Byla 2A-1769-460/2016

1Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Raimondos Andrulienės, Aušros Maškevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Alvydo Žerlausko,

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. M. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „O. G. B.“ apeliacinius skundus dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „O. G. B“ dėl neišmokėto darbo užmokesčio, dienpinigių, vidutinio darbo užmokesčio už pradelstą atsiskaityti laiką, išeitinės kompensacijos, kompensacijos už nepanaudotas atostogas priteisimo, atsakovės įpareigojimo nereikalauti išlaidų, susijusių su mokymu, atlyginimo, 2015 m. kovo 9 d. darbo sutarties pripažinimo nutrūkusia pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

41. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį vėliau patikslino, juo prašė priteisti iš atsakovės 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio, 1590 Eur delspinigių, remiantis DK 141 straipsnio 3 dalimi priteisti iš atsakovės vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti su ieškove laiką iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos, remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi pripažinti šalių sudarytą

52015-03-09 darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia ir įforminti 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA-20 nutraukimą DK 128 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu, įpareigoti nuo darbo sutarties nutraukimo dienos išmokėti ieškovei 2 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę kompensaciją bei išmokėti ieškovei kompensaciją už nepanaudotas atostogas. Taip pat prašė įpareigoti atsakovę nereikalauti iš ieškovės darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų pagrindu atlyginti atsakovės patirtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, kvalifikacijos kėlimu, ir nereikalauti iš ieškovės 2014-11-10 mokymo sutarties, sudarytos tarp atsakovės, ieškovės ir UAB „Scandinavian Language School“, 2.3.6 punkte nurodytos 4033 Eur sumos, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymu pagal Švedų kalbos mokymo programą ir šios programos apmokėjimu. Be to, ieškovė prašė priteisti jai iš atsakovės 5 procentų metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos. Nurodė, jog nuo 2015-03-16 buvo priimta dirbti pas atsakovę bendrosios praktikos slaugytoja pagal 2015-03-09 neterminuotą darbo sutartį Nr. TA-20, jos darbo vieta numatyta išimtinai Švedijos Karalystėje. 2016-02-11 ieškovė išsiuntė atsakovei prašymą nutraukti 2015-03-09 darbo sutartį pagal DK 128 straipsnio 1 dalį nuo 2016-02-17. Teigė, kad atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo (2015-03-16) daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio pagal darbo sutartimi sulygtus valandinius įkainius (darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktai) bei sistemingai nemokėjo Švedijoje garantuoto darbo užmokesčio dydžio, kuris buvo sulygtas darbo sutarties 4.8 punkte. Darbo sutartyje nėra nurodyta, kad ieškovė komandiruojama dirbti į Švediją, bet nustatyta, kad ieškovė siunčiama dirbti į Švediją. Nėra duomenų, kad atsakovė priėmė įsakymus dėl jos komandiruočių į Švediją, nėra įrodymų, kad su įsakymais ieškovė buvo supažindinta. Todėl nėra pagrindo taikyti imperatyvų Europos Sąjungos teisės aktų nustatytą komandiruoto darbuotojo apsaugos standartą, numatytą Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurio teisės normos perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir įtvirtintos 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymu. Tikina, kad šalių sudarytos darbo sutarties 4.4 punkte įtvirtinta, kad atsakovė sumoka ieškovei už išdirbtas valandas pagal pateiktą darbo laiko apskaitos žiniaraštį; be to, darbo sutarties 4.6 punkte įtvirtinta, kad ieškovei gali būti mokami priedai ir premijos atsakovės sprendimu ir nuožiūra, kurie priklauso nuo darbuotojo darbo. Darbo sutarties 4.8 punkte sulygta, kad 4.4 punkte nurodytas išmokas ieškovei sudaro mokami priedai –įskaičiuotos visos ieškovei priklausančios pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus išmokos, į kurių sąrašą patenka ir dienpinigiai. Šalys darbo sutarties 4.8 punkte sulygo, kad kartu su visomis ieškovei pagal įstatymą priklausančiomis išmokomis atsakovė sumokės ieškovei ir dienpinigius. Dienpinigių mokėjimo faktą įrodo atsakovės 2016-01-19 pažymoje apie gautas pajamas pateikti duomenys, kad ieškovei priskaičiuota ir sumokėta dienpinigių suma yra 8056 Eur. Šalys taip pat darbo sutartyje sulygo, kad ieškovė, be visų priklausančių išmokų pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, t. y. užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl Švedijoje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo (4.8 p.). Ieškovei turėjo būti išmokėtas darbo užmokesčio dydis bent toks, koks būtų mokamas, jeigu Švedijoje veikiantis darbo naudotojas būtų ją tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Ši būtinoji darbo sutarties sąlyga įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 3 straipsnio 3 dalies 3 punkte. Pažeidžiant Darbo kodekso nuostatas bei sąžiningumo principą, darbo sutartyje nėra apibrėžtas minimalus mėnesinis darbdavio užtikrintas darbo krūvis (darbo dienų skaičius) ir nėra nustatytas aiškiai apibrėžtas darbo užmokesčio dydis, t. y. sutartyje konkrečiai nenurodytas darbo užmokesčio dydis. Darbo sutarties 4.5 punktu šalys sulygo tik darbo užmokesčio skaičiavimą dirbant darbo naudotojo naudai – už darbo valandą mokama 11,70 Eur (pagrindinis tarifas), atskaičius visus galimus mokesčius; darbo sutarties 4.6 punktu papildomai nustatytos priemokos prie pagrindinio tarifo vakarinėmis, naktinėmis valandomis, savaitgalio ir švenčių dienomis. Vadovaujantis atsakovės 2016-01-19 pažymos apie gautas pajamas duomenimis, ieškovei priskaičiuotas darbo užmokestis nuo darbo sutarties įsigaliojimo dienos – 4152,91 Eur; išskaitytas pajamų mokestis – 488,89 Eur ir socialinio draudimo įmokos – 411,61 Eur; priskaičiuota išmokėti darbo užmokesčio suma yra 3252,41 Eur. Remiantis darbo laiko apskaitos žiniaraščiuose ir atsiskaitymo lapeliuose pateiktais duomenimis, sudėjus pas darbo naudotoją faktiškai dirbtas valandas ir jas padauginus iš darbo sutartimi sulygtų darbo valandos įkainių, išmokėtina darbo užmokesčio suma yra 11 308,41 Eur, kuri sutampa su atsakovės išduotos pažymos duomenimis stulpelyje „Iš viso priskaičiuota išmokėti Eur“. Iš darbo užmokesčio, apskaičiuoto pagal faktiškai dirbtas valandas, 11 308,41 Eur sumos, atėmus faktiškai ieškovei išmokėtą priskaičiuotą 3 252,41 Eur darbo užmokesčio sumą, gaunamas iš atsakovės priteistinas neišmokėto darbo užmokesčio dydis 8056 Eur. Be to, iš darbo sutartyje sulygtų darbo valandos įkainių matyti, kad atsakovė nesumokėjo ieškovei viso jai priklausančio darbo užmokesčio, t. y. ieškovės darbo užmokestis darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu turėjo būti bent toks, koks būtų taikomas, jeigu Švedijoje esantis darbo naudotojas būtų ieškovę tiesiogiai įdarbinęs toje pačioje darbo vietoje. Pažeidžiant darbo įstatymus, darbo sutartyje konkrečiai nenurodytas darbo užmokesčio dydis, kurį ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę tiesiogiai įdarbintų toje pačioje darbo vietoje. 2010 metais Švedijoje dirbančio slaugytojo preliminarus vidutinis mėnesinis darbo užmokestis gali būti ne mažesnis kaip 27 800 SEK (Švedijos kronų) arba apytiksliai 2800 Eur, t. y. slaugytojo darbo valandos įkainis Švedijos medicinos įstaigoje gali būti didesnis nei 15,56 Eur. Vidutinis darbo sutartimi sulygtas ir faktiškai išmokėtas darbo valandos įkainis yra 8,69 Eur. Skirtumas tarp sulygto darbo valandos vidutinio užmokesčio ir preliminaraus darbo Švedijoje valandos vidutinio užmokesčio yra 8 944,74 Eur (15,56 Eur – 8,69 Eur x1302 val.). Pastaroji 8 944,74 Eur suma iš atsakovės papildomai priteistina kaip atsakovės neišmokėtas visas ieškovei priklausantis darbo užmokestis. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės nedarbo laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – 325 Eur / mėn. Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio – MMA, 119 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016-02-12. Nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų į komandiruotes yra: nuo 2015-06-04 iki 2016-06-16 (9 darbo dienos), 2015-08-19 iki 2015-09-05 (13 darbo dienų), 2015-10-19 iki 2015-11-01 (10 darbo dienų), nuo 2016-01-05 iki 2016-01-21 (13 darbo dienų). Atėmus iš kiekvieno nedarbo laikotarpio tarp siuntimų dirbti po 5 darbo dienas, gaunamos 24 darbo dienos, už kurias yra mokėtina minimali mėnesinė alga (toliau – MMA). Nurodo, kad bendra preliminari neišmokėto darbo užmokesčio priteistina suma yra 17 000,74 Eur (8056 Eur + 8944,74 Eur). Jei bylos nagrinėjimo metu bus gauta duomenų apie ieškovės dirbtą darbą Lietuvoje ir bus nustatyta, kad ieškovės darbo vieta numatyta ne Švedijos Karalystėje, bet Lietuvos Respublikoje, ieškovei taikytinas imperatyvus Europos Sąjungos teisės aktų nustatytas komandiruoto darbuotojo apsaugos standartas, numatytas Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurio normos perkeltos į Lietuvos Respublikos nacionalinę teisę ir įtvirtintos 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymu. Ieškovė nurodo, kad atsakovas nesumokėjo jai 1590 Eur dienpinigių. Nurodo, kad komandiruotėje buvo 182 dienas, todėl jai turėjo būti apskaičiuota 9646 Eur suma (182 d. x 53 Eur). Darbo sutartyje nenurodytas konkretus dienpinigių dydis, t. y. šalys nesulygo dėl dienpinigių mažinimo. Teigia, kad Garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalyje klaidingai nurodoma, kad „dienpinigiai, išskyrus su komandiruote susijusios faktines kelionės, nakvynės ir maitinimo išlaidas, laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi“. Direktyvos 96/71/EB 3 straipsnio 7 dalyje nurodyta kitaip – „šios straipsnio 1-6 dalys netrukdo taikyti darbuotojams palankesnių darbo sutarties atlygį. Komandiruotpinigiai laikomi minimalaus darbo užmokesčio dalimi, nebent jie mokami kompensuojant su komandiruote susijusias faktiškąsias kelionės, buto ir maisto išlaidas“. Minėtoje direktyvoje iš viso nepasisakoma apie dienpinigius, bet siekiama užtikrinti garantijas komandiruojamiems darbuotojams, jų teisę į teisingą mokėjimą už darbą. Teigia, kad dienpinigių įtraukimas į darbo užmokesčio sumą, atitinkama dienpinigių suma sumažinant darbo užmokestį, yra neteisėtas. Taip pat nurodė, kad ieškovė 2016-02-11 išsiuntė atsakovei laišką su prašymu nutraukti šalių sudarytą darbo sutartį remiantis DK 128 str. 1 d. nuo 2016-02-17. Prašymą grindė tuo, kad atsakovė nemokėjo darbo užmokesčio – Vyriausybės nustatytos minimaliosios mėnesinės algos, ir daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nemokėjo viso jai priklausančio darbo užmokesčio, kaip tai numatyta darbo sutarties 4.5 ir 4.6 punktuose. Pažymėjo, kad darbo ginčų komisija 2016-02-17 sprendime nepasisakė dėl šio reikalavimo, o 2016-03-23 darbo ginčų komisija sprendimu šį ieškovės prašymą atmetė. Iš atsakovės 2016-01-19 pažymos matyti, kad atsakovė ieškovei mokėjo kiekvieną mėnesį vietoje darbo užmokesčio dienpinigius, todėl jai nesumokėjo 8056 Eur darbo užmokesčio ir 8944,74 Eur sumos, kurią ieškovei turėtų mokėti Švedijos darbo naudotojas, jei pastarasis ieškovę būtų tiesiogiai įdarbinęs. Įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad už ilgesnį kaip 5 darbo dienos iš eilės nedarbo laikotarpį tarp siuntimų dirbti laikinajam darbuotojui turi būti mokama ne mažiau kaip Vyriausybės patvirtinta minimalioji mėnesinė alga – 325 Eur. Atsakovė daugiau kaip 2 mėnesius iš eilės nesumokėjo ieškovei priklausančio darbo užmokesčio, 113,74 Eur sumą uždelsdama sumokėjo tik 2016-02-12. Dėl šių priežasčių prašė priteisti 5 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo bei vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo atsiskaityti laikotarpį iki visiško atsiskaitymo. Ieškovė teigė, kad tarp šalių ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014-11-10 buvo sudaryta trišalė mokymo sutartis. Mano, kad šiai sutarčiai turi būti taikomos darbo teisės normos. Mokymo sutartis buvo sudaryta siekiant pakelti ieškovės kvalifikaciją, taip pat sutartyje šalys susitarė, kad ieškovė privalo įgyti švedų kalbos B1 lygį, būtiną tinkamam jos darbo pareigų vykdymui tam, kad pastaroji galėtų išvykti į Švediją, kadangi atsakovė šioje šalyje turi užsakovų – darbo naudotojų. Mano, kad atsakovė turi būti įpareigota nereikalauti iš ieškovės darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktuose numatytu pagrindu atlyginti jokių atsakovės patirtų išlaidų, susijusių su ieškovės mokymu, jos kvalifikacijos kėlimu, ir nereikalauti iš ieškovės mokymo sutarties 2.3.6 punkte numatytos sumos – 4033 Eur, kurią sudaro atsakovės patirtos išlaidos, susijusios su ieškovės švedų kalbos mokymu pagal švedų kalbos mokymo programą ir šio mokymo apmokėjimu.

62. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad palaiko 2016-04-08 pateiktame atsiliepime išsakytus argumentus ir prašymus. Nurodė, kad darbo ginčų komisijoms ir teismui teikto ieškinio (patikslinto ieškinio) dalykas nesutampa. Ieškovė nesilaikė ikiteisminės procedūros privalomumo dėl 17 000,74 Eur darbo užmokesčio, todėl prašė teismo atmesti šį reikalavimą dėl DK numatytos išankstinės neteisminės ginčo sprendimo tvarkos nesilaikymo. 2016-02-26 prašymu, dėl kurio buvo priimtas 2016-03-23 darbo ginčų komisijos sprendimas, ieškovė jokių piniginių ar civilinio pobūdžio reikalavimų nereiškė, kadangi tiksliai žinojo, kad visi reikalavimai, suformuluoti ankstesniais 2016-01-20, 2016-02-15 prašymais, yra išnagrinėti ir dėl jų priimtas 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimas. Mano, kad 2016-02-26 prašymas yra susijęs su ieškovės daugkartiniais skundais Darbo inspekcijai dėl ieškovės netenkinančių darbo inspektorių ar darbo ginčų komisijų sprendimų, kadangi ieškovė šių procedūrų atlikimo metu bandė daryti įtaką komisijų darbui ir tikėjosi pakartotinio, priešingo pirmajam sprendimui rezultato. Mano, kad darbo ginčų komisija neturėjo teisės spręsti tapatų ginčą, o priimdama 2016-03-23 sprendimą pažeidė lis pendens taisyklę. Mano, kad ieškiniui turėtų būti taikoma ieškinio senatis, skaičiuojama nuo pirmojo 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos. Teigia, kad šalių sudaryta darbo sutartis savo esme yra laikinojo įdarbinimo sutartis, sudaryta turint tikslą darbuotoją siųsti dirbti Švedijoje esančių darbo naudotojų naudai. Šis darbo santykio modelis buvo aiškus ieškovei darbo sutarties pasirašymo momentu ir visu darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, yra apibrėžtas pasirašyta darbo sutartimi. Ieškovė kelia nepagrįstus reikalavimus, kuriuos grindžia motyvacija, iškraipančia susiklosčiusio darbo santykio modelį bei šalių prisiimtas pareigas. Atsakovė palaiko 2016-04-18 atsiliepimu į ieškinį išsakytą argumentaciją dėl piniginių reikalavimų, kildinamų iš įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų, t. y. papildomo mokėjimo už nedarbo (laukimo) laikotarpius, kuriuos skaičiuoja ieškovė, ir papildomai paaiškina, kad darbo sutarties 6.2 punkto turinys, t. y. darbo pagal poreikį sąlyga, yra glaudžiai susijęs su darbo santykio struktūra, kadangi darbo naudotojas renkasi atsakovės siūlomą darbuotoją, atsižvelgdamas į jo profesinę kvalifikaciją, gebėjimą bendrauti vietos kalba ar asmenines savybes. Taigi darbuotojo darbo laikotarpiai ar darbo laikas, kuris yra glaudžiai susijęs su darbo užmokesčiu, labai priklauso ne tik nuo objektyvių kriterijų, t. y. kvalifikacijos ar kalbos žinių, bet ir nuo subjektyvių kriterijų, tokių kaip darbuotojo etiškas elgesys, noras dirbti ar atsakomybės lygis. Darbo sutarties 4.2 punktu iš esmės darbdavys įsipareigoja užtikrinti ne mažesnį nei 20 valandų darbo krūvį per savaitę apskaitiniu laikotarpiu. Ieškovei nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2016 m. šis darbo krūvis buvo užtikrintas. Atsakovė vykdė pareigą skaičiuoti ir mokėti darbo užmokestį už nedarbo (laukimo) periodus nuo 2016 m. sausio mėn. iki darbo sutarties nutraukimo 2016-03-31. Minėto pobūdžio darbo santykių struktūros galimybę patvirtino ir įstatymų leidėjas, nuo 2010-08-01 (DK 149 str. 3 d.) panaikinęs draudimą dirbti pagal suminę darbo laiko apskaitą ne visą darbo laiką dirbantiems asmenims. Nurodė, kad dėl 17 000,74 Eur sumos priteisimo palaiko 2016-04-18 atsiliepime nurodytus motyvus, ir papildomai paaiškino, kad vykdė visus darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, papildomai patyrė kitų sąnaudų (už ieškovės apgyvendinimą). Pažymėjo, kad Švedijoje nėra reglamentuotas minimaliojo darbo užmokesčio dydis, preziumuojama, kad šalys yra laisvos susitarti dėl atlyginimo dydžio. Atkreipė dėmesį į darbo sutarties 4.8 punktą: „Darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtina, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir pilnai įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio“, kuris įtvirtina, kad šalys žino, kad į darbo sutartimi sulygtą darbo užmokestį įtraukiamos visos su darbo užmokesčiu susijusios sumos. Ši nuostata sutarties pasirašymo metu buvo aiški ieškovei, tą patvirtina ir jos elgesys darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, t. y. 9 mėnesius ieškovė pretenzijų dėl netinkamai priskaičiuoto ir išmokėto darbo užmokesčio atsakovei nereiškė. Ieškinyje nurodomas darbo užmokesčio dydis Švedijoje, kurio pagrindu yra keliami reikalavimai, yra statistinio pobūdžio matmuo. Ieškovė naudoja bendrosios praktikos slaugytojų Švedijoje vidutinio darbo užmokesčio matmenį, tačiau darbo santykio tęstinumo laikotarpiu ieškovė ne visuomet faktiškai atliko bendrosios praktikos slaugytojos pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Dėl to buvo sudarytas darbo sutarties priedas, kuriame aiškiai įvardyta, kad ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjo pareigas. Vėlesniame šalių susirašinėjime ieškovė pripažįsta, kad bendrosios praktikos slaugytojo pareigų, nepaisant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, negali atlikti. Darbo sutarties nuostatos ir šalių elgesys rodo, kad darbo užmokesčio mokėjimo sistema buvo priimtina ir aiški darbo santykio šalims. Darbo santykio turinys nepažeidžia imperatyvių teisės normų ir atitinka tikruosius šalių ketinimus, o atsakovė iki galo vykdė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį bei mokėjo sulygtą darbo užmokestį. Mano, kad ieškovės reikalavimas dėl 17 000,74 Eur, 1590 Eur ir kitų pinigų sumų atmestinas, kiti ieškovės reikalavimai taip pat neturi teisinio pagrindo. Atsakovė 2016-04-18 atsiliepime papildomai nurodė, kad ieškovė, sudarydama darbo sutartį, puikiai suprato prisiimamų įsipareigojimų pagrindus – mokymo sutarties ir darbo sutarties turinį. Ieškovė nuo 2015-11-02 iki 2016-01-04 buvo nedarbinga, atsakovės darbuotojai kalbėjo su ieškove, kad būtina nustatyti jos kalbos lygį, kadangi šie duomenys yra teikiami darbo naudotojams. Ieškovė 2016-01-26 kviesta kalbos lygiui nustatyti 2016-01-28, tačiau 2016-01-26 ieškovė susirgo, ieškovės nedarbingumo laikotarpiai tęsėsi nuo 2016-01-26 iki 2016-02-18. Ieškovė buvo nedarbinga ir 2016-02-02 ir 2016-02-17 dienomis, nors iš pažiūros jautėsi puikiai ir dalyvavo darbo ginčų komisijos posėdžiuose. Be to, ieškovė nuo 2016-03-01 iki 2016-03-04 buvo pakartotinai nedarbinga, kas nesuderinama su ieškovės reikalavimu įforminti darbo sutarties nutraukimo datą DK 128 str. pagrindu nuo 2016-02-17. Šie ir kiti veiksmai rodo galimą ieškovės piktnaudžiavimą socialine sistema. Laikotarpiais tarp nedarbingumų ieškovė atsisakydavo vykdyti atsakovės nurodymus. 2016-03-31 už darbo drausmės pažeidimus ieškovė atleista pagal DK 136 str. 3 d. l p. Nutraukusi darbo sutartį, atsakovė įgijo teisę reikalauti iš ieškovės atlyginti mokymosi išlaidas mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu. Mano, kad ieškovės siekis išvengti šių išlaidų atlyginimo ją galbūt ir skatina reikšti nepagrįsto pobūdžio reikalavimus. Ieškovė ne visą darbo santykių laikotarpį galėjo atlikti savo pareigas savarankiškai. Tai patvirtina ir darbo sutarties 1 priedas. Praėjus šešiems mėnesiams nuo darbo santykių pradžios ieškovė elektroniniu laišku atsakovei patvirtino, kad dirba ne su slaugytojomis, o su slaugytojų padėjėjomis. Ieškovės apskaičiavimai dėl 15,56 Eur vidutinio valandinio tarifo yra nepagrįsti logika ir faktine situacija, kadangi ieškovė negalėjo atlikti visų darbo sutartimi prisiimtų pareigų. Atsakovė nurodė, kad ieškovei sumokėjo visas pinigines sumas, sumokėjo mokesčius Lietuvoje ir 8606,80 Eur Švedijoje, taip pat patyrė sąnaudas už ieškovės nakvynę, tai sudaro 2839,10 Eur.

73. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu ieškinį atmetė. Nusprendė priteisti iš ieškovės V. M. 7,53 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidas bei 41 Eur žyminį mokestį į valstybės biudžetą.

84. Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo: priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „O. G. Baitie“ nuostolių atlyginimą – 17 000,74 Eur neišmokėto darbo užmokesčio; priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „O. G. B.“ nuostolių atlyginimą – 1590 Eur neišmokėtų dienpinigių; uždelsus atsiskaityti ne dėl darbuotojo kaltės, remiantis DK 141 str. 3 dalimi, priteisti iš atsakovės UAB „O. G. B.“ ieškovei V. M. vidutinį darbo užmokestį už uždelsimo laiką iki visiško atsiskaitymo su ieškove dienos; remiantis DK 128 straipsnio 1 dalimi, pripažinti 2015-03- 09 darbo sutartį Nr. TA-20, sudarytą tarp atsakovės UAB „O. G. B.“ ir ieškovės V. M., nutrūkusia ir įforminti 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA-20 nutraukimą DK 128 str. 1 dalyje numatytu pagrindu, nuo darbo sutarties nutraukimo dienos išmokant ieškovei V. M. dviejų mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką ir kompensaciją už nepanaudotas atostogas; įpareigoti atsakovę UAB „O. G. B.“ nereikalauti iš ieškovės V. M. 2015-03-09 darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų ir 2014-11-10 mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu atlyginti atsakovės patirtas 4 033 Eur dydžio išlaidas, susijusias su jos kvalifikacijos kėlimu, kadangi darbo sutartis nutraukta pagal Darbo kodekso 128 straipsnio 1 dalį, pripažinti negaliojančiomis darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktuose ir mokymo sutarties 2.3.6 punkte nustatytas sąlygas, kad ieškovė įsipareigoja atlyginti atsakovei jos patirtas 4 033 Eur dydžio išlaidas ieškovės mokymui ir kvalifikacijos kėlimui; priteisti ieškovei V. M. iš atsakovės UAB „O. G. B.“ 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistas sumas nuo bylos teisme iškėlimo dienos iki visiško teismo sprendimo įvykdymo dienos; priteisti ieškovės V. M. patirtas bylinėjimosi išlaidas iš atsakovės. Apeliantė nurodo, jog pirmosios instancijos teismas skundžiamą sprendimą priėmė neištyręs visų reikšmę bylai turinčių aplinkybių, netinkamai taikė materialiosios ir procesinės teisės normas, pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, vadovavosi atsakovės pateiktomis neteisingomis prielaidomis, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą. Apeliantė skunde palaiko argumentus, išdėstytus patikslintame ieškinyje.

94.1. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jai buvo išmokėtas visas jai faktiškai priklausantis darbo užmokestis ir kad atsakovė iki galo įvykdė savo įsipareigojimus pagal darbo sutartį ir galiojančius teisės aktus. Ieškovė tikina, kad darbo sutartyje jos darbo vieta nustatyta Švedijoje. Apeliantės nuomone, teismas neturi pagrindo taikyti imperatyvių Europos Sąjungos teisės aktų nustatytą komandiruoto darbuotojo apsaugos standartą, numatytą Europos Sąjungos tarybos direktyvoje 96/71/EB „Dėl darbuotojų komandiravimo paslaugų teikimo sistemoje“, kurios normos perkeltos į 2005-05-12 Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymą. Ieškovė tikina, kad atsakovė neužtikrino jai normalaus darbo krūvio Švedijoje ir nepasiūlė darbo Lietuvoje. Mano, kad pagal darbo sutarties 4.8 punktą ieškovė turi gauti darbo užmokestį, garantuotą Švedijoje. Tikina, kad apylinkės teismo skaičiavimas, nustatant Švedijos slaugytojo vidutinį mėnesinį darbo užmokestį bei vidutinį valandinį darbo užmokestį, atskaičius mokesčius, remiantis ne Lietuvos Respublikoje veikiančiais įstatymais, yra neteisėtas. Apeliantė įsitikinusi, kad darbo sutarties 4.2 punktas, numatantis, kad už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui vietoje viso minimaliosios mėnesinės algos dydžio mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimalioji mėnesinė alga, prieštarauja Lietuvos Respublikos įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo nuostatoms, dėl šio pažeidimo nedarbo laikotarpiu jai nesumokėta 251,14 Eur. Ieškovė, remdamasi Švedijos ligoninių darbuotojų / slaugytojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžiais, taikydama alternatyvų darbo užmokesčio skaičiavimą, mano, kad atsakovė nesumokėjo jai 17 671,27 Eur darbo užmokesčio (iš 20 923,68 Eur atimama faktiškai sumokėta 3 252,41 Eur sma), šią sumą ieškovė prilygina ieškinyje (patikslintame) nurodytai 17 000,74 Eur sumai. Apeliantės nuomone, darbo sutarties 1 priede pasirašytas šalių susitarimas, kuriuo sumažinamas darbo valandos įkainis iki 9,9 Eur, yra ydingas, neatitinka sąžiningumo principo. Ieškovė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jai trūko patirties ir švedų kalbos žinių, dėl to negalėjo tinkamai atlikti slaugytojos funkcijų, ir tvirtina, kad ji turi tinkamą kvalifikaciją, jos švedų kalbos mokėjimas atitinka B1 lygį. Apeliantė mano, kad apylinkės teismo padaryta išvada, jog atsakovės 8 056 Eur dienpinigių suma (už laikotarpį nuo 2015 m. kovo mėn. iki 2015 m. gruodžio mėn.) yra sudedamoji ieškovės darbo užmokesčio dalis, prieštarauja DK 220 str. 1 d. ir 186 str. nuostatoms.

104.2 Apeliantės nuomone, ji ir atsakovė darbo sutartyje nesulygo dėl dienpinigių normos sumažinimo, dėl to jai priteistina 1 590 Eur dienpinigių. Ji nesutinka su teismo išvada, kad ieškovei buvo mokamas visas jai priklausantis darbo užmokestis, mano, kad darbo sutartis turi būti pripažinta nutrūkusia pagal DK 128 str. 1 d. Apeliantė įsitikinusi, kad atsakovė uždelsė atsiskaityti su ieškove, dėl to privalo sumokėti vidutinį darbo užmokestį už uždelstą atsiskaityti laiką. Pažymi, kad turi būti pripažintas negaliojančiu ieškovės įsipareigojimas atlyginti mokymo išlaidas darbo sutarties 9.17 ir 11.2 punktų ir 2014-11-10 mokymo sutarties 2.3.6 punkto pagrindu kaip prieštaraujantis DK 95 straipsnio 5 dalyje įtvirtintam teisiniam reglamentavimui. Ieškovės nuomone, apylinkės teismas netinkamai taikė CPK 418 straipsnyje įtvirtintą normą ir nepasinaudojo teismui suteikta teise taikyti alternatyvų darbuotojų teisių ar teisėtų interesų gynimo būdą – pripažinti negaliojančiomis mokymo sutartyje nurodytas sąlygas. Mano, kad ieškovės įsipareigojimas dirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius yra klaidinamas ir neteisėtas, nes pažeidžia Konstitucijos 48 str. 1 d. ir DK 2 str. 1 d. 2 p.

114.3 Apeliantė mano, kad apylinkės teismas be pagrindo atmetė kai kuriuos jos prašymus dėl rašytinių įrodymų. Apeliantės argumentai dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra išnagrinėti Klaipėdos apygardos teismo 2016-10-13 nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-1770-460/2016, dėl to jie nebepateikiami. Ieškovė mano, kad apylinkės teismas be pagrindo iš ieškovės priteisė 41 Eur žyminio mokesčio. Teigia, kad apylinkės teismas išnagrinėjo ne visus reikalavimus, t. y. nevertino ir nepasisakė dėl šalių teiktų įrodymų, susijusių su mokymosi išlaidų patyrimu, nepasisakė dėl susitarimų atlyginti mokymosi išlaidas pagal DK 95 straipsnio 5 dalį turinio, todėl mano, kad sprendimas naikintinas CPK 329 pagrindu.

125. Atsiliepime atsakovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog atsakovė iki galo įvykdė visus darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų ir įsipareigojimus, susijusius su komandiruotėmis. Pažymi, kad ieškovės atlikti darbo užmokesčio skaičiavimai yra klaidinami ir nepagrįsti. Tikina, kad šalys darbo sutartyje sulygo ir dėl dienpinigių dydžio, o atsakovė juos visus sumokėjo. Atsakovė nesutinka su ieškovės argumentais dėl darbo užmokesčio laukimo periodų, nes sąvoka „siuntimas dirbti“ negali būti tapatinama su poilsio sąvoka. Tikina, kad ieškovei yra sumokėtas visas darbo užmokestis, dėl to nėra pagrindo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu. Iš to išplaukia ir ieškovės reikalavimų dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio bei išeitinės išmokos išmokėjimo nepagrįstumas. Atsakovė mokymosi sutartį vertina kaip kilusią iš civilinių teisinių santykių, bet ne iš DK, kaip mano ieškovė. Jos nuomone, jei šalys sutartyje susitarė dėl sąlygų, jos turi būti vykdomos. Atsakovės įsitikinimu, apeliantė sistemingai piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis nuolat reikšdama įvairius prašymus, siekė klaidinti teismą dėl faktinių aplinkybių.

136. Atsakovė UAB „O. G. B.“ pateikė apeliacinį skundą, juo prašo pakeisti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimo dalį dėl ieškinio senaties taikymo, ikiteisminės darbo ginčo nagrinėjimo procedūros laikymosi konstatuojant, jog ieškinys paduotas praleidus ieškinio senaties terminą, nesilaikant privalomos ikiteisminio nagrinėjimo procedūros. Nurodo, jog ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 17 000,74 Eur nesumokėto darbo užmokesčio nebuvo nagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Tikina, kad ieškovė nesilaikė DK nustatytos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje, todėl mano, kad ši ieškinio dalis turėtų būti atmesta arba palikta nenagrinėta. Apeliantės nuomone, apylinkės teismas nepagrįstai atsisakė taikyti ieškinio senatį. Atsakovė nurodo, kad darbo ginčų komisijos sprendimas buvo priimtas 2016-02-17, o ieškinys teismui pateiktas 2016-03-24, t. y. praleidus vieno mėnesio ieškinio senaties terminą.

147. Atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą nepateikta.

15Apeliaciniai skundai netenkintini.

168. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 dalyje ir 3 dalyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, daro išvadą, kad absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nėra.

179. Byloje nustatyta, kad šalys 2015-03-09 sudarė darbo sutartį Nr. TA-20, pagal kurią ieškovė priimta dirbti neterminuotai bendrosios praktikos slaugytoja nuo 2015-03-16. Ieškovė, siekdama su įdarbinimo įmonės pagalba išvykti dirbti į Švediją, įgijo B1 švedų kalbos lygį, kuris yra būtinas jos tinkamam darbo pareigų vykdymui, nes atsakovė Švedijoje turi užsakovų (darbo naudotojų). Darbo sutartyje nurodoma, kad darbuotojas turi veikti darbo naudotojų ir darbdavio naudai. Darbuotojas supranta ir sutinka, kad jis bus siunčiamas atlikti darbo funkcijas darbdavio nurodytų laikino darbo naudotojų, kuriems darbdavys teikia laikinojo įdarbinimo paslaugas, darbo vietose. Darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos (1.1.1–1.1.2 p.). Šalys susitarė, kad darbo užmokestis dirbant pas darbo naudotoją ar projekte nustatomas pagal faktiškai dirbtą valandų skaičių, kuris žymimas darbo laiko apskaitos žiniaraštyje, arba nurodant darbo naudotojo ar darbdavio darbo laiko apskaitos sistemą (taip pat ir elektroninę) (4.1 p.). Už nedarbo laikotarpius tarp siuntimų dirbti darbuotojui mokama ne mažesnė kaip 4 darbo valandų per dieną minimalioji mėnesinė alga (4.2 p.). Darbo sutarties 4.5 punkte šalys susitarė, kad darbuotojo atlikto darbo užmokesčio skaičiavimas jam dirbant darbo naudotojo naudai ir (ar) projekte: už darbo valandą darbuotojui, išdirbusiam Švedijoje iki 1850 valandų, mokama 11,70 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius (neto); už darbo valandą kaip slaugytojui, išdirbusiam Švedijoje daugiau kaip 1850 valandų, mokama 14,05 Eur, atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“). Papildomai bus mokama šiais atvejais (visos sumos toliau yra nurodytos atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“): vakarinėmis valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 1,31 Eur; naktinėmis darbo valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,47 Eur; savaitgalio valandomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 2,90 Eur; darbo švenčių, nustatomų pagal Švedijos teisės aktus, dienomis priemoka prie pagrindinio tarifo – 6,38 Eur. Darbo užmokestis, atskaičius teisėtas išskaitas, mokamas 2 kartus per mėnesį. Esant darbuotojo raštiškam prašymui, darbo užmokestis gali būti mokamas vieną kartą per mėnesį. Darbo užmokestis mokamas, pervedant jį į darbuotojo sąskaitą banke. Darbuotojui gali būti mokami priedai ir premijos darbdavio sprendimu ir jo nuožiūra, kurie priklauso nuo darbdavio veiklos rezultatų ir darbuotojo darbo. Šiame punkte nurodytas darbo užmokestis ir jo mokėjimo sąlygos gali būti keičiami tik šalių susitarimu (išskyrus atvejus, nurodytus Lietuvos Respublikos darbo kodekso 120 straipsnio 3 dalyje) (4.6 punktas). 4.8 punktas nustatė, kad atsižvelgiant į tai, kad darbuotojo bendra komandiruotės trukmė viršija 30 dienų, darbuotojo komandiravimui į Švediją taikomos 1996-12-16 Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 96/71/EB nuostatos ir jam nustatomas specialus komandiravimo režimas pagal paslaugų teikimo sutartį su AB „O. P.“. Remiantis 2005-05-12 Garantijų komandiruojamiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, darbuotojas turi teisę gauti darbo užmokesčio dydį, garantuotą Švedijoje, į kurį įeina ir dienpinigiai. Šalys patvirtino, kad į 4.4 punkte nurodytas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus (įskaitant ir dienpinigius) ir užtikrinami Švedijos teisės aktų reikalavimai dėl šalyje garantuojamo darbo užmokesčio dydžio mokėjimo. 9.17 punkte šalys nustatė, kad yra sudariusios civilinę mokymo sutartį, pagal kurią darbuotojas prisiėmė tam tikrus įsipareigojimus dėl darbo įmonėje nustatyto laiko ir įsipareigojo jų tinkamai laikytis. Nutraukus darbo santykius su darbdaviu anksčiau mokymo sutartyje nustatyto termino ir joje nustatytais pagrindais, darbuotojas įsipareigoja atlyginti darbdaviui visas mokymo sutartyje nustatytas išlaidas, susijusias su švedų kalbos mokymu. Su mokymo sutartimi susijusios darbdavio išmokos darbuotojui ir darbdavio sąnaudos darbuotojo naudai (tokios kaip stipendija, išlaidos autorizacijai gauti ir pan.) priskiriamos darbdavio patirtoms sąnaudoms darbuotojo naudai, vadovaujantis taikytinais Lietuvos ir Švedijos teisės aktų reikalavimais. Darbo santykiams visais atvejais taikoma Lietuvos Respublikos teisė, nepaisant to, ar darbuotojas dirba Lietuvoje, ar pagal darbdavio pavedimą darbo naudotojo naudai užsienyje. Lietuvos Respublikos darbo teisės normų galiojimas nėra siejamas su darbuotojo darbo atlikimo vieta. Šalių darbo teisinius santykius bet kuriuo atveju reglamentuoja Lietuvos Respublikos darbo įstatymai ir kiti norminiai aktai (13.3 p.) (t. 1, b. l. 164–177). 2016-03-09 šalys pasirašė 1 priedą prie darbo sutarties Nr. TA-20, jame susitarė, kad šalys sutinka ir patvirtina, kad pirmosiomis darbo savaitėmis projekto Švedijoje metu dėl darbo specifikos ypatumų ieškovė negali vykdyti bendrosios praktikos slaugytojo funkcijų savarankiškai. Nutarė, kad ieškovės darbo pas darbo naudotoją laikotarpiu, kol ieškovė nevykdys savo darbo funkcijų savarankiškai, yra nustatomas 9,90 Eur vienos valandos įkainis, atskaičius visus galimus mokesčius („į rankas“). Tikslus šio valandinio įkainio galiojimo laikotarpis yra nustatomas atsakovės ir darbo naudotojo sprendimu, darant specialią žymą darbo valandų apskaitos žiniaraštyje, tačiau šis laikotarpis negali viršyti 200 darbo valandų (t. 1, b. l. 178). Nustatyta, kad šalys ir UAB „Scandinavian Language School“ 2014-11-10 sudarė mokymo sutartį, pagal kurią atsakovė sumokėjo UAB „Scandinavian Language School“, o UAB „Scandinavian Language School“ teikė ieškovei ne mažiau 500 akademinių valandų švedų kalbos mokymus pagal švedų kalbos mokymo programą (1.1 p.). Šalys numatė, kad ieškovei sėkmingai baigus programą ir išlaikius švedų kalbos mokymo programos B1 lygio egzaminą, atsakovė įsipareigoja sudaryti su ja laikinojo darbo sutartį (nebent šalys sutartų kitaip), o ieškovė įsipareigoja išdirbti pas atsakovę ne mažiau kaip 24 mėnesius nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos (1.4, 2.3.6 p.). Jeigu laikinojo darbo sutartis tarp ieškovės (kaip darbuotojos) ir atsakovės bus nutraukta ieškovės iniciatyva ir pareiškimu be svarbios priežasties ar atsakovės iniciatyva dėl ieškovės kaltės anksčiau negu praėjus 24 mėnesiams nuo laikinojo darbo sutarties su atsakove sudarymo dienos, tai ieškovė privalės kompensuoti atsakovei programos išlaidas, kurios sudaro 4033 Eur (13 924 Lt), su jų sąmata ieškovė buvo supažindinta prieš sudarant sutartį (2.3.6 p.). (t. 1, b. l. 157–163).

18Dėl žodinio bylos nagrinėjimo

1910. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka (CPK 321 straipsnio 1 dalis). Jis gali būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, kai bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Iš paminėtų teisės normų akivaizdu, kad apeliacinio skundo nagrinėjimo tvarkos pasirinkimas yra bylą nagrinėjančio teismo diskrecija spręsti šį klausimą savo nuožiūra (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015-07-03 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436-611/2015). Teisėjų kolegija mano, kad žodinis bylos nagrinėjimas nėra būtinas, nes nagrinėjamos bylos apeliaciniams skundams išnagrinėti reikšmingos faktinės ir teisinės bylos aplinkybės aiškios, proceso dalyviai savo poziciją yra išsamiai išdėstę procesiniuose dokumentuose.

20Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų

2111. Atsakovė mano, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 17 000,74 Eur nesumokėto darbo užmokesčio nebuvo nagrinėtas darbo ginčų komisijoje. Tikina, kad ieškovė nesilaikė DK nustatytos darbo ginčo išankstinės nagrinėjimo tvarkos darbo ginčų komisijoje. Teisėjų kolegija šiuo aspektu pažymi, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. kovo 24 d. teismo nutartyje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016 pabrėžė, kad nors DK 287 straipsnio l dalis nustato, jog darbo ginčų komisija yra privalomas ikiteisminis organas, nagrinėjantis individualius darbo ginčus, jeigu DK ar kiti įstatymai nenustato kitokios individualaus darbo ginčo nagrinėjimo tvarkos, tačiau asmuo, kurio teisės ar laisvės pažeidžiamos, turi teisę jas ginti teisme. Asmens teisė kreiptis į teismą siejama su jos įgyvendinimu įstatymo nustatyta tvarka (CPK 5 straipsnio l dalis), taigi ir tais atvejais, kai darbo santykiai yra pasibaigę ir darbuotojas teisme reiškia reikalavimą dėl atleidimo iš darbo pripažinimo neteisėtu, taip pat kitus su atleidimu susijusius reikalavimus, kuriems, atskirai imant, privalomas išankstinis ginčo sprendimas darbo ginčų komisijoje, visi reikalavimai gali būti nagrinėjami tiesiogiai teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. kovo 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-248/2016). Esant nurodytam reglamentavimui atsakovės argumentas dėl ikiteisminės tvarkos pažeidimo nepagrįstas, todėl atmestinas.

2212. Atsakovė pažymi, kad ieškovė praleido vieno mėnesio senaties terminą, dėl to ieškinys turėtų būti atmestas vien tuo pagrindu. DK 296 straipsnis nustato, kad, jeigu ginčo šalys nesutinka su darbo ginčų komisijos sprendimu, jos per mėnesį nuo darbo ginčų komisijos sprendimo priėmimo dienos gali pareikšti ieškinį apylinkės teisme, vadovaudamosi Civilinio proceso kodekso nuostatomis. Aktualu tai, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinė teisėjų kolegija, aiškindama DK 296 straipsnį, konstatavo, kad šioje teisės normoje nustatytas mėnesio terminas individualaus darbo ginčo šalims, nesutinkančioms su darbo ginčų komisijos sprendimu, pareikšti ieškinį teisme turi būti kvalifikuojamas kaip procesinis terminas (DK 10, 29 straipsniai), kuriam taikomos CPK VII skyriaus „Procesiniai terminai“ normų nuostatos dėl procesinių terminų taikymo ir skaičiavimo, išskyrus darbo įstatymų nustatytas išimtis (DK 29 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2015 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-426-701/2015. Teismų praktika. 2015, 44, p. 135–149). Kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas, analizuodamas senaties (ne)taikymo klausimą, teisingai nustatė, kad terminas 2016-02-17 darbo ginčų komisijos sprendimui apskųsti suėjo 2016-03-17. Pažymėtina, kad ieškovė kreipėsi dėl minėto darbo ginčo komisijos apskundimo į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu 2016-03-15 (Vilniaus miesto apylinkės teismas atsisakė priimti ieškovės ieškinį kaip neteismingą Vilniaus miesto apylinkės teismui, t. 1, b. l. 21–22), t. y. ieškovė kreipėsi nepraleidusi vieno mėnesio senaties termino. Tai, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016-03-16 nutartimi atsisakė priimti ieškinį kaip neteismingą, nesudaro pagrindo išvadai, kad ieškovė elgėsi pasyviai, priimto darbo ginčų komisijos sprendimo neskundė per DK 296 straipsnyje nustatytą terminą. Svarbu tai, kad ieškovė, gavusi Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-03-16 nutartį, Klaipėdos miesto apylinkės teismui 2016-03-23 paštu išsiuntė ieškinį, kuris teisme gautas 2016-03-24. Apylinkės teismas teisingai nustatė ir tai, kad dėl darbo ginčų komisijos 2016-03-23 sprendimo ieškovė nepraleido termino paduoti ieškinį teismui, kadangi patikslintas ieškinys, kuriuo ieškovė skundžia šį darbo ginčų komisijos sprendimą, teisme gautas 2016-04-21 (t. 2, b. l. 36–55). Esant aptartoms faktinėms aplinkybėms ir teisiniam reguliavimui pripažintina, kad ieškovė termino pareikšti ieškinį nepraleido.

23Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų

2413. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės prašymą dėl papildomų įrodymų išreikalavimo, pažymi, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Aktualu ir tai, jog bylos nagrinėjimas iš esmės baigiasi ištyrus visus įrodymus (CPK 251 straipsnio 1 dalis), išsprendus prašymus (CPK 251 straipsnio 3 dalis). Kompleksinis nurodytų normų aiškinimas reiškia, kad ieškovė turėjo galimybę teikti įrodymus, reikšti prašymus iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos pirmosios instancijos teisme. Apeliantė visiškai nenurodo, kad galbūt jos nurodomų įrodymų pateikimo galimybė atsirado po procesinio sprendimo priėmimo apylinkės teisme. Be to, apeliantė visiškai nepaaiškina, kokią reikšmę jos prašomi išreikalauti įrodymai turės apeliacinio skundo nagrinėjimui. Bylos duomenys pagrindžia, kad ieškovė pirmosios instancijos teisme turėjo galimybę teikti ir teikė įrodymus, juos pildė, proceso metu kreipėsi į Valstybinę mokesčių inspekciją dėl atsakovės patikros. Vertindama teismo vaidmenį šioje darbo byloje, kolegija mano, kad begalinis įrodymų teikimas nepaaiškinant jų reikšmės ir (ar) įtakos tik vilkina bylos nagrinėjimą, naujų įrodymų išreikalavimas yra perteklinis veiksmas. Akcentuotina, kad ieškovė pateikė apeliacinį skundą, tai reiškia, kad duomenų jam parengti turėjo, rėmėsi Švedijos slaugytojų vidutinio darbo užmokesčio dydžiais, be to, pati atsakovė proceso metu apeliacinės instancijos teisme papildomai teikė valstybės institucijų duomenis, todėl manytina, kad vėl teikti naujus įrodymus ir faktiškai bylą nagrinėti iš naujo nėra teisinio pagrindo.

2514. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nuomone, kad 2015-03-09 darbo sutarties Nr. TA–20 4.8 punkte nustatytas „specialus komandiravimo režimas“ neatitinka DK 94 straipsnio 2 dalies reglamentavimo. Minėtoje normoje nurodyta, jog šalys negali nustatyti tokių darbo sąlygų, kurios pablogina darbuotojo padėtį, palyginti su ta, kurią nustato DK, įstatymai, kiti norminiai teisės aktai ir kolektyvinė sutartis. Šiuo atveju analizuojant tarp šalių susiklosčiusį darbo santyki, būtina konstatuoti, jog remiantis darbo sutarties 4.7, 4.8 punktais, akivaizdu, kad šalys savanoriškai ir aiškiai susitarė, kad ieškovė dirbs komandiravimo rėžimu. Tai, kad darbo sutartyje yra įtvirtina, jog darbo naudotojai yra Švedijoje veikiančios sveikatos priežiūros ir slaugos įstaigos, iš esmės nereiškia nuolatinės darbo vietos apibrėžimo. Sutiktina su atsakovės nuomone, jog tai reiškia, kad šalys pačioje darbo santykių pradžioje aiškiai ir sąžiningai konstatavo, jog darbuotojos darbas bus susijęs su nuolatinėmis komandiruotėmis užsienyje, jai bus taikomas specialus komandiruočių rėžimas. Šias aplinkybes patvirtina ir šalių faktinis elgesys nuo darbo santykio pradžios iki ieškovės ligos. Bylos duomenys patvirtina, jog nuo darbo sutarties sudarymo datos 2015-03-09 iki 2016 metų sausio mėn., t. y. 9 mėnesių darbo santykių tęstinumo laikotarpiu, ieškovė atsakovei pretenzijų dėl išmokamo darbo užmokesčio, jos struktūros nereiškė, komandiruočių metu naudojosi visomis komandiruotojo darbuotojo garantijomis. Kita vertus, apeliantė visiškai nepaaiškina, kuo, Europos Sąjungoje esant laisvam darbo jėgos judėjimui, komandiruočių režimas blogina jos padėtį (CPK 12, 178 straipsniai),

2615. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė iki galo vykdė darbo sutartimi prisiimtus įsipareigojimus, tarp jų įsipareigojimus, kuriuos suponuoja komandiruotojo darbuotojo statusas, t. y. mokėjo darbo sutartyje sulygtą darbo užmokestį, į kurį, vadovaujantis Lietuvos Respublikos garantijų komandiruotiems darbuotojams įstatymo 4 straipsnio 2 dalimi, įeina ir dienpinigiai, ir papildomai patyrė kitų sąnaudų, t. y. ieškovės kelionės į komandiruotes išlaidas bei nakvynės išlaidas. Byloje yra pateiktos atsakovės apmokėtos sąskaitos už ieškovės apgyvendinimą (t. 2, b. l. 151–168). Ieškovė, lankydama švedų kalbos mokymo kursus, sudarydama darbo sutartį, ikiteisminio ir teisminio proceso metu teikdama prašymus (2016-02-15 patikslintas prašymas, 2016-02-10 prašymas Nr. APS-36-2369 ir kiti ankstesni) aiškiai ir neabejotinai suvokė, jog yra komandiruojama dirbti į užsienio valstybę – Švediją. Ieškovė reikalavimų dėl darbo užmokesčio nepriemokos, atsiradusios dėl, jos nuomone, neteisingai apskaitytų darbo valandų, ir reikalavimo sumokėti skolą už kelionės ir transporto išlaidas atsisakė, pripažindama, jog atsakovė su ja yra atsiskaičiusi.

2716. Pirmosios instancijos teismo 2016-06-26 posėdžio metu šalys patvirtino, jog ieškovė komandiruotėje Švedijoje 2015 m. praleido 182 dienas. Tai reiškia, kad ši aplinkybė papildomai neįrodinėjama (CPK 187 straipsnio 1 dalis). Viena vertus, ieškovė apeliaciniu skundu teigia, kad jos darbas Švedijoje neturėtų būti vertinamas kaip komandiruotė. Kita vertus, iš procesinių dokumentų matyti, kad 2016-04-18 patikslinto ieškinio 2 reikalavimu (patikslinto ieškinio 19 lapas) ieškovė prašė priteisti, jos nuomone, nesumokėtus 1 590 Eur dienpinigius. Patikslintu ieškiniu (12 lapas, 3 pastraipa) nurodė, jog atsakovė nuo darbo sutarties įsigaliojimo dienos iki skundo dienos neišmokėjo ieškovei priklausančių dienpinigių už laikotarpius, kai pastaroji buvo komandiruota dirbti į Švediją. Kolegija pažymi, kad ieškovės buvimo laikotarpis Švedijoje pripažįstamas komandiruote ir pagal Vyriausybės nutarimo 2004-11-03 „Dėl išlaidų, susijusių su tarnybinėmis komandiruotėmis, dydžio ir mokėjimo tvarkos“ nuostatas, kadangi ieškovės buvimas užsienyje netruko ilgiau kaip 183 dienas 2 (punktas).

2817. Kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, mano, kad apeliantės argumentai dėl darbo užmokesčio struktūros ir reikalavimo sumokėti papildomą 17 000,74 Eur sumą yra nepagrįsti. Ieškovė laikotarpiu nuo 2016-03-16 iki 2015-10-18 dirbo 914,25 val., vadovaujantis darbo sutarties 4.5, 4.6, 4.8 punktu, 2015-03-09 darbo sutarties 1 priedo 1 punktu, ieškovei priskaičiuotas ir išmokėtas 11 271,59 Eur darbo užmokestis, (neto) dalis sudaro 12,33 Eur. Papildomai ieškovės naudai patirtų nakvynės išlaidų suma sudaro 2839,10 Eur (13 455 SEK/2 + SEK/2 + 2128,00 SEK/2 + 2072,00 SEK + 1983,52 SEK + 4704,00 SEK + 4704,00 SEK = 26 105,02 SEK/9,1948 = 2839,10 Eur), neįskaitant kelionės išlaidų. Taigi skaičiuotina ieškovės naudai susidariusi suma – 14 110,69 Eur (11 308,00 Eur + 2839,10 Eur). Šią sumą padalijus iš ieškovės faktiškai dirbtų valandų skaičiaus – 914,25 val., gaunamas neto valandinis įkainis – 15,43 Eur. Atkreiptinas dėmesys, kad ieškovė, reikšdama reikalavimus, naudojo bendrosios praktikos slaugytojų Švedijoje vidutinio darbo užmokesčio matmenį, apeliaciniame skunde ji savo reikalavimus tikslino, juos didindama, tačiau darbo santykių tęstinumo laikotarpiu ieškovė ne visada faktiškai ėjo bendrosios praktikos slaugytojos pareigas dėl kvalifikacijos trūkumų. Nėra pagrindo abejoti, kad dėl šių aplinkybių buvo sudarytas priedas prie darbo sutarties, kuriame aiškiai įtvirtinta, jog ieškovė pirmąsias 200 val. eis slaugytojos padėjėjos pareigas, tai patvirtina ir vėlesnis šalių susirašinėjimas (2016-04-18 atsiliepimo 14 priedas). Ieškovė dirbdama darbo naudotojų naudai negalėjo dirbti lygiaverčio darbo, kokį dirbo pas darbo naudotojus tiesiogiai, nuolatos tą patį darbą dirbantys darbuotojai švedai. 2016-05-17 teismo posėdyje ieškovė pripažino, jog bendrosios praktikos slaugytojos pareigų, nepaisant darbo sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, atlikti visa apimtimi ir tokiu pat krūviu kaip kolegos švedai negalėjo. Apeliantė šią aplinkybę vėliau pradėjo neigti. Aptartos aplinkybės patvirtina, kad jog šalių pasirašytas darbo sutarties 1 priedas (t. 1, b. l. 178.) atitinka tikrąją šalių valią. Ieškovė pripažino, kad ir vėlesniu darbo santykių laikotarpiu negalėjo dirbti lygiaverčio darbo, palyginti su tiesiogiai pas darbo naudotojus dirbusių nuolatinių darbuotojų švedų atliekamu darbu.

2918. Skaičiuodama savo reikalavimus ieškovė naudojo statistinį 15,56 Eur įkainį (bruto), kurį apskaičiavo netinkamu būdu. Šis įkainis, kurį ieškovė naudojo remdamasi straipsniu „Pasiklydęs Stoholme“, yra įkainis bruto. Ieškovei buvo skaičiuojamas ir mokamas įkainis neto, to skaičiuodama savo reikalavimus ieškovė neįvertino. Kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas, detaliai išanalizavęs ieškovės pateiktą Žmogiškųjų išteklių Dalamos grafystės vadovo pasirašytą 2016-05-11 atsakymą, Švedijos sveikatos priežiūros specialistų asociacijos „Varforbudet“ Strateginių derybų rūmų federalinės ombudsmenės 2016-05-11 pasirašytą atsakymą, Region Skane Koncertkontoret, įsikūrusios adresu 291 89 Krisianstand, Skane regionija, Švedija, 2016-05-23 atsakymą ir kitus byloje esančius įrodymus, pagrįstai ieškovės reikalavimus atmetė. Papildomai pažymėtina, jog darbo užmokestis tarp šalių sudarytoje darbo sutartyje buvo sulygtas ir ieškovei mokėtas neto suma, todėl apylinkės teismo atlikta lyginamoji analizė pagal neto dalį yra pagrįsta, o ieškovės apeliaciniame skunde pateikti skaičiavimai / palyginimai yra klaidinamo pobūdžio.

3019. Darbo sutartimi (4.5, 4.6 punktai) šalys sulygo valandinius įkainius, kurie išmokėtini 4.4 punkte nustatyta tvarka. Darbo sutarties 4.8 punktu šalys įtvirtino, jog į 4.4 punktu nustatyta tvarka išmokėtas sumas įeina ir yra įskaičiuotos visos darbuotojui priklausančios išmokos pagal Lietuvos Respublikos teisės aktus, įskaitant ir dienpinigius. Taigi šalys iš esmės sulygo ne tik dėl darbo užmokesčio mokėjimo sistemos, bet ir dėl dienpinigių dydžio, dienpinigių dydį proporcingai susiedamos su faktiškai išdirbtų valandų skaičiumi. Ieškovei už 182 komandiruotės dienas išmokėta 8056,00 Eur dienpinigių suma, t. y. vidutiniškai 44,26 Eur už kiekvieną komandiruotės dieną, patvirtina, kad atsakovė iki galo įvykdė įsipareigojimus pagal darbo sutartį, nepažeisdama teisės aktų nuostatų.

3120. Ieškovė prašo sumokėti darbo užmokestį už laukimo periodus, šį reikalavimą kildina iš Lietuvos Respublikos laikinojo įdarbinimo per laikinojo įdarbinimo įmones įstatymo 4 straipsnio 1 dalies nuostatų. Ieškovė mano, jog nedarbo laikotarpiai tarp siuntimų yra laikotarpiai nuo 2015-04-23 iki

322015-04-26, nuo 2015-06-04 iki 2015-06-16, nuo 2015-08-19 iki 2015-09-05, nuo 2015-10-19 iki

332015-11-01, nuo 2016-01-05 iki 2016-01-21, už juos atsakovė privalo sumokėti. Kolegijos vertinimu, ir šis ieškovės reikalavimas yra nepagrįstas. Remiantis darbo sutarties 6.6 punktu, ieškovei taikoma suminė darbo laiko apskaita. Apskaitos laikotarpis – 3 mėnesiai. Darbo sutarties 6.2 punktu šalys aiškiai sulygo dėl darbo pagal poreikį: „Darbuotojas dirba tiek darbo valandų, kiek yra sutarta su darbo naudotoju, neviršijant darbo naudotojo šalyje taikomų maksimalių darbo valandų skaičiaus.“ Vadovaujantis darbo sutarties 4.2 punktu, atsakovė papildomai įsipareigojo apskaitiniu laikotarpiu užtikrinti ne mažesnį kaip 20 valandų per savaitę ir ne didesnį nei maksimalų darbo krūvį per savaitę lyginamuoju, t. y. apskaitiniu, periodu. Ieškovė 2015 m. kovo mėn. dirbo 70 val., 2015 m. balandžio mėn. 132 val., 2015 m. gegužės mėn. 161,75 val., 2015 m. birželio mėn. 68,25 val., 2015 m. liepos mėn. 190,50 val., 2015 m. rugpjūčio mėn. 75,00 val., 2015 m. rugsėjo mėn. 137,75 val., 2015 m. spalio mėn. 79,00 val. Sutiktina su atsakove, jog apskaitiniais periodais užtikrinto darbo trukmė atitinka darbo sutarties sąlygas (4.2, 6.2, 6.6 punktai), dėl to ieškovės reikalavimas poilsio laiką tarp pamainų suminės darbo laiko apskaitos periodu apmokėti papildomai yra nepagrįstas. Suprantama, jog aplinkybė, jog atsižvelgdama į darbuotojų socialinius ryšius Lietuvoje atsakovė sudaro galimybę poilsio laiką leisti Lietuvoje ir tokiu būdu organizuoja komandiruočių laikotarpius, negali būti lemiančia papildomas pajamas ieškovei.

3421. Vadovaujantis DK 128 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas turi teisę nutraukti neterminuotą darbo sutartį, taip pat terminuotą darbo sutartį, sudarytą ilgesniam kaip šešių mėnesių laikui, jeigu jo darbo vietoje darbo sutartyje nustatytu darbo laiku prastova ne dėl darbuotojo kaltės tęsiasi ilgiau kaip trisdešimt dienų iš eilės arba jeigu ji sudaro daugiau kaip šešiasdešimt dienų per paskutinius dvylika mėnesių, taip pat jeigu jam daugiau kaip du mėnesius iš eilės nemokamas visas jam priklausantis darbo užmokestis (mėnesinė alga). Ieškovė 2016-02-11 prašymą dėl darbo sutarties nutraukimo grindė darbo užmokesčio nemokėjimo aplinkybe, t. y. aplinkybe dėl neišmokėtų piniginių sumų: dienpinigių, skolos už kelionės ir transporto išlaidas, kurią taip pat kildino iš komandiruoto darbuotojo garantijų, 359,60 Eur skolos, kuri, jos nuomone, susidarė dėl netinkamai į apskaitą įtrauktų darbo valandų, bei, ieškovės manymu, atsiradusios skolos už darbo laukimo periodus. Tai reiškia, kad nesant ieškovės nurodytų aplinkybių prašymas nutraukti darbo sutartį yra nepagrįstas. Bylos duomenimis nustatyta, jog atsakovė apie savo sprendimą netenkinti prašymo ieškovę informavo 2016-02-17 laišku, kuris buvo išsiųstas elektroniniu paštu ir pakartotinai paštu (2016-04-18 atsakovės atsiliepimo 19 priedas).

3522. Netenkinant reikalavimo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu atmestini ir reikalavimai dėl vidutinio darbo užmokesčio dydžio bei išeitinės išmokos išmokėjimo. Kompensaciją už nepanaudotas atostogas atsakovė išmokėjo 2016-03-31, t. y. ieškovės atleidimo iš darbo dieną.

3623. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl uždraudimo atsakovei pareikšti ieškovei materialųjį reikalavimą dėl piniginių lėšų, susijusių su mokymo išlaidomis, grąžinimo. Šiuo aspektu svarbu tai, jog byloje atsakovė nereiškė reikalavimo priteisti iš ieškovės mokymosi išlaidas. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog nesant atsakovės reikalavimo priteisti iš ieškovės jos turėtas išlaidas, susijusias su ieškovės mokymu, teismas pagrįstai nesprendė dėl atsakovės patirtų mokymosi išlaidų dėl ieškovės švedų kalbos mokymosi pagrįstumo, dėl šalių sudarytos mokymosi sutarties pagrindu susiklosčiusio teisinio santykio pobūdžio ir šį prašymą atmetė.

3724. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė reiškė įvairius prašymus: atidėti bylos nagrinėjimą, teikė papildomus prašymus dėl faktiškai dirbtų valandų skaičiaus, atliekamų darbo funkcijų apimties ir kt. Teismas daugelį ieškovės prašymų tenkino, keletą kartų ieškovės prašymu atidėjo bylos nagrinėjimą (atsakovė prašymų atidėti bylos nagrinėjimą nereiškė). Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, nuolat ieškovei suteikdamas procesines nuolaidas, jos atžvilgiu nepažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principų. Kiti apeliaciniame skunde išdėstyti teiginiai šio procesinio sprendimo priėmimui neturi teisinės reikšmės. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, serija A. Nr. 288, p. 20, par. 61).

3825. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija mano, kad apeliacinių skundų argumentai nesudaro pagrindo pripažinti, jog šią bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas pažeidė materialiosios ir procesinės teisės normas, nukrypo nuo teisės aiškinimo ir taikymo praktikos. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamą teismo procesinį sprendimą, konstatuoja, kad jį panaikinti apeliacinių skundų argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

39Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,

Nutarė

40Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikit nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę... 3. Teisėjų kolegija... 4. 1. Ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, jį vėliau patikslino, juo... 5. 2015-03-09 darbo sutartį Nr. TA-20 nutrūkusia ir įforminti 2015-03-09 darbo... 6. 2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko. Atsiliepime nurodė, kad palaiko 2016-04-08... 7. 3. Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2016 m. liepos 21 d. sprendimu... 8. 4. Apeliantė teismui pateikė apeliacinį skundą, juo prašo: priteisti... 9. 4.1. Apeliantė nesutinka su apylinkės teismo išvada, kad jai buvo... 10. 4.2 Apeliantės nuomone, ji ir atsakovė darbo sutartyje nesulygo dėl... 11. 4.3 Apeliantė mano, kad apylinkės teismas be pagrindo atmetė kai kuriuos jos... 12. 5. Atsiliepime atsakovė su skundu nesutinka, prašo jo netenkinti. Nurodo, jog... 13. 6. Atsakovė UAB „O. G. B.“ pateikė apeliacinį skundą, juo prašo... 14. 7. Atsiliepimų į atsakovės apeliacinį skundą nepateikta.... 15. Apeliaciniai skundai netenkintini.... 16. 8. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų... 17. 9. Byloje nustatyta, kad šalys 2015-03-09 sudarė darbo sutartį Nr. TA-20,... 18. Dėl žodinio bylos nagrinėjimo ... 19. 10. Pagal bendrąją CPK įtvirtintą taisyklę apeliacinis skundas... 20. Dėl atsakovės apeliacinio skundo argumentų ... 21. 11. Atsakovė mano, kad ieškovės ieškinio reikalavimas dėl 17 000,74 Eur... 22. 12. Atsakovė pažymi, kad ieškovė praleido vieno mėnesio senaties terminą,... 23. Dėl ieškovės apeliacinio skundo argumentų ... 24. 13. Teisėjų kolegija, vertindama apeliantės prašymą dėl papildomų... 25. 14. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliantės nuomone, kad 2015-03-09 darbo... 26. 15. Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad atsakovė iki galo... 27. 16. Pirmosios instancijos teismo 2016-06-26 posėdžio metu šalys patvirtino,... 28. 17. Kolegija, išanalizavusi bylos duomenis, mano, kad apeliantės argumentai... 29. 18. Skaičiuodama savo reikalavimus ieškovė naudojo statistinį 15,56 Eur... 30. 19. Darbo sutartimi (4.5, 4.6 punktai) šalys sulygo valandinius įkainius,... 31. 20. Ieškovė prašo sumokėti darbo užmokestį už laukimo periodus, šį... 32. 2015-04-26, nuo 2015-06-04 iki 2015-06-16, nuo 2015-08-19 iki 2015-09-05, nuo... 33. 2015-11-01, nuo 2016-01-05 iki 2016-01-21, už juos atsakovė privalo... 34. 21. Vadovaujantis DK 128 straipsnio 1 dalimi, darbuotojas turi teisę nutraukti... 35. 22. Netenkinant reikalavimo nutraukti darbo sutartį DK 128 straipsnio pagrindu... 36. 23. Ieškovė reiškia reikalavimą dėl uždraudimo atsakovei pareikšti... 37. 24. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog ieškovė reiškė įvairius... 38. 25. Atsižvelgdama į anksčiau išdėstytus argumentus teisėjų kolegija... 39. Kolegija, vadovaudamasi CPK 325–333 straipsniais,... 40. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2016 m. liepos 21 d. sprendimą palikit...