Byla 2-926/2013

Dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-532-436/2012, kuria patvirtintas papildomas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,Alsantė“ bankroto byloje

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Rasos Gudžiūnienės, Gintaro Pečiulio ir Donato Šerno (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. B2-532-436/2012, kuria patvirtintas papildomas kreditoriaus Valstybinės mokesčių inspekcijos finansinis reikalavimas uždarosios akcinės bendrovės ,,Alsantė“ bankroto byloje.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi atskirąjį skundą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi UAB „Alsantė“ iškėlė bankroto bylą, įmonės administratoriumi paskyrė UAB „Insolvita“.

5Kauno apygardos teismas 2012 m. sausio 20 d. nutartimi atstatydino UAB „Insolvita“ iš administratoriaus pareigų ir UAB „Alsantė“ bankroto administratoriumi paskyrė UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“.

6Kauno apygardos teismas 2012 m. balandžio 20 d. nutartimi įmonę pripažino bankrutavusia ir likviduojama dėl bankroto.

7Kauno apygardos teismas 2012 m. spalio 16 d. nutartimi patvirtino Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos (toliau – VMI) 14 598,91 Lt finansinį reikalavimą.

82012 m. gruodžio 6 d. Kauno apygardos teisme buvo gautas administratoriaus įgalioto asmens prašymas patvirtinti papildomą kreditoriaus VMI finansinį reikalavimą bendrai

91 161 109,00 Lt sumai. Prašyme nurodė, kad UAB „Alsantė“ lizingo pagrindais turėjo turto – transporto priemonių. Kadangi šis turtas nebuvo išpirktas, lizingo gavėjas nebuvo įgijęs nuosavybės teisių, lizingo davėjai Danske Bank A/S Lietuvos filialas ir UAB „Danske lizingas“ dar iki iškeliant UAB „Alsantė“ bankroto bylą vienašališkai nutraukė lizingo sutartis. Turto grąžinimo aktų pagrindu lizingo davėjams buvo grąžintas lizinguojamas turtas. Lizingo davėjai išrašė PVM sąskaitas faktūras, kurių pagrindu buvo paskaičiuotas 1 161 109,00 Lt dydžio pridėtinės vertės mokestis. Anot bankroto administratoriaus, įvertinus BUAB „Alsantė" deklaruoto pridėtinės vertės mokesčio 1 161 109,00 Lt sumai kilmę, teigtina, jog pastarasis mokestinės prievolės objektas atsirado ne kaip bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos - gamybos, prekybos ar paslaugų tiekimo pasekmė, bet kaip neišpirkto lizinguojamojo turto grąžinimo lizingo davėjui pasekmė.

10II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

11Kauno apygardos teismas 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtino papildomą kreditoriaus VMI finansinį reikalavimą 1 161 109,00 Lt sumai.

12Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad kreditorių sąrašo ir jų reikalavimų patikslinimai, susiję su bankroto procesu (nesumokėti mokesčiai), tvirtinami teismo nutartimi, iki teismas priima nutartį nutraukti bankroto bylą arba sprendimą dėl įmonės pabaigos (Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 26 str. 1 d.). Tokie teismo procesiniai sprendimai UAB „Alsantė“ bankroto byloje nepriimti.

13Teismas pažymėjo, kad pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktą bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina bankroto nuostolius, gauna pajamas. Tai, pasak teismo, reiškia, kad bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tikslas ir būdingas požymis – pajamų (pelno) iš tokios veiklos gavimas. Nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės objektas, teismo vertinimu, atsirado ne iš bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos, ar komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų. Teismas nustatė, kad iškėlus UAB „Alsantė“ bankroto bylą, jokios ūkinės komercinės veiklos ji nevykdė, o neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui, teismo teigimu, negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų. Teismas konstatavo, kad tokiu atveju įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkte nustatyta tvarka. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad į BUAB „Alsantė“ kreditorių sąrašą VMI įtrauktina su papildomu finansiniu reikalavimu 1 161 109,00 Lt sumai (ĮBĮ 26 str.).

14III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15Atskiruoju skundu kreditorius VMI prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartimi patvirtintą papildomą VMI 1 161 109,00 Lt dydžio finansinį reikalavimą ir bylą išspręsti iš esmės.

16Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:

171. Teismo patvirtintą papildomą VMI 1 161 109,00 Lt dydžio finansinį reikalavimą administratorius pateikė teismui tvirtinti savo iniciatyva, be kreditoriaus prašymo ir tokiu savo veiksmu bankroto administratorius pažeidė ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto nuostatas.

182. ĮBĮ 21 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad kreditoriai turi teisę per teismo nustatytą laikotarpį perduoti administratoriui savo reikalavimus – VMI dėl papildomo finansinio reikalavimo patvirtinimo nesikreipė į administratorių.

193. UAB „Alsantė“ deklaruotas 1 161 109,00 Lt dydžio pridėtinės vertės mokestis laikytinas einamuoju mokėjimu, nes jis deklaruotas po nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo – 211 m. kovo 31 d.

204. Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau – PVM) nuostatų taikymo prasme PVM ataskaitos tikslinimo prievolė už lizingo bendrovei grąžintą lizinguojamą turtą PVM mokėtojui (tarp jų ir bankrutuojančioms/bankrutavusioms įmonėms) laikoma einamuoju mokėjimu, nes pagal PVM įstatymo 65 straipsnio nuostatas, kai PVM mokėtojas dėl kokių nors priežasčių tiekėjui grąžina prekes, kurių pirkimo PVM buvo įtraukęs į PVM ataskaitą, tai PVM ataskaita turi būti tikslinama to mokestinio laikotarpio PVM deklaracijoje, kurį paaiškėjo minėtos aplinkybės, atitinkamai didinant mokėtiną į biudžetą (mažinant grąžintiną iš biudžeto) PVM sumą.

215. Lizinguojamo turto grąžinimas lizingo bendrovei ir dėl to atsiradusi prievolė patikslinti šio turto PVM ataskaitą, pagal PVM įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 8 punktą laikytina mokestine prievole, susidariusia dėl įmonės ekonominės veiklos vykdymo.

226. Nagrinėjamu atveju bankrutuojanti įmonė, grąžinusi turtą, kurį naudojo savo įprastinėje veikloje siekdama pelno kaip priemonę, taip pat gauna ekonominę naudą, kadangi jai nebereikia mokėti palūkanų, nedidėja įsiskolinimas. Turtą grąžindama lizingo davėjui, bendrovė taip pat turi kompensuoti lizingo sutarties nutraukimo išlaidas, kurias fiksuoja Pelno (nuostolio) ataskaitoje kaip veiklos sąnaudas, kurios įtakoja galutinį finansinį rezultatą - pelną (nuostolį) ir mažina (didina) bankroto nuostolius.

237. ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punktas nustato, kad įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius - šiuo atveju bankrutuojančiai įmonei grąžinus turtą ir yra mažinami kreditorių patiriami nuostoliai.

248. Pagal minėto straipsnio nuostatas, jeigu dėl bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Todėl galima teigti, kad lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudotas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu) ir dėl PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM, laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo).

259. PVM prievolė turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas.

26Atsiliepimu į kreditoriaus VMI atskirąjį skundą atsakovo BUAB „Alsantė“ administratorius UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašo atskirąjį skundą atmesti, o skundžiamą Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą.

27Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

281. Apeliantas atskiruoju skundu skundžia ne siekiamos nuginčyti Kauno apygardos teismo nutarties neteisėtumą ar nepagrįstumą, tačiau BUAB „Alsantė“ administratoriaus veiksmus dėl jo tariamo negalėjimo pateikti teismui tvirtinti ginčo finansinį reikalavimą. Kadangi skundai dėl bankrutuojančios įmonės administratoriaus veiksmų nagrinėtini pagal ĮBĮ 23 straipsnio 1 dalies 3 punktą, tai atskirojo skundo prielaida dėl BUAB „Alsantė“ administratoriaus tariamai įvykdyto ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimo turi būti atmesta kaip nepagrįsta ir nenagrinėtina apeliacinės instancijos teisme CPK 293 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos pagrindu.

292. Apeliantas netinkamai interpretuoja ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punkto pažeidimą. Kreditoriui 2012 m. rugpjūčio 1 d. pranešimo Nr.(23.4-08)-RNA-32722 bei 2012 m. lapkričio 12 d. pranešimo Nr.(23.4-08)-RNA-45263 pagrindu pareiškus 1 161 109, 00 Lt reikalavimą BUAB „Alsantė“ atžvilgiu, vadovaudamasis ĮBĮ 11 straipsnio 3 dalies 10 punktu BUAB „Alsantė" administratorius Kauno apygardos teismui ir pateikė 2012 m. gruodžio 5 d. prašymą Nr. 12-24899 bei šio kreditoriaus pranešimų kopijas, išdėstydamas savo poziciją dėl kreditoriaus reiškiamo reikalavimo 1 161 109, 00 Lt sumai nepagrįsto pripažinimo einamuoju mokėjimu pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas.

303. Kauno apygardos teismas, atlikęs faktinių aplinkybių teisinį įvertinimą, teisėtai pripažino, kad kreditoriaus VMI ginčo 1 161 109, 00 Lt suma negali būti laikoma einamuoju mokėjimu, todėl šį kreditoriaus reikalavimą patvirtino kaip finansinį reikalavimą BUAB „Alsantė“ bankroto byloje.

314. Nagrinėjamu atveju 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. spalio 5 d., 2011 m. spalio 19 d. turto grąžinimo aktų pagrindu lizingo davėjams UAB Danske lizingui ir Danske Bank A/S Lietuvos filialui buvo grąžintas pagal lizingo sutartis, sudarytas su BUAB ,,Alsantė“, išperkamosios nuomos pagrindais naudotas turtas. Ši aplinkybė leidžia daryti išvadą apie lizingo sutarčių nutraukimą (pasibaigimą), kada lizingo davėjas įgyja teisę reikalauti grąžinti jam lizingo sutarties dalyką be pareigos grąžinti lizingo gavėjui šio sumokėtas įmokas už išperkamus lizingo objektus (LR CK 6.574 str.).

325. Lizingo davėjas UAB ,,Danske lizingas“ 2011 m. spalio 18 d. - 2011 m. spalio 24 d. laikotarpiu BUAB ,,Alsantė“ šrašė kreditines PVM sąskaitas GR Nr.0406288- 0406454, 2011 m. spalio 18 d. - 2011 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu - kreditines PVM sąskaitas GR Nr.800241-800270. Minėtų kreditinių PVM sąskaitų pagrindu buvo apskaičiuotas ir 2012 m. sausio 26 d. deklaruotas 161 109,00 Lt pridėtinės vertės mokestis.

336. 1 161 109,00 Lt mokestinės prievolės objektas atsirado ne kaip bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos - gamybos, prekybos ar paslaugų tiekimo pasekmė, bet kaip neišpirkto lizinguojamojo turto grąžinimo lizingo davėjui pasekmė.

34IV. Apeliacinio teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

35Atskirasis skundas netenkintinas. Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartis paliktina nepakeista.

36Pagal Lietuvos Respublikos CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Šios nuostatos taikomos ir atskirųjų skundų nagrinėjimui (CPK 338 str.).

37Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria patenkintas administratoriaus UAB „Įmonių bankroto administravimo ir teisinių paslaugų biuras“ prašymas patvirtinti kreditoriaus VMI papildomą finansinį 1 161 109,00 Lt reikalavimą, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Šis klausimas nagrinėjamas vadovaujantis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindu bei patikrinant, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (CPK 320, 338 str.).

38Absoliučių skundžiamos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

39Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl pagrindo patvirtinti kreditoriaus VMI papildomą

401 161 109,00 Lt finansinį reikalavimą, vykdant UAB „Alsantė“ bankroto procedūras.

41Pagal CPK 1 straipsnio, nustatančio civilinio proceso įstatymų konkurencijos taisykles, nuostatą, bankroto ir restruktūrizavimo bylos nagrinėjamos pagal šio kodekso taisykles, išskyrus išimtis, kurias nustato kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Taigi ĮBĮ normos yra specialiosios normos bendrųjų civilinio proceso normų atžvilgiu ir turi prioritetą jų konkurencijos atveju. Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 1 dalies nuostatą, bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus šio įstatymo nustatytas išimtis. Bankroto bylų procesinių taisyklių ypatumus lemia bankroto materialiųjų teisinių santykių prigimtis ir jų specifika, palyginus su kitais civiliniais teisiniais santykiais.

42Apelianto teigimu, nagrinėjamu atveju bankrutuojančiai įmonei grąžinus lizinguojamą turtą, PVM mokėjimo prievolė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas turėtų būti laikoma einamuoju mokėjimu, todėl apskaičiuota PVM suma neturi būti tvirtinama kaip VMI finansinis reikalavimas bankroto byloje.

43Apeliacinės instancijos teismas su šiuo apelianto argumentu nesutinka.

44Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostatas įsiteisėjus nutarčiai iškelti bankroto bylą, įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina dėl bankroto patiriamus kreditorių nuostolius ir iš šios veiklos gautas pajamas naudoti su šia veikla susijusioms išlaidoms. Jeigu dėl įmonės ūkinės komercinės veiklos atsiranda mokesčių ir kitų privalomųjų įmokų įstatymuose numatytų apmokestinamų objektų, įmonė mokesčius ir kitas privalomąsias įmokas moka vadovaudamasi įstatymais. Jeigu dėl ūkinės komercinės veiklos atsiranda reikalavimai dėl neįvykdytų prievolių ir įsipareigojimų, jie yra tenkinami ĮBĮ 35 straipsnio nustatyta tvarka, t. y. pagal nustatytą kreditorių reikalavimų tenkinimo eilę ir tvarką. Sprendžiant iš ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 3 punkto nuostatos, draudžiančios vykdyti finansines prievoles, neįvykdytas iki bankroto bylos iškėlimo, ji turėtų būti taikoma toms finansinėms prievolėms (skoloms ir kt.), kurios atsirado iki bankroto bylos iškėlimo.

45Nagrinėjamu atveju byloje yra nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2010 m. lapkričio 26 d. nutartimi atsakovui UAB „Alsantė“ iškėlė bankroto bylą ir iškėlus bankroto bylą, 2011 m. rugsėjo 27 d., 2011 m. rugsėjo 30 d., 2011 m. spalio 5 d., 2011 m. spalio 19 d. turto grąžinimo aktų pagrindu lizingo davėjams UAB Danske lizingui ir Danske Bank A/S Lietuvos filialui buvo grąžintas pagal lizingo sutartis, sudarytas su BUAB ,,Alsantė“, išperkamosios nuomos pagrindais naudotas turtas ir tuo pagrindu lizingo davėjas UAB ,,Danske lizingas“ 2011 m. spalio 18 d. - 2011 m. spalio 24 d. laikotarpiu BUAB ,,Alsantė“ išrašė kreditines PVM sąskaitas GR Nr.0406288- 0406454, 2011 m. spalio 18 d. - 2011 m. lapkričio 5 d. laikotarpiu - kreditines PVM sąskaitas GR Nr.800241-800270. Minėtų kreditinių PVM sąskaitų pagrindu buvo apskaičiuotas 2012 m. sausio 26 d. deklaruotas 1 161 109,00 Lt pridėtinės vertės mokestis. Apeliacinės instancijos vertinimu, neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kaip tai vertina apeliantas.

46Negalima sutikti su apelianto argumentu, kad lizinguojamo turto, kuris buvo įsigytas įmonės - lizingo gavėjos ekonominės veiklos vykdymui ir buvo naudojamas jos ekonominėje veikloje, grąžinimas lizingo davėjui taip pat laikytinas ekonominės, t. y. ūkinės komercinės veiklos vykdymu (užbaigimu) ir dėl PVM ataskaitos tikslinimo atsiradęs mokėtinas PVM laikytinas mokestine prievole, atsiradusia iš bankrutuojančios įmonės vykdytos ekonominės (ūkinės komercinės) veiklos vykdymo (užbaigimo).

47Ūkinė komercinė veikla apibūdinama kaip veikla, kuri vykdoma siekiant gauti pelno. Tokia veikla apima gamybą, prekybą, paslaugų teikimą ir kt. Jos tikslas ir esminis požymis – pelno (pajamų) gavimas (siekimas).

48Kaip pagrįstai pripažino pirmosios instancijos teismas, ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nuostata, kad bankrutuojanti įmonė turi teisę verstis ūkine komercine veikla, jeigu ji mažina bankroto nuostolius, gauna pajamas, reiškia, kad bankrutuojančios įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos tikslas ir būdingas požymis – pajamų (pelno) iš tokios veiklos gavimas. Nagrinėjamu atveju mokestinės prievolės objektas atsirado ne iš bankrutuojančios įmonės ūkinės komercinės veiklos, ar iš komercinio sandorio, kuriuo buvo gauta ar siekta gauti pajamų. Duomenų, kad iškėlus UAB „Alsantė“ bankroto bylą, ji būtų vykdžiusi ūkinę komercinę veiklą, byloje nėra, o neišpirkto lizinguojamo turto grąžinimas lizingo davėjui negali būti laikomas ūkiniu komerciniu sandoriu ar ūkinės komercinės veiklos pabaigimu, kuriuo bankrutuojanti įmonė siekė gauti ar gavo pajamų. Tokiu atveju įmonės mokestinės prievolės negali būti vykdomos ĮBĮ 10 straipsnio 7 dalies 5 punkto nustatyta tvarka. Todėl nesant ginčo dėl apskaičiuoto ir deklaruoto PVM dydžio, pirmosios instancijos teismas pagrįstai patvirtino papildomą VMI 1 161 109,00 Lt finansinį reikalavimą, atitinkantį deklaruotos mokestinės prievolės dydį.

49Atsižvelgdama į šioje nutartyje išdėstytas aplinkybes bei argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį ir naikinti ją atskirajame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo, todėl atskirasis skundas atmetamas, o skundžiama nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 str. 1 d. 1 p.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiti atskirojo skundo argumentai nagrinėjamo klausimo teisingam išsprendimui teisinės reikšmės neturi, todėl plačiau dėl jų nepasisako.

50Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

Nutarė

51Kauno apygardos teismo 2012 m. gruodžio 10 d. nutartį palikti nepakeistą