Byla I-2036-525/2007

Dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo

1Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjas L. Alechnavičius, sekretoriaujant D. Musneckaitei, rašytinio proceso tvarka nagrinėjant administracinę bylą pagal pareiškėjo R. P. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo, ir

Nustatė

2 pareiškėjas skundu ir skundo papildymu prašo priteisti iš atsakovo skirtumą, susidariusį tarp jam faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį nuo 2003 09 01 buvo privalu mokėti – 21537,55 Lt. Paaiškino, kad Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie VRM Panevėžio apskrities skyriuje dirba nuo 1999 03 01 ir nuo 2003 09 01 jo atlyginimas nekinta. Nors Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnų atlyginimo skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad valstybės tarnautojų atlyginimas didės sulig ekonominiais valstybės rodikliais (atlyginimo skaičiavimo pagrindas – minimali mėnesinė alga), realiai taip neįvyko, nes šiuo metu minimaliai mėnesinei algai siekiant 600 Lt, valstybės tarnautojams toliau taikomas 430 Lt dydis.Tai ne tik neatitinka teisėtų lūkesčių principo, bet ir turi būti vertinama kaip atlyginimų mažėjimas. LR Vyriausybės 2003 07 18 nutarimu Nr. 937 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams buvo nustatyta minimali mėnesinė alga – 430 Lt, o darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga – 450 Lt. Vėlesniuose Vyriausybės nutarimuose, tikslinant minimalios mėnesinės algos dydžius (2004 03 24 nutarimas Nr. 36, 2005 04 04 nutarimas Nr. 361, 2006 03 27 nutarimas Nr. 298) buvo atsižvelgta į TDO konvencijos Nr. 131 “Dėl minimalaus darbo užmokesčio nustatymo, ypač atsižvelgiant į besivystančias šalis” reikalavimus tikslinant minimalią mėnesinę algą tik darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, o valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų atžvilgiu niekas nesikeitė. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, pažeidžiamas konstitucinis visų asmenų lygybės principas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str., 29 str.), nes sudaroma galimybė diskriminuoti valstybė tarnautojus kitų atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, prašo bylos nagrinėjimą sustabdyti ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu spręsti, ar LR Vyriausybės 2004 03 24 nutarimo Nr. 316 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 2 punktas, 2005 04 04 nutarimo Nr. 361 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 2 punktas, 2006 03 27 nutarimo Nr. 298 “Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo” 1.2 punktas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., 29 str., 48 str. 1 d. Atsakovas prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Paaiškino, kad pareiškėjui ginčijamu laikotarpiu apskaičiuojant pareiginės algos dydį pareiginės algos koeficiento vienetas buvo taikomas vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais, tačiau atsižvelgiant į tai, kad Konstituciniame Teismo pirmininko potvarkiu priimtas pareiškėjo – Lietuvos Respublikos Seimo narių grupės prašymas ištirti, ar Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis, LR Vyriausybės 2003 07 18 nutarimo Nr. 937 1 ir 2 punktai, LR Vyriausybės 2004 03 24 nutarimo Nr. 316 1 ir 2 punktai, LR Vyriausybės 2005 04 04 nutarimo Nr. 361 1 ir 2 punktai ir LR Vyriausybės 2006 03 27 nutarimo Nr. 1.1, 1.2 ir 2 punktai neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui ir byla pradedama rengti Konstitucinio Teismo posėdžiui, prašo sustabdyti bylą pagal pareiškėjo skundą. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 24 str. 2 d. (redakcija iki 2006 07 19 įstatymo Nr. X-789) nustatyta, kad pareiginės algos dydis valstybės tarnautojams apskaičiuojamas taikant pareiginės algos koeficientą. Pareiginės algos koeficiento vienetas yra Vyriausybės patvirtintos minimalios mėnesinės algos (toliau - MMA) dydžio. Pareiginės algos dydis apskaičiuojamas atitinkamą pareiginės algos koeficientą dauginant iš MMA. Darbo kodekso 187 str. 1 d. nustato, kad Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius. Vadovaudamasi šia nuostata, LR Vyriausybė 2003 07 18 nutarimu Nr. 937 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" (Žin, 2003, Nr.73-3371), 2004 03 24 nutarimu Nr. 316 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" (Žin, 2004, Nr.46-1511), 2005 04 04 nutarimu Nr. 361 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" (Žin., 2005, Nr.45-1444) ir 2006 03 27 nutarimu Nr. 298 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" (Žin., 2006, Nr.35-1251) patvirtino skirtingus minimalius valandinius atlygius ir skirtingas MMA atskirų grupių darbuotojams, padidinusi MMA visiems darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgdama į nuosavybės formą, ir kitiems asmeninis, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, išskyrus valstybės politikus, teisėjus, valstybės pareigūnus, karius ir valstybės tarnautojus. Teismui kyla abejonių dėl Darbo kodekso 187 str. 1 d. ir minėtų LR Vyriausybės nutarimų nuostatų atitikimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 str. numato, kad įstatymui, teismui ir kitoms valstybės institucijoms ar pareigūnams visi asmenys lygūs. Teismas mano, kad Lietuvos Respublikos Darbo kodekso 187 str. 1 d. įtvirtinta norma, kurios pagrindu Vyriausybė minėtais nutarimais nustatė MMA, sukuria dvigubus standartus demokratinėje visuomenėje, leidžia skirtingai vertinti atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms priklausančius asmenis ir taikyti jiems skirtingus minimalius apmokėjimo dydžius. Aiškindamas Konstitucijos 29 straipsnio nuostatas, Konstitucinis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas, kurio turi būti laikomasi ir leidžiant įstatymus, ir juos taikant, ir vykdant teisingumą, įpareigoja vienodus faktus teisiškai vertinti vienodai ir draudžia iš esmės tokius pat faktus savavališkai vertinti skirtingai, kad konstitucinis visų asmenų lygybės principas reiškia žmogaus prigimtinę teisę būti traktuojamam vienodai su kitais, įtvirtina formalią visų asmenų lygybę, taip pat kad asmenys negali būti diskriminuojami arba kad jiems negali būti teikiama privilegijų. Taip pat Konstitucinis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog konstitucinis visų asmenų lygybės principas nepaneigia to, kad įstatyme gali būti nustatytas nevienodas (diferencijuotas) teisinis reguliavimas tam tikrų asmenų kategorijų, esančių skirtingose padėtyse, atžvilgiu; socialinio gyvenimo įvairovė gali lemti teisinio reguliavimo būdą ir turinį. Konstitucinis asmenų lygybės principas nepaneigia pačios galimybės skirtingai traktuoti žmones atsižvelgiant į jų statusą ar padėtį (Konstitucinio Teismo 2003 12 30 nutarimas). Tačiau konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas būtų pažeistas, jeigu tam tikra grupė asmenų, kuriems yra skiriama teisės norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, būtų kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisinamas (Konstitucinio Teismo 1996 11 20, 2003 12 30 nutarimai). Skirtingų minimalių valandinių atlygių ir skirtingų minimalių mėnesinių algų atskirų kategorijų darbuotojams nustatymas diskriminuoja vienus darbuotojus kitų atžvilgiu, todėl išeitų, kad ne visi asmenys lygūs prieš įstatymą. Tokiu būdu, kyla abejonė, ar Darbo kodekso 187 str. 1 d. neprieštarauja konstituciniam asmenų lygybės įstatymui principui.

3Valstybės tarnautojų pareiginės algos dydį tiesiogiai sąlygoja minimalios mėnesinės algos dydis, kuris yra ekonominis, kintamas rodiklis, nustatomas ir tvirtinamas atsižvelgiant į ekonominius veiksnius. Minimalios mėnesinės algos dydžio pasikeitimai lemia ir vidutinio darbo užmokesčio dydį, kuris, esant šiuo metu susidariusiai situacijai, kyla tik vienai darbuotojų grupei. Didinant minimalios mėnesinės algos dydį vienai darbuotojų grupei, pripažįstama, kad tai sąlygoja atitinkami ekonominiai veiksmai: kainų augimas, infliacija, ekonomikos augimas ir pan., tačiau tokiu būdu pažeidžiami kitų darbuotojų, kuriems toks dydis nesikeitė nuo 1998 m., teisėti lūkesčiai.

4Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 str. 1 d. įtvirtina teisė į teisingą apmokėjimą už darbą reiškia ne tik teisę į vienodą atlyginimą už vienodą darbą, bet ir kiekvieno darbuotojo teisę į individualų jo darbo įvertinimą, tačiau šis įvertinimas neturi būti pagrįstas skirtingais minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos apmokėjimo dydžiais. Todėl teismas laiko, kad minėtų Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis buvo didinamas minimalus valandinis atlygis ir minimali mėnesinė alga tik vienai grupei darbuotojų, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje 48 str. 1 d. įtvirtintam principui gauti teisingą apmokėjimą už darbą, konstituciniam teisinės valstybės principui - Konstitucijos viršenybės, vientisumo ir tiesioginio taikymo, teisėtų lūkesčių apsaugos, lygiateisiškumo, žmogaus teisių ir laisvių gerbimo ir apsaugos principams.

5Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybės, yra pagrindo manyti, kad nurodytos Darbo kodekso ir LR Vyriausybės nuostatos, kurios turėtų būti taikomos šioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, todėl teismas stabdo bylą ir kreipiasi į Konstitucinį teismą su prašymu tai ištirti (ABTĮ 4 str. 2 d., 98 str. 1 d. 4 p., 99 str. 3 p.).

6Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 4 str., 98 str. 1 d., 4 p. ir 2 d., 99 str. 3 p., 105-106,

Nutarė

7Kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalis ta apimtimi, kuria nustatyta, kad atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė Trišalės tarybos teikimu gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 07 18 nutarimo Nr. 937 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" 1 ir 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 03 24 nutarimo Nr. 316 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" 1 ir 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 04 04 nutarimo Nr. 361 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" 1 ir 2 punktai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 03 27 nutarimo Nr. 298 "Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo" 1.1, 1.2 ir 2 punktai ta apimtimi, kuria nustatytas skirtingas minimalus valandinis atlygis ir minimalioji mėnesinė alga darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose, organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, ir valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams, valstybės tarnautojams, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Administracinę bylą pagal R. P. skundą atsakovui Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybai prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme bus išnagrinėtas šis prašymas. Nutartis neskundžiama.