Byla e2-151-943/2015

Dėl tarifo plano, taikomo atsakovui, pakeitimui ir žalos atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Egidija Tamošiūnienė

2rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo ieškovo akcinės bendrovės „Lesto“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutarties, kuria atsisakyta taikyti laikinąsias apsaugos priemones civilinėje byloje Nr. 2-5760-603/2014 pagal ieškovo akcinės bendrovės „Lesto“ ieškinį atsakovui T. R., trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija, dėl tarifo plano, taikomo atsakovui, pakeitimui ir žalos atlyginimo.

3Teismas, išnagrinėjęs atskirąjį skundą,

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas ieškiniu prašo teismo pripažinti atsakovo T. R. prašyme nurodytus reikalavimus – įpareigoti AB ,,Lesto“ leisti atsakovui pasikeisti tarifo planą iš ,,Standartinio“ į ,,Namai plius“ ir įpareigoti AB ,,Lesto“ atlyginti dėl neteisėto draudimo pasikeisti tarifo planą susidariusią 545,10 Lt sumą, nepagrįstais, prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6Ieškovas prašė sustabdyti Valstybinės kainų ir energetikos komisijos (toliau- Komisija) 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. O3-786 „Dėl T. R. ir AB „Lesto“ vartojimo ginčo sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ nuostatų, įpareigojančių ieškovą sudaryti sąlygas atsakovui pasikeisti finansiškai nepalankų tarifo planą ,,Standartinis“ į ,,Namai plius“, taip pat per 14 kalendorinių dienų su atsakovu suderintu būdu kompensuoti atsakovui dėl draudimo pasikeisti automatiškai priskirtą tarifo planą patirtą finansinį nuostolį, susidariusį nuo atsakovo raštiško pageidavimo pasikeisti tarifo planą gavimo bendrovėje dienos (2014 m. gegužės 16 d.) iki tarifo plano pakeitimo į atsakovo pageidaujamą planą (nutarimo 6 punktas), vykdymą iki tol, kol teisme bus iš esmės išnagrinėtas tarp ieškovo ir atsakovo kilęs ginčas.

7Nurodė, kad Komisija sprendimu nutarė įpareigoti bendrovę sudaryti sąlygas atsakovui pasikeisti tarifo planą ,,Standartinis“ į ,,Namai plius“, per 14 kalendorinių dienų su atsakovu suderintu būdu kompensuoti atsakovui dėl draudimo pasikeisti automatiškai priskirtą tarifo planą patirtą finansinį nuostolį, susidariusį nuo atsakovo raštiško pageidavimo pasikeisti tarifo planą gavimo bendrovėje dienos (2014 m. gegužės 16 d.) iki tarifo plano pakeitimo į atsakovo pageidaujamą planą. Išankstinės privalomos skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarkos aprašo (toliau- Aprašas) 122 punkte numatyta, jog kreipimasis į teismą po komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, todėl ieškovui kreipusis į teismą dėl komisijos nutarimo ir prašant tarp ieškovo ir atsakovo kilusį ginčą nagrinėti iš esmės, toks kreipimasis automatiškai nesustabdo nutarimo vykdymo, ir atsakovas gali jį pateikti pasirinktam antstoliui vykdyti nelaukdamas, kol bus išnagrinėtas ginčas.

8II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

9Vilniaus apygardos teismas 2014 m. spalio 14 d. nutartimi atmetė ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškinio reikalavimus, sprendė, jog ieškovas tikėtinai nepagrindė savo ieškinio reikalavimų, ir tai yra pagrindas atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 144 str. 1 d.). Nurodė, kad ieškiniu ginčijamas trečiojo asmens sprendimas, susijęs su įpareigojimu ieškovui leisti atsakovui pasikeisti tarifo planą iš ,,Standartinio“ į ,,Namai plius“ bei su įpareigojimu ieškovui atlyginti dėl neteisėto draudimo pasikeisti tarifo planą susidariusią 545,10 Lt nuostolių sumą. Pažymėjo, jog laikinųjų apsaugos priemonių taikymas pažeis ekonomiškumo, teisingumo ir proporcingumo principų įgyvendinimą.

10III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų argumentai

11Ieškovas AB „Lesto“ (toliau – apeliantas) atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės, tenkinant ieškovo prašymą.

12Mano, kad teismas netinkamai pritaikė procesines teisės normas, reglamentuojančias laikinųjų apsaugos priemonių taikymą civiliniame procese bei netinkamai įvertino bendrovės prašymą. Pateiktas prašymas negali būti vertinamas kaip prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nes apeliantas nesumokėjo, o teismas neįpareigojo sumokėti žyminį mokestį už teikiamą prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 80 str. 5 d.), o skundžiama nutartis buvo priimta ne per tris darbo dienas, o praėjus daugiau kaip 20 dienų nuo prašymo gavimo dienos. Nurodo, kad teisės aktai nenumato, kad kreipimasis į teismą sustabdo minėto nutarimo ir jame priimtų įpareigojimų apeliantui vykdymą, todėl atsakovas gali jį pateikti pasirinktam antstoliui vykdyti nelaukdamas, kol bus išnagrinėtas ginčas, todėl apeliantas suformulavo procesinį prašymą sustabdyti atitinkamų nutarimo nuostatų vykdymą.

13Atsiliepimu atsakovas T. R. prašo atskirojo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą. Tvirtina, kad teismas negali stabdyti Komisijos priimto teisės akto, kuris yra priimtas Energetikos įstatymo pagrindu, galiojimo. Apelianto prašymo pirmosios instancijos teismas negalėjo interpretuoti kitaip nei kaip prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Žyminio mokesčio sumokėjimas yra procedūrinis klausimas, kuris nepaneigia skundžiamos nutarties teisėtumo.

14Atsiliepimu trečiasis asmuo Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija prašo ieškovo atskirojo skundo netenkinti ir palikti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį nepakeistą. Teigia, kad apeliantas netinkamai interpretuoja Energetikos įstatymo ir Aprašo nuostatas, susijusias su Komisijos priimto ginčo nutarimo įsigaliojimu, kreipusis į teismą dėl tarp ieškovo ir atsakovo kilusio ginčo nagrinėjimo esmės. Apeliantui, pasinaudojus Energetikos įstatymo 34 straipsnio 16 dalyje įtvirtinta teise ir pateikus ieškinį teismui, komisijos priimtas nutarimas neįsigalioja, nes tarp šalių kilusį ginčą CPK nustatyta tvarka iš esmės sprendžia teismas.

15IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai

16CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis.

17Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nutartimi, kuria netenkintas jo prašymas stabdyti Komisijos 2014 m. rugsėjo 8 d. nutarimo Nr. O3-786 „Dėl T. R. ir AB „Lesto“ vartojimo ginčo sprendimo išankstine privaloma skundų ir ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka“ nuostatų (toliau – Nutarimas) vykdymą iki teisme bus iš esmės išnagrinėtas tarp apelianto ir atsakovo kilęs ginčas.

18Atskirasis skundas netenkintinas.

19Vadovaujantis CPK 144 straipsnio 1 dalimi, teismas dalyvaujančių byloje asmenų ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikį nulemia reali grėsmė, kad dėl kokių nors atsakovo veiksmų arba neveikimo būsimu teismo sprendimu galimai patenkintų ieškinio reikalavimų įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas yra preliminari priemonė, kuria siekiama kiek įmanoma greičiau užkirsti galimybę atsirasti aplinkybėms, galinčioms pasunkinti ar padaryti nebeįmanomu būsimo teismo sprendimo įvykdymą, todėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslas – užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą ir taip garantuoti šio sprendimo privalomumą. Taigi laikinosios apsaugos priemonės yra nukreiptos į būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimą.

20CPK 145 straipsnio 1 dalis įtvirtina laikinųjų apsaugos priemonių rūšis ir šios dalies 13 punktas numato, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti kitos įstatymuose numatytos priemonės ar teismo pritaikytos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas.

21Nagrinėjamu atveju apeliantas (ieškovas) ieškiniu prašė pripažinti atsakovo reikalavimus, dėl įpareigojimo apeliantą pakeisti tarifo planą ir dėl draudimo pakeisti tarifo planą susidariusią permoką grąžinimo, nepagrįstais. Taip pat iki ginčo išnagrinėjimo iš esmės prašė stabdyti Komisijos Nutarimo vykdymą, nes atsakovas gali jį pateikti pasirinktam antstoliui vykdyti. Šis apelianto ieškinyje reiškiamo procesinio prašymo turinys, kuriuo iš esmės siekiama užtikrinti padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumą, status quo išsaugojimą, atitinka laikinųjų apsaugos priemonių taikymo paskirtį bei siekiamus tikslus. Dėl to apelianto argumentai, kad jo reiškiamas procesinis prašymas negali būti vertinamas kaip prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nėra pagrįsti. Civiliniame procese siekis išsaugoti tam tikrų teisinių santykių padėtį ginčo nagrinėjimo metu nepakitusią yra realizuojamas būtent per laikinųjų pasaugos priemonių taikymo institutą, reiškiant procesinio pobūdžio prašymą. Kito pobūdžio priemonės civilinio proceso teisėje nėra įtvirtintos.

22Kita vertus, nepaisant procesinio prašymo įvardinimo (CPK 115 str. 4 d.), nėra teisinio pagrindo šį procesinį prašymą tenkinti. Pagal Energetikos įstatymo (toliau – EĮ) 34 straipsnio 13 dalį, vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti pasibaigus šio straipsnio 16 dalyje nustatytam terminui. Šio straipsnio 16 dalyje nustatyta, kad ginčo šalys per 30 dienų nuo vartotojų ir energetikos įmonių ginčus nagrinėjančios institucijos sprendimo, kuriuo ginčas išsprendžiamas iš esmės ar ginčo nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų ginčą iš esmės. Taigi sistemiškai aiškinant EĮ 34 straipsnio 13 dalies ir 16 dalies nuostatas, darytina išvada, kad tuo atveju, jeigu šalys per nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčo iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Komisijos sprendimai neįsigalioja ir negali būti vykdomi.

23Tuo tarpu vartotojų ir energetikos įmonių skundus ir ginčus nagrinėjančios institucijos, nagrinėjusios skundą ar ginčą, priimtas procedūrinis sprendimas įsigalioja ir yra privalomas vykdyti nuo jo priėmimo dienos (EĮ 34 str. 13 d.). Pagal Aprašo 8.4 punktą, procedūrinis sprendimas – rašytinės formos dokumentas, priimamas atskirais klausimais, kuriais nenagrinėjamas vartojimo ginčas ar ginčas iš esmės. Nagrinėjamu atveju apeliantas kvestionuoja Komisijos sprendimą, kuriuo ginčas buvo išspręstas iš esmės, todėl nepagrįsti apelianto argumentai, jog Komisijos nutarimas, su kurio nuostatomis, apeliantas nesutinka gali būti pradėtas vykdyti ir tuo atveju, kai viena iš šalių iniciavo teisminį ginčo nagrinėjimą.

24Apeliantas nepagrįstai sprendžia, kad Komisijos sprendimas gali būti pradėtas vykdyti Aprašo 122 punkto pagrindu. Šiame punkte nustatyta, kad kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu. Vartojimo ginčo ar ginčo šalys per 30 dienų nuo Komisijos sprendimo, kuriuo vartojimo ginčas ar ginčas išsprendžiamas iš esmės ar nagrinėjimas nutraukiamas, priėmimo turi teisę kreiptis į Vilniaus apygardos teismą ir prašyti nagrinėti jų vartojimo ginčą ar ginčą iš esmės. Šis aprašo punktas atitinka EĮ nuostatas (EĮ 34 str. 3 d., 16 d.), kuriose įtvirtinta taisyklė, jog kreipimasis į teismą po Komisijos sprendimo dėl vartojimo ginčo ar ginčo priėmimo nelaikomas šios institucijos sprendimo apskundimu, t. y. pirmosios instancijos teismas pagal minėtą įstatymo nuostatą yra įpareigotas ginčą nagrinėti iš esmės, o ne apeliacine tvarka peržiūrėti Komisijos priimtus sprendimus ir juos keisti ar naikinti. Taigi apelianto nurodomas Aprašo punktas neleidžia daryti išvados, jog Komisijos sprendimas yra vykdytinas dokumentas jau nuo jo priėmimo dienos.

25Todėl konstatuotina, kad apelianto argumentas, jog kreipimasis į teismą dėl Komisijos nutarimo, prašant tarp apelianto ir atsakovo kilusį ginčą nagrinėti iš esmės, nesustabdo Nutarimo vykdymo ir atsakovas gali jį pateikti priverstiniam vykdymui, nėra pagrįstas. Kaip minėta, jeigu šalys per EĮ 34 straipsnio 16 dalyje nustatytą terminą inicijuoja teisminį ginčo iš esmės nagrinėjimą, atitinkami Komisijos sprendimai neįsigalioja. Taigi pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo tenkinti apelianto prašymo. Kadangi skundžiama nutartimi apelianto prašymas, nors ir kitais motyvais, tačiau nebuvo patenkintas, išdėstytų aplinkybių visuma nesudaro pagrindo apeliacinės instancijos teismui pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė tenkinti apelianto prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Tokiu atveju apelianto atskirasis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartis paliktina nepakeista. (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

26Kiti atskirojo skundo argumentai sprendžiant klausimą dėl apelianto prašomų taikyti priemonių (komisijos nutarimo vykdymo sustabdymo) teisinės reikšmės neturi, todėl jie detaliau neaptariami.

27Už atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių mokamas 28 eurų žyminis mokestis (CPK 80 str. 2 d.). Kadangi apeliantas, pateikdamas atskirąjį skundą, žyminio mokesčio nesumokėjo, atmetus atskirąjį skundą, valstybei iš apelianto priteistina 28 eurų žyminio mokesčio.

28Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

29Vilniaus apygardos teismo 2014 m. spalio 14 d. nutartį palikti nepakeistą.

30Priteisti iš ieškovo (apelianto) akcinės bendrovės „Lesto“ (j. a. 302577612) į valstybės biudžetą 28 eurus (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio už paduotą atskirąjį skundą.