Byla A-556-529-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Romano Klišausko ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos T. B. skundą atsakovui Vilniaus miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėja T. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 4) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 16 915 Lt darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kuris turėjo būti apskaičiuotas ir išmokėtas nuo 2003 m. rugsėjo 1 d.

5Pareiškėja nurodė, kad yra Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnė. Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nustatė 450 Lt minimaliąją mėnesinę algą, o valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams – 430 Lt minimaliąją mėnesinę algą. Vėlesniuose Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimas Nr. 316 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimas Nr. 361 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 27 d. nutarimas Nr. 298 ,,Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“) minimaliosios mėnesinės algos dydžiai buvo didinami tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimaliosios mėnesinės algos dydis nekito ir buvo paliktas 430 Lt. Pareiškėjos nuomone, tokie Lietuvos Respublikos Vyriausybės sprendimai prieštarauja konstituciniams proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principams, nes valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis šalies ekonominei situacijai. Be to, pažeidžiamas konstitucinis asmenų lygybės principas, teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą.

6Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į skundą

7(b. l. 11 – 12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsakovas nurodė, kad skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai darbo užmokestį privalėjo vadovautis paminėtais teisės aktais. Pareiškėjos nurodyti dydžiai, nuo kurių turėjo būti skaičiuojamas darbo užmokestis pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, nėra taikytini valstybės tarnautojams, todėl jo nurodyta suma negali būti vertinama kaip nepriemoka, o įgyvendinti reikalavimą apskaičiuoti darbo užmokestį pagal nurodytas sumas nėra teisinio pagrindo.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu (b. l. 22 – 23) pareiškėjos skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato policijos pareigūnė ir kelia ginčą dėl to, jog aukščiau išvardintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. apskaičiuojant jai darbo užmokestį buvo taikomas tas pats minimaliosios mėnesinės algos dydis – 430 Lt, neatsižvelgiant į tai, kad minimalioji mėnesinė alga buvo nuolat didinama, bet tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga. Teismas pažymėjo, jog valstybės tarnautojų darbo užmokesčio klausimus ginčijamu laikotarpiu reguliavo Valstybės tarnybos įstatymo pakeitimo įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymas Nr. IX-855) 23, 24 straipsniai. Teismas taip pat pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1.2 punktas, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1.2 punktas ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1.2 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Konstitucijai. Teismas padarė išvadą, kad Konstituciniam Teismui pripažinus, jog teisės aktai, kurių pagrindu pareiškėjai buvo apskaičiuotas ir mokamas darbo užmokestis, neprieštarauja Konstitucijai, nėra teisinio pagrindo įpareigoti Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato mokėti pareiškėjai kitokio dydžio darbo užmokestį ir išmokėti pareiškėjos nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką.

12III.

13Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 28 – 29) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą ir priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato 16 915 Lt darbo užmokesčio nepriemoką/nuostolius. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

141. Paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra politinio pobūdžio. Jame, be to, konstatuota, kad minimaliosios mėnesinės algos sąvoka, skirta valstybės tarnautojų darbo užmokesčiui apskaičiuoti, yra teisiškai netinkama. Dėl teisės aktuose klaidingai suformuluotų sąvokų negali būti pažeidžiamos žmogaus teisės aiškinant jas valstybei priimtina reikšme. Tačiau teismas nepasisakė, ar teisėtai valstybės tarnautojams, kaip išskirtinei grupei, nebuvo didinami atlyginimai, nevertino tai, kad valstybės tarnautojai, skirtingai nuo kitų darbuotojų, negali tikėtis darbo užmokesčio didėjimo keičiantis valstybės ekonominei situacijai.

152. Tokiu darbo užmokesčio valstybės tarnautojams reglamentavimu yra ribojamos žmogaus teisės, pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeidžiami konstituciniai visų asmenų lygybės, teisėtų lūkesčių principai (Konstitucijos 29, 48 str.).

16Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 33 – 34) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai nesutikimo su apeliaciniu skundu argumentai:

171. Konstituciniam Teismui 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažinus, kad atitinkamos Darbo kodekso ir paminėtų Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų normos neprieštarauja Konstitucijai, šie teisės aktai turėjo ir turi būti taikomi apskaičiuojant ir išmokant valstybės tarnautojams darbo užmokestį.

182. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi paminėtu Konstitucinio Teismo nutarimu ir nusprendė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20IV.

21Apeliacinis skundas atmestinas.

22Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato priteisti jai darbo užmokesčio nepriemoką. Skundą grindė tuo, kad, jos nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

23Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad apeliaciniame skunde negalima kelti reikalavimų, kurie nebuvo pareikšti nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Kadangi pareiškėja pirmosios instancijos teismui pateiktame skunde nebuvo pareiškusi reikalavimo dėl nuostolių atlyginimo, teikiant apeliacinį skundą negali būti pareikštas naujas reikalavimas. Todėl teisėjų kolegija nenagrinėja pareiškėjos apeliaciniu skundu pareikšto prašymo dėl nuostolių priteisimo.

24Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

25Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija) ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

26Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

27Kaip matyti iš paminėtų nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į šias nuostatas pareiškėjai ir buvo apskaičiuojamas bei mokamas darbo užmokestis. Kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjai paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas.

28Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad ,,visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis Teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

29Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 21 d. kreipimasis į Vidaus reikalų įstaigų darbuotojus negali būti pagrindu tenkinti pareiškėjos reikalavimus, nes šiai bylai aktualiu laikotarpiu valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimą visų pirma reglamentavo ne paminėtas kreipimasis, o Valstybės tarnybos įstatymas, be to, paminėtame kreipimesi vidaus reikalų įstaigų darbuotojų darbo apmokėjimo klausimai konkrečiai sureguliuoti nebuvo, pagal savo pobūdį ir turinį šis kreipimasis buvo politinio-programinio, o ne norminio reguliavimo pobūdžio.

30Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

31Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

32Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos T. B. apeliacinį skundą atmesti.

33Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėja T. B. (toliau – ir pareiškėja) skundu (b. l. 2 – 4)... 5. Pareiškėja nurodė, kad yra Vilniaus miesto vyriausiojo policijos komisariato... 6. Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į... 7. (b. l. 11 – 12) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.... 8. Atsakovas nurodė, kad skaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjai darbo... 9. II.... 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 10 d. sprendimu (b.... 11. Teismas nustatė, kad pareiškėja yra Vilniaus miesto vyriausiojo policijos... 12. III.... 13. Pareiškėja apeliaciniu skundu (b. l. 28 – 29) prašo panaikinti Vilniaus... 14. 1. Paminėtas Konstitucinio Teismo nutarimas yra politinio pobūdžio. Jame, be... 15. 2. Tokiu darbo užmokesčio valstybės tarnautojams reglamentavimu yra... 16. Atsakovas Vilniaus miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimu į... 17. 1. Konstituciniam Teismui 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažinus, kad... 18. 2. Pirmosios instancijos teismas teisingai vadovavosi paminėtu Konstitucinio... 19. Teisėjų kolegija... 20. IV.... 21. Apeliacinis skundas atmestinas.... 22. Pareiškėja kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Vilniaus miesto... 23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 130 straipsnio 5 dalis nustato, kad... 24. Administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta,... 25. Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos... 26. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 27. Kaip matyti iš paminėtų nuostatų, Lietuvos Respublikos Vyriausybės... 28. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra... 29. Sprendžiant nagrinėjamą individualų ginčą, apeliaciniame skunde minimas... 30. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, galima daryti išvadą, kad... 31. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies... 32. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 10 d. sprendimą... 33. Nutartis neskundžiama....