Byla 2A-928-340/2017

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jūratės Varanauskaitės, Andriaus Veriko ir Tatjanos Žukauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo V. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį atsakovams Lietuvos Respublikai, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, atstovaujamos Lietuvos automobilių kelių direkcijos prie Susisiekimo ministerijos, ir Lietuvos automobilių kelių direkcijai prie Susisiekimo ministerijos, dėl nuostolių atlyginimo, trečiasis asmuo - VĮ „Kauno regiono keliai“, išvadą teikianti institucija - VšĮ Kelių ir transporto tyrimo institutas.

2Kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3I. Ginčo esmė

4

  1. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 3 630 EUR nuostolių atlyginimo; priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2015 m. gegužės 10 d. įvyko eismo įvykis, kurio metu išbėgus į kelią laukiniam gyvūnui buvo apgadintas ieškovo automobilis. Kadangi kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pastatyta apie tai įspėjančių kelio ženklų, nors kelias laikytina avaringu dėl laukinių gyvūnų nesuvaržyto patekimo ant kelio ir dažnų eismo įvykių, ieškovo nuomone, jo patirtą žalą privalo atlyginti valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuri yra solidariai atsakinga su kelius prižiūrinčia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.
  2. Atsakovai su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Be to, sprendžiant klausimą dėl būtinybės statyti kelio atkarpoje ženklus „Laukiniai gyvūnai“, būtina atsižvelgti ne tik į eismo įvykius tame kelio ruože ar atkarpoje, bet ir į bendrą situaciją aplinkiniuose keliuose ir kt. Atsakovai mano, jog gyvūno išbėgimas į kelią nagrinėjamu atveju buvo atsitiktinumas, todėl atsakovas neturėjo pareigos imtis priemonių, siekiant užkirsti kelią laukinio gyvūno patekimui ant kelio.
  3. Trečiasis asmuo atsiliepime į patikslintą ieškinį prašė ieškinį atmesti. Teigė, jog apsauginės tvoros įrengiamos aplinkosaugos tiksliais, o trečiasis asmuo vykdo ne aplinkosaugines, bet kelių priežiūros funkcijas. Teigė, kad jokių teisės aktų, reglamentuojančių jo darbą ir jam pavestų funkcijų atlikimą, nagrinėjamu atveju nepažeidė.
  4. Išvadą teikianti institucija pateikė teismui išvadą, kurioje nurodė, jog apibrėžti ir patvirtinti, kur Lietuvos kelių tinkle vyrauja didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys, yra itin sudėtinga, kadangi nėra jokių metodų ar metodikos, kurios pagalba būtų galima prognozuoti laukinių žvėrių judėjimo kertant kelius vietas. Todėl mano, jog tikimybė, kad per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, yra labai panaši visame valstybinės reikšmės kelių ruože. O kelio ženklo, kaip saugos priemonės, poveikis vairuotojams per mažas, kad galėtų būti laikomas būtina eismo įvykių prevencijos priemone.

5II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

6

  1. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo V. V. 10,84 EUR bylinėjimosi išlaidų valstybės naudai. Teismas savo sprendimą grindė šiais motyvais:

    7

    1. Nėra patvirtintų metodikų leidžiančių prognozuoti laukinių žvėrių judėjimo kertant kelius vietas. Tikimybė, jog per kelią gali eiti laikinai žvėrys, yra panaši visame valstybinės reikšmės kelių tinkle, o kelio ženklo, kaip saugos priemonės, poveikis vairuotojams yra per mažas, kad galėtų būti laikomas būtina eismo įvykių prevencijos priemone.
    2. Vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus. Vienas iš subjekto veiksmų (ne)teisėtumo vertinimo principų civilinės atsakomybės kontekste yra tas, kad iš nieko negali būti reikalaujama to, kas neįmanoma (lot. impossibilium nulla obligatio est). Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Dėl valstybės veiksmų (ne)teisėtumo turi būti sprendžiama, pagal tai, ar valstybės institucijos tinkamai veikė pagal savo kompetenciją, t. y. vykdė iš įstatymo ar kito teisės akto kylančias pareigas arba bendrąją rūpestingumo bei atsakingumo pareigą. Nagrinėjamoje byloje valstybės veiksmų teisėtumas vertinamas valstybės pareigos užtikrinti eismo saugumą valstybinės reikšmės keliuose kontekste.
    3. Pagal byloje esančius duomenis matyti, jog eismo įvykiai yra įvykę 44,20, 44,50, 44,50, 44,72, 44,03 kilometruose. Ginčo eismo įvykis yra įvykęs 44,03 kilometre. Naudojant 500 m slenkmenį matyti, jog ginčo eismo įvykio vietoje, t. y. 44,03 kilometre, iki ginčo eismo įvykio, buvo trys eismo įvykiai patenkantys į 500 m slenkmenį (44,20, 44,50, 44,50 km), kas, pagal Metodikos 4 punktą, neviršijo minimalaus 3 eismo įvykių skaičiaus slenkmenyje, todėl eismo įvykio vieta neturėjo būti pripažinta avaringu kelio ruožu Metodikos 2.1, 4 – 5 punktų prasme iki ginčo eismo įvykio. Po ginčo įvykio atsitikimo ginčo eismo ruožas gali būti pripažįstamas avaringu pagal Metodiką, tačiau iki ginčo įvykio, ši vieta, pagal galiojančius teisės aktus, neturėjo būti pripažinta avaringu ruožu ir neturėjo būti paženklinta kelio ženklo ar kitaip įspėjama apie galimus laukinių gyvūnų išėjimus į važiuojamąją kelio dalį.
    4. Iš ginčo kelio eismo įvykių sąrašo (1 t., p. 15-18) matyti, kad šiame kelyje, kelio ruože nuo 10 iki 57 kilometro yra pakankamai daug užvažiavimų ant gyvūnų, todėl tam tikrose kelio atkarpose yra ženklinimas kelio ženklu „Laukiniai žvėrys“. Tačiau ginčo kelio vietoje (44,03 km) nenustatyta didesnė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą, t. y. šis kelio ruožas nėra labiau išskirtinis viso kelio atžvilgiu.
    5. Darytina išvada, jog ginčo kelio ruožas nėra avaringas, nes ginčo kelio ruožas nebuvo išskirtinis laukinių gyvūnų migracijos per kelią tikimybės prasme, todėl atsakovai neturėjo objektyviai privalomos pareigos kelio ruože, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, imtis eismo saugos priemonių daugiau, nei buvo iki eismo įvykio. Ieškovas neįrodė (CPK 178 str.) neteisėtų valstybės veiksmų, todėl nėra pagrindo atsakovų civilinei atsakomybei kilti ir ieškinys atmestinas (CK 6.267 str., Laukinės gyvūnijos įstatymo 22 straipsnio 6 dalis).

8III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į skundą argumentai

9

  1. Ieškovas pateiktu apeliaciniu skundu prašo Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016-06-01 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti visa apimtimi; priteisti solidariai iš atsakovų ieškovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė šiuos skundo argumentus:
    1. Teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kad nulėmė neteisėto sprendimo priėmimą. Pagrindinis teisės aktas, reglamentuojantis valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje yra Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymas. Prižiūrint kelius vieną kartą per metus privalo būti nustatomi kelių saugumo ir didelio avaringumo ruožai. Kelio ruožas nuo 44,03 km iki 44,72 km, turi būti pripažintas avaringu, nes perkeliant 500 m slenkmenį nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos, per 4 metus įvyko net 4 eismo įvykiai, o ne trys, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, neskaitant ginčo eismo įvykio. Dėl išdėstyto, valstybė turėjo pareigą šį kelio ruožą atitinkamai paženklinti pastatydama kelio ženklą;
    2. Negalima sutikti su teismo išvada, kad ginčo kelio ruožas nėra avaringas, nes ginčo kelio ruožas nebuvo išskirtinis laukinių gyvūnų migracijos per kelią tikimybės prasme, todėl atsakovai neturėjo objektyviai privalomos pareigos kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis, imtis saugos priemonių daugiau, nei buvo iki eismo įvykio. Išvadą teikiančios institucijos išvada prieštarauja jos pačios pateiktai pastabai, kad nėra metodikos, kuri leistų prognozuoti laukinių žvėrių judėjimo kertant kelius vietas. Jei nėra jokios metodikos, negalima daryti ir išvados, kad tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, yra labai panaši visame valstybinės reikšmės kelių tinkle;
    3. Vertinant eismo įvykių intensyvumą kelio Nr. 130 ruože nuo 44 iki 45 km, aiškiai matyti, kad per metus įvyko net 4 eismo įvykiai neskaitant ginčo įvykio, toks intensyvumas pagal avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodiką sukelia pareigą valstybei pripažinti šį kelio ruožą avaringu ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti.
  2. Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriuo prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Nurodė, jog apeliantas klaidingai mano, kad kelio ruožas nuo 44,03 iki 44,72 km turi būti pripažintas avaringu, nurodydamas, kad perkeliant 500 m slenkmenį nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos, per 4 metus įvyko 4 eismo įvykiai, o ne trys, kaip nurodo pirmos instancijos teismas. Iš ieškovo pateikto apeliacinio skundo galima suprasti, kad ieškovas kitaip supranta ir interpretuoja Metodikoje nurodytą avaringų ruožų nustatymą, t.y. supranta taip, kad nuo vienos eismo įvykio vietos iki kitos turi būti didesnis kaip 500 m atstumas, tada kelio ruožas nelaikytinas pavojingu, o jeigu atstumas nuo vienos eismo įvykio vietos iki kitos yra mažesnis, negu 500 m, tai šis kelio ruožas laikytinas pavojingu. Šis ieškovo avaringų ruožu skaičiavimo būdas visiškai neatitinka Metodikoje nurodyto, todėl laikytinas neteisėtu, nepagristu ir neįrodytu. Iš apeliaciniame skunde išdėstyto, akivaizdu, kad ieškovas (apeliantas) klaidingai supranta ir skaičiuoja eismo įvykius vadovaujantis Metodika. Kitaip tariant, avaringas ruožas pagal Metodiką naudojant 500 m slenkmenį nustatytinas taip: nuo eismo įvykio, įvykusio 44,20 km dedamas slenkmuo, kurio 500 m ilgis pasibaigia 44,70 km. Į šį slenkmens ilgį patenka minėtas 44,20 km įvykęs eismo įvykis, taip pat du įvykiai 44,50 km, o eismo įvykis, įvykęs 44,72 km į šį slenkmenį nepatenka. Atsižvelgiant į tai, kelio ruože, iki ginčo eismo įvykio, yra įvykę 3 eismo įvykiai, todėl vadovaujantis Metodika, šis ginčo kelio ruožas nelaikytinas pavojingu ir avaringu.

10IV. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir motyvai.

11

  1. Apeliacinis skundas atmestinas.
  2. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, tai yra, tiriant byloje surinktus įrodymus, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialinės teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Išnagrinėjęs bylą, apeliacinio skundo argumentus bei motyvus, teismas konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamam pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ar pakeisti. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
  3. Byloje nustatyta, kad 2015 m. gegužės 10 d. ieškovas V. V., vairuodamas automobilį VOLVO S60, valstybinis Nr. ( - ), kelyje Kaunas – Prienai - Alytus, 44 kilometre 30 metre apie 2 valandą nakties atsitrenkė į staiga į kelią išbėgusį laukinį gyvūną – šerną. Ieškovui atsitrenkus į laukinį gyvūną, buvo sugadinta ieškovo transporto priemonė. Pagal UAB „Darsna“ atliktą vertinimo ataskaitą, ieškovo automobiliui padaryta žalos už 3 630 Eur. Byloje taip pat nustatyta, jog kelio atkarpoje, kurioje įvyko eismo įvykis, nėra įspėjamojo kelio ženklo „Laukiniai gyvūnai“. Ženklai Nr. 131 „Laukiniai gyvūnai“ ginčo kelyje įrengti 30,98, 32,76, 35,63, 42,56 kilometruose. Ieškovas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovų solidariai 3 630 Eur nuostolių atlyginimo, 5 proc. dydžio procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas. Pasak ieškovo, kelio ruože, kuriame įvyko eismo įvykis, nebuvo pastatyta apie tai įspėjančių kelio ženklų, nors kelias laikytina avaringu dėl laukinių gyvūnų nesuvaržyto patekimo ant kelio ir dažnų eismo įvykių, jo patirtą žalą privalo atlyginti valstybė, atstovaujama Vyriausybės, kuri yra solidariai atsakinga su kelius prižiūrinčia Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos.
  4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2016 m. birželio 1 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas savo sprendimą motyvavo tuo, kad tikimybė, jog per kelią gali eiti laikinai žvėrys, yra panaši visame valstybinės reikšmės kelių tinkle, o kelio ženklo, kaip saugos priemonės, poveikis vairuotojams yra per mažas, kad galėtų būti laikomas būtina eismo įvykių prevencijos priemone. Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Naudojant 500 m slenkmenį matyti, jog ginčo eismo įvykio vietoje, t. y. 44,03 kilometre, iki ginčo eismo įvykio, buvo trys eismo įvykiai patenkantys į 500 m slenkmenį (44,20, 44,50, 44,50 km), kas, pagal Metodikos 4 punktą, neviršijo minimalaus 3 eismo įvykių skaičiaus slenkmenyje, todėl eismo įvykio vieta neturėjo būti pripažinta avaringu kelio ruožu Metodikos 2.1, 4 – 5 punktų prasme iki ginčo eismo įvykio. Teismas padarė išvadą, jog ieškovas neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, kadangi ginčo kelio ruožas nėra avaringas, nes ginčo kelio ruožas nebuvo išskirtinis laukinių gyvūnų migracijos per kelią tikimybės prasme, todėl atsakovai neturėjo objektyviai privalomos pareigos kelio ruože, kuriame įvyko ginčo eismo įvykis, imtis eismo saugos priemonių daugiau, nei buvo iki eismo įvykio.
  5. Nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliantas skunde nurodė, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, kadangi vadovaujantis Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymu, prižiūrint kelius vieną kartą per metus privalo būti nustatomi kelių saugumo ir didelio avaringumo ruožai. Apelianto teigimu, kelio ruožas nuo 44,03 km iki 44,72 km, turi būti pripažintas avaringu, nes perkeliant 500 m slenkmenį nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos, per 4 metus įvyko net 4 eismo įvykiai, o ne trys, kaip nurodo pirmosios instancijos teismas, todėl valstybė turėjo pareigą šį kelio ruožą atitinkamai paženklinti pastatydama kelio ženklą. Apeliacinės instancijos teismas su tokiais apelianto teiginiais nesutinka.
  6. Pažymėtina, jog valstybės civilinė atsakomybė už laukinių gyvūnų padarytą žalą siejama su jos, kaip šių gyvūnų savininkės, statusu. Atsakomybės už gyvūnų padarytą žalą bendrasis reglamentavimas pateiktas CK 6.267 straipsnyje. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad laukinių žvėrių padaryta žala atlyginama įstatymų nustatyta tvarka. Tokia įstatymo nuostata reiškia, kad laukinio žvėries padaryta žala pagal įstatymą turi būti atlyginama, tačiau Civiliniame kodekse nedetalizuota žalos atlyginimo tvarka.
  7. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus, kurie lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-338/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. spalio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2011; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012).
  8. Vertinant valstybės veiksmus užtikrinant eismo saugumą nuo laukinių gyvūnų keliamo pavojaus, kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad tam, jog būtų konstatuota valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, pareiga pastatyti įspėjamuosius kelio ženklus, taikyti technines (gyvūnus atbaidančias ir kt.) priemones laukinių gyvūnų daromai žalai išvengti, turi būti nustatyta objektyviai privaloma (kylanti iš įstatymo ar kito teisės akto arba pagrįsta bendra rūpestingumo bei atsakingumo pareiga) tokių priemonių panaudojimo būtinybė, nulemta konkrečios informacijos apie eismo įvykius būtent toje kelio atkarpoje, kurioje įvyko nagrinėjamas eismo įvykis, jų intensyvumą, priežastis, lyginamojo šio kelio ruožo ir bendros situacijos aplinkiniuose keliuose tyrimo rezultatų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. balandžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-133/2012; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-683/2013). Taigi, būtinybė statyti įspėjamąjį kelio ženklą ,,Laukiniai gyvūnai“ turėtų būti konstatuota tuo atveju, jeigu būtų nustatyta didelė gyvūnų migracijos per kelią tikimybė, patvirtinta objektyviais duomenimis apie konkretaus kelio ruožo išskirtinumą šiuo požiūriu, inter alia, gyvūnų sukeltų avarijų intensyvumą.
  9. Apeliacinės instancijos teismas akcentuoja, kad valstybės pareigas eismo saugumo užtikrinimo srityje reglamentuoja Saugaus eismo automobilių keliais įstatymas, kurio 11 straipsnyje nustatyta, kad saugių eismo sąlygų valstybinės reikšmės keliuose užtikrinimą, įgyvendinant eismo saugumo priemones, organizuoja ir koordinuoja Lietuvos automobilių kelių direkcija prie Susisiekimo ministerijos ir jai pavaldžios valstybinės reikšmės kelius prižiūrinčios valstybės įmonės; kelio savininkas (valdytojas) privalo tobulinti eismo organizavimą, atsižvelgdamas į eismo įvykių kelyje priežastis ir aplinkybes; atlyginti žalą asmenims, atsiradusią dėl teisės aktų nustatyta tvarka neatliktų kelio savininko pareigų.
  10. Byloje nėra ginčo dėl to, kad nagrinėjamu atveju eismo įvykio metu, t. y. 2015 m. gegužės 10 d., ginčo kelio ruožas nebuvo pripažintas avaringu. Avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodikos, patvirtintos Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3-342 (toliau – Metodika), 13 punkte yra numatyta, jog avaringi ruožai nustatomi naudojant slenkmenį. Slenkmens ilgis pastovus ir lygus L=500 m. Pats slenkmuo perkeliamas nuo vienos eismo įvykio vietos prie kitos. Jeigu perkėlus slenkmenį nustatoma, kad ties juo esančiame kelio ruože per 4 metus įvyko eismo įvykių daugiau už AK min.=3, tai toks ruožas įtraukiamas į avaringų ruožų sąrašą (Metodikos 14 punktas).
  11. Iš Lietuvos kelių policijos tarnybos rašto matyti, jog ginčo kelio 45 kilometre, t.y. 44,50, 44,50, 44,20, 44,72, 44,03 kilometruose, per laikotarpį nuo 2014 m. kovo 01 d. iki 2015 m. gegužės 10 d. įvyko 5 eismo įvykiai (T. 1, b. l. 1 t. 15-18). Sutiktina su pirmosios instancijos teismu, kad ieškovo eismo įvykis neturi būti įskaičiuojamas į eismo įvykių skaičių, kadangi ieškovas įrodinėja, jog ginčo kelio ruožas turėjo būti paženklintas dar iki eismo įvykio. Taigi, nurodytu laikotarpiu 45 kilometre yra įvykę 4 eismo įvykiai, kurių metu buvo susidūrimai su gyvūnais.
  12. Naudojant Metodikoje nurodytą 500 m slenkmenį matyti, jog ginčo eismo įvykio vietoje (44,03 km) iki ginčo eismo įvykio buvo 3 eismo įvykiai patenkantys į 500 m slenkmenį, t.y. 44,20, 44,50 ir 44,50 kilometruose, kas pagal Metodiką neviršijo minimalaus 3 eismo įvykių skaičiaus slenkmenyje, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, jog eismo įvykio vieta neturėjo būti pripažinta avaringu ruožu Metodikos 2.1, 4-5 punktų prasme dar iki ginčo eismo įvykio. Avaringas ruožas pagal Metodiką (13-14 punktuose numatytos taisyklės) naudojant 500 m slenkmenį turi būti nustatytinas nuo eismo įvykio, įvykusio 44,20 km (kadangi ieškovo eismo įvykis neturi būti įskaičiuojamas), dedant 500 m ilgio slenkmenį, kuris pasibaigia 44,70 km. Vadovaujantis aukščiau nurodytais ir byloje esančiais duomenimis, į šį slenkmens ilgį patenka eismo įvykis, nutikęs 44,20 km, taip pat du įvykiai 44,50 km. Atsižvelgiant į tai, jog slenkmens ilgis pasibaigia ties 44,70 km, 44,72 km įvykęs eismo įvykis jau nepatenka į šį slenkmenį. Vadovaujantis išdėstytu konstatuotina, jog iki ginčo eismo įvykio ginčo kelio ruože yra įvykę 3 eismo įvykiai, todėl vadovaujantis Metodika, šis ginčo kelio ruožas nelaikytinas pavojingu ir avaringu, priešingai nei skunde nurodo apeliantas.
  13. Vadovaujantis aukščiau išdėstytais apeliacinio teismo motyvais taip pat atmestinas ir apelianto skundo argumentas, kad dėl eismo įvykių intensyvumo kelio Nr. 130 ruože nuo 44 iki 45 km, valstybei turėtų kilti pareiga pripažinti šį kelio ruožą avaringų ir imtis veiksmų saugumui užtikrinti, kadangi tokios pareigos valstybei nenumato nei galiojantys teisės aktai, nei Lietuvos Respublikos susisiekimo ministro 2011 m. birželio 7 d. įsakymu Nr. 3-342 patvirtinta avaringų ruožų nustatymo valstybinės reikšmės keliuose metodika. Nepaisydama nustatytos Metodikos, valstybė negali savo iniciatyva pripažinti kelio avaringu, vien tik dėl didelio eismo įvykių skaičiaus tam tikrame ruože, jei avaringas ruožas nustatomas vadovaujantis ne Metodikoje nustatyta tvarka.
  14. Skunde apeliantas nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčo kelio ruožas nėra avaringas, nes ginčo kelio ruožas nebuvo išskirtinis laukinių gyvūnų migracijos per kelią tikimybės prasme, todėl atsakovai neturėjo objektyviai privalomos pareigos kelio ruože, kuriame įvyko ginčo įvykis, imtis saugos priemonių daugiau, nei buvo iki eismo įvykio. Pasak apelianto, jei nėra jokios metodikos, negalima daryti ir išvados, kad tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, yra labai panaši visame valstybinės reikšmės kelių tinkle. Apeliacinės instancijos teismas tokius apelianto teiginius vertina kritiškai.
  15. Pažymėtina, jog išvadą teikianti institucija išvadoje nurodė, jog apibrėžti ir patvirtinti, kur Lietuvos kelių tinkle vyrauja didelė tikimybė, kad per kelią gali eiti žvėrys, yra itin sudėtinga, kadangi nėra jokių metodų ar metodikos, kurios pagalba būtų galima prognozuoti laukinių žvėrių judėjimo kertant kelius vietas. Dėl minėtos išvados konstatavo, kad tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, yra labai panaši visame valstybinės reikšmės kelių ruože. Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su apeliantu, jog aukščiau nurodytos išvadą teikiančios institucijos pateiktos išvados yra prieštaraujančios pačios sau.
  16. Kaip jau buvo minėta, vertinant valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų teisėtumą, turi būti atsižvelgta ir į nuosavybės objekto ypatumus, kurie lemia jų savininko ribotas galimybes juos valdyti. Dėl laukinių gyvūnų, kaip nuosavybės objekto, specifikos egzistuoja labai ribotos galimybės kontroliuoti ir valdyti jų migraciją, todėl negalima reikalauti, kad valstybė garantuotų absoliučią apsaugą nuo jų sukeliamų eismo įvykių. Jei pagal pateiktą išvadą nėra jokių metodų ar metodikos, kurios pagalba būtų galima prognozuoti laukinių žvėrių judėjimo kertant kelius vietas, logiška, kad tikimybė, jog per kelią gali eiti laukiniai žvėrys, yra labai panaši visame valstybinės reikšmės kelių ruože, kadangi nėra galimybės išskirti konkretaus valstybinės reikšmės kelių ruožo, kuriame laukinių žvėrių migracija būtų didesnė.
  17. Valstybės, kaip laukinių gyvūnų savininkės, veiksmų (neveikimo) neteisėtumą, kaip jos civilinės atsakomybės sąlygą, turi įrodyti ieškovas, reikalaujantis atlyginti žalą (CPK 178 straipsnis). Tik jam pateikus pakankamų valstybės neteisėtų veiksmų (neveikimo) įrodymų, valstybei būtų kilusi pareiga juos paneigti, t. y. įrodyti, kad jos veiksmai buvo teisėti. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į bylos medžiagą, aukščiau nurodytas aplinkybes ir pateikto apeliacinio skundo argumentus konstatuoja, jog ieškovas V. V. neįrodė atsakovų neteisėtų veiksmų, todėl Vilniaus miesto apylinkės teismas pagrįstai atmetė jo ieškinį dėl nuostolių atlyginimo.
  18. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako dėl kitų ieškovo apeliaciniame skunde išdėstytų argumentų, kadangi jie nagrinėjamuoju atveju yra teisiškai nereikšmingi.
  19. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, jo patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
  20. Bylinėjimosi išlaidos, susijusios su procesinių dokumentų įteikimu, nepaskirstytinos bylos dalyviams, nes šios išlaidos yra mažesnės negu minimalus į valstybės biudžetą priteistinas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (Civilinio proceso kodekso 96 straipsnio 6 dalis).

12Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Nutarė

13Vilniaus miesto apylinkės teismo 2016 m. birželio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą

Proceso dalyviai
Ryšiai