Byla A-444-1012-08

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Romos Sabinos Alimienės, Anatolijaus Baranovo ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), sekretoriaujant Dinai Jerusalimskienei, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų R. K. , A. V. , J. M. , A. N. , J. B. , V. D. , E. K. , V. M. ir A. G. skundus atsakovui Panevėžio miesto vyriausiajam policijos komisariatui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Policijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir delspinigių priteisimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4R. K. , A. V. , J. M. , A. N. , J. B. , V. D. , E. K. , V. M. ir A. G. (toliau – ir pareiškėjai) kreipėsi į teismą, prašydami priteisti iš atsakovo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato atlyginimo skirtumą, susidariusį tarp jiems faktiškai išmokėto atlyginimo ir atlyginimo, kurį buvo privalu mokėti: J. M. – 11418,59 litų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei 2043,35 litų delspinigių, J. B. – 17000 litų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, V. D. – 17000 litų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir A. G. – 22016,12 litų neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei 4963,75 litų delspinigių. Nurodė, kad dirba Panevėžio miesto vyriausiajame policijos komisariate. Valstybės tarnybos įstatyme įtvirtintas pareigūnų atlyginimų skaičiavimo mechanizmas buvo orientuotas į tai, kad atlyginimai didės kartu su valstybės ekonominiais rodikliais, kadangi atlyginimo skaičiavimo pagrindas – minimali mėnesinė alga. Tačiau Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimu Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ buvo nustatyti skirtingi minimalios mėnesinės algos dydžiai atskirų grupių darbuotojams: 450 litų minimali mėnesinė alga darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, ir 430 litų minimali mėnesinė alga valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams. Vėlesniais Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimais buvo didinamas minimalios mėnesinės algos dydis vienoms asmenų grupėms, tačiau valstybės tarnautojams taikomos minimalios mėnesinės algos dydis nesikeitė. Pareiškėjų manymu, tokiu būdu yra pažeidžiama valstybės garantuojama kiekvieno žmogaus teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą, taip pat pažeidžiami konstituciniai visų asmenų lygybės, proporcingumo bei teisėtų lūkesčių principai.

5Atsakovas Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, kad pareiškėjams darbo užmokestis buvo skaičiuojamas pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimus, kuriais buvo nustatytas 430 litų minimalios mėnesinės algos dydis, taikytinas valstybės tarnautojams. Taip pat pažymėjo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją, suteikta Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui, todėl kol nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos jo nekonstitucingumu.

6Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimais į skundus prašė juos atmesti kaip nepagrįstus. Nurodė, jog nėra pagrindo konstatuoti, kad atsakovas, mokėdamas pareiškėjams darbo užmokestį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

7II.

8Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendimu pareiškėjų J. M. , J. B. , V. D. ir A. G. skundus atmetė kaip nepagrįstus, o pareiškėjų R. K. , A. V. , A. N. , E. K. ir V. M. skundus paliko nenagrinėtus.

9Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, jog Lietuvos Respublikos darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimalios mėnesinės algos dydžius“ ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 1, 2 punktai, 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 1,2 punktai, 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 1, 2 punktai ir 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 1 punktas ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Taip pat nurodė, jog atsakovas yra biudžetinė organizacija, kuri, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį pareiškėjams, privalėjo ir privalo vykdyti įstatymų ar kitų teisės aktų reikalavimus. Pareiškėjai patvirtino, jog pagal minėtus teisės aktus priskaičiuotas darbo užmokestis jiems buvo sumokėtas visas. Todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjams jų nurodytą darbo užmokesčio nepriemoką, nes 430 litų dydžio minimali mėnesinė alga apskaičiuojant jų darbo užmokestį buvo taikoma teisėtai ir pagrįstai.

10Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjų R. K. , A. V. , A. N. , E. K. ir V. M. dalyvavimas byloje buvo pripažintas būtinu, tačiau jie į teismo posėdį neatvyko, todėl padarius išvadą, jog pagal byloje esančią medžiagą išspręsti bylą nėra galima, jų skundus paliko nenagrinėtus.

11III.

12A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Nurodo, kad teismas neatsižvelgė į tai, jog darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, neatsižvelgiant į nuosavybės formą, bei kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimali mėnesinė alga, minimalus mėnesinis atlyginimas kilo. Tuo tarpu pažeidžiant proporcingumo ir teisėtų lūkesčių principus valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams minimali mėnesinė alga nekilo nuo 2003 metų. Šiuo metu pareigūno atlyginimas neviršija uždarbio vidurkio Lietuvoje, kas neatitinka 1990 metais Aukščiausiosios Tarybos kreipimesi į vidaus reikalų įstaigų darbuotojus nurodytų teiginių. Pabrėžia, kad jo atžvilgiu buvo pažeistas Lietuvos Respublikos Konstitucijoje numatytas teisėtų lūkesčių principas, kadangi vieniems darbuotojams minimali mėnesinė alga kilo ir kyla, tuo tarpu kitiems minimalios mėnesinės algos dydis įšaldytas, kaip kad įšaldyti ir pareiginės algos koeficientai.

13Atsakovo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo suinteresuoto asmens Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimai į apeliacinį skundą negauti.

14Teisėjų kolegija

konstatuoja:

15IV.

16Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato priteisti jam darbo užmokesčio nepriemoką bei delspinigius. Skundą grindė tuo, kad, jo nuomone, pažeidžiant konstitucinius proporcingumo, teisėtų lūkesčių, asmenų lygybės principus (Konstitucijos 29 straipsnis), taip pat žmogaus teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą (Konstitucijos 48 straipsnis), buvo nepagrįstai nedidinama minimali mėnesinė alga, kurios pagrindu valstybės tarnautojams buvo apskaičiuojamas darbo užmokestis, todėl Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas privalo išmokėti darbo užmokesčio skirtumą, susidariusį tarp faktiškai išmokėto darbo užmokesčio ir darbo užmokesčio, kurį buvo privalu mokėti.

17Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2 dalyse nustatyta, kad administracinis teismas sprendžia ginčus dėl teisės viešojo administravimo srityje; teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Taigi administracinis teismas negali spręsti valstybės tarnautojų darbo užmokesčio padidinimo klausimo, negali spręsti administracinio ginčo vadovaudamasis politiniais ar ekonominiais (t. y. neteisiniais) argumentais ir, nesant tam teisinio pagrindo, įpareigoti išmokėti valstybės tarnautojui didesnį darbo užmokestį.

18Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2007 m. kovo 20 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. liepos 18 d. nutarimo Nr. 937 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. kovo 24 d. nutarimo Nr. 316 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2005 m. balandžio 4 d. redakcija), Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 4 d. nutarimo Nr. 361 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1, 2 punktai (2006 m. kovo 27 d. redakcija), 2006 m. kovo 27 d. nutarimo Nr. 298 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ 1 punktas (2006 m. kovo 27 d. redakcija), ta apimtimi, kuria valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis (toliau – ir MVA) ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga (toliau – ir MMA) negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, neprieštaravo (neprieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad minėtu teisiniu reguliavimu nebuvo paneigtas valstybės politikų, teisėjų, valstybės pareigūnų, karių ir valstybės tarnautojų lūkestis, kad jų mėnesinis darbo užmokestis nebus mažesnis už tą didžiausią MMA, kurią kitiems dirbantiems asmenims atitinkamu laikotarpiu buvo (arba bus) nustačiusi Vyriausybė.

19Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalies nuostata „Atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms Vyriausybė <...> gali nustatyti skirtingus minimaliojo valandinio atlygio ir minimaliosios mėnesinės algos dydžius“ neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Konstitucinis Teismas pažymėjo, kad vien tai, jog Darbo kodekso 187 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtinta galimybė nustatyti nevienodus MVA ir MMA dydžius atskiroms ūkio šakoms, regionams ar darbuotojų grupėms, savaime nereiškia, kad kuri nors asmenų grupė yra diskriminuojama arba kad kuriai nors asmenų grupei yra suteikiama privilegijų, arba kad yra suvaržoma arba paneigiama asmens teisė gauti teisingą apmokėjimą už darbą. Valstybė gali pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas; nėra negalima ir tokia sistema, kai darbo užmokestis yra reguliuojamas taikant koeficientus, kurių pagrindu imamas tam tikras nustatytas dydis. Galimybė pasirinkti įvairias darbo apmokėjimo sistemas ir valstybės tarnybos teisinių santykių ypatumai, palyginti su darbo santykiais, suponuoja ir galimybę nustatyti skirtingas darbo apmokėjimo sistemas valstybės tarnautojams (taip pat kitų iš biudžeto finansuojamų institucijų darbuotojams) ir kitiems dirbantiems asmenims. Diferencijuotas darbo apmokėjimo santykių teisinis reguliavimas savaime nesuponuoja diskriminacinių arba su privilegijų suteikimu susijusių nuostatų.

20Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos, kuriomis valstybės politikams, teisėjams, valstybės pareigūnams, kariams ir valstybės tarnautojams patvirtinti mažesnis minimalusis valandinis atlygis ir mažesnė minimalioji mėnesinė alga negu darbuotojams, dirbantiems įmonėse, įstaigose ir organizacijose, nepaisant nuosavybės formos, ir kitiems asmenims, kuriems teisės aktų nustatyta tvarka taikoma minimalioji mėnesinė alga, nebuvo pripažintos neteisėtomis – prieštaraujančiomis Konstitucijai, todėl jos negalėjo (negali) būti netaikomos. Atsižvelgiant į būtent šias nuostatas pareiškėjui buvo apskaičiuojamas ir mokamas darbo užmokestis dalyje bylai aktualaus laikotarpio (nuo 2003 m. rugsėjo 1 d. iki 2006 m. rugpjūčio 8 d., kai įsigaliojo 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymas Nr. X-789, kuriuo inter alia buvo pakeisti Valstybės tarnybos įstatymo 24 straipsnio 2 dalis ir šio įstatymo priedėlis bei pereita prie valstybės tarnautojų darbo užmokesčio apskaičiavimo taikant Lietuvos Respublikos Seimo tvirtinamą pareiginės algos bazinį dydį). Tad kadangi paminėtos Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų nuostatos nėra pripažintos neteisėtomis (prieštaraujančiomis aukštesnės galios teisės aktams), nėra teisinio pagrindo ir teisinių argumentų teigti, kad pareiškėjui paminėtu laikotarpiu buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarime suformuluotą oficialią konstitucinę doktriną, teisėjų kolegijai taip pat nekyla pagrįstų abejonių dėl po 2006 m. liepos 19 d. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo ir Valstybės politikų, teisėjų ir valstybės pareigūnų darbo apmokėjimo įstatymo pakeitimo įstatymo Nr. X‑789 įsigaliojimo (2006 m. rugpjūčio 8 d.) nustatytos valstybės tarnautojų pareiginės algos apskaičiavimo tvarkos, todėl nėra pagrindo spręsti, kad po paminėto įstatymo įsigaliojimo pareiškėjui buvo mokamas mažesnis darbo užmokestis, nei priklausė pagal tuo metu galiojusius teisės aktus. Taigi reikalavimas dėl darbo užmokesčio skirtumo (nepriemokos) priteisimo negali būti tenkinamas. Nurodytų aplinkybių pagrindu atmestinas ir iš pagrindinio reikalavimo kylantis reikalavimas dėl delspinigių priteisimo.

21Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra keliami teisės aktų atitikties Konstitucijai ir jos principams klausimai, dėl kurių Konstitucinis Teismas jau pasisakė 2007 m. kovo 20 d. nutarime. Tačiau Konstitucinis Teismas 2006 m. birželio 6 d. nutarime pažymėjo, kad “visus bendrosios kompetencijos teismus – Lietuvos Aukščiausiąjį Teismą, Lietuvos apeliacinį teismą, apygardų ir apylinkių teismus, taip pat specializuotus teismus (Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą ir apygardų administracinius teismus) saisto Konstitucijos 107 straipsnyje įtvirtintas Konstitucinio Teismo sprendimų jo kompetencijai priskirtais klausimais galutinumas ir neskundžiamumas; visi bendrosios kompetencijos ir specializuoti teismai yra saistomi Konstitucinio Teismo jurisprudencijoje suformuotos oficialios konstitucinės doktrinos <...>”. Pagal Konstituciją tik Konstitucinis teismas turi įgaliojimus spręsti, ar įstatymai ir kiti Seimo aktai neprieštarauja Konstitucijai, o Respublikos Prezidento ir Vyriausybės aktai – neprieštarauja Konstitucijai arba įstatymams (Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalis). Taigi administracinis teismas negali neatsižvelgti į Konstitucinio Teismo 2007 m. kovo 20 d. nutarimą ir priimti kitokį sprendimą dėl šiuo nutarimu išspręstų klausimų.

22Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

23Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

24pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.

25Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

26Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. R. K. , A. V. , J.... 5. Atsakovas Panevėžio miesto vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepimais... 6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Policijos departamentas prie Vidaus reikalų... 7. II.... 8. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2007 m. liepos 24 d. sprendimu... 9. Teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2007 m. kovo 20... 10. Teismas taip pat nurodė, kad pareiškėjų R. K. , 11. III.... 12. A. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio... 13. Atsakovo Panevėžio miesto vyriausiojo policijos komisariato ir trečiojo... 14. Teisėjų kolegija... 15. IV.... 16. Pareiškėjas kreipėsi į teismą ir prašė iš atsakovo Panevėžio miesto... 17. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 1-2... 18. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis... 19. Paminėtu nutarimu Konstitucinis Teismas taip pat pripažino, kad Darbo kodekso... 20. Kaip matyti iš paminėto, Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimų... 21. Teisėjų kolegija taip pat pastebi, kad apeliaciniame skunde iš naujo yra... 22. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pirmosios... 23. Vadovaudamasi aukščiau išdėstytu ir Lietuvos Respublikos administracinių... 24. pareiškėjo A. G. apeliacinį skundą atmesti.... 25. Panevėžio apygardos administracinio teismo 2007 m. liepos 24 d. sprendimą... 26. Nutartis neskundžiama....