Byla P-556-134-09

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų

2Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo R. M. prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008 pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Valstybiniam žemėtvarkos institutui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2 – 8) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas įpareigoti Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų bei tvarkymo specialiojo plano rengėją valstybės įmonę Valstybinį žemėtvarkos institutą ir planavimo organizatorių Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba) įtraukti į specialiojo plano esamos situacijos analizės dokumentus sklype kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) kadastro vietovėje, ( - ), esančią sodybą; įpareigoti Kurtuvėnų regioninio parko ir jo zonų ribų bei tvarkymo specialiojo plano rengėją Valstybinį žemėtvarkos institutą ir planavimo organizatorių Valstybinę saugomų teritorijų tarnybą įtraukti į specialiojo plano sprendinius pagal esamos situacijos analizės dokumentus sklype kadastro Nr. ( - ), ( - ) kadastro vietovėje, ( - ), esančios sodybos ir sklypo teisinio statuso ir teritorijos naudojimo režimo sprendinius. Pareiškėjas skundu taip pat prašė teismo ištirti skunde nurodomų teisės aktų (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų bei įstatymų) nuostatų atitiktį įstatymams ir Konstitucijai bei kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šio teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimo byloje Nr. 17/02-24/02-06/03-22/04 išaiškinimo.

6Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinis žemėtvarkos institutas 2007 m. sausio 26 d. pradėjo rengti ( - ) regioninio parko ir jo zonų ribų bei tvarkymo specialųjį planą. Paaiškino, kad jam priklausantis 1,73 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypas kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) kadastrinėje vietovėje, ( - ), ir 7,97 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypas kadastrinis Nr. ( - ), ( - ) kadastro vietovėje, ( - ), patenka į minėtos teritorijos ribas. Nurodė, kad Šiaulių apylinkės teismo 2005 m. gruodžio 6 d. sprendimu nustatytas juridinis faktas, kad šiame sklype buvo sodyba su gyvenamuoju namu, ūkiniu pastatu, kurių pamatai yra išlikę. Pažymėjo, kad 2007 m. vasario 8 d. pateikė planavimo pasiūlymą pažymėti specialiajame plane buvusios sodybos vietą ir specialiojo plano sprendiniuose numatyti galimybę atstatyti buvusią sodybą. Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba 2007 m. vasario 15 d. raštu atmetė jo pasiūlymą ir atsisakė šiame plane pažymėti buvusios sodybos vietą. Nurodė, kad 2007 m. vasario 27 d. jis pateikė skundą Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija), kuri, pažeisdama Viešojo administravimo įstatymu nustatytus terminus, į skundą atsakė 2007 m. balandžio 27 d. raštu, nurodydama, kad planavimo organizatorius pagrįstai atmetė jo pateiktus pasiūlymus ir nepažymėjo sodybos vietos. Pareiškėjas nesutiko su tokia atsakovų pozicija, manė, kad atsisakymas įtraukti sodybą į teritorijų planavimo dokumentus sukelia jo teisių pažeidimus. Teigė, kad atsakovai neteisingai interpretuoja Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimą, įstatymus ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, taip viršydami savo kompetenciją ir pažeisdami teisės viršenybės principus. Prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl minėto nutarimo išaiškinimo, taip pat patikrinti ginčo santykį reglamentuojančių teisės aktų atitiktį Konstitucijai ir įstatymams.

7II.

8Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b. l. 120 – 124) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9Teismas nurodė, jog miško naudojimo apribojimus reglamentuoja Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 patvirtintas Statybų privačioje žemėje reglamentas (toliau – ir Reglamentas). Pažymėjo, jog originalioje šio teisės akto redakcijoje, Reglamento 2 punkte buvo numatyta, kad miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama pagal parengtus detaliuosius planus šių miškų savininkams, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai; 3 punkte buvo įtvirtinta, kad žemės ūkio paskirties ir miškų ūkio paskirties žemėje esančiose sodybvietėse galima statyti naujus gyvenamuosius (vietoj buvusiųjų), taip pat rekonstruoti esamus gyvenamuosius namus ir statyti reikiamus ūkinius pastatus. Atkreipė dėmesį, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Nurodė, jog Konstitucinis Teismas, nagrinėdamas minėtą klausimą, 2006 m. kovo 14 d. nutarimo XII skyriaus 6 punktu konstatavo, kad pagal Miškų įstatymo 3 straipsnio 1 dalį (1994 m. lapkričio 22 d. redakcija) miško žemei buvo priskiriami inter alia medienos sandėliai bei kiti su mišku susijusių įrengimų užimti plotai; Miškų įstatyme nebuvo ir nėra kitų nuostatų, kurios apibrėžtų, kokie statiniai (inter alia pastatai) gali būti ant miško (miškų ūkio paskirties) žemės; pagal Miškų įstatymą miško žemėje buvo galima statyti medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrengimus (įrenginius), o pagal Reglamentą miškų ūkio paskirties žemėje buvo galima statyti pastatus, reikalingus miškų ūkio veiklai; Reglamento 2 punkto sąvoka „pastatai“ yra platesnė už Miškų įstatymo sąvoką „medienos sandėliai bei kiti su mišku susiję įrengimai (įrenginiai)“; pagal Reglamento 2 punktą miško ūkio paskirties žemėje galima statyti ir tokius pastatus, kurių negalima statyti pagal Miškų įstatymą. Pažymėjo, jog atsižvelgdama į minėtą Konstitucinio Teismo nutarimą, Lietuvos Respublikos Vyriausybė pakeitė Reglamentą 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106 – panaikino Reglamento 2, 3, 4, 5 ir 6 punktus. Nurodė, jog vadovaujantis Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, miško žemėje draudžiama statyti statinius, išskyrus miško kelius, kvartalus, technologines ir priešgaisrines linijas, medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius. Ši teisės norma yra taikoma ir saugomose teritorijose esančiai miško žemei. Įvertinęs teisės aktų reikalavimus, teismas padarė išvadą, kad rengiamame ( - ) regioninio parko tvarkymo plane pareiškėjo sklype buvusi sodyba negali būti pažymėta kaip atstatoma. Akcentavo, kad Konstitucinio Teismo įstatymo 61 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimą oficialiai gali aiškinti tik pats Konstitucinis Teismas pagal dalyvavusių byloje asmenų, kitų institucijų ar asmenų, kuriems jis išsiųstas, prašymą, taip pat savo iniciatyva. Įstatymas nenumato galimybės Vilniaus apygardos administraciniam teismui kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl byloje, kurioje šis teismas nebuvo šalimi, išaiškinimo, todėl šio pareiškėjo prašymo netenkino. Nurodė, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo įstatymo 63 straipsnio 1 dalies 1 ir 3 punktais, bylas dėl įstatymų atitikimo Konstitucijai ir Vyriausybės aktų atitikimo Konstitucijai ir įstatymams nagrinėja Konstitucinis Teismas. Teismas, įvertinęs Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstatavo, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo manyti, kad pareiškėjo skunde nurodytų teisės aktų nuostatos prieštarautų Konstitucijai ir kad šių nuostatų taikymas būtų reikšmingas nagrinėjamoje byloje. Pabrėžė, kad Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 14 d. nutarime yra suformulavęs savo poziciją dėl statybos darbų miško ūkio paskirties žemėje ir manė, kad nėra pagrindo pakartotinai kreiptis į Konstitucinį Teismą šiuo klausimu. Įvertinęs teisinių ir faktinių bylos aplinkybių visumą, teismas konstatavo, kad atsakovai, išnagrinėję pareiškėjo skundus, priėmė teisėtus sprendimus ir nėra pagrindo juos įpareigoti atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

10III.

11Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. nutartimi pareiškėjo apeliacinį skundą atmetė - Vilniaus apygardos administracinio teismo 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimą paliko nepakeistą.

12Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylos medžiaga nustatė, kad pareiškėjo nurodytas žemės sklypas, kuriame jis siekia atkurti buvusią sodybą, yra įregistruotas nekilnojamojo turto registre kaip miškų ūkio paskirties žemė. Administracinėje byloje esantys faktiniai duomenys patvirtina, kad, atsižvelgiant į buvimo vietą, jis turi dvejopo pobūdžio teisinį statusą. Visų pirma, jis priskirtinas miškų ūkio paskirties žemei, o, antra, jis patenka į ( - ) regioninį parką. Pirmuoju atveju žemės sklypo teisinio statuso atveju statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reguliuoja inter alia Miškų įstatymas bei Žemės įstatymas. Antruoju atveju statybos draustiniuose bei nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose reglamentuoja inter alia Saugomų teritorijų įstatymas. Specialusis įstatymas, reglamentuojantis teisinius santykius dėl miško ūkio paskirties žemės, yra Miškų įstatymas, todėl nagrinėjant šį administracinį ginčą, pirmiausiai taikytinos šio įstatymo nuostatos. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2006 m. gruodžio 19 d. įstatymo redakcija) buvo nustatyta, kad žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, naudojimo būdą bei pobūdį. Miškų ūkio žemės paskirtis yra numatyta Žemės įstatymo 26 straipsnyje. Pagal nustatytą paskirtį miškų ūkio žemė negali būti urbanizuojama. Toks šio straipsnio aiškinimas grindžiamas Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimu „Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo, Lietuvos Respublikos miškų įstatymo, Lietuvos Respublikos žemės įstatymo, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento nuostatų atitikties Konstitucijai, dėl Saugomų teritorijų įstatymo, Žemės reformos įstatymo nuostatų atitikties Konstitucijos 47 straipsnio antrojoje dalyje numatyto žemės sklypų įsigijimo nuosavybėn subjektų, tvarkos, sąlygų ir apribojimų Konstitucinio įstatymo (1996 m. birželio 20 d. redakcija) nuostatoms, taip pat dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto atitikties Miškų įstatymo, Žemės įstatymo nuostatoms“. Šiuo nutarimu Konstitucinis Teismas pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ patvirtinto Statybų privačioje žemėje reglamento 2 punkto nuostata „Miškų ūkio paskirties žemėje pastatų statyba leidžiama <...>, kai tokių pastatų reikia miškų ūkio veiklai“ ta apimtimi, kuria miškų ūkio paskirties žemėje leidžiama statyti ne tik medienos sandėlius bei kitus su mišku susijusius įrenginius, bet ir kitus pastatus, prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2, 7 punktams, konstituciniam teisinės valstybės principui, Miškų įstatymo 2 straipsnio (2001 m. balandžio 10 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 3 daliai, Žemės įstatymo (2004 m. sausio 27 d. redakcija su vėlesniais pakeitimais ir papildymais) 26 straipsnio 1 dalies 3 punktui. Remiantis šia nuostata turi būti aiškinamos ir kitos teisės normos reguliuojančios ginčo santykius. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608 „Dėl Statybų privačioje žemėje reglamento patvirtinimo“ 3 punktas (redakcija galiojusį iki 2007 m. vasario 4 d.) numatė statybos galimybę miško žemėje vietoj buvusių statinių arba teisę rekonstruoti esamus statinius. Reglamento 3 punktas buvo panaikintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. sausio 31 d. nutarimu Nr. 106. Tačiau Konstitucinis Teismas jau 2006 m. kovo 14 d. nutarime, vertindamas statybos galimybę miškų ūkio paskirties žemėje, taip pat konstatavo, kad aktai numatantys tokią galimybę neatitinka šių įstatymų nuostatų. Todėl pareiškėjas 2007 m. vasario 8 d. teikdamas pasiūlymus neturėjo teisėto lūkesčio, kad bus pritarta sodybos atkūrimui miškų ūkio paskirties sklype. Taip pat ir pagal tuo metu galiojusį, aukštesnės galios teisės aktą, Žemės įstatymo 26 straipsnį, tokios teisės jis negalėjo įgyti. Pareiškėjui priklausančių žemės sklypų vienas iš nustatytų žemės naudojimo apribojimų – yra nacionaliniai ir regioniniai parkai. Pareiškėjas skundą grindžia Saugomų teritorijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 9 straipsnio 2 dalies 8 punktu, numatančiu, kad gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose draudžiama statyti su draustinio steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamosiose ir buvusiose sodybose, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų. Šis Įstatymas reguliuoja visuomeninius santykius, susijusius su saugomomis teritorijomis, saugomų teritorijų sistema, saugomų teritorijų steigimo, apsaugos, tvarkymo ir kontrolės teisinius pagrindus, taip pat reglamentuoja veiklą jose. Įstatymo 5 straipsnio 1 dalis numato, kad veiklą saugomose teritorijose reglamentuoja šis Įstatymas, Aplinkos apsaugos, Nekilnojamųjų kultūros vertybių apsaugos, Miškų, Teritorijų planavimo, Statybos bei kiti įstatymai; saugomų teritorijų nuostatai; saugomų teritorijų planavimo dokumentai; saugomų teritorijų, jų zonų, teritorijos dalių ar paveldo objektų tipiniai ir (ar) individualūs apsaugos, taip pat saugomų teritorijų regioniniai architektūriniai reglamentai, įskaitant laikinus reglamentus; apsaugos sutartys, kurios gali būti sudaromos dėl veiklos apribojimų saugomose teritorijose, konkrečių žemės, miško bei vandens telkinio naudojimo sąlygų nustatymo. Byloje nustatyta, kad sklypo paskirtis – miškų ūkio paskirties žemė, taigi, veiklą šioje teritorijoje reglamentuoja ne tik Saugomų teritorijų įstatymas, bet ir Miškų įstatymas. Kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis reglamentuoja draudžiamus veiksmus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, todėl šiuo atveju Žemės įstatymo 26 straipsnis ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis laikytinos specialiosiomis normomis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto atžvilgiu. Sutinkamai su administracinių teismų praktika Saugomų teritorijų įstatymas negali būti aiškinamas ir taikomas kaip leidžiantis netaikyti paminėtų Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų (administracinė byla Nr. A556-206/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4 (14), administracinė byla Nr. A39-99/2008, administracinė byla Nr. A261-944/2008). Apibendrinus tai, kas išdėstyta, teismas konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota. Kontekste dėl statybos teisės miškų ūkio paskirties žemėje teismas pažymėjo, kad nėra pakankamai teisinių argumentų, kurie leistų teigti, jog paminėti Miškų įstatyme ir Žemės įstatyme nustatyti ribojimai, ypač atsižvelgiant į miškų, kaip ypatingų nuosavybės teisės objektų, pobūdį, jų ypatingą ekologinę, socialinę ir ekonominę reikšmę aplinkai, draudimai yra neproporcingi siekiamam konstituciškai pagrįstam tikslui, kad savininkų nuosavybės teisės varžomos labiau negu leidžia Konstitucija (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarimas). Teismas nurodė, jog pagal ABTĮ 4 straipsnio 2 dalį administracinis teismas kreipiasi į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, tik tuo atveju, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas prieštarauja Konstitucijai, ir kai toks įstatymas ar kitas teisės aktas turėtų būti taikomas konkrečioje byloje. Šiuo atveju Saugomų teritorijų įstatymo nuostatos nebuvo taikytos, o dėl kitų skunde nurodytų prašymų yra išsamiai pasisakyta Konstitucinės justicijos bylose bei Vyriausiojo administracinio teismo suformuotoje praktikoje. Todėl nėra pagrindo tenkinti prašymus dėl skunde nurodytų teisės aktų konstitucingumo. Teismas taip pat konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti atsakovus atlikti pareiškėjo prašomus veiksmus. Pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikė ir aiškino teisės aktus reglamentuojančius ginčo santykius, tinkamai įvertino faktines aplinkybes, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jo naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

13IV.

14Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui išsiuntė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008. Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą. Prašyme dėstomi šie argumentai:

151. Pareiškėjas į teismą kreipėsi su reikalavimais įpareigoti esamą sodybą įtraukti į rengiamo specialiojo plano esamos situacijos brėžinius ir specialiajame plane numatyti sprendinius šios esamos sodybos atžvilgiu. Teismai šiuos reikalavimus nagrinėjo tik vienu aspektu - ar galima statyti miško ūkio paskirties žemėje, tačiau nenagrinėjo miško ūkio paskirties žemės pakeitimo kitos paskirties žeme aspektu. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodė juridinį šio reikalavimo pagrindą - LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimą Nr. 641 ,,Dėl miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos patvirtinimo“.

162. Teismai, nagrinėdami pareiškėjo reikalavimus statybos miškų ūkio paskirties žemėje galimumo aspektu, pagrįstai rėmėsi Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 14 d. nutarime išdėstytais teisės aiškinimais. Tačiau Konstitucinio Teismo nutarimas nenagrinėjo miškų ūkio paskirties žemės pakeitimo kitos paskirties žeme aspekto, galiojantys įstatymai ir kiti teisiniai norminiai aktai numato galimybę keisti miškų ūkio paskirties žemę, kai tam yra objektyvi būtinybė. Žemės įstatymo 24 straipsnyje apibrėžtas žemės paskirties keitimo procesas ir nurodoma į lydimąjį aktą - LR Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimą Nr. 1073 ,,Dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos patvirtinimo“. Šio nutarimo 4.3, 11 ir 16 punktuose apibrėžtos miškų ūkio paskirties žemės paskirties pakeitimo ypatybės. LR Vyriausybės 2002 m. gegužės 9 d. nutarimu Nr. 641 patvirtintos Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis tvarkos 4 punkte pateiktas miško žemės apibrėžimas, iš kurio akivaizdu, kad esama sodyba nėra miško žemė, tačiau jos paskirtis nustatyta apibendrintai visą 1.73 ha ploto žemės sklypą žemės reformos projekto rengimo metu priskyrus miškų ūkio paskirties žemei.

173. Nei Miškų įstatymas, nei Žemės įstatymas nedraudžia miškų ūkio paskirties žemės keisti į kitos paskirties žemę, o tokioje žemėje gali būti numatyti visi su esamų sodybų eksploatavimu ar atstatymu susiję reglamentai. Teismai, nagrinėdami pareiškėjo reikalavimus, padarė esminius materialinės teisės pažeidimus - nepagrįstai panaikino įstatymuose ir lydimuosiuose aktuose įtvirtintą teisę ir pareigą - keisti miškų ūkio paskirties žemę į kitos paskirties žemę esamoje sodyboje įstatymų nustatyta tvarka, t. y. - įtraukiant tokią sodybą į saugomos teritorijos tvarkymo projektą. Taip pat teismai padarė materialinės teisės pažeidimus, susijusius su nepagrįstu nuosavybės valdymo ir daiktinių teisių apribojimu. Viešajame registre yra įregistruoti skirtingi turto objektai (nekilnojamieji daiktai) - 1.73 ha ploto miškų ūkio paskirties sklypas (unikalus Nr. ( - )) ir pastatai - gyvenamasis namas (unikalus Nr. ( - )) bei ūkinis pastatas (unikalus Nr. ( - )). Akivaizdu, kad žemė (bent jau po pastatais) de facto nėra miško žemė ir nėra miškų ūkio paskirties žemė, juo labiau - patys pastatai nėra miškų ūkio paskirties, bet yra gyvenamasis būstas, kuris ginamas atskira Konstitucijos nuostata.

184. Civilinio kodekso 4.20 straipsnyje įtvirtinta, kad daiktinė teisė - tai absoliuti teisė, pasireiškianti teisės turėtojo galimybe įgyvendinti valdymo, naudojimo ir disponavimo teises ar tik kai kurias iš šių teisių. Pagal Nekilnojamojo turto registro įstatymo 4 straipsnį viešajame registre įregistruoti faktai yra išsamūs ir teisingi, kol nenuginčyti teisme. Akivaizdu, kad gyvenamasis būstas, kurio baigtumas 8-10 procentų, nėra tinkamas naudoti pagal paskirtį, todėl jo savininkas turi teisę ir pareigą įstatymų nustatyta tvarka siekti, jog jis būtų tinkamas naudojimui.

195. Teismai, nepagrįstai panaikino pareiškėjo turimą ir viešajame registre įregistruotą daiktinę teisę į gyvenamąjį būstą. Konstitucijoje numatytas tik vienintelis nuosavybės teisės panaikinimo atvejis - jeigu nuosavybė paimama visuomenės reikmėms, kitais atvejais nuosavybė ir gyvenamasis būstas - neliečiami. Atsakovai teismui nepateikė įrodymų, kad jie siekia paimti pareiškėjo nuosavybę visuomenės poreikiams ir teisingai už ją atlyginti.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21V.

22Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.

23ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį.

24Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimo, teisėjų kolegija pažymi, kad šios procesinės teisės normos taikymas sąlygojamas naujų įrodymų dėl esminio materialinės teisės normų pažeidimo padarymo akivaizdumo kriterijumi. Prašyme atnaujinti procesą teigiama, kad pirmosios ir apeliacinės instancijų teismai nenagrinėjo miško ūkio paskirties žemės pakeitimo kitos paskirties žeme aspektu, kad nei Miškų įstatymas, nei Žemės įstatymas nedraudžia miškų ūkio paskirties žemės keisti į kitos paskirties žemę, taip pat teismai padarė materialinės teisės pažeidimus, susijusius su nepagrįstu nuosavybės valdymo ir daiktinių teisių apribojimu. Nurodyti argumentai liečia byloje esančių faktinių aplinkybių vertinimą bei ginčui išspręsti taikytinų materialinės teisės normų pasirinkimą. Be to, pareiškėjas nenurodė, kokias konkrečiai materialinės teisės normas teismai pažeidė. Todėl šie pareiškėjo argumentai neatitinka ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyto akivaizdumo kriterijaus.

25Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

26Pareiškėjo R. M. prašymą atmesti. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A63-1721/2008 pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovams Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, valstybės įmonei Valstybiniam žemėtvarkos institutui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

27Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė), Dainiaus Raižio ir Arūno... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas)... 6. Pareiškėjas nurodė, kad Valstybinis žemėtvarkos institutas 2007 m. sausio... 7. II.... 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2007 m. gruodžio 3 d. sprendimu (b.... 9. Teismas nurodė, jog miško naudojimo apribojimus reglamentuoja Lietuvos... 10. III.... 11. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. spalio 13 d. nutartimi... 12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylos medžiaga nustatė, kad... 13. IV.... 14. Pareiškėjas 2008 m. lapkričio 14 d. Lietuvos vyriausiajam... 15. 1. Pareiškėjas į teismą kreipėsi su reikalavimais įpareigoti esamą... 16. 2. Teismai, nagrinėdami pareiškėjo reikalavimus statybos miškų ūkio... 17. 3. Nei Miškų įstatymas, nei Žemės įstatymas nedraudžia miškų ūkio... 18. 4. Civilinio kodekso 4.20 straipsnyje įtvirtinta, kad daiktinė teisė - tai... 19. 5. Teismai, nepagrįstai panaikino pareiškėjo turimą ir viešajame registre... 20. Teisėjų kolegija... 21. V.... 22. Prašymas dėl proceso atnaujinimo atmestinas.... 23. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte nurodyta, kad bylos, užbaigtos... 24. Pasisakydama dėl ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto aiškinimo, teisėjų... 25. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 26. Pareiškėjo R. M. prašymą atmesti. Atsisakyti... 27. Nutartis neskundžiama....