Byla P-63-129-11
Dėl sprendimo, įsakymų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Romos Sabinos Alimienės (pranešėja) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo A. T. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centro Panevėžio filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcijai, B. T. dėl sprendimo, įsakymų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras (toliau – ir pareiškėjas), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu, kurį patikslino, prašydamas panaikinti: 1) Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo”, kuriuo buvo patvirtintas B. T. pastatų ir įrenginių išdėstymo teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemės keitimo į namų valdą, ( - ), detalaus planavimo projektas; 2) Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 1952 ž, kuriuo patvirtintas B. T. žemės sklypo padalijimo projektas, suformuojant du sklypus – 1,0651 ha ir 1,1679 ha plotų, bei vieno iš šių sklypų 1,0651 ha ploto pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą; 3) Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. Ž-1535, kuriuo patvirtintos B. T. žemės sklypų – 1,0651 ha ir 1,1679 ha žemėnaudos; 4) įpareigoti valstybės įmonę Registrų centro Panevėžio filialą panaikinti žemės sklypų (unikalus Nr. ( - ) ir unikalus Nr. ( - )) teisinę registraciją.

5Pareiškėjas nurodė, kad B. T. pagal pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo miškų ūkio paskirties 2,17 ha ploto žemės sklypą, kuris yra saugomoje teritorijoje – Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje. Saugomose teritorijose žemės sklypų savininkai ir naudotojai, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys privalo laikytis veiklos apribojimų, nustatytų įstatymuose bei poįstatyminiuose aktuose. B. T. 2,17 ha ploto žemės sklype, kurio unikalus Nr. ( - ), miško valda sudarė 1,85 ha, todėl ji negalėjo būti skaidoma, suformuojant du žemės sklypus, kadangi pagal Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalį privačių miškų valdos negali būti skaidomos į dalis, jei valda yra arba tampa mažesnė kaip 5 hektarai. Pareiškėjas teigė, kad nepagrįstai buvo pakeista vieno suformuoto 1,0651 ha ploto žemės sklypo pagrindinė tikslinė žemės naudojimo paskirtis iš miškų ūkio paskirties žemės į kitos paskirties (namų valdos) žemę, kadangi nei ginčijamų sprendimų priėmimo metu, nei dabar nėra patvirtintos Sartų regioninio parko planavimo schemos, numatančios galimybę pakeisti miškų ūkio pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį į kitą, nebuvo gautas Aplinkos ministerijos sutikimas dėl žemės paskirties pakeitimo. B. T. priklausančiame žemės sklype esantis miškas yra priskirtas trečiai (apsauginei) grupei, todėl žemę paversti kitomis naudmenomis galima tik tikslams, neprieštaraujantiems saugomos teritorijos paskirčiai. Pažymėjo, kad pagal Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 142.2 ir 159.4 punktus hidrografiniuose draustiniuose draudžiama statyti vasarnamius ir kitus statinius bei įrenginius, nesusijusius su draustinio paskirtimi, todėl žemės pagrindinės tikslinės paskirties iš miškų ūkio į kitos (namų valdos) paskirties pakeitimas prieštarauja Sartų hidrografinio draustinio paskirčiai. Pareiškėjas nurodė, kad visuomenė suinteresuota, jog gamtos objektai, ypač vertingos vietovės, būtų tinkamai saugomos bei racionaliai naudojamos nepažeidžiant įstatymų, priimant teisėtus aktus ir laikantis nustatytų procedūrų, tokį viešąjį interesą jis ir gina.

6II.

7Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu pareiškėjo prašymą patenkino, panaikino Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 1952 ž „Dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo, tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų nustatymo“; panaikino Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. Ž-1535 „Dėl miškų ūkio paskirties ir kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypų žemėnaudų patvirtinimo Rokiškio rajone“. Teismas įpareigojo valstybės įmonę Registrų centro Panevėžio filialą panaikinti žemės sklypų (unikalus Nr. ( - ) ir unikalus Nr. ( - )), esančių ( - ), teisinę registraciją.

8Teismas bylos medžiaga nustatė, kad B. T. pagal 2000 m. liepos 10 d. pirkimo – pardavimo sutartį įsigijo 2,17 ha miškų ūkio paskirties žemės sklypą (unikalus Nr. ( - )), esantį ( - ). B. T. nuosavybės teise priklausantis žemės sklypas yra Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje. B. T. 2001 m. gegužės 5 d. kreipėsi į Rokiškio rajono savivaldybę su prašymu rengti detalųjį planą dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio paskirties žemės pakeitimo į kitos paskirties (namų valdos) žemę bei teritorijos užstatymo pastatais ir įrenginiais. Rokiškio rajono valdyba 2001 m. birželio 29 d. priėmė sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“. Panevėžio apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1952 ž patvirtino B. T. žemės sklypo padalijimo projektą suformuojant du sklypus – l,0651 ha ir 1,1679 ha plotų, bei pakeitė vieno iš šių žemės sklypų 1,0651 ha ploto pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties žemės į kitos paskirties (namų valdos) žemę. Panevėžio apskrities viršininkas 2003 m. gegužės 6 d. įsakymu Nr. Ž-1535 patvirtino B. T. žemės sklypų – l,0651 ha ir 1,1679 ha žemėnaudas. Minėtų viršininko įsakymų pagrindu valstybės įmonė Registrų centro Panevėžio filialas atliko suformuotų žemės sklypų teisinę registraciją žemės sklypui 1,1679 ha ploto suteikiant unikalų Nr. ( - ), žemės sklypui 1,0651 ha ploto suteikiant unikalų Nr. ( - ). Žemės sklype 1,0651 ha ploto šiuo metu yra pastatyta pirtis, malkinė, kiemo statiniai (šulinys, tvora), atlikta šių statinių teisinė registracija. Pagal patvirtintą detalųjį planą užstatomoje teritorijoje B. T. planuoja statyti gyvenamąjį namą, automobilių stovėjimo aikštelę. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo 7 straipsnio 5 dalimi, 7 dalimi, Miškų įstatymo 4 straipsnio 3 dalimi, Miško žemės pavertimo kitomis naudmenomis reikalavimų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. rugsėjo 19 d. nutarimu Nr. 1246, 2.2 punktu, Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 142.2 ir 159.4 punktais, Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 16 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 patvirtintų Sartų regioninio parko nuostatų 4, 9 punktais. Teismas konstatavo, kad B. T. miško valda, kurią sudarė 1,85 ha, negalėjo būti skaidoma. Priimant Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“ ir Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 1952 ž, pagrindinio dokumento, su kuriuo siejamas teritorijų planavimas regioniniuose parkuose, Sartų regioninio parko planavimo schema, nebuvo patvirtinta. Ji nėra patvirtinta ir šiuo metu. Be to, teismas nustatė, kad nebuvo gautas Aplinkos ministerijos sutikimas keisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties žemės į kitos paskirties (namų valdos). Teismo nuomone, Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2001 m. birželio 18 d. duotos išvados dėl detalaus plano derinimo, atsižvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus, negali būti vertintinos kaip Aplinkos ministerijos sutikimas keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį. Teismas, įvertinęs visus byloje esančius įrodymus, padarė išvadą, kad Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“, Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. 1952 ž, Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. Ž-1535 yra priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus, todėl šie sprendimai kaip nepagrįsti yra naikintini. Panaikinus minėtus sprendimus, turi būti panaikintina šių sprendimų pagrindu atlikta žemės sklypų (unikalus Nr. ( - ) ir unikalus Nr. ( - )) teisinė registracija. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 56 straipsnio 1 dalis suteikia prokurorui teisę kreiptis į administracinį teismą su pareiškimu, kad būtų apgintas viešasis interesas arba valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Visuomenė suinteresuota, kad gamtos objektai, ypač vertingos vietovės būtų tinkamai saugomos bei racionaliai naudojamos, nepažeidžiant įstatymų, priimant teisėtus aktus ir laikantis nustatytų procedūrų. Viešasis interesas reikalauja, kad neliktų galioti prieštaraujantys aukštesnės galios teisės aktams valstybės ir savivaldybės institucijų priimti administraciniai teisės aktai. Būtent tokį viešąjį interesą šioje byloje gina pareiškėjas. Panevėžio apygardos prokuratūra 2006 m. balandžio 24 d. gavusi Aplinkos ministerijos pareiškimą, kuriame prašoma inicijuoti administracinę bylą ir užtikrinti viešojo intereso gynimą, 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl sprendimo ir įsakymo panaikinimo. Prokuroras apie Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. priimtą įsakymą Nr. Ž-1535 sužinojo teismo posėdžio, įvykusio 2006 m. rugsėjo 26 d., metu. Patikslintą prašymą dėl minėto viršininko įsakymo panaikinimo prokuroras teismui pateikė 2006 m. spalio 5 d. Atsižvelgęs į išdėstytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad įstatymo nustatytas terminas paduoti prašymui ir patikslintam prašymui šioje byloje nėra praleistas.

9III.

10Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi Panevėžio apygardos administracinio teismo 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimą paliko nepakeistą, o B. T. apeliacinį skundą atmetė.

11Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1 punktu. Teismas pažymėjo, jog ABTĮ sąvoka „viešasis interesas“ nėra apibrėžta. Tai, kad įstatymų leidėjas, suteikdamas teisę prokurorui inicijuoti administracines bylas, kai to reikalauja viešasis interesas, nepateikė viešojo intereso sampratos, reiškia, kad įstatymų leidėjas viešąjį interesą supranta plačiai ir suteikia teisę prokurorui spręsti, yra konkrečiu atveju viešasis interesas inicijuoti administracinę bylą, ar ne. Dėl to kreiptis į teismą administracinio proceso tvarka, gindamas viešąjį interesą, prokuroras gali visais atvejais, nustatęs tokį teisės aktų pažeidimą, kurio pobūdis, prokuroro nuomone, turi esminės reikšmės asmenų, jų grupių, valstybės ir visuomenės teisėms bei teisėtiems interesams ir sudaro pagrįstas prielaidas prokuroro reiškiamam materialiniam teisiniam reikalavimui patenkinti. Galutinai apie viešojo intereso buvimą ar nebuvimą sprendžia teismas, nagrinėjantis administracinę bylą, iškeltą pagal prokuroro prašymą. Tokioje byloje teismas kiekvieną kartą turi ad hoc nustatinėti viešojo intereso buvimo faktą, atsižvelgdamas į visas konkrečios bylos aplinkybes, joje nagrinėtinų klausimų pobūdį ir reikšmę. Teismas atkreipė dėmesį, jog Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pažymėjęs, kad viešojo intereso kaip valstybės pripažinto ir teisės ginamo visuomeninio intereso įgyvendinimas yra viena iš svarbiausių pačios visuomenės egzistavimo ir raidos sąlygų (1997 m. gegužės 6 d. nutarimas). Viešuoju interesu Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktikoje yra laikoma tai, kas yra objektyviai reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei. Teismo nuomone, viešasis interesas pagal ABTĮ taip pat turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o prokuroro teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje traktuotina kaip įstatyme numatyta prokuroro teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai. Teismas rėmėsi Konstitucijos 54 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad tinkama aplinkos ir ypač vertingų vietovių apsauga yra suinteresuota visa visuomenė, o ne tik pavieniai asmenys ar bendruomenės, todėl egzistuoja viešasis interesas dėl aplinkos, vertingų vietovių apsaugos režimo pažeidimų nustatymo ir pašalinimo. Pastebėjo, kad Konstitucinis Teismas yra nurodęs, jog pagal Konstituciją natūrali gamtinė aplinka, gyvūnija ir augalija, atskiri gamtos objektai, taip pat ypač vertingos vietovės yra visuotinę reikšmę turinčios nacionalinės vertybės; jų apsauga bei gamtos išteklių racionalaus naudojimo ir gausinimo užtikrinimas – tai viešasis interesas, kurį garantuoti yra valstybės konstitucinė priedermė (Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d. nutarimas). Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pagrindinės tikslinės miškų ūkio paskirties žemės sklypas, dėl kurio priimti ginčijami įsakymai, yra Sartų regioniniame parke, Sartų hidrografiniame draustinyje, jam nustatytos specialiosios naudojimo sąlygos, t. y. vertingoje, valstybės saugomoje teritorijoje. Pažymėjo, kad saugomų teritorijų steigimo pagrindinė funkcinė paskirtis – natūralių, nepaliestų teritorijų išsaugojimas. Visuomenė suinteresuota, kad gamtos objektai ir ypač vertingos, saugomos teritorijos būtų tinkamai saugomos ir racionaliai naudojamos, nepažeidžiant įstatymų ir laikantis nustatytų procedūrų. Teismo vertinimu, byloje pateiktas Rokiškio rajono savivaldybės administracijos Kriaunų seniūnijos 2006 m. spalio 18 d. raštas Nr. 245 dėl B. T. kaimo turizmo sodybos, pasirašytas Kriaunų seniūnijos seniūno A. R., kuriame nurodoma, kad Kriaunų seniūnijos bendruomenė teigiamai atsiliepia apie kaimo turizmo sodybos šeimininko atliekamą darbą prižiūrint ir puoselėjant aplinką ir teigiama, kad sodyba padeda realizuoti viešąjį interesą, nes tinkamai prižiūrimoje aplinkoje žmonės gali mėgautis gamta, ilsėtis, atspindi tik Kriaunų seniūnijos bendruomenės požiūrį į kaimo sodybos naudingumą, ir negali daryti įtakos viešojo intereso buvimo nustatymui. Be to, pažymėjo, kad remiantis Konstitucinio Teismo jurisprudencija, vertingų vietovių apsauga yra viešasis interesas, kurio gynimu suinteresuota visa visuomenė, o ši bendruomenė neatstovauja visos visuomenės. Pabrėžė, jog žemės sklypo, dėl kurio priimti ginčijami įsakymai, pagrindinė tikslinė paskirtis buvo miškų ūkio. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2005 m. gegužės 13 d., 2006 m. kovo 14 d. nutarimuose akcentuojama, jog miškai – tai ypatingi nuosavybės teisės objektai, nes miškų tinkamas naudojimas ir apsauga yra žmogaus egzistavimo, žmogaus ir visuomenės išlikimo bei raidos sąlyga, todėl teismas laikė, kad miškai – tai visuotinę reikšmę turinčios vertybės, o jų apsauga – viešasis interesas. Kadangi šioje byloje keliamas klausimas dėl miškų ūkio paskirties žemės tikslinės paskirties keitimo į namų valdą, miškų ūkio paskirties žemės sklypo padalijimo į mažesnius sklypus teisėtumo, kas, kaip aukščiau minėta, pripažinta viešuoju interesu, teismo vertinimu, prokuroras turi teisę ginti tokį viešąjį interesą, pareikšdamas prašymą dėl viešojo intereso gynimo administraciniame teisme. Teismas konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendime tinkamai pagrindė viešojo intereso buvimo faktą ir pagrįstai pripažino prokuroro teisę šioje byloje kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą. Teismas taip pat rėmėsi ABTĮ 33 straipsnio 1 dalimi, Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies 1 punktu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. kovo 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10‑67/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. sausio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS10-27/2005, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A8-660/2007 ir kt.). Teismas pažymėjo, kad vieno mėnesio terminas, per kurį prokuroras, gindamas viešąjį interesą, gali kreiptis į teismą su pareiškimu ir prašyti panaikinti sprendimą, skaičiuotinas nuo to momento, kai yra surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių daryti išvadą, kad šis sprendimas pažeidžia viešąjį interesą (Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra v. Vilniaus apskrities viršininko administracija, Utenos apskrities viršininko administracija, S. Z., Administracinių teismų praktika, Nr. 8, p. 206-230). Pažymėjo, jog prokuroras, rinkdamas atitinkamus duomenis ir aiškindamasis, ar yra pagrindo kreiptis į teismą, šį klausimą turi išspręsti per įmanomai trumpesnį laiką. Jei būtų konstatuota, jog viešąjį interesą ginantis subjektas (nagrinėjamu atveju – prokuroras), turėdamas pagrindą manyti, kad priimant atitinkamą sprendimą galėjo būti pažeisti teisės aktų reikalavimai, delsė atlikti jo kompetencijai priskirtus veiksmus ir kreipimuisi į teismą, ginant viešąjį interesą, reikalingus duomenis surinko per nepagrįstai ilgą terminą, tuomet terminas pareiškimui paduoti turėtų būti skaičiuojamas nuo tada, kai tokie duomenys turėjo ir galėjo būti surinkti. Teismas atkreipė dėmesį, jog ginčijamas Rokiškio rajono valdybos sprendimas buvo priimtas 2001 m. birželio 29 d. Aplinkos ministerija į Panevėžio apygardos prokuratūrą dėl viešojo intereso gynimo kreipėsi 2006 m. balandžio 24 d. Iš byloje esančių rašytinių įrodymų matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūra 2006 m. balandžio 24 d. gavusi Aplinkos ministerijos pareiškimą, kuriame prašoma inicijuoti administracinę bylą ir užtikrinti viešojo intereso gynimą, 2006 m. gegužės 16 d. kreipėsi į teismą su prašymu dėl 2001 m. birželio 29 d. Rokiškio rajono valdybos sprendimo Nr. 113 „Dėl detalaus plano patvirtinimo“ ir 2001 m. rugpjūčio 3 d. Panevėžio apskrities viršininko įsakymo Nr. 1952 ž „Dėl miškų ūkio paskirties žemės sklypo Rokiškio rajone ploto patikslinimo, padalijimo projekto patvirtinimo, tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo bei servitutų nustatymo“ panaikinimo. Apie Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. priimtą įsakymą Nr. Ž-1535 Panevėžio apygardos prokuratūra sužinojo teismo posėdžio, įvykusio 2006 m. rugsėjo 26 d., metu. Patikslintą prašymą dėl minėto viršininko įsakymo panaikinimo prokuroras teismui pateikė 2006 m. spalio 5 d., taigi, teismo vertinimu, įstatymo nustatytas terminas prašymui ir patikslintam prašymui paduoti nebuvo praleistas. Pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, kad prokuratūra apie ginčijamo sprendimo priėmimą sužinojo anksčiau. Teismas konstatavo, kad Panevėžio apygardos administracinis teismas, aiškindamas teisės normas, susijusias su termino skundui paduoti skaičiavimu, tinkamai aiškino teisės normas, laikėsi susiklosčiusios teisminės praktikos ir pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas nepraleido termino kreiptis į teismą. Teismas byloje nustatė, kad Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo” patvirtintas B. T. pastatų ir įrenginių išdėstymo teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemės keitimo į namų valdą, ( - ), detalaus planavimo projektas. Vėliau, Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1952 ž, patvirtintas B. T. žemės sklypo padalijimo projektas, suformuojant du sklypus – 1,0651 ha ir 1,1679 ha plotų, bei vieno iš šių sklypų 1,0651 ha ploto pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą. Po to buvo priimti kiti išvestiniai teisės aktai ir veiksmai, susiję su pirminiais sprendimais. Teismas vadovavosi Saugomų teritorijų įstatymo (redakcija įsigaliojusi nuo 2000 m. liepos 19 d.) 7 straipsnio 5 dalimi ir pažymėjo, kad pagal šią teisės normą saugomose teritorijose atitinkami teisės subjektai vykdydami teisės aktuose numatytą veiklą turi paisyti nustatytų apribojimų ir suvaržymų. Pabrėžė, jog išskirtinis reguliavimas saugomose teritorijose taikytinas siekiant garantuoti gamtinių ir kultūros paveldo kompleksų bei objektų apsaugą, kraštovaizdžio ekologinę pusiausvyrą, biologinę įvairovę ir genetinį fondą, gamtos išteklių atkūrimą. Viešojo administravimo subjektas prieš priimdamas sprendimą teritorijos, priskirtinos saugomoms teritorijoms, pertvarkymo atžvilgiu turi pareigą įsitikinti, ar bus paisoma saugomų teritorijų paskirties, ar nėra pažeidžiamos taisyklės, reglamentuojančios saugomos teritorijos tvarkymą, tikslinės žemės naudojimo paskirties pavertimą kitomis naudmenomis. Nustačius prieštaravimus – paneigiama teisė priimti sprendimus dėl saugomos teritorijos pertvarkymo. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. balandžio 29 d. nutarimu Nr. 490 (redakcija įsigaliojusi nuo 1999 m. gegužės 6 d.) patvirtintų Sartų regioninio parko nuostatų 9 punktu ir padarė išvadą, kad jei paruoštas detalusis planas neatitinka regioninio parko planavimo schemos jis negali būti patvirtintas. Atkreipė dėmesį, jog priimant Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“ ir Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 1952 ž, Sartų regioninio parko planavimo schema nebuvo patvirtinta. Teismo nuomone, tokia faktinė aplinkybė negalėjo būti nežinoma viešojo administravimo subjektams ir turėjo sąlygoti sprendimą, kuriuo būtų atsisakyta patvirtinti B. T. pastatų ir įrenginių išdėstymo teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemės keitimo į namų valdą, ( - ), detalaus planavimo projektą. Teismas rėmėsi Pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties nustatymo ir prašymų leisti pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį padavimo, nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo tvarkos, patvirtintos Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. rugsėjo 29 d. nutarimu Nr. 1073, 16 punktu (redakcija įsigaliojusi nuo 2000 m. spalio 26 d.) ir laikė, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai pažymėjo, kad Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2000 m. rugpjūčio 31 d. ir 2001 m. birželio 18 d. duotos išvados dėl detalaus plano derinimo, atsižvelgiant į aplinkosaugos reikalavimus, negali būti vertintinos kaip Aplinkos ministerijos sutikimas keisti žemės sklypo pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, kadangi Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentas neturėjo tokių įgalinimų, ką įrodo prie administracinės bylos pridėti Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento nuostatai. Teismas akcentavo, jog iš neteisės negali atsirasti teisė. Teismo nuomone, Panevėžio apygardos administracinis teismas visapusiškai ir objektyviai išnagrinėjo faktinių duomenų visetą ir padarė pagrįstą išvadą, kad Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimas Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo“, Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymas Nr. 1952 ž, Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. įsakymas Nr. Ž-1535 priimti pažeidžiant galiojančių norminių aktų reikalavimus ir yra naikintini, o kartu naikintina šių sprendimų pagrindu atlikta žemės sklypų (unikalus Nr. ( - ) ir unikalus Nr. ( - )) teisinė registracija.

12IV.

13A. T. 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pateikė prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007. Prašymas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

141. Sprendžiant iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario 24 d. nutarties Nr. A822-169/2011 motyvacijos, 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 yra sukelianti teisines pasekmes ir pareiškėjui A. T.. Todėl siekiant užtikrinti A. T. teisę į gynybą jo teises ir pareigas įtakojusiame procese, procesas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo byloje Nr. A17-742/2007 ir Panevėžio apygardos administracinio teismo byloje Nr. I-786-279-2006 atnaujintinas, į jį įtraukiant suinteresuotu asmeniu ir A. T.. 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimas ir 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis sukelia teises ir pareigas ir kitiems B. T. teisių ir pareigų perėmėjams – I. T. ir B. T., todėl jie taip pat, atnaujinus procesą, turėtų būti įtrauktini į procesą suinteresuotais asmenimis.

152. Teismai nusprendė pripažinti negaliojančiais ne tik sprendinius, kurie numatė miškų paskirties žemės sklypo padalinimą, pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą į namų valdą, bet ir sprendinius, numačiusius pastatų ir įrenginių išdėstymą sklype. Materialinės teisės normų pažeidimas pasireiškė tuo, jog jas taikant buvo neatsižvelgta į tai, kad statinių išdėstymo schema numatė ir buvusio statinio atstatymą (rekonstrukciją) išlikusių pamatų vietoje (ne naują statybą), ir tokia statyba net ir saugomoje teritorijoje, miškų ūkio paskirties žemėje, pagal tuo metu galiojusius teisės aktus, buvo leidžiama (Saugomų teritorijų įstatymo 9 str. 2 d. 8 p., Statybų privačioje žemėje reglamento, patvirtinto Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. gruodžio 22 d. nutarimu Nr. 1608, 3 p.).

163. Aplinkos ministerijai buvo pateikti derinti detaliojo plano sprendiniai, apie visą detaliojo planavimo procesą Aplinkos ministerija buvo nuolat informuojama (t. y. derinant tiek sklypų padalinimą, tiek pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties keitimą, tiek statinių sklype išdėstymą), ir dėl šių sprendinių Aplinkos ministerija nebuvo ne tik pareiškusi jokių prieštaravimų, bet, kaip galima spręsti iš institucijų tarpusavio susirašinėjimo, kuris nebuvo pilnai atskleistas teismams, nagrinėjusiems bylą, tam yra pritarusi. Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2001 m. birželio 18 d. išvada Nr. 01-21-805 buvo pateikta po to, kai buvo gautas Aplinkos ministerijos pritarimas.

174. 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas tuo aspektu, kuriuo sprendė, kad ginčijami sprendimai prieštarauja saugomų teritorijų pagrindinei funkcinei paskirčiai, yra be motyvų. 2007 m. lapkričio 5 d. nutartyje abstrakčiai nurodoma, kad saugomų teritorijų steigimo pagrindinė funkcinė paskirtis – natūralių, nepaliestų teritorijų išsaugojimas, ir konstatuota (to iš esmės nemotyvuojant), kad priimti sprendimai pažeidžia šią paskirtį. Tuo pačiu teismas spręsdamas apie saugomų teritorijų steigimo tikslus nevertino Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 15 straipsnio, 17 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio, Sartų regioninio parko nuostatų 6 punkto nuostatų.

185. Savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz., išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. A556-782/2009) pažymėjo, kad už viešojo intereso apsaugą valstybėje yra atsakingi ne vien prokurorai, bet ir kitos valstybės (savivaldybių) institucijos. Nors įstatymai ne visoms iš jų suteikia įgaliojimus kreiptis į teismą ginant viešąjį interesą, tačiau įstatymo viršenybės, tarnybinio bendradarbiavimo, efektyvumo (Viešojo administravimo įstatymo 3 str. 1, 5, 6 p.) ir kiti gero administravimo principai reikalauja, kad nustačiusios viešojo intereso pažeidimą atitinkamoje srityje jos nedelsdamos informuotų prokurorą ar kitą subjektą apie galimus viešojo intereso pažeidimus (jei įstatymai joms nesuteikia įgaliojimų pačiom imtis priemonių viešajam interesui ginti). Informacija, kad derinamas pastatų ir įrenginių išdėstymo projektas, miškų ūkio paskirties keitimas į namų valdos žemės naudojimo paskirtį Aplinkos ministerijoje, kaip ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamente bei Sartų regioninio parko direkcijoje buvo gauta dar 2001 m. gegužės 31 d. Miškų ir saugomų teritorijų departamento raštu Nr. 07-36-622. Taigi tiek Aplinkos ministerija, tiek ir kitos suinteresuotos institucijos galėjo kontroliuoti detaliojo plano rengimo ir derinimo procesus dar detaliojo planavimo stadijoje 2001 metais. Apie tai, kad Rokiškio rajono valdyba 2001 m. birželio 29 d. sprendimu Nr. 113 patvirtino detalųjį planą, remiantis kuriuo Panevėžio apskrities viršininkas 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. 1952 ž pakeitė B. T. priklausančio sklypo pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį iš miškų ūkio paskirties į kitos paskirties žemės sklypą tiek Aplinkos ministerija, tiek Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija buvo papildomai informuotos 2001 m. gruodžio 28 d. Seimo kontrolieriaus pažyma Nr. 2001/04-763, ir jau tada buvo siūloma spręsti klausimus dėl nurodytų pažeidimų. Tuo tarpu Aplinkos ministerija tik 2006 m. kreipėsi į prokuratūrą dėl viešo intereso gynimo, uždelsusi net 5 metus.

19Teisėjų kolegija

konstatuoja:

20V.

21Procesą atsisakytina atnaujinti.

22Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Sprendžiant proceso baigtoje administracinėje byloje atnaujinimo klausimą, byloje priimtų teismų procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo klausimas nėra nagrinėjamas iš esmės. Tokiu atveju yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 str. 1 d.).

23A. T. prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 7 punkto, 8 punkto, 10 punkto ir 12 punkto pagrindu.

24ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu naujai paaiškėja esminės bylos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu. Vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, būtina nustatyti, kad tokios aplinkybės: 1) buvo nagrinėjant bylą, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos pareiškėjui bylos nagrinėjimo metu, apie šias aplinkybes pareiškėjas sužinojo jau įsiteisėjus teismo sprendimui ar nutarčiai; 3) turi esminę reikšmę bylai, t. y. žinant apie šias aplinkybes galėjo būti priimtas kitoks teismo sprendimas ar nutartis (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis bylose Nr. P525-222/2009, Nr. P858-43/2010 ir kt.).

25Nagrinėjamu atveju naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis A. T. įvardija susirašinėjimo medžiagą tarp institucijų, kuri, A. T. nuomone, pagrindžia, jog Aplinkos ministerijos sutikimas keisti tikslinę žemės naudojimo paskirtį buvo duotas.

26Teisėjų kolegija, įvertinusi A. T. nurodytų Miškų ir saugomų teritorijų departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2001 m. gegužės 31 d. rašto Nr. 07-36-622 ir Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamento 2001 m. birželio 1 d. rašto Nr. 01‑21-740 turinį ir administracinės bylos dalį, kurioje prašoma atnaujinti procesą, sprendžia, jog nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip tokios, kurios būtų turėjusios esminę reikšmę, sprendžiant sprendimų dėl pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo ir detaliojo plano tvirtinimo teisėtumo klausimą. Nors A. T. ir įvardija naujai paaiškėjusia aplinkybe Aplinkos ministerijos sutikimą dėl tikslinės žemės naudojimo paskirties pakeitimo, tačiau pridėti dokumentai nepatvirtina, kad tokia aplinkybė egzistavo bylos, kurios procesą prašoma atnaujinti, nagrinėjimo ir procesinio sprendimo priėmimo metu. Konstatuotina, jog nėra pagrindo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktą.

27Procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą gali būti atnaujinamas, jeigu sprendime teismas pasisakė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų teisių ar pareigų. Įsiteisėjusio teismo sprendimo (nutarties) įtaka į bylą neįtraukto ir joje nedalyvavusio asmens teisėms ir pareigoms nustatytina atsižvelgiant į konkrečių ginčijamų teisinių santykių turinį.

28Iš bylos medžiagos matyti, kad į Panevėžio apygardos administracinį teismą su prašymu, prašydamas panaikinti Rokiškio rajono valdybos 2001 m. birželio 29 d. sprendimą Nr. 113 ,,Dėl detalaus plano patvirtinimo”, kuriuo buvo patvirtintas B. T. pastatų ir įrenginių išdėstymo teritorijos ir miškų ūkio paskirties žemės keitimo į namų valdą, ( - ), detalaus planavimo projektas; panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2001 m. rugpjūčio 3 d. įsakymą Nr. 1952 ž, kuriuo patvirtintas B. T. žemės sklypo padalijimo projektas, suformuojant du sklypus – 1,0651 ha ir 1,1679 ha plotų, bei vieno iš šių sklypų 1,0651 ha ploto pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties iš miškų ūkio paskirties žemės pakeitimas į kitos paskirties (namų valdos) žemės sklypą; panaikinti Panevėžio apskrities viršininko 2003 m. gegužės 6 d. įsakymą Nr. Ž-1535, kuriuo patvirtintos B. T. žemės sklypų – 1,0651 ha ir 1,1679 ha žemėnaudos; įpareigoti valstybės įmonę Registrų centro Panevėžio filialą panaikinti žemės sklypų (unikalus Nr. ( - ) ir unikalus Nr. ( - )) teisinę registraciją kreipėsi pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras. B. T. byloje dalyvavo trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Jis pateikė ir apeliacinį skundą dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo. Apeliacinės instancijos teismo nutartis atmesti B. T. apeliacinį skundą priimta 2007 m. lapkričio 5 d. B. T. prašymo atnaujinti procesą byloje neteikė.

29Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad B. T. mirė 2009 m. sausio 31 d., t. y. pasibaigus administracinės bylos Nr. A17-742/2007 procesui. Teisėjų kolegijos vertinimu, tai kad vadovaujantis ABTĮ 55 straipsnio 1 dalimi, B. T. teisių perėmėjai buvo įtraukti į administracinės bylos Nr. A822-169/2011 nagrinėjimą, o procesinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas remiantis šioje administracinėje byloje nustatytomis aplinkybėmis ir padarytomis išvadomis, nesudaro pagrindo laikyti, kad teismo procesinis sprendimas šioje byloje liečia A. T., I. T. ir B. T. teises ir interesus, nes procesinis sprendimas, kuriame pasisakyta dėl B. T. teisių ir pareigų, buvo priimtas B. T. esant gyvam.

30Taigi įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės instancijos teismo nutartį, matyti, kad juose nėra pasisakyta dėl A. T., I. T. ar B. T., teisių ir pareigų, t. y. teismo sprendimuose jų atžvilgiu tiesiogiai nėra išdėstyta jokių jų teises galinčių apriboti nurodymų, taip pat nenustatyta jokių papildomų įpareigojimų. Todėl teigtina, kad byloje nėra pagrįstų įrodymų, leidžiančių teigti, jog yra pagrindas atnaujinti bylos nagrinėjimą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punkto pagrindu.

31ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti atnaujinamas, jeigu sprendimas ar nutartis yra be motyvų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog procesas, vadovaujantis šiuo pagrindu, gali būti atnaujinamas, jei teismo sprendimas ar nutartis apskritai neturi motyvuojamosios dalies arba iš procesinio dokumento turinio neaišku, kuo vadovaudamasis teismas padarė išvadą, suformuluotą teismo sprendimo ar nutarties rezoliucinėje dalyje (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo bylas Nr. P525‑194/2009, Nr. P444-180/2010 ir kt.).

32A. T. nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas sprendime nepagrindė savo išvados, jog priimti sprendimai pažeidžia saugomų teritorijų steigimo pagrindinę funkcinę paskirtį – išsaugoti natūralias, nepaliestas teritorijas.

33Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutarties turinio, nutartis yra motyvuota, joje išdėstyti teismo argumentai, byloje pateiktų įrodymų ir taikytinų teisės aktų nuostatos ir nurodytų argumentų pagrindu padarytos atitinkamos išvados. Pabrėžtina, jog ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytu pagrindu procesas administracinėje byloje atnaujinamas tada, kai priimtas procesinis teismo sprendimas yra be motyvų, o ne tada, kai asmuo nesutinka su pateiktais teismo motyvais ar mano, kad motyvai turėjo būti kitokie. Kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išsamiai, pateikdamas savo išvadoms pagrįsti atitinkamus argumentus, išnagrinėjo bylą ir priėmė motyvuotą teismo sprendimą. Todėl šioje dalyje A. T. prašymas taip pat netenkintinas.

34Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti atnaujinamas, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, šiuo pagrindu siekiant atnaujinti procesą būtina nustatyti akivaizdų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialinės teisės normų aiškinimo ir taikymo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. liepos 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, 2009 m. liepos 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009).

35Prašyme atnaujinti procesą A. T. nurodo, kad buvo padarytas Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto ir Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto pažeidimas.

36Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, spręsdamas klausimą dėl statybų miškų ūkio paskirties žemėje teisėtumo, yra nurodęs, jog kadangi Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalis reglamentuoja draudžiamus veiksmus gamtiniuose ir kompleksiniuose draustiniuose, todėl Žemės įstatymo 26 straipsnis ir Miškų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis laikytinos specialiosiomis normomis Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto atžvilgiu. Sutinkamai su administracinių teismų praktika Saugomų teritorijų įstatymas ir Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punktas negali būti aiškinami ir taikomi kaip leidžiantys netaikyti Miškų įstatymo ir Žemės įstatymo draudimų (administracinė byla Nr. A556-206/2008, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo biuletenis Nr. 4(14), administracinė byla Nr. A39‑99/2008, administracinė byla Nr. A261‑944/2008). Teismas konstatavo, kad statybos miško ūkio paskirties žemėje santykius reglamentuojantys Miškų įstatymas ir Žemės įstatymas nenumato išimčių dėl statinių inter alia sodybų statybos esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose), todėl akivaizdu, jog teisė į statybą miško ūkio paskirties žemėje negali būti realizuota (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525–734/2010).

37Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog pagrindo konstatuoti, kad teismai administracinėje byloje netaikydami Saugomų teritorijų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 8 punkto bei Statybų privačioje žemėje reglamento 3 punkto nuostatų nagrinėjamu atveju padarė esminį materialinės teisės pažeidimą, dėl kurio galimai buvo priimtas neteisėtas sprendimas, nėra. Todėl procesas šioje byloje vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu negali būti atnaujintas.

38Atkreiptinas dėmesys, jog A. T. prašymą dėl proceso atnaujinimo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte numatytu pagrindu grindžia ir tomis aplinkybėmis, kad teismas spręsdamas apie saugomų teritorijų steigimo tikslus nevertino Saugomų teritorijų įstatymo 2 straipsnio, 15 straipsnio, 17 straipsnio 5 dalies, 20 straipsnio, Sartų regioninio parko nuostatų 6 punkto nuostatų, tačiau iš esmės matyti, jog jis nesutinka su teismo išvadomis dėl viešojo intereso buvimo byloje. A. T., pateikdamas šiuos savo argumentus ir atitinkamai kritikuodamas apeliacinės instancijos teismo motyvaciją, iš esmės išreiškia tik savo nuomonę dėl galimo atitinkamų teisės normų taikymo, kuri nėra įtikinama ir nelaikytina akivaizdžiu įrodymu, patvirtinančiu, jog sprendžiant bylą, buvo padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas.

39Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Atsižvelgiant į šios teisės normos turinį pažymėtina, jog procesas administracinėje byloje remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte nurodytu pagrindu gali būti atnaujintas tik esant objektyviai būtinybei užtikrinti vienodą administracinių teismų praktiką. Vadovaujantis ABTĮ 157 straipsnio 2 dalimi, ši būtinybė turi būti pagrįsta atitinkamais įrodymais, patvirtinančiais, jog byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

40A. T. prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad administracinėje byloje Nr. A17‑742/2007 suformuota skirtinga teisminė praktika, nei nurodomose administracinėse bylose Nr. A146-335/2008 ir Nr. A556-782/2009. Pažymėtina, kad procesiniai sprendimai, kuriais remiasi A. T., buvo priimti vėliau nei įsiteisėjo galutinis teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. A17‑742/2007 (2007 m. lapkričio 5 d.), todėl minėta A. T. nurodoma teismo praktika teismas negalėjo vadovautis priimdamas procesinį sprendimą šioje byloje, atitinkamai – negalėjo ir nukrypti nuo vieningos administracinių teismų praktikos. Tuo pačiu pažymėtina, jog ABTĮ 13 straipsnio 1 dalies prasme administracinių teismų praktika aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus kitose bylose gali būti teisingai pasiremta tik tuo atveju, jei bylų faktinės aplinkybės visiškai identiškos, sprendžiant ginčą buvo taikytas ir aiškintas tas pats atitinkamos redakcijos įstatymas ir/ar kitas teisės aktas (atitinkama jo norma). Teismas, nagrinėdamas bylą, teisės normas taiko kiekvienu konkrečiu atveju atsižvelgdamas ir įvertindamas nustatytas konkrečios bylos faktines aplinkybes, todėl kiekvienas teismo pateiktas teisės normų aiškinimo ir taikymo atvejis gali ir turi būti tik konkrečios bylos faktinių aplinkybių kontekste. A. T. kitų bylų, kuriose esant analogiškoms faktinėms aplinkybėms būtų priimtas kitos teismo sprendimas, nenurodė. Todėl įvertinus jo nurodytus argumentus, negalima daryti išvados, jog yra pagrindas atnaujinti procesą vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

41Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad A. T. prašymas dėl proceso atnaujinimo yra nepagrįstas įstatymo numatytais proceso atnaujinimo pagrindais, todėl atmestinas, o procesą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 atsisakytina atnaujinti (ABTĮ 159 str. 1 d.).

42Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

Nutarė

43A. T. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.

44Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 pagal pareiškėjo Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiojo prokuroro prašymą atsakovams Panevėžio apskrities viršininko administracijai (teisių perėmėjas – Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos), Rokiškio rajono savivaldybės administracijai, valstybės įmonei Registrų centro Panevėžio filialui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijai, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Panevėžio regiono aplinkos apsaugos departamentui, Valstybinei saugomų teritorijų tarnybai prie Aplinkos ministerijos, Sartų regioninio parko direkcijai, B. T. dėl sprendimo, įsakymų ir žemės sklypų teisinės registracijos panaikinimo.

45Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Panevėžio apygardos prokuratūros vyriausiasis prokuroras... 5. Pareiškėjas nurodė, kad B. T. pagal pirkimo –... 6. II.... 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2006 m. gruodžio 15 d. sprendimu... 8. Teismas bylos medžiaga nustatė, kad B. T. pagal 2000 m.... 9. III.... 10. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2007 m. lapkričio 5 d. nutartimi... 11. Teismas, spręsdamas ginčą, rėmėsi ABTĮ 56 straipsnio 1 dalimi,... 12. IV.... 13. A. T. 2011 m. kovo 16 d. Lietuvos vyriausiajam... 14. 1. Sprendžiant iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. vasario... 15. 2. Teismai nusprendė pripažinti negaliojančiais ne tik sprendinius, kurie... 16. 3. Aplinkos ministerijai buvo pateikti derinti detaliojo plano sprendiniai,... 17. 4. 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis ir pirmosios instancijos teismo sprendimas... 18. 5. Savo praktikoje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (pvz.,... 19. Teisėjų kolegija... 20. V.... 21. Procesą atsisakytina atnaujinti.... 22. Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo... 23. A. T. prašo atnaujinti procesą byloje ABTĮ 153... 24. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 2 punktas numato, jog procesas gali būti... 25. Nagrinėjamu atveju naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis 26. Teisėjų kolegija, įvertinusi A. T. nurodytų Miškų ir... 27. Procesas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 7 punktą gali būti atnaujinamas,... 28. Iš bylos medžiagos matyti, kad į Panevėžio apygardos administracinį... 29. Iš prašymo atnaujinti procesą turinio matyti, kad B.... 30. Taigi įvertinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir apeliacinės... 31. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 8 punkte numatyta, jog procesas gali būti... 32. A. T. nurodė, kad apeliacinės instancijos teismas... 33. Kaip matyti iš Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio... 34. Pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą procesas gali būti... 35. Prašyme atnaujinti procesą A. T. nurodo, kad buvo... 36. Atkreiptinas dėmesys, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas,... 37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes darytina išvada, jog pagrindo... 38. Atkreiptinas dėmesys, jog A. T. prašymą dėl proceso... 39. Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12... 40. A. T. prašyme dėl proceso atnaujinimo teigia, kad... 41. Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad 42. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1... 43. A. T. prašymo dėl proceso atnaujinimo netenkinti.... 44. Atsisakyti atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A17-742/2007 pagal... 45. Nutartis neskundžiama....