Byla 2A-271/2013
Dėl nuostolių atlyginimo

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Alės Bukavinienės, Artūro Driuko ir Viginto Višinskio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ir atsakovo K. U. apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Senamiesčio ūkis“ ieškinį atsakovui K. U. dėl nuostolių atlyginimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I. Ginčo esmė

5Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ (toliau – ir bendrovė) prašė priteisti iš atsakovo K. U. 689 163,80 Lt nuostolių, padarytų dėl atsakovo, kaip buvusio bendrovės direktoriaus, fiduciarinių pareigų nevykdymo.

6Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybai 2001 m. kovo 1 d. priėmus sprendimą paskirti atsakovą bendrovės direktoriumi, jam buvo nustatytas 3,0 koeficiento tarnybinis atlyginimas pagal bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. 2001 m. gegužės 7 d. atsakovui pateikus prašymą Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkui S. Š. padidinti darbo užmokesčio koeficientą, S. Š. parašė suderinimo žymą; šiuo pagrindu atsakovui buvo mokamas 4,6 koeficiento atlyginimas pagal bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, t. y. atsakovo atlyginimas padidėjo nuo 3 575,22 Lt iki 5 485 Lt; padidintas atlyginimas buvo perskaičiuotas nuo 2001 m. kovo 1 d. Ieškovo teigimu, 2001 m. ieškovo direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto valdyba arba meras (jų paskirti įgaliotiniai), todėl S. Š. žyma ant prašymo nėra bendrovės akcininko sprendimas dėl atlyginimo padidinimo direktoriui. Atsakovas žinojo, kad pagal teisės aktus jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu. Be to, padidintas atlyginimas buvo nepagrįstai didelis atsižvelgiant į tuo metu galiojusį Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“. Neužkirsdamas kelio neteisėtai padidinto atlyginimo mokėjimui, atsakovas elgėsi neteisėtai; dėl to bendrovė patyrė 276 692,08 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 15 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriuo, be kita ko, pasididino atlyginimą; jis padidėjo nuo 5 482 Lt iki 10 879 Lt. Ieškovo teigimu, 2010 m. bendrovės direktoriaus atlyginimą galėjo nustatyti tik Vilniaus miesto savivaldybė per akcininko teises ir pareigas įgyvendinančią instituciją – Vilniaus miesto savivaldybės tarybą. Tokiais veiksmais atsakovas pažeidė teisės aktuose nustatytas pareigas, todėl turi atlyginti dėl jų bendrovės patirtus 71 957,26 Lt dydžio nuostolius. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. sausio 4 d. buvo pakeistos darbo sutartys, padidinant darbo užmokesčio koeficientus bendrovės direktoriaus pavaduotojui V. R. iki 4,4, vyr. finansininkei N. K. iki 4,1; V. R. atlyginimas padidintas nuo 4 400 Lt iki 10 406 Lt, N. K. – nuo 4 300 Lt iki 9 696 Lt. Tik 2010 m. sausio 15 d. atsakovas priėmė įsakymą, kuriuo, be kita ko, padidino atlyginimus šiems asmenims nuo 2010 m. sausio 4 d. Įsakyme nurodyta, kad vadovaujamasi Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo“ ir įvertinta pagerėjusi bendrovės finansinė būklė. Priimant šį įsakymą, Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V negaliojo, nes buvo pakeistas Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2069V ir 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“. Atsakovas apie tai žinojo arba turėjo žinoti. Vadovaujantis Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V, bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininko pareiginė alga galėtų būti 2 000 – 4 000 Lt. Be to, atsakovui įsakymo priėmimo metu bendrovės finansinė būklė nebuvo pagerėjusi ir atsakovas tai žinojo. Dėl nurodytų atsakovo veiksmų bendrovė patyrė 101 267,69 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2010 m. balandžio 26 d. atsakovas ir vyr. finansininkė sudarė susitarimą dėl darbo sutarties nutraukimo; susitarta jai išmokėti 4 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką, kuri sudarė 40 595,54 Lt. Ieškovo nuomone, išeitinė išmoka vyr. finansininkei nustatyta be pagrindo, yra neprotingai didelė, atsakovui žinant ir suvokiant realią blogą bendrovės finansinę padėtį. Dėl šių veiksmų bendrovė patyrė 53 212,63 Lt dydžio nuostolius. Ieškovas taip pat nurodė, kad 2002 m. lapkričio 29 d. atsakovas sudarė savo gyvybės draudimo sutartį. Nuo 2002 m. gruodžio mėn. draudimo įmokas draudikui mokėjo bendrovė, išskaičiuojant jas iš atsakovui priklausančio atlyginimo. Nuo 2009 m. rugsėjo mėn. draudimo įmokas draudikui mokėjo bendrovė, tačiau jos nebuvo išskaičiuojamos iš atsakovui priklausančio atlyginimo. Ieškovo teigimu, bendrovė neturėjo jokio pagrindo savo sąskaita mokėti įmokas už atsakovo gyvybės draudimą. Atsakovas, neužkirsdamas kelio jo asmeninio gyvybės draudimo įmokų mokėjimui bendrovės sąskaita, elgėsi neteisėtai; dėl nurodyto bendrovė patyrė 16 978,41 Lt nuostolių. Ieškovas taip pat pažymėjo, kad atsakovas atliko ir kitus neteisėtus veiksmus, dėl kurių bendrovė patyrė prašomą atlyginti žalą.

7II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies. Teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 118 246,10 Lt nuostolių, 5 134,80 Lt procesinių palūkanų, paskaičiuotų iki sprendimo priėmimo, ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo sprendimo priėmimo ir visiško jo įvykdymo; kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

9Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2001 m., nustatė, kad atsakovas atlyginimo dydžio pakeitimą 2001 m. suderino su Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininku S. Š., kad prašomas taikyti atlyginimo koeficientas atitiko Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 18 d. sprendime Nr. 1365V nustatytą bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientą. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. 2069V nustatytas bendrovės vadovo atlyginimo koeficientas nebuvo sumažintas. Teismas taip pat nustatė, kad bendrovė kasmet teikė Vilniaus miesto savivaldybei veiklos ataskaitas, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimu Nr. 1678V pavesta departamentams, kurių reguliavimo sričiai priskirtos įmonės, nuolatos vykdyti išsamią visų savivaldybės kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokesčio mokėjimo, piniginių lėšų naudojimo ir pelno naudojimo analizę ir kontrolę, o nustačius, kad kontroliuojamų įmonių administracijos vadovų darbo užmokestis neatitinka šio sprendimo reikalavimų, imtis reikiamų priemonių. Iš išdėstyto teismas padarė išvadą, kad bendrovės vienintelis akcininkas neabejotinai žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo; todėl nėra pagrindo vertinti atsakovo atlyginimo padidinimą 2001 m. savavališku, neatitinkančiu Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.87 straipsnio nuostatų, tuo labiau, kad ieškovas neįrodinėjo, jog atsakovui mokėtas atlyginimas, atsižvelgiant į kitų analogiškas paslaugas teikiančių bendrovių vadovų atlyginimus, buvo neprotingai didelis. Teismo nuomone, vertinant argumentą, kad atsakovas privalėjo žinoti, jog jo atlyginimas negali būti laikomas padidintu, atsižvelgtina į tai, jog savivaldybės kontroliuojamų bendrovių vadovų darbo užmokesčio reglamentavimas Vilniaus miesto savivaldybės sprendimais buvo pakankamai painus. Vilniaus miesto savivaldybė, atsakydama į teismo paklausimą, 2011 m. balandžio 5 d. raštu nurodė, kad savivaldybė nebuvo nustačiusi atlyginimų administravimo paslaugas teikusių uždarųjų akcinių bendrovių direktoriams, o tik koeficientus; į paklausimą apie bendrovės direktoriaus atlyginimo skaičiavimą 2001 – 2010 m. atsiuntė Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V su tekste pažymėtomis vėlesnių valdybos sprendimų redakcijomis, kuriame bendrovės direktoriaus atlyginimo koeficientas nurodytas 4,6; 2011 m. rugsėjo 6 d. raštu, atsakydama į pakartotinį teismo paklausimą, savivaldybė informavo, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nėra panaikintas ir neprieštarauja vėliau priimtiems sprendimams, tame tarpe tiems, kuriais remiasi ieškovas. Atsižvelgdamas į tai, teismas padarė išvadą, kad atsakovas, veikdamas kaip pakankamai apdairus ir rūpestingas asmuo, galėjo pagrįstai tikėtis, jog jam mokamas atlyginimas atitinka vienintelio bendrovės akcininko sprendimus ir jo valią ir tuo pačiu neprieštarauja teisės aktams, numatantiems bendrovės vadovo atlyginimo nustatymo tvarką. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovo reikalavimui, susijusiam su atsakovo atlyginimo padidinimu 2001 m., taikytina ieškinio senatis. Teismas nesutiko su ieškovu, kad neteisėtai padidinto atlyginimo mokėjimas yra tęstinis pažeidimas; kadangi, teismo nuomone, žalos ieškovui atsiradimas šiuo atveju sietinas su konkrečiu neteisėtu veiksmu – sprendimu padidinti atlyginimą, kuris yra vienkartinis aktas, o padidinto atlyginimo išmokėjimas per se, nepripažinus neteisėtu paties atlyginimo padidinimo, negali būti pripažintas neteisėtu. Teismas taip pat nesutiko, kad yra pagrindas atnaujinti ieškinio senaties terminą.

10Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2010 m., nurodė, kad, vertinant atsakovo veiksmus priimant 2010 m. sausio 15 d. įsakymą, turi būti atsižvelgiama į tai, jog šiuo įsakymu atsakovui nustatytas atlyginimo skaičiavimo koeficientas keičiamas nebuvo. Teismas nurodė, kad pagal Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimą Nr. 1365V bendrovės direktoriaus tarnybinis atlyginimas apskaičiuojamas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį, taikant koeficientą 4,6. Teismas padarė išvadą, kad teisės aktuose yra įtvirtintas kintamas administracijos vadovų atlyginimo dydis, kuris turi būti perskaičiuojamas kas ketvirtį pagal praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį įmonėje. Teismo nuomone, ta aplinkybė, kad atsakovui mokamas atlyginimas faktiškai nebuvo perskaičiuojamas nuo jo priėmimo į darbą momento, nustatytos direktoriaus atlyginimo skaičiavimo tvarkos nepakeičia. Tokie atsakovo veiksmai negali būti vertinami savavališku atlyginimo pasididinimu.

11Teismas, spręsdamas dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų padidinimo, nustatė, kad iki atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimo šiems asmenims buvo mokami fiksuoti darbo sutartyse nustatyti atlyginimai, todėl, priešingai nei paties atsakovo atlyginimas, nurodytų asmenų atlyginimai 2010 m. sausio 15 d. įsakymu buvo didinami, o ne perskaičiuojami. Teismo nuomone, nors atsakovas, priimdamas aptariamą įsakymą, kompetencijos neviršijo, tačiau atkreipė dėmesį, kad žala įmonei gali būti padaroma ir atvejais, kai vadovo kompetencijos ribose priimami sprendimai yra akivaizdžiai nepagrįsti, neatitinkantys bendros civilinių teisinių santykių dalyvių pareigos elgtis apdairiai ir rūpestingai, bei akivaizdžiai ekonomiškai nenaudingi įmonei. Įmonės administracijos vadovas, realizuodamas savo teises nustatyti atlyginimus darbuotojams, turi siekti teisingos pusiausvyros tarp ekonominių įmonės interesų ir būtinybės užtikrinti teisingo apmokėjimo už darbą principo realizavimą bei tinkamą įmonės darbuotojų motyvaciją. Pernelyg didelių, atsižvelgiant į įmonės finansinę padėtį ir kitas reikšmingas bylos aplinkybes, įmonės darbuotojų atlyginimų nustatymas pripažintinas įmonės vadovo aplaidžiu ir nerūpestingu elgesiu, darančiu įmonei žalą, kadangi tokiais įmonės vadovo veiksmais nepagrįstai mažinamos įmonės lėšos. Teismas padarė išvadą, kad atlyginimų padidinimas direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei buvo akivaizdžiai nenaudingas bendrovei ir pažeidė bendrąsias administracijos vadovo pareigas veikti rūpestingai ir sąžiningai, išimtinai bendrovės interesais. Šiems asmenims mokėtas atlyginimas iki ginčijamo įsakymo priėmimo nepripažintinas ypač mažu nei atsižvelgiant į vidutinį darbo užmokestį nurodytu laikotarpiu, nei į kitų bendrovės darbuotojų atlyginimus. Bendrovės turtinės padėties pagerėjimas, teismo nuomone, nėra pakankamas pagrindas, pateisinantis paminėtų darbuotojų atlyginimų padidinimą daugiau nei du kartus. Be to, darbo krūvio padidėjimas, susijęs su darbuotojų skaičiaus mažinimu, nepateisina atlyginimų padidinimo taip ženkliai asmenims, kurių darbo krūvis pagal jiems priskiriamas pareigas dėl šio mažinimo negalėjo stipriai išaugti. Remdamasis tuo, teismas priteisė ieškovui iš atsakovo 101 267,69 Lt nuostolių.

12Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei, pažymėjo, kad, nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu, įstatymas nenumato konkrečių kompensacijų darbuotojui dydžių – dėl jų, kaip ir dėl kitų darbo sutarties nutraukimo sąlygų, tokiu atveju susitaria darbo sutarties šalys (DK 125 str. 2 d.). Darbo sutarties nutraukimas šalių susitarimu yra labiausiai rekomenduotinas darbo sutarties nutraukimo pagrindas, nes geriausiai atitinka sutartinį darbo teisinių santykių pobūdį, todėl pats savaime negali būti pripažintas neteisėtu atsakovo veiksmu, sąlygojančiu jo deliktinę atsakomybę. Teorijoje laikomasi pozicijos, kad privačiame sektoriuje susitarimai dėl išeitinės išmokos dydžio neribojami, o valstybės ar savivaldybių įstaigoms rekomenduojama laikytis kompensacijų ir išmokų normų, numatytų atleidžiant darbuotoją pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 129 straipsnį. Vyr. finansininkei skirta išeitinė išmoka atitiko išmoką, kuri būtų šiai darbuotojai skirta atleidžiant ją iš darbo pagal DK 129 straipsnį, todėl, teismo manymu, ji negali būti pripažinta neprotingai didele ir darančia žalą bendrovei. Teismo nuomone, kadangi vyr. finansininkė atleista šalių susitarimu, bylos nagrinėjimo metu nėra galimybės daryti vienareikšmiškos išvados, dėl kokio dydžio išeitinės išmokos šalys būtų susitarusios tuo atveju, jei vyr. finansininkės atlyginimas nebūtų padidintas, todėl ir šioje dalyje ieškovo reikalavimas negali būti tenkinamas.

13Teismas, spręsdamas dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų, nurodė, kad atsakovas neginčijo davęs nurodymą mokėti savo gyvybės draudimo įmokas iš bendrovės lėšų, paaiškindamas, kad tai turėtų būti laikoma jo, kaip bendrovės darbuotojo, paskatinimu, ir kad bendrovės darbuotojų skatinimas priklausė jo, kaip bendrovės, vadovo kompetencijai. Teismas šiuos argumentus atmetė. Teismas nurodė, kad įmonės vadovas yra vienasmenis įmonės valdymo organas, ir todėl jo teisinis statusas negali būti prilygintas kitų įmonės darbuotojų teisiniam statusui. Tuo pačiu bendrovės direktoriaus pareiginių nuostatuose numatyta atsakovo teisė skatinti darbuotojus negali būti aiškinama kaip jo teisė skirti paskatinimus pačiam sau. Pagal Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 37 straipsnio 3 dalį bendrovės vadovą renka ir atšaukia bei atleidžia iš pareigų, nustato jo atlyginimą, tvirtina pareiginius nuostatus, skatina jį ir skiria nuobaudas bendrovės valdyba (jei valdyba nesudaroma, – stebėtojų taryba, o jei nesudaroma ir stebėtojų taryba, – visuotinis akcininkų susirinkimas). Nagrinėjamu atveju skirti atsakovui paskatinimus buvo įgaliota Vilniaus miesto savivaldybė, kaip vienintelė ieškovo akcininkė. Teismas sprendė, kad, vienasmeniškai priimdamas sprendimą savo gyvybės draudimo įmokas mokėti iš bendrovės lėšų, atsakovas pažeidė CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas ir padarė bendrovei žalą, todėl priteisė ieškovui iš atsakovo 16 978,41 Lt nuostolių.

14Teismas kitus ieškinio reikalavimus atmetė.

15III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai

16Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, papildomai priteisiant iš atsakovo 401 861,97 Lt nuostolių. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

171. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo pasididinto atlyginimo 2001 m.

181.1. Vienintelis bendrovės akcininkas nežinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jo neakceptavo. Pati Vilniaus miesto savivaldybė 2011 m. balandžio 5 d. rašte teismui nurodė, kad informacijos apie atsakovui mokėto atlyginimo dydį neturi. Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininkas S. Š. nebuvo nei bendrovės akcininkas, nei akcininko atstovas, todėl atlyginimo dydžio suderinimas su juo nelaikytinas akcininko žinojimu ir akceptavimu. Kasmetinėse ataskaitose, teiktose Vilniaus miesto savivaldybei, nėra nurodytas, koks yra direktoriaus atlyginimo dydis. Tai, kad akcininkas netikrino, koks buvo mokamo atlyginimo dydis, neturi užkirsti kelio ginti savo teises bendrovei, ypatingai atsižvelgiant į tai, kad atlyginimas buvo mokamas iš bendrovės, o ne jos akcininko lėšų.

191.2. Atsakovas, savavališkai vadovaudamasis sprendimu, kuris nustato didesnį atlyginimą, nesielgė pakankamai apdairiai ir rūpestingai. 2001 m. kovo 1 d. sprendimu atsakovui buvo nustatytas konkretus atlyginimo dydis – koeficientas 3,0 pagal 2000 m. IV ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Tuo metu turėjo galioti bendras Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V; būtent šį teisės aktą ir atitiko minėtas 2001 m. kovo 1 d. sprendimas. Jeigu ir turėjo galioti Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365, tai turėjo būti vadovaujamasi naujesniu ir individualiu 2001 m. kovo 1 d. sprendimu. Atsakovas, vadovaudamasis sprendimu, nustatančiu didesnį atlyginimą, elgėsi nesąžiningai, neapdairiai ir nerūpestingai, esant interesų konfliktui neveikė išimtinai bendrovės interesais. Nėra įrodymų, kad atsakovas bandė aiškintis, klausti akcininko, kuriuo sprendimu jam reikia vadovautis, kaip kad būtų elgęsis apdairus ir rūpestingas asmuo tokioje situacijoje.

201.3. Senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl turėjo būti atnaujintas.

212. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo pasididinto atlyginimo 2010 m. Atlyginimo padidinimas nebuvo tik atlyginimo perskaičiavimas. 2001 m. kovo 1 d. sprendime nurodytas konkretus 2000 m. IV ketvirtis, pagal kurį skaičiuojamas atsakovo atlyginimas; šis sprendimas nebuvo pakeistas ar panaikintas. Prieš tai 9 m. atlyginimas niekada nebuvo perskaičiuojamas. Bet kokiu atveju, reikėtų atsižvelgti, kad akcininkas sprendime nustatė 3,0 koeficientą, o 2010 m. įsakyme atsakovas sau nustatė 4,6 koeficientą. Net jeigu atlyginimo padidinimas 2010 m. galėtų būti laikomas atlyginimo perskaičiavimu, tokiu atveju jis būtų nesąžiningas, piktavalis, atliktas nesivadovaujant išimtinai bendrovės interesais, nustatant dvigubai didesnį atlyginimą nei Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendime Nr. 1678 , neatsižvelgiant į sunkią bendrovės finansinę situaciją, sužinojus apie bendrovės privatizavimą, prieš tai niekada neperskaičiavus atlyginimo. Jeigu būtų galima pripažinti, kad galėjo galioti ir Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365, tai atsakovas, pasirinkdamas vadovautis tuo sprendimu, kuris nustato didesnį atlyginimą jam, pažeidė fiduciarines pareigas veikti išimtinai bendrovės interesais ir vengti interesų konflikto.

223. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl vyr. finansininkės išeitinės išmokos. Teismas nustatė, kad direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimai 2010 m. sausio 15 d. įsakymu buvo padidinti nepagrįstai. Todėl, skaičiuojant pagal nepadidintą vyr. finansininkės atlyginimą, 40 595,54 Lt dydžio išeitinė išmoka sudaro daugiau kaip 9 mėn. jos vidutinį darbo užmokestį. Jeigu būtų vadovaujamasi teismo nurodytais kriterijais, išeitinė išmoka turėtų būti 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio ir aptariamu atveju siektų 17 721,21 Lt. Todėl bet kuriuo atveju 40 595,54 Lt dydžio išeitinė išmoka yra neprotingai didelė. Be to, atsakovas apskritai nepagrįstai nustatė išeitinės išmokos mokėjimą. Nutraukiant darbo sutartį šalių sutarimu darbuotojo siūlymu, nustatyti išeitinę išmoką yra darbdavio teisė, o ne pareiga. Bendrovės padėtis buvo sunki. Neatsižvelgdamas į šias aplinkybes, atsakovas piktnaudžiavo teise ir pažeidė fiduciarines pareigas.

23Atsakovas K. U. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškinio reikalavimų.

24Atsakovo teigimu, priimdamas 2010 m. sausio 15 d. įsakymą jis tik pakartojo Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendime Nr. 1365V nurodytus tarnybinio atlyginimo skaičiavimo koeficientus direktoriui ir vyr. finansininkei, be to, nustatė tarnybinio atlyginimo skaičiavimo koeficientą direktoriaus pavaduotojui, kuris yra logiškas, atitinka šias pareigas užimančio asmens atsakomybės lygį ir darbo krūvį. Teismo argumentais dėl atsakovo atlyginimo skaičiavimo reikėtų vadovautis ir sprendžiant direktoriaus pavaduotojo ir vyr. finansininkės atlyginimų nustatymo klausimą. Atsakovo nuomone, pateiktas ieškinys tėra siekis susigrąžinti dalį bendrovės privatizavimo kainos. Ieškovui prieš pasirašant privatizavimo sutartį buvo žinoma, kokio dydžio atlyginimai mokami, taip pat gyvybės draudimo įmokų mokėjimo aplinkybės, todėl, pavėluotai reikšdamas pretenzijas atsakovui, ieškovas veikia nesąžiningai.

25Atsakovas K. U. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą.

26Atsakovas pažymi, kad apie jo atlyginimą Vilniaus miesto savivaldybė žinojo arba turėjo žinoti nuo darbo santykių su bendrovė pradžios. Atsakovo nuomone, byloje galėtų būti vertinama tik jo atlyginimo dydžio nustatymo procedūra, o ne pats atlyginimo dydis. Atsakovo teigimu, išeitinės išmokos vyr. finansininkei dydis atitinka DK 140 straipsnio 1 dalies 4 punktą.

27Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį skundą.

28Ieškovas pažymi, kad direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei darbo sutartyse iki ginčijamo padidinimo buvo nustatytas konkretaus dydžio atlyginimas, o ne koeficientas. 2010 m. sausio 15 d. įsakymu šiems asmenims nustačius koeficientus, jų darbo užmokestis padvigubėjo. Kita vertus, reikšmingiausia yra teismo išvada, kad pernelyg didelių darbuotojų atlyginimų nustatymas pripažintinas įmonės vadovo aplaidžiu ir nerūpestingu elgesiu. Ieškovas taip pat pažymi, kad ieškinys pareikštas ne dėl privatizavimo sutarties.

29Teisėjų kolegija

konstatuoja:

30IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

31Byloje keliamas buvusio bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei klausimas. CK 2.87 straipsnis, be kita ko, nustato, kad juridinio asmens valdymo organo narys turi veikti sąžiningai ir protingai juridinio asmens atžvilgiu, turi būti lojalus juridiniam asmeniui, privalo vengti situacijos, kai jo asmeniniai interesai prieštarauja ar gali prieštarauti juridinio asmens interesams, taip pat negali painioti juridinio asmens turto su savo turtu. Pagal šio straipsnio 7 dalį juridinio asmens valdymo organo narys, nevykdantis arba netinkamai vykdantis minėtas pareigas, privalo padarytą žalą atlyginti juridiniam asmeniui visiškai, jei įstatymai, steigimo dokumentai ar sutartis nenumato kitaip.

32Dėl nuostolių, patirtų dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2001 m.

33Bendrovės vieninteliu akcininku iki pat bendrovės privatizavimo 2010 m. liepos 15 d. buvo Vilniaus miesto savivaldybė (t. 1, b. l. 32, 181-186).

34ABĮ redakcijos, galiojusios nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2001 m. liepos 1 d., 27 straipsnio 2 dalies 3 punktas nustatė, kad bendrovės valdyba, be kita ko, svarsto ir tvirtina administracijos vadovo atlyginimą. Tos pačios ABĮ redakcijos 18 straipsnis 3, 4 dalys iš esmės numatė, kad, bendrovėje nesudarant valdybos, jos funkcijos ir teisės perduodamos visuotiniam akcininkų susirinkimui. Nagrinėjamu atveju bendrovėje visuomet buvo tik visuotinis akcininkų susirinkimas ir administracijos vadovas (t. 1, b. l. 32), todėl valdybos funkcijas ir teises bendrovėje įgyvendino visuotinis akcininkų susirinkimas. Bendrovės įstatuose (t. 1, b. l. 36-43, 50-59) taip pat buvo numatyta, kad administracijos vadovo atlyginimą tvirtina visuotinis akcininkų susirinkimas (atitinkamai 52, 29 p.). Administracijos vadovo pareiginiuose nuostatuose, patvirtintuose 2001 m. kovo 1 d. (t. 1, b. l. 46-48), detalizuota, kad vadovo atlyginimą nustato Vilniaus miesto valdyba (1.2 p.)

35Vilniaus miesto savivaldybės, kaip vienintelio bendrovės akcininko, teises bendrovėje įgyvendino Vilniaus miesto savivaldybės taryba (t. 1, b. l. 32). Vilniaus miesto tarybos 1995 m. gruodžio 15 d. nutarimu Nr. 466 buvo patvirtinta Atstovavimo savivaldybei akcinėse bendrovėse ir uždarosiose akcinėse bendrovėse tvarka, pagal kurios 2 punktą bendrovėse, kurių dalis ar visos akcijos nuosavybės teise priklauso savivaldybei, atstovauja Vilniaus miesto valdyba arba meras, savo sprendimais ar potvarkiais paskirdami įgaliotinius ir suteikdami jiems teisę atitinkamai balsuoti visuotiniuose akcininkų susirinkimuose.

36Vilniaus miesto valdyba 1997 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1365V „Dėl specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių ir jų pavaduotojų tarnybinių atlyginimų nustatymo“, kuriame, be kita ko, numatyta, kad aptariamų bendrovių direktorių atlyginimai nustatomi pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį bendrovėje, taikant nustatytą konkretų koeficientą (1 p.); ieškovo (bendrovės) direktoriui buvo nustatytas 4,6 koeficientas (1.1 p). Vilniaus miesto valdyba 1999 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. 2069V „Dėl savivaldybės įmonių ir akcinių bendrovių (uždarųjų akcinių bendrovių) vadovų darbo užmokesčio mokėjimo ir pelno naudojimo tvarkos“, kuriame, be kita ko, numatyta, kad vadovų, kurie į pareigas skiriami Vilniaus miesto valdybos, kaip steigėjo ar vienintelio akcininko, sprendimu, tarnybiniai atlyginimai negali būti didesni nei praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų 5 vidutiniai mėnesiniai darbo užmokesčiai; jeigu įmonė ar bendrovė dirba nuostolingai, vadovo tarnybinis atlyginimas negali būti didesnis kaip 3 tūkst. Lt (1.1 p.). Šio sprendimo 1.3 punkte buvo numatyta, kad konkrečius vadovų tarnybinių atlyginimų dydžius nustato departamentai, kuriems priskirtos savivaldybės įmonės ir bendrovės, o tvirtina – visuotinis akcininkų susirinkimas arba steigėjas. Pastarąjį sprendimą pakeitė Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1678V „Dėl savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokesčio tvarkos nustatymo“, kuriame, be kita ko, buvo numatyta, kad administracijos vadovų pareigines algas, atsižvelgiant į sprendimo priede nurodytas įmonės ar bendrovės darbų apimtis, grynąjį paskutinių ataskaitinių metų rezultatą, valdymo sudėtingumą, darbuotojų skaičių ir kitus rodiklius, nustato ir tvirtina tie valdymo organai, kurie skiria ir tvirtina juos į šias pareigas (1.2 p.). Atkreiptinas dėmesys, kad pagal šio sprendimo aiškinamojo rašto duomenis (t. 3, b. l. 106-110) ieškovas (bendrovė) buvo priskirtas trečios grupės įmonėms, kurių direktoriams pagal patį sprendimą galėjo būti mokamas iki 4 000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3 000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba nuostolingai.

37Atsakovas bendrovės administracijos vadovu (direktoriumi) buvo paskirtas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V (t. 1, b. l. 45). Šiuo sprendimu atsakovui buvo nustatytas ir 3,0 koeficiento tarnybinis atlyginimas pagal 2000 m. IV ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį; atsakovui pradėjus dirbti pagal šią tvarką nustatytas atlyginimas realiai siekė 3 575,22 Lt (t. 1, b. l. 65). Atsakovas 2001 m. gegužės 7 d. kreipėsi į Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką S. Š., nurodydamas, kad nustatytas darbo užmokesčio koeficientas neatitinka Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimo Nr. 1365V, ir prašydamas leisti jam mokėti direktoriaus atlyginimą pagal nurodytą sprendimą (t. 1, b. l. 49); S. Š. rašte padarė žymą „Suderinta“. Po šio rašto bendrovė atsakovui mokėjo 5 482 Lt dydžio atlyginimą; darbo užmokesčio pažymoje nurodomas 4,6 atlyginimo koeficientas; jis pritaikytas ir perskaičiuojant iš pradžių atsakovui mokėtą atlyginimą (t. 1, b. l. 65); nurodyto dydžio atlyginimas atsakovui buvo mokamas iki 2010 m. (t. 1, b. l. 65-74).

38Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nurodytą reglamentavimą ir faktines aplinkybes, yra akivaizdu, kad atsakovo atlyginimas 2001 m. buvo padidintas ir tokio dydžio toliau mokamas neteisėtai. Tiek pagal ABĮ, bendrovės įstatus ir administracijos vadovo pareiginius nuostatus, tiek pagal Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. 2069V atsakovo atlyginimą galėjo (nustatyti) patvirtinti tik Vilniaus miesto valdyba arba meras. Nurodytas Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininko S. Š. suderinimas nebuvo pakankamas tokiam klausimui išspręsti. Atsakovas, kaip bendrovės vadovas, kuriam taikomi didesni rūpestingumo ir atidumo standartai nei paprastam darbuotojui, privalėjo žinoti ir suprasti tokią atlyginimo pakeitimo tvarką, tuo labiau, kad ji labai aiškiai buvo nurodyta pačiuose bendrovės įstatuose ir atsakovo pareiginiuose nuostatuose. Pažymėtina, kad ir pats atsakovas bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog klausimas buvo derintas tik su S. Š., nes ieškota kelių, kaip jį išspręsti „nekviečiant valdybos“ (t. 3, b. l. 84), be to, koeficientas 3,0 buvo nustatytas „politinių žaidimų pasėkoje“ ir dėl to atsakovas buvo nepatenkintas (t. 3, b. l. 125).

39Visiškai negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių kaip ieškovas bendrovių vadovų atlyginimo reguliavimas Vilniaus miesto savivaldybės mastu buvo painus ir todėl atsakovui galėjo kilti pagrįstų lūkesčių dėl mokamo atlyginimo teisėtumo. Be jau aukščiau išdėstytų argumentų, atkreiptinas dėmesys į tai, kad Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V buvo nustatytas būtent atsakovui mokamo atlyginimo dydis. Šis aktas yra ne tik individualesnis lyginant jį su atsakovo nurodomu Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimu Nr. 1365V, bet ir yra vėlesnis, todėl, net darant prielaidą apie šių aktų koliziją, remiantis principais lex posterior derogat priori (vėlesnis įstatymas turi viršenybę prieš ankstesnįjį) ir lex specialis derogat legi generali (specialioji norma turi viršenybę prieš bendrąją), turi būti taikomas Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimas Nr. 394V. Be to, galima daryti ir išvadą, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V atsakovui 2001 m. gegužės 7 d. kreipiantis į Vilniaus miesto Paslaugų ir miesto ūkio komiteto pirmininką dėl atlyginimo padidinimo negalėjo būti taikomas, nes šį sprendimą faktiškai buvo pakeitęs Vilniaus miesto valdybos 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V. Taip spręstina atsižvelgiant į tai, kad abu šie teisės aktai reglamentavo tapačius santykius, ir todėl turi būti taikomas vėlesnis aktas. Net jei būtų galima daryti prielaidą, kad Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V reglamentavo tik specialios paskirties uždarųjų akcinių bendrovių direktorių atlyginimo nustatymą, t. y. buvo specialus 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. 2069V atžvilgiu, atsakovui jis negalėjo būti taikomas, nes ieškovas specialios paskirties bendrovės statuso neteko dar 2000 m. gegužės 23 d. (t. 1, b. l. 31).

40Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės vienintelis akcininkas – Vilniaus miesto savivaldybė – neabejotinai žinojo apie atsakovui mokamą atlyginimą ir jį akceptavo, stokoja pagrįstumo. Bendrovės veiklos ataskaitose, kurios buvo teikiamos Vilniaus miesto savivaldybei ir kuriomis rėmėsi teismas (t. 3, b. l. 15-31), duomenų apie atsakovui mokamą atlyginimą nėra. Kita vertus, teisėjų kolegijos įsitikinimu, tai, kad juridinio asmens dalyvis netinkamai kontroliuoja juridinio asmens valdymo organo veiksmus ir priimamus sprendimus, neturėtų savaime užkirti kelio pačiam juridiniam asmeniui ginti savo pažeistas teises. Šioje byloje ieškinį reiškia būtent bendrovė, o ne jos dalyvis.

41Išdėstyta leidžia daryti išvadą, kad dėl neteisėto atlyginimo atsakovui mokėjimo yra paties atsakovo kaltė, sudaranti pagrindą kilti jo civilinei atsakomybei (CK 6.245 str. 1 d.). Atsakovas aptariamoje situacijoje nesielgė taip, kaip pagrįsta tikėtis iš juridinio asmens valdymo organo (CK 2.87 str.). Jei atsakovo netenkino paskirtas atlyginimas, jo pakeitimo klausimas turėjo būti išspręstas nustatyta tvarka, o ne savavališkai. Kartu pastebėtina, kad iš byloje esančių duomenų (t. 3, b. l. 107-109) nėra pagrindo spręsti, jog Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V atsakovui paskirtas atlyginimas buvo mažesnis nei kitų panašaus lygmens įmonių vadovų; priešingai, atlyginimas buvo gerokai aukštesnis nei vidutinis.

42Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ieškinio senaties termino eigos pradžią reikalavimui atlyginti žalą dėl neteisėtai padidinto atlyginimo. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną (asmuo neatlieka veiksmų, kuriuos privalo atlikti, ar atlieka veiksmus, kurių neturi teisės atlikti, ar nenutraukia kitokio pažeidimo), ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Nagrinėjamu atveju tokio atlyginimo mokėjimas buvo ne vienkartinis, o tęstinis veiksmas – jis, minėta, mokėtas nuo 2001 m. kovo 1 d. iki 2010 m. sausio 1 d. Tai, kad atlyginimas buvo padidintas „vienkartiniu“ sprendimu, nesudaro pagrindo daryti priešingos išvados, nes kitaip būtų paneigiama bet kokia galimybė veiksmingai ginti pažeistas teises. Tai konstatavus, nelieka poreikio spręsti ieškinio senaties termino atnaujinimo klausimą.

43Reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 str. 8 d.). Neteisėtai 2001 m. padidintas atsakovo atlyginimas buvo skaičiuojamas iki 2010 m., o ieškovas į teismą kreipėsi 2010 m. lapkričio mėn. Įvertinus ieškinio senatį, ieškovo nuostoliai už 2001 m. atsakovui neteisėtai padidintą ir mokėtą atlyginimą pagal su ieškiniu pateiktą žalos apskaičiavimo lentelę (t. 1, b. l. 75) siekia 58 271,25 Lt; šių paskaičiavimų atsakovas neginčijo. Atsižvelgiant į išdėstytą, šie nuostoliai priteistini iš atsakovo.

44Dėl nuostolių, patirtų dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2010 m.

45Atsakovas 2010 m. sausio 15 d. priėmė įsakymą Nr. P1-3 (t. 1, b. l. 153-154), kuriuo, be kita ko, nustatė, kad jam taikomas atlyginimo skaičiavimo koeficientas yra 4,6, kad taikant šį koeficientą atlyginimas turi būti apskaičiuotas pagal praėjusio ketvirčio bendrovės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį. Po šio įsakymo priėmimo atsakovo atlyginimas realiai padidėjo nuo 5 482 Lt iki 10 879 Lt (t. 1, b. l. 74).

46Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo įsakymu atsakovo atlyginimas buvo perskaičiuotas teisės aktų numatyta tvarka, o ne savavališkai padidintas, todėl ieškovo reikalavimą dėl tokiais veiksmais padarytos žalos atlyginimo atmetė. Teisėjų kolegija nesutinka su tokiomis išvadomis.

47Visų pirma pažymėtina, kad atsakovui koeficientas 4,6 negalėjo būti taikomas, nes jam galiojo Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 1 d. sprendimu Nr. 394V nustatytas koeficientas 3,0, kuris, minėta, nustatyta tvarka nebuvo pakeistas. Antra, tiek Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V, tiek 1999 m. lapkričio 25 d. sprendimas Nr. 2069V, numatantys atlyginimo perskaičiavimo pagal praėjusio ketvirčio įmonės darbuotojų vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydį galimybę, kai nurodyta aukščiau, nebegaliojo (ar, kalbant apie sprendimą Nr. 1365V, nebegalėjo būti taikomas bendrovei, kaip praradusiai specialios bendrovės paskirtį). Tuo metu galiojęs Vilniaus miesto valdybos 2001 m. rugpjūčio 2 d. sprendimas Nr. 1678V savivaldybės įmonių ir kontroliuojamų bendrovių administracijos vadovų darbo užmokestį jau siejo su įmonių veiklos apimtimis, rezultatais, darbuotojų skaičiumi ir kitais rodikliais. Minėta, kad, prieš priimant šį sprendimą, ieškovas buvo priskirtas trečios grupės įmonėms, kurių direktoriams galėjo būti mokamas iki 4 000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba pelningai, ir iki 3 000 Lt atlyginimas, jeigu įmonė dirba nuostolingai. Spręsti, kad bendrovė 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimo metu būtų buvę galima priskirti aukštesnės grupės įmonėms, kas būtų lėmę ir didesnį vadovo atlyginimą, negalima atsižvelgiant į sprendime įmonių grupėms nustatytus labai aukštus kriterijus (t. 1, b. l. 64). Pažymėtina, kad atsakovui priimant šį įsakymą jo atlyginimas jau buvo didesnis nei numatytas sprendime Nr. 1678V – jis siekė 5 482 Lt.

48Tačiau, nepaisant aukščiau išdėstyto, esminę reikšmę, teisėjų kolegijos nuomone, turi ta aplinkybė, kad nagrinėjamas atsakovo elgesys gali būti laikomas nesąžiningu. Pirma, priimant aptariamą įsakymą, atsakovas žinojo, kad bendrovė netrukus bus privatizuota (t. 1, b. l. 136-152), prieš tai atlyginimas per 9 m. niekuomet nebuvo perskaičiuotas. Antra, bendrovės finansinė padėtis nebuvo tokia gera, kad leistų atsakovui dvigubai pasididinti ir taip nemažą darbo užmokestį (t. 1, b. l. 139, 149). Pažymėtina, kad bylos nagrinėjimo metu ir pats atsakovas pripažino, kad 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimas nebuvo labai teisingas žingsnis (t. 3, b. l. 84, 87).

49Iš išdėstyto darytina išvada, kad atsakovo atlyginimo padidinimas buvo neteisėtas, tuo atsakovas pažeidė ir CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas juridinio asmens valdymo organo pareigas, todėl jam taikytina civilinė atsakomybė. Pagal ieškovo pateiktus skaičiavimus (t. 1, b. l. 155) dėl neteisėto atlyginimo pasididinimo bendrovė patyrė 71 957,06 Lt nuostolių; atsakovas šių paskaičiavimų neginčijo. Atsižvelgiant į išdėstytą, šie nuostoliai priteistini iš atsakovo.

50Dėl nuostolių, patirtų dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei išmokėjimo

51Atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymu atlyginimas buvo padidintas ne tik jam, bet ir bendrovės vyr. finansininkei; jos darbo užmokestis padidėjo nuo 4 300 Lt iki 9 696 Lt (t. 1, b. l. 130). Pirmosios instancijos teismas šį atlyginimo padidinimą pripažino neteisėtu ir priteisė tuo bendrovei padarytus nuostolius.

522010 m. balandžio 26 d. bendrovės, atstovaujamos atsakovo, ir vyr. finansininkės susitarimu nutarta nuo 2010 m. gegužės 14 d. nutraukti darbo santykius, išmokant savo noru iš darbo išeinančiai vyr. finansininkei 4 mėn. vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensaciją (t. 1, b. l. 128). Išeitinė išmoka buvo apskaičiuota pagal 2010 m. sausio 15 d. įsakymą padidintą atlyginimą ir siekė 40 595,54 Lt (t. 1, b. l. 130). Pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovo reikalavimą priteisti dėl tokios išeitinės išmokos išmokėjimo patirtus nuostolius, nes sprendė, kad tokia išmoka atitiko išmoką, kuri šiai darbuotojai būtų mokama pagal DK 129 straipsnį (darbo sutarties nutraukimas darbdavio iniciatyva, kai nėra darbuotojo kaltės), o nutraukiant darbo sutartį šalių susitarimu įstatymas nenumato konkrečių kompensacijų dydžio, išmokėta kompensacija nėra neprotingai didelė. Teisėjų kolegija ne visiškai sutinka su šiais argumentais.

53Iš esmės pritartina teismo pozicijai ir ją grindžiantiems motyvams, kad šalys galėjo susitarti dėl išeitinės išmokos ir jos dydžio. Net susiklosčiusioje situacijoje, kai buvo žinoma, kad bendrovė bus privatizuojama, tokių veiksmų negalima vienareikšmiškai vertinti kaip neatitinkančių geros moralės ir juridinio asmens valdymo organo fiduciarinių pareigų, tuo labiau, jog aptariama darbuotoja bendrovėje dirbo ne vienerius metus (t. 1, b. l. 126). Kita vertus, pirmosios instancijos teismui pripažinus, kad vyr. finansininkei atlyginimas buvo padidintas nepagrįstai, nebuvo jokio pagrindo išeitinę išmoką skaičiuoti būtent pagal šį atlyginimą. Tai akivaizdžiai yra nesąžininga bendrovės atžvilgiu, o teismo argumentas, kad negalima daryti išvados, dėl kokio dydžio išmokos šalys būtų susitarusios, jei vyr. finansininkės atlyginimas nebūtų padidintas, nėra pakankamas priešingai pozicijai pagrįsti.

54Nustatant išeitinę išmoką pagal nepadidintą atlyginimą, ji pagal ieškovo skaičiavimus, kurių atsakovas neginčija, siektų 17 721,21 Lt (t. 3, b. l. 150). Remiantis tuo, iš atsakovo priteistinas skirtumas tarp tokiu būdu paskaičiuotos ir realiai išmokėtos išmokos – 22 874,33 Lt. Atsakovas atsakingas už tokius nuostolius, nes juos sukėlė savo veiksmais, pažeidžiančiais CK 2.87 straipsnyje įtvirtintas pareigas.

55Dėl atsakovo apeliacinio skundo

56Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas neteisėtai padidino atlyginimus direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei, atsakovo veiksmus kvalifikavo piktnaudžiavimu suteiktomis teisėmis. Teisėjų kolegija sutinka su tokiu vertinimu ir jį grindžiančių argumentų nekartoja. Šiuo atveju tik pažymėtina, kad, kaip jau buvo konstatuota, 2010 m. sausio 15 d. įsakymo priėmimo metu Vilniaus miesto valdybos 1997 m. rugpjūčio 14 d. sprendimas Nr. 1365V nebegaliojo (ar nebegalėjo būti taikomas bendrovei, kaip praradusiai specialios bendrovės paskirtį), todėl atsakovas tokiu sprendimu apeliaciniame skunde remiasi nepagrįstai.

57Skundžiamame sprendime taip pat visiškai pagrįstai atmestas atsakovo argumentas dėl bendrovės privatizavimo sutarties reikšmės atsakovo atsakomybei. Pažymėtina, kad ieškinį reiškia ne naujasis bendrovės savininkas, o pati bendrovė. Iš kitos pusės, privatizavimo sutartis nagrinėjamu atveju negali būti vertinama kaip pritarimas ankstesnio bendrovės vadovo neteisėtiems veiksmas ar vėlesnių reikalavimų dėl tokių veiksmų pasekmių atsisakymas.

58Dėl bylos stabdymo

59Ieškovas apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs prašymą stabdyti bylą, nes teisme atsakovui yra iškelta baudžiamoji byla dėl tų pačių veiksmų, kuriais grindžiamas žalos atlyginimas šioje byloje (t. 3, b. l. 172-216). Teisėjų kolegija būtinumo stabdyti bylą nenustatė (CPK 1623 str.). Pirma, baudžiamosios bylos nagrinėjimas nekliudo išspręsti šią civilinę bylą ir įvertinti atsakovo veiksmus civilinės atsakomybės kontekste; toks įvertinimas neturės įtakos sprendžiant dėl atsakovo baudžiamosios atsakomybės. Antra, baudžiamoji byla teisme buvo pradėta nagrinėti ženkliau vėliau nei civilinė, todėl civilinės bylos stabdymas pažeistų proceso koncentracijos principą (CPK 7 str.); ieškovo civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje taip pat pareikštas vėliau nei nagrinėjamas šioje byloje (t. 3, b. l. 188).

60Remiantis išdėstytu, ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, o atsakovo atmetamas. Skundžiamas sprendimas pakeistinas, padidinat ieškovui iš atsakovo priteistų nuostolių atlyginimą 153 102,64 Lt suma – nuo 118 246,10 Lt iki 271 348,74 Lt (CPK 330 str.).

61Dėl bylinėjimosi išlaidų

62Pakeitus sprendimą, pakeistinas ir pirmosios instancijos teisme šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 str. 1 d.). Laikytina, kad buvo patenkinti 39 proc. ieškinio reikalavimų, todėl išlaidos paskirstytinos pagal šią proporciją (CPK 93 str. 2 d.).

63Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys turi teisę į ne didesnių kaip 8 000 Lt teisinės pagalbos išlaidų atlyginimą, taip pat nustatė, kad ieškovas patyrė 11 509,20 Lt kitų bylinėjimosi išlaidų. Ši sprendimo dalis nėra skundžiama, todėl kolegija vadovaujasi nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis. Remiantis nurodyta proporcija, ieškovas turi teisę į 7 609 Lt išlaidų atlyginimą, o atsakovas – į 4 880 Lt išlaidų atlyginimą. Įskaičius priešpriešinius reikalavimus, ieškovui iš atsakovo priteistina 2 729 Lt bylinėjimosi išlaidų.

64Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies – patenkinus 38 proc. reikalavimų – pagal šią proporciją paskirstytinos šalių apeliaciniame procese patirtos išlaidos (CPK 93 str. 2, 3 d.). Ieškovas už apeliacinį skundą sumokėjo 8 019 Lt žyminio mokesčio (t. 3, b. l. 146), todėl jam iš atsakovo priteistina 3 047 Lt šių išlaidų. Nors ieškovas pateikia ir mokėjimo nurodymus dėl 4 840 Lt sumokėjimo advokatų profesinei bendrijai (t. 3, b. l. 166-168), tačiau iš šių nurodymų nėra aišku, už kokias konkrečiai paslaugas buvo mokama, todėl tokios išlaidos ieškovui nepriteistinos (CPK 98 str. 1 d.). Kadangi atsakovo apeliacinis skundas atmestas visiškai, jo už skundą sumokėtas žyminis mokestis (t. 3, b. l. 143) neatlygintinas.

65Dėl laikinųjų apsaugos priemonių

66Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. (t. 1, b. l. 210-211) ir 2011 m. sausio 25 d. (t. 2, b. l. 171-172) nutartimis buvo pritaikytas 689 163,80 Lt vertės atsakovo turto areštas. Pakeitus teismo sprendimą, turto arešto mastas sumažintinas iki ieškovui priteistos sumos – 271 348,74 Lt (CPK 150 str. 3 d.)

67Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

68Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti sprendimo rezoliucinę dalį taip:

69„Ieškinį tenkinti iš dalies.

70Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į. k. 121452134) iš atsakovo K. U. (a. k. ( - )) 271 348,74 Lt (du šimtus septyniasdešimt vieną tūkstantį tris šimtus keturiasdešimt aštuonis litus ir 74 ct) nuostolių, 2 729 Lt (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt devynis litus) bylinėjimosi išlaidų, iš viso 274 077,74 Lt (du šimtus septyniasdešimt keturis tūkstančius septyniasdešimt septynis litus ir 74 ct), ir 5 (penkių) proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 271 348,74 Lt sumą nuo bylos iškėlimo 2010 m. lapkričio 10 d. iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.

71Kitą ieškinio dalį atmesti.

72Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. sausio 25 d. nutartimis atsakovo K. U. (a. k. ( - )) turtui pritaikyto arešto mastą iki 271 348,74 Lt“.

73Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į. k. 121452134) iš atsakovo K. U. (a. k. ( - )) 3 047 Lt (tris tūkstančius keturiasdešimt septynis litus) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I. Ginčo esmė... 5. Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ (toliau – ir bendrovė) prašė... 6. Ieškovas nurodė, kad Vilniaus miesto valdybai 2001 m. kovo 1 d. priėmus... 7. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė... 8. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimu ieškinį tenkino... 9. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2001 m., nustatė, kad... 10. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo atlyginimo padidinimo 2010 m., nurodė, kad,... 11. Teismas, spręsdamas dėl bendrovės direktoriaus pavaduotojo ir vyr.... 12. Teismas, spręsdamas dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei, pažymėjo,... 13. Teismas, spręsdamas dėl atsakovo gyvybės draudimo įmokų, nurodė, kad... 14. Teismas kitus ieškinio reikalavimus atmetė.... 15. III. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į apeliacinius skundus argumentai... 16. Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo pakeisti pirmosios instancijos... 17. 1. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo... 18. 1.1. Vienintelis bendrovės akcininkas nežinojo apie atsakovui mokamą... 19. 1.2. Atsakovas, savavališkai vadovaudamasis sprendimu, kuris nustato didesnį... 20. 1.3. Senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, todėl turėjo... 21. 2. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl atsakovo... 22. 3. Teismas nepagrįstai nepriteisė nuostolių, patirtų dėl vyr.... 23. Atsakovas K. U. prašo panaikinti sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis... 24. Atsakovo teigimu, priimdamas 2010 m. sausio 15 d. įsakymą jis tik pakartojo... 25. Atsakovas K. U. prašo atmesti ieškovo apeliacinį skundą.... 26. Atsakovas pažymi, kad apie jo atlyginimą Vilniaus miesto savivaldybė žinojo... 27. Ieškovas UAB „Senamiesčio ūkis“ prašo atmesti atsakovo apeliacinį... 28. Ieškovas pažymi, kad direktoriaus pavaduotojui ir vyr. finansininkei darbo... 29. Teisėjų kolegija... 30. IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir... 31. Byloje keliamas buvusio bendrovės vadovo civilinės atsakomybės bendrovei... 32. Dėl nuostolių, patirtų dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2001 m.... 33. Bendrovės vieninteliu akcininku iki pat bendrovės privatizavimo 2010 m.... 34. ABĮ redakcijos, galiojusios nuo 2000 m. balandžio 5 d. iki 2001 m. liepos 1... 35. Vilniaus miesto savivaldybės, kaip vienintelio bendrovės akcininko, teises... 36. Vilniaus miesto valdyba 1997 m. rugpjūčio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 1365V... 37. Atsakovas bendrovės administracijos vadovu (direktoriumi) buvo paskirtas... 38. Teisėjų kolegijos nuomone, įvertinus nurodytą reglamentavimą ir faktines... 39. Visiškai negalima sutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad tokių... 40. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad bendrovės vienintelis akcininkas –... 41. Išdėstyta leidžia daryti išvadą, kad dėl neteisėto atlyginimo atsakovui... 42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas neteisingai... 43. Reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti taikomas sutrumpintas trejų... 44. Dėl nuostolių, patirtų dėl atsakovo darbo užmokesčio padidinimo 2010 m.... 45. Atsakovas 2010 m. sausio 15 d. priėmė įsakymą Nr. P1-3 (t. 1, b. l.... 46. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad šiuo įsakymu atsakovo atlyginimas... 47. Visų pirma pažymėtina, kad atsakovui koeficientas 4,6 negalėjo būti... 48. Tačiau, nepaisant aukščiau išdėstyto, esminę reikšmę, teisėjų... 49. Iš išdėstyto darytina išvada, kad atsakovo atlyginimo padidinimas buvo... 50. Dėl nuostolių, patirtų dėl išeitinės išmokos vyr. finansininkei... 51. Atsakovo 2010 m. sausio 15 d. įsakymu atlyginimas buvo padidintas ne tik jam,... 52. 2010 m. balandžio 26 d. bendrovės, atstovaujamos atsakovo, ir vyr.... 53. Iš esmės pritartina teismo pozicijai ir ją grindžiantiems motyvams, kad... 54. Nustatant išeitinę išmoką pagal nepadidintą atlyginimą, ji pagal ieškovo... 55. Dėl atsakovo apeliacinio skundo... 56. Pirmosios instancijos teismas, pripažindamas, kad atsakovas neteisėtai... 57. Skundžiamame sprendime taip pat visiškai pagrįstai atmestas atsakovo... 58. Dėl bylos stabdymo... 59. Ieškovas apeliacinės instancijos teismui buvo pateikęs prašymą stabdyti... 60. Remiantis išdėstytu, ieškovo ieškinys tenkinamas iš dalies, o atsakovo... 61. Dėl bylinėjimosi išlaidų... 62. Pakeitus sprendimą, pakeistinas ir pirmosios instancijos teisme šalių... 63. Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad šalys turi teisę į ne... 64. Tenkinus ieškovo apeliacinį skundą iš dalies – patenkinus 38 proc.... 65. Dėl laikinųjų apsaugos priemonių... 66. Ieškinio reikalavimams užtikrinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m.... 67. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 68. Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 23 d. sprendimą pakeisti ir... 69. „Ieškinį tenkinti iš dalies.... 70. Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į.... 71. Kitą ieškinio dalį atmesti.... 72. Sumažinti Vilniaus apygardos teismo 2010 m. lapkričio 10 d. ir 2011 m. sausio... 73. Priteisti ieškovui uždarajai akcinei bendrovei „Senamiesčio ūkis“ (į....