Byla A-39-928-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaidos Urmonaitės (kolegijos pirmininkė), Stasio Gudyno (pranešėjas) ir Laimučio Alechnavičiaus, sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant pareiškėjui V. Ž. , atsakovo atstovui E. M. , viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų V. Ž. ir D. V. Ž. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų V. Ž. ir D. V. Ž. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos, dėl turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjai V. Ž. ir D.V. Ž. kreipėsi su skundu į Klaipėdos apygardos administracinį teismą prašydami priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Tauragės apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos (toliau – Tauragės AVMI), 74 000 Lt turtinės žalos atlyginimą ir po 15 000 Lt neturtinės žalos atlyginimą. Pareiškėjai skunde nurodė, kad Tauragės AVMI 2001 m. lapkričio 19 d. surašė D.V. Ž. individualios įmonės patikrinimo aktą Nr. 70-01-10-477, kuriuo įmonei papildomai priskaičiavo mokėti 56 338 Lt mokesčių bei delspinigių. Tauragės AVMI viršininkas 2002 m. sausio 8 d. sprendimu Nr. 70-01-10-477 patvirtino 2001 m. lapkričio 19 d. patikrinimo aktą ir nurodė įmonės savininkei D.V. Ž. (o ne mokesčių mokėtojui – įmonei), sumokėti į biudžetą patikrinimo metu priskaičiuotus 55 874 Lt mokesčių ir delspinigių. Tauragės AVMI pareigūnai šios mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti 2002 m. sausio 25 d. turto arešto aktu Nr. 12 areštavo ne tik D.V. Ž. individualios įmonės turtą, bet ir D.V. Ž. kartu su sutuoktiniu V. Ž. bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą – butą, esantį Laukų g. 6-412, Palangoje. Įmonė 2002 m. sausio 28 d. pateikė skundą dėl Tauragės AVMI 2002 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. 70-01-10-477 panaikinimo. Mokestinio ginčo metu išieškojimas iš areštuoto tiek įmonės turto, tiek įmonės savininkės turto nebuvo vykdomas, o turto areštas buvo taikomas kaip mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimo priemonė. Tačiau, pareiškėjų nuomone, Mokesčių administravimo įstatymas nenumato tokios mokestinės nepriemokos išieškojimo užtikrinimo priemonės, kaip įmonės savininko turto areštas. Vadovaujantis Civilinio kodekso 2.50, 2.74, 3.33 straipsnių ir Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstaty­mo 13 straipsnio 3 dalies nuostatomis, įmonės savininko atsakomybė yra subsidiarioji. Be to, pareiškėjams priklausantis turtas buvo areštuotas pažeidžiant įstatymų nustatytas procedūras: turto arešto akte nebuvo nurodyti areštuoto turto bendrasavininkiai, taip pat buvo akivaizdžiai sumažintos areštuojamo turto kainos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2003 m. rugpjūčio 22 d. nutartimi mokestinis ginčas buvo išspręstas mokesčių administratoriaus naudai, todėl įmonė, siekdama įvykdyti mokestinę prievolę, 2003 m. lapkričio 12 d. sudarė su Tauragės AVMI mokestinės paskolos sutartį Nr. 10. Vykdydama šią sutartį, įmonė iki 2004 m. spalio 2 d. sumokėjo į valstybės biudžetą 42 907,24 Lt. Todėl pareiškėjai buvo įsitikinę, kad jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto, kuris buvo įvertintas 29 842 Lt, areštas yra panaikintas (Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio 6 dalis). Po to, kai buvo atnaujintas procesas mokestinio ginčo byloje, įmonei prašant, minėta mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta Tauragės AVMI 2005 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 12.7-5-3 ir įmonei buvo grąžinti pagal šią sutartį sumokėti pinigai. Tokiu būdu atsakovas parodė, kad pasitiki įmone ir nemato jokio pavojaus, kad įmonė jai priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netenki, vengdama sumokėti į biudžetą galimą mokestinę nepriemoką. Todėl pareiškėjai, būdami tikri, kad jų turto areštas yra panaikintas, 2006 m. kovo 13 d. sudarė su pirkėju preliminarinę šio turto pirkimo-pardavimo sutartį. Tačiau, kreipdamiesi į Registrų centrą dėl nekilnojamojo turto pardavimui reikalingos pažymos, pareiškėjas sužinojo, kad jų turtas yra areštuotas nuo 2002 m. sausio 25 d. Tauragės AVMI reikalavimu. Dėl neteisėto turto arešto pareiškėjai negalėjo įvykdyti savo turto pardavimo, todėl turėjo pirkėjui grąžinti gautą 20 000 Lt avansinį mokėjimą ir papildomai pirkėjui sumokėti pagal sutartį numatytus 10 000 Lt netesybų. Negautos pajamos sudaro 64 000 Lt (100 000 – 36 000 nekilnojamojo turto įsigijimo kaina), todėl padaryta turtinė žala yra 74 000 Lt (10 000 Lt + 64 000 Lt). Dėl nepagrįsto turto arešto ir patirtų nepatogumų su pirkėju bei nenumatyto pinigų praradimo pareiškėjai taip pat patyrė nemalonius dvasinius pergyvenimus, diskomfortą, pažeminimą, emocinę depresiją, dėl kurių po turto arešto prireikė kreiptis į gydymo įstaigas, todėl kiekvienam iš jų padaryta 15 000 Lt neturtinė žala. Aukščiau nurodyta turtinę it neturtinę žalą, pareiškėjų nuomone, turi atlyginti valstybė (Civilinio kodekso 6.249, 6.250, 6.271 straipsniai, Viešojo administravimo įstatymo 39 straipsnis). Atsakovas Tauragės AVMI prašė atmesti pareiškėjų skundą kaip nepagrįstą. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjų turtas buvo areštuotas nepažeidžiant Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsnio (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. I-974) nuostatų ir esant šio straipsnio 3 dalyje nurodytam pagrindui. Turtas buvo areštuotas todėl, kad išanalizavus mokesčių mokėtojo pateiktas pajamų deklaracijas už 5 praėjusius metus (1996-2000) buvo nustatyta, jog įmonės apmokestinamosios pajamos, lyginant su prekių apyvarta yra mažos, o 1996 m. ir 2000 m. įmonė deklaravo nuostolius, taip pat atsižvelgiant į tai, kad Tauragės AVMI sprendimu priskaičiuota suma (5 5874 Lt) lyginant su įmonės per 5 metus gautomis pajamomis (723 Lt) yra didelė. Dėl to mokesčių administratoriui kilo pagrįsta abejonė, ar įmonei nekils sunkumų arba taps neįmanoma sumokėti priskaičiuotą mokestinę nepriemoką. Pagal turto arešto akto surašymo metu galiojusio Įmonių įstatymo nuostatas (2000 m. liepos 13 d. įstatymo Nr. VIII-1843 redakcija), individuali (personalinė) įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Individuali (personalinė) įmonė neturi juridinio asmens teisių, jos turtas neatskirtas nuo įmonininko turto. Pagal įmonės prievoles įmonininkas atsako visu savo turtu. Pagal Įmonių įstatymo 3 straipsnį, įmonininkas yra fizinis arba juridinis asmuo, nuosavybės teise valdantis, naudojantis ir disponuojantis įmonės turtu, organizuojantis ūkinę ir finansinę veiklą. Vadovaujantis šiomis teisės normomis, mokesčiai gali būti išieškomi iš individualios įmonės savininko ar savininkų turto. Analogiškos nuostatos įtvirtintos ir Civilinio kodekso 2.50 straipsnyje. Pagal Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, įmonė, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo, pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl individuali (personalinė) įmonė, nors registruota vieno sutuoktinio vardu, turi būti pripažįstama bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Civilinė byla Nr. 3K-3- 105/2005). Areštuotas butas įgytas pareiškėjams esant santuokoje ir laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Todėl, atsakovo nuomone, jis turėjo teisę areštuoti įmonės savininkės vardu registruotą turtą (butą). Atsakovas taip pat nurodė, kad pareiškėjų su trečiuoju asmeniu sudaryta preliminarioji sutartis buvo sudaryta galiojant skundžiamam turto arešto aktui, kuris buvo įregistruotas Turto areštų registre, todėl preliminariosios sutarties šalys žinojo arba turėjo galimybę žinoti šią aplinkybę. Atsakovo nuomone, turtinė ir neturtinė žala (jei tokia ir buvo) pareiškėjams atsirado ne dėl Tauragės AVMI veiksmų, o dėl preliminarinės sutarties šalių netinkamo bendradarbiavimo ir nerūpestingo savo teisių įgyvendinimo. Be to, žalos atlyginimo klausimas galėtų būti sprendžiamas tik konstatavus Tauragės AVMI veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, žalos buvimą bei priežastinį ryšį tarp tų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Pareiškėjai neskundžia 2002 m. sausio 25 d. turto arešto akto Nr. 12, t. y. neskundžia veiksmų, dėl kurių, jų nuomone, atsirado žala, todėl nagrinėjamu atveju negali būti sprendžiamas ir žalos atlyginimo klausimas.

5II.

6Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimu pareiškėjų skundą atmetė. Teismas sprendime nurodė, jog tam, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Sprendžiant, ar pareiškėjų reikalavimas gali būti tenkinamas, būtina nustatyti, ar Tauragės AVMI, areštuodama jų turtą, veikė teisėtai, t. y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Pareiškėjų turtas areštuotas Tauragės AVMI 2002 m. sausio 25 turto arešto aktu 55 874 Lt mokestinių nepriemokų išieškojimui užtikrinti (b.l. 10-14). Turto arešto akte padaryta atžyma, jog aktas surašytas dalyvaujant V.D. Ž. įmonės savininkei ir jai įteiktas. Minėtas turto arešto aktas užregistruotas Turto areštų registre (Nr. 080200065). Pareiškėjai yra sutuoktiniai. Nurodytos aplinkybės patvirtina faktą, kad turto arešto aktas pareiškėjams buvo žinomas nuo pat jo surašymo momento. Pareiškėja V.D. Ž. , 2003 m. lapkričio 12 d. pasirašydama mokestinės paskolos sutartį Nr. 10, sutiko, kad mokestinės nepriemokos sumokėjimas būtų užtikrintas 2002 m. sausio 25 d. turto arešto aktu Nr. 12, ir tuo pačiu patvirtino, kad sutinka su turto arešto aktu bei areštuoto turto įvertinimu (b.l. 17-20). Pagal mokestinės paskolos sutartį, turto areštas galiojo iki mokestinės nepriemokos įvykdymo. Pareiškėjai pripažįsta, kad 2005 m. kovo 21 d. nutraukus mokestinės paskolos sutartį, pareiškėjos įmonė nebuvo sumokėjusi 14 190 Lt mokestinių nepriemokų. Turto areštas buvo panaikintas Tauragės AVMI 2006 m. rugsėjo 15 d. sprendimu Nr. (13.22-7)-(7-14)-222, vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 33 straipsnio 15 punktu, 34 straipsniu, 95 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 101 straipsniu (b.l. 65). Pareiškėjai pripažįsta, kad sumokėjus mokestines nepriemokas, areštas buvo panaikintas (b.l. 153). Pagal Mokesčių administravimo įstatymo 321 straipsnio 9 dalį, mokesčių mokėtojas, kurio turtas areštuotas, turėjo teisę skųsti turto arešto aktą Administracinių bylų teisenos įstatymo nustatyta tvarka. Pareiškėjai, žinodami apie turto arešto akto priėmimą, įstatymo nustatyta tvarka ir per įstatymo nustatytą terminą nesikreipė į teismą, kad būtų apginta, jų manymu, pažeista teisė. Todėl turto arešto akto teisėtumo ir pagrįstumo klausimai šioje byloje negali būti nagrinėjami. Kadangi nurodytas administracinis aktas nebuvo ginčijamas nustatyta tvarka ir nustatytais terminais, preziumuojama, kad jis buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsižvelgdamas į aukščiau nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindų, būtinų valstybės civilinei atsakomybei atsirasti (Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 ir 2 dalys, 6.271 straipsnis).

7III.

8Apeliaciniu skundu pareiškėjai V. Ž. ir D.V. Ž. prašo panaikinti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjų nuomone, teismas, priimdamas sprendimą, nesilaikė Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 straipsnyje ir 87 straipsnio 4 dalyje nustatytų reikalavimų. Pareiškėjai nurodo, kad savo skunde, paduotame pirmosios instancijos teismui, išsamiai argumentavo, kodėl, jų nuomone, mokesčių administratorius neturėjo teisės areštuoti pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto. Tačiau teismas sprendime nepasisakė dėl pareiškėjų argumentų ir jų skunde paminėtų Civilinio kodek­so 6.245, 3.33 ir 2.74 straipsnių bei Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstaty­mo 13 straipsnio 3 dalies nuostatų taikymo. Pareiškėjai taip pat nurodo, jog ta aplinkybė, kad jie neapskundė 2002 m. sausio 25 d. turto arešto akto Nr. 12 įstatymo nustatyta tvarka, nereiškia, kad šio turto arešto akto teismas ne­galėjo įvertinti pagal Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatytus kriterijus. Tik įvertinęs pareiškėjų pateiktus įrodymus teismas galėjo spręsti, ar Tauragės AVMI darbuotojai veikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos darbuotojai privalėjo veikti. Pareiškėjų nuomone, Tauragės AVMI neturėjo teisės areštuoti jiems priklausančio turto vadovaujantis Mokesčių administravimo įstatymo 32 straipsniu. Teismas, atsisakydamas nagrinėti pareiškėjų argumentus, atėmė galimybę įrodyti vieną iš pagrindinių civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, nustatytų Civilinio kodekso 6.271 straipsnyje, t. y. galimybę įrodyti, kad Tauragės AVMI pareigūnai, areštuodami pareiškėjų turtą, neveikė taip, kaip pagal įstatymus jie privalėjo veikti, taip pat atėmė galimybę įrodyti tiesioginį priežastinį ryšį tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir žalos atsiradimo. Pareiškėjai pažymi, kad teismo sprendime paminėtos mokestinės paskolos sutarties sudarymo ir nutraukimo aplinkybės neturėjo jokios įtakos žalos, padarytos pareiškėjams neteisėtais mokesčių administratoriaus veiksmais, atsiradimui. Be to, šią sutartį pasirašė ne D.V. Ž. , o jos individuali įmonė. Tačiau teismas į tai neatsižvelgė ir į savo sprendimo motyvuojamąją dalį tiesiog perkelė atsakovo atsiliepime nurodytus motyvus. Tai rodo teismo šališkumą. Pareiškėjų nuomone, teismas neįvertino visų pareiškėjų pateiktų įrodymų ir nenustatė visų reikš­mingų bylos aplinkybių.

9Atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą atsakovas Tauragės AVMI prašo palikti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovo nuomone, teismas objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes, detaliai ištyrė ir įvertino pateiktus įrodymus ir priėmė teisingą sprendimą. Atsakovo nuomone, tai, kad jo atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytas turto arešto pagrindų teisinis įvertinimas iš esmės sutapo su pirmos instancijos teismo sprendime išdėstytais argumentais, nereiškia, kad teismas buvo neobjektyvus.

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12Apeliacinis skundas netenkinamas.

13Pareiškėjai šioje byloje prašo priteisti jiems turtinės ir neturtinės žalos, atsiradusios dėl Tauragės AVMI neteisėtų veiksmų, atlyginimą (b. l. 134-137). Pareiškėjų nuomone, turtinę ir neturtinę žalą jie patyrė dėl to, kad, tikėdamiesi, jog jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto areštas yra panaikintas, 2006 m. kovo 13 d. sudarė su pirkėju preliminarinę šio buto pirkimo-pardavimo sutartį, tačiau šios sutarties negalėjo įvykdyti todėl, kad mokesčių administratorius, pažeisdamas teisės aktų reikalavimus, nepanaikino buto arešto. Minėta sutartimi pareiškėjai buvo įsipareigoję iki 2006 m. gegužės 5 d. pasirašyti buto pirkimo-pardavimo sutartį.

14Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama Civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka.

15Vadovaujantis Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalimi, žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų (veikimo ar neveikimo) privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau Civilinio kodekso 6.271 straipsnio 4 dalis nustato, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

16Pareiškėjai įstatymų nustatyta tvarka ir terminais neginčijo Tauragės AVMI 2002 m. sausio 25 d. turto arešto akto Nr. 12, kuriuo buvo areštuotas pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas ir kitas turtas, priklausantis pareiškėjos V.D. Ž. individualiai įmonei. Todėl šioje byloje minėto turto arešto akto teisėtumas ir pagrįstumas nevertintinas. Nagrinėjamu atveju vertintina, ar iki 2006 m. gegužės 5 d. Tauragės AVMI pagal tuo metu galiojančius įstatymus turėjo panaikinti pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio buto areštą.

17Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjams bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis butas buvo areštuotas siekiant užtikrinti pareiškėjos D.V. Ž. individualios įmonės 55 874 Lt mokestinės nepriemokos išieškojimą. Turto arešto aktas buvo surašytas dalyvaujant įmonės savininkei V.D. Ž. ir buvo jai įteiktas (b. l. 10-13). Turto arešto aktas buvo užregistruotas Turto areštų registre (Nr. 080200065).

18Pažymėtina, kad Įmonių įstatymo, galiojusio turto arešto akto surašymo metu, 7 straipsnyje buvo nustatyta, kad individuali įmonė nuosavybės teise priklauso fiziniam asmeniui ar keliems fiziniams asmenims bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Šiame straipsnyje taip pat buvo nustatyta, kad pagal individualios įmonės prievoles įmonininkas (savininkas) atsako visu savo turtu. Pagal šiuo metu galiojančio Individualių įmonių įstatymo nuostatas, individuali įmonė yra neribotos civilinės atsakomybės juridinis asmuo. Vadovaujantis šiuo metu galiojančio Civilinio kodekso 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatomis, įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, jeigu verslu abu sutuoktiniai pradėjo verstis po santuokos sudarymo. Tokiu būdu, vadovaujantis tiek turto arešto akto surašymo metu galiojusiais teisės aktais, tiek šiuo metu galiojančiais teisės aktaiss, pagal individualios įmonės prievoles šios įmonės savininkai atsako visu savo turtu. Pareiškėjų skunde minima Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnio 2 dalis taip pat nustato, kad individualios įmonės, kurios buvo įsteigtos ir įregistruotos iki Civilinio kodekso įsigaliojimo galiojusių įstatymų nustatyta tvarka, įsigaliojus šiam kodeksui, laikomos neribotos atsakomybės juridiniais asmenimis be atskiro perregistravimo, t. y. tokių įmonių savininkai pagal įmonių prievoles atsako savo turtu. Todėl pareiškėjų teiginys, kad mokesčių administratorius neturėjo teisės areštuoti pareiškėjams, kaip sutuoktiniams, bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto siekiant užtikrinti pareiškėjos individualios įmonės mokestinės nepriemokos išieškojimą, yra nepagrįstas.

19Mokesčių administravimo įstatymo, galiojusio iki 2004 m. gegužės 1 d., 32 straipsnio 6 dalyje buvo nustatyta, kad mokesčio mokėtojo turto areštas panaikinamas, kai to nebereikia (1995 m. birželio 28 d. įstatymo Nr. I-974 redakcija). Pagal 2004 m. balandžio 13 d. Mokesčių administravimo įstatymo Nr. IX-2112, įsigaliojusio nuo 2004 m. gegužės 1 d., nuostatas, reglamentuojančias mokestinės prievolės įvykdymo užtikrinimo būdus (iš jų – ir turto areštą), pagrindas turto areštui panaikinti iš esmės yra mokestinės prievolės įvykdymas. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjams priklausančio turto areštas buvo panaikintas 2006 m. rugsėjo 15 d., kai V.D. Ž. individuali įmonė sumokėjo mokestinę neprimoką, kurios išieškojimą buvo siekiama užtikrinti 2002 m. sausio 25 d. turto arešto aktu Nr. 12 (b. l. 65). Byloje nėra duomenų, kad V.D. Ž. individuali įmonė mokestinę nepriemoką buvo sumokėjusi iki preliminarinės buto pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo ar numatyto jos įvykdymo termino. Kaip matyti iš bylos medžiagos, 2003 m. lapkričio 12 d. Tauragės AVMI ir V.D. Ž. individuali įmonė sudarė mokestinės paskolos sutartį Nr. 10, pagal kurią aukščiau nurodytos mokestinės nepriemokos mokėjimo terminas buvo atidėtas. Tauragės AVMI viršininko 2005 m. kovo 21 d. sprendimu Nr. 12.7-5-3 ši mokestinės paskolos sutartis buvo nutraukta. Tačiau mokestinės paskolos sutarties nutraukimas nėra pagrindas panaikinti turto areštą, kuriuo užtikrinamas mokestinės prievolės įvykdymas, kol ši mokestinė prievolė nėra įvykdyta. Byloje nėra duomenų, kad minėta V.D. Ž. individualios įmonės mokestinė nepriemoka buvo panaikinta kaip nepagrįstai priskaičiuota. Pažymėtina, kad, sudarydami preliminarią buto pirkimo-pardavimo sutartį, pareiškėjai turėjo ir galėjo žinoti, kad jų ketinamas parduoti turtas yra areštuotas.

20Atsižvelgiant į visas aukščiau nurodytas aplinkybes, darytina išvada, kad iki V.D. Ž. individualios įmonės mokestinės nepriemokos sumokėjimo mokesčių administratorius neturėjo pagrindo panaikinti turto arešto, skirto šios mokestinės nepriemokos išieškojimui užtikrinti. Todėl nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad mokesčių administratorius neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti. Tuo pačiu nėra pagrindo priteisti ir pareiškėjų prašomo žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjų skundą. Tenkinti apeliacinį skundą pagrindo nėra.

21Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

22Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 28 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjų V. Ž. ir D. V. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

23Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai