Byla e2-1578-553/2018

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Baltijos eksporto grupė“ atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje pagal pareiškėjų E. L., T. Ž., M. B., uždarosios akcinės bendrovės „JMM Valdymas“, uždarosios akcinės bendrovės „Vainolita“, uždarosios akcinės bendrovės „Migoresta“, uždarosios akcinės bendrovės „Autokaravanas“, uždarosios akcinės bendrovės „Baltstata“, uždarosios akcinės bendrovės „Agrologistika ir ko“, uždarosios akcinės bendrovės „NRG Transport“, uždarosios akcinės bendrovės „Aldeiga“, BKL Spedition GmbH, uždarosios akcinės bendrovės „Juvirex“, individualos įmonės V. R. firmos, uždarosios akcinės bendrovės „RVT Logistika“, uždarosios akcinės bendrovės „Romaris“, uždarosios akcinės bendrovės „Transhela“, uždarosios akcinės bendrovės „Transeita“, uždarosios akcinės bendrovės „Transaltas“, uždarosios akcinės bendrovės „Tomara“ pareiškimus atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Baltijos eksporto grupė“ dėl bankroto bylos iškėlimo.

3Teisėja

Nustatė

4

  1. Ginčo esmė
  1. Pareiškėjas E. L. kreipėsi į teismą su pareiškimu, prašydamas atsakovei uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Baltijos eksporto grupė“ iškelti bankroto bylą. Nurodė, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais. Mano, kad atsakovė yra nemoki.
  2. Kiti pareiškėjai pritarė bankroto bylos iškėlimui UAB „Baltijos eksporto grupė“, motyvuodami tuo, jog įmonė yra nepajėgi įvykdyti savo finansinių įsipareigojimų ir neturi galimybių jų įvykdyti, įmonė yra nemoki, nebevykdo veiklos.
  1. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
  1. Klaipėdos apygardos teismas 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi UAB „Baltijos eksporto grupė“ iškėlė bankroto bylą.
  2. Teismas nustatė, kad iš paskutinių pateiktų 2016 m. gruodžio 31 d. įmonės balanso ir pelno –nuostolių ataskaitos matyti, jog įmonė turėjo 193 498 Eur vertės turto, įmonės per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 187 686 Eur, o 2016 m. nuostoliai sudarė 41 260 Eur. Byloje taip pat nustatyta, kad įmonėje 2018 m. birželio 14 d. buvo vienas darbuotojas (apdraustasis), skola socialinio draudimo fondo valdybai sudarė 2 846,38 Eur nuo 2018 m. birželio 18 d. iki 2018 m. rugpjūčio 2 d., 2018 m. rugsėjo 6 d. mokestinė nepriemoka buvo 4 084,43 Eur. Valstybinės mokesčių inspekcijos duomenimis nustatyta, kad atsakovė nuo 2018 m. balandžio 10 d. neteko pridėtinės vertės mokesčio mokėtojo statuso. Įvertinęs nustatytas aplinkybes teismas konstatavo, kad atsakovė yra nemoki, veiklos nevykdo, todėl iškėlė bankroto bylą.
  1. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
  1. Atskiruoju skundu atsakovė (apeliantė) prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – pareiškimą dėl bankroto bylos atmesti arba grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Skundas grindžiamas šiais argumentas:
    1. Teismas, vertindamas balansą už 2016 metus, neįvertino aplinkybių, kad 2015 metais įmonė turėjo 38 425 Eur pelno, 2015 metais įmonės įsipareigojimai neviršijo pusę į įmonės balanso įrašyto turto vertės bei į tai, kad įmonė 2017 metais toliau vystė veiklą, dalį finansinių įsipareigojimų sumažino, įmonė turi ilgalaikių įsipareigojimų, kuriuos ketina vykdyti.
    2. Teismas taip pat neatsižvelgė į tai, kad tokie bendraieškiai kaip M. B. nelaikytinas kreditoriumi, nes jo skola ginčytina, o tokio kreditoriaus kreipimasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo yra tik spaudimo priemonė.
    3. Teismas neįvertino atsakovės turimų pradelstų finansinių įsipareigojimų, todėl išvada, kad įmonė yra nemoki, laikytina neišsamia ir pilnai neištirta. Atkreipia dėmesį, kad nors įmonės įsipareigojimai 2016 metais ir sudarė daugiau nei 187 000 Eur, tačiau įmonės turtas padidėjo tris kartus, lyginant su 2015 metais. Esą teismas neįvertino pradelstų įsipareigojimų dydžio, o rėmėsi tik 2016 metų balansu, kuriame niekur neatsispindi įmonės pradelsti įsipareigojimai kreditoriams.
    4. Teismas neįvertino, kad įmonės vadovas buvo priverstas išvykti ir plėtoti verslą iš užsienio. Igaliotais asmenimis buvo palikti įmonės darbuotojai, kurie netinkamai vykdė savo pareigas, neatvykdavo laiku į darbą, netinkamai ar iš viso neatlikdavo jiems pavestų funkcijų, todėl įmonės finansiniai rodikliai ženkliai krito.
    5. Atsakovė ketina toliau vystyti verslą, atsakovės vadovas ketina grįžti gyventi į Lietuvą ir kontroliuoti įmonę, ketina samdyti kvalifikuotus ir savo darbą išmanančius darbuotojus ir dengti turimą nuostolį, tačiau iškėlus bankroto bylą, iš ekonomikos būtų pašalintas dalyvis, kuris turi galimybes sukurti darbo vietų.

5Teisėja

konstatuoja:

  1. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
  1. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Absoliučių skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalys, 338 straipsnis).
  2. Nagrinėjamu atveju sprendžiamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria įmonei iškelta bankroto byla, teisėtumo ir pagrįstumo klausimas.
  3. Įmonei bankroto byla iškeliama, jeigu teismas nustato, kad ši atitinka bent vieną iš Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ir ĮBĮ) 9 straipsnio 7 dalyje nustatytų sąlygų: yra nemoki arba vėluoja išmokėti darbuotojams darbo užmokestį ir su darbo santykiais susijusias išmokas; viešai paskelbė arba kitaip pranešė kreditoriams, kad negali arba neketina vykdyti savo įsipareigojimų. Taigi įstatyme kaip vienas iš savarankiškų bankroto bylos iškėlimo pagrindų yra įtvirtintas įmonės nemokumas, kuris apibrėžiamas kaip būsena, kai nevykdomi įsipareigojimai (nemokamos skolos, neatliekami iš anksto apmokėti darbai ir kt.) ir pradelsti įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės (ĮBĮ 2straipsnio 8 dalis,9 straipsnio 7 dalies 1 punktas). Įmonės nemokumas nustatomas išanalizavus įmonės finansinius duomenis, iš kurių svarbiausi yra įmonės pradelsti įsipareigojimai, jų santykis su įmonės turto verte bei įmonės ūkinės – komercinės veiklos rezultatai, atspindintys įmonės galimybes vykdyti įsipareigojimus kreditoriams bei toliau išlikti aktyvia rinkos dalyve.
  4. Iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinio matyti, kad teismo išvadą iškelti bankroto bylą iš esmės lėmė 2016 metų finansinių dokumentų įvertinimas, kartu įvertinus aplinkybes dėl apdraustųjų asmenų, skolų pokyčio valstybės biudžetui, pridėtinės vertės mokesčio statuso praradimo.
  5. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo sprendimą iškelti bankroto bylą, teigia, kad teismas nevertino nei realios turto vertės, nei pradelstų finansinių įsipareigojimų, todėl išvada, kad įmonė yra nemoki, yra padaryta, pilnai neištyrus visų aplinkybių.
  6. Pažymėtina, kad nustatant, ar yra pagrindas įmonę pripažinti nemokia, turi būti įvertinami ne vien finansinės atskaitomybės duomenys, bet nustatoma reali bendrovės finansinė padėtis (ar finansinės atskaitomybės dokumentuose nurodytas turtas yra realus, kokio dydžio yra pradelsti įsipareigojimai, ar bendrovė tebevykdo veiklą ir pan.). Bankroto bylos iškėlimo klausimo nagrinėjimas yra grindžiamas teisine prezumpcija, pagal kurią mokumo pagrindimo našta perkeliama įmonei, kuriai prašoma iškelti bankroto bylą (CPK 12 straipsnis, 178 straipsnis, ĮBĮ 9 straipsnio 1 dalis), todėl ir nagrinėjamuoju atveju mokumo pagrindimo įrodinėjimo našta tenka apeliantei – atsakovei UAB „Baltijos eksporto grupė“.
  7. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad UAB „Baltijos eksporto grupė“ nepaneigė pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių ir išvados dėl bendrovės faktinio nemokumo. Atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tik deklaratyvaus pobūdžio teiginiais. Pirmosios instancijos teismas atsakovės nemokumą konstatavo, ištyręs ir įvertinęs visus byloje esančius rašytinius įrodymus apie atsakovės finansinę padėtį. O atsakovė, turėdama pareigą teismui pateikti įmonės kreditorių ir skolininkų sąrašus, praėjusių finansinių metų ir ataskaitinių metų laikotarpio iki kreditorių pareiškimo pateikimo teismui dienos finansinių ataskaitų rinkinį, informaciją apie teismuose iškeltas bylas ir išieškojimus ne ginčo tvarka, įkeistą turtą ir kitus įsipareigojimus, šios pareigos neįvykdė ir teismui nepateikė jokių įrodymų, iš kurių teismas galėtų spręsti apie įmonės finansinę padėtį. Tokių įrodymų apeliantė nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui kartu su atskiruoju skundu, todėl nėra jokio pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nenustatė realios turto vertės ir netinkamai įvertino pradelstus finansinius įsipareigojimus. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog 2016 metų balanse nustatyta per vienerius metus mokėtina suma ir trumpalaikiai įsipareigojimai yra pradelsti, kadangi pagal 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas“ metodinių rekomendacijų 49 p. per vienus metus mokėtinos sumos yra skolos, kurias įmonės turės sumokėti per trumpesnį kaip 12 mėnesių laikotarpį nuo paskutinės ataskaitinio laikotarpio dienos. Taigi, nagrinėjamu atveju, 2016 metų balanse nurodytos per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai turėjo būti sumokėti iki 2017 m. gruodžio 31 d., tačiau įrodymų, kad šios sumokėtos apeliantė nepateikė.
  8. Apeliantė nesutikimą su pirmosios instancijos teismo nutartimi taip pat grindžia argumentais, jog teismas neįvertino 2015 metų balanso duomenų – esą įmonė 2015 metais turėjo pelno ir įmonės įsipareigojimai neviršijo pusę į balanso įrašyto turto vertės. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie skundo argumentai neturi jokios teisinės reikšmės, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, kadangi, kaip savo skunde nurodė ir pati apeliantė, teismas įmonės nemokumo klausimą pirmiausia turi spręsti pagal naujausius finansinės atskaitomybės duomenis ir remtis kitais byloje esančiais įrodymais. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamuoju atveju rėmėsi 2016 metų finansinės atskaitomybės duomenimis, kurie akivaizdžiai yra naujesni už 2015 metų finansinės atskaitomybės duomenis, todėl objektyviau atspindintys realią įmonės turtinę padėtį.
  9. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas neįvertino, kad įmonė 2017 metais toliau vystė veiklą, dalį finansinių įsipareigojimų sumažino, kad yra sudariusi ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis su užsienio kompanijomis. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 str.) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 str.). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Apeliantė nepateikė jokių patikimų ir neginčijamų įrodymų, kad 2017 metais įmonė vystė veiklą, kad sumažino finansinius įsipareigojimus kreditoriams ar kad yra sudariusi ilgalaikio bendradarbiavimo sutartis, užtikrinančias veiklos vykdymą, pajamų generavimą ir realias galimybes atsiskaityti su kreditoriais, todėl apeliacinės instancijos teismas vertina, kad šie skundo argumentai yra nepagrįsti.
  10. Kiti atskirojo skundo argumentai, jog įmonės darbuotojai netinkamai vykdė savo pareigas, todėl įmonės finansiniai rodikliai krito, taip pat argumentai, jog atsakovės vadovas ketina grįžti į Lietuvą ir kontroliuoti įmonę, vertinant įmonės realią turtinę padėtį ir ĮBĮ nustatytus bankroto bylos iškėlimo pagrindus, teisinės reikšmės neturi.
  11. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, todėl ji paliekama nepakeista.

6Teismas, vadovaudamasis CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

7Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 6 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai
Ryšiai