Byla 2S-868-102/2012
Dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8241-812/2012 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui K. R., išvadą teikianti institucija Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, atsakovo iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos

1Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Romualdas Januška apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės J. R. atskirąjį skundą dėl Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-8241-812/2012 pagal ieškovės J. R. ieškinį atsakovui K. R., išvadą teikianti institucija Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius, dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo, atsakovo iškeldinimo iš gyvenamosios patalpos,

Nustatė

2Ieškovė J. R. ieškiniu kreipėsi į Panevėžio miesto apylinkės teismą, prašydama pakeisti jos sūnaus B. R., gim. 1995 m. gegužės 22 d., gyvenamąją vietą, nustatytą Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu su vaiko tėvu - atsakovu K. R., nustatant vaiko gyvenamąją vietą su ja, vaiko motina J. R., priteisti iš atsakovo išlaikymą vaikui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis iki vaiko pilnametystės, iškeldinti atsakovą iš jai asmeninės nuosavybės teisėmis priklausančio buto. Be to prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – nustatyti laikiną vaiko gyvenamąją vietą su ja – vaiko motina, sustabdyti išlaikymo vaikui išieškojimą pagal Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-2077-755/2011 ir priteisti iš atsakovo laikiną išlaikymą vaikui B. R..

3Panevėžio miesto apylinkės teismas, vadovaudamasis CPK 145 str. ir 147 str., 2012 m. spalio 22 d. nutartimi ieškovės J. R. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmetė. Teismas konstatavo, kad laikinųjų apsaugos priemonių paskirtis yra užtikrinti teismo sprendimo įvykdymą. Be to, laikinosios apsaugos priemonės padeda apsaugoti nepilnamečių vaikų interesus šeimos bylose, jeigu nustatoma, kad, jų nesiėmus, gali nukentėti nepilnamečių vaikų teisės ir teisėti interesai.

42011-05-13 Panevėžio miesto apylinkės teismo sprendimu (civ. byla Nr. 2-2077-755/2011) buvo nustatyta nepilnamečio B. R. gyvenamoji vieta su tėvu K. R., o iš atsakovės priteistas išlaikymas nepilnamečiui vaikui kas mėnesį po 250 Lt mokamomis periodinėmis išmokomis iki jo pilnametystės. Ieškovė nenurodė jokių argumentų ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas K. R. per laikotarpį nuo 2011-05-13 iki šios dienos kokiu nors būdu netinkamai įgyvendina tėvo valdžią sūnui. Iš byloje Nr. 2-2077-755/2011 pateiktos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvados matyti, kad vaikui B. R., gyvenant pas tėvą, buvo sudarytos tinkamos buitinės gyvenimo sąlygos, B. R. skirtas atskiras kambarys su būtiniausiais daiktais, kompiuteriu, pats nepilnametis buvo išreiškęs norą gyventi su tėvu. Ieškovės teiginys, kad vaikas jai skundėsi, jog tėvas sudaro nepakeliamas gyvenimo sąlygas, nepagrįstas jokiais tai patvirtinančiais įrodymais, vien vaiko noras gyventi pas kitą iš tėvų, nei nustatyta teismo sprendimu, nesudaro pagrindo keisti teismo sprendimu nustatytą vaiko gyvenamąją vietą su atsakovu bei priteistą išlaikymą, stabdyti išlaikymo išieškojimą iš ieškovės vykdymo procese, taikant laikinąsias apsaugos priemones. Be to pati ieškovė nurodo, kad jos turtinė padėtis yra nepasikeitusi, ji yra bedarbė, gyvena iš socialinės pašalpos. Todėl, pakeitus vaiko gyvenamąją vietą, pablogėtų jo gyvenimo sąlygos.

5Atskiruoju skundu ieškovė prašo Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – taikyti jos prašomas laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo, kad teismas atsisakė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, atsižvelgdamas į Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyriaus išvadą, kuri surašyta formaliai, neišklausius jos, bei nepareikalavus raštu išdėstytos vaiko nuomonės. Todėl tokia išvada teismas negalėjo vadovautis. Be to, teismas, atsisakydamas tenkinti jos prašymą, vadovavosi ir išvada, kurią Vaikų teisių apsaugos skyrius buvo pateikęs civilinėje byloje Nr. 2-2077-755/2011, ir šioje byloje priimtu sprendimu. Dar kartą remtis tais pačiais įrodymais teismas negalėjo. Vaiko nuomonė po nurodyto sprendimo priėmimo yra pasikeitusi, vaikas skundžiasi nepakenčiamomis sąlygomis gyvenant kartu su tėvu. Tai patvirtinančių įrodymų ji teismui nepateikė, tačiau prašė laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teismas, nagrinėdamas jos prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių klausimą žodinio proceso tvarka, būtų turėjęs galimybę išklausyti vaiko nuomonę. Tuo teismas pažeidė CPK 380 str. 1 d. reikalavimą, sprendžiant bet kurį su vaiku susijusį klausimą, vaiką išklausyti tiesiogiai, o jei tai neįmanoma – per atstovą. Teismas skundžiamoje nutartyje konstatavo, kad jos turtinė padėtis yra blogesnė, nei atsakovo. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad abu tėvai vaikui išlaikymą privalo teikti proporcingai jų turtinei padėčiai, pritaikius prašomas laikinąsias apsaugos priemones, vaiko interesai būtų apsaugoti. Be to, jai nuosavybės teisėmis priklauso butas, o atsakovas nepateikė įrodymų, kad turi gyvenamąją patalpą.

6Atsakovas atsiliepimo į atskirąjį skundą teismui nepateikė.

7Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateikė atsiliepimą į atskirąjį skundą, kuriame nurodė, kad atskirasis skundas nepagrįstas. 2012 m. spalio 26 d. ieškovė su sūnumi atvyko į skyrių. Jos nepilnametis sūnus B. R. pareiškė, kad nori gyventi su motina, tačiau raštu to neparašė, nes buvo sugipsuota jo ranka. Po to skyriaus specialistai lankėsi pas abu vaiko tėvus ir nustatė, kad, gyvenant su tėvu nepilnamečiui B. R. sudarytos tinkamos gyvenimo sąlygos. 2012 m. spalio 31 d. nepilnametis B. R. pakartotinai atvyko į Vaikų teisių apsaugos skyrių ir pateikė paaiškinimą raštu, nurodydamas, kad jo nuomonė pasikeitė, jis tvirtai apsisprendė ir nori toliau gyventi su tėvu. Jo apsisprendimas motinai žinomas. Todėl teismui buvo pateikta išvada, kurioje nepritarta ieškovės ieškinyje nurodytam prašymui dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo..

8Atskirasis skundas netenkintinas.

9Byloje nustatyta, kad Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-2077-755/2011 nepilnamečio B. R., gimusio 1995 m. gegužės 22 d., gyvenamoji vieta nustatyta su jo tėvu K. R., priteista iš atsakovės J. R. išlaikymas vaikui po 250 Lt kas mėnesį iki vaiko pilnametystės. J. R., kreipdamasi į teismą dėl vaiko gyvenamosios vietos pakeitimo ir išlaikymo priteisimo iš atsakovo K. R., prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones - nustatyti laikinąją vaiko gyvenamąja vieta su ja, priteisti iš atsakovo, vaiko tėvo, laikiną išlaikymą vaikui po 500 Lt kas mėnesį mokamomis periodinėmis išmokomis ir sustabdyti Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimu iš jos priteistą išlaikymą vaikui. Laikinųjų apsaugos priemonių, kaip laikino ginčo objekto apsaugos mechanizmo bei galimo būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo, taikymo pagrindų įstatyminiam reglamentavimui skirta CPK 144 straipsnio 1 dalis, kurioje nurodoma, jog laikinosios apsaugos priemonės taikomos tuomet, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas. Šio procesinės teisės instituto tikslas – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo išvengti įvairių priežasčių, dėl kurių gali būti nebeįmanoma arba sunku realiai įvykdyti priimtą teismo sprendimą. CK 3.3 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad šeimos santykių teisinis reglamentavimas Lietuvos Respublikoje grindžiamas prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo principu. Pagal CPK 375 str. teismas, nagrinėdamas šeimos bylas, kol bus priimtas teismo sprendimas, gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, nurodytas CK 3.65 str., atsižvelgdamas į vaiko interesus, tame tarpe nustatyti nepilnamečių vaikų gyvenamąją vietą su vienu iš tėvų, priteisti iš vieno tėvų laikiną išlaikymą nepilnamečiams vaikams.

10Ieškovė atskirąjį skundą grindžia tuo, kad vaikas nebenori gyventi su tėvu dėl jo ( tėvo ) jam sudarytų nepakenčiamų gyvenimo sąlygų ir jis pageidauja gyventi su motina, tačiau tai patvirtinančių įrodymų nepateikė. Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė civilinėje byloje Nr. 2-2077-755/2011 nustatytas aplinkybes, vertino, ar šios aplinkybės pasikeitusios, o ne rėmėsi, kaip neteisingai nurodo apeliantė, nurodytoje byloje esančiais įrodymais. Teismas padarė teisingą išvadą, kad ieškovė nenurodė jokių argumentų ir nepateikė juos pagrindžiančių įrodymų, kad atsakovas po Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gegužės 13 d. sprendimo priėmimo būtų netinkamai įgyvendinęs tėvo valdžią sūnui iki kol bus priimtas teismo sprendimas dėl vaiko gyvenamosios vietos nustatymo ginčo išsprendimo reikėtų keisti vaiko gyvenamąją vietą. Nepagrįstas ieškovės teiginys, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turėjo būti sprendžiamas žodinio proceso tvarka, nes pagal CPK 147 str. 1 d. prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendžiamas rašytinio proceso tvarka.

11Panevėžio rajono savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius pateiktame atsiliepime į atskirąjį skundą nurodė, kad nepilnametis B. R. 2012 m. spalio 31 d. raštu patvirtino, jog yra tvirtai apsisprendęs ir pageidauja gyventi su tėvu. Šiuo metu nepilnamečiui B. R. yra 17 metų, 2013 m. gegužės 22 d. jis taps pilnamečiu, ir jis, būdamas tokio amžiaus, gali pats priimti sprendimą su kuo – tėvu ar motina- nori gyventi. Nurodytos aplinkybės teismui nesukelia jokių pagrįstų abejonių, jog vaikas nenorėti gyventi su tėvu iki kol bus išnagrinėta byla pirmosios instancijos teisme ir priimtas sprendimas dėl jo gyvenamosios vietos nustatymo. Pakeičiant vaiko gyvenamąją vietą iki kol bus priimtas teismo sprendimas, kai yra išreikštas jo pageidavimas gyventi su tėvu, pažeistų nepilnamečio vaiko interesus ir CPK 3 str. 1 d. nustatytus teisingumo ir protingumo principus.

12Pirmosios instancijos teismas teisingai išaiškino ir pritaikė procesinės teisės normas, priėmė pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirojo skundo argumentais nėra teisinio pagrindo. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.

13Teismas, vadovaudamasis CPK 337 str. 1 p.,

Nutarė

14Panevėžio miesto apylinkės teismo 2012 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai