorio sudarymo formą reglamentuojančias teisės normas, taip pat įrodinėjimą reglamentuojančias proceso teisės normas, teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė pagrįstas išvadas, todėl priėmė teisiškai pagrįstą sprendimą. Keisti ar naikinti šį sprendimą apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

28Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

29Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ryšiai
1. Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teismas... 3. I. Ginčo esmė... 4.
  1. Ieškovas V. K. ieškiniu kreipėsi į... 5. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 6.
    1. Šiaulių apylinkės teismas 2016 m. lapkričio 16... 7. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentai... 8. 8. Ieškovas V. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti... 9. 9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas A. G.... 10. Teismas... 11. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,... 12. teisiniai argumentai ir išvados... 13. 10. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir... 14. 11. Ieškovas V. K. apeliacinės instancijos teismui... 15. 12. Pagal CPK 16. 13. Teisėjų kolegija, susipažinusi su apelianto pateiktais įrodymais ir... 17. 14. Ieškovas apeliacinį skundą grindžia argumentu, kad pirmosios... 18. 15. Pagal bendrąsias teismingumo taisykles ieškinys pareiškiamas teismui... 19. 16. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, jog nurodyti atsakovo... 20. 17. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentu, kad apie pinigų skolinimą... 21. 18. 1964 m. CK (redakcija, galiojusi... 22. 19. Nagrinėjamu atveju ieškovas tvirtina, kad 1993 metų... 23. 20. Apeliantas nurodo, kad apie pinigų skolinimą atsakovui žinojo ieškovo... 24. 21. Pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad įrodymų,... 25. 22. 1964 m. Civilinio kodekso 84 straipsnio 1 dalis numatė bendrą trejų... 26. 23. CPK 312 27. 24. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aukščiau minėtais motyvais, daro... 28. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1... 29. Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. lapkričio 16 d. sprendimą palikti...