Byla 2A-84/2011

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Konstantino Gurino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Marytės Mitkuvienės, Nijolės Piškinaitės, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant atsakovų Lietuvos Respublikos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, bei Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovui J. Ž., trečiojo asmens Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos atstovui J. R., teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (procesinis teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, civilinėje byloje Nr. 2-484-125/2009 pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros ieškinį ginant viešąjį interesą atsakovams Klaipėdos apskrities viršininko administracijai, uždarajai akcinei bendrovei „Sidabrinis elnias“, Lietuvos Respublikos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, tretiesiems asmenims Kultūros paveldo departamentui prie Kultūros ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, Klaipėdos miesto savivaldybei, Klaipėdos miesto ketvirtojo notarų biuro notarei I. M., uždarajai akcinei bendrovei „Swedbank lizingas“, Klaipėdos miesto pirmojo notarų biuro notarui E. S. dėl įsakymo, pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo,

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas kreipėsi į teismą ir patikslintu ieškiniu prašė:

41. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 13.6-2996 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ), pardavimo“.

52. Pripažinti negaliojančia 2004 m. lapkričio 29 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, patvirtintą Klaipėdos miesto ketvirtojo notarų biuro notarės I. M., kuria valstybę atstovaujanti Klaipėdos apskrities administracija perdavė UAB „Sidabrinis elnias“ nuosavybėn Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį ( - );

63. Grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0845 ha dydžio žemės sklypą adresu ( - ), o UAB „Sidabrinis elnias“ grąžinti 104 430,91 Lt.

7Nurodė, kad parduotas žemės sklypas yra Miesto istorinės dalies teritorijoje, todėl valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartis, kuria atsakovas įsigijo nuosavybės teisę į ginčo sklypą, prieštarauja Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkto reikalavimams ir dėl to turi būti pripažinta niekiniu sandoriu bei taikyta restitucija.

8Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino ir pripažino negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m. rugsėjo 17 d. įsakymą Nr. 13.6-2996 „Dėl valstybinės žemės sklypo ( - ), pardavimo“, o taip pat pripažino negaliojančia 2004 m. lapkričio 29 d. valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartį, kuria valstybę atstovaujanti Klaipėdos apskrities administracija perdavė UAB „Sidabrinis elnias“ nuosavybėn Lietuvos Respublikai nuosavybės teise priklausantį žemės sklypą, esantį ( - ). Be to, teismas nusprendė taikyti restituciją natūra įpareigojant UAB „Sidabrinis elnias“ grąžinti valstybei nuosavybėn 0,0845 ha dydžio žemės sklypą, adresu ( - ), o Klaipėdos apskrities viršininko administraciją – grąžinti UAB „Sidabrinis elnias“ 112 177,41 Lt.

9Teismas nustatė, kad 2004 m. lapkričio 29 d. sutartimi Klaipėdos apskrities viršininkė, atstovaujama Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus vedėjo, pardavė UAB „Sidabrinis elnias“ 0,0845 ha dydžio žemės sklypą, adresu ( - ). Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte numatyta, kad draudžiama žemę parduoti, privatizuoti, jeigu ji yra miestų teritorijų dalyse, kurios įrašytos į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą, taip pat yra buvusių dvarų sodybų – istorijos ir kultūros paminklų teritorijose. Pagal byloje esančius duomenis parduotas žemės sklypas patenka į Miesto istorinės dalies teritoriją, todėl pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis parduotas pažeidžiant galiojančius įstatymus ir poįstatymines teisės normas (CPK 178 str., 185 str.). CK 1.80 straipsnis numato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Nustačius, kad valstybinės žemės pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta pažeidžiant jos metu galiojusius teisės aktus, sandoris pripažintinas negaliojantis ir taikytina restitucija (CK 6.145 str.). Ieškovas, prašydamas taikyti restituciją, nurodė, kad iš UAB „Sidabrinis elnias“ grąžintinos sandorio sumos turi būti išminusuojamas nuomos mokestis, tačiau teismas su tokiu ieškovo motyvu nesutiko nurodant, kad ne tik žemės nuomininkas privalo mokėti 3 procentų nuomos mokestį nuo žemės kainos, bet ir žemės savininkas privalo mokėti žemės mokestį. Be to, sutarties šalys yra skirtingos ir, išminusavus žemės nuomos mokestį, Klaipėdos miesto savivaldybė šio mokesčio negautų. Dėl ieškovo reikalavimo taikant restituciją atsakovui UAB „Sidabrinis elnias“ lėšas priteisti iš Valstybės teismas konstatavo, kad sandorį pripažinus negaliojančiu, pinigai turi būti priteisti iš sandorį sudariusių atsakovų, kurie gavo pinigus, t. y. šiuo atveju iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (CK 6.145 str.).

10Apeliaciniu skundu Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Nurodo šiuos argumentus:

111. Nagrinėjamam ginčui taikytinas ne Žemės reformos įstatymas, o sandorio sudarymo metu galiojęs Žemės įstatymas, pagal kurio 4 straipsnio 1 dalį Lietuvos valstybei išimtine nuosavybės teise žemė priskiriama įstatymų ar Vyriausybės nustatyta tvarka. Atitinkamai Žemės įstatymo 4 straipsnyje įtvirtintas baigtinis sąrašas žemės, kuri yra išimtinė valstybės nuosavybė, o ginčo žemės sklypas į šį sąrašą nepatenka, todėl Klaipėdos apskrities viršininko administracija, priimdama ginčijamą aktą ir parduodama žemės sklypą atsakovui, jokių teisės aktų nepažeidė.

122. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje numatyti apribojimai negalėtų būti taikomi dėl to, kad konkrečiu atveju ginčijamų administracinių aktų ir civilinių sandorių sudarymo metu nebuvo teisės aktų nustatyta tvarka priimto, patvirtinto ir galiojančio dokumento, pagal kurį būtų galima identifikuoto Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytos saugomos kultūros vietovės – Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos – ribų, nors Kultūros vertybių apsaugos departamento prie Kultūros ministerijos direktorius 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją įrašė į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą (Klaipėdos senamiesčio nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos specialusis planas buvo pradėtas rengti tik 2006 m. birželio 22 d. Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymo Nr. Į-280 pagrindu). Teritorijos ribos nebuvo patvirtintos teisės aktų nustatyta tvarka, taip pat nebuvo skelbiamos valstybės žiniose prie aukščiau minėto Kultūros ministerijos direktoriaus įsakymo.

133. Teismas netinkamai taikė restituciją, nes pagal LR Vyriausybės nutarimo Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“ 2.9 punktą lėšos, gautos už naudojamus valstybinės žemės sklypus, parduotus kitai paskirčiai miestų savivaldybių ribose ir teritorijose, paskirstomos: 50 procentų – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – NŽT), iš kurių 10 procentų skiriama apskričių viršininkų administracijoms. Tuo tarpu nuo 2005 m. sausio 1 d. minėtieji 50 procentų lėšų pervedami tiesiogiai į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą, o 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą.

144. Nagrinėjamu atveju iš viso neegzistuoja viešojo intereso ir nėra būtina jį ginti, tačiau teismas nesprendė viešojo intereso egzistavimo. Pažymėtina, kad panaikinus ginčijamus aktus, atskovas UAB „Sidabrinis elnias“ vis tiek turėtų teisę naudotis žemės sklypu, esančiu ( - ), nes vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 „Dėl naudojamų valstybinių žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio paskirčiai (veiklai)“ patvirtintos tvarkos 28.1 punktu, išnuomojami naudojami žemės sklypai, užstatyti asmenims nuosavybės teise priklausančiais ar jų nuomojamais statiniais ar įrenginiais.

155. Skundžiamas sprendimas nėra motyvuotas teisės normomis bei teismo nustatytomis faktinėmis bylos aplinkybėmis, todėl naikintinas esant absoliučiam sprendimo negaliojimo pagrindui (CPK 329 str. 2 d. 4 p.).

16Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos valstybė, atstovaujama Vyriausybės, iš esmės nesutinka su apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais ir mano, kad privatizuojant valstybinę žemę Žemės reformos įstatymo ir Žemės įstatymo nuostatos turi būti taikomos subsidiariai, t. y. Žemės reformos įstatymo nuostatos turi būti taikomos tiems atvejams, kurių nereglamentuoja Žemės įstatymas ir atvirkščiai. Atitinkamai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio nuostatos dėl neprivatizuotinos žemės yra imperatyvios, todėl Klaipėdos apskrities viršininkas privalėjo susilaikyti nuo draudžiamo veiksmo, o esant imperatyvių įstatymo normų pažeidimui, prokuroras turi imtis visų priemonių pažeidimams pašalinti ir apginti viešąjį interesą.

17Visgi tretysis asmuo sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė restituciją, nes ginčo sutarties sudarymo metu (2004 m. lapkričio 29 d.) galiojo Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 6 d. nutarimas Nr. 260 „Dėl naudojamų kitos paskirties valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos“, pagal kurio 2.9 punktą už parduotą žemės sklypą gautos lėšos turėjo būti paskirstomos taip: 50 procentų – Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos kaip šios tarnybos pajamų įmokos į Lietuvos Respublikos biudžetą, iš kurių 10 procentų skiriama apskričių viršininkų administracijoms (nuo 2005 m. sausio 1 d. nurodytieji 50 procentų lėšų pervedami tiesiogiai į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetą), o 50 procentų – į savivaldybės, kurios teritorijoje yra parduodamas žemės sklypas, biudžetą. Atitinkamai pagal Biudžeto sandaros įstatymo 2 straipsnio 10 dalį skiriamas valstybės biudžetas ir savivaldybės biudžetai. Taigi gautos piniginės lėšos turėjo būti paskirstytos valstybės biudžetui ir Klaipėdos miesto savivaldybei. Klaipėdos apskrities viršininko administracijos atstovė teisminio nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teismui pateikė įrodymus, kad lėšos, gautos už parduotą ginčo valstybinės žemės sklypą, yra pervestos Klaipėdos apskrities valstybinei mokesčių inspekcijai, kuri informavo, kad negali suteikti išsamesnės informacijos apie lėšų, gautų iš Klaipėdos apskrities viršininko administracijos už parduotą žemės sklypą, tolesnį pasiskirstymą.

18Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo vadovautis 2009 m. kovo 31 d. raštu Nr. 4B-(7.3)-350 Klaipėdos apygardos prokuratūrai pateiktoje specialisto išvadoje Nr. 4R-1 dėl žemės sklypų (tarp jų ir žemės sklypo ( - ) Klaipėdos mieste teisėtumo išdėstytais argumentais.

19Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kultūros paveldo departamentas prie Kultūros ministerijos prašo Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad Kultūros paveldo centras, vykdydamas nuostatuose įtvirtintas nekilnojamųjų kultūros vertybių apskaitos funkcijas bei vadovaudamasis Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos įstatymo (1994 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. I-733 redakcija) 8 straipsnio 3 dalimi, 1996 m. spalio 15 d. nustatė Klaipėdos miesto istorinės dalies teritoriją, o po to, nekilnojamoji kultūros vertybė – Klaipėdos miesto istorinė dalis buvo nustatyta ir įvertinta bei nustatymo ir įvertinimo metu buvo nustatyta jos teritorija, 1996 m. spalio 28 d. įsakymu Nr. 120 (prie įsakymo pridedamo Kultūrinių vietovių sąrašo 1 punktu (Žin., 1996, Nr. 110-2523), įrašė Klaipėdos miesto istorinę dalį į Kultūros vertybių registrą. Tačiau atsižvelgiant į 1996 m. spalio 28 d. įsakymo Nr. 120 apimtį (į Kultūros vertybių registrą buvo įrašyta apie 90 objektų), 1996 metais nebuvo techninių galimybių paskelbti didelės apimties grafinę medžiagą Valstybės žiniose, todėl teritorijų planai nebuvo paskelbti. Visgi Konstitucinis teismas jau yra pasisakęs dėl didelės apimties grafinės medžiagos skelbimo 2010 m. vasario 9 d. nutarime dėl Trakų istorinio nacionalinio parko planavimo schemos atitikties Konstitucijai ir konstatuota, jog toks skelbimas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Analogišką išvadą Konstitucinis Teismas padarė ir dėl Kuršių nerijos nacionalinio parko planavimo schemos (generalinio plano) atitikties Konstitucijai (2007 m. birželio 27 d. nutartis). Taigi Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribų planas buvo patvirtintas tinkamai, o apelianto teiginiai yra nepagrįsti. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad 1997 metais patvirtintame Klaipėdos miesto bendrajame plane, brėžinyje „Kultūros paveldo dalis M 1:10000“ yra pažymėtos tiek Klaipėdos miesto istorinės dalies, tiek ir Klaipėdos senamiesčio teritorijos. Tuo tarpu Klaipėdos apskrities viršininko administracija ginčijamų aktų priėmimo ir sandorių sudarymo metu buvo teritorijų planavimo ir statybų priežiūrą vykdanti institucija, todėl privalėjo žinoti Klaipėdos miesto bendrojo plano sprendimus ir neturėjo teisės sudaryti sandorių dėl ginčijamų sklypų privatizavimo.

20Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūra prašo Klaipėdos apygardos eismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad ginčo sklypas buvo parduotas vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 260 patvirtinta Naudojamų valstybinės žemės sklypų pardavimo ir nuomos ne žemės ūkio veiklai tvarka, kuri parengta vadovaujantis ir Žemės įstatymu, ir Žemės reformos įstatymu, o šių įstatymų kolizijos nėra, nes jie abu yra specialieji ir reglamentuoja netapačius teisinius santykius. Antai Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje nustatyti atvejai, kai žemė neprivatizuojama, o Žemės įstatymo 6 straipsnyje – Lietuvos Respublikai išimtine nuosavybės teise priklausanti žemė ir minėtos sąvokos nėra tapačios. Tokiu būdu negalima vadovaujantis Žemės įstatymo 13 straipsnio 2 dalimi netaikyti imperatyvių Žemės reformos įstatymo 13 straipsnio 4 dalies nuostatų. Atitinkamai tai, kad Miesto istorinės dalies teritorijos ribų planas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Kultūros ministerijos kultūros vertybių apsaugos departamento Kultūros paveldo centro direktoriaus 1996 m. spalio 15 d. įsakymu, dėl šio įsakymo priedų formato nebuvo paskelbtas su priedais, neleidžia teigti, kad nebuvo galiojančio dokumento, pagal kurį būtų galima identifikuoti Klaipėdos miesto istorinės dalies teritorijos ribas (Konstitucinio teismo 2006 m. birželio 27 d. nutarimas). Pažymėtina, kad duomenys apie šios teritorijos ribas buvo ir Klaipėdos miesto bendrojo plano, patvirtinto Klaipėdos miesto tarybos 1997 m. kovo 20 d. sprendimu Nr. 29, sprendiniuose – Kultūros paveldo dalies grafinėje ir tekstinėje dalyje, o juose minėtos teritorijos ribos atitinka Miesto istorinės dalies teritorijos ribų planą, esantį kultūros vertybės (Miesto istorinės dalies) dosje. Be to, dar Klaipėdos miesto savivaldybės valdybos 2001 m. spalio 11 d. sprendimo Nr. 493 priede buvo nurodyta, kad sklypas yra nekilnojamosios kultūros vertybės – miesto istorinės dalie (kodas U16) teritorijoje, o šie duomenys yra ir Klaipėdos apskrities viršininko 2002 m. lapkričio 29 d. įsakymo Nr. 3536, kurio pagrindu ginčo sklypas įregistruotas nekilnojamojo turto registre Klaipėdos apskrities viršininko administracijos vardu, priede (11.2 p.) bei pačioje 2004 m. lapkričio 29 d. pirkimo – pardavimo sutartyje. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos kultūros ministro ir Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2005 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. ĮV-261/D1-322 patvirtintos taisyklės bei Kultūros paveldo departamento prie Kultūros ministerijos direktoriaus 2006 m. birželio 22 d. įsakymas Nr. Į-280, kuriais remiasi apeliantas, negali būti taikomi ginčo teisiniams santykiams, kadangi ginčijamo administracinio akto ir sandorio sudarymo metu negaliojo.

21Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog taikant restituciją Klaipėdos apskrities viršininko administracija nepagrįstai buvo įpareigota grąžinti pagal ginčijamą sandorį gautas pinigines lėšas. Pagal CK 1.80 str. 2 d. ir 6.145 str. 1 d. restitucija taikoma sandorio šalims, o sudarant 2004 m. lapkričio 29 d. valstybinės žemės pirkimo – pardavimo sutartį, valstybę pagal suteiktą kompetenciją atstovavo Klaipėdos apskrities viršininko administracija. Tuo tarpu apelianto nurodytos institucijos pinigines lėšas gavo ne sandorio, o teisės akto (Vyriausybės nutarimo) pagrindu, todėl jų atžvilgiu restitucija negali būti taikoma. Be to, valstybei priklausančio turto naudojimas, kultūrinę vertę turinčios vietovės išsaugojimas turi atitikti visos visuomenės poreikius ir interesus, todėl nagrinėjamu atveju egzistuoja viešasis interesas. Atitinkamai tai, kad sprendimą teismas grindė ieškovo įrodytomis aplinkybėmis, neleidžia daryti išvados, kad nebuvo tinkamo teismo proceso ar jo metu buvo pažeisti bylų nagrinėjimo civiliniame procese principai, užtikrinantys byloje dalyvaujančių asmenų procesines teises.

22Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

23Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, kurias sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1, 2 d.), t. y. apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (CPK 263 str. 1 d.). Skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo absoliučių negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 str. 2 d.).

24Apeliacinį skundą byloje buvo padavęs atsakovas Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kuri prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir ieškinį atmesti. Šios institucijos įstatyminė teisių perėmėja - Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos apeliacinės instancijos teismui pateikė atsisakymą nuo didžiosios dalies apeliacinio skundo, o jos atstovas apeliacinės instancijos teismo posėdyje paaiškino, kad tarnyba palaiko tik skundo dalį dėl restitucijos taikymo. Kolegijos nuomone, atsisakymas nuo dalies apeliacinio skundo neprieštarauja imperatyvioms įstatymo nuostatoms ar viešajam interesui, todėl priimamas (CPK 42 str. 2 d., 308 str.). Priėmus atsakovo procesinių teisių perėmėjo atsisakymą nuo dalies apeliacinio skundo, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro skundžiamo sprendimo dalies dėl restitucijos taikymo, teisėtumas ir pagrįstumas.

25Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo UAB ,,Sidabrinis elnias“ grąžinti valstybei ginčo žemės sklypą, o už jį sumokėtus pinigus įpareigojo grąžinti Klaipėdos apskrities viršininko administraciją. Tokį savo sprendimą teismas motyvavo tuo, kad Klaipėdos apskrities viršininko administracija buvo sandorio šalis, sudarė sandorį bei gavo pagal jį pinigus. Tačiau sutikti su tokia išvada negalima, nes akivaizdu, kad ginčo sandorio objektu buvo Valstybės nuosavybė - valstybinės žemės sklypas, o sutartyje žemės pardavėju įvardinta Lietuvos Respublika (Valstybė) (T. 1, b. l. 17, priedas nr. 4). Taigi ginčo sandorio šalimi nagrinėjamuoju atveju buvo valstybė, bet ne Klaipėdos apskrities viršininko administracija, kuri pagal sutarties sąlygas veikė tik kaip pardavėjo atstovas. Nurodytos aplinkybės patvirtina ir tai, kad už žemę gauti pinigai buvo sumokėti į Klaipėdos miesto žemėtvarkos skyriaus sąskaitą, o po to pervedami į VMI (T. 1, b. l. 142-152, 170). Pagal CK 1.80 straipsnio 2 dalį, kai sandoris negalioja, viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visą ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Taigi pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad ginčo sandoris prieštarauja imperatyvioms įstatymo normoms (CK 1.80 str. 1 d.), o teisėjų kolegijai nustačius, kad nagrinėjamuoju atveju viena iš sandorio šalių (pardavėjas) buvo valstybė, skundžiama sprendimo dalis keistina nurodant, kad bendrovei ,,Sidabrinis elnias“ jos sumokėtus pinigus įpareigojama grąžinti Lietuvos Respublikos valstybė. (CK 1.80 str. 2 d., 2.36 str.). Tuo tarpu naikinti skundžiamo sprendimo dalį bei šią bylos dalį, kaip to prašo apelianto teisių perėmėja – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, perduoti nagrinėti iš naujo patraukiant byloje bendraatsakoviu Klaipėdos miesto savivaldybę, nėra pagrindo, nes ta aplinkybė, kad Valstybė, teisės aktų nustatyta tvarka perskirstė už valstybinės žemės pardavimą gautus pinigus tarp biudžeto asignavimų valdytojų, nepaneigia aplinkybės, kad ginčo sandorio šalimi (pardavėju) buvo Valstybė, kuriai ir buvo sumokėta pagal sandorį gauta pinigų suma.

26Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 308 straipsnio 2 dalimi, 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Nutarė

27Priimti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos pateiktą atsisakymą nuo apeliacinio skundo reikalavimų, išskyrus dalyje dėl restitucijos taikymo, ir toje dalyje apeliacinį procesą nutraukti.

28Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą dalyje dėl restitucijos taikymo, įpareigojant UAB „Sidabrinis elnias“ (į, k. 123853670) grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0845 ha žemės sklypą, esantį ( - ), o Lietuvos Respublikos valstybę – grąžinti UAB „Sidabrinis elnias“ 112 177,41 Lt.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro pavaduotojas... 4. 1. Pripažinti negaliojančiu Klaipėdos apskrities viršininko 2004 m.... 5. 2. Pripažinti negaliojančia 2004 m. lapkričio 29 d. valstybinės žemės... 6. 3. Grąžinti valstybės nuosavybėn 0,0845 ha dydžio žemės sklypą adresu (... 7. Nurodė, kad parduotas žemės sklypas yra Miesto istorinės dalies... 8. Klaipėdos apygardos teismas 2010 m. vasario 5 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas nustatė, kad 2004 m. lapkričio 29 d. sutartimi Klaipėdos apskrities... 10. Apeliaciniu skundu Klaipėdos apskrities viršininko administracija prašo... 11. 1. Nagrinėjamam ginčui taikytinas ne Žemės reformos įstatymas, o sandorio... 12. 2. Žemės reformos įstatymo 13 straipsnyje numatyti apribojimai negalėtų... 13. 3. Teismas netinkamai taikė restituciją, nes pagal LR Vyriausybės nutarimo... 14. 4. Nagrinėjamu atveju iš viso neegzistuoja viešojo intereso ir nėra būtina... 15. 5. Skundžiamas sprendimas nėra motyvuotas teisės normomis bei teismo... 16. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Lietuvos Respublikos... 17. Visgi tretysis asmuo sutinka, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai... 18. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Nacionalinė žemės tarnyba... 19. Atsiliepimu į apeliacinį skundą tretysis asmuo Kultūros paveldo... 20. Atsiliepimu į apeliacinį skundą ieškovas Klaipėdos apygardos prokuratūra... 21. Ieškovas taip pat nesutinka su apelianto teiginiu, jog taikant restituciją... 22. Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.... 23. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas... 24. Apeliacinį skundą byloje buvo padavęs atsakovas Klaipėdos apskrities... 25. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas įpareigojo UAB... 26. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso... 27. Priimti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos... 28. Pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2010 m. vasario 5 d. sprendimą dalyje...