Byla AS-66-502/2015
Dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Ramūno Gadliausko, teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo K. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo K. Z. skundą atsakovams Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos, dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas K. Z. 2014 m. spalio 7 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimą Nr. 12-01-1628; 2) pripažinus, kad praleistas terminas skundui paduoti, jį atnaujinti esant svarbioms priežastims; 3) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 straipsnio 1 dalies taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, t. y. 11 111,66 Lt; 4) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2012 m. rugpjūčio 31 d. neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 3 150,52 Lt, kuri susidarė dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo.

5II.

6Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi atmetė pareiškėjo K. Z. prašymą atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti, pareiškėjo skundą (išskyrus reikalavimą dėl Ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1628 panaikinimo, kurį atsisakyta priimti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 37 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu) atsisakė priimti vadovaudamasis ABTĮ 37 straipsnio 2 dalies 8 punktu.

7Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. rugsėjo 18 d. sprendimo Nr. 12-01-1628 panaikinimo atsisakytina priimti kaip nenagrinėtiną teismų administracinio proceso tvarka (ABTĮ 37 str. 2 d. 1 p.), kadangi minėtas sprendimas tėra įrodymas, jog tarp šalių (t. y. pareiškėjo ir Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos) yra kilęs ginčas dėl valstybinės pensijos nepriemokos išmokėjimo, tačiau tai nėra administracinis aktas, skųstinas administraciniam teismui.

8Vadovaujantis LVAT praktika, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar pareiškėjas nėra praleidęs termino kreiptis į administracinį teismą, būtina nustatyti termino kreiptis į administracinį teismą eigos pradžią. Pagal LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kreipimuisi į administracinį teismą su skundu dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo taikytinas trejų metų procesinis terminas, skaičiuotinas nuo tada, kai asmuo sužinojo ar / ir turėjo sužinoti apie pirmąją nepriemoką. Pareiškėjas skunde pats nurodo, kad sumažintą valstybinę pensiją gaudavo nuo 2010 m. vasario mėn., tačiau skundą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo Vilniaus apygardos administraciniam teismui pateikė tik 2014 m. spalio 7 d., t. y. praėjus daugiau kaip 4,5 metų nuo pirmojo valstybinės pensijos sumažinimo pagal Laikinojo įstatymo nuostatas. Remiantis LVAT praktika savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymuose įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Apriboti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą. Pagal LVAT praktiką, svarbiomis termino praleidimo priežastimis pripažįstamos aplinkybės, sudarančios kliūtis asmeniui laiku įgyvendinti savo valią atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai tokios aplinkybės yra objektyvaus pobūdžio, nepriklauso nuo asmens valios (pavyzdžiui, fizinio asmens sunki liga, kitų asmenų veikla, ribojanti asmens veiksmų laisvę, valią, ir pan.); sprendžiant termino atnaujinimo klausimą atsižvelgiama į svarbių aplinkybių atsiradimo momentą, jų egzistavimo trukmę, į tai, ar po to, kai minėtos aplinkybės išnyko, asmuo kreipėsi į teismą per protingą laiko tarpą, taip pat vertintina, ar asmuo buvo pakankamai atidus, sąžiningas, ar priešingai, savo teises įgyvendino nerūpestingai, aplaidžiai. Pažymėtina, kad kiekvienam konkrečiam atvejui taikytini ne vidutiniai, o individualūs sąžiningo, atidaus bei rūpestingo elgesio standartai (LVAT 2013 m. gruodžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2085/2013).

9Nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. Z., kuriam pirmą kartą sumažinta pareigūnų ir karių valstybinė pensija išmokėta dar 2010 m. vasario mėn. (tai nurodė pats pareiškėjas skunde teismui, o pagal pažymą pareiškėjui valstybinė pensija mažinta nuo 2010 m. sausio mėn.), į teismą dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo kreipėsi tik su 2014 m. spalio 6 d. skundu (skundas teismui išsiųstas 2014 m. spalio 7 d.), t. y. praėjus daugiau kaip 4,5 metų nuo pirmos sumažintos valstybinės pensijos gavimo dienos. Be to, pareiškėjas skunde pats cituoja LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, kurioje nurodyta, jog ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metus.

10Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad jis nepraleido procesinio 3 metų termino kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos dalies priteisimo, taip pat pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad minėtą terminą teismas galėtų atnaujinti. Taigi, atsižvelgiant į nurodytas faktines aplinkybes, vadovaujantis LVAT praktika, šio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 7 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, pripažinta, kad pareiškėjo įvardytos procesinio termino praleidimo aplinkybės nelaikytinos svarbiomis, todėl K. Z. prašymas dėl termino skundui paduoti atnaujinimo netenkintas.

11III.

12Pareiškėjas K. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria netenkintas jo prašymas atnaujinti praleistą terminą skundui paduoti ir skundo reikalavimą priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką atsisakyta priimti, ir priimti naują sprendimą.

13Atskirajame skunde pareiškėjas paaiškina, kad apie galimą savo teisių pažeidimą sužinojo Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui (toliau – ir Konstitucinis Teismas) priėmus 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, t. y. iki jo paskelbimo leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 nurodė, kad ginčuose dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies pagal analogiją taikytinos panašius teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, skirtos valstybinių socialinio draudimo pensijų nepriemokų klausimams spręsti, t. y. pareiškėjas dėl pažeistų teisių visų pirma privalėjo kreiptis į kompetentingą subjektą, kuriam buvo pavesta išmokėti valstybinę pensiją, o šiam subjektui reikalavimo nepatenkinus, galėjo skųsti nepalankų sprendimą teismui. Iš esmės pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metus. Be to, 2010 m. vasario mėn. gavęs sumažintą valstybinę pensiją, pareiškėjas tikrai nemanė, jog yra pažeidžiamos jo teisės, nes žinojo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. priimtas Laikinasis įstatymas, kurio 4 ir 5 straipsniais buvo sumažintos valstybinės pensijos. Konstituciniam Teismui 2012 m. vasario 6 d. priėmus nutarimą ir konstatavus, kad Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies ir Valstybinių pensijų įstatymo nuostatos prieštaravo Konstitucijos 23, 29, 52 straipsniams ir konstituciniam teisinės valstybės principui, pareiškėjas į teismą nesikreipė, nes pagrįstai tikėjosi, kad neteisėtai sumažinta valstybinės pensijos dalis jam bus išmokėta, nes išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti jos neišmokėjimą. Apie teisę reikalauti išmokėti neišmokėtą valstybinės pensijos dalį pareiškėjas sužinojo ir perskaitęs Konstitucinio Teismo 2013 m. birželio 11 d. pranešimą žiniasklaidai, jog priimtas Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymas ištirti Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo konstitucingumą.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV.

16Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.

17Šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos, kuri susidarė per 2010 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. laikotarpį valstybinę pensiją mokančiai institucijai taikant Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalies ir 5 straipsnio 1 dalies nuostatas, priteisimo.

18Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymas Nr. XI-537) 15 straipsnis numatė, jog šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau 2011 m. gruodžio 28 d. paskelbtu Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) buvo pakeistas Laikinojo įstatymo 15 straipsnis, kurio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad šis įstatymas, išskyrus 16 straipsnį, įsigalioja 2010 m. sausio 1 d. ir galioja šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 (t. y. valstybinėms pensijoms, paskirtoms ir mokamoms pagal Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymą) 2 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymo (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92) 1 straipsniu Lietuvos Respublikos Seimas dar kartą pakeitė Laikinojo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punktą, išdėstydamas jį taip: „šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktuose nurodytoms išmokoms <...> – iki 2013 m. gruodžio 31 d.“.

19Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo redakciją, Laikinojo įstatymo 4 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų perskaičiavimo tvarka bei Laikinojo įstatymo 5 straipsnyje nustatyta valstybinių pensijų mokėjimo tvarka asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, pareigūnų ir karių valstybinių pensijų gavėjams turėjo būti taikoma nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., tačiau vėlesniais įstatymo pakeitimais šių nuostatų galiojimas buvo du kartus pratęstas – nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. gruodžio 31 d. (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821; atkreiptinas dėmesys, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 5, 8 straipsnių ir 2 priedo pripažinimo netekusiais galios įstatymu Laikinojo įstatymo 5 straipsnis 2012 m. rugsėjo 1 d. neteko galios) ir nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. (2012 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XII-92). Taigi pareiškėjo teisės į valstybinę pensiją pažeidimas, skunde apibrėžtas bendru terminu nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d., iš esmės yra trijų savarankiškų, t. y. skirtingais juridiniais pagrindais atsiradusių, pažeidimų visuma, todėl procesinių prielaidų kreiptis į teismą buvimo aspektu kiekvienas laikotarpis turi būti analizuojamas atskirai.

20Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr., išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013), reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Nustatant šio termino eigos pradžią kiekvienu atveju būtina įvertinti pažeidimo, su kuriuo pareiškėjas sieja savo reikalavimą, pobūdį ir bylos individualias faktines aplinkybes. Kaip matyti, V. V. paskirtos valstybinės pensijos mažinimas buvo pradėtas nuo 2010 m. lapkričio mėnesio Ministerijai nepriėmus jokio individualaus administracinio akto, o kiekvieną mėnesį tiesiogiai taikant Laikinojo įstatymo (2009 m. gruodžio 9 d. įstatymo Nr. XI-537 redakcija) nuostatas ir perskaičiuojant mokėtinos pensijos dydį.

21Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. lapkričio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 yra išaiškinusi, kad tais atvejais, kai asmuo skundžia ne konkretų administracinį sprendimą, kuris turi būti jam įteiktas, o kompetentingos valstybės institucijos veiksmus, tokio asmens skundo padavimo administraciniam teismui terminas pradedamas skaičiuoti nuo šio asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie skundžiamą veiksmą dienos.

22Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo teises pažeidžiančius atsakovo veiksmus sužinojo (turėjo sužinoti) ne vėliau kaip 2010 m. vasario mėnesį, t. y. gavęs pirmą sumažintą valstybinę pensiją, išmokėtą už 2010 m. sausio mėnesį, o į teismą dėl 2010 m. sausio 1 d. – 2011 m. gruodžio 31 d. laikotarpiu susidariusios nepriemokos K. Z. kreipėsi 2014 m. spalio 7 d., t. y. praleidęs 3 metų terminą minėtam reikalavimui pareikšti. Kita vertus, vadovaujantis Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymu (2011 m. gruodžio 20 d. įstatymas Nr. XI-1821) pirmoji pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius apribota valstybinė pensija pareiškėjui buvo išmokėta 2012 m. vasario mėnesį, todėl akivaizdu, jog trejų metų procesiniai terminai dėl Laikinojo įstatymo 15 straipsnio pakeitimo įstatymų pagrindu 2012–2013 m. susidariusio Lietuvos valstybės įsiskolinimo priteisimo 2014 m. spalio 7 d. dar nebuvo pasibaigę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 29 d. nutartis administracinėje Nr. AS143-847/2014).

23Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu administracinis teismas skundo padavimo terminus gali atnaujinti, jeigu bus pripažinta, kad terminas praleistas dėl svarbios priežasties.

24Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant dėl termino atnaujinimo, teismo diskrecijai, atsižvelgiant į faktines konkrečios bylos aplinkybes, yra palikta spręsti, kokias priežastis pripažinti svarbiomis, kokias – nesvarbiomis (pvz., 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-36/2012).

25Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama, kad savo teisėmis kiekvienas asmuo turi naudotis protingai, nepiktnaudžiauti jomis, laikytis įstatymais įtvirtintos tvarkos, kuri užtikrina teisinių santykių stabilumą ir teisinio saugumo principo įgyvendinimą. Įstatyme nustatyti skundų padavimo terminai inter alia susiję su teisinio saugumo principo įgyvendinimu, jais siekiama užtikrinti, kad asmenys, manantys, jog jų teisės buvo pažeistos, turėtų ne tik teisę jas ginti, bet ir pareigą tai daryti per protingą ir pagrįstą laiko tarpą (2012 m. sausio 6 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS822-61/2012, 2011 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. TA858-62/2011).

26Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu aspektu taip pat yra pažymėjęs, kad ABTĮ prasme trejų metų terminas kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo expressis verbis nėra įtvirtintas viešai paskelbtame norminiame teisės akte, todėl asmenys, kurie 2010 m. vasario mėnesį gavo pirmą sumažintą valstybinę pensiją, pagal galiojančius įstatymus pateko į teisinio neapibrėžtumo situaciją ir objektyviai negalėjo numatyti savo galbūt pažeistų turtinių teisių į paskirtą valstybinę pensiją gynimo procesinio termino, kuris pagal analogiją buvo nustatytas vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS502-169/2014, 2014 m. vasario 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-215/2014, 2014 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-205/2014, 2014 m. gegužės 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-497/2014, 2014 m. rugpjūčio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS756-885/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-587/2014, 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS624-811/2014 ir kt.). Įvertinant tai, kad iki 2013 m. kovo mėnesio (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos nutarties administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 paskelbimo) ginčo teisinių santykių srityje vyravo teisinis neaiškumas ir neapibrėžtumas dėl kreipimosi į teismą procesinio termino prašant priteisti pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, teismų praktikoje terminų atnaujinimo klausimai sprendžiami atsižvelgiant į šią aplinkybę ir kiekvienu atveju į pareiškėjo nurodytas individualias priežastis, dėl kurių jis praleido skundo padavimo terminą, be kita ko, vadovaujantis teisingumo ir protingumo kriterijais (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-912/2014).

27Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per 2010 m. sausio mėnesio – 2011 m. gruodžio mėnesio laikotarpį susidariusią nepriemoką teismui padavė praėjus 2 metams nuo Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo (2012 m. rugsėjo 21 d.). Procesinis terminas kreiptis dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo aiškiai buvo nurodytas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, tačiau net skaičiuojant nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013, kurioje buvo toliau plėtojama teismų praktika šios kategorijos bylose, pareiškėjo skundas pirmosios instancijos teismui paduotas nepagrįstai ilgai delsiant.

28Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2014 m. gruodžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-1145/2014, kurioje akcentuota, jog administraciniame procese taikomi sąžiningumo, rūpestingumo ir atidumo imperatyvai neatsiejami nuo reikalavimo aktyviai siekti savo pažeistų teisių gynimo. Šio reikalavimo neatitinka suinteresuoto asmens pasyvumas ir procesinis neveikimas. Greta šių reikalavimų suinteresuotiems asmenims taikomas ir operatyvumo standartas, kuris įpareigoja įvertinti, ar pareiškimas atnaujinti praleistą terminą paduotas per protingą laiko tarpą nuo aplinkybių, kurios sukliudė asmeniui laiku ir tinkamai jį paduoti, išnykimo. Nepagrįstas delsimas laikytinas kliūtimi atnaujinti praleistą terminą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, žinodamas (turėdamas žinoti) apie jam taikomą procesinį terminą kreiptis į teismą dėl valstybinės pensijos nepriemokos priteisimo, privalėjo elgtis rūpestingai ir siekti skundą teismui paduoti kuo operatyviau, tuo tarpu skundo padavimas 2014 m. rugsėjo 10 d. nenurodant jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių, išplėstinės teisėjų kolegijos įsitikinimu, neatitinka aptartų reikalavimų, taip pat ir teisingumo bei protingumo kriterijų. Taigi šis elgesys, pasireiškęs neveikimu, išplėstinei teisėjų kolegijai leido daryti išvadą, kad konkrečiu atveju nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą.

29Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą administracinėse bylose AS502-1144/2014 ir AS602-1145/2014, bei įvertinusi tai, kad į teismą pareiškėjas K. Z. kreipėsi tik 2014 m. spalio 7 d. ir prašydamas atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą jokių individualių termino praleidimą pateisinančių aplinkybių nenurodė, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Tačiau Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutartis tiek, kiek ja nepagrįstai pripažinta, jog pareiškėjas pavėlavo kreiptis į teismą dėl 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. negautos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies išieškojimo ir jo skundą atsisakyta priimti, naikinama ir skundo priėmimo klausimas perduodamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 ir 4 punktais, teisėjų kolegija

Nutarė

31Pareiškėjo K. Z. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

32Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo skundo reikalavimą priteisti 2012 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. vadovaujantis Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 4 straipsnio 1 dalimi ir 5 straipsnio 1 dalimi neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, ir šia apimtimi pareiškėjo skundo priėmimo klausimą perduoti iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

33Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

34Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas K. Z. 2014 m. spalio 7 d. kreipėsi į... 5. II.... 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. spalio 15 d. nutartimi... 7. Teismas nurodė, kad remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 8. Vadovaujantis LVAT praktika, kiekvienu konkrečiu atveju vertinant, ar... 9. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas K. Z., kuriam pirmą... 10. Teismo vertinimu, pareiškėjas nepateikė argumentų, sudarančių pagrindą... 11. III.... 12. Pareiškėjas K. Z. atskiruoju skundu prašo panaikinti... 13. Atskirajame skunde pareiškėjas paaiškina, kad apie galimą savo teisių... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV.... 16. Atskirasis skundas tenkintinas iš dalies.... 17. Šiuo atveju pareiškėjas siekia inicijuoti teisinį ginčą dėl pareigūnų... 18. Nustatyta, kad Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir... 19. Iš aptarto teisinio reguliavimo matyti, kad pagal pirminę Laikinojo įstatymo... 20. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą... 21. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija... 22. Nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės rodo, jog pareiškėjas apie jo... 23. Pažymėtina, kad pagal ABTĮ 34 straipsnio 1 dalį, pareiškėjo prašymu... 24. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant... 25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat akcentuojama,... 26. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nagrinėjamai bylai aktualiu... 27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skundą dalyje dėl reikalavimo priteisti per... 28. Šiuo klausimu reikšminga Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo... 29. Apibendrindama išdėstytus motyvus, atsižvelgdama į Lietuvos vyriausiojo... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 31. Pareiškėjo K. Z. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.... 32. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d.... 33. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. spalio 15 d. nutarties... 34. Nutartis neskundžiama....