Byla 2A-374-567/2010

1Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės (pranešėjos) Neringos Švedienės, kolegijos teisėjų Romualdos Janovičienės ir Algirdo Auruškevičiaus, sekretoriaujant Julijai Štreimikienei, dalyvaujant ieškovo atstovui advokatui Giedriui Mozūraičiui, atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atstovui Donatui Kimsai, viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-558-541/2009 pagal ieškovo Vilniaus universiteto Onkologijos instituto ieškinį atsakovams AB „Rytų skirstomieji tinklai", UAB „Medstatyba" dėl perdavimo-priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu, tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pateikė 2007-10-11 ieškinį ir 2008-10-07 patikslintą ieškinį, prašydamas pripažinti 1979-06-12 priėmimo - perdavimo aktą, sudarytą tarp Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos ir Vilniaus elektros tinklų, niekiniu ir negaliojančiu, bei priteisti iš atsakovų bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad šiuo metu patikėjimo teise valdo transformatorinę, kurią Sveikatos apsaugos ministerija patikėjimo teise perdavė ieškovui. Transformatorinė į Vilniaus elektros tinklų balansą buvo perduota, vadovaujantis Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimu Nr. 596, tačiau minėto teisės akto 1 d. įpareigojo žinybas perduoti transformatorines tik tam tikru laikotarpiu, t.y. 1964-1965 m. ir tik konkrečiai įmonei Vyriausiajai energetikos ir elektrifikavimo valdybai, kurios Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1971-05-10 nutarimo Nr. 212 pagrindu nebeliko, vietoje jos įsteigiant Lietuvos vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą. Minėto turto statybos pabaigos metai yra 1980 m., todėl jam negalėjo būti taikomas Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimas Nr. 596. Be to, Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1960-03-30 įsako 2 d. numatė, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai įsigalioja po paskelbimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žiniose arba respublikiniuose laikraščiuose „Tiesa“ ir „Sovietskaja Litva“, o to paties įsako 5 d. numatė, kad tie Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimai, kurie nebuvo paskelbti minėtuose leidiniuose, įsigalioja nuo to momento, kai juos gauna atitinkamos žinybos. Žinant tai, kad Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimas Nr. 596 nebuvo skelbtas Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos ir Vyriausybės Žiniose arba respublikiniuose laikraščiuose „Tiesa“ ir „Sovietskaja Litva“ ir nesant duomenų, kad 1979-06-12 priėmimo - perdavimo akto šalims buvo įteiktas, negalėjo atsirasti jokia prievolė žinybai perduoti Vilniaus elektros tinklams ginčo turtą.

4Ginčo aktas neatitiko sandorio subjekto, sandorio išreikštos valios ir sandorio formos reikalavimų. Sandorio metu galiojęs CK numatė, kad pastatų perdavimą iš vienos valstybinės organizacijos kitai valstybinei organizacijai reglamentuoja atskira tvarka. Sandorio sudarymo metu galiojo TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies Komisarų Tarybos 1935-04-29 nutarimas Nr. 6/803 „Dėl valstybinių įmonių, pastatų ir statinių perdavimo“, kuris numatė, kad pastatai ir statiniai gali būti perduodami iš vienos sąjunginės respublikos žinybos kitai žinybų vadovų potvarkiu. 1979-06-12 priėmimo-perdavimo aktą galėjo pasirašyti ne įmonė, o tik žinyba - Lietuvos vyriausioji gamybinė energetikos ir elektrifikacijos valdyba, kuriai buvo pavaldūs Vilniaus elektros tinklai.

5Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija neturėjo tikslo perduoti ginčo turto operatyviojo tvarkymo teisę Vilniaus elektros tinklams. Sandorio tikslas - ginčo turto priežiūra. Tiek tuometinė Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija, tiek dabartinė Sveikatos apsaugos ministerija niekada nebuvo išbraukusios ginčo turto iš savo balansų iki ginčo turto perdavimo ieškovui, nors tai būtų atlikta, kaip to reikalauja TSRS finansų liaudies komisariato, TSRS teisingumo liaudies komisariato ir Valstybinio arbitražo prie TSRS Liaudies Komisarų Tarybos 1940-05-26 instrukcijos Nr. 349/62-58-10 1 d., jei iš tikrųjų Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija būtų siekusi ginčo turto operatyviojo tvarkymo teisę perduoti Vilniaus elektros tinklams. Pagal šią instrukciją pastatai ir statiniai turi būti perduodami mėnesio pirmą dieną, o perdavimo metu atliekama inventorizacija, kuri parodoma perdavimo balanse ir parengiama buhalterinė ataskaita, tačiau transformatorinės nebuvo siekta perduoti pirmą mėnesio dieną, nebuvo atlikta turto inventorizacija. Vadovaujantis TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies Komisarų Tarybos 1935-04-29 nutarimu Nr. 6/803 „Dėl valstybinių įmonių, pastatų ir statinių perdavimo“ transformatorinė galėjo būti perduodama tik esant žinybų (Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos ir Lietuvos vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos) potvarkiams, tačiau duomenų, kad tokie potvarkiai, buvo, nėra. Vilniaus elektros tinklai nebuvo žinyba, nes buvo tik įmonė, pavaldi žinybai.

61979-06-02 perdavimo - priėmimo aktas neatitinka formos reikalavimų, t.y. Tipinės tarpžinybinės formos Nr. OC-1 (74 psl.), patvirtintos TSRS Centrinės statistikos valdybos 1972-12-14 įsakymu Nr. 816. Šioje formoje yra privalomas rekvizitas potvarkiui, kurio pagrindu pasirašomas pagrindinių priemonių perdavimo-priėmimo aktas, tačiau 1979-06-12 priėmimo-perdavimo akte tokio rekvizito nėra, o tai dar kartą patvirtino, kad jokio potvarkio nebuvo. Pagrindinių priemonių priėmimo - perdavimo akto pildymo instrukcijoje nurodyta, kad aktą vienu egzemplioriumi kiekvienam atskiram objektui sudaro priėmimo komisija, paskirta įmonės, organizacijos vadovo potvarkiu (įsakymu), tačiau 1979-06-12 priėmimo-perdavimo akte nėra duomenų, kokiu pagrindu akte nurodyta komisija turi įgalinimus. Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija buvo reorganizuota į VĮ „Medstatyba“, kuri vėliau įregistruota kaip UAB „Medstatyba“ (CK (galiojusio 1979 m.) 47 str., 99 str., šiuo metu galiojančio CK 1.80 str.).

7Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepimuose į ieškinį ir patikslintą ieškinį prašė jį atmesti ir taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad 1979-06-12 sudaryto priėmimo - perdavimo akto, laikomo sandoriu, kuriuo Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija perdavė transformatorinės TR-906 (TP-906) pastatą iš savo balanso į Vilniaus elektros tinklų balansą šalimis yra Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija ir Vilniaus elektros tinklai. Ieškovas nebuvo priėmimo - perdavimo akto šalimi. 1979-06-12 akto pagrindu transformatorinė pastotė TR-906 (TP-906) ir joje įmontuoti elektros įrenginiai buvo priimti eksploatuoti ir įtraukti į Viliaus elektros tinklų balansą, kaip įmonės nekilnojamojo turto objektas. Nuo šio momento, t.y. nuo nekilnojamojo turto įrašymo į Vilniaus elektros tinklų balansą, Vilniaus elektros tinklai įgijo transformatorinės pastotės TR-906 P-906 pastato operatyviojo tvarkymo teisę ir tapo teisėtu šio turto valdytoju, o šio turto savininku ir toliau liko valstybė. Ginčijamas sandoris sudarytas 1979 m., o ieškovo turto patikėjimo teisės į pastatą įregistruotos tik 2003-04-15, todėl šis sandoris niekaip negalėjo pažeisti ieškovo teisių. Ieškovas turi tik transformatorinės pastotės TR-906 (TP-906) pastato patikėjimo teisę, o nuosavybės teisė šiuo metu priklauso Lietuvos Respublikos valstybei, kuri neginčija akto sudarymo teisėtumo. Ieškovas nepateikė įrodymų, kad veikia transformatorinės nuosavybės teisių turėtojo (savininko), t.y. Lietuvos Respublikos vardu. Šio sandorio taip pat neginčijo (ir neginčija) ir kita jo šalis - Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija ar jos teisių perėmėjai – UAB „Medstatyba“. Dėl šių aplinkybių ieškovas neturėjo teisinio pagrindo pareikšti ieškinį. Atsakovo pateikti paaiškinimai civilinėje byloje Nr.2-5609-131/2007 negali būti laikomi įrodymu ir ieškovo reikalavimų pagrindu šioje civilinėje byloje, sprendžiant 1979-06-12 priėmimo - perdavimo akto sudarymo ir galiojimo teisėtumo klausimą, kadangi tai tėra nuomonė, kuri neturi prejudicinės galios šioje byloje. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimas Nr. 596 buvo ne vienintelis teisės aktas, kuris įpareigojo Vilniaus elektros tinklams perduoti elektros perdavimo linijas bei transformatorines pastotes. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-05-04 nutarimas Nr.185 nustatė, kad Liaudies ūkio tarybai (kurios sudėtine dalimi buvo Energetikos ūkio valdyba, o pastarosios sudėtine dalimi Vilniaus elektros tinklai), turi būti perduotos taip pat naujai pastatytos tranzitinės transformatorinės pastotės ir aukštos įtampos elektros perdavimo linijos.

8Ieškovas praleido 1964 m. CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą. Ieškovas, žinodamas, kad atsakovas nuo pat perdavimo momento eksploatuoja transformatorinės TR-906 pastatą ir jame esančius įrenginius, praleido 3 metų ieškinio senaties terminą, taip pat nepateikė įrodymų, kad apie savo tariamą teisės pažeidimą, padarytą 1979-06-12 sudarytu priėmimo - perdavimo aktu, sužinojo jau po 2000 m. CK įsigaliojimo. TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies Komisarų Tarybos 1935-04-29 nutarimas Nr. 6/803 „Dėl valstybinių įmonių, pastatų ir statinių perdavimo“ negali būti taikomas 1979-06-12 akto atžvilgiu, kadangi šio nutarimo 3 d. A ir B punktuose numatyta, kad pastatai ir statiniai gali būti perduodami iš vienos respublikos žinybos (ministerijos, centrinės įstaigos) kitai abiejų žinybų vadovų potvarkiu“. Vilniaus elektros tinklai 1979 m. buvo ne žinyba, o valstybinė įmonė, pavaldi Lietuvos Vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybai. Ieškovo pateiktame Lietuvos CK 99 straipsnio komentare pasakyta, kad atskirais atvejais pačioms valstybinėms organizacijoms leidžiama disponuoti pagrindinėmis priemonėmis. Ieškovas, nebūdamas ginčijamo sandorio šalimi, ar Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos teisių perėmėju ar įgaliotu atstovu, negali paaiškinti sandorio šalių tikrųjų ketinimų. TSRS teisingumo liaudies komisariato ir Valstybinio arbitražo prie TSRS Liaudies komisarų Tarybos 1940-05-26 instrukcijos Nr.349/62-58-10, kuria remiasi ieškovas, 24 d. numatyta, kad ši instrukcija netaikoma valstybinių organizacijų (kokia ir buvo Vilniaus elektros tinklai) ir kolūkių atsikaitymams už perduodamas įmones, pastatus, statinius. 1979-06-12 aktą pasirašė Vilniaus elektros tinklų sudaryta komisija, šį aktą savo parašais patvirtino perduodančios ir priimančios organizacijų direktoriai, jis patvirtintas abiejų organizacijų antspaudais. 1979-06-12 sandorio šalys laisva valia sukūrė teisinį rezultatą – iš Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybos direkcijos balanso į Vilniaus elektros tinklų balansą perdavė transformatorinės pastotės TR-906 pastatą ir jame esančius įrenginius. Kartu su perduodamu turtu buvo perduotos ir planuotos lėšos (išlaidos) elektros įrenginių išlaikymui, nustatytos atsakomybės ribos, perduotas techninės dokumentacijos sąrašas, įrenginių inventoriaus žiniaraštis. Šis turtas įtrauktas į Vilniaus elektros tinklų balansą, kaip įmonės nekilnojamojo turto objektas, už kurį buvo mokamas nekilnojamojo turto mokestis. Nuo šio momento Vilniaus elektros tinklai įgijo transformatorinės pastato, jame esančių elektros įrenginių operatyviojo tvarkymo teisę ir tapo teisėtu šio turto valdytoju. Sandorio formos vien tik kaip blanko, ant kurio surašytas ir išdėstytas sandorio turinys, supratimas ir menamo neteisėtumo traktavimas yra teisiškai ydingas, kadangi sandorio forma negali būti suprantama vien tik kaip atitinkamos formos blankas, kurį šalys pasirašė. Aktas buvo sudarytas paprasta rašytine forma ant blanko, kurį pasirašė abi sandorio šalys, savo išreikštą valią patvirtindamos parašais ir antspaudais. Tipinė tarpžinybinė forma Nr.OC-1, kuri yra patvirtinta TSRS Centrinės statistikos valdybos 1972-12-14 įsakymu Nr.816, akto atžvilgiu neturėjo būti taikoma (1964 m. CK 40 str., 41 str., 43 str., 47 str., 84 str., 99 str., 109 str., 1171 str., 142 str., 1421 str., 2000 m. CK 1.63 str., 1.64 str., 1.78 str., 1.80 str., 1.125 str., 1.126 str., 4.47 str., 4.48 str., 4.49 str.).

9Tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepimuose į ieškinį nurodė, kad su ieškiniu sutinka, byloje nėra įrodymų, jog valstybė būtų išreiškusi valią perduoti ginčo turtą atsakovui ar jo pirmtakams. Ginčo turtas buvo sukurtas iš valstybės lėšų, yra ir buvo Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl teisėtai buvo perduotas ieškovui.

10Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-18 sprendimu ieškinį atmetė ir nusprendė nutraukti bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimų dėl 1979-06-12 perdavimo - priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu ir niekiniu dalyje dėl kitų akte išvardintų objektų (išskyrus transformatorinę pastotę), t.y. transformatorių, kamerų, aukštos įtampos kabelio. Teismas nustatė, kad ieškovas patikėjimo teise valdo pastatą - transformatorinę ( - ), unikalus Nr. ( - ). Pastatas nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai. Ieškovo patikėjimo teisės įregistravimo nekilnojamojo turto registre pagrindas - 1996-06-12 LR Sveikatos apsaugos ministerijos pažyma, kurioje nurodyta, kad transformatorinė pastotė 4H I/P yra Lietuvos onkologijos centro (dabar instituto) balanse. Teismas pažymėjo, kad 2005-09-06 LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-708 pastatas-transformatorinė, valdoma Sveikatos apsaugos ministerijos, perduota Vilniaus universiteto Onkologijos institutui valdyti, naudoti ir disponuoti patikėjimo teise.

11Teismas konstatavo, jog ginčijamame 1979-06-12 perdavimo - priėmimo akte nurodyta, jog transformatorinė pastotė, aukštos įtampos kabeliai, esantys Respublikinių sveikatos apsaugos įstaigų statybos direkcijos balanse, priimami į Vilniaus elektros tinklų balansą. Nurodyta, kad turto priėmimą vykdo komisija. Komisijos sudėtis: Vilniaus elektros tinklų rajono viršininkas V. D., Vilniaus elektros tinklų vyr. buhalterė M. K., Vilniaus elektros tinklų viršininko pavaduotojas M., Vilniaus elektros tinklų vyr. meistras L., bei Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybos direkcijos vyr. buhalteris E. M.. Aktas pasirašytas komisijos pirmininko bei narių ir patvirtintas 1979-08-28 LTSR Sveikatos apsaugos įstaigų statybos direkcijos spaudu bei parašu bei Vilniaus elektros tinklų direktoriaus spaudu bei parašu.

12Teismas nustatė, kad Respublikinių sveikatos apsaugos įstaigų statybos direkcijos ir Vilniaus elektros tinklų 1979-06-12 turto perdavimo-priėmimo akto dėl transformatorinės pastotės, aukštos įtampos kabelių sudarymo metu galiojo 1964 m. CK, kurio 47 str. pagrindu ieškovas ginčija minėtą turto perdavimo aktą. Teismas pažymėjo, jog 1964 m. CK buvo įtvirtintas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, padarė išvadą, kad ieškovas apie 1979-06-12 ginčo turto (transformatorinės) priėmimo-perdavimo aktą sužinojo tik Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme nagrinėjant kitą civilinę bylą pagal ieškovo AB „Rytų skirstomieji tinklai“ ieškinį atsakovams Vilniaus universiteto Onkologijos institutui ir Sveikatos apsaugos ministerijai dėl nuosavybės teisės gynimo, kuri iškelta 2007 metais, todėl konstatavo, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas ir senaties taikymo klausimas nenagrinėtinas.

13Teismas pabrėžė, jog ieškovas nenurodė ir nepagrindė, jog 1979-06-12 ginčo turto (transformatorinės pastotės) perdavimo-priėmimo aktas esminiai ir akivaizdžiai neatitiko galiojusių įstatymų reikalavimų, kad minėtu turto perdavimo-priėmimo aktu buvo pažeistos įstatymo imperatyvios nuostatos ar įstatymuose nustatyti draudimai. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimas Nr. 596, kuriuo ieškovas grindė 1979 m. priėmimo-perdavimo akto neatitikimą įstatymų reikalavimams, t.y. neteisėtumą, buvo ne vienintelis teisės aktas, įpareigojantis Vilniaus elektros tinklams perduoti elektros perdavimo linijas bei transformatorines pastotes. Teismas konstatavo, jog Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-05-04 nutarimas Nr.185 nustatė, kad Liaudies ūkio tarybai (kurios sudėtine dalimi buvo Energetikos ūkio valdyba, o pastarosios sudėtine dalimi Vilniaus elektros tinklai), turi būti perduotos taip pat naujai pastatytos tranzitinės transformatorinės pastotės ir aukštos įtampos elektros perdavimo linijos. Teismas pažymėjo, šis teisės aktas taip pat buvo pagrindas ginčo turto perdavimo-priėmimo akto sudarymui. Tiek 1964-12-16 nutarimas Nr.596, tiek 1958-05-06 nutarimas 1979-1980 metais galiojo, todėl ieškovo argumentai, dėl 1958-05-06 nutarimo netaikymo ginčo teisiniam santykiui spręsti, nepagrįsti.

14Teismas atkreipė dėmesį, jog 1979-06-12 ginčo turto (transformatorinės pastotės) sudarymo metu galiojęs 1964 m. CK nedraudė valstybinį turtą perduoti valstybinėms organizacijoms (įmonėms), todėl ieškovo argumentai dėl netinkamo sandorio (ginčo turto perdavimo - priėmimo akto) subjekto (Vilniaus elektros tinklų) pagal TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies komisarų Tarybos 1935-04-29 nutarimą Nr.6/803 „Dėl valstybinių įmonių, pastatų ir statinių perdavimo“ nepagrįsti.

15Teismas konstatavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog 1979-06-12 ginčo turto priėmimo perdavimo aktas neatitiko sandorio formos reikalavimų bei neatitiko tikrosios šalių valios. Teismas nustatė, jog ginčo aktas buvo sudarytas paprasta rašytine forma, kurį pasirašė abi sandorio šalys, savo išreikštą valią patvirtindamos parašais ir antspaudais, todėl nėra teisinio pagrindo teigti, kad šis sandoris buvo sudarytas tuo metu galiojusiems įstatymams prieštaraujančia forma bei neatitiko šalių tikrosios valios. Teismas pažymėjo, jog sandorio šalių valia buvo tinkamai išreikšta ir realizuota, sudarant rašytinės formos susitarimą, t.y. priėmimo-perdavimo aktą. Šio sandorio sudarymo metu teisės normos nedraudė sudaryti tokius sandorius.

16Teismas pabrėžė, kad 1979 m. turto perdavimo akto pagrindu Vilniaus elektros tinklams buvo perduota ginčo transformatorinės turto patikėjimo (operatyviojo tvarkymo) teisė, kuri jos turėtojui nuosavybės teisės į operatyviai tvarkomą daiktą nesukuria. Teismas pažymėjo, jog nuosavybės teisės nesukuria ir tas faktas, kad valstybės turtas yra įrašytas į valstybinės organizacijos balansą, nes tokį turtą laikyti konkrečios organizacijos apskaitoje, balanse, įpareigoja valstybė. Nagrinėjant sandorio teisėtumo klausimą, reikia išsiaiškinti ar sandoris sukėlė teisines pasekmes, kurių šalys siekė. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų teismas nustatė, jog turto priėmimo-perdavimo akto šalys siekė perduoti ginčo transformatorinę valdyti patikėjimo (operatyviojo tvarkymo) teise ir tai įgyvendino, surašydamos turto perdavimo-priėmimo aktą.

17Teismas padarė išvadą, jog ginčo transformatorinės perdavimo tvarka atitiko 1964 m. CK normas, reglamentavusias turto perdavimo - priėmimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą tvarką. Teismas pažymėjo, kad 1964 m. CK ir poįstatyminiai aktai nedraudė valstybės įmonėms perduoti nekilnojamąjį turtą iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos įmonės balansą operatyviojo tvarkymo teise, kadangi ginčo turto savininkas buvo valstybė.

18Teismas pažymėjo, kad 1979-06-12 sudaryto priėmimo - perdavimo akto šalimis yra Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų direkcija ir Vilniaus elektros tinklai. Teismas konstatavo, jog ieškovas nebuvo 1979-06-12 sudaryto priėmimo - perdavimo akto šalimi. Teismas nustatė, jog ieškovo patikėjimo teisės į ginčo turtą įregistruotos nekilnojamojo turto registre tik 1996 metais, remiantis 1996-06-12 LR Sveikatos apsaugos ministerijos pažyma. Teismas pažymėjo, jog ieškovas nuosavybės teisės į ginčo turtą neturi. Teismas konstatavo, jog tiek ginčo turto perdavimo - priėmimo akto sudarymo metu perduodamo operatyviai tvarkyti turto savininkas buvo valstybė, tiek šiuo metu minėto turto savininkas yra valstybė, t.y. nuosavybės teisė į valstybės turtą dėl 1979-06-12 priėmimo-perdavimo akto sudarymo nebuvo pažeista, o ginčo turto priėmimo-perdavimo akto šalys šio akto neginčija. Teismas padarė išvadą, jog ieškovo reikalavimas dėl 1979-06-12 priėmimo-perdavimo akto dalies pripažinimo negaliojančiu nepagrįstas ir neteisėtas, todėl atmestinas.

19Teismas konstatavo, jog ieškovas atsisakė nuo ieškinio reikalavimų dėl 1979-06-12 perdavimo - priėmimo akto pripažinimo negaliojančiu ir niekiniu dalyje dėl kitų akte išvardintų objektų (išskyrus transformatorinę pastotę), t.y. transformatorių, kamerų, aukštos įtampos kabelio. Teismas konstatavo, jog ieškovui žinomos CPK numatytos procesinės atsisakymo nuo ieškinio pasekmės. Teismas ieškovo atsisakymą nuo ieškinio priėmė, nes jis neprieštarauja imperatyvioms įstatymų nuostatoms ar viešajam interesui, todėl šioje ieškinio reikalavimų dalyje byla nutraukė (1964 m. CK 40 str. – 44 str., 47 str., 58 str. 1 d., 84 str., 86 str., 97 str., 98 str., 99 str., CPK 42 str. 2 d., 140 str. 1 d., 294 str.).

20Ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-18 sprendimą, ieškinį patenkinti bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Teismo sprendimas neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, nepagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių išnagrinėjimu, tuo pažeisdamas CPK 185 str. Apeliacinio skundo argumentai:

211) Teismo argumentai, jog ieškovas nebuvo ginčo sandorio šalimi, o valstybė neva neginčijo sandorio, prieštarauja daiktinių teisės normų aiškinimui ir taikymui. Pagal CK normas asmuo, perėmęs turtą valdyti patikėjimo teise, įgyja ir teisę laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą. Apeliantas yra tinkamas ieškovas. Teismo motyvas, kad ginčo turto savininkas formaliai (ieškinine teisena) neginčija sudaryto sandorio, neatitinka teisingumo ir protingumo principų. Šiuo atveju ginčo turto savininko interesams teisme buvo paskirta atstovauti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, kuri byloje buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ir viso proceso metu palaikė ieškovą.

222) Teismo išvada, kad pagrindą perduoti ginčo turtą sudarė Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimas Nr. 596, bei Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-05-04 nutarimas Nr. 185, kurie neva galiojo sandorio sudarymo momentu, prieštarauja šių teisės aktų turiniui. 1964-12-16 nutarimas Nr. 596 aiškiai apibrėžė galiojimą laike ir subjektų ratą, kuriems taikomas nutarimas, t.y. jo 1 d. įpareigojo žinybas perduoti transformatorines tik tam tikru laikotarpiu, t.y. 1964-1965 m. ir tik konkrečiai žinybai Vyriausiajai energetikos ir elektrifikavimo valdybai, kurios Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1971-05-10 nutarimo Nr. 212 pagrindu nebeliko, vietoje jos įsteigiant Lietuvos vyriausiąją gamybinę energetikos ir elektrifikacijos valdybą. 1958-05-04 nutarimo Nr. 185 3 p. aiškiai suformuluota, kad transformatorinės pastotės perduotinos Lietuvos ūkio tarybai, kurios sandorio sudarymo metu taip pat nebebuvo. Todėl ginčijamu sandoriu šalys šių nutarimų realiai negalėjo įvykdyti.

233) Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino 1964 m. CK 99 str. Minėtoje normoje sąvoka „valstybinė organizacija“ gali būti suprantama kaip ministerija, žinyba, bet jokiu būdu ne kaip įmonė, nors teismo supratimu įmonė taip pat priskirtina prie valstybinių organizacijų. Vilniaus elektros tinklai nebuvo žinyba ir negalėjo priimti ginčo turto. Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepime pripažino, kad Vilniaus elektros tinklai buvo ne žinyba, o įmonė, kuriai neturėjo būti taikomi ieškovo nurodyti teisės aktai. Teismas savo sprendime Respublikinę sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkciją priskyrė prie valstybinių įmonių, nors tokios išvados nepagrindė. Ši direkcija buvo ne įmonė, o žinyba, todėl teismas netinkamai aiškino tarp šalių (tariamai įmonių) susiklosčiusius teisinius santykius. Ieškovo nuomone, ginčo aktą galėjo pasirašyti ne įmonė, o tik žinyba – Lietuvos vyriausioji gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdyba, kurios pavaldume ir buvo Vilniaus elektros tinklai.

244) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sandoris buvo tinkamos formos ir atitiko šalių valią perduoti ginčo turto operatyviojo tvarkymo teisę. Kadangi visų statinių savininkė buvo valstybė, todėl šiems teisiniams santykiams buvo būdingas administracinis pobūdis, t.y. ribojama teisinių santykių subjektų dispozityvi teisė, nes teisiniai santykiai reglamentuojami viešosios teisės normomis. Toks aiškinimas atsispindi ir 1964 m. CK 99 str., kuriame numatyta, kad valstybinis turtas yra perduodamas ne bet kokia, o įstatymo nustatyta tvarka, todėl šių teisinių santykių subjektams privalu giežtai laikytis tokios tvarkos reikalavimų, įskaitant ne tik įstatymo nustatytos formos, bet ir jos įforminimo reikalavimų. Centrinė statistikos valdyba 1982 m. išleido Tipinės tarpžinybinės pirminės apskaitos dokumentacijos formos TSRS ir Sąjunginių respublikų ministerijų ir žinybų įmonėms ir organizacijoms rinkinį, kurio bendruosiuose reikalavimuose (3 psl.) nurodoma, kad visos nurodytos rinkinyje formos turi būti naudojamos be pakeitimų įmonėse ir organizacijose nepriklausomai nuo jų žinybinio pavaldumo. Rinkinyje yra pateikta pagrindinių priemonių apskaitos forma - Tipinė tarpžinybinė forma Nr. OC-1 (74 psl.), patvirtinta TSRS Centrinės statistikos valdybos 1972-12-14 įsakymu Nr. 816, kurios visiškai neatitinka 1979-06-12 priėmimo-perdavimo aktas, t.y. pakankamas pagrindas konstatuoti, kad 1979-06-12 priėmimo-perdavimo aktu pagrindinė priemonė (ginčo turtas) nebuvo perduota Vilniaus elektros tinklams. Ginčo aktas neatitinka ir pagrindinių priemonių priėmimo – perdavimo akto pildymo instrukcijos 8 d., kadangi aktu nebuvo siekta perduoti ginčo turto mėnesio pirmąją dieną, be to, nėra duomenų, jog buvo atlikta perduodamo turto inventorizacija. Iš ginčo akto matyti, jog Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos kažkoks asmuo (atsakovai taip ir neįvardijo jo bylos nagrinėjimo metu) aktą pasirašo 1979-08-28, o Vilniaus elektros tinklų direktorius pasirašo 1979-06-12. Be to, vadovaujantis TSRS Centrinio vykdomojo komiteto ir Liaudies Komisarų Tarybos 1935-04-29 nutarimu Nr. 6/803 „Dėl valstybinių įmonių, pastatų ir statinių perdavimo“ ginčo turtas galėjo būti perduodamas tik esant žinybų (Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos ir Lietuvos vyriausiosios gamybinės energetikos ir elektrifikacijos valdybos) potvarkiams, tačiau nesant duomenų, kad tokie potvarkiai buvo, tampa akivaizdu, kad ir valios tarp šalių perduoti operatyviojo valdymo teisę į turtą, taip pat nebuvo. Vilniaus elektros tinklai nebuvo žinyba, jie buvo tik įmonė, pavaldi žinybai. Netgi įrodžius atsakovui, kad tokia valia buvo, pats savaime faktas, kad žinybos nepriėmė potvarkių, sudaro pakankamą pagrindą pripažinti sandorį negaliojančiu. Be teisėtų veiksmų negalimos ir teisėtos pasekmės. 1979-06-12 priėmimo-perdavimo aktas turėtų būti vertinamas, kaip neteisėta pasekmė.

25Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašė jį atmesti bei palikti nepakeistą Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-18 sprendimą nepakeistą.

26Atsakovas UAB „Medstatyba“ nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.

27Tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerijos, ir Lietuvos Respublikos Sveikatos apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašė panaikinti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009-09-18 sprendimą ir ieškinį tenkinti. Teisėtas turto savininkas yra valstybė, o ieškovui turtas perduotas valdyti patikėjimo teise pagrįstai. Vilniaus universiteto Onkologijos institutas yra tinkamas ieškovas šioje byloje, nes perėmęs turtą valdyti patikėjimo teise, įgijo ir teisę laisvai naudotis civilinėmis teisėmis, tarp jų ir teise į gynybą, todėl pirmosios instancijos teismo abejonė dėl tinkamo ieškovo yra nepagrįsta. Teisėtas turto savininkas buvo informuotas apie ieškinį, byloje dalyvavo trečiojo asmens teisėmis, išreiškė savo poziciją – palaikė ir palaiko ieškovą.

28Apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovas skundžia tik tą sprendimo dalį, kuria buvo atmestas ieškinys, todėl byla nagrinėjama apeliacinio skundo ribose, nes kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir materialinės bei procesinės teisės pažeidimų, sudarančių pagrindą pakeisti ar panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ar jo dalį (LR CPK 320 str.). Nagrinėjamoje byloje ginčijamas 1979-06-12 priėmimo - perdavimo aktas, sudarytas tarp Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos ir Vilniaus elektros tinklų, dėl transformatorinės pastotės, aukštos įtampos kabelių perdavimo - priėmimo. Šiems teisiniams santykiams taikytinos turto priėmimo - perdavimo iš vienos valstybinės įmonės balanso į kitos valstybinės įmonės balansą metu galioję 1964 m. CK 98, 99 straipsniai, numatantys, kad valstybei priklauso pagrindinės gamybos priemonės pramonėje ir valstybės įsteigtų įmonių turtas (CK 98 str.). Disponavimo valstybiniu turtu, priskirtu prie pagrindinių priemonių (tame tarpe pastatais) tvarką reglamentavo CK 99 straipsnio nuostatos, kurios nukreipė į kitus teisės aktus. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčo pastatas priklausė nuosavybės teise valstybei, o konkreti įmonė pastatą valdė operatyviojo tvarkymo teise. Tai reiškia, kad tiek 1979-06-12 priėmimo - perdavimo akto sudarymo metu, tiek dabar ginčo turto savininkas buvo ir yra valstybė. Ginčijamu priėmimo - perdavimo aktu nebuvo perduodama ir perimama nuosavybės teisė, nes turto savininku ir toliau liko valstybė. Svarstant perdavimo teisėtumą, neturi būti taikomos teisės normos, reglamentuojančios nuosavybės teisės perėjimą kitam asmeniui ir nustatančios nuosavybės teisės jam atsiradimo momentą, bet teisinės nuostatos dėl operatyviojo turto tvarkymo teisės perleidimo. Atsižvelgiant į tai, kad Lietuvos ūkyje dar veikė ir veikia ne viena monopolija ir įvertinus specifinę ūkio šaką, kurioje nebuvo ir nėra pakankamos konkurencijos, darytina išvada, kad šių teisinių santykių norminio reglamentavimo tikslas buvo ir yra elektros energijos tiekimo patikimumo didinimas, todėl aiškinantis ginčijamo akto sudarymo metu galiojusius teisės aktus, būtina įvertinti ir pačios ūkio šakos specifiką. Pagal tuo metu galiojusį teisinį reguliavimą operatyviojo turto tvarkymo teisės perėjimas kitam asmeniui nebuvo siejamas su būtinumu atlikti sandorio teisinę registraciją, todėl ginčo turto teisinės registracijos neatlikimą negalima vertinti kaip teisines pasekmes sukeliantį veiksnį. Nors apeliantas nurodo, kad nebuvo laikomasi nustatytos turto perdavimo tvarkos, bet konkrečiomis imperatyviomis teisės aktų nuostatomis tai nepagrindžia. Nagrinėjamoje byloje būtina išsiaiškinti, ar sandoris sukėlė teisines pasekmes, kurių šalys siekė, ar jis yra niekinis, t.y. nesukeliantis teisinių pasekmių. Šiuo atveju šalys, sudarydamos ginčijamą sandorį, siekė perduoti teisę pastatą valdyti ir tokią teisę įgyvendino, nes surašė perdavimo - priėmimo aktą, kuris sukėlė teisines pasekmes dėl operatyviojo turto tvarkymo teisės perėjimo kitam asmeniui, išliekant nuosavybės teisei, priklausančiai valstybei. Pagal tuo metu galiojusias įstatymines nuostatas niekinis sandoris neturėjo sukelti teisinių pasekmių. Pagal CK 47 str. 1 d. įstatymo reikalavimų neatitinkantis sandoris buvo laikomas niekiniu tuo atveju, kai įstatymo pažeidimas buvo ne bet kokios teisės normos nuostatos nesilaikymas, o esminis ir akivaizdus neatitikimas įstatymo reikalavimams. Teisėjų kolegija darbo išvadą, kad atsakovui atsirado operatyviojo tvarkymo teisė sandorio pagrindu ir pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė CK 40 str. Transformatorinės pastotės perdavimo momentu 1979 metais nebuvo reikalavimo teisiškai registruoti sandorius dėl pastatų perdavimo iš vienos valstybinės įmonės kitai valstybinei įmonei. Turto perdavimo metu galiojo 1970 m. sausio 4 d. Lietuvos Ministrų Tarybos nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios nuostatos nurodė atlikti pastatų, t.y. daiktų teisinę registraciją, bet ne sandorių teisinį registravimą. Šioje instrukcijoje nebuvo nurodytas teisinės registracijos atlikimo terminas ir nenurodytos pasekmės, kad, nesilaikius registracijos reikalavimo, atsiranda niekinio sandorio pasekmės. Tai rodo, jog pastatų teisinė registracija nėra tapati sandorių, kuriais perleidžiamos operatyviojo tvarkymo teisės į daiktus, teisinei registracijai ir pastatų, perduotų turto įgijėjui pagal sandorį, kuris neturėjo būti įregistruotas, teisinei registracijai. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ginčijamo sandorio neįregistravimo faktas nepanaikino operatyviojo tvarkymo teisės atsiradimo pagrindo – daikto perdavimo juridinio fakto. Teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus argumentus dėl netinkamo teisės normų taikymo.

29Ta aplinkybė, kad ieškovo vardu yra atlikta ginčo pastato teisinė registracija dėl turto patikėjimo teisės, o atsakovo AB „Rytų skirstomieji tinklai" vardu - ne, nėra esminis argumentas, nagrinėjant šią bylą, nes ginčo akto sudarymo metu operatyviojo tvarkymo teisės privalomojo registravimo statiniams teisės aktai nenumatė, atsižvelgiant į tai, kad operatyviojo tvarkymo teise valdomo turto apskaita buvo vykdoma balansuose. Atsižvelgiant į teisinio apibrėžtumo bei teisėtų lūkesčių principus – pagarbą įgytoms teisėms, taip pat į siekį užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir jų subjektinių teisių bei pareigų apibrėžtumą, tiems asmenims, kurie nebuvo ginčijamo sandorio šalimi, nesuteikiama teisė ginčyti tokį sandorį, jeigu nėra įrodoma, kad ginčijamas sandoris pažeidžia asmens teises. Tai reiškia, kad asmuo, neįrodęs savo teisių ir teisėtų interesų pažeidimo, neturi teisės ginčyti sandorį, kuris buvo atliktas, valstybei įgyvendinant operatyviojo tvarkymo teisę. Bylos duomenimis ginčo objekto nuosavybės teisė išliko ta pati – Lietuvos nuosavybė, t.y. valstybės nuosavybė. Tai, kad ieškovas ginčo turtą valdo patikėjimo teise, išviešinęs tai viešame registre, nesuteikia jam jokių teisinių privilegijų ir teisinio pagrindo tenkinti ieškinį.

30Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pati valstybė neginčijo 1979-06-12 priėmimo - perdavimo akto, sudaryto tarp Respublikinės sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcijos ir Vilniaus elektros tinklų, ir ieškovas neturi reikalavimo teisės, nes ginčijamu aktu nebuvo pažeistos jo teisės ir teisėti interesai. Tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, atstovaujanti valstybę, byloje buvo įtraukta trečiuoju asmeniu ir viso proceso metu palaikė ieškovą, nesudaro teisinio pagrindo tenkinti ieškinį, nes byloje nėra nustatyta ieškovo ir valstybės teisių pažeidimo.

31Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1964-12-16 nutarimą Nr. 596, bei Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1958-05-04 nutarimą Nr. 185, kurie galiojo sandorio sudarymo momentu. Teisėjų kolegija kritiškai vertina apelianto argumentą, kad 1964-12-16 nutarimas Nr. 596 buvo apibrėžtas galiojimo laike terminu, nes šio nutarimo nuostatose nėra įvardintas jo galiojimo terminas. Tai, kad šio nutarimo 2 d. ministerijoms ir žinyboms numatė prievolę 1964-1965 metais perduoti transformatorines, savaime nepadaro negaliojančiu paties 1964-12-16 nutarimo Nr. 596. Teisėjų kolegija nevertina kitų argumentų dėl ginčijamo akto sudarymo metu galiojusių norminių aktų aiškinimo, nes jie yra tik bendro pobūdžio samprotavimai, neturintys teisinės reikšmės ginčijamo akto teisėtumui ir pagrįstumui.

32Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino 1964 m. CK 99 str. įtvirtintiną sąvoką „valstybinė organizacija“, nes pagal tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą valstybinės įmonės buvo priskirtos prie valstybinių organizacijų sampratos ir atskiro reglamentavimo valstybės įmonėms nebuvo. Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija priskirtina prie valstybinių organizacijų ir pirmosios instancijos teismas išsamiai ir tinkamai išanalizavo tuo metu galiojusį teisinį reglamentavimą, nes pastatai ir įrengimai iš vienos valstybinės organizacijos kitai buvo perduodami, perrašant jų vertę iš vienos organizacijos balanso į kitos organizacijos balansą.

33Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios instancijos teismo šališkumo, nes skundžiamame sprendime yra objektyviai ir teisingai įvertinti pateikti rašytiniai įrodymai, visapusiškai įvertintos ir išnagrinėtos visos bylai reikšmingos aplinkybės.

34Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo pakeisti ar panaikinti skundžiamą sprendimą, kuris yra teisėtas ir pagrįstas, materialinės ir procesinės teisės normos pritaikytos tinkamai, nėra LR CPK 329 str., 330 str. numatytų pagrindų, dėl kurių skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas ar panaikintas apeliaciniame skunde nurodytais motyvais. Skundžiamas sprendimas paliktinas nepakeistas, nes byla išspręsta teisingai (LR CK 1.5 str., LR CPK 7 str., 8 str., 12 str., 17 str., 177 str. - 179 str., 185 str., 313 str., 320 str., 328 str.).

35Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nėra tenkinamas, apeliantas neturi teisės gauti turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir įgijo pareigą atlyginti valstybei 22 Lt (2 t., b.l. 182) procesinių dokumentų įteikimo išlaidas apeliacinės instancijos teisme (LR CPK 79 str., 80 str., 88 str. 92 str., 93 str., 96 str., 98 str.).

36Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija

Nutarė

37Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą nepakeistą.

38Priteisti iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto valstybės naudai 22 Lt (dvidešimt du litus) bylinėjimosi išlaidų dėl procesinių dokumentų įteikimo apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
1. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų kolegija, susidedanti iš kolegijos... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi civilinę bylą,... 3. Ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pateikė 2007-10-11... 4. Ginčo aktas neatitiko sandorio subjekto, sandorio išreikštos valios ir... 5. Respublikinė sveikatos apsaugos įstaigų statybų direkcija neturėjo tikslo... 6. 1979-06-02 perdavimo - priėmimo aktas neatitinka formos reikalavimų, t.y.... 7. Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepimuose į ieškinį ir... 8. Ieškovas praleido 1964 m. CK nustatytą 3 metų ieškinio senaties terminą.... 9. Tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 10. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2009-09-18 sprendimu ieškinį atmetė ir... 11. Teismas konstatavo, jog ginčijamame 1979-06-12 perdavimo - priėmimo akte... 12. Teismas nustatė, kad Respublikinių sveikatos apsaugos įstaigų statybos... 13. Teismas pabrėžė, jog ieškovas nenurodė ir nepagrindė, jog 1979-06-12... 14. Teismas atkreipė dėmesį, jog 1979-06-12 ginčo turto (transformatorinės... 15. Teismas konstatavo, jog ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, jog... 16. Teismas pabrėžė, kad 1979 m. turto perdavimo akto pagrindu Vilniaus elektros... 17. Teismas padarė išvadą, jog ginčo transformatorinės perdavimo tvarka... 18. Teismas pažymėjo, kad 1979-06-12 sudaryto priėmimo - perdavimo akto šalimis... 19. Teismas konstatavo, jog ieškovas atsisakė nuo ieškinio reikalavimų dėl... 20. Ieškovas Vilniaus universiteto Onkologijos institutas pateikė apeliacinį... 21. 1) Teismo argumentai, jog ieškovas nebuvo ginčo sandorio šalimi, o valstybė... 22. 2) Teismo išvada, kad pagrindą perduoti ginčo turtą sudarė Lietuvos TSR... 23. 3) Teismas nepagrįstai plečiamai aiškino 1964 m. CK 99 str. Minėtoje... 24. 4) Teismas nepagrįstai konstatavo, jog ginčijamas sandoris buvo tinkamos... 25. Atsakovas AB „Rytų skirstomieji tinklai“ atsiliepime į apeliacinį... 26. Atsakovas UAB „Medstatyba“ nepateikė atsiliepimo į apeliacinį skundą.... 27. Tretieji asmenys Lietuvos Respublika, atstovaujama Lietuvos Respublikos... 28. Apeliacinis skundas atmestinas. Ieškovas skundžia tik tą sprendimo dalį,... 29. Ta aplinkybė, kad ieškovo vardu yra atlikta ginčo pastato teisinė... 30. Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad pati valstybė... 31. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino Lietuvos TSR Ministrų... 32. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino 1964 m. CK 99 str.... 33. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų dėl pirmosios... 34. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad ieškovo apeliacinio skundo... 35. Atsižvelgiant į tai, kad apeliacinis skundas nėra tenkinamas, apeliantas... 36. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos CPK 326 str. 1 d. 1 p., kolegija... 37. Palikti Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2009 m. rugsėjo 18 d. sprendimą... 38. Priteisti iš Vilniaus universiteto Onkologijos instituto valstybės naudai 22...