Byla 1A-83-483/2017
Dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

1Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Viktoro Kažio, teisėjų Daivos Pranytės - Zalieckienės, Violetos Ražinskaitės, sekretoriaujant Daliai Lukoševičienei, dalyvaujant prokurorui Rolandui Stankevičiui, nuteistiesiems Ž. J., A. L., gynėjams advokatams Elenai Žilėnienei, Algirdui Gurauskui, nukentėjusiųjų atstovui advokatui Daliui Poviliui, teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio, kuriuo:

2A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:

3- pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

4- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams;

5- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. R. ir V. R. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams;

6- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams;

7- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 1 (vieneriems) metams;

8- pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

9- pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams;

10- pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 4 (ketveriems) metams.

11Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir 2 punktais, bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 5 (penkeriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

12Ž. J. pripažinta kalta ir nuteista:

13- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

14- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. ir V. R. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

15- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

16- pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 6 (šešiems) mėnesiams;

17- pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams;

18- pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) - laisvės atėmimo bausme 2 (dvejiems) metams.

19Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2 punktu, bausmes subendrinus apėmimo ir dalinio sudėjimo būdais, paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė 3 (trejiems) metams.

20Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją Ž. J. bausmės vykdymo atidėjimo metu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei pradėti dirbti arba užsiregistruoti darbo biržoje.

21Ž. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

22Iš A. L. ir Ž. J. priteista solidariai 2 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajai Ž. K., 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam V. B. ir 5 000 eurų neturtinės žalos atlyginimo nukentėjusiajam M. P.

23Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Nustatė

24A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė žmogaus veiksmų laisvę bei A. L. sukėlė žmogui fizinį skausmą: iki 2011 m. gegužės 27 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pažadėdami legalų darbą užsienyje, įkalbėjo Ž. K. išvykti į Norvegijos Karalystę. Vykdydami išankstinį susitarimą, atgabeno Ž. K. į Norvegijos Karalystę, kur jai paaiškino, kad legalaus darbo ji nedirbs, tačiau privalės vogti. Siekdamas priversti Ž. K. daryti vagystes, A. L., pavartodamas psichinę prievartą, gąsdino ją, jog Rusijoje yra sėdėjęs kalėjime už tai, kad nupjovė žmogui galvą. Grasino, kad jeigu Ž. K. nevykdys jo ir Ž. J. reikalavimų, kentės ji ir jos šeima. A. L., sukeldamas Ž. K. fizinį skausmą – mušdamas ją, tąsydamas už plaukų bei kartą nuplikęs verdančiu vandeniu, tokiu būdu įbauginęs Ž. K., reikalavo iš nukentėjusiosios atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodys A. L. ir Ž. J. Paklusdama A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusioji vykdė neteisėtus veiksmus, t. y. vykdė vagystes, už tai ir buvo sulaikyta 2011 m. gegužės 27 d. Norvegijos Karalystėje, Altos (Alta) mieste ir 2011 m. gegužės 30 d. Bardufosso mieste.

25A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė žmogaus veiksmų laisvę: 2011 m. gruodžio 10 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pažadėdami legalų darbą užsienyje, įkalbėjo A. J. išvykti į Vokietijos Federacinę Respubliką. Vykdydami išankstinį susitarimą, ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu raudonos spalvos automobiliu atgabeno A. J. į Vokietijos Federacinę Respubliką, o po kelių dienų nugabeno į Danijos Karalystę, kur jam paaiškino, kad legalaus darbo jis nedirbs, tačiau privalės vogti. Siekdami priversti A. J. vykdyti vagystes, A. L., panaudodamas psichinę ir fizinę prievartą, neteisėtai atėmė A. J. asmens tapatybės kortelę, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą, reikalavo iš nukentėjusiojo atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jų nurodymus, t. y. vogti prekes iš parduotuvių, kurias nurodys A. L. ir Ž. J. Paklusdamas A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusysis vykdė neteisėtus veiksmus, t. y. darė vagystes ir už tai 2011 m. gruodžio 10 d. buvo sulaikytas kartu su Ž. J. Liubeko (Lubeck) mieste.

26A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė žmogaus veiksmų laisvę: iki 2012 m. balandžio 27 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pažadėdami legalų darbą užsienyje, įkalbėjo V. R. ir V. R. išvykti į Danijos Karalystę. Vykdydami išankstinį susitarimą, Ž. J. priklausančiu automobiliu „Nissan Primera“, valst. Nr. ( - ), atgabeno V. R. ir V. R. į Vokietijos Federacinę Respubliką, kur jiems paaiškino, kad legalaus darbo jie nedirbs, tačiau privalės vogti. Siekdami priversti V. R. ir V. R. daryti vagystes, A. L. ir Ž. J. pavartodami psichinę prievartą, grasindami, kad jeigu V. R. ir V. R. nevykdys jų reikalavimų, juos paliks Vokietijos Federacinėje Respublikoje, reikalavo nukentėjusiuosius V. R. ir V. R. atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodys A. L. ir Ž. J. Paklusdami A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusieji vykdė neteisėtus veiksmus, t. y. darė vagystes, už tai ir buvo sulaikyti 2012 m. balandžio 27 d.

27A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė žmogaus veiksmų laisvę: iki 2012 m. gegužės 30 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pažadėdami legalų darbą užsienyje, įkalbėjo V. B. išvykti į Suomijos Respubliką. Vykdydami išankstinį susitarimą, Ž. J. priklausančiu automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. ( - ), atgabeno V. B. į Suomijos Respubliką, kur jam paaiškino, kad legalaus darbo jis nedirbs, tačiau privalės vogti. Siekdami priversti V. B. daryti vagystes, A. L. ir Ž. J., pavartodami psichinę prievartą, grasindami, kad jeigu V. B. nevykdys jų reikalavimų, jį paliks Suomijos Respublikoje, reikalavo nukentėjusįjį V. B. atlikti neteisėtus veiksmus ir elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodys A. L. ir jo sugyventinė Ž. J. Paklusdamas A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusysis vykdė neteisėtus veiksmus, t. y. darė vagystes, už tai ir buvo sulaikytas kartu su A. L. ir Ž. J. 2012 m. gegužės 30 d. Juveskiulės (Jyvaskyla) mieste ir 2012 m. birželio 6 d. kartu su A. L. Turku mieste.

28Be to, A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pavartodami fizinį smurtą ir grasinimus, pasinaudodami nukentėjusiojo pažeidžiamumu, priklausomumu apgaule išnaudojo M. P. nusikalstamoms veikoms daryti: 2012 m. pirmoje pusėje, tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, pažadėdami legalų darbą užsienyje, įkalbėjo M. P. išvykti į Jungtinę Karalystę. Vykdydami išankstinį susitarimą, Ž. J. priklausančiu automobiliu „Audi A4“, valst. Nr. ( - ), atgabeno M. P. į Jungtinę Karalystę, Kings Lino (King‘s Lynn) miestą, turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, apgaule, pažadėję legalų darbą ir atgabenę M. P. į Jungtinę Karalystę, Kings Lino miestą, susitarė pasinaudodami M. P. pažeidžiamumu, dėl to, kad šis neturi darbo bei pragyvenimo šaltinio, bei jo priklausomumu, dėl to, kad A. L. atėmė M. P. asmens tapatybės kortelę, kad šis negalėtų laisvai grįžti į Lietuvą, bei grasindami, kad jeigu jis nevykdys jų reikalavimų, paliks jį Jungtinėje Karalystėje, o jei M. P. mėgindavo atsisakyti vykdyti A. L. ir Ž. J. nurodymus, A. L. suduodavo jam smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, taip kontroliuodami jį, nuo 2012 m. birželio 30 d. išnaudojo nusikalstamai veikai daryti – vykdyti vagystes iš parduotuvių. Paklusdamas A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusysis vogė, už tai 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. spalio 18 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje.

29Be to, A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, pasinaudodami nukentėjusiojo pažeidžiamumu, verbavo ir gabeno į užsienį V. B., siekdami, kad nukentėjusysis būtų išnaudojamas nusikalstamoms veikoms daryti: iki 2012 m. spalio 12 d., tikslesnis laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, turėdami tikslą daryti labai sunkų nusikaltimą – vykdyti prekybą žmonėmis, pasinaudodami V. B. pažeidžiamumu, dėl to, kad jis neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo bei pragyvenimo šaltinio, yra piktnaudžiaujantis alkoholiu, susitarė verbuoti jį ir išgabenti į užsienio valstybę, kur jis būtų išnaudojamas vagysčių iš parduotuvių darymui. Vykdydami išankstinį susitarimą, A. L. ir Ž. J., pasinaudodami tuo, kad V. B. buvo apsvaigęs nuo alkoholio, atgabeno jį į Jungtinę Karalystę, Bostono miestą, kur pavartodami psichinę ir fizinę prievartą, grasindami, kad jeigu jis nevykdys jų reikalavimų, paliks jį Jungtinėje Karalystėje, o jei V. B. bandydavo atsisakyti vykdyti A. L. ir Ž. J. nurodymus, A. L. suduodavo jam smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, taip kontroliuodami jį, išnaudojo nusikalstamai veikai daryti – vykdyti vagystes iš nurodytų parduotuvių. Paklusdamas A. L. ir Ž. J. nurodymams, nukentėjusysis vogė, už tai 2012 m. spalio 12 d. ir 2012 m. spalio 22 d. buvo sulaikytas Jungtinėje Karalystėje.

30Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį, paskiriant nuteistiesiems A. L. ir Ž. J. griežtesnes bausmes:

31A. L. paskirti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. R. ir V. R. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) laisvės atėmimą 8 (aštuoniems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) laisvės atėmimą 7 (septyneriems) metams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 9 (devyneriems) metams, ją atliekant pataisos namuose. Į bausmės laiką įskaičiuojant kardomajame kalinime išbūtą laiką.

32Ž. J. paskirti pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. R. ir V. R. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) laisvės atėmimą 1 (vieneriems) metams; pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams; pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) laisvės atėmimą 3 (trejiems) metams 6 (šešiems) mėnesiams. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4, 5 dalimis, bausmes subendrinus dalinio sudėjimo ir apėmimo būdais, paskirti galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę 5 (penkeriems) metams, ją atliekant pataisos namuose.

33Nurodo, kad abu nuteistieji neprisipažino padarę jiems inkriminuotų nusikalstamų veikų, iš esmės apsunkindami bylos tyrimą bei nagrinėjimą, duodami parodymus klaidino teismą, stengdamiesi išvengti baudžiamojo persekiojimo. A. L. ir Ž. J. nusikalstamas veikas padarė veikdami bendrininkų grupe, tai teismas pripažino sunkinančia aplinkybe, byloje nenustatyta A. L. ir Ž. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių. Nuteistieji nesigailėjo dėl padarytų nusikalstamų veikų, ikiteisminio tyrimo metu ir bylos nagrinėjimo teisme metu nesistengė atlyginti nukentėjusiesiems padarytos žalos arba bent susitarti dėl žalos atlygimo ateityje. A. L. ir Ž. J. visas nusikalstamas veikas padarė tiesiogine tyčia ir turėdami savanaudiškų paskatų. Tiek A. L., tiek Ž. J. pragyvenimo šaltinis buvo nusikalstamų veikų darymas užsienyje, kurias jie vertė daryti nukentėjusiuosius prieš juos naudodami fizinį ir psichinį smurtą. Abu nuteistieji buvo ne kartą teisti užsienyje. Be to, A. L. teistas ne tik užsienyje, bet ir Lietuvos Respublikoje, tačiau nežiūrint į tai, teismas skyrė jam bausmę, artimą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalies sankcijoje nustatytam laisvės atėmimo bausmės vidurkiui, t. y. 4 metus. Nors teismas ir nurodo, kad bausmė yra artima vidurkiui, tačiau iš esmės skiria ženkliai mažesnę bausmę, kadangi laisvės atėmimo bausmės vidurkis šiuo atveju būtų 6 metai. Ž. J. atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra, tačiau esant tik atsakomybę sunkinančioms aplinkybėms, teismas skyrė bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis, t. y. 2 metus laisvės atėmimo. Teismas teisingai įvertino kiekvieno iš nuteistųjų pavojingumo laipsnį, nurodydamas, kad A. L. atliko aktyvesnį vaidmenį nei Ž. J., tačiau jai paskirta bausmė yra akivaizdžiai per švelni. Vien tai, kad vykdant nusikaltimus vienas iš bendrininkų buvo aktyvesnis, nėra pagrindas leidžiantis skirti akivaizdžiai per švelnią bausmę. A. L. ir Ž. J. paskirtos bausmės yra neteisingos ir aiškiai per švelnios.

34Byloje nebuvo pagrindo Ž. J. skirti bausmes, artimas sankcijose numatytam minimumui, juo labiau nebuvo pagrindo atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymo. Atsižvelgiant į tai, kad Ž. J. kalta neprisipažino, jos atsakomybę sunkinanti aplinkybė laikytina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje, į savanaudiškus motyvus, į jos vaidmenį padarant jai inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei į tai, kad anksčiau teista, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, o tai rodo, kad asmuo linkęs nusikalsti, tai pat į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir sunkumo laipsnį - kaltinama nesunkių ir sunkių nusikaltimų padarymu. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad bausmės tikslai, gali būti pasiekti paskyrus jai laisvės atėmimo bausmę, mažesnę nei sankcijos vidurkis.

35Atsižvelgiant į tai, kad A. L. kaltu neprisipažino, jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė laikytina tai, kad veiką padarė bendrininkų grupėje, taip pat į savanaudiškus motyvus, į jo vaidmenį darant jam inkriminuotas nusikalstamas veikas, bei į tai, kad anksčiau teistas, iš ankstesnių teistumų išvadų nepadarė, o tai rodo, kad asmuo linkęs nusikalsti, tai pat į įvykdytų nusikalstamų veikų pavojingumo ir sunkumo laipsnį - kaltinamas nesunkių ir sunkių nusikaltimų padarymu. Įvertinus šias aplinkybes, konstatuotina, kad bausmės tikslai, gali būti pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, didesnę nei sankcijos vidurkis (T. 5, b. l. 81-86).

36Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį ir priimti jo atžvilgiu išteisinamąjį nuosprendį.

37Nurodo, kad dar teismui nepradėjus nagrinėti baudžiamosios bylos, žiniasklaidos priemonėse (laikraščiuose ir internetiniuose tinklalapiuose) apie apeliantą buvo suformuota išankstinė neigiama nuomonė ir A. L. jau formaliai žiniasklaidos buvo nuteistas, o teismas jo atžvilgiu vyko šališkai, vadovaujantis apeliantui nepalankiais, išgalvotais ir prieštaringais liudytojų parodymais. Net po nuosprendžio paskelbimo, kaltinimą palaikęs prokuroras per televiziją pareiškė, kad nuteistasis A. T. pervažiavo kojas su automobiliu, kadangi pastarasis nesutiko su A. L. važiuoti vogti į užsienį, nors teismo metu šią neteisingą versiją paneigė pats A. T.

38Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Ž. K. ir anksčiau, iki pažinties su apeliantu, vykdavo į užsienį vogti, jog būtent Ž. K. apeliantui pasiūlė užsiimti šia veikla. Ž. K. ne vieną kartą užsienyje buvo sulaikyta už vagystes iš parduotuvių, ji gerai žinojo kaip tai daryti, konsultavo apeliantą ir apmokė šios veiklos; paaiškino, kad reikia dėti į kuprines aliumininę foliją, kad nesuveiktų signalizacija, be to, pažinojo užsienyje asmenis, kurie supirkdavo vogtus daiktus. Ikiteisminio tyrimo bei bylos nagrinėjimo teisme metu nesurinkta jokių įrodymų, kad apeliantas Ž. K. sukėlė fizinį skausmą - mušdamas ją, tąsydamas už plaukų bei nuplikęs vandeniu. Visi argumentai paremti tik Ž. K. išsigalvojimais, be to, apeliantas Rusijoje niekada nėra atlikęs laisvės atėmimo bausmės už tai, kad nupjovė žmogui galvą, ir taip Ž. K. negąsdino, nevartojo prievartos, siekdamas priversti ją vogti. Ž. K. pati išvykusi vogti siekia iš apelianto prisiteisti neturtinės žalos, nes patyrė susirūpinimą kaip nutraukti savo pačios neteisėtus veiksmus, nors iš tiesų, tai pastarosios nusikalstamų veiksmų pagrindu ir organizavimu, jos turimomis pažintimis ir ryšiais užsienyje realizuojat prekes, apeliantas pradėjo daryti vagystes užsienyje, todėl iš jo negali būti priteista neturtinė žala.

39Liudytojas A. S. parodė, jog Ž. K. verbavo žmones vagystėms Prancūzijos Respublikoje. Ž. K., siekdama iš apelianto prisiteisti pinigų, sąmoningai melagingai jį apšmeižė nebūtais dalykais. Nukentėjusioji Ž. K. po tariamo sumušimo nesikreipė į policiją. Šiuo metu Ž. K. taip pat yra liudytoja ir nukentėjusioji kitoje baudžiamojoje byloje, kas patvirtina, jog Ž. K. sistemingai savo noru važiuoja vogti į kitas šalis, o vėliau siekia prisiteisti neturtinės žalos. Esant šioms aplinkybėms, apeliantas negali būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) ir pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas).

40A. J. parodymai, perskaityti teisiamajame posėdyje, yra melagingi, kadangi apeliantas pastarojo gatvėje nesustabdė. Anot apelianto, nelogiška, kodėl A. L. būtent A. J. turėjo sustabdyti gatvėje, o ne kitą asmenį. Be to, A. J. pirminėse apklausose nuslėpė, kad Vokietijoje jau buvo baustas už vagystes, kas patvirtina, jog pastarasis užsienyje vogė iš parduotuvių ir 2012 m. gruodžio 10 d. buvo sulaikytas Vokietijoje, nors pastarasis kaltina apeliantą, jog A. L. jį išvežė vogti 2011 metų vasarą. Tokie įrodymai yra prieštaringi ir neatitinkantys tiesos, šiais parodymais neturėjo būti remiamasi priimant nuosprendį ir A. L. nuteisiant pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas).

41V. R. ir V. R. parodymai yra nelogiški. V. R., skubėdamas išvykti vogti, nepasiėmė jokių dokumentų, nors suprato, kad norėdamas įsidarbinti bet kurioje šalyje, visų pirma yra reikalingas asmens tapatybės dokumentas, tuo tarpu vagiant joks dokumentas nereikalingas. Abu broliai nenurodė Vokietijos policijai, jog Vokietijoje vagia ne savo valia, bet tik praėjus keleriems metams pradėjo teigti, kad prievarta buvo išvežti vogti, nors abu jau iš anksto žinojo, kad vyksta vogti, o ne dirbti legalų darbą. Tai, jog pastarieji gyveno viešbučiuose, įrodo, jog į Vokietiją išvyko savo valia, nes turėjo galimybę bet kada išeiti iš viešbučio bei paskambinti namo ir policijai. Nors broliai R. Vokietijoje išbuvo keturias paras, tačiau nuosprendyje nurodytos A. L. padarytos vagystės data 2012 m. birželio 28 d., V. R. 2012 m. balandžio 27 d., nesutampa, nes tarp minėtų datų yra ne 4 ar 5 dienų tarpas, o keli mėnesiai. Todėl tai negali būti įrodymas, jog apeliantas su pastaraisiais vogė kartu ar juos vertė vogti ne savo valia. Apeliantas neigia pastarųjų atžvilgiu vartojęs prievartą, tai patvirtino ir V. R. bei V. R., jog prieš juos nebuvo smurtaujama, todėl nėra pagrindo A. L. nuteisti pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. ir V. R. epizodas).

42V. B. vogė Suomijoje ir aiškino, jog tai darė prieš savo valią, bet vėliau apeliantui pasiūlius vykti vogti į Vokietiją, jis geranoriškai sutiko vykti vogti į Angliją, nors pats prieš tai tvirtino, jog Suomijoje ir Anglijoje vogė prieš savo valią. V. B. savo noru kartu su apeliantu išvyko vogti ir į Didžiąją Britaniją. Liudytojo M. P. apklausos protokole užfiksuota, jog M. P. paklausė V. B., ar V. B. žinojo, jog vyksta vogti, o V. B. atsakė, jog žinojo, kad vyksta vogti ir ne pirmą kartą, patvirtino, jog vogė ir Prancūzijoje. Teisme pagarsinti liudytojo V. B. parodymai yra akivaizdžiai melagingi ir neatitinkantys tiesos. Akistatos metu V. B. negalėjo paaiškinti, kokiu būdu su apeliantu išvyko į užsienį. Vienu metu aiškino, kad gėrė su „Karabalda“ ir po to išvažiavo su apeliantu, vėliau aiškino, kad A. L. pastarąjį prigirdė ir išvežė, o atsibudo Anglijoje; tačiau į apelianto klausimą, kaip pervažiavo sienas bei kėlėsi keltu, jeigu pastarasis taip ilgai miegojo, negalėjo atsakyti. Be to, V. B., būdamas Anglijoje, su savimi nešiojosi peilį ir už tai buvo nuteistas, kas patvirtina, jog pastarajam apeliantas negalėjo prievarta nurodyti vogti, nes V. B. buvo ginkluotas, o A. L. panaudojus prievartą, V. B. galėjo atsakyti tuo pačiu. V. B. vogė laisva valia ir džiaugėsi, kad nereikia sunkiai dirbti. Tai patvirtino ir V. B. brolis V. B., kuris nurodė, kad jo brolis yra daug kartų teistas, be namų, nėra dirbęs, paskambinęs iš Anglijos, sakė, kad „viskas gerai, pigus alus, saulė šviečia, nieko netrūksta“. Tai patvirtina apelianto duotus parodymus, jog A. L. nenaudojo V. B. atžvilgiu prievartos ar smurto, o V. B. vogė laisva valia tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje. V. B. sistemingai savo valia vogė ir jo pragyvenimo būdas buvo vagystės. Tas faktas, kad V. B. nešiojosi peilį, jog galėtų nutraukti „savo vagysčių ciklą“, neatitinka tiesos ir yra pastarojo išgalvotas. Esant šioms aplinkybėms, A. L. negali būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas), pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas).

43Nukentėjusysis M. P. parodė, kad jam einant namo, nukentėjusįjį užkalbino A. L., kuris pasiūlė važiuoti dirbti į užsienį, bei M. P. turėjo su savimi pasą. M. P. motina nurodė, kad pastarasis 2012 m. rugpjūčio 26 d. su taksi išvyko vartoti alkoholinių gėrimų, nors pats teigė, kad tuo metu darbo neturėjo, o 2012 m. rugsėjo 26 d. paskambino I. P. ir informavo, jog yra gyvas ir sveikas, jam viskas gerai, dirba Anglijoje. M. P. nurodė melagingus duomenis, kad Ž. J. Anglijoje nedirbo, nors bylos nagrinėjimo metu apie pastarosios darbą buvo pateikti dokumentai. M. P. melagingai nurodė ir tai, kad gyveno palapinėje, nors savo motinai nurodė visai kitus duomenis. Pastarasis taip pat melagingai nurodė, jog dokumentus turėjo A. L., o policija į tai nereaguodavo, kas sukelia abejones pastarojo ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų teisingumu, nes policijos pareigūnai tiek Lietuvoje, tiek kitose užsienio šalyse ypatingai kruopščiai reaguoja į užsieniečių pareiškimus bet kokiais klausimais. Byloje nėra jokių įrodymų, kad A. L. M. P. atžvilgiu naudojo psichinę prievartą ar pastarąjį sužalojo, išskyrus M. P. tiesos neatitinkančius teiginius. Byloje nėra apklaustas liudytojas, parvežęs M. P. į Lietuvą, bei kiti liudytojai, galintys patvirtinti ar paneigti apelianto veiksmus M. P. atžvilgiu, todėl apeliantas negali būti nuteistas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas), pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas).

44Nurodo, kad teismo posėdyje nedalyvavo ir parodymų nedavė nukentėjusieji V. B. ir A. J., pastarųjų parodymai teismo metu būtų turėję svarbią įrodomąją reikšmę paneigiant apeliantui inkriminuotas veikas, kadangi ikiteisminio tyrimo metu nei su vienu nukentėjusiuoju bei liudytoju neatliktos akistatos, kurių metu būtų nustatyta objektyvi tiesa; teisminio bylos tyrimo metu nebuvo nustatytos visos objektyvios aplinkybės, turinčios reikšmės priimti teisingą nuosprendį.

45Teismas, nuosprendyje perrašė kaltinamajame akte išdėstytas, šališkas A. L. atžvilgiu, aukščiau paminėtas aplinkybes, neapklausdamas teisme dalies liudytojų ir nukentėjusiųjų. Klaipėdos apygardos teismas neišsamiai išanalizavo byloje apklaustų liudytojų parodymus, įrodymus tyrė šališkai, juos vertino deklaratyviai, neatsižvelgė į reikšmingas bylai aplinkybes, ikiteisminio tyrimo metu nebuvo atliktos akistatos su nukentėjusiaisiais, išskyrus su V. B. Teismo proceso metu buvo padaryti esminiai Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų pažeidimai.

46Apeliantas nesutinka su jam pareikštais civiliniais ieškiniais dėl neturtinės žalos priteisimo, nes jie nepagrįsti jokiais dokumentais bei kitais įrodymais, todėl turi būti atmesti (T. 5, b. l. 87-92).

47Nuteistoji Ž. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti. Nurodo, kad nors teismas jai paskyrė pakankamai griežtą bausmę, tačiau tinkamai taikė Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio nuostatas ir jai paskirtos trejų metų laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėjo trejiems metams (T. 5, b. l. 106-108).

48Nuteistasis A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti bei tenkinti nuteistojo A. L. apeliacinį skundą (T. 5, b. l. 110-113).

49Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras ir nukentėjusiųjų atstovas prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą tenkinti, o nuteistojo A. L. apeliacinį skundą atmesti, nuteistieji ir jų gynėjai prašė Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti, o nuteistojo A. L. apeliacinį skundą tenkinti.

50Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas, nuteistojo A. L. apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

51Dėl nuteistojo A. L. apeliacinio skundo.

52Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir padarytomis išvadomis, apeliantas pateikia savo įrodymų vertinimą, kelia savo versijas, ginčija apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, bando sumenkinti nuteistąjį kaltinančių nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų įrodomąją vertę, sukelti abejonių dėl jų patikimumo. Teigia, kad nagrinėjamu atveju nėra nusikalstamų veikų, numatytų Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, 147 straipsnio 1 dalyje, 148 straipsnio 1 dalyje, sudėties požymių, todėl nuteistasis A. L. turi būti išteisintas.

53Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas pardavė, pirko, kitaip perleido ar įgijo, verbavo, gabeno ar laikė nelaisvėje žmogų panaudodamas fizinį smurtą ar grasinimus arba kitaip atimdamas galimybę priešintis, arba pasinaudodamas nukentėjusio asmens priklausomumu ar pažeidžiamumu, arba panaudodamas apgaulę, arba priimdamas ar sumokėdamas pinigus, arba gaudamas ar suteikdamas kitokią naudą asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, jeigu kaltininkas žinojo arba siekė, kad nukentėjęs asmuo, nesvarbu, ar jis sutiko, būtų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais.

54Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų alternatyvių veiksmų, atliktų bent vienu iš jame nurodytų alternatyvių būdų, žinant arba siekiant, kad nukentėjęs asmuo būtų išnaudojamas jame nurodytais arba kitais išnaudojimo tikslais. Savo esme prekyba žmonėmis – tai įvairūs sandoriai, kurių objektas yra žmogus (pardavimas, pirkimas, verbavimas, gabenimas ir kt.) ir kurie sudaromi siekiant išnaudoti tą žmogų. Būtinas šio nusikaltimo požymis yra ir jo priešingumas žmogaus laisvei, siejamas su tam tikru piktavališku poveikiu nukentėjusiajam (prievarta, apgaulė, pasinaudojimas pažeidžiamumu ir kt.), kuris leidžia palenkti šio asmens valią, kontroliuoti ir įtraukti jį į išnaudojimą. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra formali ir laikoma baigta nuo joje nurodytų veiksmų atlikimo. Nusikaltimas prekyba žmonėmis padaromas tiesiogine tyčia, pasireiškiančia pelnymosi tikslu, t. y. kaltininkas supranta, kad parduoda, perka, įgyja, perleidžia, verbuoja, gabena ar laiko nelaisvėje kitą žmogų, žino, kad siekiant kontrolės prieš šį žmogų buvo ar bus naudojamas fizinis smurtas, grasinimai, kitaip atimta galimybė priešintis, apgaulė, pasinaudota jo priklausomumu ar pažeidžiamumu, priimti ar sumokėti pinigai jį kontroliuojančiam asmeniui, gauta ar suteikta kitokia nauda asmeniui, kuris faktiškai kontroliuoja nukentėjusį asmenį, siekia, kad šis žmogus būtų jo ar kitų asmenų išnaudojamas vergijos ar panašiomis į vergiją sąlygomis, prostitucijai, pornografijai ar kitoms seksualinio išnaudojimo formoms, priverstiniam darbui ar paslaugoms, įskaitant elgetavimą, nusikalstamai veikai daryti arba kitais išnaudojimo tikslais arba, nors to ir nesiekia, bet žino apie tai ir nori taip veikti.

55Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui, kuris dėl sunkios padėties priverstas jį priimti. Tai situacija, kai nukentėjusysis neturi realaus ar jam priimtino pasirinkimo kaip tik pasiduoti tam piktnaudžiavimui, pvz., dėl sunkios socialinės ir materialinės padėties. Pagal šį požymį prekyba žmonėmis galima pripažinti žmogaus įtraukimo išnaudojimui faktą kaip būdą ištrūkti iš skurdo.

56Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl suklydimo savo noru elgtųsi pagal kaltininko pageidavimą. Apgaulė kaip prekybos žmonėmis požymis gali pasireikšti netikrų žinių pranešimu ar tiesos nutylėjimu. Prekybos žmonėmis auka gali būti suklaidinama dėl visko, kas su ja daroma (pvz., teigiama, kad ji vežama darbui viešbutyje, kavinėje, bare, fabrike, aukle, modeliu ir pan., o iš tikrųjų yra gabenama seksualiniam išnaudojimui), arba tik dėl tam tikrų aplinkybių (pvz., ji žino, kad gabenama prostitutės darbui, tačiau jai pameluojama dėl darbo sąlygų – klientų skaičiaus, jų pasirinkimo galimybės, atlyginimo dydžio, poilsio trukmės, galimybės bet kada „mesti“ prostitucijos amatą ir pan.). Apgaulė dėl būsimo darbo ir jo sąlygų paprastai yra požymis, bylojantis apie prekybą žmonėmis, kai aukos išnaudojimas yra pridengtas savotišku aukos ir kaltininko susitarimu. Taigi apgaulė kaip poveikio aukai priemonė yra būdinga „savanoriškos vergijos“ byloms.

57Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant bijoti (bauginant), kad dėl tolesnių grasinančiojo veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Grasinimai gali būti pareikšti žodžiu, raštu ir kitais veiksmais (gestais, mimika, garsiu rėkimu, ginklo, peilio ar kito panašios paskirties daikto rodymu, turto naikinimu, baimę keliančios aplinkos sukūrimu ir kt.). Prekybos žmonėmis atveju nukentėjusysis gali būti bauginamas neigiamomis pasekmėmis tiek jam pačiam, tiek jo artimiesiems arba kitiems žmonėms.

58Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai, siūlymai) išnaudojimo tikslais atlikti veiksmus (duoti sutikimą, vykti į užsienį ir pan.), kurie leistų vėliau tą žmogų išnaudoti laisvę varžančios kontrolės sąlygomis. Tai iš esmės aktyvūs kaltininko veiksmai, kuriais siekiama palenkti nukentėjusiojo valią ir jį perimti savo ar kito asmens kontrolėn. Verbavimas prostitucijai dažnai pasireiškia kaltininko pasiūlymais ir pažadais dėl materialinio atlyginimo, gero, viskuo aprūpinto gyvenimo, nulėmusiais nukentėjusiųjų valios palenkimą bei sprendimą užsiimti prostitucija. Verbavimu kaltininkai siekia sutelkti potencialias aukas bet kuriai iš galimų išnaudojimo formų: prostitucijai, priverstiniam darbui ar siekiant įgyti aukos organą, audinį ar ląstelių. Asmens verbavimas gali vykti tiek slepiant, tiek neslepiant fakto, jog jis bus išnaudojamas.

59Gabenimas suprantamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamą asmens transportavimą iš vienos vietos į kitą, pavyzdžiui, vežimas automobiliu, lydėjimas traukiniu ar lėktuvu. Be to, gabenimu prekybos žmonėmis kontekste taip pat laikytinas asmens transportavimas ne tik į būsimo išnaudojimo vietą, bet ir į kitą vietą, pavyzdžiui, parodyti potencialiems pirkėjams, apgyvendinti prieš išgabenant į užsienį ir pan. Atsižvelgiant į tai, kad prekyba žmonėmis – tai nusikaltimas, kuris gali vykti tiek vietos, tiek tarptautinėje nelegalioje rinkoje, iš to išplaukia išvada, jog prekybos žmonėmis auka gali būti gabenama tiek vienos valstybės ribose, tiek iš vienos valstybės į kitą.

60Pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo iš žmogaus atlikti neteisėtus veiksmus ar susilaikyti nuo teisėtų veiksmų atlikimo, ar kitaip elgtis pagal kaltininko nurodymą panaudodamas psichinę prievartą nukentėjusiam asmeniui ar jo artimiesiems. Šio nusikaltimo objektu laikytina žmogaus valios laisvė. Reikalavimo, kaip veikos, požymis suprantamas kaip tam tikras poveikis kitam asmeniui, siekiant kad šis pasielgtų prieš savo valią taip, kaip nori kaltininkas. Taikant Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį turi būti nustatytas reikalavimo neteisėtumas, t. y. turi būti konstatuota, kad reikalavimas nesusijęs su kaltininko ar kito asmens teisės įgyvendinimu. Psichinė prievarta yra tada, kai nukentėjusiojo asmens esamam ar galimam pasipriešinimui įveikti kaltininkas panaudoja veiksmus, kurie yra grasinamojo pobūdžio nukentėjusiojo ar kito asmens atžvilgiu. Grasinimai gali būti išreiškiami žodžiais arba kitokio pobūdžio veiksmais, kurie pasireiškia kaip tyčinis pavojingas poveikis kito asmens psichikai, bauginant, kad dėl grasinančiojo tolesnių veiksmų ar neveikimo atsiras tam tikros neigiamos pasekmės. Nusikaltimas padaromas tiesiogine tyčia, o tai reiškia, kad kaltininkas, reikalaudamas kitą žmogų elgtis pagal jo nurodymus, suvokia savo reikalavimo ir grasinimo neteisėtumą, kad taip suvaržo kito žmogaus veiksmų laisvę, ir to nori.

61Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo sukėlimą ar nežymų sveikatos sutrikdymą atsako tas, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Taigi šiame BK straipsnyje nurodyta nusikalstama veika kėsinamasi į žmogaus kūno neliečiamumą (tik fizinio skausmo sukėlimo atveju) arba į sveikatą (nežymiai ar trumpam laikui ją sutrikdžius). Ši nusikalstama veika apima smurtavimą tiek nepaliekantį žymių, bet sukeliantį fizinį skausmą, tiek nežymiai ar trumpam sutrikdantį sveikatą. Baudžiamajai atsakomybei pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį kilti nepakanka vien tik fizinio sąlyčio su kito žmogaus kūnu, būtina, kad dėl to nukentėjęs asmuo pajustų skausmą. Tai yra tyčinis nusikaltimas. Nusikaltimas laikomas padarytu tyčia, jeigu darydamas veiką asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir jų norėjo (tiesioginė tyčia, Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 2 dalies 2 punktas) arba nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti (netiesioginė tyčia, Lietuvos Respublikos BK 15 straipsnio 3 dalis).

62Dėl nukentėjusiosios Ž. K. veiksmų laisvės varžymo ir fizinio skausmo sukėlimo.

63Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad tai ne jis, o būtent nukentėjusioji Ž. K. su savo pusbroliu, kurio vardo ir pavardės nežino, inicijavo išvykimą į Norvegiją, jį (A. L.) užverbavo ir išsivežė vogti į Norvegiją. Tai patvirtino ir nuteistoji Ž. J.

64Nors nuteistųjų A. L. ir Ž. J. parodymai tarpusavyje sutampa, tačiau jie yra sugyventiniai bei dėl savo procesinės padėties yra tiesiogiai suinteresuoti bylos baigtimi, duoti vienas kito atžvilgiu palankius parodymus, siekdami išvengti baudžiamosios atsakomybės, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nesivadovavo nuteistųjų parodymais, kurie prieštarauja kitiems byloje esantiems įrodymams. Iš kitų byloje apklaustų nukentėjusiųjų V. ir V. R., V. B., M. P. parodymų matyti, kad tai būtent A. L. su Ž. J. Tauragėje daugelį metų įkalbinėdavo socialiai ir materialiai pažeidžiamus žmones vykti į užsienį, žadant legalų darbą, tačiau į užsienį išgabenti žmonės buvo verčiami daryti vagystes iš parduotuvių, t. y. kad būtent A. L. su Ž. J. inicijuodavo ir organizuodavo išvykimus į užsienį, kur apmokydavo ir versdavo išvežtus asmenis vogti iš parduotuvių. Tai patvirtina ir teistumų pažymos, iš kurių matyti, kad nuteistasis A. L. iki išvykimo su Ž. K. į Norvegijos Karalystę, t. y. iki 2011 m. gegužės 27 d., jau ne kartą buvo teistas kitose valstybėse už vagystes, todėl turėjo pakankamai patirties šioje srityje (pvz., Prancūzijoje 2004 m. gruodžio 16 d. ir 2005 m. balandžio 26 d. nuosprendžiais nuteistas už vagystes, Austrijoje 2009 m. spalio 6 d. nuosprendžiu nuteistas už vagystę, Italijoje (Pordenone mieste) 2010 m. rugpjūčio 9 d. nuosprendžiu nuteistas už vagystę ir neteisėtą ginklo laikymą, padarytas bendrininkų grupėje, Italijoje (Udine mieste) 2010 m. gruodžio 14 d. nuosprendžiu nuteistas už vagystę, padarytą bendrininkų grupėje (T. 3, b. l. 32-34, 133-136)). Iš nukentėjusiosios Ž. K. teistumų pažymos matyti, kad iki šio įvykio, t. y. iki 2011 m. gegužės 27 d., ji nebuvo teista užsienyje (T. 1, b. l. 148-154). Be to, nukentėjusioji Ž. K. neturėjo transporto priemonės nuvykti į užsienį bei pinigų apmokėti kelionės į Norvegijos Karalystę išlaidų, važiavo A. L. automobiliu bei visas kelionės išlaidas apmokėjo A. L., pastarasis taip pat pirko kelto bilietus. Grįžus atgal į Lietuvą, A. L. su Ž. J. vėl įkalbinėjo Ž. K. važiuoti į Norvegijos Karalystę atsivežti anksčiau pavogtus ir paslėptus daiktus, bet ji atsisakė, paskui dar kelis kartus A. L. su Ž. J. buvo atvažiavę į jos namus ir įkalbinėjo važiuoti į užsienį, klausinėjo, ar ji nežino, kas norėtų važiuoti dirbti į Ispaniją.

65Nukentėjusiojo Ž. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. L., žinodamas, kad ji yra vieniša motina, auginanti tris vaikus, neturinti jokio pragyvenimo šaltinio, pasiūlė vykti į Norvegijos Karalystę, žadėdamas legalų - namų tvarkytojos darbą. Atvykus į Norvegijos Karalystę, A. L. pasakė, kad ji nedirbs legalaus darbo, o turės vogti iš parduotuvių. Nors Ž. K. nenorėjo to daryti, tačiau A. L. jos atžvilgiu naudodamas psichinį ir fizinį smurtą, privertė ją vogti. A. L. pasakojo, kad sėdėjo Rusijoje kalėjime už tai, kad nupjovė žmogui galvą, grasino Ž. K., jog taip gali ir jai padaryti. Taip pat jai atsisakius vogti, A. L. ją mušė, kumščiu suduodavo į galvą (saulės rezginį), tampydavo už plaukų, apipylė jai kojas verdančiu vandeniu, ant kojų iššoko didelės pūslės, jai skaudėjo. Ž. J. jos nemušė, bet palaikė A. L. Ž. J. matydama, kaip A. L. muša Ž. K., jo nesustabdė, įžeidinėdavo ir juokdavosi iš Ž. K., kad nesugeba išnešti prekių iš parduotuvių. Ž. J. visur lydėdavo Ž. K., net į tualetą, saugodavo, kad ji nepabėgtų, todėl Ž. K. neturėjo galimybės pranešti aplinkiniams, kad yra laikoma per jėgą. Norvegijoje buvo dvi savaites, vogė įvairiuose miestuose, per dieną apvogdavo 5-6 parduotuves. Ž. K. įėjus į parduotuvę, iš paskos įeidavo A. L. su Ž. J., kurie pasakydavo, kur stovėti bei į krepšį, išklotą viduje folija, A. L. su Ž. J. prikraudavo prekių, tada liepdavo Ž. K. išeiti ir patys eidavo iš paskos. Norvegijoje už vagystes buvo sulaikyta du kartus. Sulaikius antrą kartą, Ž. K. papasakojo policijai, jog ją A. L. verčia vogti, kad ją muša, buvo nuplikęs jai kojas karštu vandeniu. A. L. su Ž. J. buvo nubausti po 10 000 Norvegijos kronų bauda, A. L. buvo deportuotas iš šalies. Ž. K., bijodama A. L. grasinimų dėl to, kad viską papasakojo policijai, atsisakė grįžti į Lietuvą kartu su A. L., Norvegijos policija ją apgyvendino viešbutyje, o Lietuvos ambasada nupirko jai bilietą į Lietuvą.

66Nukentėjusiosios Ž. K. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusioji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus, kokiu būdu nuteistieji ją vertė vogti, prieš ją naudodami fizinį ir psichinį smurtą. Teismas nenustatė pagrindo, jokio įtikinamo pagrindo nenurodė ir patys nuteistieji, kodėl nukentėjusiajai būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiosios Ž. K. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

67Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte nurodyta, kad A. L., Ž. J. ir Ž. K. yra žinomi Norvegijos teisėsaugos institucijoms dėl trijų pažeidimų/nusikaltimų, padarytų 2011 metais: 2011 m. gegužės 27 d. minėti asmenys įvykdė smulkią vagystę prekybos centre „Coop“, esančiame Altos mieste; 2011 m. gegužės 30 d. užfiksuotos dvi vagystės parduotuvėse, esančiuose Bardufosso mieste. Visi trys asmenys buvo sulaikyti kartu dėl šių nusikaltimų, A. L. ir Ž. J. buvo paskirta 10 000 Norvegijos kronų bauda, o Ž. K. buvo atleista nuo atsakomybės dėl įrodymų trūkumo. 2011 m. birželio 27 d. buvo nuspręsta išsiųsti A. L. dvejiems metams iš šalies dėl galimos grėsmės viešajai tvarkai (T. 1, b. l. 157–158). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiosios Ž. K. parodymus apie tai, kad Norvegijoje buvo kartu su nuteistaisiais A. L. ir Ž. J., išvyko į Norvegiją nuteistųjų suklaidinta, buvo priversta vogti, tačiau paskutinio sulaikymo metu apie nuteistuosius papasakojo policijai, todėl jos nenubaudė, o į Lietuvą grįžo atskirai, nes bijojo A. L. grasinimų.

68Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe, įkalbėjo nukentėjusiąją Ž. K. vykti į Norvegijos Karalystę, pažadėdami legalų – namų tvarkytojos darbą, tačiau atvažiavus į Norvegiją nukentėjusiajai pasakė, kad legalaus darbo ji nedirbs, o privalės vogti iš parduotuvių. Nukentėjusioji Ž. K. į užsienio valstybę vyko nuteistojo A. L. transporto priemone ir jo lėšomis, nukentėjusioji Ž. K. neturėjo pinigų grįžti namo, neturėjo galimybės susisiekti su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Be to, nuteistieji nukentėjusiosios nepalikdavo vienos, Ž. K. niekam negalėjo pasiskųsti, jog yra laikoma per jėgą, ir pabėgti, nes pastoviai visur buvo lydima Ž. J., net į tualetą. Nukentėjusiajai Ž. K. atsisakius vogti, jos atžvilgiu A. L. ir Ž. J. naudodavo psichinę prievartą - grasinimus, o A. L. dar ir fizinę prievartą. Patekusi į tokią situaciją nukentėjusioji Ž. K., kurios valia buvo palaužta, neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti ir vykdyti nuteistųjų reikalavimus atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodydavo A. L. ir Ž. J. Nuteistasis A. L., reikalaudamas iš nukentėjusiosios Ž. K. atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jo nurodymus, suvokė savo reikalavimų ir grasinimų neteisėtumą, kad taip suvaržo nukentėjusiosios Ž. K. veiksmų laisvę ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, A. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. atžvilgiu).

69Nukentėjusioji Ž. K. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai teigė, kad A. L. naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, kai ji atsisakė vogti, t. y. mušė, suduodavo kumščiu smūgius į galvą (saulės rezginį), tampė už plaukų, apipylė kojas verdančiu vandeniu, ir tokiais būdais sukėlė Ž. K. fizinį skausmą. Teismas neturi pagrindo abejoti ir netikėti šiais viso proceso metu nuosekliais nukentėjusios Ž. K. parodymais. Be to, nukentėjusioji neturėjo galimybės kreiptis į policiją dėl jos atžvilgiu naudojamo fizinio smurto, nes buvo pastoviai nuteistųjų prižiūrima, nepaliekama viena, visur lydima Ž. J., kad nepabėgtų ar nepasiskųstų aplinkiniams. Įvertinus nukentėjusiosios Ž. K. parodymus, A. L. naudoto fizinio smurto priežastį, nuteistojo atliktus veiksmus, sužalojimų lokalizaciją, atsiradusius padarinius, darytina išvada, kad A. L., būdamas suaugęs ir pakaltinamas asmuo, norėdamas priversti nukentėjusiąją vogti iš parduotuvių, ją mušdamas, suduodamas kumščiu smūgį į svarbią žmogaus gyvybei vietą – galvą, tampydamas už plaukų, apipildamas kojas verdančiu vandeniu, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad taip sukels padarinius – mažų mažiausiai nukentėjusioji patirs fizinį skausmą, ir šių padarinių norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Byloje nėra jokių aplinkybių, dėl kurių nuteistasis A. L. būtų turėjęs pagrindo manyti, jog tokių padarinių neatsiras, siekė jų išvengti. Tiesiogine tyčia atliktų smūgių sudavimas ir kitokių smurto veiksmų (tampymas už plaukų, apipylimas kojų verdančiu vandeniu) atlikimas, kai buvo sukeltas fizinis skausmas, atitinka Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtį, todėl A. L. padaryta nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal šį straipsnį.

70Byloje yra duomenų, kad Ž. K. vogė iš parduotuvių ne tik Norvegijoje, bet po šių įvykių, t. y. nuo 2011 m. spalio 29 d., ir kitose valstybėse (T. 1, b. l. 148–154), ji pripažinta nukentėjusiąja ir kitoje baudžiamojoje byloje dėl prekybos žmonėmis. Nuteistojo A. L. prašymu teisiamajame posėdyje apklaustas liudytojas A. S., kuris parodė, kad Ž. K. prieš tris metus, t. y. 2013 metais, verbavo žmones važiuoti į užsienį vogti, jis kartu su Ž. K. buvo Prancūzijoje ir kartu su ja vogė iš parduotuvių. Liudytojo nurodytas laikotarpis rodo, kad visa tai galimai įvykti po Ž. K. grįžimo iš Norvegijos, todėl šios aplinkybės nešalina nuteistojo A. L. baudžiamosios atsakomybės dėl jo veiksmų, atliktų prieš šią nukentėjusiąją.

71Dėl nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. veiksmų laisvės varžymo.

72Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad brolių Virginijaus ir V. R. nepažįsta, jų į užsienį išvežęs nebuvo. Tai teisiamajame posėdyje parodė ir nuteistoji Ž. J. Tačiau tokius nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. parodymais.

73Nukentėjusieji V. R. ir V. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad pas V. R. į namus atvažiavo Ž. J., pasiūlė darbą užsienyje – nešioti maišus su rūbais ir apie 700 Lt atlyginimą per savaitę, su kuriuo broliai sutiko. V. R. ir V. R. į užsienį išvažiavo kartu su A. L. ir Ž. J., automobilį vairavo A. L., tačiau tik už Lietuvos Respublikos ribų sužinojo, kad reikės ne dirbti, o vogti iš parduotuvių. Vokietijoje apsistojo motelyje, už kurį sumokėjo A. L. V. R. ir V. R. nenorėjo vogti, tačiau nuteistieji sakė, kad, kol neprivogs pilno krepšio, tol nevažiuos namo, nes jiems neatsipirks kelionė. Nors prieš nukentėjusiuosius nuteistieji nesmurtavo, bet nukentėjusieji nemokėjo vokiečių, anglų kalbų, užsienyje buvo pirmą kartą, neturėjo pinigų, galimybės susisiekti su Lietuvoje likusiais artimaisiais, neturėjo galimybės grįžti namo, V. R. net dokumentus buvo palikęs namuose. Nukentėjusieji, bijodami A. L. būti palikti svetimoje šalyje, buvo priversti vogti. Jei nukentėjusieji būtų žinoję, kad reikės vogti, kartu su nuteistaisiais į Vokietiją nebūtų važiavę. A. L. turėjo kuprines, išklotas folija, parduotuvėje A. L. ir Ž. J. į kuprines pridėdavo prekių, arba parodydavo, ką vogti, pasakydavo, kur eiti, kada išeiti iš parduotuvės, o V. R. ir V. R. tuos daiktus išnešdavo iš parduotuvės. Į parduotuves eidavo visi keturi. Per dieną eidavo į 3 ar 4 parduotuves. Vokietijoje išbuvo 4 ar 5 dienas, visi keturi buvo sulaikyti policijos. Po to nuteistieji parvežė V. R. ir V. R. namo, už pavogtus daiktus nukentėjusiesiems nesumokėjo.

74Nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusieji tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, kiekvieno nuteistojo atliktus veiksmus, kokiu būdu nuteistieji juos vertė vogti, prieš juos naudodami psichinį smurtą. Teismas nenustatė pagrindo, jokio pagrindo nenurodė ir patys nuteistieji, kodėl nukentėjusiesiems būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

75Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų nustatyta, kad Vokietijoje 2012 m. rugpjūčio 6 d. nuosprendžiu V. R. nuteistas už vagystę, padarytą iki 2012 m. balandžio 27 d.; Vokietijoje 2012 m. gruodžio 3 d. nuosprendžiu A. L. nuteistas už vagystę, padarytą iki 2012 m. balandžio 14 d.; Vokietijoje 2012 m. gruodžio 5 d. nuosprendžiu Ž. J. nuteista už vagystę, padarytą iki 2012 m. balandžio 14 d. (T. 2, b. l. 6–7, 14–16, 17–18). Šie duomenys patvirtina nukentėjusiųjų parodymus, kad nuteistieji ir V. R. tuo pačiu metu buvo Vokietijoje ir vogė. Tai patvirtina ir Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija, kad A. L. yra žinomas Vokietijos teisėsaugos institucijoms dėl vagysčių 2012 m., o A. L. žinomi bendrininkai V. R. ir V. R. Ž. J. yra žinoma Vokietijos teisėsaugos institucijoms, 2012 m. balandžio 27 d. ji buvo daktiloskopuota/nufotografuota Braunšveigo mieste už vagystes iš parduotuvių (T. 2, b. l. 21).

76Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe, įkalbėjo brolius R. vykti į užsienio valstybę, pažadėdami legalų – maišų nešiojimo darbą. Tik išvykus iš Lietuvos ir jau būnant užsienio valstybėje, nuteistieji nukentėjusiesiems pasakė, kad legalaus darbo jie nedirbs, o privalės vogti iš parduotuvių. Nors prieš nukentėjusiuosius A. L. nenaudojo fizinio smurto, kas net nėra šio nusikaltimo požymis, bet byloje nustatyta, kad nukentėjusieji nemokėjo vokiečių, anglų kalbų, užsienyje buvo pirmą kartą, neturėjo pinigų, galimybės susisiekti su Lietuvoje likusiais artimaisiais, V. R. asmens dokumentus buvo palikęs namuose. Nors nukentėjusieji galėjo laivai išeiti iš viešbučio, tačiau neturėjo kur svetimoje šalyje – Vokietijoje eiti, nukentėjusieji į Vokietiją atvyko nuteistųjų transporto priemone ir jų lėšomis, todėl neturėjo galimybės ir pinigų patys grįžti namo, be to, nemokėdami užsienio kalbos, negalėjo kreiptis pagalbos į aplinkinius. Nukentėjusiesiems atsisakius vogti, jų atžvilgiu A. L. naudodavo psichinę prievartą – grasinimus palikti nukentėjusiuosius svetimoje šalyje – Vokietijoje. Nukentėjusieji grasinimą suprato kaip realų, išsigando grasinimo, jis nukentėjusiesiems padarė stiprų psichologinį poveikį, todėl net bijo kreiptis į policiją. Patekę į tokią situaciją nukentėjusieji, kurių valia buvo palaužta, neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti ir vykdyti nuteistųjų reikalavimus atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodydavo A. L. ir Ž. J. Nuteistasis A. L., reikalaudamas iš nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jo nurodymus, suvokė savo reikalavimų ir grasinimų neteisėtumą, kad taip suvaržo nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. veiksmų laisvę ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, A. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. R. ir V. R. atžvilgiu).

77Dėl nukentėjusiojo V. B. veiksmų laisvės varžymo.

78Nuteistieji A. L. ir Ž. J. teisiamajame posėdyje neneigė vykę į Suomiją su V. B. vogti iš parduotuvių, tačiau nurodė, kad išvyką ir vagystes suorganizavo V. B. Tačiau tokius nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiojo V. B. ir liudytojo V. B. parodymai bei kita bylos medžiaga.

79Nukentėjusiojo V. B. nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme, nes jo buvimo vieta buvo nežinoma, nepavyko jo iškviesti, to nepavyko padaryti ir apeliacinės instancijos teisme, nes nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. 2016 m. gegužės 6 d. mirė (T. 5, b. l. 146, 156). Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriuose nukentėjusysis parodė, kad jam A. L. Suomijoje pažadėjo darbą pas ūkininką. Tačiau nuvykus į Suomiją paaiškėjo, kad reikės vogti, o ne dirbti. A. L. padavė V. B. kuprinę, išklotą folija, kad nesuveiktų apsaugos signalizacija, o parduotuvėje A. L. ir Ž. J. parodydavo prekes, kurias reikėjo pavogti. Suomijoje padarė 6-7 vagystes. Nukentėjusįjį V. B. kartu su nuteistaisiais A. L. ir Ž. J. už vagystes sulaikė policija, kuri juos deportavo į Taliną. Važiuojant į Suomiją, nuteistieji V. B. paslėpė automobilyje, V. B. asmens tapatybės dokumentą turėjo A. L. Nukentėjusysis negalėjo atsisakyti vogti ir sugrįžti namo, kadangi neturėjo pinigų ir asmens tapatybės dokumento. Vagysčių darymui Suomijoje vadovavo A. L. ir Ž. J. (T. 1, b. l. 22-25). Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo V. B. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina liudytojo V. B. parodymai bei kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

80Liudytojas V. B., nukentėjusiojo V. B. brolis, teisiamajame posėdyje parodė, kad brolis yra visiškai priklausomas nuo alkoholio, neturi jokių organizacinių sugebėjimų, tikrai negalėtų suorganizuoti kelionės į užsienį ar kažką išvežti į užsienį vogti.

81Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų matyti, kad nuteistieji ir nukentėjusysis tuo pačiu metu buvo Suomijoje ir vogė iš tų pačių parduotuvių: V. B. ir A. L. Suomijoje teisti dėl vagystės, padarytos 2012 m. birželio 6 d. (T. 1, b. l. 56-58, 59-61). Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos duomenimis 2012 m. gegužės 30 d. A. L., V. B. ir Ž. J. buvo sulaikyti dėl dviejų vagysčių prekybos centre, esančiame Juveskiulės mieste; 2012 m. birželio 6 d. A. L. buvo sulaikytas kartu su V. B. dėl dviejų vagysčių, padarytų prekybos centre, esančiame Turku mieste; 2012 m. birželio 12 d. A. L., Ž. J. ir V. B. buvo deportuoti iš Suomijos automobiliu „Audi“, valst. Nr. ( - ) kurį vairavo A. L. (T. 1, b. l. 83, 157-158).

82Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe, įkalbėjo V. B. vykti į užsienį, pažadėdami legalų darbą pas ūkininką. Tik nuvykus į Suomiją nukentėjusiajam V. B. nuteistieji pasakė, kad legalaus darbo jis nedirbs, o privalės vogti iš parduotuvių. Byloje nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. buvo socialiai pažeidžiamas: piktnaudžiaujantis alkoholiu, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, nedirbantis. Nukentėjusysis į Suomiją atvyko nuteistųjų transporto priemone ir jų lėšomis, negalėjo sugrįžti namo, nes neturėjo pinigų, transporto priemonės ir asmens tapatybės dokumento, kurį pasiėmė A. L. Nukentėjusiajam atsisakius vogti, jo atžvilgiu A. L. naudodavo psichinę prievartą – grasinimą palikti nukentėjusįjį svetimoje šalyje – Suomijoje. V. B. grasinimą suprato kaip realų, išsigando grasinimo. Patekęs į tokią situaciją nukentėjusysis, kurio valia buvo palaužta, neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti ir vykdyti nuteistųjų reikalavimus atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jų nurodymus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodydavo A. L. ir Ž. J. Nuteistasis A. L., reikalaudamas iš nukentėjusiojo V. B. atlikti neteisėtus veiksmus, elgtis pagal jo nurodymus, suvokė savo reikalavimų ir grasinimo neteisėtumą, kad taip suvaržo nukentėjusiojo V. B. veiksmų laisvę ir to norėjo, t. y. veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į tai, A. L. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. atžvilgiu).

83Dėl prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų V. B. ir M. P. atžvilgiu.

84Nuteistieji A. L. ir Ž. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 metais V. B. kartu su jais į Angliją nevyko, M. P. nepažįsta, A. L. ir Ž. J. Anglijoje vagysčių nedarė. Tačiau tokius nuteistųjų parodymus paneigia nukentėjusiųjų V. B. ir M. P. parodymai bei kita bylos medžiaga.

85Nukentėjusysis M. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki išvykimo į užsienį nedirbo, gaudavo 350 Lt bedarbio pašalpą, gyveno kaime pas motiną, kuri taip pat nedirbo. Po vieno pažįstamo asmens gimtadienio, jam einant apsvaigusiam nuo alkoholio pėsčiomis namo, prie jo sustojo automobilis, kuriuo važiavo A. L. ir Ž. J. Pastarieji įkalbėjo M. P. važiuoti į Angliją, sakė, kad ten M. P. turės darbą, patalpas gyventi. M. P., neturėdamas telefono, nepranešė šeimos nariams apie išvykimą. A. L., prie pasienio paėmęs M. P. pasą, pasakė, kad reikės vogti. A. L. apmokėjo kelionės išlaidas. M. P. Anglijoje tris mėnesius vogė nuteistiesiems, o kitus tris mėnesius slapstėsi nuo nuteistųjų ir pėsčias ėjo namo. A. L. davė krepšį, apvyniotą viduje folija, kad išnešant iš parduotuvės prekes nesuveiktų signalizacija. Kokias prekes vogti, pasakydavo A. L., kuris kartais ir prekes sudėdavo į krepšį, bet prekes išnešdavo M. P. Nukentėjusiajam atsisakius vogti ir paprašius atiduoti pasą, A. L. kumščiu praskėlė jam galvą, kelis kartus sumušė, grasino, bet paso negrąžino. Paskui A. L. su Ž. J. iš Lietuvos atvežė V. B., su juo gyveno palapinėje prie A. L. buto. Po to vagystes darė trise, t. y. A. L., V. B. ir M. P. V. B. atsisakius vogti, A. L. grasino V. B. ir jį buvo sumušęs. Anglų kalbos nemokėjo, todėl negalėjo susikalbėti su aplinkiniais. M. P. buvo ligoninėje dėl A. L. sumušimo. Iš ligoninės pabėgo ir pas A. L. nebegrįžo. V. B. neturėjo dokumentų, todėl bijojo bėgti.

86Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad M. P. atpažino A. L. kaip asmenį, kuris 2012 m. jį išvežė į Jungtinę Karalystę, atėmė asmens tapatybės kortelę ir vertė vogti iš parduotuvių. Taip pat atpažino Ž. J., kaip A. L. draugę, kuri kartu su A. L. Didžiojoje Britanijoje jį vertė vogti iš parduotuvių, bei V. B., kurį A. L. ir Ž. J. atsivežė vogti iš parduotuvių (T. 1, b. l. 105-119).

87Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo teisėjui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 1 dalies 1 punktas), kuriuose nukentėjusysis parodė, kad neprisimena, kaip jis atsidūrė Anglijoje, buvo neblaivus, pabudo kelte netoli Anglijos, automobilyje sėdėjo Ž. J. ir A. L. Anglijoje buvo dar vienas jaunas vaikinas iš Šilutės, kurio vardas buvo Marius, ir kurio asmens dokumentą taip pat buvo paėmęs A. L. Anglijoje gyveno Bostono mieste, netoli Londono, palapinėje. Į Angliją išvyko 2012 m. spalio-lapkričio mėn., ten buvo daugiu nei pusę metų. V. B. vogė kartu su Mariumi, o prekes atiduodavo A. L. V. B. Anglijoje už vagystes buvo sulaikytas 3-4 kartus, o siekdamas grįžti į Lietuvą, su savimi nešiojosi peilį ir už tai buvo nuteistas vienerių metų laisvės atėmimo bausme; po pusės metų buvo deportuotas į Lietuvą, t. y. 2013 m. birželio mėnesio pradžioje. A. L. grasindavo pavartoti prieš V. B. fizinį smurtą, jeigu jis nevogs; Anglijoje A. L. jį sumušė 3-4 kartus (T. 1, b. l. 22-25).

88Nukentėjusiojo M. P. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs, išsamūs. Nukentėjusysis tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio nagrinėjimo metu vienodai ir detaliai paaiškino visas esmines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, kokiu būdu nuteistieji jį vertė vogti, prieš jį naudodami psichinį ir fizinį smurtą. Be to, nukentėjusiojo M. P. parodymai sutampa su V. B. parodymais dėl bendrų vagysčių darymo, naudoto psichinio ir fizinio smurto nukentėjusiųjų atžvilgiu, dėl M. P. asmens dokumento paėmimo, gyvenimo sąlygų Anglijoje ir t. t. Teismas nenustatė pagrindo, jokio pagrindo nenurodė ir patys nuteistieji, kodėl nukentėjusiesiems M. P. ir V. B. būtų buvę naudinga apkalbėti nuteistuosius, duoti prieš juos melagingus parodymus. Teismas neturi pagrindo abejoti nukentėjusiųjų M. P. ir V. B. parodymų teisingumu ir patikimumu, be to, juos patvirtina kiti byloje esantys ir teisme ištirti įrodymai.

89Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų bei Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS išrašų matyti, kad M. P. Jungtinėje Karalystėje nuteistas už vagystes, padarytas 2012 m. rugsėjo 26 d., 2012 m. spalio 9 d. ir 2012 m. spalio 18 d., o V. B. Jungtinėje Karalystėje nuteistas už vagystes, padarytas 2012 m. spalio 13 d. ir 2012 m. spalio 23 d. (T. 1, b. l. 38–42, 43–49, 124-127, 128-132). Tuo pačiu metu, 2012 m. spalio 19 d., Jungtinėje Karalystėje buvo nuteistas ir A. L. dėl neteisėto ginklų, šaunamųjų ginklų, jų dalių ir komponentų, šaudmenų ir sprogmenų valdymo ir panaudojimo (T. 1, b. l. 50-52). M. P. nurodytą aplinkybę, kad jis išvyko su nuteistaisiais A. L. ir Ž. J. nepranešęs artimiesiems, patvirtina duomenys apie M. P. paieškos paskelbimą: I. P. pranešė, kad 2012 m. rugpjūčio 26 d., apie 18.30 val., jos sūnus M. P. išvyko su taksi alkoholinių gėrimų ir negrįžo (T. 1, b. l. 134-135, 137). Iš Lietuvos kriminalinės policijos biuro tarptautinių ryšių valdybos rašto matyti, kad A. L. žinomas Jungtinės Karalystės teisėsaugos institucijoms dėl ginklo (peilio) nešiojimo, taip pat žinomi Ž. J. ir V. B. Jungtinės Karalystės pareigūnai taip pat informavo, kad A. L. ir V. B. buvo sulaikyti už tuos pačius nusikaltimus (T. 1, b. l. 75). Iš teisinės pagalbos prašymu gautų duomenų matyti, kad 2012 m. spalio 19 d., Jungtinėje Karalystėje, Norfolke, King‘s Line, policija automobilyje sulaikė A. L. ir Ž. J. už pasirengimą daryti vagystę. 2012 m. rugsėjo 21 d. 22.30 val., tas pats automobilis, kurį vairavo A. L., rastas automobilių stovėjimo vietoje A17, šalia Sleafordo, Linkolnšyre; apieškojus rajoną, rastas M. P. Pareigūno nuomone, buvo bandoma iš automobilių pavogti dyzelinį kurą. Taip pat pateikta informacija apie tai, kad 2012 m. spalio 10 d., apie 11.00 val., du Rytų Europos vyrai ir viena moteris pastebėti įtartinai besielgiantys Bourne mieste; vienas iš vyrų rankoje laikė krepšį. Visi asmenys išvyko iš miesto mėlynos spalvos „Audi“, valst. Nr. ( - ) automobiliu, t. y. tuo automobiliu, kuriuo naudojosi nuteistieji A. L. ir Ž. J. (T. 2, b. l. 149-195, T. 3, b. l. 1-22).

90Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji buvo užverbuoti ir išgabenti į užsienį – Jungtinę Karalystę, turint tikslą juos išnaudoti nusikalstamoms veikoms – vagystėms iš parduotuvių daryti, o nukentėjusiųjų veiksmų laisvė buvo suvaržyta palenkiant nukentėjusiųjų valią – pasinaudojant jų pažeidžiamumu bei naudojant fizinę ir psichinę prievartą, o M. P. atžvilgiu dar pasinaudojant priklausomumu bei panaudojant apgaulę. Abu nukentėjusieji buvo pažeidžiami dėl savo socialinės ir sunkios materialinės padėties. Byloje nustatyta, kad M. P. tuo metu buvo jaunas, tik dvidešimt vienerių metų amžiaus, neturėjo darbo, gyveno iš bedarbio pašalpos šešių vaikų šeimoje. Iš liudytojo V. B. parodymų ir kitų bylos duomenų nustatyta, kad nukentėjusysis V. B. piktnaudžiavo alkoholiu, jam diagnozuotas psichikos ir elgesio sutrikimas vartojant alkoholį, buvo benamis, neturintis nuolatinės gyvenamosios vietos, darbo, pragyvenimo šaltinio, neturėjo šeimos, turto, pinigų (T. 1, b. l. 64, 66, 96). Abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu nuteistieji naudodavo psichinę prievartą – grasinimus palikti nukentėjusiuosius svetimoje šalyje – Jungtinėje Karalystėje, bei fizinę prievartą – suduodavo nukentėjusiesiems smūgius kumščiais į įvairias kūno vietas. Taip pat M. P. į užsienį buvo išgabentas panaudojant apgaulę, kuri pasireiškė tuo, kad nukentėjusysis nuteistųjų buvo suklaidintas, žadant jam legalų darbą, o nuvykus į Jungtinę Karalystę buvo išnaudojamas nusikalstamoms veikoms – vagystėms daryti; taip pat buvo naudojamasi M. P. priklausomumu, dėl to, kad A. L. atėmė iš M. P. asmens tapatybės kortelę, kad nukentėjusysis negalėtų grįžti į Lietuvą. Nors nukentėjusieji galėjo laivai judėti, tačiau neturėjo kur svetimoje šalyje – Jungtinėje Karalystėje eiti, nukentėjusieji į Jungtinę Karalystę atvyko nuteistųjų transporto priemone ir jų lėšomis, todėl neturėjo galimybės ir pinigų patys grįžti namo, neturėjo asmens tapatybės dokumentų, nes juos atėmė A. L., be to, nemokėdami užsienio kalbos, negalėjo kreiptis pagalbos į aplinkinius. Patekę į tokią situaciją nukentėjusieji, kurių valia buvo palaužta, buvo faktiškai kontroliuojami, neturėjo kitos išeities, kaip tik paklusti ir vykdyti nuteistųjų reikalavimus, t. y. iš parduotuvių vogti prekes, kurias nurodydavo A. L. ir Ž. J. Laisvė yra suvaržoma ne tik tada, kai asmuo visiškai netenka galimybės pasirinkti savo buvimo vietos ar elgesio varianto, bet ir tada, kai ši laisvė apribojama iš dalies. M. P., būdamas apgautas dėl darbo pobūdžio ir tokiu būdu atvežtas į Jungtinę Karalystę, o V. B. atgabentas į užsienį miegantis nuo apsvaigimo nuo alkoholio, nukentėjusieji tapę faktiškai kontroliuojami, neteko dalies galimybių savo nuožiūra pasirinkti savo buvimo vietos ir elgesio varianto. Nukentėjusiųjų elgesys taip pat patvirtina, kad jie nenorėjo vogti: abu nukentėjusieji nuteistiesiems žodžiu išreikšdavo nenorą vogti, M. P. kai tik pasitaikė galimybė pabėgo nuo nuteistųjų ir grįžo namo, o V. B., norėdamas pabėgti nuo A. L. ir sugrįžti į Lietuvą, su savimi kišenėje nešiojosi peilį, nes žinojo, jog tai Jungtinėje Karalystėje yra draudžiama ir norėjo būti už tai sulaikytas; V. B. Jungtinės Karalystės 2013 m. kovo 26 d. nuosprendžiu už peilio turėjimą nuteistas 12 mėnesių laisvės atėmimo bausme (T. 1, b. l. 47-48), o po pusės metų buvo deportuotas į Lietuvą, t. y. 2013 m. birželio mėnesio pradžioje.

91Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J. pelnymosi tikslu, t. y. nuteistieji suprato, kad verbavo ir gabeno nukentėjusiuosius M. P. ir V. B., pateikdami M. P. melagingas žinias apie būsimą darbą, o V. B. atveždami į užsienį miegantį nuo apsvaigimo nuo alkoholio, kad siekiant kontrolės prieš nukentėjusiuosius buvo naudojama apgaulė, fizinė ir psichinė prievarta, piktnaudžiaujama nukentėjusiųjų pažeidžiamumu, priklausomumu, ir siekė, kad nukentėjusieji būtų išnaudojami nusikaltimams daryti abiejų nuteistųjų A. L. ir Ž. J. naudai ir norėjo taip veikti, t. y. veikė tiesiogine tyčia.

92Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra įtvirtinta labai svarbi taisyklė, jog nukentėjusiojo asmens sutikimas neturi juridinės reikšmės patraukti baudžiamojon atsakomybėn asmenis už prekybą žmonėmis tais atvejais, kai sutikimas būti išnaudojamam, duotas panaudojant apgaulę, piktnaudžiaujant asmens pažeidžiamumu ar priklausomumu, jau nekalbant apie prievartą ir grasinimus, toks sutikimas negali būti laikomas savanoriškas.

93Nuteistojo A. L. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje (dvi veikos nukentėjusiųjų M. P. ir V. B. atžvilgiu) numatytus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius.

94Byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos nuteistojo A. L. naudai. Apskųstame nuosprendyje atlikta pakankamai išsami įrodymų analizė, vertinta jų visuma, teismo nuosprendis nėra grįstas tikėtinais, keliančiais abejonių ar prieštaringais duomenimis. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde nesutinkama su teismo išvadomis, padarytomis vertinant įrodymus, pateikiant kitokį tų pačių įrodymų vertinimą, tačiau tai yra nepakankamas argumentas manyti apie neobjektyvų nuteistųjų padarytos nusikalstamos veikos aplinkybių ištyrimą, o tuo pačiu ir ištirtų įrodymų įvertinimą.

95Dėl nukentėjusiajam M. P. fizinio skausmo sukėlimo.

96Nuteistasis A. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, 148 straipsnio 1 dalį bei Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad A. L. padaryta veika prieš nukentėjusįjį M. P. kvalifikuota kaip dvi nusikalstamos veikos: iki 2012 m. birželio 30 d. pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį, o nuo 2012 m. birželio 30 d. pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį, bei įvertinęs byloje surinktus įrodymus ir faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad A. L. veika kvalifikuotina kaip vienas tęstinis nusikaltimas, už kurį atsakomybė numatyta Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje. Taip pat pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nuteistasis A. L., suduodamas M. P. smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas, padarė ir nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje.

97Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėtis nenumato požymio - fizinės prievartos panaudojimo, todėl kaltinamajame akte, kvalifikuojant A. L. padarytą veiką pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį, teisingai papildomai buvo nurodyta ir nusikalstoma veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje (fizinio skausmo sukėlimas - suduodant M. P. smūgius kumščiu į įvairias kūno vietas). Tačiau pirmosios instancijos teismui konstatavus, kad A. L. padarė vieną tęstinę nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje, kurios sudėtis apima ir požymį – fizinio smurto panaudojimą, kuris taip pat buvo inkriminuotas A. L., papildoma kvalifikacija pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį yra perteklinė. A. L. fizinį smurtą nukentėjusiojo M. P. atžvilgiu naudojo jam atsisakius vogti, t. y. siekiant palaužti jo valią, pasipriešinimui įveikti, todėl fizinio skausmo sukėlimas papildomai pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį, kaip atskiras nusikaltimas, nekvalifikuotinas, nes šias pasekmes apima Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalis. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendžio nustatomojoje dalyje nenurodė, kokias pasekmes nukentėjusiajam M. P. sukėlė A. L. panaudotas fizinis smurtas. Nuteistasis A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, išteisinamas jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

98Dėl nukentėjusiojo A. J. veiksmų laisvės varžymo.

99Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra kaltas padaręs nusikalstamą veiką; tai reiškia, kad kaltė baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojama, o turi būti nustatoma dėl kiekvienos nusikalstamos veikos (Lietuvos Respublikos BK 2 straipsnio 4 dalis). Kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Lietuvos Respublikos BPK normos draudžia esant nepašalintoms abejonėms dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį, veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti, taip pat nesant pakankamai neabejotinų kaltės įrodymų byloje. Be to, sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, būtina vadovautis in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės ir neaiškumai, kurių nėra galimybės pašalinti, turi būti aiškinami baudžiamojon atsakomybėn traukiamo asmens naudai. Taigi, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes. Be to, duomenų, kuriais remiantis galima tik manyti, kad nusikalstama veika galėjo būti padaryta, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir apkaltinamajam nuosprendžiui priimti. Nekaltumo prezumpcijos principo baudžiamajame procese (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnis, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalis, BPK 44 straipsnio 6 dalis) turinio analizė leidžia teigti, kad neįrodytas kaltumas tolygus įrodytam nekaltumui.

100Nuteistieji A. L. ir Ž. J. neigė pažinoję A. J. Nukentėjusiojo A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui, yra vieninteliai tiesioginiai įrodymai byloje, nulėmę apkaltinamojo nuosprendžio priėmimą nuteistųjų atžvilgiu.

101Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta apklausti nukentėjusįjį A. J., t. y. tą nukentėjusįjį, kuris nebuvo apklaustas pirmosios instancijos teisme. Nukentėjusysis A. J. šaukiamas į teismo posėdžius, vykusius apeliacinės instancijos teisme, neatvyko, nors jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką buvo žinoma (T. 5, b. l. 135, 154, 157-158), nutartis dėl A. J. atvesdinimo neįvykdyta. Išnaudojus visas įmanomas procesines galimybes iškviesti liudyti A. J. teisme, jo nepavyko apklausti ir apeliacinės instancijos teisme.

102Teisiamajame posėdyje perskaityti nukentėjusiojo A. J. parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo pareigūnui (Lietuvos Respublikos BPK 276 straipsnio 4 dalimi) (T. 1, b. l. 161, 174), nėra savarankiškas įrodymų šaltinis – šiais duomenimis galima tik patikrinti kitus byloje surinktus įrodymus ir jie gali būti reikšmingi teismui tikrinant bei vertinant teisiamajame posėdyje gautus kaltinamųjų (nuteistųjų), nukentėjusiųjų bei liudytojų parodymus, ekspertizės aktą ir specialisto išvadą, byloje esančius dokumentus, daiktinius ir kt. įrodymus. Gynybos teisė pateikti A. J. klausimus niekada nebuvo įgyvendinta dėl jo buvimo vietos nežinojimo, neatvykimo į teismo posėdžius, o byloje nesant kitų įrodymų, patvirtinančių nukentėjusiojo A. J. parodymus, pripažintina, kad apkaltinamasis nuosprendis negalėjo būti grindžiamas tokiais vieninteliais, lemiamais (galinčiais nulemti bylos baigtį), kitais byloje esančiais įrodymais nepatvirtintais parodymais.

103Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, vadovavosi šiais įrodymais: asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolais, kad A. J. atpažino A. L. ir Ž. J., kaip asmenis, kurie išvežė jį į užsienį ir vertė vogti (T. 1, b. l. 162–167); Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos pateikta informacija, kad Vokietijoje, 2012 m. gruodžio 10 d., A. J. buvo sulaikytas Liubeko mieste už pasikėsinimą padaryti parduotuvėje „TK Maxx“ vagystę, tuo metu parduotuvėje buvo ir Ž. J. (T. 1, b. l. 182-183); įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenimis, kad Vokietijoje 2012 m. spalio 16 d. ir 2012 m. gruodžio 3 d. A. L. nuteistas už vagystes (T. 3, b. l. 127–139); taip pat nukentėjusiojo V. B. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo teisėjui, kad A. L. tokiu pat būdu kaip ir V. B. yra apgavęs A. J. (T. 1, b. l. 22–25); asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolu, kad nukentėjusysis V. B. atpažino A. J. kaip asmenį, kurį A. L. buvo išvežęs į užsienį vogti (T. 1, b. l. 28–32). Šie byloje ištirti įrodymai tik patvirtina faktines aplinkybes, kad A. J. buvo Vokietijoje ir ten du kartus buvo nuteistas už vagystes, jog pažinojo A. L. ir Ž. J. bei juos atpažino pagal jam pateiktas nuotraukas, tačiau visumoje nesudaro pagrindo daryti objektyvią, neginčytiną, patikimą ir kategorišką išvadą dėl nuteistųjų A. L. ir Ž. J. kaltės padarius jiems inkriminuotą nusikalstamą veiką, t. y. nėra pakankamai įrodymų, jog A. L. ir Ž. J. vertė A. J. vogti prekes iš parduotuvių, naudodami psichinę ir fizinę prievartą, atėmė A. J. asmens tapatybės kortelę ar atliko kitus veiksmus, nurodytus kaltinime. Tokiu būdu pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles (Lietuvos Respublikos BPK 20 straipsnio 3, 5 dalys), nekaltumo prezumpcijos principą ir vieną esminių baudžiamojo proceso tikslų – kad niekas nekaltas nebūtų nuteistas (Lietuvos Respublikos BPK 1 straipsnio 1 dalis); padarė bylos įrodymais nepagrįstas išvadas dėl A. L. ir Ž. J. kaltės pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. atžvilgiu) buvimo. Šioje baudžiamojoje byloje nesurinkta įrodymų, patikimai patvirtinančių A. L. kaltinime inkriminuotų veiksmų padarymą, todėl nuteistasis A. L. išteisinamas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

104Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti, tačiau bylos nagrinėjimo ribos apeliacinėje instancijoje pagal įstatymą gali būti plečiamos dviem atvejais: kai, nagrinėdamas bylą, apeliacinės instancijos teismas nustato esminių Lietuvos Respublikos BPK pažeidimų, tuomet, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, patikrina, ar tai turėjo neigiamos įtakos ne tik asmeniui, dėl kurio skundo nagrinėjama byla, bet ir kitiems skundų nepadavusiems nuteistiesiems; taip pat, kai teismas švelnina nuosprendį nuteistiesiems, kurie jį apskundė ar dėl kurių jis buvo apskųstas, tuomet apeliacinės instancijos teismas, remdamasis pagrindais, taikytinais ir kitiems nuteistiesiems – sušvelnina nuosprendį ir šiems (Lietuvos Respublikos BPK 320 straipsnio 5 dalis).

105Nors nuteistoji Ž. J. apeliacinio skundo iš viso nepadavė, tačiau apeliacinės instancijos teismui išteisinus A. L. dėl nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje (A. J. atžvilgiu), t. y. sušvelninus apkaltinamąjį nuosprendį vienam iš nuteistųjų, yra pagrindas panaikinti priimtą apkaltinamąjį nuosprendį šioje dalyje ir nuteistosios Ž. J. atžvilgiu bei ją išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

106Dėl bausmės.

107Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde prašoma paskirti nuteistiesiems A. L. ir Ž. J. griežtesnes bausmes.

108Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju nuosprendžiu asmeniui, padariusiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, apribojant nuteistojo teises ir laisves. Bausmės paskirtis – galutinis rezultatas, kurio nustatydama ir taikydama bausmes siekia valstybė. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2003 m. birželio 10 d. nutarime konstatavo, jog Konstitucijoje įtvirtintas prigimtinio teisingumo principas suponuoja tai, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos. Teisingumo ir teisinės valstybės principai inter alia reiškia, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui. Taigi bausmės turi būti adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos nustatytos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių ir tokių jų dydžių, kurie būtų akivaizdžiai neadekvatūs nusikalstamai veikai ir bausmės paskirčiai. Įstatymų leidėjas apibūdina bausmės paskirtį Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatydamas bausmės skyrimo tikslų visumą, kurie šiame įstatyme išdėstyti nuoseklia tvarka, sudarydami vieningą bausmės paskirtį. Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų, bei užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Skiriant bausmę, teismai turi laikytis visų šių reikalavimų ir nė vienam negali būti suteikiama viršenybė, o paskirta bausmė turi atitikti Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje numatytus bausmės tikslus. Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai, kurie yra viena iš svarbiausių teisėto, pagrįsto ir teisingo nubaudimo garantijų, įtvirtinti Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnyje. Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamos veikos motyvus, tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes. Įstatymų leidėjas baudžiamojo įstatymo sankcijas konstruoja taip, kad teismas galėtų paskirti teisingą bausmę, vadovaudamasis įstatymo, nustatančio baudžiamąją atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje numatytomis bausmėmis ir jų dydžiais. Teismas bausmę paskiria tik tiems asmenims, kurie pripažinti kaltais dėl nusikalstamos veikos padarymo, ir tik tokią bausmę, kuri yra numatyta Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, nustatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcijoje. Teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia ir į tai, ar yra nustatyta tik atsakomybę lengvinančių ar tik atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ar yra ir atsakomybę lengvinančių, ir atsakomybę sunkinančių aplinkybių, ir įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę. Teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas Lietuvos Respublikos BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 1, 2 dalys). Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, jog Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalyje yra išvardyti kriterijai, į kuriuos teismas privalo atsižvelgti parinkdamas bausmės rūšį ir nustatydamas jos dydį. Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies dispozicija neriboja teismo teisės pasirinkti Lietuvos Respublikos BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje numatytą bausmės rūšį ar nustatyti jos dydį, tačiau reikalauja motyvuoti atitinkamą sprendimą ir nurodo, kad bausmės dydis turi būti skaičiuojamas nuo jos vidurkio. Taigi Lietuvos Respublikos BK 61 straipsnio 2 dalies nuostata parinkti bausmės dydį skaičiuojant nuo jos vidurkio reguliuoja bausmės dydžio apskaičiavimo metodą, o ne nustato bausmės dydžio skyrimo taisyklę. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni bausmė.

109Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje, priskiriama sunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta tik laisvės atėmimo bausmė nuo dvejų iki dešimties metų, alternatyvių bausmių laisvės atėmimui baudžiamasis įstatymas nenumato. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki trejų metų, taip pat numatytos alternatyvios bausmės laisvės atėmimui, t. y. bauda, laisvės apribojimas, areštas. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, priskiriama nesunkių nusikaltimų kategorijai, šio straipsnio sankcijoje numatyta laisvės atėmimo bausmė iki vienerių metų, taip pat numatytos alternatyvios bausmės laisvės atėmimui, t. y. viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas.

110Įvertinus nuteistųjų asmenybes (A. L. anksčiau teistas tiek Lietuvoje, tiek ir užsienyje, baustas administracine tvarka, nusikalstamų veikų darymo metu nedirbo, tuo metu jo pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, gautos iš nusikalstamų veikų darymo, šiuo metu dirba; Ž. J. teista užsienyje, bausta administracine tvarka, nusikalstamų veikų darymo metu nedirbo, tuo metu jos pragyvenimo šaltinis buvo pajamos, gautos iš nusikalstamų veikų darymo, šiuo metu dirba), padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, nusikalstamų veikų padarymo motyvą ir tikslą (A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupėje, padarė tiesiogine tyčia tris nesunkias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje, dvi sunkias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje, o A. L. dar ir vieną nesunkią nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalyje, iš savanaudiškų paskatų, siekdami sau turtinės naudos, panaudodami nukentėjusiųjų atžvilgiu psichinę prievartą bei pasinaudodami jų pažeidžiamumu, neatlygino nukentėjusiesiems padarytos žalos, kad A. L. vaidmuo buvo aktyvesnis, jis ne tik naudojo psichinę prievartą, bet ir fizinę prievartą), į vieną atsakomybę sunkinančią aplinkybę – nusikalstamą veiką padarė veikdami bendrininkų grupėje (Lietuvos Respublikos BPK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas) ir atsakomybę lengvinančių aplinkybių nebuvimą, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai už dvi sunkiausias nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje, A. L. paskyrė laisvės atėmimo bausmę, nors ir nesiekiančią medianos, tačiau artimesnę jai, o ne minimaliai sankcijos ribai, o Ž. J. - laisvės atėmimo bausmę, mažesnę negu sankcijoje numatytas šios bausmės rūšies vidurkis. Nėra pagrindo išvadai, jog pirmosios instancijos teismo nuteistiesiems parinktos bausmės yra aiškiai per švelnios. A. L. ir Ž. J. paskirtos bausmės yra tinkamai individualizuotos, adekvačios (proporcingos) padarytoms nusikalstamoms veikoms, jų pobūdžiui, pavojingumui, nuteistųjų asmenybei, atitinka bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, bausmės paskirtį ir tikslus, jų griežtinti nėra teisinio pagrindo. Pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. L. ir Ž. J. bausmes ir nustatydamas jų dydį, Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio, 54 straipsnio reikalavimų, teisingumo bei proporcingumo principų nepažeidė.

111Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nustatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus), teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tai reiškia, kad, priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais formaliais pagrindais, bet ir Lietuvos Respublikos BK 41 straipsnio 2 dalyje nustatytais bausmės tikslais. Teismų praktikoje laikomasi nuomonės, kad teismas, svarstydamas bausmės vykdymo atidėjimo klausimą ir spręsdamas, ar bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, turi nuodugniai išnagrinėti visas bylos aplinkybes, susijusias tiek su padaryta veika, tiek su nuteistojo asmenybe, t. y. įvertinti nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdį, laipsnį, nuteistojo asmenybės teigiamas ir neigiamas savybes, jo elgesį šeimoje ir visuomenėje, polinkius, nusikalstamos veikos padarymo priežastis, elgesį po nusikalstamos veikos padarymo. Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima ir be realaus laisvės atėmimo. Taigi priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas turi vadovautis ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir įvertinti visas bylos aplinkybes, sudarančias pagrindą manyti, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

112Ž. J. paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės, t. y. formalios sąlygos taikyti Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnį nustatytos. Byloje nustatyta, kad nuteistoji Ž. J., veikdama bendrininku grupėje, padarė du sunkius nusikaltimus – prekybą žmonėmis, ir tris nusikalstamas veikas, susijusias su žmogaus laisvės varžymu, tačiau jos vaidmuo nebuvo aktyvus, jos indėlis į nusikalstamas veikas yra mažesnis nei kito nuteistojo. Ž. J. Lietuvoje anksčiau neteista, šiuo metu dirba. Įvertinus šias aplinkybes, apibūdinančias nusikalstamas veikas ir nuteistosios asmenybę, taip pat tai, kad nėra duomenų, kad po nusikalstamų veikų, už kurių padarymą nuteistoji pripažinta kalta, būtų padariusi naują nusikalstamą veiką, kad nuo nusikalstamų veikų padarymo praėjo gana ilgas laiko tarpas, jog Ž. J. nėra tiek pavojinga, kad bausmės tikslai būtų pasiekti jai skiriant realią laisvės atėmimo bausmę, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad bausmės tikslai Ž. J. gali būti pasiekti be realaus laisvės atėmimo bausmės atlikimo, atidedant paskirtos bausmės vykdymą. Paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas maksimaliam terminui - trejiems metams, paskiriant nuteistajai įpareigojimus. Ž. J. padarius naujas nusikalstamas veikas, jai grėstų realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas. Tai, kad Ž. J. praeityje buvo teista užsienyje, savaime nėra laikytina tokia aplinkybe, kuriai esant nuteistajai Ž. J. negali būti taikomas Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis. Teismas, atidėdamas Ž. J. bausmės vykdymą, formalių iš Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio kylančių reikalavimų nepažeidė.

113Apeliacinės instancijos teismui nuteistąjį A. L. išteisinus dėl dviejų nusikalstamų veikų, o nuteistąją Ž. J. - dėl vienos nusikalstamos veikos, šiek tiek sumažintina jiems paskirta galutinė subendrinta laisvės atėmimo bausmė.

114Dėl neturtinės žalos.

115Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo nukentėjusiesiems priteistomis neturtinėmis žalomis, nes jos nepagrįstos jokiais dokumentais ar kitais įrodymais.

116Neturtinė žala Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymų nustatytais atvejais. Neturtinės žalos atlyginimo atveju, kitaip nei turtinės (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis, 6.263 straipsnio 2 dalis), visiško žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos neįmanoma tiksliai įvertinti pinigine išraiška. Teismo pareiga kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą. Lietuvos Respublikos CK nenustato neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, todėl pareiga įvertinti nukentėjusiojo patirtą neturtinę žalą tenka teismui. Teismas, įvertindamas neturtinę žalą pinigais, nustatydamas jos dydį, atsižvelgia į visas reikšmingas bylos aplinkybes, žalos pasekmes, žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį, taip pat vadovaujasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Tačiau šis kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju teismas, nustatydamas atlygintiną neturtinės žalos dydį, turi įvertinti visą reikšmingų aplinkybių kompleksą, nustatyti teisingą ir protingą kompensaciją nukentėjusiajam, įvertinus ir kaltojo asmens interesus, siekiant teisingos ir protingos interesų pusiausvyros. Neturtinės žalos atlyginimo dydžių nustatymą lemia objektas, dėl kurio pažeidimo asmuo patiria neturtinę žalą. Pagal formuojamą teismų praktiką, grindžiamą principu, kad kuo aiškesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji ginama, vienas iš veiksnių, reikšmingų neturtinės žalos atlyginimo dydžiui nustatyti ir teisingai atlyginti, yra teisinis gėris, į kurį kėsintasi ir dėl kurio pažeidimo padaryta prašoma atlyginti neturtinė žala.

117Nuteistieji A. L. ir Ž. J. nukentėjusiosios Ž. K. atžvilgiu padarė dvi nusikalstamas veikas, susijusias su žmogaus laisvės suvaržymu ir fizinio skausmo sukėlimu. Nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe, įkalbėjo nukentėjusiąją Ž. K. vykti į Norvegijos Karalystę, pažadėdami legalų – namų tvarkytojos darbą, tačiau atvažiavus į Norvegiją nukentėjusiajai pasakė, kad legalaus darbo ji nedirbs, o privalės vogti iš parduotuvių, už ką policija Ž. K. buvo sulaikiusi du kartus. Nukentėjusioji Ž. K. į užsienio valstybę vyko nuteistojo A. L. transporto priemone ir jo lėšomis, nukentėjusioji neturėjo pinigų grįžti namo, neturėjo galimybės susisiekti su Lietuvoje likusiais artimaisiais. Be to, nuteistieji nukentėjusiosios nepalikdavo vienos, Ž. K. niekam negalėjo pasiskųsti, jog yra laikoma per jėgą, ir pabėgti, nes pastoviai visur buvo lydima Ž. J., net į tualetą. Nukentėjusiajai Ž. K. atsisakius vogti, jos atžvilgiu A. L. ir Ž. J. naudodavo psichinę prievartą - grasinimus, o A. L. dar ir fizinę prievartą - mušė, suduodavo kumščiu smūgius į galvą (saulės rezginį), tampė už plaukų, apipylė kojas verdančiu vandeniu, ir tokiais būdais sukėlė Ž. K. fizinį skausmą. Ž. J. matydama, kaip A. L. Ž. K. muša, jo nesustabdė, įžeidinėdavo ir juokdavosi iš Ž. K., kad nesugeba išnešti prekių iš parduotuvės. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad nukentėjusioji Ž. K. patyrė neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, stresą, nerimą, baimę, pažeminimą, fizinį skausmą, susirūpinimą, kaip nutraukti neteisėtus nuteistųjų veiksmus ir grįžti namo, nes neturėjo transporto priemonės ir pinigų, o grįžti į Lietuvą kartu su nuteistaisiais bijojo, nes A. L. grasino ją sužaloti – sulaužyti kojas, kad viską papasakojo policijai. Nukentėjusioji nerimą ir baimę patyrė ir grįžusi į Lietuvą, nes A. L. su Ž. J. dar kelis kartus ją buvo aplankęs namuose, kur grasino ir naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtą, Ž. K. pradėjo nuo nuteistųjų slapstytis, jų vengti.

118Nuteistieji A. L. ir Ž. J. nukentėjusiųjų V. B. ir M. P. atžvilgiu padarė nusikalstamas veikas, susijusias su žmogaus laisvės varžymu, jų valia buvo palaužta, jie negalėjo pasirinkti buvimo vietos ir elgesio varianto, jie buvo priversti Jungtinėje Karalystėje vogti pakankamai didelį laiko tarpą – kelis mėnesius, o V. B. Suomijoje dar kelias dienas, už ką nukentėjusieji ne kartą buvo sulaikyti policijos. Abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu nuteistieji naudojo psichinį ir fizinį smurtą, nukentėjusieji buvo mušami kumščiais į įvairias kūno vietas, dėl ko M. P. net pateko į ligoninę, iš kurios paskui pabėgo nuo nuteistųjų ir kelis mėnesius pėsčiomis ėjo namo, neturėdamas maisto, pinigų, asmens dokumento, nemokėdamas užsienio kalbos, dėl ko patyrė didžiulį stresą, manė, kad net neišgyvens, tačiau jį verkiantį ant suoliuko rado lietuvis ir padėjo grįžti namo, kur dar ilgą laiką bijojo A. L., net neidavo į lauką. Nukentėjusysis M. P. parodė, kad jis buvo netekęs 24 kg svorio. V. B., siekdamas nutraukti nuteistųjų neteisėtus veiksmus, norėjo būti sulaikytas policijos, dėl to neteisėtai su savimi kišenėje nešiojosi peilį, už tai buvo nuteistas laisvės atėmimo bausme. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad šie įvykiai nukentėjusiuosius V. B. ir M. P. labai sukrėtė, jie patyrė neigiamus dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, stresą, nerimą, baimę, pažeminimą, fizinį skausmą, susirūpinimą, kaip nutraukti neteisėtus nuteistųjų veiksmus ir grįžti namo.

119Aukščiau aptartais įrodymais buvo nustatyti nuteistųjų neteisėti veiksmai, nukentėjusiesiems padaryta žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos, žalą padariusių asmenų kaltė. Atsižvelgus į padarytų prieš nukentėjusiuosius nusikaltimų pobūdį, trukmę, pavojingumą, jų pasekmes, į byloje nustatytas aplinkybes, žalą padariusių asmenų kaltę (veikė tiesiogine tyčia), jų turtinę padėtį (registruoto kilnojamojo ar nekilnojamojo turto bei pinigų bankų sąskaitose neturi), darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo iš nuteistųjų A. L. ir Ž. J. solidariai priteista 2 000 eurų neturtinė žala nukentėjusiajai Ž. K., 5 000 eurų neturtinė žala nukentėjusiajam V. B. ir 5 000 eurų neturtinė žala nukentėjusiajam M. P. atitinka bylos aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijus. Pirmosios instancijos teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, teisingai taikė Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalies nuostatas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas reikšmingas aplinkybes, todėl įstatymo taikymo aspektu šie klausimai išspręsti nepažeidžiant įstatymų, reguliuojančių žalos atlyginimo santykius.

120Dėl proceso išlaidų.

121Nukentėjusiųjų atstovas advokatas D. Povilius apeliacinės instancijos teisme prašė priteisti atstovavimo išlaidas ir pateikė mokėjimo nurodymą, iš kurio matyti, kad 2016 m. gegužės 2 d. „Lietuvos Caritas“ D. Poviliui pervedė 600 eurų. Nukentėjusieji raštiškai sutiko, kad nevyriausybinė organizacija „Lietuvos Caritas“ jiems pasiūlytų pagalbą. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas D. Povilius pateikė sutartį, sudarytą su „Lietuvos Caritas“, dėl teisinės pagalbos ir paslaugų teikimo.

122Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. Šios nuostatos galioja taip pat ir nagrinėjant bylą apeliacinėje instancijoje, tačiau šiuo atveju, priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas. Nukentėjusiojo ar jo atstovo nurodomas patirtų atstovavimo išlaidų dydis neįpareigoja teismo priteisti nurodomos sumos, o yra tik viena iš aplinkybių, į kurią atsižvelgiama, nustatant proceso išlaidų dydį. Teismas proceso dalyvio prašomą atstovavimo išlaidų sumą gali sumažinti, jei yra pagrindas konstatuoti, kad nurodoma atstovavimo išlaidų suma yra per didelė.

123Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro ir nuteistojo A. L. apeliacinius skundus, nuteistojo A. L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, o Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinį procesą iniciavo ne tik prokuroras, bet ir nuteistasis, o nukentėjusiųjų atstovas turėjo organizuoti nukentėjusiųjų teisių gynimą nuo nuteistojo skunde nurodytų argumentų, bei į apeliacinių skundų išnagrinėjimo rezultatą, yra pagrindas prašymą tenkinti iš dalies. Įvertinus tai, jog nuteistojo A. L. apeliacinis skundas patenkintas iš dalies, A. L. išteisintas dėl dviejų nusikalstamų veikų, o Ž. J. išteisinta dėl vienos nusikalstamos veikos, nuteistųjų turtinę padėtį, apeliacinės instancijos teisme buvusių teismo posėdžių skaičių (buvo keturi teismo posėdžiai), jog nukentėjusiųjų atstovas dalyvavo ne visuose teismo posėdžiuose (dalyvavo 3 teismo posėdžiuose), advokato darbo sąnaudas, jo aktyvumą teismo posėdžiuose, į nedidelę bylos apimtį, sudėtingumą, į tai, kad tas pats advokatas atstovavo nukentėjusiuosius pirmosios instancijos teisme, todėl suteikdamas paslaugas apeliacinės instancijos teisme jau buvo gerai susipažinęs su bylos esme, taip pat vadovaujantis proporcingumo kriterijumi, nukentėjusiųjų atstovo advokato D. Poviliaus prašoma priteisti suma už atstovavimo paslaugas mažintina iki 150 eurų. Nuteistoji Ž. J. apeliacinio skundo neteikė, jos atžvilgiu Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmestas, t. y. nukentėjusiųjų atstovas turėjo organizuoti nukentėjusiųjų teisių gynimą tik nuo nuteistojo A. L. apeliacinio skundo, todėl visos proceso išlaidos priteisiamos iš nuteistojo A. L.

124Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 2 dalies 2 punktu, 4 dalimi, 328 straipsnio 1 punktu, 2 punktu, 329 straipsnio 1 punktu,

Nutarė

125Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį dalyje dėl A. L. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas), 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas), dalyje dėl Ž. J. nuteisimo pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) panaikinti ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

126A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas), 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas), Ž. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) išteisinti, nes nepadarytos veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

127Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį pakeisti:

128A. L. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 4 metų 9 mėnesių, ją atliekant pataisos namuose.

129Ž. J. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę sumažinti iki 2 metų 10 mėnesių. Palikti Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžiu Ž. J. taikytą laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą (Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnis) 3 (trejiems) metams su nuosprendyje nurodytais įpareigojimais.

130Priteisti iš nuteistojo A. L. „Lietuvos Caritas“ 150 eurų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme.

131Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

132Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Ryšiai
1. Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. A. L. pripažintas kaltu ir nuteistas:... 3. - pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau tekste – BK) 140... 4. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) -... 5. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. R. ir V. R.... 6. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) -... 7. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) -... 8. - pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) -... 9. - pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) -... 10. - pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) -... 11. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 1 ir... 12. Ž. J. pripažinta kalta ir nuteista:... 13. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K. epizodas) -... 14. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. ir V. R. epizodas) -... 15. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (A. J. epizodas) -... 16. - pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) -... 17. - pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas) -... 18. - pagal Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalį (V. B. epizodas) -... 19. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, 5 dalies 2... 20. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1, 2 dalimis, paskirtos 3... 21. Ž. J. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinta, jai... 22. Iš A. L. ir Ž. J. priteista solidariai 2 000 eurų neturtinės žalos... 23. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,... 24. A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė... 25. A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė... 26. A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė... 27. A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe, varžė... 28. Be to, A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe,... 29. Be to, A. L. ir Ž. J. nuteisti už tai, kad, veikdami bendrininkų grupe,... 30. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroras apeliaciniame skunde prašo... 31. A. L. paskirti pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (Ž. K.... 32. Ž. J. paskirti pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį (Ž. K.... 33. Nurodo, kad abu nuteistieji neprisipažino padarę jiems inkriminuotų... 34. Byloje nebuvo pagrindo Ž. J. skirti bausmes, artimas sankcijose numatytam... 35. Atsižvelgiant į tai, kad A. L. kaltu neprisipažino, jo atsakomybę... 36. Nuteistasis A. L. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos... 37. Nurodo, kad dar teismui nepradėjus nagrinėti baudžiamosios bylos,... 38. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad Ž. K. ir anksčiau, iki pažinties su... 39. Liudytojas A. S. parodė, jog Ž. K. verbavo žmones vagystėms Prancūzijos... 40. A. J. parodymai, perskaityti teisiamajame posėdyje, yra melagingi, kadangi... 41. V. R. ir V. R. parodymai yra nelogiški. V. R., skubėdamas išvykti vogti,... 42. V. B. vogė Suomijoje ir aiškino, jog tai darė prieš savo valią, bet... 43. Nukentėjusysis M. P. parodė, kad jam einant namo, nukentėjusįjį užkalbino... 44. Nurodo, kad teismo posėdyje nedalyvavo ir parodymų nedavė nukentėjusieji V.... 45. Teismas, nuosprendyje perrašė kaltinamajame akte išdėstytas, šališkas A.... 46. Apeliantas nesutinka su jam pareikštais civiliniais ieškiniais dėl... 47. Nuteistoji Ž. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos... 48. Nuteistasis A. L. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Klaipėdos... 49. Nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, teismo posėdyje dalyvavęs prokuroras ir... 50. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinis skundas atmetamas,... 51. Dėl nuteistojo A. L. apeliacinio skundo.... 52. Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunduose iš esmės nesutinkama su pirmosios... 53. Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji... 54. Atsakomybę pagal šį straipsnį užtraukia bent vienas iš jame nurodytų... 55. Pasinaudojimas pažeidžiamumu – tai piktavališkas pasiūlymas žmogui,... 56. Apgaulė – tai tyčinis žmogaus suklaidinimas, siekiant, kad šis dėl... 57. Grasinimas yra pavojingas tyčinis poveikis kito žmogaus psichikai, verčiant... 58. Verbavimas suprantamas kaip kito žmogaus skatinimas (įtikinėjimas, pažadai,... 59. Gabenimas suprantamas kaip išnaudojimo tikslais atliekamą asmens... 60. Pagal Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas reikalavo... 61. Pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį už fizinio skausmo... 62. Dėl nukentėjusiosios Ž. K. veiksmų laisvės varžymo ir fizinio skausmo... 63. Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad tai ne jis, o būtent... 64. Nors nuteistųjų A. L. ir Ž. J. parodymai tarpusavyje sutampa, tačiau jie... 65. Nukentėjusiojo Ž. K. teisiamajame posėdyje parodė, kad A. L., žinodamas,... 66. Nukentėjusiosios Ž. K. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs,... 67. Lietuvos kriminalinės policijos biuro Tarptautinių ryšių valdybos rašte... 68. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami... 69. Nukentėjusioji Ž. K. viso baudžiamojo proceso metu iš esmės nuosekliai... 70. Byloje yra duomenų, kad Ž. K. vogė iš parduotuvių ne tik Norvegijoje, bet... 71. Dėl nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. veiksmų laisvės varžymo.... 72. Nuteistasis A. L. teisiamajame posėdyje parodė, kad brolių Virginijaus ir V.... 73. Nukentėjusieji V. R. ir V. R. teisiamajame posėdyje parodė, kad pas V. R. į... 74. Nukentėjusiųjų V. R. ir V. R. parodymai viso proceso metu nekito, buvo... 75. Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų... 76. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe,... 77. Dėl nukentėjusiojo V. B. veiksmų laisvės varžymo.... 78. Nuteistieji A. L. ir Ž. J. teisiamajame posėdyje neneigė vykę į Suomiją... 79. Nukentėjusiojo V. B. nepavyko apklausti pirmosios instancijos teisme, nes jo... 80. Liudytojas V. B., nukentėjusiojo V. B. brolis, teisiamajame posėdyje parodė,... 81. Iš Europos nuosprendžių registrų informacinės sistemos ECRIS duomenų... 82. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J., veikdami bendrininkų grupe,... 83. Dėl prekybos žmonėmis nukentėjusiųjų V. B. ir M. P. atžvilgiu.... 84. Nuteistieji A. L. ir Ž. J. teisiamajame posėdyje parodė, kad 2012 metais V.... 85. Nukentėjusysis M. P. teisiamajame posėdyje parodė, kad iki išvykimo į... 86. Iš asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokolo matyti, kad M. P.... 87. Teisiamajame posėdyje buvo perskaityti nukentėjusiojo V. B. parodymai, duoti... 88. Nukentėjusiojo M. P. parodymai viso proceso metu nekito, buvo nuoseklūs,... 89. Iš Įtariamųjų, kaltinamųjų, nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų... 90. Byloje nustatyta, kad nukentėjusieji buvo užverbuoti ir išgabenti į... 91. Byloje nustatyta, kad nuteistieji A. L. ir Ž. J. pelnymosi tikslu, t. y.... 92. Europos teisėje, taip ir Lietuvos baudžiamuosiuose įstatymuose, yra... 93. Nuteistojo A. L. veiksmai atitinka Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1... 94. Byloje nėra nepašalintų abejonių, kurios turėtų būti vertinamos... 95. Dėl nukentėjusiajam M. P. fizinio skausmo sukėlimo.... 96. Nuteistasis A. L. buvo kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio... 97. Lietuvos Respublikos BK 148 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos... 98. Dėl nukentėjusiojo A. J. veiksmų laisvės varžymo.... 99. Pagal baudžiamąjį įstatymą asmuo atsako tik tuo atveju, jeigu jis yra... 100. Nuteistieji A. L. ir Ž. J. neigė pažinoję A. J. Nukentėjusiojo A. J.... 101. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme buvo nutarta apklausti... 102. Teisiamajame posėdyje perskaityti nukentėjusiojo A. J. parodymai, duoti... 103. Pirmosios instancijos teismas, šioje dalyje priimdamas apkaltinamąjį... 104. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma... 105. Nors nuteistoji Ž. J. apeliacinio skundo iš viso nepadavė, tačiau... 106. Dėl bausmės.... 107. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliaciniame skunde prašoma... 108. Bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo apkaltinamuoju... 109. Nusikalstama veika, numatyta Lietuvos Respublikos BK 147 straipsnio 1 dalyje,... 110. Įvertinus nuteistųjų asmenybes (A. L. anksčiau teistas tiek Lietuvoje, tiek... 111. Lietuvos Respublikos BK 75 straipsnio 1 dalyje (2015 m. kovo 19 d. įstatymo... 112. Ž. J. paskirta bausmė neviršija ketverių metų laisvės atėmimo bausmės,... 113. Apeliacinės instancijos teismui nuteistąjį A. L. išteisinus dėl dviejų... 114. Dėl neturtinės žalos.... 115. Nuteistojo A. L. apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos... 116. Neturtinė žala Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnyje apibrėžiama kaip... 117. Nuteistieji A. L. ir Ž. J. nukentėjusiosios Ž. K. atžvilgiu padarė dvi... 118. Nuteistieji A. L. ir Ž. J. nukentėjusiųjų V. B. ir M. P. atžvilgiu padarė... 119. Aukščiau aptartais įrodymais buvo nustatyti nuteistųjų neteisėti... 120. Dėl proceso išlaidų.... 121. Nukentėjusiųjų atstovas advokatas D. Povilius apeliacinės instancijos... 122. Pagal Lietuvos Respublikos BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs... 123. Baudžiamoji byla apeliacine tvarka nagrinėta pagal Klaipėdos apygardos... 124. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1... 125. Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendį dalyje dėl A. L.... 126. A. L. pagal Lietuvos Respublikos BK 140 straipsnio 1 dalį (M. P. epizodas),... 127. Kitą Klaipėdos apygardos teismo 2016 m. vasario 24 d. nuosprendžio dalį... 128. A. L. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę... 129. Ž. J. nuosprendžiu paskirtą galutinę subendrintą laisvės atėmimo bausmę... 130. Priteisti iš nuteistojo A. L. „Lietuvos Caritas“ 150 eurų išlaidų... 131. Likusią nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.... 132. Klaipėdos apygardos prokuratūros prokuroro apeliacinį skundą atmesti....