Byla 2S-2362-485/2011

1Kauno apygardos teismo teisėjas Algirdas Remeika, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. atskirąjį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-15781-894/2011 pagal ieškovės S. S. ieškinį atsakovui V. S. dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos, bendravimo tvarkos nustatymo, išlaikymo jam priteisimo (išvadą duodanti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius) ir

Nustatė

2Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartimi patenkino ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ir iki teismo sprendimo įsiteisėjimo byloje nustatė nepilnamečio sūnaus J. S. gyvenamąją vietą su ieškove, priteisė iš atsakovo J. S. laikiną išlaikymą po 200 Lt kiekvieną mėnesį nuo patikslinto ieškinio padavimo teismui dienos (2011 m. rugpjūčio 26 d.) iki teismo sprendimo byloje įsiteisėjimo. Kauno apygardos teismas 2011 m. spalio 21 d. nutartimi Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugpjūčio 31 d. nutartį paliko nepakeistą.

3Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi atmetė atsakovo prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones – iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti sūnaus A. S. ir sūnaus J. S. laikinąją gyvenamąją vietą su atsakovu.

4Teismas nurodė, jog atsakovas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones motyvuoja tuo, kad šiuo metu jaučiamas ieškovės ligos paūmėjimas. 2011 m. rugpjūčio 25 d. teismo nutartimi iš Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų buvo nutarta išreikalauti duomenis apie S. S. diagnozuotas ligas. 2011 m. rugsėjo 9 d. teisme gauti S. S. ligos istorijų išrašai, iš kurių matyti, jog S. S. pablogėjus jos psichinės sveikatos būklei stacionare psichiatrijos skyriuje buvo gydyta keturis kartus: 2004-12-09 –2004-12-13; 2006-08-14 –2006-09-15; 2010-09-18 –2010-11-05; 2011-06-21 – 2011-07-21. Ligos paūmėjimai pasikartodavo kas dvejus, ketverius metus, pusę metų. Iš teismui pateikto 2011 metų medicinos dokumentų išrašo A-1555185 matyti, kad 2011 m. liepos 21 d. ieškovę išrašant iš ligoninės, pacientės būklė nurodoma gera, pasveikimo prognozė – palanki, gyvenimo prognozė – palanki, darbingumo prognozė – palanki. Teismas vertino, kad šie byloje esantys oficialūs rašytiniai įrodymai paneigia atsakovo teiginius apie tariamą ieškovės ligos paūmėjimą bei, kad vaikams gyventi su mama būtų neįmanoma dėl S. S. ligos. Vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė 2011 m. rugsėjo 15 d. teismo posėdyje pateikė 2011 m. liepos 22 d. Vaiko teisių apsaugos skyriuje gautą ieškovės prašymą paskirti socialinį darbuotoją, kuris padėtų spręsti šeimos problemas. Prašyme nurodoma, jog ji nori gyventi kartu su savo vaikais, tačiau negali gyventi viename bute su V. S., kadangi jis nuolat naudoja prieš ieškovę psichologinį smurtą ir dėl to blogėja jos sveikatos būklė. Šis įrodymas patvirtina aplinkybę, jog ieškovė savo noru nebuvo palikusi vaikų gyventi su tėvu, tačiau, jausdama grėsmę savo sveikatai, išsikėlė gyventi atskirai nuo V. S.. Siekdama gyventi kartu su savo vaikais, ji nedelsdama kreipėsi pagalbos į įgaliotas įstaigas. Atsakovas savo prašymą motyvuoja aplinkybe, kad vaikai pripratę prie savo gyvenamosios vietos, lankomų mokyklų. Teismas pažymėjo, kad butas, kuriame gyvena atsakovas su vaikais, asmeninės nuosavybės teise priklauso ieškovei S. S.. Todėl, teismo nuomone, ieškovė turi galimybę pasirinkti gyvenamąją vietą, labiau atitinkančią vaikų poreikius ir interesus. Teismo posėdyje ieškovė paaiškino, kad vaikų gyvenamąją vietą nustačius su ja, A. S. mokyklos keisti nereikėtų. Ar būtina pakeisti J. S. mokyklą, nuspręstų jam pabaigus pirmąją klasę. Vadinasi, nustačius laikiną gyvenamąją vietą su mama, J. S. nereikėtų keisti mokyklos. Iš teismui apžiūrai pateiktuose trijuose fotoalbumuose esančių nuotraukų matyti, kad vaikai kartu su mama keliauja (Lietuvoje ir užsienyje), kartu leidžia laisvalaikį, kartu švenčia šventes. Šie įrodymai patvirtina, jog abiejų sūnų ir mamos santykiai yra artimi, paremti abipuse meile ir pagarba. Nors ieškovė šiuo metu negauna pakankamai pajamų iš savo darbinės veiklos, teismas, įvertinęs aplinkybę, jog ieškovei asmeninės nuosavybės teise priklauso trys butai, esantys Kauno mieste bei du žemės sklypai, sprendė, kad S. S. turtinė padėtis yra pakankama nepilnamečių vaikų poreikiams užtikrinti. Be to, ieškovės įgyta profesinė kvalifikacija bei darbo patirtis sudaro prielaidas manyti, jog ateityje jos pajamos padidės. Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius 2011 m. rugsėjo 14 d. pateikė išvadą Nr. 19-6-331 Dėl A. S. ir J. S. gyvenamosios vietos nustatymo, kurioje nurodė, kad atsižvelgiant į situaciją šeimoje ir į vaikų norą, vaikų gyvenamoji vieta nustatytina su tėvu, o iš motinos priteistinos lėšos vaikų išlaikymui. Prie išvados pridėtame paaiškinime nurodyta, jog J. S. norėtų gyventi kartu su abiem tėvais, bet jei reikėtų pasirinkti tik vieną iš jų, šiuo metu (kol mama gyvena pas močiutę) jis nori likti gyventi su tėvu, o su mama matytis, bendrauti, kadangi dabar jis lanko „Ąžuolo“ vidurinę mokyklą, kurioje jam patinka, joje turi daug draugų. Berniukas paaiškino, kad tėvams gyvenant kartu tėtis labai rėkdavo ant mamos. Kai mama gyveno kartu, ji gamindavo maistą. Teismo nuomone, vaiko apsisprendimas pasirenkant su kuriuo iš tėvų likti gyventi, iš esmės yra paremtas suvokimu, kad gyvenant su mama jis negalėtų lankyti mėgstamos mokyklos. A. S. paaiškinime nurodyta, jog A. S. abu tėvus myli vienodai, tik šiuo metu gyventi su tėvu jam yra geriau. Teismas vertino, jog vaikų apsisprendimui, su kuriuo iš tėvų jie norėtų gyventi, galėjo turėti įtakos aplinkybė, jog nuo 2011-06-21 (S. S. 2011-06-21–2011-07-21 gydėsi ligoninėje, o išrašyta iš ligoninės išsiskėlė gyventi atskirai) jie liko gyventi su tėvu V. S., o mamą lankė tik savaitgaliais. Teismo nuomone, dėl jauno amžiaus vaikai gali nesugebėti objektyviai įvertinti savo ilgalaikių interesų ir poreikių. Dėl nurodytų motyvų, teismas nesutiko su Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus pateikta išvada. Teismas sprendė, jog atsakovas neįrodė, kad S. S. liga gali kelti pavojų vaikams.

5Atsakovas atskiruoju skundu (b. l. 92-97) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – atsakovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkinti.

6Atsakovas nesutinka su teismo nutartimi ir nurodo, jog teismas neteisingai įvertino ieškovės sveikatos būklę bei jos įtaką vaikų priežiūrai, teismas nevertino atsakovo nurodytų aplinkybių, jog ieškovės ligos požymiai pasireiškia gana dažnai. Teismas netinkamai įvertino pateiktą 2011-07-22 prašymą skirti socialinį darbuotoją, kuris padėtų spręsti šeimos problemas, kadangi tai patvirtina, jog ieškovė nesugeba pasirūpinti vaikais. Teismas neteisingai įvertino aplinkybę, jog ieškovė gali pasirinkti gyvenamąją vietą. Ieškovė nurodė, jog bute, kuriame šiuo metu gyvena šeima, nebegyvens, be to, ieškovė pati nurodė, jog sūnui baigus pirmąją klasę, spręs dėl mokyklos keitimo, o tai gali pakenkti vaiko interesams. Teismas vadovavosi ieškovės pateiktomis nuotraukomis, kurios patvirtina ieškovės bendravimą su vaikais, tačiau atsakovas su šeima gyveno iki 2011-07-21, todėl laisvalaikį su vaikais leido ne tik ieškovė, bet ir atsakovas. Teismas nevertino rašytinių įrodymų, jog atsakovas rūpinasi vaikais, veda juos į mokyklą ir būrelius, atsakovas yra pajėgus išlaikyti savo vaikus. Teismas neteisingai įvertino Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011-09-14 išvadą, kadangi joje aiškiai nurodyta, jog vaikai nori gyventi su atsakovu.

7Ieškovė atsiliepimu į atskirąjį skundą (b. l. 103-105) prašo Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

8Ieškovė nurodo, jog atsakovas nepateikė įrodymų, jog ieškovė negali pasirūpinti savo vaikais. Ieškovė tvirtina, jog jos liga nekenkia vaikų interesams. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog gali vaikams suteikti geresnes gyvenimo sąlygas, kadangi iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, jog vyresnysis sūnus A. S. turi bendravimo problemų, jo prasti socialiniai įgūdžiai ir tai yra todėl, kad atsakovas vaikui kelia per didelius reikalavimus, nepagrįstai jį kritikuoja, taiko netinkamus auklėjimo metodus. Po santuokos nutraukimo 2004-05-07 sprendimu, atsakovas iš ieškovei priklausančio buto neišsikraustė, todėl ieškovė turėjo spręsti kaip pasielgti, kad būtų apsaugoti vaikų interesai. Ieškovė apsisprendė apsigyventi kitame jai priklausančiame bute, o atsakovui išsiuntė notaro patvirtintą pareiškimą, prašydama ne vėliau kaip per 3 mėnesius išsikelti iš ieškovei priklausančio buto. Atsakovas nepagrįstai nurodo, jog ieškovei reikėtų nuomotis kitą butą, todėl, kad atsakovui išsikėlus, ieškovė su vaikais galėtų gyventi jai priklausančiame bute. Atsakovas nesirūpino savi vaikais, nes nuo teismo sprendimo neteikė vaikams išlaikymo ir tik 2010-09-28 antstolis išieškojo išlaikymo įsiskolinimą 10 307,87 Lt, kuriuos 2010 m. lapkričio mėn. atsakovas pareikalavo grąžinti. Atsakovas yra teistas už tyčinio nusikaltimo padarymą, galimai priklauso ar priklauso nusikalstamam susivienijimui, todėl jo požiūris į berniukų auklėjimą yra nepriimtinas. Atsakovo argumentas, jog teismas jo prašymą nagrinėjant žodinio proceso tvarka, pademonstravo šališkumą, yra nepagrįstas, kadangi sujungus dvi bylas, teismui teko spręsti atsakovo pateiktą prašymą. Todėl teismas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą sprendė du kartus. Kauno apygardos teismas 2011-10-21 nutartimi atmetė atsakovo atskirąjį skundą, todėl ieškovė prašo vadovautis šia teismo nutartimi.

9Atskirasis skundas atmestinas.

10Kauno miesto apylinkės teismas 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartimi netenkino atsakovo prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių – sūnų A. S. ir J. S. laikinos gyvenamosios vietos su tėvu V. S. nustatymo iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos – taikymo. Šis procesinis sprendimas buvo priimtas teismo posėdyje žodinio proceso tvarka, įvertinus šalių nurodytas aplinkybes bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus 2011 m. rugsėjo 14 d. išvadą Nr. 19-6-331 dėl A. S. ir J. S. gyvenamosios vietos nustatymo.

11Vadovaujantis CPK 144 straipsnio pirmąja dalimi, teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali imtis laikinųjų apsaugos priemonių, jeigu jų nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. CPK 145 straipsnio 1 dalies 13 punkte sakoma, kad laikinosios apsaugos priemonės, kurių nesiėmus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti nebeįmanomas, gali būti taikomos ne tik tos, kurios numatytos CPK, tačiau ir tos, kurios numatytos kituose įstatymuose. Vienas iš tokių įstatymų yra CK 3.65 straipsnis, kuriame numatytas laikinųjų apsaugos priemonių institutas. Nors šis straipsnis yra CK skirsnyje, reglamentuojančiame santuokos nutraukimą dėl vieno sutuoktinio kaltės, tačiau ši norma laikytina bendrąja ir taikytina visais atvejais, kai būtina apginti ir nepilnamečių vaikų interesus sprendžiant su nepilnamečiais vaikais susijusius klausimus. CK 3.65 straipsnyje sakoma, kad teismas, atsižvelgdamas į sutuoktinių vaikų, taip pat į vieno sutuoktinio interesus, gali taikyti laikinąsias jų apsaugos priemones, kol bus priimtas teismo sprendimas. Viena iš tokių apsaugos priemonių, numatytų CK 3.65 straipsnio 2 dalyje, kurią ir prašė taikyti atsakovas, yra nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su vienu iš tėvų (CK 3.65 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Lietuvos Respublikos Seimas 1995 m. liepos 3 d. įstatymu Nr. I-983 ratifikavo 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvenciją. Ratifikuota konvencija yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis ir taikoma kartu su nacionaliniais įstatymais. Konvencijos 3 straipsnio 1 dalyje sakoma, kad imantis bet kokių vaiką liečiančių veiksmų, nesvarbu, ar tai darytų valstybinės ar privačios įstaigos, užsiimančios socialiniu aprūpinimu, teismai, administracijos ar įstatymų leidimo organai, svarbiausia - vaiko interesai. Taigi CK 3.65 str. 2 d. 2 p. numatytos laikinosios apsaugos priemonės taikytinos, kai būtina apginti nepilnamečio vaiko interesus.

12Tėvai turi paisyti vaikų interesų ir siekti užtikrinti jų teises į saugią aplinką, sudarančią galimybes jiems visapusiškai vystytis. Byloje pateikti duomenys patvirtina, jog tarp šalių yra kilę itin konfliktiški santykiai ne tik dėl vaikų gyvenamosios vietos, bet ir dėl kitų klausimų, susijusių su pačių šalių gyvenamosiomis vietomis, tarpusavio bendravimo, vaikų išlaikymu. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog ieškovė yra nepajėgi pasirūpinti vaikais dėl savo ligos, ji nesirūpina vaikais, paliko juos gyveni su atsakovu ir išsikraustė gyventi kitur. Teismas nelaiko šių argumentų prielaidomis keisti skundžiamą nutartį, kadangi, kaip jau išaiškino Kauno apygardos teismas 2011-10-21 nutartyje, atsakovo teiginius dėl ieškovės sveikatos būklės paneigia ieškovės pateikti medicinos įstaigų išrašai. Be to, ieškovė pati nurodo, jog jos sveikatos būklė galimai blogėja dėl paties atsakovo neleistinų veiksmų jos atžvilgiu. Atmestini ir atsakovo argumentai, kad ieškovė yra nerūpestinga motina. Ieškovė kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą apeliacinės instancijos teismui pateikė įrodymus, patvirtinančius, kad ieškovė rūpinasi vaikais, veda juos į sporto užsiėmimus, būrelius ir t.t. Tai teismui leidžia daryti išvadą, jog ieškovė tinkamai rūpinasi vaikais. Jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų priešingą išvadą, atsakovas teismui nepateikė. Taip pat atkreiptinas dėmesys į ieškovės nurodytas aplinkybes, jog pats atsakovas piktybiškai neteikė išlaikymo vaikams, o išsiieškoti išlaikymo įsiskolinimą ieškovė galėjo tik pasitelkusi antstolio pagalbą. Pasitvirtinus tokioms aplinkybėms, darytina išvada, jog pats atsakovas netinkamai vykdė savo, kaip tėvo, pareigas vaikų atžvilgiu. Byloje pirmosios instancijos teismas nustatė, jog butas, kuriame gyveno šeima, esantis Baltų pr. 177-18, Kaune, asmenine nuosavybės teise priklauso ieškovei. Kaip nurodo ieškovė, atsakovas po santuokos nutraukimo iš šio buto neišsikraustė, todėl ieškovė 2011-09-15 išsiuntė atsakovui notaro patvirtintą raginimą iš buto išsikraustyti. Tokios aplinkybės tik patvirtinta išvadą, jog atsakovui išsikrausčius iš ieškovei priklausančio buto, ieškovė neturėtų priežasčių keisti gyvenamąją vietą, o tai reiškia, jog ir vaikai galėtų gyventi šiame bute bei lankyti tas pačias mokyklas, t.y. ieškovė nebūtų priversta keisti vaikų mokymosi vietų. Taigi, byloje esantys duomenys ir atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo spręsti, kad vaikų gyvenamosios vietos nustatymas su ieškove prieštarauja jų interesams. Be to, atsakovas nepagrindė savo atskirajame skunde nurodytų aplinkybių, jog jis turi didesnes galimybes ir geresnes sąlygas išlaikyti vaikus. Kaip matyti iš Vaiko teisių apsaugos skyriaus Išvados, buvo nustatyta, jog ieškovė gauna 800 Lt atlyginimą, atsakovas – 1 000 Lt. Tai rodo, jog šalių pajamos yra apylygės, be to, ieškovė turi nemažai nekilnojamojo turto. Tai paneigia atsakovo argumentus dėl didesnių jo galimybių išlaikyti vaikus. Atsakovas atskirajame skunde nurodo, jog teismas neteisingai vertino ieškovės prašymą skirti socialinį darbuotoją šeimos konfliktams spręsti bei Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą, patvirtinančią, jog vaikai nori gyventi su atsakovu. Kaip matyti iš bylos duomenų, tarp šalių yra susiklostę itin konfliktiniai santykiai. Kauno apygardos teismas 2011-10-21 nutartyje jau yra nustatęs, jog sūnų išreikštas nenoras gyventi su motina galėjo būti įtakotas psichologinio poveikio, nes, kaip nurodyta Išvadoje, ieškovė tarnybai pagarsino mobiliajame telefone esantį įrašą su sūnaus išreikštu noru gyventi būtent su ja. Atsižvelgdamas į tai, teismas kritiškai vertina atsakovo argumentus dėl Išvados įtakos neteisingam teismo sprendimui. Kaip matyti iš Išvados turinio, A. S. išreiškė norą gyventi su tėvu, tuo tarpu J. S. norėtų gyventi su abiem tėvais. Teismas atsižvelgia į tai, jog Išvados surašymo metu (2011-09-14) A. S. buvo 14 metų, J. S. – 7 metai. Tokio amžiaus vaikai nors ir gali išreikšti savo nuomonę, tačiau vaikų apsisprendimui didelę įtaką daro pačių tėvų elgesys, jų tarpusavio santykiai. Kaip nurodyta bylos duomenyse, atsakovas naudoja psichologinį smurtą ieškovės atžvilgiu, ieškovė susidūrė su psichinės sveikatos problemomis, vaikai šeimoje girdėjo tėvų kivirčus, ieškovė problemoms spręsti kreipėsi į atsakingas institucijas, t.y. visais jai prieinamais būdais siekia apginti savo ir vaikų interesus. Tokie duomenys nepagrindžia, jog atsakovas yra pavyzdingas tėvas, besistengiantis šeimos problemas išspręsti taikiai, be to, su pačiu atsakovu buvo pravesti atitinkamų tarnybų darbuotojų pokalbiai apie elgesį šeimoje. Tokie bylos duomenys nepagrindžia, jog atsakovas iki teismo sprendimo priėmimo galėtų užtikrinti vaikams saugias, ramias sąlygas gyventi ir mokytis. Tuo pačiu teismas pažymi, jog spręsdamas ginčą dėl vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, teismas įvertina aplinką, kurioje vaikas šiuo metu gyvena, jos tinkamumą vaiko vystymuisi ir nustato, ar yra būtinas vaiko interesams šios aplinkos keitimas. Šias faktines aplinkybes teismas ištiria bylą nagrinėdamas iš esmės. Tuo tarpu laikinosios apsaugos priemonės taikomos, kai egzistuoja tam tikros aplinkybės, įrodančios, kad, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, gali nukentėti turtinės ar asmeninės neturtinės vaikų teisės. Teismas, įvertinęs visus bylos duomenis, daro išvadą, kad byloje nenustatyta, jog gyvenimas su ieškove vaikams keltų grėsmę, sudarytų netinkamas sąlygas jiems augti ir vystytis.

13Vadovaujantis išdėstytais motyvais, apeliacine tvarka peržiūrėta Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartis nekeistina.

14Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Civilinio proceso kodekso 336 straipsniu, 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

15atskirąjį skundą atmesti.

16Kauno miesto apylinkės teismo 2011 m. rugsėjo 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Proceso dalyviai