Byla 2A-237/2006

1Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Marytės Mitkuvienės ir Kazio Kailiūno, sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei, dalyvaujant ieškovei V. R., atsakovo atstovui advokatui Broniui Varsackiui, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės V. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-103-153/2005 pagal ieškovės V. R. ieškinį atsakovams O. K. , O. J. , V. Ž. , L. Š. , Lietuvos Respublikos Teisingumo ministerijai, tretiesieji asmenys - antstolis Leonas Gudeika, Kauno miesto 12-ojo notarų biuro notarė Gintė Kuzabavičienė ir Kauno rajono 1-ojo notarų biuro notarė Ramutė Siliūnienė dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3Ieškovė V. R. 2001 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kurį vėliau - 2002 m. lapkričio 7 d. patikslino (t. 1, b. l. 3, 88, t. 2, b. l. 144). Prašė pripažinti negaliojančiais: 1) 1997 m. liepos 5 d. buto, esančio ( - ), pirkimo - pardavimo sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovo O. K. ; 2) paskolos sutartį, 1997 m. liepos 5 d. sudarytą tarp jos ir O. K. ; 3) 1997 liepos 7 d. ginčo buto įkeitimo sutartį, sudarytą tarp O. K. ir O. J.; 4) 2000 m. balandžio 21 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą, kuriuo buvo parduotas ginčo butas; 5) 2001 m. balandžio 4 d. Kauno miesto 18-ojo notarų biuro patvirtintą šio buto įkeitimo sandorį - hipotekos lakštą. Taip pat prašė atnaujinti ieškinio senaties terminus dėl reikalavimų pripažinti negaliojančiomis 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo - pardavimo sutarties ir paskolos sutarties, sudarytų tarp V. R. ir O. K. , 1997 m. liepos 7 d. ginčo buto įkeitimo sutarties, sudarytos tarp O. J. ir O. K. . Ieškinio reikalavimus V. R. grindė 1964 m. CK 47, 51, 57, 96 straipsniais, CPK 395, 428, CK 1.80 straipsnio 2, 4 dalimis, 1.131 straipsniu.

4Ieškovė nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties nutarė parduoti savo dviejų kambarių butą, esantį ( - ), ir apie tai paskelbė spaudoje. Su pirkėju atsakovu O. K. susitarė, jog šio buto kaina yra 40 tūkst. Lt, tačiau 1997 metų liepos 5 d. pasirašant buto pirkimo - pardavimo sutartį notarų biure paaiškėjo, kad atsakovas O. K. neturi sutartyje sutartos pinigų sumos. Jis pažadėjo šią sumą sumokėti per mėnesį ir jo siūlymu buvo sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią atsakovas O. K. neva pasiskolino iš jos 40 tūkst. Lt, todėl pirkimo - pardavimo sutartyje buvo nurodyta, kad pinigus už butą ieškovė gavo. Ieškovė nurodė, kad pinigų O. K. nesumokėjo, vengė susitikti, o vėliau ji sužinojo, kad po dviejų dienų nuo sandorio pasirašymo atsakovas šį butą įkeitė O. J. už 22 tūkst. Lt paskolą..

5Ieškovė teigė, kad sutartys, sudarytos su O. K. , neteisėtos, nes buto pirkimo - pardavimo sutartis sudaryta apgaulės įtakoje, o paskolos sutartis yra tariama. Atsakovas O. K. įgijo jos butą, pažeisdamas įstatymų reikalavimus, ir neturėjo teisės juo disponuoti, tai yra įkeisti atsakovei O. J. , todėl įkeitimo sandoris turi būti panaikintas. Ieškovė taip pat prašė pripažinti negaliojančiais turto pardavimo iš varžytinių aktą bei 2001 m. balandžio 4 d. įkeitimo sandorį. Nurodė, kad apie buto pardavimą jai nebuvo pranešta. Nors ji buvo pranešusi antstoliui apie pareikštą ieškinį dėl buto nuosavybės teisių, tačiau butas vis tiek buvo parduotas iš varžytinių. Be to, nustatyta per maža šio turto kaina, o turto vertinimas buvo atliktas 1998 metais.

6Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Patenkino ieškovės prašymą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo ir pripažino negaliojančia 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp V. R. ir O. K. , o likusioje dalyje ieškinio reikalavimus atmetė. Taip pat teismas priteisė iš O. K. 30 tūkst. Lt ieškovei V. R. bei žyminį mokestį - 2 100 Lt, procesinių dokumentų išsiuntimo išlaidas 189, 65 Lt, viso 2 289, 65 Lt valstybei. Teismas nurodė, kad pagal 1964 m. CK 86 straipsnį, ieškininės senaties termino eiga prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos: teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Ieškovė žinojo, kad pinigų už parduotą butą negavo, taip pat žinojo, kad atsakovas O. K. pinigų neturi, dėl to negali sumokėti už butą. Ieškovei buvo žinoma, kad ji pinigų atsakovui O. K. neskolino, o atsakovas O. K. negavo 40 tūkst. Lt paskolos. Todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties termino eiga reikalavimams dėl 1997 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties ir 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančiomis, skaičiuojama nuo šių sandorių sudarymo momento. Ieškinio senaties terminas dėl įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia prasidėjo nuo to momento, kai ieškovė sužinojo apie šį sandorį. Ieškovės teigimu, apie buto įkeitimą atsakovei O. J. , ji sužinojo tik 1998 metais po to, kai atėjo antstoliai. Vykdomosios bylos Nr. 940-31/2000 medžiaga patvirtina, kad antstolis atvyko aprašyti turtą 1998 m. sausio 20 d., todėl teismas laikė, kad ieškinio senaties terminas dėl buto 1997 m. liepos 7 d. įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia prasidėjo nuo 1998 m. sausio 20 d.

7Teismas nurodė, kad ieškovė 1998 m. kovo 5 d. pareiškė ieškinį (civ. Byla Nr. 2-8444/99) dėl buto 1997 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Po to, ieškovė 1998 m. birželio 22 d. pareiškė ieškinį dėl 1997 m. liepos 7 d. buto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia (b. l. 33), o 1999 m. sausio 7 d. pareiškė ieškinį dėl 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia (b. l. 87). Teismo 1999 m. lapkričio 18 d. nutartimi šis ieškinio pareiškimas paliktas nenagrinėtu. Ieškovė teismo nutarties neskundė, todėl teismas 1999 m. gruodžio 9 d. nutartimi panaikino areštą ginčo butui, ieškovė posėdyje dalyvavo, tačiau šios nutarties taip pat neskundė. Pakartotinai 2000 m. vasario 23 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo - pardavimo sutarties, 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties ir ginčo buto įkeitimo 1997 m. liepos 7 d. sutarties pripažinimo negaliojančiomis (civ. byla Nr. 2-652/2001). Teismo 2001 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovės ieškinio pareiškimas paliktas nenagrinėtu. Ieškovė teismo nutartį skundė, tačiau teismo nutartis nepakeista, ieškovės skundas atmestas. Po to ieškovė 2001 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą (civ. Byla Nr. 2-103/153/2005) ir prašė pripažinti 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo - pardavimo sutartį, 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutartį, 1997 m. liepos 7 d. turto įkeitimo sutartį negaliojančia, ginčijo 2000 m. balandžio 21 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą. Todėl teismas laikė, kad ieškovė praleido ieškinio senaties terminą (trijų metų) 1997 m. liepos 5 d. ir 1997 m. liepos 7 d. sudarytiems sandoriams ginčyti. Ieškovė 2003 m. gegužės 13 d. kreipėsi dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Iš civilinių bylų Nr. 2-8444/99 bei 2-103/153/2005 matyti, kad ieškovė buvo pareiškusi prašymus atleisti ją nuo žyminio mokesčio arba atidėti žyminio mokesčio sumokėjimą dėl sunkios materialinės padėties (civ. byla Nr. 2-8444/99, b. l. 106-109), tačiau jos pareiškimas nebuvo išnagrinėtas, nors vėliau ieškovė buvo pripažinta socialiai remtina bei jai paskirta valstybės apmokama teisinė pagalba. Civilinėje byloje Nr. 2-652/01 ieškinys paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė neatvyko į teismo posėdį, tačiau pagal bylos duomenis, teismo pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ieškovei nebuvo įteiktas. Todėl teismas pripažino, kad ieškinio senaties termino praleidimo priežastis dėl 1997 m. liepos 5 d. sutarties buto pirkimo - pardavimo ir 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties, buto įkeitimo 1997 m. liepos 7 d. sutarties, yra svarbi, todėl ieškinio senaties terminą šiems reikalavimams pareikšti atnaujino.

8Teismas nurodė, kad ieškovė pasirašė 1997 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutartį, nors žinojo, kad atsakovas O. K. pinigų neturi ir po sandorio sudarymo pinigų už nupirktą butą nesumokės. Ieškovė pasirašė, kad pinigus už butą gavo iki sutarties sudarymo, motyvuodama tuo, kad jau buvo surašyti visi dokumentai, todėl nenorėjo atidėti sutarties sudarymo. Teismas sprendė, jog minėti motyvai patvirtina, kad jokių svarbių priežasčių sutikti su atsakovo O. K. sąlygomis nebuvo ir, kad ieškovė elgėsi lengvabūdiškai. Byloje nėra duomenų, kad atsakovas O. K. iš anksto sugalvojo apgauti ieškovę ir tuo tikslu sudarė pirkimo - pardavimo sutartį. Iš atsisakytos kelti baudžiamąją bylą medžiagos matyti, kad M. B. patvirtino, jog atsakovas O. K. pinigų neturėjo, tačiau norėjo pirktą iš ieškovės butą įkeisti bankui už paskolą ir tokiu būdu pinigus grąžinti ieškovei. Tuo tikslu atsakovas O. K. atidarė sąskaitą banke, davė ieškovei įgaliojimą nuimti pinigus iš banko sąskaitos, tačiau bankas paskolos atsakovui nesuteikė. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė nėra nuosekli savo paaiškinime dėl skelbimo spaudoje ir buto pirkėjų paieškos, kadangi ginčo butas buvo privatizuotas 1997 m. liepos 3 d., o parduotas atsakovui O. K. jau 1997 m. liepos 5 d. Be to, bylos duomenimis ieškovė buvo gerai pažįstama iki sandorio sudarymo su M. B., kuris remiantis išduotu įgaliojimu, privatizavo butą ieškovės vardu, sumokėjo pinigus už buto privatizaciją ir komunalines skolas. Ieškovė niekada neginčijo to fakto, kad žinojo, jog atsakovas O. K. pinigų neturi ir sumokėti už butą negali. Teismo nuomone, ieškovė sąmoningai rizikavo, kadangi buto pirkimo - pardavimo sutartyje pasirašė, kad 30 tūkst. Lt už parduotą butą gavo ir, kad butą pardavė neturinčiam pinigų asmeniui, tokiu būdu leido atsirasti neigiamoms pasekmėms, todėl jos veiksmų šioje situacijoje negalima pateisinti. Tai, kad ieškovė tikėjosi ateityje gauti iš atsakovo pinigus, nėra apibrėžta jokiais konkrečiais terminais, tokių terminų nenurodė ieškovė nei viename ieškinio pareiškime, o pati ieškovė kreipėsi į teismą tik 1998 m. kovo 5 d., tai yra tik po to, kai butą areštavo antstolis. Įvertinęs sandorio sudarymo metu egzistavusią faktinę situaciją, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog sandorį sudarė suklydimo įtakoje. Ieškovė sandorio sudarymo metu buvo 39 metų, todėl, teismo nuomone, tikėtina, kad ji galėjo tinkamai pasirūpinti savo interesais. Todėl ieškovės reikalavimą dėl pirkimo - paradavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu dėl ieškovės suklydimo, teismas atmetė kaip neįrodytą. Teismas laikė, kad ieškovė laisvai pasirinko buto pirkėją, savo nuožiūra nustatė buto kainą ir buto pirkimo - pardavimo sąlygas, tame tarpe pinigų už butą sumokėjimo tvarką. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes teismas nurodė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog ieškovė pardavė butą dėl susidėjusių sunkių aplinkybių. Ieškovė pripažino, kad susitarė butą parduoti labai naudingomis sąlygomis už aukščiausią kainą, be to, atsakovas O. K. buvo ne vienintelis pretendentas, kuris norėjo pirkti ginčo butą. Todėl šiais motyvais ieškovės reikalavimo teismas taip pat netenkino. Taip pat teismas nurodė, kad ieškovė, aiškindama apie sunkią materialinę padėtį, nėra nuosekli, kadangi butą pardavė asmeniui kuris neturėjo pinigų. Todėl ieškovės reikalavimą dėl pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas atmetė kaip neįrodytą.

9Teismas nurodė, kad ieškovei žinant, jog buto pirkėjas yra nemokus ir jokių realių pajamų neturi, tame tarpe taupomojoje kasoje naujai atidarytoje sąskaitoje, ji sąmoningai sutiko tokiomis sąlygomis butą parduoti. Todėl spręsdamas klausimą dėl sandorio sudarymo dėl apgaulės, teismas nurodė, kad taiko protingumo kriterijus, nustatydamas sandorio šalies tikrąją valią sandorio sudarymo metu. Ieškovė, atlikdama bet kokį veiksmą, turėjo apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius. Remiantis šios bylos duomenimis, apdairus ir atidus žmogus analogiškomis sąlygomis, teismo nuomone, ginčijamo pirkimo - pardavimo sandorio nebūtų sudaręs. Todėl ieškovės reikalavimo pripažinti pirkimo - pardavimo sutartį negaliojančia dėl apgaulės netenkino kaip nepagrįsto ir neįrodyto.

10Teismas nurodė, kad notarė, tvirtinusi sandorius, neprivalėjo tikrinti ar šalys realiai skolino ar mokėjo pinigus už parduotą butą, nes to nenumato įstatymas. Paskolos sutartis ir pirkimo pardavimo sutartis patvirtintos notarine tvarka, formaliai atitinka galiojančius įstatymus, todėl, nenustatęs, kad notarė pažeidė įstatymą, teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovės reikalavimą dėl buto pirkimo - pardavimo sandorio pripažinimo negaliojančiu.

11Teismas konstatavo, kad atsakovas O. K. ieškovei pinigų už butą nesumokėjo, todėl sprendė, jog atsisakius patenkinti ieškovės reikalavimą dėl pirkimo - pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, yra pagrindas priteisti ieškovei iš atsakovo O. K. pirkimo - pardavimo sutartyje nurodytą pinigų sumą, tai yra 30 tūkst. Lt už parduotą butą (CK 6.237 str. 4 d., bendru teisės principas, pagal kurį niekas negali gauti naudos iš savo nesąžiningų veiksmų).

12Teismas teigė, kad paskolos sutartis pagal 1964 m. CK nuostatas buvo realinis sandoris, o ieškovė pinigų pagal ginčo paskolos sutartį negavo, todėl teismas sprendė, jog paskolos sutartis yra fiktyvi, pagrindas pripažinti, kad sandoris yra tariamas (CK 51 str., 47 str.), todėl šioje dalyje ieškovės reikalavimu tenkino.

13Teismas nurodė, kad sudarant ginčijamą turto įkeitimo sandorį atsakovas O. K. ginčo turtu galėjo pilnai disponuoti, nes butas buvo įregistruotas jo vardu, jis turėjo visus būtinus sandoriui atlikti dokumentus. Esant tokioms aplinkybėms teismas laikė, jog nėra pagrindo spręsti, kad O. J. ir atsakovas O. K. buvo nesąžiningi ginčo buto įkeitimo sutarties sudarymo momentu ir tyčia pažeidė ieškovės teises.

14Teismas nurodė, kad atmetus ieškovės reikalavimus dėl pirkimo - pardavimo sutarties, ginčo buto įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiais, ieškovė negali ginčyti varžytinių 2000 m. balandžio 21 d. akto ir 2001 m. balandžio 4 d. įkeitimo sandorio. Nustačius, kad atsakovas O. K. ginčo turtu galėjo disponuoti ir tuo pagrindu atmetus ieškovės ieškinį, dėl ginčo buto 1997 m. liepos 7 d. įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia, teismas laikė, kad ieškovė prarado teises į ginčo butą nuo ginčo buto 1997 m. liepos 7 d. teisinės registracijos (CK 255 str.) atsakovo O. K. vardu. Todėl ieškovės reikalavimus dėl varžytinų 2000 m. balandžio 21 d. akto pripažinimo negaliojančiu ir 2001 m. balandžio 4 d. įkeitimo sandorio pripažinimo negaliojančiu teismas atmetė, nes, teismo nuomone, šių sandorių pripažinimas negaliojančiais nesukels ieškovei jokių teisinių pasekmių.

15Apeliaciniu skundu ieškovė V. R. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo ieškinį patenkinti pilnai. Nurodo, kad teisėja G. Blaževič 1998 m. gruodžio 16 d. dalyvavo apeliacinės instancijos teismo sudėtyje panaikinant Kauno m. apylinkės teismo 1998 m. sprendimą dėl 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir 1997 m. ginčo buto įkeitimo O. J. pripažinimo negaliojančia, todėl, ieškovės nuomone, ši teisėja privalėjo nusišalinti nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme. Teigia, kad parduodama butą, tikėjosi už jį gauti 40 tūkst. Lt, tačiau atsakovas O. K. net nesiruošė šių pinigų sumokėti, tai yra apgaulės būdu suklaidino pardavėją. Apeliantė nurodo, kad sutarčių sudarymo metu ji buvo bedarbė, sūnus sirgo tuberkulioze ir reikėjo lėšų jo gydymui, todėl teismas nepagrįstai teigia, kad ieškovė neįrodė sunkios savo materialinės padėties. Varžytynių akto teisėtumą apeliantė ginčija nurodydama, jog prieš varžytines ji įspėjo antstolį bei pirkėją V. Ž. , kad ji ginčija O. K. teises į ginčo butą, įteikė antstoliui ieškinio pareiškimo nuorašą. Tačiau, nežiūrint į tai, antstolis varžytinėse pardavė butą V. Ž. . Dėl šio, ieškovės nuomone, varžytinėmis pažeisti CPK 411, 433 straipsnių reikalavimai. Be to, buto rinkos kaina buvo apie 40 tūkst. Lt, bet antstolis butą įkainavo 25 500 Lt. Buto rinkos kainai nustatyti turėjo būti atlikta ekspertizė. Apeliantė taip pat teigė, kad pagal CPK 433 straipsnio nuostatas, varžytinės skelbiamos neįvykusiomis, jeigu neatvyko nė vienas (arba tik vienas) pirkėjas arba nė vienas iš atvykusiųjų nepasiūlė didesnės už pradinį įkainojimą sumos. Į ginčo varžytynes buvo atvykęs V. Ž. ir G. M. , kuris yra V. Ž. giminaitis ir verslo partneris, kainos varžytinėse nesiūlė, todėl apeliantė sprendė, kad jis buvo pakviestas į varžytines, siekiant sudaryti regimybę, kad varžytinės yra teisėtos, kad dalyvauja daugiau kaip vienas pirkėjas. Be to, ginčo butas parduotas iš varžytinių iki 2000 m. liepos mėn. 5 d., todėl turi būti taikoma CPK 435 straipsnio anksčiau galiojusi redakcija, pagal kurią galima ginčyti varžytinių aktą bendrais sandorių negaliojimo pagrindais. Sutinkamai su Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimo Nr. 17 5 p., netaikomos taisyklės, reglamentuojančios turto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, o taikomos sandorių negaliojimo taisyklės (1964 m. CK 47 - 58 str.).

16Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. Ž. prašo Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. sprendimą palikti nepakeistą, o ieškovės apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, priteisti iš apeliantės bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad apeliacinis skundas neparemtas įrodymais.

17Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. sprendimas keistinas.

18Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir surinktais įrodymais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsisakydamas patenkinti ieškovės reikalavimus dėl pripažinimo negaliojančia ginčo buto 1997 m. liepos 5 d. pirkimo – pardavimo sutartį, 1997 m. liepos 7 d. įkeitimo sutartį, 2000 m. balandžio 21 d. buto pardavimo iš varžytynių aktą ir restitucijos taikymo, nevisapusiškai ir nepilnai ištyrė bylos aplinkybes, ne visus surinktus įrodymus įvertino teisingai ir dėl to neteisingai išnagrinėjo šią bylos dalį (CPK 329 str. 1 d., 330 str.). Skundžiamas teismo sprendimas keičiamas remiantis tokiais motyvais:

19Dėl bylą išnagrinėjusio teismo sudėties.

20Apeliantė nurodo, kad šią civilinę bylą pirmąja instancija išnagrinėjusi Kauno apygardos teismo teisėja G. Blaževič dalyvavo šio apygardos teismo teisėjų kolegijoje apeliacine tvarka nagrinėjant atsakovės O. J. apeliacinį skundą dėl Kauno m. apylinkės teismo 1998 m. rugpjūčio 12 d. sprendimo, kuriuo buvo patenkintas ieškovės V. R. ieškinys atsakovams O. K. ir O. J. dėl 1997 m. liepos 5 d. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutarties bei 1997 m. ginčo buto įkeitimo O. J. sutarties pripažinimo negaliojančiomis (civilinė byla Nr. 2-8444/1999). Apeliantė teigia, kad teisėja G. Blaževič privalėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo pirmąja instancija. Teisėjų kolegija atmeta šiuos ieškovės argumentus.

21Kaip žinoma, asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra konstitucinė, ir būtina šalinti bet kokias prielaidas, galinčias sukelti abejonių dėl teisėjo ar teismo nešališkumo. Teisėjų ir teismų nepriklausomumo ir nešališkumo principas yra įtvirtintas CPK 21 straipsnyje, o šio principo įgyvendinimo procedūros nustatytos CPK šeštajame skyriuje. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga konstatuoja, kad teisėja G. Blaževič apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos sudėtyje dalyvavo nagrinėjant kitą civilinę bylą (civilinė byla Nr. 2-8444/1999), todėl CPK 65 straipsnyje numatytų pagrindų, kuriems esant teisėja privalėjo nusišalinti nuo šios bylos nagrinėjimo, nėra. Be to, iš bylos medžiagos matyti, kad nagrinėjant šią bylą pirmosios instancijos teisme nei ieškovė, nei kiti dalyvaujantys asmenys neišreiškė abejonių dėl teisėjos nešališkumo ir nekėlė klausimo dėl jos nušalinimo (CPK 66, 64 str.). Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, jog byloje nenustatytos aplinkybės, liudijančios, jog nagrinėjant šią bylą buvo pažeista ieškovės teisė į teisingą ir nešališką teismo procesą (CPK 185 str., 329 str. 1 d.).

22Dėl 1997 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties.

23Pagal ieškovės pirminiame ieškininiame pareiškime (t. 1, b. l. 3-4) bei jo papildyme (t. 2, b. l. 144-145) išdėstytas faktines aplinkybes, tai yra faktinį pagrindą, kuriuo grindžiamas reikalavimas pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 5 d. ginčo buto pirkimo – pardavimo sutartį, darytina išvada, kad ieškovė, sudarydama šią sutartį, buvo apgauta, nes atsakovas O. K. planavo nesumokėti ir nesumokėjo pinigų už šia sutartimi parduotą butą. Kaip minėta, pagal šią sutartį ieškovė už 30 tūkst. Lt pardavė ginčo butą, esantį ( - ), atsakovui O. K. . Pasirašant šią sutartį notarų biure paaiškėjo, kad atsakovas neturi pinigų, reikalingų atsiskaityti už perkamą butą, todėl tą pačią dieną tarp šalių sudaryta paskolos sutartis, pagal kurią ieškovė paskolino atsakovui 40 tūkst. Lt. Realiai ieškovė už parduodamą butą pinigų negavo, nors pirkimo – pardavimo sutartyje nurodė, kad su ja atsiskaityta.

24Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus pripažinti šią sutartį negaliojančia, nes, teismo nuomone, ieškovė pasirašydama sutartį žinojo, kad O. K. neturi pinigų ir jai po sandorio sudarymo nesumokės, tačiau sutartyje pažymėjo, jog pinigus gavo, todėl elgėsi lengvabūdiškai. Be to, nėra duomenų, jog atsakovas ruošėsi ją apgauti. Teismas sprendė, jog ieškovė sąmoningai rizikavo ir nėra duomenų, kad ji suklydo. Teismas taip pat nurodė, kad byloje nėra jokių duomenų, jog ieškovė tikėjosi ateityje gauti iš atsakovo pinigus kokiais nors terminais, o pati kreipėsi į teismą tik 1998 m. kovo 5 d., tai yra tik po to, kai butą areštavo antstolis. Teismas nurodė, kad ieškovė sutiko su atsakovo pasiūlymu dėl pinigų už butą išmokėjimo būdo ir tokiu būdu sudarė atsakovui sąlygas manipuliuoti butu.

25Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, sprendžia, kad nagrinėjant klausimą dėl ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties teisėtumo, apgaulės ar suklydimo buvimo ar nebuvimo, svarbu atsižvelgti į tikrąją sandorio šalių valią. Kaip žinoma, pirkimo–pardavimo sandoris yra toks sandoris, kuriuo viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti turtą pirkėjui nuosavybėn, o pirkėjas įsipareigoja priimti turtą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (1964 m. CK 253 str. 1 d.). Taigi iš šios sutarties prigimties, jos sudarymo mechanizmo, matyti, kad viena iš esminių jos sąlygų yra pinigų sumokėjimas ar realus įsipareigojimas tai padaryti. Nagrinėjamu atveju nepaneigta, jog ieškovė buvo atsidūrusi sunkioje materialinėje padėtyje (buvo bedarbė, sūnus sirgo tuberkulioze), todėl nusprendė parduoti ginčo butą. Akivaizdu, jog tokiomis aplinkybėmis jos tikslas buvo gauti pinigų.

26Tuo tarpu iš viso atsakovo O. K. elgesio galima spręsti, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu buvo siekiama ir buvo įgyvendintas tikslas gauti nuosavybės teisę į ginčo butą, tačiau nesumokėti už tai pinigų. Tokią išvadą pagrindžia aplinkybė, kad realiai tiek pagal pirkimo–pardavimo sutartį, tiek pagal paskolos sutartį, nebuvo perduodami jokie realūs pinigai. Be to, ieškovei buvo išduotas įgaliojimas pasiimti pinigus iš banko sąskaitos, kurioje nebuvo jokių lėšų. Atsakovo paaiškinimas, jog jis tikėjosi gauti banko paskolą, teisėjų kolegijos nuomone, yra nepagrįstas, nes teismui nepateikta įrodymų, kad buvo pagrindas realiam paskolos gavimui. Nesąžiningus atsakovo veiksmus pagrindžia ir vėlesni jo veiksmai: po poros dienų nuo ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo ginčo butas buvo įkeistas O. J. už paskolą, tačiau iš gautų pinigų nebuvo net iš dalies atsiskaityta su ieškove.

27Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių civilinio proceso principų yra rungimosi principas, pagal kurį kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12 str.). Kartu civiliniame procese galioja ir tikėtinumo taisyklė, pagal kurią teismui sprendžiant dėl tam tikrų aplinkybių buvimo ar nebuvimo nereikia būti visiškai įsitikinusiam tų aplinkybių buvimu ar nebuvimu, o pakanka, jog viena alternatyva būtų labiau tikėtina už kitą. Taigi teismas sprendimą byloje priima įvertinęs pateiktų argumentų ir nustatytų aplinkybių visumą (CPK 185 str.). Minimas įrodymų vertinimo aspektas yra svarbus nagrinėjant ir šį ginčą, nes nustatytų bylos aplinkybių visuma leidžia spręsti, jog labiau tikėtina, kad atsakovas iš anksto siekė neatsiskaityti su ieškove už perkamą butą, o tai leidžia pripažinti, kad ginčo pirkimo–pradavimo sandoris buvo sudarytas dėl apgaulės. Šios išvados nepaneigia ir atsakovo teiginiai, kad privatizuojant ginčo butą ieškovės vardu, M. B. sumokėjo mokesčius už privatizavimą bei komunalines skolas. Iš Kauno m. VPK medžiagos Nr. 16.176/2001, kurioje 2001 m. gegužės 24 d. nutarimu buvo atsisakyta iškelti baudžiamąją bylą O. K. , matyti, kad šie mokesčiai sudarė tik apie 2 000 Lt, be to bylos medžiagoje nėra duomenų, kad tokiu būdu buvo siekiama atsiskaityti už ginčo butą ar šalys tarėsi dėl tokio atsiskaitymo būdo. Be to, byloje neginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sąlygos, jog atsakovas O. K. perka butą, moką už jį nustatytą sumą pinigų ir pan. Minėti argumentai atmestini dar ir dėl to, jog M. B. nėra ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties šalis, taip pat nėra duomenų, kad šis asmuo ieškovei būtų pareiškęs kokias nors pretenzijas, o ieškovė, pripažinusi, kad M. B. buvo sumokėjęs skolas už komunalinius patarnavimus, paaiškino, kad ta lėšų dalis buvo išskaityta iš buto kainos. Pažymėtina, kad vengimą atsiskaityti patvirtina ir bylos medžiagoje esantys teiginiai apie skolą O. J. , tuo tarpu apie skolą ieškovei net nekalbama. Iš paminėtoje Kauno m. VPK medžiagos matyti, kad O. K. netgi aiškino, jog pinigus už butą V. R. gavo prieš pasirašant pirkimo-pardavimo sutartį, o pinigai, gauti iš O. J. įkeitus butą, ieškovei nebuvo perduoti, nes už butą su ja jau buvo atsiskaityta. Tuo tarpu M. B. aiškino, jog O. K. su V. R. tikėjosi atsiskaityti, gavęs paskolą iš banko.

28Aplinkybes, kad ieškovė ginčo sandorį sudarė atsakovo apgaulės įtakoje, kad jos tikrasis tikslas buvo parduoti butą ir gauti pinigų, kad ji tikėjo atsakovo nurodomu atsiskaitymo mechanizmu, rodo kiti jos elgesį apibūdinantys faktai. Kaip matyti iš bylos medžiagos, ieškovė teigia, jog vos tik sužinojusi apie antstolio atliekamą buto aprašymą, prarado viltį gauti pinigus už ginčo butą, todėl kreipėsi į kompetentingas institucijas, ėmė ginčyti sandorius. Akivaizdu, kad atsakovės elgesys buvo logiškas ir ji dėjo visas pastangas, kad pašalintų savo teisių pažeidimus: ieškovė 1998 m. kovo 5 d. pareiškė ieškinį dėl buto 1997 m. liepos 5 d. pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia (civ. byla Nr. 2-8444/99); 1998 m. birželio 22 d. pareiškė ieškinį dėl 1997 m. liepos 7 d. buto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia (b. l. 33), o 1999 m. sausio 7 d. pareiškė ieškinį dėl 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties pripažinimo negaliojančia (b. l. 87). Pakartotinai 2000 m. vasario 23 d. ieškovė kreipėsi į teismą dėl 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo-pardavimo sutarties, 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties ir 1997 m. liepos 7 d. ginčo buto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančiomis (civ. byla Nr. 2-652/2001). Kaip minėta, teismo 2001 m. kovo 28 d. nutartimi ieškovės ieškinio pareiškimas buvo paliktas nenagrinėtu, todėl ieškovė teismo nutartį buvo apskundusi, tačiau ieškovės skundas buvo atmestas. Po to ieškovė 2001 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą ir prašė pripažinti 1997 m. liepos 5 d. buto pirkimo-pardavimo sutartį, 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutartį, 1997 m. liepos 7 d. turto įkeitimo sutartį negaliojančiomis, ginčijo 2000 m. balandžio 21 d. turto pardavimo iš varžytinių aktą (civ. byla Nr. 2-103/153/2005). Po to, kai antstolis nesustabdė varžytynių ir jas įvykdė, ieškovė kreipėsi į teismą dėl neteisėtų antstolio veiksmų. Beje, pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas klausimą dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, konstatavo, kad civilinėje byloje Nr. 2-652/2001 jos ieškinys teismo 2001 m. sausio 25 d. nutartimi buvo paliktas nenagrinėtu, nes ieškovė neatvyko į teismo posėdį (b. l. 141, 176), tačiau pagal bylos duomenis (b. l. 128-152), teismo pranešimas apie bylos nagrinėjimo vietą ir laiką ieškovei nebuvo įteiktas. Beje, būtent šioje byloje ieškovė 2000 m. vasario 23 d. buvo padavusi prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir vykdomosios bylos, kurioje iš varžytynių buvo parduodamas ginčo butas, sustabdymo. Tuo metu, kai buvo nagrinėjama ši byla, ir buvo įvykdytos ginčo buto varžytynės. Taigi nevertinant to, kaip veiksmingai ieškovė gynė savo pažeistas teises, akivaizdu, kad tik sužinojusi apie tai, jog O. K. , nesumokėjęs jai už butą, jau pasinaudojo šiuo turtu: užstatė butą O. J. , iš jos gavo paskolą, kurios negrąžino ir skolą padengia įkeistu ginčo butu, - šiuos veiksmus vienareikšmiai įvertino kaip savo teisių pažeidimą ir ėmėsi jas ginti. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad ieškovės kreipimasis į teismą tik 1998 m. kovo 5 d. paneigia tvirtinimą, jog ji buvo apgauta.

29Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų sandorių sudarymo aplinkybių visumą, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti negaliojančiu ginčo buto pirkimo – pardavimo sandorį, kaip sudarytą apgaulės įtakoje (CPK 185 str., 1964 m. CK 57 str.).

30Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentu, kad notarė, patvirtindama pirkimo–pardavimo bei paskolos sutartis, pažeidė įstatymus. Teismas nurodė, kad notarė neprivalėjo tikrinti, ar šalys realiai skolino ar mokėjo pinigus už parduotą butą, kad šios sutartys atitinka formalius įstatyme numatytus reikalavimus.

31Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tokią išvadą padarė nevisapusiškai įvertinęs nagrinėjamos bylos aplinkybes (CPK 185 str.). Iš bylos medžiagos matyti, kad ginčo pirkimo–pardavimo sutartis bei ginčo paskolos sutartis buvo pasirašytos tame pačiame Kauno miesto 12-ajame notarų biure ir abi jas tą pačią 1997 m. liepos 5 dieną, patvirtino ta pati notarė trečiasis asmuo G. Kuzabavičienė, notarė dokumentus įregistravo vieną po kito: notarinio registro Nr.G-5392 ir Nr.G-5393 (civilinė byla Nr.2-8444/99, b. l. 4, 5). Be to, ieškovės teigimu, šių abiejų sutarčių projektai notarų biure buvo paruošti iš anksto. Teismas teisingai nurodo, kad notaras neprivalėjo tikrinti realaus sandorių įvykdymo, tačiau toks dokumentų pasirašymo mechanizmas notarui, kuris yra profesionalus teisininkas, galėjo ir turėjo sukelti abejones sandorių skaidrumu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad šių sutarčių registravimo, atitinkamai, ir jų sudarymo eiliškumas, rodo, jog pirma buvo sudaryta paskolos sutartis (reg. Nr.G-5392), o jau po to buto pirkimo-pardavimo sutartis (reg. Nr.G-5393). Notarė teismui paaiškino nemananti, jog abiejose sutartyse ,,dominuoja tie patys pinigai“. Toks paaiškinimas leidžia daryti išvadą, kad notarė nesiaiškino, kokiu būdu atsiskaitoma už perkamą butą. Notarė teigė, kad ieškovė savo parašu patvirtino pinigus už butą gavusi (t. 2, b. l. 41-42). Tačiau vėlesni atsakovo O. K. veiksmai patvirtino, jog toks minimų sutarčių sudarymas buvo iš anksto paruošto neatsiskaitymo už turtą plano dalis. Be to, minima notaro patvirtinta paskolos sutartis pripažinta tariamu sandoriu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo nutartyse yra ne kartą pabrėžęs, jog notaras privalo užtikrinti, kad civiliniuose santykiuose nebūtų neteisėtų sandorių, ir tai nulemia notaro profesinei veiklai keliamus didesnius atidumo, atsargumo, rūpestingumo ir kt. reikalavimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-7-645/2002 m., Nr. 3K-7-127/2003 m.; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-398/1999 m., Nr. 3K-3-336/2000 m. ir kt.).

32Dėl 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties.

33Teismas, kaip minėta, pripažino šią sutartį fiktyvia ir negaliojančia (1964 m. CK 51 str.). Nurodė, kad pagal sandorio metu galiojusio 1964 m. CK 291 straipsnį, paskolos sutartis yra realinis sandoris, kurio viena iš būtinų sąlygų yra pinigų perdavimas pagal sutartį. Kaip minėta, ieškovė V. R. pinigų neturėjo ir jų atsakovui O. K. neperdavė, todėl teismas sprendė, kad sandoris yra tariamas. Teisėjų kolegija sutinka su nurodyta pirmosios instancijos teismo išvada. Bylos aplinkybės patvirtina, kad šalys, pasirašydamos šią sutartį, neturėjo tikslo sukurti ir įforminti paskolinius teisinius santykius, todėl palieka nepakeistą teismo sprendimo dalį, kuria minima paskolos sutartis pripažinta negaliojančia.

34

35Dėl 1997 m. liepos 7 d. įkeitimo sutarties.

36Kaip minėta, atsakovas O. K., 1997 m. liepos 7 d. sutartimi (registro Nr.3501) iš ieškovės nupirktą ginčo butą įkeitė atsakovei O. J. už 22 tūkst. Lt paskolą. Šios sutarties sudarymo metu ginčo butas viešajame registre buvo registruotas atsakovo O. K. vardu.

37Teismas, kaip minėta, nepatenkino ieškovės reikalavimo dėl ginčo buto pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, todėl atmetė ieškovės motyvus dėl to, kad atsakovas O. K. negalėjo įkeisti ginčo buto. Teismas sprendė, kad O. K. ginčo turto įkeitimo sandorio sudarymo metu galėjo pilnai disponuoti minimu turtu, kuris buvo įregistruotas atsakovo vardu, turėjo visus sandoriui atlikti būtinus dokumentus. Nurodė, kad atsakovas turėjo teisę įkeisti butą dar ir todėl, jog tokiu būdu jis galėjo grąžinti pinigus už butą ieškovei ir su tuo ieškovė sutiko.

38Teisėjų kolegija, pripažinusi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį, kurios pagrindu atsakovui O. K. perėjo buto nuosavybės teisės, negaliojančia, atmeta minimus pirmosios instancijos teismo argumentus ir sprendžia, kad, kaip jau anksčiau buvo minėta šioje nutartyje, buto pirkimo–pardavimo sandoris pripažintas negaliojančiu ab initio, kaip sudarytas esant apgaulei iš pirkėjo atsakovo O. K. pusės, todėl šis atsakovas, neturėdamas nuosavybės teisės į ginčo butą, neturėjo teisės jo įkeisti (1964 m. CK 200 str. 3 d.). Įvertinusi šias aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės reikalavimas dėl šios turto įkeitimo sutarties pripažinimo negaliojančia yra pagrįstas ir tenkintinas ((1964 m. CK 47 str.). Atsižvelgdama į tai, kad ginčo butas buvo realizuotas, tai yra parduotas iš varžytynių, ir atsakovė O. J. iš teismo antstolio atgavo O. K. paskolintus pinigus, todėl restitucija šiuo atveju nėra taikoma (CK 6.145 str. 2 d.).

39Dėl 2000 m. balandžio 21 d. varžytynių akto.

40Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo butas buvo parduotas iš varžytinių iki 2000 m. liepos mėn. 5 d., todėl nagrinėjant šį ginčą taikytina CPK 435 straipsnio anksčiau galiojusi redakcija, pagal kurią varžytinių aktas ginčytinas remiantis bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais.

41Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimus dėl anksčiau minėtų sandorių pripažinimo negaliojančiais, nurodė, jog ieškovė neturi teisės ginčyti 2000 m. balandžio 21 d. varžytynių akto, nes ji dar 1997 m. liepos 7 d., nuo buto registracijos O. K. vardu, prarado teises į ginčo butą (1964 m. CK 255 str.). Teismo nuomone, varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu nesukels ieškovei jokių teisinių pasekmių.

42Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, jog ieškovė neturėjo suinteresuotumo šiomis varžytynėmis ir kad varžytynių akto pripažinimas negaliojančiu nesukels ieškovei jokių teisinių pasekmių. Pirma, pripažinus neteisėtu minėtą pirkimo–pardavimo sandorį, ieškovė įgyja teisę ginti ginčo buto savininkės teises, ginčydama tolimesnius sandorius, kurių dalyku buvo šis turtas. Antra, turto savininkui yra aktualu, už kokią sumą yra parduodamas jo turtas. Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovė nesutiko su antstolio nustatyta ginčo buto kaina, o tai, kaip minėta, tiesiogiai įtakoja ieškovės, kaip turto savininkės, turtinius interesus. Trečia, teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas be pagrindo neatsižvelgė į aplinkybes, kurios duoda pagrindą spręsti, jog ginčijamos varžytynės yra neteisėtos. Ketvirta, CPK 5 straipsnio pirmoji dalis kiekvienam suinteresuotam asmeniui garantuoja teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė ar teisėtas interesas (CPK 5 str. 1 d.).

43Taigi, kaip minėta, ieškovė savo reikalavimą šioje dalyje grindžia neteisėtais antstolio veiksmais (1964 m. CPK 411, 433, 395 str., CK 47 str. 1 d.), o turto išreikalavimą iš atsakovo V. Ž. , kuris butą įsigijo varžytynių akto pagrindu – šio asmens nesąžiningumu (CK 1996 m. CK 47 str. 2 d., 143 str. 2 d., CK 1.80 str. 4 d., 4.96 str. 4 d.).

44Kaip matyti iš civilinės bylos Nr.2-652/2001, ieškovė, 2000 m. vasario 23 d. pareiškusi Kauno m. apylinkės teisme ieškinį atsakovams O. K. ir O. J. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais, kartu prašė teismo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, tai yra areštuoti ginčo butą bei sustabdyti vykdomąją bylą dėl ginčo buto realizavimo (b. l. 3). Teismo 2000 m. kovo 20 d. nutartimi buvo išreikalauti papildomi dokumentai ir byla buvo paskirta nagrinėti 2000 m. gegužės 11 d. (b. l. 18), tačiau ieškovės prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nebuvo išnagrinėtas. Teismo posėdžio metu, kuris įvyko 2000 m. gegužės 11 d. jau buvo konstatuota, kad minimas butas iš varžytynių yra parduotas V. Ž. 2000 m. balandžio 21 d. aktu. Be to, kaip matyti iš prijungtos vykdomosios bylos Nr. 940-31/00 medžiagos, ieškovė 2000 m. vasario 24 d. kreipėsi į Teismo antstolį prie Kauno m. apylinkės teismo, kurį informavo apie tai, kad teisme ji ginčija skolininko O. K. nuosavybės teisę į parduodamą butą. Tuo pagrindu ieškovė prašė sustabdyti varžytynes. Nežiūrint to, teismo antstolis 2000 m. vasario 25 d. vykdė varžytynes ir tos pačios dienos akte konstatavo, kad jos neįvyko, nes nebuvo nei vieno pirkėjo (CPK 433 str.), nors vykdomojoje byloje yra duomenys, kad 2000 m. vasario 24 d. V. Ž. ir G. M. į antstolių kontoros depozitų sąskaitą buvo įmokėję po 2 700 Lt (CPK 436 str.). Teismo antstolis 2000 m. kovo 14 d. paskelbė pakartotines varžytynes 2000 m. balandžio 21 d., kuriose dalyvavo tie patys V. Ž. ir G. M. . Kaip minėta, ginčo butas 2000 m. balandžio 21 d. aktu už 26 265 Lt buvo parduotas atsakovui V. Ž. , nes G. M. kainos nesiūlė. Teismo antstolis, paskirstydamas iš pirkėjo V. Ž. gautus pinigus, 22 113 Lt sumokėjo išieškotojai O. J. , 1 333, 25 Lt teko antstolių kontorai (vykdymo išlaidos ir kt.), o 2 818 Lt, likę po skolos išieškojimo, buvo sumokėti skolininkui O. K. , kaip parduoto buto savininkui.

45Nagrinėjant klausimą dėl antstolio veiksmų vykdant minėtas ginčo buto varžytynes atsakovai teisingai nurodė, kad tuo metu nebuvo priimta teismo nutartis, kuria būtų sustabdytas turto pardavimas. Tuo remiantis buvo teigiama, kad teismo antstolis neturėjo tiesioginio nurodymo stabdyti minėtą procesą. Tačiau teisėjų kolegija, vertindama šias aplinkybes, sprendžia, kad esminę reikšmę turi tai, jog antstolis, kaip pareigūnas, kurio pagrindinė funkcija yra teismo sprendimų (plačiąja prasme) vykdymas, privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, jog sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymo saugomus interesus (1964 m. CPK 379 str. 3 d.). Todėl kilus net menkiausiai abejonei dėl iš varžytynių parduodamo turto nuosavybės teisės, teismo antstolis, vykdydamas paminėtą pareigą (1964 m. CPK 379 str. 3 d.), privalėjo stabdyti varžytynes, kol bus išspręstas šis klausimas (1964 m. CPK 396 str. 1 d. 4 p.). Nagrinėjamu atveju iš vykdomosios bylos Nr.2-652/2001 medžiagos aiškiai matosi, jog teismo antstoliui buvo žinoma, kad buvusios buto savininkės V. R. iniciatyva jau nuo 1998 m. pradžios vyko ginčas dėl skolininko O. K. nuosavybės teisės į ginčo butą. Pati ieškovė, kaip minėta, informavo teismo antstolį apie vykstančius ginčus, nepaisant to, jis įvykdė varžytynes ir tokiais veiksmais apsunkino V. R. pažeistų nuosavybės teisių atstatymą bei kilusio ginčo išsprendimą. Pažymėtina tai, kad turto varžytynes organizavęs bei įvykdęs antstolis L. Gudeika (šioje byloje trečiasis asmuo) neneigia ieškovės teiginių. Teismui jis paaiškino, kad ieškovė, kuri nebuvo vykdymo proceso šalis, buvo atėjusi pas jį ,,su špargalka“, bet nepateikė teismo nutarties sustabdyti varžytynes. L. Gudeika teigė žinojęs, kad teismas nepriėmė nutarties dėl vykdymo proceso sustabdymo, teismas ,,nematė reikalo stabdyti“. Nurodė, jog savarankiškos teisės stabdyti varžytynes jis neturėjo (t. 1, b. l. 192, t. 3, b. l. 114-115 ir kt.). Teisėjų kolegija, remdamasi anksčiau paminėtomis 1964 m. CPK normomis, atmeta šį antstolio L. Gudeikos argumentą. Be to, žinodamas, kad yra ginčijamos skolininko ir parduodamo buto savininko O. K. nuosavybės teisės į ginčo butą, bei tinkamai vykdydamas savo pareigas, jis turėjo galimybę išsiaiškinti, kad ieškovė dar 2000 m. vasario 23 d. buvo pareiškusi prašymą dėl vykdymo sustabdymo, tačiau šis prašymas nebuvo nagrinėjamas. Tuo labiau, kad antstolių kontora, kurios antstoliu jis dirbo, buvo prie to paties teismo, kuriame ieškovė buvo pareiškusi minimą ieškinį bei prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 3 str. 1 d.).

46Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pagrįsti apeliantės argumentai, jog teismo antstolis nepripažinęs 2000 m. vasario 25 d. vykdytas varžytynes neįvykusiom, taip pat pažeidė 1964 m. CPK 433 straipsnio pirmosios dalies pirmą punktą. Kaip minėta, teismo antstolis, kaip oficialus asmuo, vykdydamas savo funkcijas privalo užtikrinti, kad atliekant vykdymo veiksmus nebūtų pažeistos asmenų teisės ir teisėti interesai, būtų užkirstas kelias nesąžiningumui, todėl žinodamas apie ginčijamas skolininko O. K. nuosavybės teisės į ginčo butą, privalėjo atkreipti dėmesį į šioje nutartyje anksčiau paminėtus vieningus V. Ž. ir G. M. veiksmus anksčiau organizuotų bei paskutinių varžytynių eigoje, kurie leido spręsti, jog šie asmenys veikia iš esmės kaip vienas pirkėjas (CPK 185 str.).

47Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat pagrįsti ieškovės argumentai, jog varžytynės buvo įvykdytos pažeidžiant 1964 m. CPK 411 straipsnio reikalavimus. Kaip minėta, ieškovė teigia, kad antstolis, vykdydamas varžytines, nustatė per mažą buto kainą. Iš vykdomosios bylos medžiagos matyti, kad nustatydamas buto pradinę kainą - 25 100 Lt, antstolis rėmėsi UAB ,,Kauno birža“ 1998 m. vasario 23 d. atliktu turto įvertinimu, o po dviejų metų, tai yra 2000 m. vasario 25 d., skelbdamas kitas varžytynes, buto pradinę kainą padidino iki 25 500 Lt, tai yra 400 Lt. Atsakovai, nesutikdami su ieškovės argumentais dėl kainos neatitikimo, remiasi paminėta UAB ,,Kauno birža“ išvada bei Nekilnojamojo turto registrų centro duomenų banko išrašuose nurodomos šio turto vidutinės rinkos vertės dydžiu. Kaip buvo nurodžiusi Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų kolegija 2004 m. liepos 13 d. nutartyje, kuria patenkinus V. R. apeliacinį skundą ir panaikinus Kauno apygardos teismo 2003 m. lapkričio 25 d. sprendimą byla buvo perduota tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, realizavimui ruošiamo turto vertė turi atitikti tuo metu esančią turto vertę rinkoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis, civilinė byla Nr. 3K-3-1120/2001; bylų kategorija 84;119) (t. 2, b. l. 131-136).

48Kaip žinoma, sutinkamai su CPK 178 straipsniu, ne tik ieškovas turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, bet ir atsakovai, nesutikdami su reikalavimais ir teikdami prieštaravimus, privalo juos įrodyti. Byloje nustatyta, kad ieškovė, vykdydama apeliacinės instancijos nurodymą dėl šios aplinkybės papildomo ištyrimo, bylą nagrinėjant iš naujo užsakė nekilnojamojo turto agentūrai ,,Nautara“ atlikti Kauno miesto prestižinėje dalyje esančio ginčo buto rinkos vertės tyrimą. Byloje esančioje šios bendrovės 2005 m. rugsėjo 18 d. ataskaitoje apie atliktą tyrimą konstatuota, jog ginčo buto vertė 2000 metais buvo 40 000 Lt. Tyrimo medžiagoje nurodyta, kad nustatant šią vertę atsižvelgta į turto lokalizaciją bei aplinką, esamą inžinerinę aplinką, turto fizinę būklę, įrangą bei galimybę panaudoti autonomiškai ir kt. parametrus (t. 3, b. l. 91-105). Taigi bloga fizinė turto būklė, ką pabrėžia atsakovai, vertintojų nuomone, nėra esminis kriterijus, nulemiantis šio turto rinkos vertę.

49Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, sprendžia, kad 1998 m. pradžioje UAB ,,Kauno birža“ įvertinimo išvada nėra pakankamas įrodymas, paneigiantis NTA ,,Nautara“ įvertinimą, nes akivaizdu, kad skiriant paskutines varžytynes rinkos kainos buvo padidėjusios, ką, beje, pripažino pats teismo antstolis, pradinę kainą padidindamas 400 Lt, tačiau byloje nėra duomenų, kokiu pagrindu. Taip pat akivaizdu, kad Registrų centro duomenys irgi neatitinka realios šio turto rinkos vertės. Tuo tarpu, NTA ,,Nautara“ ataskaita padaryta įvertinus šį turtą daugeliu aspektų ir remiantis situacija rinkoje, kuri buvo turto pardavimo metu. Tuo tarpu atsakovai nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, paneigiančių minimo įvertinimo išvadų teisingumą (CPK 178 str.). Šių aplinkybių kontekste, o taip pat atsižvelgdama į jau paminėtas aplinkybes, apibūdinančias teismo antstolio veiksmus organizuojant ir vykdant šias varžytynes, teisėjų kolegija remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, kurią civiliniame procese leidžiama taikyti. Kaip žinoma, ši taisyklė yra grindžiama tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo, ir konstatuoja, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina ieškovės teiginius, jog organizuodamas varžytynes antstolis pažeidė taip pat ir 1964 m. CPK 411 straipsnio reikalavimus (CPK 185 str.).

50Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad antstolis, vykdydamas pareigas, pažeidė įstatymo reikalavimus, todėl ginčo turto varžytynės laikytinos neteisėtomis, o varžytynių aktas, kurio pagrindu ginčo butas buvo perleistas atsakovui V. Ž., pripažintinas negaliojančiu (1964 m. CPK 432, 435, 411, 433, 395 str., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Senato 1999 m. birželio 18 d. nutarimas Nr. 17, 1964 m. CK 47 str. 1 d., CPK 185 str.).

52Dėl turto įgijėjo iš varžytynių V. Ž. sąžiningumo.

53Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 9 straipsnio antrąją dalį CK nustatytos taisyklės dėl sandorių negaliojimo pasekmių taikomos sandoriams, pripažintiems negaliojančiais šiam kodeksui įsigaliojus, nepaisant to, kada jie sudaryti, todėl viena jo šalis privalo grąžinti kitai sandorio šaliai visa, ką yra gavusi pagal sandorį (restitucija). Sutinkamai su 1.80 straipsnio 4 dalimi turtas, buvęs pripažinto negaliojančiu sandorio dalyku, negali būti išreikalautas iš jį sąžiningai įgijusio trečiojo asmens, išskyrus CK 4.96 straipsnio, reglamentuojančio daikto išreikalavimą iš sąžiningo įgijėjo, 1, 2, 3 dalyse numatytus atvejus. Paminėto straipsnio 4 dalyje nurodyta, kad šio straipsnio taisyklės netaikomos, kai daiktas parduotas ar perleistas sprendimams vykdyti nustatyta tvarka. Taigi tuo atveju sąžiningumas yra preziumuojamas, tačiau tai nereiškia, jog ši prezumpcija nėra nuginčijama. Todėl nagrinėjant minimą klausimą svarbu nustatyti, ar ieškovė įrodė savo teiginius, jog ginčo butą iš varžytynių įsigijęs V. Ž. buvo nesąžiningas.

54Kaip žinoma, daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas yra ne teisės, o fakto klausimas, todėl ši išvada daroma byloje surinktų įrodymų ir nustatytų aplinkybių pagrindu. Įrodymų vertinimo taisyklės yra suformuluotos CPK 185 straipsnyje ir grindžiamos laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę, nes, kaip žinoma, civiliniame procese galioja tikėtinumo ir įrodymų pakankamumo taisyklės. Šios taisyklės yra grindžiamos tikimybių pusiausvyros principu, pagal kurį išvada apie fakto buvimą civiliniame procese gali būti padaroma ir tada, kai išlieka tam tikros abejonės, tačiau įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina, jog šis faktas buvo, nei, kad jo nebuvo. Dėl įrodymų vertinimo taisyklės, kuri yra universali taikant tiek 1964 m. CPK normas, tiek ir 2003 m. CPK normas, konkrečiose bylose yra ne kartą pasisakęs kasacinis teismas (pvz., Civilinių bylų skyriaus 2001 m. kovo 26 d. nutartis, priimta byloje G. Š. v. Knygų prekybos valstybinės firmos „Knyga” Raseinių filialas, bylos Nr. 3K-3-260/2001; 2002 m. balandžio 15 d. nutartis, priimta byloje UAB „AAA” v. Valstybinis patentų biuras, bylos Nr. 3K-3-569/2002; 2002 m. birželio 12 d. nutartis, priimta byloje G. U. v. O. I. , bylos Nr. 3K-3-862/2002; 2003 m. vasario 17 d. nutartis, priimta byloje UAB „Korporacija Lietverslas” v. E. G., bylos Nr. 3K-3-113/2003; kt.).

55Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų visetą, daro išvadą, kad ginčo buto pirkėjo iš varžytynių V. Ž. sąžiningumo prezumpcija nagrinėjamoje byloje yra paneigta (CPK 185 str.). Visų pirma, pats V. Ž. neneigia, kad prieš varžytynes lankėsi pas ieškovę, apžiūrinėjo ginčo butą ir su ja kalbėjosi. Todėl, byloje esant nustatytai aplinkybei, kad tuo metu ieškovė dėjo visas, jos manymu, tinkamas pastangas sustabdyti varžytynių vykdymą, labiau tikėtinas ieškovės įtvirtinimas, kad ji sakiusi V. Ž. apie tai, jog teisme ginčija O. K. nuosavybės teises į šį butą. Taip pat nepaneigtas liudytojos N. R. paaiškinimas teismui apie tai, kad ieškovė informavo V. Ž. apie vykstančius ginčus dėl buto nuosavybės teisės dar prieš varžytynes, rodė jam dokumentus, patvirtinančius tai, jog ji ginčija O. K. nuosavybės teisę į ginčo butą. Taigi V. Ž. , kaip apdairus asmuo (pirkėjas), turėdamas kad ir tokius duomenis, pats privalėjo pasidomėti savo investicijos į nekilnojamą turtą patikimumu, tačiau to nepadarė. Teismui paaiškino, kad teismo antstolis jo neinformavo apie ginčus dėl šio buto. Antra, taip pat vertintinos šioje nutartyje anksčiau paminėtos aplinkybės apie varžytynėse dalyvavusių V. Ž. ir G. M. veiksmų bendrumo visame varžytynių procese, kurios iš dalies paneigia V. Ž. paaiškinimus tiek teismo posėdžių metu, tiek procesiniuose dokumentuose, jog su G. M. susipažino tik varžytynėse. Be to, pagal VĮ Registrų centro Kauno filialo 2005 m. birželio 22 d. raštą, 2000 m. spalio 9 d. Kauno miesto savivaldybės rejestro tvarkytojo įsakymu ginčo buto adresu, tai yra ( - ), buvo įregistruota G. M. KŪB ,,Ostris“, tuo adresu šiai bendrovei buvo siunčiama korespondencija (t. 2, b. l. 76, 77; t. 3, b. l. 73). Šį V. Ž. paaiškinimą iš dalies paneigia ir dar viena aplinkybė: iš ginčijamo 2001 m. balandžio 4 d. patvirtinto hipotekos lakšto (t. 1, b. l. 91-94) matyti, kad V. Ž. jam priklausantį ginčo butą, kreditorei atsakovei L. Š. įkeitė užtikrindamas skolininko G. M. 23 000 Lt skolos grąžinimą (t. 1, b. l. 91). Tuo tarpu 2005 m. balandžio 12 d. teismo posėdyje atsakovė L. Š. , kuri teigė, jog nėra pažįstama su ieškove, pirmosios instancijos teismui paaiškino, kad pinigus skolino V. Ž. (t. 3, b. l. 42), o 2005 m. rugsėjo 28 d. teismo posėdyje aiškino, kad pinigus skolino V. Ž., kuris yra jos sūnaus draugas, ir G. M. po 11 500 Lt butui, esančiam ( - ), iš varžytynių pirkti (t. 3, b. l. 116). Trečia, 2000 m. spalio 20 d. V. R. teismui padavė skundą dėl teismo antstolio veiksmų pripažinimo neteisėtais (prijungta civilinė byla Nr. 2-164/2002). Šioje byloje suinteresuoto asmens teisėmis dalyvavo ir V. Ž. . Taigi jis žinojo, kad V. R. siekia nuginčyti 2000 m. balandžio 21 d. įvykusias varžytynes. Iš minimos bylos medžiagos matyti, kad 2001 m. kovo 21 d. dalyvaujantiems byloje asmenims Lietuvos Aukščiausiasis Teismas pranešė, kad priimtas V. R. kasacinis skundas šioje byloje (b. l. 32-33). Nežiūrint to, kaip minėta, 2001 m. balandžio 4 d. šis butas įkeičiamas tos pačios dienos paskolos sutarties įvykdymui užtikrinti. Akivaizdu, kad įkeisdamas šį butą V. Ž. žinojo arba turėjo žinoti, jog tokiu būdu apsunkina ginčo nagrinėjimą ir galimai ieškovės naudai priimto teismo sprendimo įvykdymą.

56Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtų aplinkybių visuma leidžia V. Ž. veiksmus įsigyjant šį butą iš varžytynių vertinti kaip nesąžiningus (CPK 185 str.) ir pripažinus ginčijamą 2000 m. balandžio 21 d. varžytynių aktą negaliojančiu, taikyti restituciją: ginčo butą grąžinti ieškovei, o V. Ž. iš Lietuvos valstybę atstovaujančios LR teisingumo ministerijos priteisti už butą varžytynėse sumokėtą sumą, tai yra 26 265 Lt (CK 6.145 str. 1 d., Antstolių įstatymo įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo 13 straipsnis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų senato 1999 m. birželio 17 d. nutarimo Nr. 17 „Dėl įstatymų taikymo teismų praktikoje, nagrinėjant skundus dėl teismo antstolių veiksmų, atliktų vykdant turto varžytynes, taip pat nagrinėjant civilines bylas dėl turto pardavimo iš (be) varžytynių aktų arba turto perdavimo išieškotojui aktų pripažinimo negaliojančiais“ 5 punktas).

57

58Dėl 2001 m. balandžio 4 d. įkeitimo sandorio - hipotekos lakšto.

59Kaip minėta ieškovė, remdamasi 1964 m. CK 47, 57 straipsniais bei CK 1. 80 straipsnio 2, 4 dalimis, prašė pripažinti negaliojančiu 2001 m. balandžio 4 d. Kauno miesto 18-ojo notarų biuro patvirtintą šio buto įkeitimo sandorį - hipotekos lakštą, kuriuo atsakovas V. Ž. jam priklausantį ginčo butą, įkeitė atsakovei L. Š. , užtikrindamas G. M. 23 000 Lt skolos šiai kreditorei grąžinimą pagal 2001 m. balandžio 4 d. paskolos sutartį (t. 1, b. l. 91). Teisėjų kolegija remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad ieškovė neįrodė esant pagrindui pripažinti šį sandorį negaliojančiu, nepateikė įrodymų paneigiančių hipotekos turėtojos, tai yra atsakovės L. Š. sąžiningumo prezumpciją, todėl šioje dalyje ieškovės apeliacinis skundas atmetamas (CPK 185 str.). Nenuginčijus šio turto įkeitimo, hipoteka seka paskui daiktą (CK 4.171 str.), taigi kartu su ginčo butu pereina ieškovei. Tačiau pažymėtina tai, kad tuo atveju, jeigu ieškovei dėl šio įkeitimo atsirastų žala, nepaneigta jos teisė reikšti ieškinio reikalavimą dėl žalos atlyginimo įstatymų reikalavimus sudarant nuginčytus sandorius pažeidusiems asmenims (CK 6.263 str.).

60Dėl 30 000 Lt priteisimo.

61Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs patenkinti ieškovės reikalavimą dėl buto pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia, tačiau konstatavęs, jog ieškovei už parduotą butą nebuvo sumokėta, priteisė jai iš atsakovo O. K. pirkimo-pardavimo sutartyje nurodytą sumą, tai yra 30 000 Lt. Apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs minėtą buto pirkimo–pardavimo sutartį bei buto pardavimo iš varžytynių aktą negaliojančiais ir grąžinęs šį butą ieškovei V. R. nuosavybėn, sprendžia, kad ši pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis taip pat naikintina (CK 6.145 str.).

62Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas: panaikinama teismo sprendimo dalis, kuria atmesti ieškovės V. R. ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 5 d. tarp V. R. ir O. K. sudarytą buto, esančio ( - ) pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr.G-5393), pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 7 d. tarp O. K. ir O. J. sudarytą šio buto įkeitimo sutartį (registro Nr.3501), pripažinti negaliojančiu Antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolio L. Gudeikos 2000 m. balandžio 21 d. aktą Nr.940-31/12000 dėl ginčo buto pardavimo iš varžytinių V. Ž., ir šiuos ieškovės V. R. ieškininius reikalavimus patenkina. Taiko restituciją ir priteisia ieškovei V. R. ginčo butą, o atsakovui V. Ž. priteisia iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 26 265 Lt, jo sumokėtus už ginčo butą. Taip pat panaikinama teismo sprendimo dalis, kuria ieškovei V. R. iš atsakovo O. K. buvo priteisti 30 000 Lt, jo nesumokėti pagal pirkimo-pardavimo sutartį (CPK 329 str. 1 d., 330 str.).

63Teismo sprendimo dalis, kuriomis atnaujintas ieškinio senaties terminas, patenkintas ieškovės V. R. ieškinio reikalavimas pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutartį, sudarytą tarp jos ir atsakovo O. K. , bei atmestas V. R. ieškinio reikalavimas dėl 2001 m. balandžio 4 d. ginčo buto įkeitimo sandorio - hipotekos lakšto pripažinimo negaliojančiu, o taip pat dėl bylinėjimosi išlaidų, paliekama nepakeista. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismo išdėstyti išsamūs motyvai ieškinio senaties klausimu taikomi ir sprendžiant dėl 2000 m. balandžio 21 d. varžytynių akto teisėtumo.

64Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88 ir 93 straipsniais, priteisia iš atsakovų O. K. ir V. Ž. po 25,50 Lt valstybei išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti (t. 3, b. l .185).

65Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio pirmosios dalies trečiu punktu,

Nutarė

66Ieškovės V. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir Kauno apygardos teismo 2005 m. spalio 12 d. sprendimą pakeisti.

67Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės V. R. ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 5 d. tarp V. R. ir O. K. sudarytą buto, esančio ( - ) pirkimo-pardavimo sutartį (registro Nr.G-5393), pripažinti negaliojančia 1997 m. liepos 7 d. tarp O. K. ir O. J. sudarytą buto, esančio ( - ), įkeitimo sutartį (registro Nr.3501), pripažinti negaliojančiu Antstolių kontoros prie Kauno m. apylinkės teismo antstolio Leono Gudeikos 2000 m. balandžio 21 d. aktą Nr.940-31/12000, kuriuo butas, esantis esančio ( - ), parduotas iš varžytinių V. Ž. ir šiuos V. R. ieškinio reikalavimus patenkinti.

68Taikyti restituciją ir priteisti V. R. butą, esantį ( - ), o V. Ž. priteisti iš Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 26 265 Lt (dvidešimt šeši tūkstančiai du šimtai šešiasdešimt penki litai).

69Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria V. R. iš O. K. buvo priteisti 30 000 Lt (trisdešimt tūkstančių litų).

70Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

71Priteisti valstybei iš atsakovų O. K. ir V. Ž. po 25,50 Lt (dvidešimt penki litai, 50 ct) išlaidoms, susijusioms su procesinių dokumentų siuntimu apeliacinės instancijos teisme, atlyginti.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija... 3. Ieškovė V. R. 2001 m. birželio 29 d. kreipėsi į teismą dėl sandorių... 4. Ieškovė nurodė, kad dėl sunkios materialinės padėties nutarė parduoti... 5. Ieškovė teigė, kad sutartys, sudarytos su O. K. , neteisėtos, nes buto... 6. Kauno apygardos teismas 2005 m. spalio 12 d. sprendimu ieškinį patenkino iš... 7. Teismas nurodė, kad ieškovė 1998 m. kovo 5 d. pareiškė ieškinį (civ.... 8. Teismas nurodė, kad ieškovė pasirašė 1997 m. liepos 5 d. pirkimo -... 9. Teismas nurodė, kad ieškovei žinant, jog buto pirkėjas yra nemokus ir... 10. Teismas nurodė, kad notarė, tvirtinusi sandorius, neprivalėjo tikrinti ar... 11. Teismas konstatavo, kad atsakovas O. K. ieškovei pinigų už butą... 12. Teismas teigė, kad paskolos sutartis pagal 1964 m. CK nuostatas buvo realinis... 13. Teismas nurodė, kad sudarant ginčijamą turto įkeitimo sandorį atsakovas O.... 14. Teismas nurodė, kad atmetus ieškovės reikalavimus dėl pirkimo - pardavimo... 15. Apeliaciniu skundu ieškovė V. R. skundžia šį teismo sprendimą, prašo jį... 16. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas V. Ž. prašo Kauno apygardos... 17. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir skundžiamas Kauno apygardos... 18. Teisėjų kolegija, remdamasi byloje nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis ir... 19. Dėl bylą išnagrinėjusio teismo sudėties.... 20. Apeliantė nurodo, kad šią civilinę bylą pirmąja instancija... 21. Kaip žinoma, asmens teisė į nepriklausomą ir nešališką teismą yra... 22. Dėl 1997 m. liepos 5 d. pirkimo - pardavimo sutarties.... 23. Pagal ieškovės pirminiame ieškininiame pareiškime (t. 1, b. l. 3-4) bei jo... 24. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas atmetė ieškovės reikalavimus... 25. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į bylos medžiagą, sprendžia, kad... 26. Tuo tarpu iš viso atsakovo O. K. elgesio galima spręsti, kad ginčijamos... 27. Kaip žinoma, vienas iš svarbiausių civilinio proceso principų yra rungimosi... 28. Aplinkybes, kad ieškovė ginčo sandorį sudarė atsakovo apgaulės įtakoje,... 29. Teisėjų kolegija, įvertinusi paminėtų sandorių sudarymo aplinkybių... 30. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovės argumentu,... 31. Teisėjų kolegija sprendžia, kad teismas tokią išvadą padarė... 32. Dėl 1997 m. liepos 5 d. paskolos sutarties.... 33. Teismas, kaip minėta, pripažino šią sutartį fiktyvia ir negaliojančia... 34. ... 35. Dėl 1997 m. liepos 7 d. įkeitimo sutarties.... 36. Kaip minėta, atsakovas O. K., 1997 m. liepos 7 d. sutartimi (registro Nr.3501)... 37. Teismas, kaip minėta, nepatenkino ieškovės reikalavimo dėl ginčo buto... 38. Teisėjų kolegija, pripažinusi ginčo buto pirkimo–pardavimo sutartį,... 39. Dėl 2000 m. balandžio 21 d. varžytynių akto.... 40. Bylos medžiaga nustatyta, kad ginčo butas buvo parduotas iš varžytinių iki... 41. Teismas, atmetęs ieškovės reikalavimus dėl anksčiau minėtų sandorių... 42. Teisėjų kolegija mano, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai... 43. Taigi, kaip minėta, ieškovė savo reikalavimą šioje dalyje grindžia... 44. Kaip matyti iš civilinės bylos Nr.2-652/2001, ieškovė, 2000 m. vasario 23... 45. Nagrinėjant klausimą dėl antstolio veiksmų vykdant minėtas ginčo buto... 46. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga sprendžia, kad pagrįsti... 47. Teisėjų kolegija sprendžia, kad taip pat pagrįsti ieškovės argumentai,... 48. Kaip žinoma, sutinkamai su CPK 178 straipsniu, ne tik ieškovas turi įrodyti... 49. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos įrodymus, sprendžia, kad 1998 m.... 50. Dėl paminėtų aplinkybių teisėjų kolegija sprendžia, kad antstolis,... 52. Dėl turto įgijėjo iš varžytynių V. Ž. sąžiningumo. ... 53. Pagal Civilinio kodekso patvirtinimo, įsigaliojimo ir įgyvendinimo įstatymo... 54. Kaip žinoma, daikto įgijėjo sąžiningumo ar jo nesąžiningumo nustatymas... 55. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų... 56. Teisėjų kolegija sprendžia, kad paminėtų aplinkybių visuma leidžia V.... 57. ... 58. Dėl 2001 m. balandžio 4 d. įkeitimo sandorio - hipotekos lakšto.... 59. Kaip minėta ieškovė, remdamasi 1964 m. CK 47, 57 straipsniais bei CK 1. 80... 60. Dėl 30 000 Lt priteisimo.... 61. Pirmosios instancijos teismas, atsisakęs patenkinti ieškovės reikalavimą... 62. Esant minėtoms aplinkybėms, teisėjų kolegija sprendžia, kad ieškovės... 63. Teismo sprendimo dalis, kuriomis atnaujintas ieškinio senaties terminas,... 64. Teisėjų kolegija, remdamasi CPK 88 ir 93 straipsniais, priteisia iš... 65. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio... 66. Ieškovės V. R. apeliacinį skundą patenkinti iš dalies ir Kauno apygardos... 67. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria atmesti ieškovės V. R. ieškinio... 68. Taikyti restituciją ir priteisti V. R. butą, esantį ( - ), o V. Ž.... 69. Panaikinti teismo sprendimo dalį, kuria V. R. iš O. K. buvo priteisti 30 000... 70. Kitą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 71. Priteisti valstybei iš atsakovų O. K. ir V. Ž. po 25,50 Lt (dvidešimt penki...