Byla A-602-2789-12

Dėl turto arešto panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, dalyvaujant atsakovo atstovei V. A., viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos N. Z. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos N. Z. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl turto arešto panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4

5Pareiškėja N. Z. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir atsakovas; VMI) 2012 m. sausio 17 d. turto arešto aktą Nr. (23.16-08)-319-880 ir priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

6Skunde paaiškino, kad VMI 2012 m. sausio 17 d. areštavo jos 521 415,24 Lt vertės nekilnojamąjį ir kilnojamąjį turtą. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 101 straipsnio 4 dalyje nustatytos dvi privalomos sąlygos, kurioms esant, atsakovas turi teisę areštuoti mokesčio mokėtojo turtą. Teigė, jog šiuo atveju nebuvo nė vienos iš minėtame įstatyme nurodytų sąlygų, todėl atsakovas areštavo pareiškėjos turtą nepagrįstai. Pažymėjo, jog iki šiol jos atžvilgiu nėra priimtas patikrinimo aktas, kuriame būtų konstatuoti jos padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai. Nurodė, jog pagal 2011 m. gruodžio 19 d. pavedimą tikrinti Nr. AB1-28 yra pradėtas mokestinis patikrinimas, kurio metu ji bendradarbiauja su mokesčių administratoriumi, t. y. vykdo jo nurodymus, teikia mokesčių administratoriaus reikalaujamą informaciją ir dokumentus. Pareiškėjai tikrinamuoju laikotarpiu buvo grąžinta 564 186 Lt paskola, o tokiu būdu gauti pinigai nelaikomi apmokestinamosiomis pajamomis, todėl ji ir neprivalėjo jų deklaruoti ir sumokėti atitinkamus mokesčius. Atkreipia dėmesį į tai, jog nei 2011 m. gruodžio 19 d. pavedime tikrinti Nr. AB1-28, nei 2011 m. gruodžio 19 d. pranešime apie mokestinį patikrinimą Nr. AB10-24, nei mokesčių administratoriaus 2012 m. sausio 20 d. nurodyme Nr. (8.19)-AB11-8 nenurodyti jokie jos padaryti mokesčių įstatymų pažeidimai, todėl atsakovas neturėjo pagrindo taikyti arešto. Be to, atsakovas nenustatė ir nenurodė aplinkybių, taip pat nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų, kad būtų pavojus, jog pareiškėja jai priklausantį turtą ketintų slėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Manė, jog atsakovas, areštuodamas jos turtą, nesilaikė MAĮ 101 straipsnio 2 dalies reikalavimų, numatančių, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau negu tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas, t. y. atsakovas areštavo pareiškėjos turto už 521 415,24 Lt, nors pagal pavedimą tikrinti numatoma priskaičiuoti suma yra 92 000 Lt.

7A. V. mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepimu į pareiškėjos skundą su šiuo skundu nesutiko bei prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

8Atsiliepime į skundą paaiškino, kad, vykdydama Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2011 m. rugpjūčio 17 d. pavedimą Nr. AC5-58, II juridinių asmenų patikrinimų skyriaus II poskyrio vyresnioji specialistė patikrino pareiškėją, kuri yra nuolatinė Lietuvos gyventoja, dėl gyventojų pajamų mokesčio (toliau – ir GPM) apskaičiavimo. Nurodė, jog operatyvaus patikrinimo metu pareiškėja nepateikė dokumentų, kurie patvirtintų, kad 2009 m. lapkričio 17 d. iš „B. I. L.L.C.“ gautos lėšos (200 000 USD) ir 2009 m. gruodžio 31 d. gauti 30 000 EUR yra „B. I. L.L.C.“ grąžinta paskola, todėl minėtos lėšos, kaip ir kitos iš užsienio įmonių gautos lėšos, priskiriamos pareiškėjos pajamoms, kurias ji pagal Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo (toliau – ir GPMĮ) 27 straipsnio 1 dalį turėjo iki 2010 m. gegužės 1 d. deklaruoti 2009 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma ( - ) ir iki 2011 m. gegužės 1 d. 2010 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma ( - ) bet nedeklaravo. Taip pat pareiškėjai buvo prievolė pagal Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 8 dalies nuostatas 2009 m. metinėje pajamų deklaracijoje (forma ( - ) iki 2010 m. gegužės 1 d. apskaičiuoti ir sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmokas. Kadangi pareiškėja minėtų mokestinių prievolių nedeklaravo, jai kartu su priešpriešinės informacijos surinkimo pažyma buvo įteiktas mokesčių administratoriaus nurodymas patikslinti 2010 m. balandžio 30 pateiktą 2009 m. metinę pajamų deklaraciją (forma ( - ) ir joje deklaruoti iš užsienio įmonių gautas pajamas (609 029 Lt) bei nuo gautų pajamų pagal GPMĮ 6 straipsnio 1 dalį sumokėti 15 proc. GPM, t. y. 91 354 Lt, bei apskaičiuoti ir sumokėti privalomojo sveikatos draudimo įmoką – 36 542 Lt. Taip pat pateikti 2010 m. metinę pajamų deklaraciją (forma ( - ) ir joje deklaruoti 7 350 Lt iš užsienio įmonių gautų pajamų, nuo kurių apskaičiuoti ir sumokėti 15 proc. GPM, t. y. 1 103 Lt. Nurodė, jog pareiškėja mokesčių administratoriaus nurodymo neįvykdė, o atsižvelgiant į tai, jog yra pagrindo teigti, kad ji gavo nedeklaruotų pajamų, yra atliekamas mokestinis patikrinimas, kuris 2012 m. vasario 10 d. sustabdytas dėl informacijos gavimo iš kitų šaltinių. Pažymėjo, jog atsakovas gavo Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Kontrolės departamento 2012 m. sausio 12 d. raštą Nr. (8.5)-D2-273, kuriame konstatuota, kad numatoma papildomai apskaičiuoti 92 000 Lt GPM, todėl pasiūlyta, kad būtų užtikrintas planuojamų mokesčių išieškojimas, areštuoti pareiškėjos turtą. Teigė, jog turto arešto aktas surašomas ne tik tais atvejais, kai jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kada daroma preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Pažymėjo, jog atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjos nekilnojamiesiems daiktams yra registruota hipoteka, turto arešto mastas (vietoje mokesčių administratoriaus numatomos papildomai apskaičiuotos 92 000 Lt sumos) iki 521 415,24 Lt buvo viršytas pagrįstai. Pridūrė, jog antroji sąlyga, be kurios turto arešto akto surašymas būtų nepagrįstas, tai egzistavimas realaus pavojaus, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pažymėjo, jog tokio realaus pavojaus egzistavimą atsakovas sieja su Turto arešto taikymo kriterijais, patvirtintais Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos viršininko 2004 m. birželio 8 d. įsakymu Nr. V-130 (pakeistas 2011 m. vasario 18 d. įsakymu Nr. V-63) 7.7 punktais ir 7.10 punktais, kuris išreiškia tikėtino pobūdžio aplinkybes, todėl, sprendžiant turto arešto klausimą, pakanka konstatuoti mokesčių mokėtojo turto praradimo riziką. Teigė, jog atsižvelgiant į pareiškėjos ilgamečius skolinius įsipareigojimus bankams, atsakovas įžvelgia pagrįstą riziką, ar pareiškėja turės pakankamai turto, jeigu būtų pradėta realios skolos biudžetui išieškojimo procedūra. Pridūrė, jog pareiškėja nenurodė jokių argumentų ir nepateikė jokių faktinių duomenų, kad, pradėjus galimą mokestinės nepriemokos išieškojimą, ji turės galimybę padengti skolą ir tokia jos galimybė nesumažės.

9II.

10Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu pareiškėjos N. Z. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

11Teismas apžvelgė bylos faktines aplinkybes bei rėmėsi MAĮ 33 straipsnio 15 punktu bei 101 straipsnio 1 ir 4 dalimis. Nurodė, jog iš šios teisės normos matyti, kad joje iš esmės yra nustatytos dvi sąlygos, kurioms esant gali atsirasti mokesčių administratoriaus teisė taikyti šioje teisės normoje numatytą poveikio priemonę: 1. kai atliekamo mokestinio patikrinimo metu nustatoma mokesčių įstatymų pažeidimų; 2. kai yra pagrįsta rizika (pavojus), kad dėl atitinkamų mokesčio mokėtojų veiksmų gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Pažymėjo, jog pirmuoju atveju turto arešto akto surašymas įstatymų leidėjo leidžiamas ne tik tais atvejais, kada jau yra padarytas pirminis konstatavimas, kad mokesčių mokėtojas nėra sumokėjęs nustatytų mokesčių ir su juo susijusių sumų, bet ir tais atvejais, kai, pradėjus bei vykdant mokestinį patikrinimą, daroma tik preliminari išvada apie galimus mokesčių įstatymų pažeidimus. Pridūrė, jog iš MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taip pat matyti, kad nėra pateiktas užbaigtas sąrašas galimų mokesčio mokėtojo veiksmų, dėl kurių galėtų būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, priešingai – šiuo atveju yra pateiktas tik pavyzdinis sąrašas tokių atvejų – „mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti“. Todėl, aiškinant antrąją sąlygą, teismas darė išvadą, kad visi mokesčio mokėtojo veiksmai, kuriuos šiam atlikus, mokestinės nepriemokos išieškojimas galėtų tapti neįmanomas ar būtų apsunkintas, MAĮ 101 straipsnio 4 dalies taikymo prasme, yra pavojingi. Be to, šiuo atveju užtenka konstatuoti tikėtino pobūdžio aplinkybes, kurios pačios savaime ir sudaro prielaidą areštuoti turtą. Išdėstė, jog pareiškėjos turtas buvo areštuotas pradėjus mokestinį patikrinimą, kurio metu preliminariai atsirado pagrindas konstatuoti mokestinių įstatymų pažeidimus bei su jais susijusias mokestines nepriemokas, o šio patikrinimo metu preliminariai konstatuotų pažeidimų pobūdis, jų mastas (nustatytos mokestinių nepriemokų sumos nėra mažareikšmės), t. y. jos leidžia pagrįstai manyti, kad yra pagrįsta rizika (pavojus), jog dėl atitinkamų pareiškėjos veiksmų ateityje gali būti sunku arba tapti neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų. Nurodė, jog pagrįstos rizikos, kad mokesčių mokėtojas jam priklausantį turtą gali paslėpti, parduoti ar kitokiu būdu jo netekti ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų, buvimui gali būti reikšminga, kad mokesčių mokėtojas turi didelius įsipareigojimus kitiems kreditoriams ir (ar) jo nuosavybės teisės į turimą turtą yra suvaržytos pastariesiems įsipareigojimams padengti. Pridūrė, jog esant tokioms aplinkybėms, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad sutrikus mokesčių mokėtojo mokėjimams bankams ir dėl šios priežasties bankams nukreipus išieškojimą į įkeistą turtą, jis galėjo netekti turto ir dėl to galėjo būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčio ir su juo susijusių sumų (rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A6-90/2007). Pažymėjo, jog nors ginčijamame atsakovo sprendime nepakankamai yra nurodytos turto arešto sąlygos bei pagrindai, tačiau jame yra nuorodos į nustatytas aplinkybes, patvirtinančias galimą pareiškėjos riziką netekti turto. Nurodė ir tai, jog nustačius, kad pareiškėjos nekilnojamiesiems daiktams registruota hipoteka, darytina išvada, kad atsirado pagrįsta rizika, jog ji gali netekti turto ir dėl to gali būti sunku arba neįmanoma išieškoti mokesčių ir su jais susijusių sumų. Sprendė, jog atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjos turtui yra registruota hipoteka, taip pat buvo pagrįstai viršytas turto arešto mastas.

12III.

13

14Pareiškėja, nesutikdama su Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimu, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 74 – 77), kuriuo prašo skundžiamą teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos finansų ministerijos 2012 m. sausio 17 d. turto arešto aktą Nr. (23.16-08)-319-880 ir priteisti iš atsakovo išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu.

15Apeliaciniame skunde nurodo, jog teismo sprendimas buvo priimtas netinkamai pritaikius MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatas. Pažymi, jog nesutinka su teismo pozicija, jog jos turtą areštuoti pagrindą sudaro tai, kad ji turi didelių įsipareigojimų bankui ir jos turtas yra įkeistas, siekiant užtikrinti šių įsipareigojimų vykdymą. Teigia, jog lingvistinė MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatų turinio analizė leidžia daryti išvadą, kad areštas gali būti taikomas tik tuomet, kai yra įrodymų, kad mokesčių mokėtojas imasi ar gali imtis kokių nors aktyvių veiksmų, dėl kurių mokesčio nepriemokos išieškojimas gali pasunkėti arba tapti nebeįmanomas. Mano, jog tokie veiksmai turi būti tikslingi, sąmoningai nukreipti pasiekti tikslą – kad mokesčių administratorius nebeturėtų į ką nukreipti mokesčių nepriemokos išieškojimo. Tuo tarpu ji neatliko absoliučiai jokių veiksmų su savo turtu, juolab veiksmų, kurie galėtų būti pagrindu atsakovui įtarti, kad ji gali slėpti savo turtą, jį parduoti ar kaip nors kitaip jo netekti. Pažymi, jog jos turtas buvo įkeistas bankui dar 2006 metais ir tai niekaip nesusiję su šiuo metu atliekamu mokestiniu patikrinimu. Teigia, jog jei būtų ėmusis veiksmų įkeisti savo turtą mokestinio patikrinimo metu, tuomet būtų galima įtarti, kad ji tokiu būdu siekia suvaržyti savo turtą ir taip apsunkinti mokestinės nepriemokos išieškojimą. Tačiau nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nėra ir atsakovas net nepateikė į bylą jokių savo įtarimus pagrindžiančių įrodymų, o teismas šią svarbią aplinkybę ignoravo. Taip pat akcentuoja, jog mokesčių administratorius privalo įrodyti ir neigiamų arešto netaikymo pasekmių realumą. Tikina, jog nagrinėjamu atveju negalima teigti, kad atsakovas neigiamų arešto netaikymo pareiškėjos turtui pasekmių realumą įrodė. Priešingai – vienintelis atsakovo argumentas buvo tai, kad pareiškėjos turtas yra įkeistas ir tai savaime įrodo neigiamų arešto taikymo pasekmių realumą, kas yra nepagrįsta. Mano, jog teismas privalėjo analizuoti hipotekos kaip teisinio instituto prasmę ir pasekmes bei hipotekos ir arešto santykį. Pažymi, jog atsižvelgiant į tai, kad jos turtas yra įkeistas bankui, net ir išaiškėjus mokestinei nepriemokai, ji negalėtų būti išieškoma iš hipoteka įkeisto turto, nes hipotekos kreditoriaus reikalavimai visais atvejais yra tenkinami pirmiau, kas reiškia, jog arešto taikymas hipoteka apsunkintam turtui konkrečiu atveju yra savitikslis ir beprasmis. Nurodo, jog teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. sausio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A6-90/2007, nes nesutampa šios ir minėtosios bylos faktinės aplinkybės. Pažymi, jog nesutinka ir su ta teismo išvada, jog tai, kad jos turtas yra įkeistas sudaro pagrindą viršyti turto arešto mastą ir areštuoti gerokai daugiau turto, nei planuojama priskaičiuoti mokesčių, nes MAĮ 101 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas imperatyvas, kad mokesčių mokėtojo turto areštuojama ne daugiau tiek, kad būtų galima realiai ir visiškai užtikrinti mokestinių nepriemokų išieškojimą ir padengti su turto areštu bei išieškojimu susijusias išlaidas. Akcentuoja ir tai, jog priimant sprendimą buvo pažeistos ir proceso teisės normos. Nurodo, jog, kaip matyti iš teismo sprendimo, jį pasirašė teisėjai Raimondas Blauzdžius bei Liuda Arlauskienė, nors viešame teismo posėdyje, vykusiame 2012 m. balandžio 17 d., kai buvo nagrinėjamas pareiškėjos skundas, jie nedalyvavo. Nurodo, jog bylą minėtame teismo posėdyje nagrinėjo tik viena teisėja – Liudmila Zaborovska. Teigia, jog tai reiškia, kad skundžiamą teismo sprendimą priėmė ne tie teisėjai, kurie nagrinėjo bylą, kas atitinka Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą atvejį, kai teismo sprendimas pripažįstamas negaliojančiu.

16Atsakovas atsiliepimu į pareiškėjos apeliacinį skundą (b. l. 90 – 91) prašo pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

17Atsiliepime išdėsto tuos pačius motyvus, kaip ir atsiliepime į pareiškėjos pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą. Papildomai remiasi teismų praktika, suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis administracinėse bylose Nr. A8-1702/2005, Nr. A39-1387/2008, Nr. A8-1702/2005, Nr. A438-249/2011, Nr. A7-77/2005, Nr. A63-850/2008, Nr. A556-194/2008, Nr. A442-1497/2011 ir kt. Taip pat papildomai paaiškina, jog pareiškėja 2009-2010 m. iš ofšorinių kompanijų gavo 616 tūkst. piniginių lėšų, kurių nedeklaravo bei kurias naudojo asmeninėms reikmėms, taip pat nepateikė jokių dokumentų, įrodančių, kad tai nėra GPM neapmokestinamos pajamos, jos pažeidimas susijęs su mokesčių vengimu, todėl yra rizika, kad mokesčių mokėtoja gali vengti mokestinių prievolių vykdymo, perleidžiant savo turimą turtą, kas sudaro pagrindą MAĮ 101 straipsnio 4 dalies nuostatomis planuojamų apskaičiuoti 92 tūkst. litų išieškoti areštuoti pareiškėjos turtą.

18Teisėjų kolegija

konstatuoja:

19IV.

20

21Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

22Apeliaciniu skundu pareiškėja N. Z. (toliau – ir pareiškėja) ginčija apygardos administracinio teismo sprendimą, kuriuo jos skundas dėl mokesčių administratoriaus turto arešto akto panaikinimo, buvo atmestas kaip nepagrįstas. Vienu iš apeliacinio skundo motyvų pareiškėja nurodo proceso teisės normų pažaidą – tai, kad ginčijamą sprendimą pasirašė teisėjai, nedalyvavę viešame teismo posėdyje vykusiame jos nagrinėjime.

23Vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismas panaikina pirmosios instancijos teismo sprendimą, kai byla išnagrinėta neteisėtos sudėties teismo.

24Iš byloje esančios Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. kovo 9 d. nutarties (b. l. 21) matyti, kad administracinę bylą pagal pareiškėjos skundą nagrinėti 2012 m. balandžio 17 d. buvo paskirta teisėjai Liudmilai Zaborovskai. Pagal ABTĮ 46 straipsnio 1 dalį administraciniuose teismuose bylas, numatytas šio įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 5 punktuose, nagrinėja vienas teisėjas, kitas bylas – trijų teisėjų kolegija, be to, tam tikrais atvejais teismo pirmininko nutartimi gali būti sudaroma teisėjų kolegija nagrinėti ir toms byloms, kurioms numatytas vienasmenis nagrinėjimas. Nagrinėjama byla savo pobūdžiu priskirtina numatytosioms ABTĮ 15 straipsnio 1 dalies 4 punkte, t. y. byloms dėl mokesčių, kitų privalomų mokėjimų, rinkliavų sumokėjimo, grąžinimo ar išieškojimo, finansinių sankcijų taikymo, taip pat dėl mokestinių ginčų, todėl ji pagal bendrąją taisyklę turėjo būti nagrinėjama ne trijų teisėjų kolegijos, bet teisėjo vienasmeniškai, kas buvo nustatyta minėtąja 2012 m. kovo 9 d. nutartimi.

25Iš bylos duomenų – teismo posėdžio protokolo (b. l. 59 – 63) bei 2012 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio įrašo (bylos priedas) – taip pat matyti, jog faktiškai byla ir buvo išnagrinėta teisėjo vienasmeniškai. Tačiau ginčijamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas, kaip teisingai pastebi pareiškėja, buvo pasirašytas trijų minėto teismo teisėjų – Liudos Arlauskienės, Raimondo Blauzdžiaus ir Liudmilos Zaborovskos. Todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, jog Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas buvo priimtas neteisėtai, t. y. neteisėtos sudėties teismo, kas vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 2 dalies 1 punktu yra sprendimo negaliojimo pagrindas.

26Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimas naikinamas, perduodant bylą nagrinėti iš naujo. Kadangi ginčijamas sprendimas priimtas neteisėtos sudėties teismo, apeliacinės instancijos teismo kolegija nenagrinės šio sprendimo motyvų, susijusių su ginčo esme.

27Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

28Pareiškėjos N. Z. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

29Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 26 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

30Nutartis neskundžiama.