Byla A-850-858/2015
Dėl neturtinės žalos atlyginimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Dainiaus Raižio, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–9), prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), (toliau – ir atsakovas) 10 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

5Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 27 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. Laisvės atėmimo vietų ligoninėje buvo gydomas perpildytose palatose. Anot pareiškėjo, gyvenamosiose patalpose (kamerų tipo palatose) vienam asmeniui teko 2–2,5 kv. m ploto, o tai neatitiko teisės aktais nustatyto minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui (nuteistajam/suimtajam) tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje, reikalavimo. Skundo reikalavimą pareiškėjas grindžia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsnio, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir Lietuvos higienos norma HN:76/2010) 6 punkto, Europos Sąjungos Konstitucijos 61 ir 64 straipsnių, Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso 7 straipsnio nuostatomis, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudencija. Nurodė, jog dėl atsakovo veiksmų patyrė moralinę žalą, buvo pažeisti teisės aktuose nustatyti reikalavimai bei pareiškėjo orumas, todėl jis patyrė neturtinę žalą. Vadovavosi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 ir 6.271 straipsniais, taip pat Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsniu, pažymėjo, jog tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT), tiek EŽTT jurisprudencijoje konstatuota, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis patiria neturtinę žalą, kaip ji apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje, bei teigė, jog dėl kalinimo ir gydymo teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis ir orumą žeminančiomis sąlygomis patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią didžiuliu psichologiniu sukrėtimu, dvasiniais išgyvenimais, nepatogumais, pažeminimu, negalėjimu normaliai miegoti, dirglumu. Pažymėjo, jog pagal CK 6.37 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio palūkanos nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

6Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepimu (b. l. 30–33) su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

7Paaiškino, kad pareiškėjas su pertraukomis buvo gydomas LAVL nuo 2011 m. birželio mėn. iki 2013 m. lapkričio mėn. Statistikos, kiek konkrečioje palatoje atskiromis dienomis gydoma nuteistųjų ir (arba) suimtųjų, LAVL pagal galiojančius teisės aktus nėra įpareigota vesti, todėl neturi duomenų, koks ligonių skaičius kartu su pareiškėju gydymosi laikotarpiais buvo palatose. Atkreipė dėmesį, kad Lietuvos higienos normoje HN 76:2010 nenustatomos ploto normos asmenims, laikomiems laisvės atėmimo vietose, pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių (toliau – ir Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės) nuostatas, iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus gyvenamųjų patalpų plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m, o Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ nustatyta, kad iki laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009-2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus plota tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pabrėžė, kad LAVL negali daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų asmenų skaičiui, nes ligoninėje turi būti suteikiamos stacionarinės asmens sveikatos priežiūros paslaugos visiems to reikalaujantiems nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems. Dėl šios priežasties minėtuose teisės aktuose nustatytos ploto normos vienam asmeniui galėjo būti viršytos (atsižvelgiant į atvykstančiųjų ir išvykstančiųjų asmenų skaičių). Taip pat pabrėžė, kad ligoninė privalo užtikrinti izoliacijos reikalavimus nuteistiesiems ir (ar) suimtiesiems, nustatytus Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) bei Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatyme, privalo laikytis pacientų izoliavimo reikalavimų, sergant užkrečiamosiomis ligomis. Teigė, jog neatitikimai dėl minimalaus ploto vienam asmeniui LAVL yra netęstinai bei nepriklausantys nuo LAVL. Taip pat pažymi, kad LAVL Vidaus ligų ir Chirurgijos skyriuose, kuriuose dažniausiai buvo gydomas pareiškėjas, yra sudaryta galimybė nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro, laisvu nuo medicininių procedūrų laiku, būti gryname ore šio skyriaus lokaliniame sektoriuje.

8Taip pat nurodė, kad LAVL palatos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas atliekamas pagal poreikį; patalpų deratizavimo ir dezinsekcijos darbams atlikti yra sudaryta sutartis su UAB „Kenkėjų kontrolės tarnyba“, tokio pobūdžio darbai atliekami kartą per mėnesį, prireikus ir dažniau; LAVL kamerų tipo patalpų sanitarinių mazgų sienelės yra 1,5 m, todėl atitinka higienos normų reikalavimus. Akcentavo, kad Vilniaus visuomenės sveikatos centras 2011 m. birželio 7 d. išdavė LAVL Leidimą-Higienos pasą, patvirtinantį, kad LAVL patalpos atitinka visas teisės aktuose įtvirtintas normas.

9Remdamasis LVAT praktika atsakovas teigė, jog nenustačius neteisėtų LAVL veiksmų, nėra būtinos CK 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Akcentavo, kad, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad LAVL darbuotojai, deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme, neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai lėmė pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Teigė, jog pareiškėjo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą nėra pagrįstas jokiais įrodomąją galią turinčiais įrodymais, apibūdindamas tariamai patirtą žalą pareiškėjas apsiribojo bendrojo pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindęs priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių, kurių pagrindu grindžia neturtinės žalos atsiradimą. Taip pat niekuo nėra pagrįstas žalos dydis. Atkreipė dėmesį ir į tai, kad pareiškėjas, reikalaudamas neturtinės žalos atlyginimo, į teismą kreipėsi praėjus beveik 3 metams nuo tariamai atsiradusios ir (ar) patirtos žalos (nuo pirmos hospitalizacijos datos).

10II.

11Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d.sprendimu (b. l. 82–86) pareiškėjo G. R. skundą tenkino iš dalies – priteisė jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 1 000 Lt (289,62 Eur) neturtinės žalos atlyginimo. Kitoje dalyje skundą atmetė kaip nepagrįstą.

12Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad LAVL jam nebuvo užtikrintos tinkamos gyvenimo ir gydymosi sąlygos, t. y. neužtikrintas minimalaus kameros tipo palatoje vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimas.

13Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsniu ir LVAT praktika taikant CK 6.250 straipsnį, pažymėjo, jog pareiškėjui neturtinę žalą kildinant iš to, jog LAVL jam nebuvo užtikrinta minimali gyvenamojo ploto norma, aktualus yra Konvencijos 3 straipsnis, nustatantis, kad niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas bei vadovavosi EŽTT jurisprudencija šiuo klausimu. Taip pat teismas atsižvelgė į Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymu Nr. V-124 nustatytą vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto normą – nemažiau nei 3,6 kv. m, be kita ko taikytiną ir LAVL gydomiems asmenims. Nurodė, jog nors byloje nėra įrodymų, kiek konkrečiai asmenų kartu su pareiškėju ginčui aktualiais laikotarpiais buvo gydoma kamerų tipo palatose, tačiau LAVL iš esmės neneigė, jog tam tikrais atvejais minimalaus vienam asmeniui tenkančio ploto reikalavimo nebuvo laikomasi, todėl vadovaudamasis bylos medžiaga ir pareiškėjo paaiškinimais nustatė, jog visas 30 parų, ginčo laikotarpiu pareiškėjo praleistų LAVL, vienam asmeniui tenkantis plotas palatoje neatitiko Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakyme Nr. V-124 nustatytų reikalavimų. Teismas pažymėjo, jog LAVL argumentai dėl negalėjimo daryti įtakos atvykstančiųjų gydytis suimtųjų ir (ar) nuteistųjų asmenų skaičiui, šiuo atveju nereikšmingi, kadangi pagal CK 6.271 straipsnį LAVL administracijos kaltės nebuvimas nešalina valstybės atsakomybės ir neatleidžia nuo pareigos atlyginti neturtinę žalą. Taip pat teismas atkreipė dėmesį, jog byloje nėra duomenų, kad būtent dėl tokių kalinimo sąlygų būtų sutrikusi pareiškėjo sveikata. Tačiau, atsižvelgęs į tai, kad kalinant asmenis, turinčius sveikatos sutrikimų, pagal Lietuvos Respublikos suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalį turi būti suteiktos geresnės sąlygos nei kitiems kaliniams, teismas darė išvadą, kad toks kalinimas sukėlė tam tikras neigiamas pasekmes pareiškėjo sveikatai.

14Pareiškėjo argumentus apie patirtus nepatogumus bei dėl antisanitarinių sąlygų teismas laikė neįrodytais. Pažymėjo, jog LAVL pagal turimus finansinius resursus, gavusi skirtas lėšas iš valstybės biudžeto atlieka patalpų remontą, pagal LAVL paaiškinimus kamerų tipo palatose esančios 1,5 m sanitarinių mazgų sienelės atitinka nustatytus reikalavimus, patalpų būklė atitinka minimalias higienos sąlygas, ką patvirtina ir Vilniaus visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 29 d. išduotas Leidimas-Higienos pasas Nr. (12-6)12.12-690.

15Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas vadovavosi CK 6.250 straipsnio 2 dalimi, vertino tai, kad byloje nėra įrodymų, jog laikymo sąlygos LAVL pakenkė pareiškėjo sveikatai, pareiškėjo laikymo (gydymo) LAVL trukmę (pareiškėjas LAVL buvo gydomas 5 kartus su pertraukomis, ilgiausias gydymo laikotarpis – 15 parų), sudarytas galimybes tarpuose tarp medicininių procedūrų nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore, į tai, kad nėra duomenų, jog LAVL būtų sąmoningai siekusi pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, taip pat į LVAT praktiką šios kategorijos bylose, į teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus, pažeidimų mastą, taip pat Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas ir darė išvadą, kad yra pagrindas pareiškėjui priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos LAVL, 1 000 Lt patirtai neturtinei žalai atlyginti.

16Pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, vadovaudamasis CK 1.136, 6.245 ir 6.271 straipsnių nuostatomis, pažymėjęs, kad šiuo atveju yra nagrinėjamas neturtinės, o ne turtinės žalos padarymo faktas, taip pat, kad nei CK, nei kiti teisės aktai nenumato palūkanų instituto taikymo, sprendžiant neturtinės žalos, patirtos dėl valstybės institucijos (jos pareigūnų) neteisėtų veiksmų, atlyginimo klausimą, atmetė kaip nepagrįstą.

17III.

18Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti ir priimti naują sprendimą – priteisti pareiškėjui iš atsakovo visą jo prašomą neturtinės žalos atlyginimą (10 000 Lt).

19Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos valstybė pareiškėjo atžvilgiu pažeidė Konvencijos 3 straipsnį, be kita ko, nuolat jį pažeidinėja. Mano, jog yra neteisinga, kad pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose prieš kitas Europos valstybes. Taip pat, neteisinga tai, kad Lietuvos teismai pareiškėjui priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami žema minimalia mėnesine alga. Mano, jog toks argumentavimas yra diskriminacinis, o tokia diskriminacija – nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu.

20Atsakovas, atstovaujamas Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į pareiškėjo apeliacinį skundą (b. l. 99–100) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo ir atsakovo argumentus, pateiktus įrodymus bei priimtą sprendimą išsamiai pagrindė galiojančiomis teisės normomis, teismų praktika, todėl jis yra objektyvus, pagrįstas bei teisingas. Atkreipia dėmesį, jog apeliaciniame skunde pareiškėjas nenurodė jokių naujų argumentų ar motyvų, tik vadovavosi prielaida, kad teismas neturtinę žalą įvertino per maža pinigų suma.

22Teisėjų kolegija

konstatuoja:

23IV.

24Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo G. R. reikalavimo priteisti 10 000 Lt (4 076,97 Eur) neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio palūkanas nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, pagrįstumas.

25Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjui priteisė 1 000 Lt (289,62 Eur) iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, neturtinės žalos atlyginimo dėl netinkamų gydymo sąlygų, kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

26Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu nesutinka, pažymėdamas, kad teismas netinkamai vertino ginčui aktualų teisinį reguliavimą, priteisė nepagrįstai mažą neturtinės žalos atlyginimo sumą. Pareiškėjo nuomone, jo patirta neturtinė žala turi būti vertinama būtent jo prašoma priteisti suma.

27Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį reguliavimą, tokiems pareiškėjo argumentams iš dalies pritaria. Teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 136 straipsnio 1 dalį administracinis teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina tiek apskųstosios, tiek neapskųstosios sprendimo dalių teisėtumą ir pagrįstumą, taip pat sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą tų asmenų atžvilgiu, kurie skundo nepadavė. Teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą (ABTĮ 136 str. 2 d.). Šiuo atveju atsižvelgusi į nustatytą teisinį reguliavimą ir teismui suteikiamas galias teisėjų kolegija vertina administracinės bylos aplinkybes ir nesivadovauja vien tik proceso šalių pateiktais argumentais dėl bylos esmės.

28Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą.

29Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

30Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis specifinį teisinį statusą, jis atlieka laisvės atėmimo bausmę, todėl jo asmeninių laisvių suvaržymas tam tikra apimtimi yra neišvengiamas. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikoje yra pripažįstama, kad įkalinimo įstaigose, atsižvelgiant į šių įstaigų pobūdį, gali būti pateisinami platesni apribojimai nei laisvėje esančių asmenų atžvilgiu (žr. 2005 m. spalio 6 d. sprendimą Hirst prieš Jungtinę Karalystę (Nr. 2), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Be to, pripažįstama, kad tam tikros kalinimo sąlygos ir su tuo susiję apribojimai yra būdingi atliekant laisvės atėmimo bausmę (žr. EŽTT 1967 m. liepos 11 d. sprendimą byloje K.H.C. prieš Jungtinę Karalystę), o laisvės atėmimo bausmė visada daro įtaką asmens įprastam gyvenimui ir neišvengiamai nustato tam tikrus apribojimus ir kontrolę (žr. EŽTT 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kad pagal Laisvės atėmimo vietų ligoninės nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1R-231 (2010 m. spalio 29 d. redakcija) (toliau – ir Nuostatai), 1 punktą Laisvės atėmimo vietų ligoninės paskirtis – pirminio ir antrinio lygio ambulatorinių ir antrinio lygio stacionarinių sveikatos priežiūros paslaugų teikimas asmenims, kuriems paskirta kardomoji priemonė – suėmimas, ir arešto bei laisvės atėmimo bausmes atliekantiems nuteistiesiems, užtikrinant kardomosios priemonės – suėmimo, arešto ir laisvės atėmimo bausmių vykdymą, ir pagal savo režimą jos yra priskirtinos laisvės atėmimo vietoms, sprendžia, kad nurodyti išaiškinimai mutatis mutandis yra taikytini ir šiuo atveju. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija pabrėžia, kad asmens kaip įkalintojo statusas yra svarbi aplinkybė, daranti svarią įtaką vertinant apribojimo proporcingumą ir galimai jo nurodytus neteisėtus veiksmus.

31Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendė, jog 30 parų pareiškėjui tekęs palatos plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neatitiko 3,6 kv. m. vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto reikalavimo ir šiuo pagrindu konstatavo atsakovo neteisėtų veiksmų buvimą (b. l. 82-86).

32Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas šiuo aspektu padarė ne visiškai pagrįstas išvadas. Visų pirma pažymėtina, kad minimalaus gyvenamosios patalpos (šiuo atveju palatos) ar kameros ploto dydžio užtikrinimas – esminė sveikos gyvenamosios aplinkos prielaida. Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. vasario 15 d. iki 2012 m. liepos 1 d.) (toliau – ir Taisyklės), reguliuoja Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse (toliau – ir BVK) nustatytos terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmių vykdymo ir atlikimo tvarkos, sąlygų ir principų įgyvendinimą, taip pat Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų asmenų, nuteistų terminuoto laisvės atėmimo bausme, ir asmenų, nuteistų laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausme, teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką. Taisyklių 111.4 punktas numato, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane, patvirtintame Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. rugsėjo 30 d. nutarimu Nr. 1248, numatytų priemonių įgyvendinimo vienam asmeniui tenkantis minimalus Laisvės atėmimo vietų ligoninės palatose gyvenamųjų patalpų plotas negali būti mažesnis kaip 5,1 kv. m. Taigi šiuo atveju pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nurodė, jog ginčui aktualus minimalus gyvenamųjų patalpų plotas, numatytas teisės aktuose, yra 3,6 kv. m. Pirmosios instancijos teismas vertindamas asmeniui tekusį plotą nepagrįstai neatsižvelgė į teisinį reguliavimą, numatytą būtent Laisvės atėmimo vietų ligoninėje esantiems subjektams. Atsižvelgus į tai, kad nekyla ginčo dėl faktinių aplinkybių, jas pagrindžia ir administracinėje byloje pateikti duomenys darytina išvada, kad pareiškėjui 30 parų nebuvo užtikrintas Taisyklėse numatytas minimalus gyvenamasis plotas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje, t. y. 5,1 kv. m. (b. l. 11).

33Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog pareiškėjas iš esmės nekelia ginčo dėl kitų teismo vertinimų ir nenustatytų neteisėtų veiksmų, todėl teisėjų kolegija šioms pirmosios instancijos teismo išvadoms pritaria ir papildomai jų nekartoja (b. l. 94-95) (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją).

34Atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas gydomas įvardintomis sąlygomis Laisvės atėmimo vietų ligoninėje patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamus suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas (gydymas) pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

35Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad Lietuvos valstybė jo atžvilgiu pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį, be kita ko, nuolat jį pažeidinėja.

36Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas negali būti kankinamas, patirti nežmonišką ar žeminantį jo orumą elgesį arba būti taip baudžiamas. EŽTT savo jurisprudencijoje ne kartą yra išaiškinęs, kad Konvencija įpareigoja valstybę užtikrinti, jog asmens kalinimo sąlygos nepažeistų jo žmogiškojo orumo, kad šios priemonės vykdymo būdas ir metodas nesukeltų jam tokių kančių ir sunkumų, kurių intensyvumas viršytų neišvengiamai kalinimui būdingą kentėjimo laipsnį, ir kad, atsižvelgiant į praktinius su įkalinimu susijusius poreikius, būtų adekvačiai užtikrinama jo sveikata ir gerovė. Valstybė turi garantuoti, kad kalinami asmenys būtų laikomi sąlygomis, kurios užtikrina, kad jų orumas būtų gerbiamas, o bausmių vykdymo būdai ir metodai nesukeltų šiems asmenims didesnių ir intensyvesnių išgyvenimų už tuos, kurie yra neišvengiami asmeniui būnant kalinamu (žr. EŽTT 2000 m. spalio 26 d. sprendimą Kudła prieš Lenkiją, 2001 m. liepos 24 d. sprendimą Valašinas prieš Lietuvą). Pagal EŽTT suformuotą praktiką tam, kad netinkamas elgesys patektų į Konvencijos 3 straipsnio reguliavimo sritį, jis turi pasiekti minimalų žiaurumo lygį. Šio minimalaus žiaurumo lygio vertinimas yra reliatyvus; jis priklauso nuo visų bylos aplinkybių, tokių kaip elgesio trukmė, jo fizinis ir psichinis poveikis ir tam tikrais atvejais nukentėjusiojo lytis, amžius bei jo sveikatos būklė. Be to, spręsdamas, ar elgesys pagal Konvencijos 3 straipsnį yra žeminantis orumą, teismas atsižvelgia į tai, ar jo tikslas yra pažeminti asmenį ir ar tai neigiamai paveikė asmenį su Konvencijos 3 straipsniu nesuderinamu būdu (žr. EŽTT 2001 m. balandžio 21 d. sprendimą Peers prieš Graikiją). Tačiau netgi tokio tikslo nebuvimas nepadaro neįmanoma, kad bus pripažintas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimas. Pastebėtina, jog EŽTT savo praktikoje yra ne kartą nurodęs, jog kameros erdvės trūkumas yra labai reikšmingas faktorius sprendžiant, ar taikomos sulaikymo sąlygos buvo „žeminančios“ Konvencijos 3 straipsnio požiūriu, o ypač mažas kalinimo metu asmeniui tenkantis plotas ir gana ilgas kalinimo laikas gali būti savaime pakankamas pagrindas pripažinti Konvencijos 3 straipsnio pažeidimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą byloje K. prieš Lietuvą, 2008 m. vasario 14 d. sprendimą Dorokhov prieš Rusiją, 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją). Kita vertus, remiantis EŽTT praktika, vien tik mažesnio ploto suteikimas ne visada savaime suponuoja išvadą, jog buvo pažeistas Konvencijos 3 straipsnis. Pavyzdžiui, minėtoje Valašinas prieš Lietuvą byloje EŽTT, įvertinęs bendrąsias kalinimo pagal įprastinį režimą sąlygas, konstatavo, kad santykinai mažą plotą, tekusį vienam asmeniui, kompensavo absoliučiais skaičiais vertinti nemaži miegamųjų išmatavimai, kuriuose netrūko nei šviesos, nei oro bei suteikta judėjimo laisvė.

37Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, jog administracinėje byloje nustatytų aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas jo nurodytu laikotarpiu buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje žmogaus orumą žeminančiomis, t. y. pažeidžiančiomis Konvencijos 3 straipsnį, sąlygomis. Nurodytas pažeidimas nebuvo tęstinis, iš esmės vyko trumpais laikotarpiais (pareiškėjas buvo gydomas Laisvės atėmimo vietų ligoninėje penkis kartus su pertraukomis, ilgiausias gydymo laikas buvo 15 parų), pareiškėjas buvo gydomas gan trumpą laiko tarpą (30 dienų) (b. l. 11) (mažiausiai pareiškėjui teko 1,79 kv. m., daugiausiai 3,78 kv. m. gyvenamojo ploto) (b. l. 11), iš esmės nebuvo nustatyta kitų pažeidimų, be to, byloje nėra pateikta duomenų, kad nagrinėjamu atveju būtent gydymas pažeidžiant nustatytą minimalaus ploto reikalavimą pareiškėjui sukėlė sveikatos sutrikimus ar nėra duomenų, kad tokiu būdu atsakovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, išskyrė jį iš kitų subjektų. Be to, pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija atsakovo atstovo, pirmosios instancijos teismo įvardintos aplinkybės, kad jam buvo sudarytos galimybės tarp medicininių procedūrų nuo 6 val. ryto iki 22 val. vakaro būti gryname ore (b. l. 30-33, 82-86, 94-95).

38Konstatavęs visas pirmiau įvardintas sąlygas, būtinas deliktinei atsakomybei kilti pagal CK, pagrįstai pirmosios instancijos teismas sprendė pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos atlyginimo klausimą. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo patirtą neturtinę žalą vertino 1 000 Lt (289,62 Eur) ir pareiškėjas apeliaciniame skunde su tokiu žalos vertinimu nesutinka (b. l. 94-95). Taigi esminis ginčas tarp proceso šalių apeliacinės instancijos teisme kyla būtent dėl pareiškėjui priteistos neturtinės žalos dydžio ir šiuo klausimu pasisakytina plačiau.

39Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su jam priteista neturinės žalos atlyginimo suma nurodo, kad yra neteisinga, jog jam neturtinės žalos atlyginimas priteisiamas taikant žemesnius koeficientus nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, neteisinga, kad Lietuvos teismai pareiškėjui priteisia mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT, motyvuodami Lietuvoje nustatyta nedidele minimalia mėnesine alga. Pareiškėjo nuomone, toks teismo argumentavimas yra diskriminacinis ir tai yra nesuderinama su Konvencijos 14 straipsniu (b. l. 94-95).

40Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal Konvencijos 14 straipsnį naudojimasis Konvencijoje pripažintomis teisėmis ir laisvėmis yra užtikrinamas nepriklausomai nuo asmens lyties, rasės, odos spalvos, kalbos, religijos, politinių ar kitokių pažiūrų, tautinės ar socialinės kilmės, priklausymo tautinei mažumai, nuosavybės, gimimo ar kitais pagrindais ir nurodytų pagrindų sąrašas nėra baigtinis. EŽTT, aiškindamas Konvencijos 14 straipsnį, yra nurodęs, kad jis saugo asmenis, kurie yra analogiškose situacijose, nuo diskriminuojamai skirtingo jų traktavimo (žr. EŽTT 1986 m. liepos 8 d. sprendimą Lithgow ir kiti prieš Jungtinę Karalystę). Konvencijos 14 straipsnis reguliuoja situacijas, kai su asmenimis panašiose situacijose yra elgiamasi skirtingai be pateisinamos priežasties. Ši teisė negali egzistuoti savarankiškai, nes ji galioja tik teisėms ir laisvėms, kurios saugomos Konvencija ir jos protokolais. Kad būtų konstatuotas Konvencijos 14 straipsnio pažeidimas, būtina, jog bylos faktinės aplinkybės patektų į Konvencija ir protokolais reguliuojamą santykių sferą (žr. EŽTT 2011 m. gruodžio 13 d. sprendimą Laduna prieš Slovakiją). EŽTT šiame kontekste taip pat yra nurodęs, jog Konvencijos 14 straipsnyje numatyto nediskriminavimo principo pažeidimu laikoma situacija, kai asmenys traktuojami skirtingai analogiškose situacijose, nepateikiant objektyvaus tokio traktavimo pagrindimo, taip pat pažeidimu laikoma situacija, kai be objektyvaus pagrindimo skirtingose situacijose esantys asmenys nėra traktuojami skirtingai (žr. EŽTT 2000 m. balandžio 6 d. sprendimą Thlimmenos prieš Graikiją).

41Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą, pareiškėjui tenka pareiga įrodyti skirtingo reguliavimo asmenims taikymą, o valstybė turi įrodyti, jog toks reguliavimas buvo pateisinamas (žr. EŽTT sprendimą byloje D. H. ir kiti prieš Čekijos Respubliką, 2005 m. gruodžio 13 d. sprendimą Timishev prieš Rusiją).

42Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad jam buvo priteista žymiai mažesnė žalos suma nei bylose dėl netinkamų kalinimo sąlygų kitose Europos valstybėse, priteista suma yra mažesnė nei ją priteisia EŽTT, kad teismas nepagrįstai atsižvelgė į Lietuvoje nustatytą minimalią mėnesinę algą (b. l. 94-95). Teisėjų kolegijos vertinimu, siekiant įvertinti pareiškėjo įvardintus argumentus būtina sistemiškai atsižvelgti į Konvencijos tikslą, EŽTT kompetenciją, nacionaliniams teismams suteikiamas galias, neturtinės žalos esmę bei konkrečios priteistinos žalos dydžio nustatymo kriterijus.

43Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos priėmimu buvo siekta garantuoti susitariančių valstybių kiekvienam jų jurisdikcijoje esančiam žmogui teises bei laisves, apibrėžtas šios Konvencijos pirmame skyriuje (Konvencijos 1 str.). EŽTT yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę taip pat pastebėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi EŽTT nėra kita teismo instancija, kuriai būtų pavesta persvarstyti nacionalinių teismų priimtus sprendimus (žr. EŽTT 1994 m. lapkričio 24 d. sprendimą Kemmache prieš Prancūziją), nes pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).

44Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d. nutarime dėl priimtinumo Giedrikas prieš Lietuvą yra nurodęs, jog „aukos” statusas pagal Konvencijos 34 straipsnį priklauso nuo to, ar vidaus institucijos pripažino tariamą Konvencijos pažeidimą tiesiogiai arba iš esmės, ir, jei būtina, užtikrino tinkamą su tuo susijusios žalos atlyginimą. Tik jei šios sąlygos įvykdytos, pareiškimas nebus nagrinėjamas dėl subsidiaraus Konvencijos apsauginio mechanizmo pobūdžio (žr. EŽTT 2004 m. birželio 3 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tokiu atveju pareiškėjo aukos statusas priklauso nuo to, ar priteistas žalos atlyginimas buvo adekvatus ir pakankamas, atsižvelgiant į pagal Konvencijos 41 straipsnį priteisiamą teisingą atlyginimą (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov?v prieš Slovakiją). EŽTT šioje byloje pastebėjo, kad suma, kurią pareiškėjui priteisė Lietuvos teismai, yra mažesnė, lyginant su sumomis, kurias už panašius delsimus priteisia EŽTT. Kita vertus, akcentavo pagrįstos teisingo atlyginimo sumos priteisimo vidaus sistemoje svarbą tam, kad svarstoma priemonė būtų laikoma „veiksminga“ pagal Konvenciją. Ar priteista suma laikytina pagrįsta vis dėlto yra vertinama atsižvelgiant į visas bylos aplinkybes, inter alia ir priteistą atlyginimo vertę, atsižvelgiant į gyvenimo lygį susijusioje valstybėje ir į tai, kad pagal nacionalinę sistemą kompensacija paprastai priteisiama ir išmokama greičiau, nei tuomet, kai dėl to spręstų EŽTT pagal Konvencijos 41 straipsnį (žr. EŽTT 2004 m. spalio 19 d. sprendimą Dubjakov? prieš Slovakiją).

45Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo doktriną pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams.

46Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą, kuri CK 6.250 straipsnio 1 dalyje yra apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

47Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) taip pat yra nurodęs, kad neturtinė žala yra dvasinė skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai; padarytos moralinės žalos, kaip asmens patirtos dvasinės skriaudos, neretai apskritai niekas (inter alia jokia materiali kompensacija) negali atstoti, nes asmens psichologinės, emocinės ir kitokios būsenos, buvusios iki tol, kol jis patyrė dvasinę skriaudą, neįmanoma sugrąžinti – tokią būseną kai kada (geriausiu atveju) galima tik iš naujo sukurti, panaudojant inter alia materialią (pirmiausia piniginę) kompensaciją už tą moralinę žalą (tai nereiškia, kad kai kada išties nėra neįmanoma vien moralinė satisfakcija už patirtą moralinę žalą) (žr. Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimą).

48Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, kuris yra konstatavęs, jog neturtinės žalos atlyginimas yra glaudžiai susijęs su idėjos, jog pareiškėjas turėtų likti indiferentiškas toms pasekmėms, kurias sukėlė neteisėti valstybės pareigūnų veiksmai, po to, kai ši žala buvo teisingai atlyginta, įgyvendinimu. Kitaip tariant, pareiškėjo, kuris patiria neturtinę žalą, statusas ex post turėtų kiek įmanoma labiau prilygti jo susikurtai gerovei ex ante (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. lapkričio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-146-1897/2008). Pažymėtina, jog visiško (adekvataus) žalos atlyginimo principo taikymui neturtinės žalos nustatymo (įvertinimo) atvejais būdingi svarbūs ypatumai: neturtinė žala yra skriauda, kurią tik sąlygiškai galima įvertinti ir kompensuoti materialiai. Neturtiniai praradimai susiję su netektimis, kurios negali būti nedelsiant apskaičiuojamos konkrečia materialine ekonomine forma.

49Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

50Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos atlyginimo teisinius pagrindus, būdo, dydžio nustatymą lemia šios žalos prigimtis ir objektas, į kokias vertybes buvo kėsintasi ir kokiu būdu jos buvo pažeistos, pareiškėjo gydymo netinkamomis sąlygomis laikotarpis, ar vienam asmeniui turinti tekti minimali ploto norma buvo pažeista žymiai, pažeidimo tąsa, ar tai iš esmės pakenkė pareiškėjo sveikatai ir t. t. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į bendruosius teisės principus.

51Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pastebima, kad, sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio, atsižvelgiama ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes, kaip bendrą šalies ekonominę situaciją bei pragyvenimo lygį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-107/2013, 2013 m. vasario 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-492-176/2013). Kita vertus, pažymėtina, jog pastarasis atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus – atsižvelgimas į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtinamą minimalios mėnesinės algos dydį – CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų teisingumo bei protingumo kriterijų taikymo požiūriu yra įmanomas, tačiau jis negali būti laikomas vieninteliu ir pakankamu kriterijumi neturtinės žalos dydžio nustatymui (jo apskaičiavimui). Joks teisės aktas tiesiogiai arba netiesiogiai nesieja minimalios mėnesinės algos dydžio su neturtinės žalos atlyginimo instituto taikymu. Antra vertus, tik tokio neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijaus taikymas nepaaiškinamai susiaurintų galimybę individualizuoti atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymą, t. y. iš esmės paneigtų galimybę (ir pareigą) teismui atsižvelgti į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje nurodytų (tarp jų ir išvardintų tiesiogiai) atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijų visumą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-143-137/2013). Be to, pastebėtina, jog iš EŽTT praktikos taip pat matyti, kad netgi šis teismas netiesiogiai atsižvelgia į argumentus, susijusius su valstybės finansine padėtimi (žr. EŽTT 2008 m. vasario 7 d. sprendimo Kostadinov prieš Bulgariją, 100 punktą, sprendimo Svetoslav Dimitrov prieš Bulgariją, 84 punktą).

52Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia – teisingumo principo. Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

53Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis gydymo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.

54Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas, panaudodamas minėtą atsižvelgimo į minimalios mėnesinės algos dydį kriterijų, nustatė ne galutinę pareiškėjui atlygintinos neturtinės žalos sumą. Šiuo atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad priteisiant neturtinės žalos dydį buvo vertinta visų aplinkybių visuma, kurių vertinimo pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija (b. l. 82-86). Be kita ko, vertinant priteistiną sumą svarbu tai, kad Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo šiuo atveju nebuvo nustatyta ir priteisiant žalą už nacionalinio reguliavimo nesilaikymą buvo vertinami, be kita ko, CK įtvirtinti atlygintinos žalos priteisimo kriterijai.

55Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų prieš Lietuvą, matyti, kad nuo vertinamų konkrečių aplinkybių priklauso priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis. Pavyzdžiui, EŽTT vienoje byloje prieš Lietuvą vertino situaciją, kai kalinimo netinkamomis sąlygomis trukmė buvo 1 metai 7 dienos, byloje buvo nustatyta, kad individualiai pareiškėjui tenkantis kameros plotas buvo mažiau nei 3 kv m., kartais – 1,16 kv. m. arba 1,3 kv. m., 23 val. pareiškėjas praleisdavo kameroje, jam buvo įrengtas atviras tualetas. EŽTT už nurodytus pažeidimus pareiškėjui priteisė 5 000 Eur (žr. EŽTT 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimą Savenkovas prieš Lietuvą). Kitoje byloje EŽTT vertino situaciją, kai neteisėtų veiksmų trukmė buvo 3 metai 4 mėnesiai 23 dienos, kalinimo plotas, tekęs pareiškėjui, buvo 0,9 ir 1,9 kv. m., pareiškėjui nebuvo suteiktas tualetinis popierius, pareiškėjui maudymasis buvo ribojamas iki vieno karto per savaitę, nebuvo suteikta galimybė skalbtis rūbus ir patalynę. EŽTT, įvertinęs šias ir kitas aplinkybes, pareiškėjui priteisė 3 000 Eur žalos atlyginimą (žr. EŽTT 2005 m. balandžio 7 d. sprendimą Karalevičius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 53254/99). Tuo tarpu EŽTT 2009 m. liepos 2 d. sprendime Kochetkov prieš Estiją vertino situaciją, kai pažeidimas dėl netinkamų kalinimo sąlygų truko 23 dienas, gana trumpą kalinimo laiką, vienam asmeniui teko 1,5 kv. m. kameros ploto, buvo konstatuotas netinkamas kameros vėdinimas, prastos higienos sąlygos, varganos sąlygos, visą parą pareiškėjas turėjo praleisti kameroje. EŽTT minėtoje byloje, įvertinęs neteisėtų įvardintų veiksmų visumą, pareiškėjui priteisė 1 000 Eur žalos atlyginimo.

56Atsižvelgus į nurodytas vertintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas nepagrindė, kad jo patirta žala turi būti įvertinta būtent 4 076,97 Eur, atsižvelgus į jo buvimo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje trukmę, suteiktą judėjimo laisvę, neteisėtų veiksmų pobūdį.

57Grįžtant prie pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu, pažymėtina, kad EŽTT yra vertinęs situaciją, kai Maroko pilietis buvo nuteistas už kelias nusikalstamas veikas ir dėl to turėjo būti išsiųstas iš šalies. Maroko pilietis tvirtino, kad priimtas sprendimas jį deportuoti prilygsta diskriminavimui dėl pilietybės, nes už nusikalstamas veikas nuteistiems Belgijos piliečiams išsiuntimas negresia. EŽTT nusprendė, kad jo padėtis nėra panaši į Belgijos piliečių padėtį, nes pagal Konvenciją valstybei neleidžiama išsiųsti savo piliečių. Taigi jo išsiuntimas neprilygo diskriminavimui. Nors EŽTT sutiko, kad įvardinto asmens padėtis panaši į ne Belgijos piliečių, atvykusių iš kitų ES valstybių narių (kurie negalėtų būti išsiųsti dėl judėjimo laisvę reglamentuojančios ES teisės), padėtį, tačiau nustatė, kad toks požiūrio skirtumas buvo pateisinamas (žr. EŽTT 1991 m. vasario 18 d. sprendimą Moustaquim prieš Belgiją). Atsižvelgus į pateiktus išaiškinimus, susijusius su vertinimo nuožiūros laisve, nacionalinių teismų kompetencija, šiuo atveju spręstina, kad pareiškėjo padėtis nėra panaši į kitų asmenų, kuriems kitų valstybių nacionaliniai teismai priteisia neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiant į jų nacionalinėje teisėje įtvirtintus kriterijus. Kaip jau buvo minėta, priteistinos žalos dydį remiantis įvardinta subsidiarumo doktrina pirmiausia sprendžia nacionalinis teismas remdamasis šioje valstybėje įtvirtintu teisiniu reguliavimu, įvertinęs konkrečiu atveju patirtą žalą. Tokio atskaitos taško taip pat nepagrįsta sieti su EŽTT priteisiamomis sumomis, kadangi kiekvienu kartu vertinant, ar priteista suma buvo kompensuota patirta žala, yra analizuojama konkreti situacija. Taigi pareiškėjo pateikiami argumentai dėl diskriminacijos atsižvelgus į lyginimo objektą, subjektų skirtingą padėtį nepagrindžia diskriminacijos buvimo. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad EŽTT bylose prieš Lietuvą nėra nurodęs, jog Lietuvos nacionaliniai teismai priteisdami neturtinės žalos atlyginimą būtų diskriminavę savo piliečius lyginant su kitų šalių piliečiais, kuriems neturtinės žalos atlyginimo sumos yra priteisiamos kitų valstybių teismų, EŽTT. Akcentuotina, kad šiuo atveju pareiškėjas negrindė savo teisių pažeidimo, kad Lietuvos teismai diskriminuodami tautiniu ar kitu pagrindu priteisia skirtingas žalos atlyginimo sumas asmenims dėl netinkamų kalinimo sąlygų kas leistų vertinti galimą Konvencijos 14 straipsnio pažeidimą. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, jog šioje dalyje pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais argumentais dėl EŽTT priteistinų sumų, jo galimo diskriminavimo ir įtikinamai nepagrindė Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo buvimo (b. l. 94-95). Taigi dėl įvardintų aplinkybių visumos šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti Konvencijos 14 straipsnio pažeidimo.

58Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisto konkretaus neturtinės žalos dydžio ir jo galimo koregavimo teisėjų kolegija pabrėžia, kad pareiškėjui atlygintinos žalos dydis buvo priteistas atsižvelgus į įvardintą pareiškėjui neužtikrintą gydymo Laisvės atėmimo vietų ligoninėje neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų sąlygomis trukmę (30 parų, susidedančių iš atskirų periodų), į pareiškėjo patirtus nepatogumus, kurių intensyvumas viršijo neišvengiamai kalinimui būdingus nepatogumus ir kurie žemina žmogiškąjį orumą, sukelia dvasines kančias, pareiškėjo teiginius dėl jo patirtos neturtinės žalos, kad administracinėje byloje nėra duomenų, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, į kitus pirmiau minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į šios konkrečios situacijos aplinkybes. Manytina, kad šiuo atveju pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nėra tokia didelė, kad ją būtų galima vertinti pareiškėjo nurodyta suma ir teismo priteista neturtinės žalos atlyginimas laikytinas adekvačiu, protingu. Teisėjų kolegija taip pat atsižvelgia į tai, kad pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nekonstatavo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo, be to, teismas, nustatydamas pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą, nepažeidė Konvencijos 14 straipsnio nuostatų. Tokio vertinimo nekeičia ir aplinkybė, kad teismas taikė netinkamą teisinį reguliavimą dėl vienam asmeniui tenkančio minimalaus ploto Laisvės atėmimo vietų ligoninėje. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjui pirmosios instancijos teismo priteistas neturtinės žalos atlyginimo dydis atitinka teisingumo, protingumo principus ir pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, leidžiančių priešingai vertinti nurodytą situaciją.

59Dėl procesinių palūkanų priteisimo

60Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas prašė priteisti jam 5 proc. dydžio palūkanų nuo administracinės bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (b. l. 1-9).

61Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo, netenkino šio reikalavimo dėl procesinių palūkanų priteisimo, nurodydamas, kad priteisus neturtinę žalą, atsiradusią dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, civilinio pobūdžio delspinigiai, palūkanos, negali būti skaičiuojamos ir priteisiamos (b. l. 82-86).

62Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

63Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad delikto padarymas, t. y. žalos padarymo faktas, esant kitoms deliktinės civilinės atsakomybės sąlygoms, yra pagrindas atsirasti deliktinei civilinei atsakomybei, kaip turtinei prievolei, nes civilinės teisės ir pareigos atsiranda dėl žalos padarymo (CK 1.136 str. 2 d. 5 p., 6.245 str. 1, 4 d.). Atitinkamai, darytina išvada, kad deliktinė civilinė atsakomybė, taip pat pareiga atlyginti neturtinę žalą atsiranda nuo žalos padarymo momento, bet ne nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

64Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose, t. y. bylose dėl žalos, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.), 5 proc. dydžio metinės palūkanos yra priteisiamos (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010, 2011 m. gruodžio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-492-3550/2011). Procesinės palūkanos skaičiuojamos tik esant pareiškėjo, reikalaujančio atlyginti žalą, prašymui jas skaičiuoti ir tai daroma nuo bylos iškėlimo iki visiško prievolės įvykdymo (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-756-73/2009, 2010 m. gruodžio 2 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-756-2195/2010).

65Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti penkių procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. Procesinių palūkanų skaičiavimo termino pradžia nustatyta CK 6.37 straipsnio 2 dalyje, kuri numato, kad prievolės skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

66Tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį pinigais nustato teismas ir kad atsakovas iki teismo galutinio sprendimo įsiteisėjimo nežino konkrečios savo piniginės prievolės apimties, nėra pagrindas priteisti procesines palūkanas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos ir pažeisti CK 6.37 straipsnio 2 dalį (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. birželio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298/2007).

67Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas priteisti jam neturtinę žalą, į teismą kreipėsi 2014 m. vasario 5 d. (b. l. 14), administracinė byla teisme buvo iškelta 2014 m. vasario 12 d. nutartimi (b. l. 15). Atitinkamai, vadovaujantis CK 6.37 straipsnio 2 dalimi ir 6.210 straipsnio 1 dalimi, pareiškėjui priteistinos 5 proc. dydžio metinės palūkanos už prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo 2014 vasario 12 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taigi šioje dalyje skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

68Nurodytos procesinės palūkanos priteistinos už piniginę prievolę atlyginti neturtinę žalą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme, nes priešingu atveju jos neatliktų kompensuojamosios funkcijos ir nebūtų pasiekta jų paskirtis skatinti skolininką kuo greičiau įvykdyti prievolę: skolininkas būtų nesuinteresuotas geranoriškai atlyginti bent dalies padarytos neturtinės žalos.

69Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies ir pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, papildomai priteisiant pareiškėjui 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. vasario 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

70Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

71pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

72Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą pakeisti ir šio sprendimo rezoliucinės dalies 2–3 punktus išdėstyti taip:

73„Priteisti G. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės, 289,62 Eur (du šimtus aštuoniasdešimt devynis eurus, 62 Eur ct) neturtinės žalos atlyginimo ir 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo administracinės bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. 2014 m. vasario 12 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo“.

74Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

75Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas G. R. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus... 5. Pareiškėjas skunde nurodė, kad laikotarpiu nuo 2011 m. birželio 27 d. iki... 6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama LAVL, atsiliepimu (b. l. 30–33) su... 7. Paaiškino, kad pareiškėjas su pertraukomis buvo gydomas LAVL nuo 2011 m.... 8. Taip pat nurodė, kad LAVL palatos yra remontuojamos eilės tvarka, remontas... 9. Remdamasis LVAT praktika atsakovas teigė, jog nenustačius neteisėtų LAVL... 10. II.... 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. rugsėjo 22 d.sprendimu (b.... 12. Nustatė, kad nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos... 13. Vadovavosi CK 6.271 straipsnio 1 dalimi, 6.250 straipsniu ir LVAT praktika... 14. Pareiškėjo argumentus apie patirtus nepatogumus bei dėl antisanitarinių... 15. Spręsdamas neturtinės žalos dydžio klausimą, teismas vadovavosi CK 6.250... 16. Pareiškėjo reikalavimą dėl palūkanų priteisimo, vadovaudamasis CK 1.136,... 17. III.... 18. Pareiškėjas G. R. apeliaciniu skundu (b. l. 94–95) prašo Vilniaus... 19. Apeliaciniame skunde nurodo, kad Lietuvos valstybė pareiškėjo atžvilgiu... 20. Atsakovas, atstovaujamas Laisvės atėmimo vietų ligoninės, atsiliepimu į... 21. Mano, kad pirmosios instancijos teismas objektyviai išanalizavo pareiškėjo... 22. Teisėjų kolegija... 23. IV.... 24. Nagrinėjamos administracinės bylos dalykas – pareiškėjo G. R. reikalavimo... 25. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą,... 26. Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu su priimtu teismo sprendimu... 27. Teisėjų kolegija, įvertinusi bylos medžiagą, aktualų teisinį... 28. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos civilinio... 29. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad... 30. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pareiškėjas yra asmuo, turintis... 31. Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, kad pirmosios... 32. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad teismas šiuo aspektu padarė ne visiškai... 33. Pažymėtina, kad iš pareiškėjo pateikto apeliacinio skundo matyti, jog... 34. Atsižvelgusi į šioje teismo nutartyje konstatuotus neteisėtus atsakovo... 35. Pažymėtina, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad... 36. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad Konvencijos 3 straipsnis nustato, jog niekas... 37. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, sprendžia, jog... 38. Konstatavęs visas pirmiau įvardintas sąlygas, būtinas deliktinei... 39. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su jam priteista neturinės... 40. Vertinant nurodytus pareiškėjo argumentus visų pirma pažymėtina, kad pagal... 41. Atkreiptinas dėmesys, jog pagal EŽTT praktiką įrodinėjant Konvencijos 14... 42. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjas įvardintą pažeidimą sieja su tuo, kad... 43. Kiek tai susiję su Konvencijos esme ir tikslu, pažymėtina, kad Konvencijos... 44. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad EŽTT 2010 m. gruodžio 14 d.... 45. Taigi iš nurodytų išaiškinimų matyti, kad pagal įvardintą subsidiarumo... 46. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė... 47. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 48. Iš esmės analogiška nuostata suformuluota ir Lietuvos vyriausiojo... 49. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad priteisdamas konkrečią neturtinę... 50. Pabrėžtina, jog neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų... 51. Pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip... 52. Tokiu atveju taip pat būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į... 53. Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad... 54. Kaip matyti, nagrinėjamoje situacijoje pirmosios instancijos teismas,... 55. Nurodytus argumentus pagrindžia ir tai, kad iš EŽTT bylų, nagrinėtų... 56. Atsižvelgus į nurodytas vertintas situacijas pažymėtina, kad pareiškėjas... 57. Grįžtant prie pareiškėjo argumentų, susijusių su jo diskriminavimu,... 58. Pasisakydama dėl nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisto konkretaus... 59. Dėl procesinių palūkanų priteisimo... 60. Teisėjų kolegija taip pat pabrėžia, kad skunde pirmosios instancijos... 61. Pirmosios instancijos teismas, iš dalies tenkinęs pareiškėjo skundo... 62. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į ginčui aktualų teisinį reguliavimą, su... 63. Šiuo aspektu visų pirma pažymėtina, kad delikto padarymas, t. y. žalos... 64. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio... 65. Nagrinėjamu atveju yra aktuali CK 6.210 straipsnio 1 dalis, nustatanti, kad... 66. Tai, kad pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinės žalos dydį pinigais... 67. Iš administracinės bylos duomenų matyti, kad pareiškėjas, prašydamas... 68. Nurodytos procesinės palūkanos priteistinos už piniginę prievolę atlyginti... 69. Remiantis tuo, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjo apeliacinis... 70. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo... 71. pareiškėjo G. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.... 72. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 22 d. sprendimą... 73. „Priteisti G. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo... 74. Likusią pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 75. Nutartis neskundžiama....