Byla 2A-103/2008

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Marytės Mitkuvienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintaro Pečiulio ir Viginto Višinskio, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovui R. R. , atsakovo UAB „Omnitel“ atstovui advokatui Vitoldui Kumpai, atsakovo Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento atstovui Gintarui Baradinskui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo R. R. ir atsakovo UAB „Omnitel“ apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo, civilinėje byloje Nr. 2-1953-51/2007 pagal ieškovo R. R. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui, uždarajai akcinei bendrovei „Omnitel“ dėl grąžinimo į darbą ir darbo užmokesčio priteisimo už priverstinės pravaikštos laiką.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – VSD) ir UAB „Omnitel“ veiksmus neteisėtais ir nepagrįstais, grąžinti ieškovą į ankstesnį darbą – UAB „Omnitel“ juristo pareigas bei priteisti iš atsakovų 127 692 Lt už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2000 m. vasario 23 d. iki 2007 m. kovo 23 d., pirmosios instancijos teismo posėdžio metu nurodė, kad prašo priteisti už laikotarpį iki 2007 birželio 23 d., viso - 136 464 Lt. Ieškovas nurodė, kad UAB „Omnitel“ administracijos direktoriaus 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 49P jis buvo atleistas iš šios bendrovės juridinio skyriaus juristo pareigų pagal tuo metu galiojusio Darbo sutarties įstatymo (toliau – DSĮ) 26 straipsnio 14 punktą. Pagrindas taikyti minėtus DSĮ straipsnius buvo VSD 2000 m. vasario 17 d. raštas Nr. 02-03-111, kuris buvo parašytas vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsniu, kuriuo nustatyta, kad buvę Valstybės saugumo komiteto (toliau – VSK) darbuotojai nuo šio Įstatymo įsigaliojimo 10 metų negali dirbti, užimti tam tikras pareigas, tame tarpe ir ryšių sistemoje. Šiuo raštu atsakovas VSD informavo UAB „Omnitel“, kad ieškovas nevykdė Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ įgyvendinimo įstatymo“ (toliau – Įgyvendinimo įstatymas) 1 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir įpareigojo atleisti ieškovą iš darbo pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalį bei apie tai pranešti. Atsakovui UAB „Omnitel“ dar priimant jį darbą buvo žinoma apie ieškovo darbą VSK, apie tai su atsakovo administracija buvo kalbėta ir po Įstatymo priėmimo, todėl pranešti papildomai raštu šiam atsakovui nebuvo būtinumo, be to, savo buvusio darbo ieškovas ir nevertino kaip darbo ryšių sistemoje. Ieškovas, išnaudojo visas galimybes Lietuvos teismuose apginti atleidimu iš darbo pažeistas savo teises, 2001 m. sausio 19 d. pareiškimu kreipėsi į Europos žmogaus teisių teismą, kuris 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu nutarė, jog atleidžiant ieškovą iš darbo privačioje įmonėje, pritaikius diskriminacinio Įstatymo 2 straipsnį, buvo pažeistas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 14 straipsnis, draudžiantis diskriminaciją, siejant jį su 8 straipsniu, numatančiu teisę į privataus gyvenimo gerbimą. Taigi, UAB „Omnitel“ pritaikė diskriminacinį ieškovo atžvilgiu įstatymą, ko negalėjo daryti, EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu ieškovui priteisė iš atsakovo Lietuvos Respublikos 35000 EUR turtinei žalai atlyginti, tačiau ši suma nepadengia atlyginimo už priverstinės pravaikštos laiką, kuris ieškovui būtų sumokėtas, jei atleidžiant jį iš darbo nebūtų taikytas diskriminacinis Įstatymas ir ieškovas nebūtų nepagrįstai ir neteisėtai atleistas.

4Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies - pripažino ieškovo R. R. atleidimą iš darbo UAB „Omnitel“ pagal Lietuvos Respublikos darbo sutarties įstatymo 26 straipsnio 14 punktą neteisėtu laikant, kad darbo sutartis tarp šių šalių nutraukiama nuo šio teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, o ieškinį VSD atmetė. Teismas nurodė, kad Ieškovas ieškinyje nenurodė kokius konkrečiai atsakovo VSD veiksmus prašo pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Iš ieškinio turinio bei ieškovo paaiškinimų matyti, kad šis ieškovo reikalavimas sietinas su atsakovo 1999 m. spalio 20 d. raštu Nr. 02-03-10-1142 bei 2000 m. vasario 17 d. raštu Nr. 02-03-111/89. Tai iš dalies konstatuota ir Lietuvos apeliacinio teismo 2007 m. gegužės 3 d. nutartyje. Tačiau pripažinti šių raštų pateikimą atsakovui UAB ‚Omnitel“ neteisėtais atsakovo VSD veiksmais, o taip pat ir priteisti pinigines lėšas iš VSD nėra pagrindo. Pažymėtina, kad ieškovas ieškinyje savo bendrą reikalavimą abiem atsakovams dėl piniginių lėšų priteisimo kildina ir iš DK, ir iš CK (6.249, 6.251 str.) normų. Tačiau, kaip matyti iš bylos duomenų, ieškovo ir VSD darbo santykiai nesiejo. Taigi, atsakovo atsakomybė dėl žalos atlyginimo galėtų būti kildinama tik iš bendrųjų civilinės teisės normų. Ieškovas teigia, kad šiais raštais VSD įpareigojo UAB „Omnitel“ nutraukti su ieškovu darbo sutartį, taigi, žalos atlyginimas kildinamas iš neteisėto VSD veikimo. Tačiau toks ieškovo teiginys yra jo paties subjektyvi raštų turinio interpretacija, tuo tarpu iš šių raštų turinio nėra jokio pagrindo išvadai, kad VSD jais įpareigojo nutraukti su ieškovu darbo sutartį: pirmuoju raštu buvo paprašyta informacijos apie ieškovo darbo santykių su UAB „Omnitel“ faktą bei pareigas, antruoju raštu buvo pranešta apie ieškovo darbą LSSR valstybės saugumo komitete ir prašoma informuoti apie UAB „Omnitel“ sprendimus ieškovo atžvilgiu. Prašymai suteikti informaciją negali būti laikomi neteisėtais veiksmais ar, juolab, įpareigojimu nutraukti darbo sutartį, kurį UAB „Omnitel“ privalomai turėtų vykdyti, o VSD domėjimąsi minėtų įstatymų vykdymo eiga nėra jokio pagrindo pripažinti neteisėtu. Teismas nenustatęs VSD neteisėtų veiksmų, reikalavimą priteisti iš atsakovo pinigines lėšas atmetė. Teismas taip pat nurodė, kad nors ieškovas nurodo, kad jo darbas pas atsakovą negalėtų būti vertinamas kaip Įstatymo 2 straipsnyje nurodytas darbas „ryšių sistemoje“, toks aiškinimas atmestinas: UAB „Omnitel“ teikė telekomunikacijos ryšių paslaugas, turi savo telekomunikacijų tinklą, todėl priskirtina ryšių sistemai. UAB „Omnitel“ neturėjo jokio pagrindo nevykdyti minėtų įstatymų nuostatų, tačiau atleidžiant ieškovą iš darbo turėjo laikytis ne tik materialinių teisės normų, bet ir atleidimo procedūrą reglamentuojančių teisės normų, t.y. šiuo atveju Įgyvendinimo įstatymo nustatytos procedūros, nes atleidimas be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką negali būti laikomas teisėtu. Teismo nuomone, ieškovas nepagrindė įrodymais, kad UAB „Omnitel“ buvo žinoma apie jo buvusį darbą VSK struktūrose – apie tai jis sakęs priimant į darbą, taip pat vėliau. Tokį aiškinimą paneigia ieškovo rašytas 1999 m. lapkričio 4 d. paaiškinimas VSD. Kita vertus, netgi jei ši aplinkybė atsakovui ir būtų buvusi žinoma iš anksčiau, tai neatleistų ieškovo nuo Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje nustatytos pareigos pranešti, kad asmuo buvo VSK kadriniu darbuotoju, nes šia nuostata reikalaujama ne tik pranešti apie tokį darbą, bet ir apie tai, ar asmeniui gali būti taikomos Įstatymo 3 straipsnyje nustatytos išimtys. Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis nustatė, kad darbdavys (jo įgaliotas atstovas) pranešimą apie darbuotojo buvusį darbą VSK, gautą ne iš jo paties, bet kitu teisėtu būdu arba iškilus neaiškumui dėl darbuotojo priklausymo kadrinių SSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojų kategorijai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas privalo perduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir Valstybės saugumo departamentui, kad šie atliktų tyrimą ir pateiktų bendrą išvadą, ar pranešimas teisingas ir ar darbuotojui gali būti taikomos išimtys, nustatytos įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos" 3 straipsnio 1 dalyje. VSD pranešimas atsakovui apie ieškovo darbą VSK atitinka Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytą pranešimo gavimą „kitu teisėtu būdu“. Ši įstatyminė nuostata reikalauja, kad būtų gauta bendra dviejų institucijų išvada dėl to 1) ar pranešimas teisingas, 2) ar darbuotojui gali būti taikomos išimtys. Taigi, vien pranešimo faktas, nors toks pranešimas būtų gautas ir iš VSD, nėra pakankamas, nes privalu išsiaiškinti ir aplinkybę, ar darbuotojui gali būti taikomos išimtys, dėl šios aplinkybės turi pasisakyti abi institucijos bendroje išvadoje. Todėl akivaizdu, kad apie tai, ar ieškovui galėtų būti taikomos Įstatymo 3 straipsnio 2 dalies nuostatos, t.y. ar yra aplinkybės, suteikiančios išimtis, ar tokių išimčių nėra, taip pat negalėjo būti žinoma ir vertinama, dėl ko sprendžiant atleidimo iš darbo pagal DSI 26 straipsnio 14 punktą klausimą bendra dviejų institucijų išvada buvo būtina, juolab, kad ir VSD 2000 m. vasario 17 d. rašte nepranešama, jog R. R. negali būti taikomos jokios išimtys. Kreipimasis dėl išvados gavimo yra darbdavio pareiga, kurią įvykdžius ir gavus bendrą išvadą, kad asmuo negali dirbti Įstatymo 2 straipsnyje nurodytose institucijose, darbdavys privalo ne vėliau kaip kitą darbo dieną po išvados gavimo atleisti iš darbo darbuotoją iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą. Teismas nurodė, kad negalima pripažinti pagrįstu atsakovo aiškinimo, kad jis neturėjo pagrindo abejoti VSD duomenų patikimumu ir remiantis vien šiais duomenimis galėjo atleisti ieškovą, nes priimti sprendimą dėl atleidimo pagal minėtą DSĮ straipsnį vien VSD pranešime nurodyto fakto apie ieškovo darbą VSK nepakako. Esant tokioms aplinkybėms teismas konstatavo, kad atleidimo iš darbo pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą procedūra atlikta neprisilaikant Įgyvendinimo įstatymo tvarkos, dėl to atleidimas iš darbo negali būti laikomas teisėtu. Teismas manė, kad taikyti ieškovo prašomą DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatytą teisių gynimo būdą, t.y. grąžinti jį į buvusias pareigas pas atsakovą negali būti taikomas, nes konstatuotinos DK 297 straipsnio 4 dalyje numatytos aplinkybės. Ieškovas šiuo metu dirba kitoje įmonėje, taigi, pajamų šaltinį jis turi. Įstatymai, kuriais remiantis jis atleistas, tebegalioja, kas grąžinimo į darbą atveju faktiškai reikštų galimą pakartotinį atleidimo iš darbo svarstymą arba sąlygotų administracinės atsakomybės taikymo grėsmę darbdaviui. Atsakovas kategoriškai prieštarauja ieškovo grąžinimui į darbą. Todėl iš pastarųjų aplinkybių galima manyti, kad tenkinus ieškovo reikalavimą ne tik neišnyks jau ilgą laiką besitęsianti, bet realiai galima ir nauja konfliktinė situacija. Todėl toks ieškovo teisių gynimo būdas nepripažintinas pagrįstu. Teismas taip pat nurodė, kad negali būti tenkinamas ieškovo prašymas priteisti virš 136 000 Lt už priverstinę pravaikštą. Ieškovas pripažįsta, kad jam yra išmokėta pagal EŽTT sprendimą virš 120 000 Lt suma, pats jis įskaito šią sumą į sumas, kurios turėtų būti mokamos už priverstinę pravaikštą. EŽTT, spręsdamas priteistinų sumų klausimus, konstatavo, kad darbo netekimas atėmė pagrindinį pajamų šaltinį, reikalaujama materialinė žala turi būti atlyginta tokiu būdu, kad maksimaliai atstatytų padėtį, buvusią iki pažeidimo, teismas atsižvelgė tiek į buvusią, tiek būsimą materialinę žalą, materialinė žala buvo apskaičiuota ieškovo buvusiu atlyginimu telekomunikacijų bendrovėje. Taigi, EŽTT įvertino ir įskaitė negautą darbo užmokestį į materialinės žalos atlyginimą. DK 298 straipsnis nustato, kad darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus - ieškovo atveju tai būtų 145 440 Lt. Tuo tarpu iš įrašų ieškovo socialinio draudimo pažymėjime matyti, kad ieškovui po atleidimo iš darbo dirbant įvairiose darbovietėse buvo išmokėta apie 90 000 Lt. Taigi, akivaizdu, kad ši suma kartu su EŽTT priteista suma ženkliai viršija sumą, kurią ieškovas būtų gavęs per trejus darbo pas atsakovą metus.

5Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria atmestas ieškinys atsakovui VSD ir dalį, kuria atmesti ieškinio reikalavimai UAB „Omnitel“ dėl grąžinimo į darbą ir piniginių lėšų priteisimo dėl priverstinės pravaikštos. O ieškinį patenkinti visiškai. Ieškovas nurodo, kad:

61. Atsakovas VSD 2000 m. vasario 17 d. raštu Nr. 02-03-111/89 atsakovui „Omnitel" nurodė ieškovą atleisti iš darbo ir informuoti apie tai VSD. Taigi, atsakovo VSD veiksmai turėjo įtakos neigiamų pasekmių ieškovui atsiradimui.

72. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad priteisti pinigines lėšas iš atsakovo VSD pagal Civilinio kodekso normas nėra pagrindo. Ieškovas buvo atleistas iš darbo 1999 m. vasario 23 d., tačiau pirmos instancijos teismas šios aplinkybės nepaisė. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 47 str. 2 d. nuostatas CK šeštosios knygos XXII skyriaus trečiojo skirsnio normos dėl deliktinės atsakomybės taikomos, kai žala asmeniui, turtui padaroma ir atsiranda įsigaliojus šiam kodeksui. Taigi, iki 2000 metų Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso įsigaliojimo atlikti atsakovų VSD ir „Omnitel" veiksmai pagal jų atlikimo metu galiojusius įstatymus yra pagrindas atsirasti civilinei atsakomybei ir ją taikyti, o todėl prašydamas priteisti turtinę žalą už priverstinės pravaikštos laiką ieškovas pagrįstai remiasi CK 6.249str.l d. ir 6.251 str. 1 d., nuostatomis.

83. Ieškovas buvo atleistas iš UAB „Omnitel“ juridinio skyriaus juristo pareigų 2000 m. vasario 23 d. pagal tuo metu galiojusias DSĮ nuostatas. Lietuvos Respublikos Darbo kodeksas įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Pagal LR Darbo kodekso patvirtinimo. įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsnį darbo santykiai, kurie atsirado iki Darbo kodekso įsigaliojimo, tęsiasi toliau ir jiems taikomos Darbo kodekso normos. Todėl darytina išvada, kad nutraukti darbo santykiai 2000 m. vasario 23 d., iki Darbo kodekso įsigaliojimo, negali tęstis, nesitęsia, todėl jiems negali būti taikomos šio Darbo kodekso normos, o taikytinos normos, numatytos Darbo sutarties įstatyme.

94. Nepagrįsta Vilniaus apygardos teismo išvada, kad tenkinus ieškovo reikalavimą ne tik neišnyks jau ilgą laiką besitęsianti, bet realiai galima nauja konfliktinė situacija. Ieškovas nurodo, kad jis buvo atleistas iš darbo ne darbdavio iniciatyva (DSĮ 29 str.) ir ne darbdavio valia (DSĮ 30 str.), todėl nebuvo jokio pagrindo konfliktui atsirasti. 2000 m. vasario 23 d. nutrūkus ieškovo ir darbdavio darbo santykiams, su buvusiu darbdaviu ieškovas neturėjo jokių santykių, o su nauja „Omnitel“ administracija nepažįstamas. Todėl, darytina išvada, kad nebuvo pagrindo atsirasti konfliktinei situacijai ir jos nėra.

105. Lietuvos Respublikos ATPK 187-6 str. numato darbdavio atsakomybę už vengimą atleisti buvusį VSK darbuotoją, tačiau ne už priėmimą į darbą ar teismo sprendimo vykdymą. Todėl Vilniaus apygardos teismo motyvas negrąžinti ieškovo į darbą dėl tos priežasties, kad sugrąžinimas į darbą „sąlygotų administracinės atsakomybės taikymo grėsmę" nepagrįstas.

116. Nepagrįsti teismo motyvai, jog nėra pagrindo ieškovui priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką 136464 Lt teismas nepagrįstai vadovavosi šiuo metu galiojančiu DK, o turėjo vadovautis Darbo sutarties įstatymo 42 str. 2 d. nuostata, kad teismas grąžindamas neteisėtai atleistą darbuotoją į pirmesnį darbą, išieško atlyginimą už visą priverstinės pravaikštos laiką.

12Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Omnitel“ prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria teismas pripažino ieškovo atleidimą iš darbo neteisėtu, o taip pat sprendimo dalį dėl 100 Lt žyminio mokesčio ir 53,75 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų siuntimu, priteisimo. Atsakovas nurodo, kad:

131. Apeliantas ieškovą atleido ne pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d., bet pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d. Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d. ir 3 d. numato skirtingas atleidimo tvarkas, priklausomai nuo to, kokiu pagrindu yra atleidžiamas asmuo. Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 1 d. nustato, jog buvę KGB darbuotojai ne vėliau kaip per 20 dienų nuo šio įstatymo įsigaliojimo privalo pranešti darbdaviui apie tai, kad jie buvo KGB kadriniais darbuotojais ir ar jiems yra taikomos Įstatymo 3 str. numatytos išimtys. Tuo tarpu Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d. įtvirtina sankciją, taikomą už šio įpareigojimo neįvykdymą: „paaiškėjus, kad asmuo buvo VSK kadriniu darbuotoju ir tai nuslėpė, ne vėliau kaip kitų dieną jis turi būti atleistas iš darbo pagal Įstatymo "Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnį - dėl VSK kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos apribojimo, nemokant jam išeitinės pašalpos“. Taigi, tais atvejais, kai buvęs KGB darbuotojas nuslepia nuo darbdavio savo darbo KGB faktą, darbdavys privalo jį atleisti iš darbo ne vėliau kaip kitą dieną po to, kai paaiškėja ši aplinkybė. Pastaruoju atveju Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. numatyta kreipimosi į VSD ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą procedūra nėra taikoma.

142. Pirmosios instancijos teismas suklydo kvalifikuodamas apeliantui adresuotus VSD raštus kaip „kitu teisėtu būdu“ pateiktą informaciją apie R. R. darbą. Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d. reglamentuoja buvusių KGB kadrinių darbuotojų atleidimą iš darbo tais atvejais, kai jie nuslepia savo darbo KGB faktą. Akivaizdu, jog VSD generalinio direktoriaus patvirtinimas, jog R. R. nesilaikė Įgyvendinimo įstatymo reikalavimo 1 str. 1 d. nuostatos bei reikalavimas pranešti VSD apie priimtą sprendimą pagal minėto įstatymo 1 str. 2 d., suponavo UAB „Omnitel“ adresuotą nurodymą vykdyti Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 dalyje numatytą reikalavimą - atleisti iš darbo asmenį, nepranešusį apie savo darbą KGB. Taigi, nors VSD savo 2000 m. vasario 17 d. rašte tiesiogiai nenurodė atleisti R. R. iš darbo, tačiau rašto turinys implikavo būtent tokį elgesio variantą.

153. Apeliantas neabejojo VSD rašto teisingumu, todėl vadovaudamasis visuotinai priimtomis vertybėmis, negalėjo valstybės institucijos - VSD rašto grąžinti tai pačiai institucijai (VSD), kad ji pati patikrintų, ar jos raštas teisingas ar ne. Toks apelianto elgesys galėtų būti suprastas kaip vengimas vykdyti įstatymo reikalavimus, už ką ATPK nustato administracinę atsakomybę. Susidariusi situacija buvo labai aiškiai apibendrinta Lietuvos apeliacinio teismo 2000 m. rugsėjo 5 d. nutartyje, kur teismas nurodė: Įstatymo įgyvendinimo Įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kokiais atvejais darbdavys privalo apie darbuotojo buvusį darbą VSK pranešti Valstybės saugumo departamentui ir Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir ką pastarieji turi atlikti ir nustatyti. Darbdavys privalo pranešimą apie darbuotojo buvusį darbą VSK perduoti minėtoms institucijoms, kai pranešimą gauna ne iš paties darbuotojo, bet kitu teisėtu būdu arba iškilus neaiškumui dėl darbuotojo priklausymo SSRS VSK darbuotojų kategorijai. Pareiškėjas darbdaviui pranešimo nepateikė. Darbdavys pranešimą apie tai, kad pareiškėjas yra buvęs SSRS KGB kadrinis darbuotojas gavo iš Valstybės saugumo departamento. Todėl pranešti tai pačiai institucijai, iš kurios gavo pranešimą, kad pastaroji ištirtų, ar jos pačios pranešimas yra teisingas, darbdaviui nebuvo reikalo. Valstybės saugumo departamentas yra ta institucija, kuriai Įstatymas suteikė teisę nustatyti buvusius SSRS VSK kadrinius darbuotojus. Gavus Valstybės saugumo departamento pranešimą, kad pareiškėjas yra buvęs VSK kadrinis darbuotojas, suprantama, kad pareiškėjo darbdaviui nebeiškilo neaiškumų, ar pareiškėjas priklausė minėtai VSK darbuotojų kategorijai. Atsižvelgiant į tai, priešingai nei nurodo pirmosios instancijos teismas, apeliantas elgėsi teisėtai liek Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 2 d., tiek ir Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d. normų požiūriu.

164. Prieš priimdamas sprendimą dėl tariamai pažeistos ieškovo teisės teismas privalėjo įvertinti dvi aplinkybes: ar R. R. turėjo teisę, kurią būtų galima teisėtai ginti ir ar pažeista R. R. teisė nebuvo apginta kitais būdais. Pirmos instancijos teismas neįvertino to fakto, kad pareiškėjo materialinė teisė į darbą atsakovo įmonėje išnyko nuo to momento, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, VSK) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“. Tai numato Įstatymo 2 str. nuostata. Kaip nurodoma šios skundo 1.4 dalyje, ši norma yra imperatyvi ir tebegaliojanti, kas reiškia, jog teismas savo sprendimu šios pakeisti negali. Dėl šios priežasties, pirmosios instancijos teismas gynė neegzistuojančią R. R. teisę.

175. Savo sprendime teismas svarstė galimybę grąžinti R. R. į darbą UAB „Omnitel“. Sprendimas negrąžinti R. R. į darbą buvo priimtas ne dėl imperatyvaus Įstatyme įtvirtinto draudimo, bet remiantis DK 297 str. 4 d. nuostata, t.y. pasirinkus kitą teisių gynimo būdą. Tokia teismo pozicija akivaizdžiai prieštarauja tiek Įstatymo raidei, tiek ir jo tikslui -užtikrinti, kad nusikalstamai organizacijai KGB priklausę kadriniai darbuotojai nedirbtų valstybės saugumui svarbiuose objektuose, įskaitant ir ryšių sistemą.

186. EŽTT išnagrinėjus bylą R. R. teisių pažeidimo kaltininkas (R. R. teisės apribojusį įstatymą priėmusi valstybė) buvo nustatytas, o jo teisių pažeidimo sukeltą žala - visiškai atlyginta. Dėl šios priežasties, skundžiamu teismo sprendimu iš dalies patenkinus R. R. ieškinį pirmos instancijos teismas iš esmės apgynė tas R. R. teises, kurios jau buvo apgintos 2005 m. balandžio 7 d. EŽTT sprendimu.

19Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas VSD prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo dalį, kuria iš dalies tenkintas ieškovo ieškinys ir ieškinį atmesti visiškai.

20Atsiliepimu ieškovas prašo atsakovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Omnitel“ prašo ieškovo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22Apeliaciniai skundai netenkintini.

23Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d.).

24Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.

25Byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliacinių skundų ribų.

26Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pareiškė reikalavimus dviems atsakovams – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentui ir UAB „Omnitel“.

27Dėl atsakovo VSD civilinės atsakomybės.

28Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nuo 1996 metų dirbo juristu UAB „Omnitel“. Iš šių pareigų jis buvo atleistas 2000 m. vasario 23 d. įsakymu Nr. 49P pagal tuo metu galiojusio DSĮ 26 straipsnio 14 punktą.

29Taigi, ieškovo ir atsakovo VSD nesiejo darbiniai santykiai, todėl šio atsakovo atžvilgiu civilinė atsakomybė galima tik bendrais CK įtvirtintais pagrindais. Remiantis CK 6.246 straipsnio 1 dalimi, civilinė atsakomybė atsiranda neįvykdžius įstatymuose ar sutartyje nustatytos pareigos (neteisėtas neveikimas) arba atlikus veiksmus, kuriuos įstatymai ar sutartis draudžia atlikti (neteisėtas veikimas), arba pažeidus bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

30Kaip jau minėta, ieškovas prašo pripažinti neteisėtais atsakovo VSD veiksmus, remdamasis EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimu, kuriame teismas konstatavo, kad pritaikius Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKGB, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų dabartinės veiklos“ 2 straipsnį buvo pažeistas EŽTK 14 straipsnis siejant jį su 8 straipsniu. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas nurodė, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė 1999 m. spalio 20 d. rašto Nr. 02-03-10-1142 ir 2000 m. vasario 17 d. rašto Nr. 02-03-111/89 išsiuntimu atsakovui UAB „Omnitel“, kurie įpareigojo atsakovą UAB „Omnitel“ atleisti ieškovą iš darbo.

31Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokia ieškovo išvada. Nors ir atsakovas UAB „Omnitel“ nurodo, jog šie raštai įpareigojo atleisti ieškovą, teismo nuomone, išanalizavus 1999 m. spalio 20 d. ir 2000 m. vasario 17 d. raštus tokios išvados daryti negalima. VSD 1999 m. spalio 20 d. rašte Nr. 02-03-10-1142 buvo prašoma informacijos ar ieškovą ir atsakovą UAB „Omnitel“ sieja darbo santykiai ir jeigu sieja kokias pareigas užima ieškovas. VSD 2000 m. vasario 17 d. raštu Nr. 02-03-111/89 informavo atsakovą UAB „Omnitel“ apie tai, kad ieškovas anksčiau dirbo LSSR valstybės saugumo komitete. Be to šiame rašte prašoma informuoti apie atsakovo UAB „Omnitel“ priimtą sprendimą ieškovo atžvilgiu. Teismo nuomone, šiame rašte nėra konkretaus įpareigojimo atleisti ieškovą iš darbo, todėl VSD veiksmų pateikiant paklausimus ir suteikiant informaciją apie ieškovą UAB „Omnitel“ negalima laikyti neteisėtais. Nesant atsakovo VSD neteistų veiksmų civilinė atsakomybė jo atžvilgiu negalima, nes neteisėti veiksmai yra viena iš būtinų civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus šiam atsakovui.

32Dėl atsakovo UAB „Omnitel“ civilinės atsakomybės.

33Išanalizavus bylos medžiagą matyti, jog tiek atsakovas, tiek ieškovas neginčija, jog ieškovas 1975 – 1991 metais dirbo LSSR valstybės saugumo komitete. Šalys taip pat sutinka, jog ieškovui taikomi Įstatymo 2 straipsnyje nustatyti apribojimai ir, kad jis negali būti priskirt Įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje numatytų asmenų kategorijai.

34Iš bylos medžiagos matyti, kad 2000 m. vasario 23 d. UAB „Omnitel“ įsakymu Nr. 49P ieškovas buvo atleistas iš UAB „Omnitel“ juristo pareigų pagal tuo metu galiojusio DSĮ 26 straipsnio 14 punktą. Šį įsakymą atsakovas UAB „Omnitel“ priėmė vadovaudamasis iš VSD gauta informacija apie tai, jog ieškovas dirbo kadriniu LSSR valstybės saugumo komiteto darbuotoju ir nustačius, kad ieškovas nevykdė Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies reikalavimų, t.y. nepranešus darbdaviui, jog jis buvo VSK kadriniu darbuotoju.

35Nors ieškovas teigia, kad jis darbindamasis UAB „Omnitel“ informavo atsakovo darbuotojus apie darbą LSSR valstybės saugumo komitete, tačiau byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių šią aplinkybę. Be to, ieškovo 1999 m. lapkričio 4 d. raštas VSD patvirtina priešingą aplinkybę, t.y. kad apie ieškovo darbą LSSR valstybės saugumo komitete atsakovas nieko nežinojo, nes šiame rašte ieškovas nurodė, kad nepranešė atsakovui, nes jo užimamos pareigos UAB „Omnitel“ nepateko į uždraustų pareigybių sąrašą (t. 2, b.l. 131). Be to, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad net ir pranešimas atsakovui apie ankstesnį darbą nebūtų pašalinęs pagrindo atleisti ieškovą, nes kaip jau minėta ieškovui jokios įstatymų numatytos išimtys netaikomos.

36Atsakovas UAB „Omnitel“ gavęs iš VSD informaciją (VSD 2000 m. vasario 17 d. raštas) apie ieškovo darbą LSSR valstybės saugumo komitete, kitą darbo dieną atleido ieškovą iš užimamų pareigų vadovaudamasis DSĮ 26 straipsnio 14 punktą, t.y. darbo sutartis prieštaravo įstatymams.

37Kaip jau minėta, ieškovas nurodo, kad atsakovas jį atleido nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos.

38Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis numato, jog darbdavys pranešimą apie darbuotojo buvusį darbą VSK, gautą ne iš jo paties, bet kitu būdu arba iškilus neaiškumui dėl darbuotojo priklausymo kadrinių SSRS valstybės saugumo komiteto darbuotojų kategorijai, ne vėliau kaip per 5 darbo dienas privalo perduoti Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrui ir valstybės saugumo departamentui, kad šie atliktų tyrimą ir pateiktų bendrą išvadą, ar pranešimas teisingas ir ar darbuotojui gali būti taikomos išimtys, nustatytos įstatymo „Dėl SSRS valstybės saugumo komiteto (NKVD, NKVD, MGB, KGB) vertinimo ir šios organizacijos kadrinių darbuotojų darbinės veiklos“ 3 straipsnio 1 dalyje.

39Kolegijos nuomone, nors VSD pranešimas atitinka Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalyje numatytą pranešimą apie ieškovo darbą VSK, aukščiau nurodyta įstatyminė nuostata reikalauja, kad būtų pateikta dviejų minėtų institucijų išvada. Šioje išvadoje pateikiama dvejopa informacija, t.y. ar pranešimas teisingas ir ar asmeniui, dirbusiam VSK, gali būti taikomos išimtys. Taigi, atsakovui vien pranešimo apie ieškovo darbą VSK nepakako atleisti ieškovo iš darbo. VSD raštuose nebuvo nurodyta ar ieškovui gali būti taikomos išimtys ar ne, todėl atsakovas turėjo kreiptis į Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centrą ir valstybės saugumo departamentą dėl bendros išvados pateikimo. Todėl, teisėjų kolegijos nuomone, nepagrįstas atsakovo argumentas, jog VSD raštas buvo pakankamas pagrindas atleisti ieškovą iš darbo.

40Teismas nesutinka ir su atsakovo argumentu, jog ieškovo atleisimas yra teisėtas, nes ieškovas nuslėpė, jog dirbo VSK. Tačiau tokį atleidimo pagrindą numato Įgyvendinimo įstatymo 2 straipsnis, o ieškovas šiuo atveju buvo atleistas pagal DSĮ 26 straipsnio 14 punktą. Todėl, teismo nuomone, atleidžiant ieškovą iš darbo nebuvo laikytasi Įgyvendinimo įstatymo nustatytos tvarkos, todėl ieškovo atleisimo iš darbo negalima laikyti teisėtu.

41Kaip jau minėta ieškovas, remdamasis DK 297 straipsnio 3 dalimi, teismo prašo, pripažinus jo atleidimą neteisėtu, grąžinti jį į buvusį darbą.

42DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš darbo be teisėto pagrindo ar pažeidžiant įstatymų nustatytą tvarką, teismas grąžina jį į pirmesnė darbą ir priteisia vidutinį darbo užmokestį už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo dienos iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam DK 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos (DK 297 straipsnio 4 dalis).

43Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra DK 294 straipsnio 4 dalyje numatytos aplinkybės, todėl ieškovas negali būti grąžintas į ankstesnes pareigas UAB „Omnitel“. Įstatymai numatantys draudimą dirbti buvusiems VSK darbuotojams ryšių sistemoje tebegalioja, todėl grąžinus ieškovą į darbą, vėl gali kilti tam tikrų problemų. Be to, ieškovas šiuo metu dirba kitoje įmonėje ir gauna pensiją už darbą VSK, taigi turi savo pajamų šaltinį.

44Kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas nepagrįstai skaičiuodamas priverstinės pravaikštos laiką rėmėsi DK, o ne DSĮ. Remiantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 3 straipsniu, darbo santykiai, kurie atsirado iki DK įsigaliojimo, tęsiasi toliau ir jiems taikomos DK nuostatos. Kadangi ieškovas buvo atleistas 2000 metais, t.y. DK negaliojant ir tuo metu darbo santykiai tarp ieškovo ir atsakovo nutrūko, ginčo santykiams turėtų būti taikomos DSĮ normos.

45Apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė patirtos žalos paskaičiavimus ir prašo priteisti 167 534 Lt už priverstinę pravaikštą. Iš EŽTT sprendimo matyti, jog ieškovui teismas priteisė 120 000 Lt, kurias ieškovas įskaito į sumas, kurios turėtų būti mokamos už priverstinę pravaikštą. Šiame sprendime EŽTT nurodė, kad ieškovas netekęs darbo prarado pagrindinį pajamų šaltinį, todėl materialinė žala turi būti atlyginama tokiu būdu, kad maksimaliai atstatytų padėtį, buvusią iki pažeidimo. Teismas, priteisdamas ieškovui 120 000 Lt, rėmėsi ieškovo iki atleidimo gautu atlyginimo dydžiu.

46Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš išrašų ieškovo socialinio draudimo pažymėjime matyti, jog ieškovui po atleidimo iš darbo dirbant įvairiose darbovietėse buvo sumokėta apie 90 000 Lt. Taigi, ši suma ženkliai viršija 167 534 Lt sumą, sudėjus 90 000 Lt su EŽTT priteistais 120 000 Lt. Be to, kaip jau minėta ieškovas gauna pensiją už darbą VSK, todėl priteisus jo prašomą sumą, ieškovas atsidurtų geresnėje padėtyje nei būtų jo neatleidus. Esant šioms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė ieškovo ieškinio reikalavimus dėl žalos priteisimo.

47Įvertinusi nutartyje nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinių skundų motyvais nėra pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

48Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia iš apeliantų bylinėjimosi išlaidas (CPK 93 str.).

49Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

50Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

51Priteisti iš ieškovo R. R. ir atsakovo UAB „Omnitel“ į valstybės biudžetą po 6 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas R. R. kreipėsi į teismą su ieškiniu, kuriuo prašė pripažinti... 4. Vilniaus apygardos teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį patenkino... 5. Apeliaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2007... 6. 1. Atsakovas VSD 2000 m. vasario 17 d. raštu Nr. 02-03-111/89 atsakovui... 7. 2. Teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad priteisti pinigines lėšas iš... 8. 3. Ieškovas buvo atleistas iš UAB „Omnitel“ juridinio skyriaus juristo... 9. 4. Nepagrįsta Vilniaus apygardos teismo išvada, kad tenkinus ieškovo... 10. 5. Lietuvos Respublikos ATPK 187-6 str. numato darbdavio atsakomybę už... 11. 6. Nepagrįsti teismo motyvai, jog nėra pagrindo ieškovui priteisti už visą... 12. Apeliaciniu skundu atsakovas UAB „Omnitel“ prašo panaikinti Vilniaus... 13. 1. Apeliantas ieškovą atleido ne pagal Įgyvendinimo įstatymo 1 str. 3 d.,... 14. 2. Pirmosios instancijos teismas suklydo kvalifikuodamas apeliantui adresuotus... 15. 3. Apeliantas neabejojo VSD rašto teisingumu, todėl vadovaudamasis visuotinai... 16. 4. Prieš priimdamas sprendimą dėl tariamai pažeistos ieškovo teisės... 17. 5. Savo sprendime teismas svarstė galimybę grąžinti R. R. į darbą UAB... 18. 6. EŽTT išnagrinėjus bylą R. R. teisių pažeidimo kaltininkas (R. R.... 19. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas VSD prašo panaikinti... 20. Atsiliepimu ieškovas prašo atsakovo UAB „Omnitel“ apeliacinį skundą... 21. Atsiliepimu į ieškovo apeliacinį skundą atsakovas UAB „Omnitel“ prašo... 22. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 23. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinių skundų faktinis... 24. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų teisėjų kolegija nenustatė.... 25. Byla nagrinėjama neperžengiant ieškovo apeliacinių skundų ribų.... 26. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas pareiškė reikalavimus dviems... 27. Dėl atsakovo VSD civilinės atsakomybės.... 28. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovas nuo 1996 metų dirbo juristu UAB... 29. Taigi, ieškovo ir atsakovo VSD nesiejo darbiniai santykiai, todėl šio... 30. Kaip jau minėta, ieškovas prašo pripažinti neteisėtais atsakovo VSD... 31. Tačiau teisėjų kolegija negali sutikti su tokia ieškovo išvada. Nors ir... 32. Dėl atsakovo UAB „Omnitel“ civilinės atsakomybės.... 33. Išanalizavus bylos medžiagą matyti, jog tiek atsakovas, tiek ieškovas... 34. Iš bylos medžiagos matyti, kad 2000 m. vasario 23 d. UAB „Omnitel“... 35. Nors ieškovas teigia, kad jis darbindamasis UAB „Omnitel“ informavo... 36. Atsakovas UAB „Omnitel“ gavęs iš VSD informaciją (VSD 2000 m. vasario 17... 37. Kaip jau minėta, ieškovas nurodo, kad atsakovas jį atleido nesilaikydamas... 38. Įgyvendinimo įstatymo 1 straipsnio 3 dalis numato, jog darbdavys pranešimą... 39. Kolegijos nuomone, nors VSD pranešimas atitinka Įgyvendinimo įstatymo 1... 40. Teismas nesutinka ir su atsakovo argumentu, jog ieškovo atleisimas yra... 41. Kaip jau minėta ieškovas, remdamasis DK 297 straipsnio 3 dalimi, teismo... 42. DK 297 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu darbuotojas buvo atleistas iš... 43. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju yra DK 294 straipsnio 4 dalyje... 44. Kolegija sutinka su ieškovo apeliacinio skundo argumentu, jog teismas... 45. Apeliacinės instancijos teisme ieškovas pateikė patirtos žalos... 46. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad iš... 47. Įvertinusi nutartyje nurodytas aplinkybes ir argumentus, teisėjų kolegija... 48. Netenkindama apeliacinio skundo, teisėjų kolegija priteisia iš apeliantų... 49. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1... 50. Vilniaus apygardos teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.... 51. Priteisti iš ieškovo R. R. ir atsakovo UAB „Omnitel“ į valstybės...