Byla A-556-169-13
Dėl sprendimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Veslavos Ruskan (kolegijos pirmininkė) ir Arūno Sutkevičiaus (pranešėjas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A556-169/2013 pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Naujasis aitvaras“ skundą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, tretiesiems suinteresuotiems asmenims uždarajai akcinei bendrovei „Respublikos leidiniai“, UAB „Vox eteris“, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai ir R. P. dėl sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Naujasis aitvaras“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB „Naujasis aitvaras“) skundu (b. l. 1-7) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 (toliau – ir Sprendimas) dalyje, kuria nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą informaciją, ir vidaus reikalų ministro R. P. skundą, pareikštą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi. Pareiškėjas taip pat prašė priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

5Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l. 143-152) pareiškėjo UAB „Naujasis aitvaras“ skundą patenkino. Teismas panaikino Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 „Dėl publikacijose „Erelis“/R. P. - pakirptais sparnais“ („Vakaro žinios“, 2011-08-11, Nr. 184/3449), „R. P. - pakirptais sparnais“ (www.respublika.lt, 2011-08-11) ir „Kelių erelis R. P. neketina pasiaiškinti“ (www.atn.lt,

62011-08-11) paskelbtos informacijos“ dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu, įspėti UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą informaciją. Teismas priteisė iš Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnybos 100 Lt bylinėjimosi išlaidas pareiškėjui UAB „Naujasis aitvaras“.

7II.

8Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu (b. l. 158-161) prašė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2.

9Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą paliko nepakeistą, o Žurnalistų etikos inspektoriaus apeliacinį skundą atmetė.

10Teismas konstatavo, kad su skundu „Dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso pažeidimų“ į Žurnalistų ir leidėjų etikos komisiją, Žurnalistų etikos inspektorių

112011 m. rugpjūčio 22 d. (registruota Žurnalistų etikos inspektoriaus tarnyboje) kreipėsi Vidaus reikalų ministerijos įgaliota atstovė. 2011 m. rugsėjo 15 d. Žurnalistų etikos inspektoriui buvo pateiktas patikslintas skundas „Dėl garbę ir orumą žeminančios informacijos paskelbimo“ (toliau – ir Patikslintas skundas), pasirašytas tos pačios Vidaus reikalų ministerijos įgaliotos atstovės. Patikslintame skunde nurodoma, jog pareiškėjai yra Vidaus reikalų ministerija bei Vidaus reikalų ministras. Prie administracinės bylos yra pridėtas 2011 m. rugpjūčio 18 d. Vidaus reikalų ministro įsakymas Nr. 1V-628 „Dėl I. U. įgaliojimo“, iš kurio matyti, kad šiam asmeniui pavedama atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir/ar Vidaus reikalų ministrą. Paminėtos faktinės aplinkybės leidžia teigti, kad į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi asmuo, turintis įgalinimus atstovauti Vidaus reikalų ministeriją ir/ar Vidaus reikalų ministrą. Būtent šie abu subjektai, kaip pareiškėjai, ir buvo nurodyti Patikslintame skunde, o tai reiškia, kad būtent šių dviejų asmenų atžvilgiu Žurnalistų etikos inspektorius ir turėjo pasisakyti priimame sprendime, tačiau analizuojant apskųstą Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 lieka iš esmės taip ir neaišku, koks sprendimas priimtas Vidaus reikalų ministerijos ir/ar Vidaus reikalų ministro atžvilgiu, kaip dėl asmenų, kurie kreipėsi į Žurnalistų etikos inspektorių.

122012 m. sausio 26 d. sprendimo įžanginė dalis byloja, kad Žurnalistų etikos inspektorius priima ir nagrinėja Vidaus reikalų ministro skundą ir būtent jį laiko pareiškėju bei rezoliucinėje dalyje reikalauja, kad viešosios informacijos rengėjai bei skleidėjai paneigtų ginčo teiginyje paskelbtą tikrovės neatitinkančią, pareiškėjo garbę ir orumą žeminančią informaciją, t. y. vidaus reikalų ministro garbę ir orumą žeminančią informaciją. Teismas nurodė, kad Visuomenės informavimo įstatyme nepateikiamos „garbės“ ir „orumo“ sąvokos, tačiau apie pastarųjų esmę galima spręsti iš kitų Visuomenės informavimo įstatyme įtvirtintų taisyklių (2 str. 7 d., 2 str. 45 d., 15 str.). Įstatymų leidėjas nubrėžia aiškią takoskyrą tarp vertybių, kurios yra susijusios su fiziniu asmeniu, ir vertybių, kurios neatsiejamos nuo juridinio asmens. Visuomenės informavimo įstatymo 19 straipsnio 2 dalis sako, jog „Draudžiama platinti dezinformaciją ir informaciją, šmeižiančią, įžeidžiančią žmogų, žeminančią jo garbę ir orumą“. Visuomenės informavimo įstatymo 44 straipsnio 1 dalis taip pat nurodo vertybes priklausančias fiziniam asmeniui bei juridiniam asmeniui: „Visuomenės informavimo priemonių pareigą paneigti paskelbtą tikrovės neatitinkančią informaciją, kuri žemina fizinio asmens garbę ir orumą ar pažeidžia juridinio asmens dalykinę reputaciją, tokios informacijos paneigimo, taip pat viešosios informacijos rengėjų ir (ar) skleidėjų civilinės atsakomybės sąlygas ir tvarką nustato Civilinio kodekso normos“. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (elektroninis variantas) nurodo, kad žodis „garbė“ suprantamas, kaip visuomenės pripažįstama pagarba už nuopelnus; šlovė, geras vardas, o žodis „orumas“ suprantamas kaip turintis vidinės pagarbos, jaučiantis savo vertę. Visa tai, suponuoja išvadą, kad tiek garbė, tiek orumas yra neatsiejami nuo privataus fizinio asmens, jo personalijos, nepriklausomai nuo to kokią socialinį padėtį jis beužimtų visuomenėje. Bet kokiu atveju šios aptariamos socialinės vertybės galėtų ir turėtų būti ginamos ne tik institucijose, kurios turi teisę nagrinėti tokio pobūdžio ginčus, bet ir teisme (Administracinių bylų teisenos įstatymo 5 str.

131 d.). Aišku tam reikalinga konkretaus fizinio asmens valia. Be valinės išraiškos tokia procedūra negalėtų būti pradėta, o pradėta turėtų pasibaigti teisės aktais nustatyta tvarka. Už fizinį asmenį tokio pobūdžio ginčuose gali veikti kitas asmuo tik turėdamas atitinkamus teisės aktais numatytus įgalinimus. Visuomenės informavimo įstatymo (redakcija nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2013 m sausio 1 d.) 50 straipsnio 1 dalyje 1 punkte buvo numatyta, kad Žurnalistų etikos inspektorius tarp kitų funkcijų inter alia nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo. To paties įstatymo 6 dalyje pasisakyta, jog, Visuomenės informavimo įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 1-3 (Žurnalistų etikos inspektorius nagrinėja suinteresuotų asmenų skundus (pareiškimus) dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo – 1 punktas) punktuose nustatytais atvejais inspektorius nagrinėja tik tų asmenų, kurių teisės visuomenės informavimo priemonėse yra pažeistos, arba jų atstovų pagal įstatymą, taip pat šių asmenų atstovų pagal pavedimą skundus (pareiškimus), o anoniminiai skundai apskritai netiriami. Visuomenės informavimo įstatymas nepateikia atstovų pagal įstatymą ir atstovų pagal pavedimą definicijų. Remiantis bendraisiais teisės principais šios sąvokos aiškintinos taip kaip pateikta Administracinių bylų teisenos įstatyme, kur šio teisės akto 49 straipsnio 2 dalyje pasisakyta, kad atstovais pagal įstatymą laikomi atitinkamų institucijų, įstaigų, tarnybų, įmonių, organizacijų vadovai, o įstatymų ar kitų teisės aktų numatytais atvejais – ir kiti darbuotojai, veikiantys neviršydami įgaliojimų suteiktų įstatymu ar kitais teisės aktais. Administracinių bylų teisenos įstatymo 49 straipsnio 3 dalyje nurodyta, kad įgaliotais atstovais (pagal pavedimą) teisme paprastai būna advokatai, o kitų atstovų įgaliojimai turi būti nurodyti įgaliojime išduotame ir įformintame Civilinio kodekso ir Civilio proceso kodekso nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į nustatytas ir akcentuotas bylos faktines aplinkybes galima daryti išvadą, kad į Žurnalistų etikos inspektorių kreipėsi du subjektai: Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija, bet ne dėl šių atskirų teisinių vienetų dalykinės reputacijos gynimo, o siekdami apginti privataus fizinio asmens garbę ir orumą, ką pagrindžia pats Patikslinto skundo pavadinimas. Žurnalistų etikos inspektorius, esant tokioms aplinkybėms, turėjo teisę pasisakyti tik dėl Vidaus reikalų ministerijos ir/ar vidaus reikalų ministro dalykinės reputacijos, nepereidamas į privataus konkretaus fizinio asmens R. P., ėjusio ministro pareigas (į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu), garbės ir orumo gynimą. Šia apimtimi turėjo būti atsisakyta nagrinėti skundą bei neturėjo būti priimtas sprendimas, kurio rezoliucinėje dalyje atitinkamos visuomenės informavimo priemonės įpareigojamos paneigti fizinio asmens (per užimamas pareigas) garbę ir orumą žeminančią informaciją. Šios vertybės, kaip jau buvo minėta, yra neatsiejamos nuo konkretaus fizinio asmens, kaip individo. Taigi Žurnalistų etikos inspektorius neturėjo teisinio pagrindo priimti sprendimo dėl įpareigojimo paneigti galimai fizinio asmens R. P. garbę ir orumą žeminančią informaciją, o tai reiškia 2012 m. sausio 26 d. sprendimą esant neteisėtą. Kita vertus, Žurnalistų etikos inspektoriaus 2012 m. sausio 26 d. sprendimas, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, neatitiko ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes nebuvo pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis. Turint omenyje tai, kas kreipėsi su skundu į Žurnalistų etikos inspektorių ir kokio asmens atžvilgiu buvo pasisakyta sprendime, tampa akivaizdu, kad Žurnalistų etikos inspektorius neiškristalizavo faktinės ir teisinės situacijos, dėl ko priimtas sprendimas tapo nesuderinamu ir su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Vyriausiojo administracinio teismo nuomone, vien jau įvardyta buvo pakankamas pagrindas panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimą, todėl pirmosios instancijos teismo teisinės argumentacijos atžvilgiu nebepasisakė ir pripažino tikrinamą teismo sprendimą iš esmės esant teisingą bei turintį būti paliktu galioti.

14III.

15Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. vasario 26 d. išsiuntė pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo, kuriame nurodė, jog prašo priimti papildomą sprendimą administracinėje byloje Nr. A556-169/2013.

16Atsakovo pareiškimas grindžiamas tuo, jog Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 95 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, gali proceso dalyvių pareiškimu, taip pat savo iniciatyva priimti papildomą sprendimą, jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas. Pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį, papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Konkrečiu atveju teismas ignoravo ir visiškai nepasisakė nei dėl vieno Žurnalistų etikos inspektoriaus (toliau – ir inspektorius) apeliaciniame skunde nurodyto argumento. Apeliaciniame skunde inspektorius nurodė, kad: 1) Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimą motyvavo tuo, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija 2011 m. lapkričio 22 d. sprendime Nr. KS-7 nurodė, jog R. P. elgesys, pavedant I. U. apginti jo garbę ir orumą bei ministerijos reputaciją, balansuoja ant Įstatymo pažeidimo ribos, todėl šios aplinkybės patvirtina teiginį apie R. P. veiksmus, papildomai suteikiant jiems ironizuojantį, pamfletinio pobūdžio stilių. Inspektorius apeliaciniame skunde pažymėjo, kad tokie pirmosios instancijos teismo argumentai laikytini nepagrįstais ir neteisingais, kadangi trečiojo suinteresuoto asmens skundžiama publikacija buvo paskelbta

172011 m. rugpjūčio 11 d., o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija sprendimą priėmė

182011 m. lapkričio 22 d. Akivaizdu, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos sprendimas buvo priimtas 3 mėnesiais vėliau, nei buvo paskleista ginčo informacija, todėl negali būti laikomas pagrindžiančiu pareiškėjo apie trečiąjį suinteresuotą asmenį paskleistą informaciją. Visuomenės informavimo įstatymas informacijai nustato reikalavimus, kuriuos ji ir jos paskelbimo būdas turi atitikti būtent informacijos paskelbimo metu. Todėl konstatavus, kad pateikta šališka, neteisinga, asmens garbę ir orumą pažeidžianti informacija, t. y. padarius išvadą, jog pažeisti Visuomenės informavimo įstatymo reikalavimai, naujų aplinkybių (lyginant su tomis, kurios egzistavo informacijos paskelbimo metu) atsiradimas negali paneigti, kad informacijos paskelbimo metu buvo pažeisti teisės aktuose įtvirtinti reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-897/2011). Be to, minėtu sprendimu Vyriausioji tarnybinės etikos komisija nusprendė tyrimą dėl trečiojo suinteresuoto asmens veiksmų nutraukti. Pažymėtina ir tai, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos komisijos tyrimo objektu buvo tarnybinio pobūdžio veiksmų įvertinimas, trečiajam suinteresuotam asmeniui siekiant savo neturtinių teisių gynybos, tačiau jokiu būdu ne pavedimo susidoroti („su žemėmis sumaišyti visus“) įvertinimas. Trečiojo suinteresuoto asmens kreipimasis į Žurnalistų etikos inspektorę dėl savo neturtinių teisių gynimo taip pat negali būti laikomas pagrindžiančiu paskleistą informaciją, 2) pirmosios instancijos teismas nepagrįstai absoliutino saviraiškos laisvę, tokiu būdu paneigdamas asmens teisę į garbės ir orumo gynimą. Inspektorius apeliaciniame skunde pabrėžė, kad apskųstame sprendime buvo nustatyta, jog trečiasis suinteresuotas asmuo yra viešasis asmuo. Inspektorius atlikdamas skundo tyrimą atsižvelgė į tai ir pabrėžė, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat asmens garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Viešojo asmens kritika, kad ir kokia kandi ar griežta būtų, yra leistina. Tai reiškia, jog viešasis asmuo privalo būti nuosaikesnis jo atžvilgiu reiškiamai kritikai, toleruoti neesminius jo atžvilgiu skelbiamos informacijos netikslumus. Tačiau viešasis asmuo taip pat turi teisę į garbės ir orumo gynimą. Teisė turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti nėra absoliuti, ji visiškai nesuderinama su asmenį žeidžiančios informacijos ar dezinformacijos skleidimu. Todėl inspektoriaus sprendime buvo pagrįstai nustatyta, kad viešajam asmeniui taip pat yra prieinama asmeninių neturtinių teisių, tokių kaip garbė ir orumas, apsauga nuo nesąžiningo jų sumenkinimo. Priešingu atveju visuomenės informavimo priemonės įgytų neribotą galimybę apie viešąjį asmenį skleisti informaciją, kuri sąmoningai iškreipia tiesą, žemina žmogaus garbę ir orumą, menkina jo įvaizdį visuomenės akyse, 3) pirmosios instancijos teismas nustatė, kad duomenų, jog teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas.“ informacija paskleista turint tikslą ne informuoti visuomenę klausimu, kuriuo ji turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, o siekiant kitų tikslų, nėra, be to, itin skrupulingai nevertinant panaudotos vaizdingumo priemonės tinkamumo, yra teisinga. Inspektorius apeliaciniame skunde atkreipė dėmesį, kad tokia teismo pozicija iš esmės yra neteisinga ir pateikė tai pagrindžiančius argumentus. Teiginyje: „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas.“ paskelbta informacija buvo įvertinta atsižvelgiant į jos turinį, struktūrą visos publikacijos kontekstą ir į visas skundo tyrimui reikšmingas aplinkybes. Inspektoriaus sprendime buvo pagrįstai nustatyta, kad minėtame teiginyje paskleista informacija neabejotinai yra konstatuojamojo pobūdžio, ja yra teigiama apie trečiojo suinteresuoto asmens nurodymą savo aplinkos žmonėms susidoroti su asmenimis, paviešinusiais publikacijoje nurodytą Kelių eismo taisyklių pažeidimo atvejį. Teiginyje pavartotas žodžių junginys „pavedė su žemėmis sumaišyti visus“ liudija apie konkretų trečiojo suinteresuoto asmens elgesį, kuriuo jis nurodė atlikti visuomenėje nusistovėjusių moralės ir elgesio normų požiūriu nepriimtinus ir netoleruotinus veiksmus, t. y. įveikti, paniekinti, susidoroti su asmenimis, paskleidusiais informaciją apie jį. Viešas paskelbimas, jog trečiasis suinteresuotas asmuo pavedė susidoroti su tam tikrais asmenimis, jei tai neatitinka tikrovės, laikytinas vienareikšmiškai žeminančiu. Skundo tyrimo metu pareiškėjas nepateikė objektyvių duomenų, įrodančių skundžiamos žinios pagrįstumą. Pareiškėjo paaiškinimas, jog paskelbta informacija yra pamfletas, įvertinus jos turinį ir pobūdį, pagrįstai buvo laikomas nepagrįstu jokiais objektyviais duomenimis. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai informacija yra pateikta panaudojant literatūrines vaizdingumo priemones, paskelbta feljetonų, šaržų forma, reikia atsižvelgti į tai, ar atitinka tikrovę žinios, sudarančios informacijos esmę, ar jos nėra iškreiptos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1128/2001). Konkrečiu atveju teiginyje pateikta žinia apie pavedimą susidoroti su tam tikrą informaciją paviešinusiais asmenimis iškreipia tiek vertinamoje publikacijoje, tiek anksčiau skelbtose publikacijose pateiktos informacijos esmę, kadangi apie trečiojo suinteresuoto asmens pavedimą susidoroti nei skundžiamoje publikacijoje, nei ankstesnėse publikacijose nebuvo skelbta. Inspektorius pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi pareiškėjo paaiškinimu, neva, skundžiama publikacija buvo paskelbta tik po analogiško turinio publikacijos „Ministro R. P. mašina lėkė kaip erelio“ („Respublika“, 2011 m. rugpjūčio 10 d.) paskelbimo. Todėl inspektorius pagrįstai nustatė, kad trečiojo suinteresuoto asmens pavedimas susidoroti su kitais asmenimis nėra pagrįstas jokiais objektyviai egzistuojančiais duomenimis ir yra žeminantis, 4) apeliaciniame skunde inspektorius pabrėžė, kad priešingai nei teigia pirmosios instancijos teismas, paskelbtos informacijos pobūdis bei kontekstas atskleidė pareiškėjo tikslą - pažeminti ir sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Toks pareiškėjo, kaip viešosios informacijos rengėjo (skleidėjo), elgesys yra nesąžiningas, o tikslas - negarbingas, pažeidžiantis profesinei etikai keliamus reikalavimus. Tikrovės neatitinkančios, trečiojo suinteresuoto asmens garbę ir orumą žeminančios informacijos skelbimas nėra ir negali būti pateisinamas viešojo asmens kritika ar literatūrinių išraiškos priemonių vartojimu, kadangi laikytinas sąmoningu tokio pobūdžio informacijos skelbimu, siekiant sumenkinti trečiąjį suinteresuotą asmenį. Inspektorius pažymėjo, kad Žmogaus Teisių Teismas ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra konstatavę, jog iš spaudos negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, tačiau galima reikalauti elgtis sąžiningai, t. y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti kitą asmenį, kas reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą viešosios informacijos rengėjui taikyti teisinę atsakomybę. Teismas neatsižvelgė, neįvertino ir nepateikė savo pozicijos nei dėl vieno apeliaciniame skunde pateikto argumento, tačiau dviprasmiškai akcentavo kai kurias faktines bylos aplinkybes, neva, iš principo lemiančias bylos baigtį. Teismo požiūriu, inspektorius turėjo atsisakyti nagrinėti skundą, kadangi į inspektorių kreipėsi du subjektai - Vidaus reikalų ministras ir Vidaus reikalų ministerija ne dėl šių subjektų dalykinės reputacijos gynimo, o siekdami apginti privataus fizinio asmens garbę ir orumą. Toks izoliuotas teismo aiškinimas iš esmės yra klaidingas, nes teismas vertino tik skundo formą, neatsižvelgė į jo turinį bei skundžiamos (viešai paskleistos) informacijos pobūdį (informacija paskleista būtent apie Vidaus reikalų ministrą R. P. ir jo, kaip ministro, veiksmus, o ne apie privatų fizinį asmenį

19R. P.). Taigi tuo atveju, kai publikacijoje yra aprašomi jos paskelbimo metu ministro pareigas einančio asmens veiksmai, susiję išskirtinai su ministro tarnybine veikla, ir šis asmuo prašo įvertinti apie jį, kaip ministrą, paskelbtą informaciją garbės ir orumo pažeidimo požiūriu, nėra pagrindo ir būtų nelogiška išskirti iš vieno asmens du asmenis: viešą asmenį (ministrą R. P.) ir privatų fizinį asmenį (R. P., apie kurį publikacijoje net nėra kalbama) bei tuo pagrindu atsisakyti nagrinėti skundą, nes Vidaus reikalų ministras, kreipdamasis į inspektorių, savo neturtinę teisę apibrėžė garbe ir orumu, o ne dalykine reputacija. Juolab, kad šių neturtinių teisių turinys yra toks pat. Su teismo pozicija sutikti negalima, kadangi tokiu būdu yra supainiojama ir iškreipiama ne tik inspektoriaus skundų dėl visuomenės informavimo priemonėse pažeistos jų garbės ir orumo nagrinėjimo praktika bei teismų praktika garbės ir orumo gynimo bylose, tačiau apskritai paneigiama konstitucinė kiekvieno asmens teisė ginti savo neturtines teises taip pat tuo metu, kada asmuo užima tam tikras pareigas. Pažymėtina, kad Vyriausioji tarnybinės etikos komisija dėl Vidaus reikalų ministro R. P. tarnybinio pobūdžio veiksmų, siekiant savo neturtinių teisių gynybos, atliko tyrimą, kuris buvo nutrauktas, nenustačius Viešųjų ir privačių interesų derinimo valstybinėje tarnyboje įstatymo pažeidimo. Tuo tarpu inspektorius, atlikdamas savo funkcijas, neturi teisės drausti asmeniui kreiptis dėl savo neturtinių teisių gynimo, net tuo atveju, kada šis kreipimosi faktas galėtų būti kitos institucijos tyrimo objektu, kadangi tik pats asmuo, juolab, einantis Vidaus reikalų ministro pareigas, turi nuspręsti dėl savo veiksmų teisingumo, tikslingumo bei galimų pasekmių. Be to, nesuprantama teismo pozicija, kuria teigiama, kad inspektoriaus sprendimas yra nesuderinamas su Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimais. Pažymėtina, kad inspektorius, kaip viešojo administravimo subjektas, vykdydamas Visuomenės informavimo įstatymo nuostatų įgyvendinimo priežiūrą, visais atvejais sprendimus pagrindžia objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis.

20Teisėjų kolegija

konstatuoja:

21IV.

22Pareiškimas dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo atmestinas.

23Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytas baigtinis sąrašas pagrindų, kuriems esant teismas, priėmęs byloje sprendimą, savo iniciatyva arba proceso dalyvių pareiškimu gali priimti papildomą sprendimą, t. y.: 1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, sprendime yra neišnagrinėtas; 2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Vadovaujantis aktualia administracinių teismų praktika, pagal ABTĮ 95 straipsnio 1 dalį, papildomas teismo sprendimas gali būti priimtas tik dėl teismui pareikštų, tačiau neišspręstų materialinių teisinių reikalavimų (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-943/2011, 2012 m. sausio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-35/2012,

242013 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012). Kita vertus, papildomas teismo sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą teisminio proceso taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti (ABTĮ 94 str. 1 d.). Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine tvarka arba atnaujinus procesą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-102/2012).

25Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ kreipėsi į pirmosios instancijos teismą su skundu, kuriame prašė panaikinti Žurnalistų etikos inspektoriaus

262012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 dalyje, kuria nuspręsta pripažinti vidaus reikalų ministro R. P. skundą iš dalies pagrįstu ir įspėti pareiškėją UAB „Naujasis aitvaras“ dėl Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo nuostatų pažeidimo bei reikalauti, kad pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“ paneigtų teiginyje „O vidaus reikalų ministras savo aplinkai pavedė su žemėmis sumaišyti visus, kieno dėka kelių ereliavimo atvejis buvo paviešintas“ paskelbtą informaciją, ir vidaus reikalų ministro R. P. skundą, pareikštą atsakovui Žurnalistų etikos inspektoriui, atmesti kaip nepagrįstą visa apimtimi.

27Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde, atsakovo apeliaciniame skunde išdėstytus reikalavimus, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 5 d. sprendimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 12 d. nutartį, atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo, pažymi, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pasisakė dėl visų pareiškėjo ir atsakovo nurodytų reikalavimų. Vilniaus apygardos administraciniam teismui sprendimu patenkinus pareiškėjo skundą ir panaikinus skundžiamą aktą, o Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui pirmosios instancijos teismo sprendimą palikus nepakeistą, visi pareiškėjo skundo ir atsakovo apeliacinio skundo reikalavimai buvo išnagrinėti ir aptarti procesinių sprendimų motyvuojamose dalyse.

28Iš atsakovo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo matyti, kad šiame pareiškime atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius nenurodė jokių naujų konkrečių reikalavimų, dėl kurių proceso dalyviai pateikė įrodymų ir davė paaiškinimų, ir kurie liko neišnagrinėti pirmosios instancijos teismo ir apeliacinės instancijos teismo procesiniuose sprendimuose. Akcentuotina, jog, atsižvelgiant į nurodytą administracinių teismų praktiką (jurisprudenciją) pareiškime dėl papildomo sprendimo priėmimo išdėstyti motyvai – nesutikimas su atskirais pirmosios bei apeliacinės instancijos teismų argumentais (išvadomis) ir atliktu teisės aiškinimu – negali būti pripažinti teisminio nagrinėjimo metu neišspręstais materialiniais teisiniais pareiškėjo reikalavimais, nes jie yra susiję su teismo galimai padarytomis teisės aiškinimo ir taikymo klaidomis, kurių šalinimui papildomo sprendimo priėmimo procesinis teisinis institutas netaikomas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS438-290/2013).

29Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pagrindų, numatytų Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje, papildomam sprendimui priimti nėra.

30Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsniu, teisėjų kolegija

Nutarė

31Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškimą dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo administracinėje byloje Nr. A556-169/2013 atmesti.

32Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Naujasis aitvaras“ (toliau –... 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 5 d. sprendimu (b. l.... 6. 2011-08-11) paskelbtos informacijos“ dalyje, kurioje nuspręsta pripažinti... 7. II.... 8. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius apeliaciniu skundu (b. l. 158-161)... 9. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 12 d. nutartimi... 10. Teismas konstatavo, kad su skundu „Dėl Lietuvos žurnalistų ir leidėjų... 11. 2011 m. rugpjūčio 22 d. (registruota Žurnalistų etikos inspektoriaus... 12. 2012 m. sausio 26 d. sprendimo įžanginė dalis byloja, kad Žurnalistų... 13. 1 d.). Aišku tam reikalinga konkretaus fizinio asmens valia. Be valinės... 14. III.... 15. Atsakovas Žurnalistų etikos inspektorius 2013 m. vasario 26 d. išsiuntė... 16. Atsakovo pareiškimas grindžiamas tuo, jog Administracinių bylų teisenos... 17. 2011 m. rugpjūčio 11 d., o Vyriausioji tarnybinės etikos komisija sprendimą... 18. 2011 m. lapkričio 22 d. Akivaizdu, kad Vyriausiosios tarnybinės etikos... 19. R. P.). Taigi tuo atveju, kai publikacijoje yra aprašomi jos paskelbimo metu... 20. Teisėjų kolegija... 21. IV.... 22. Pareiškimas dėl papildomo teismo sprendimo priėmimo atmestinas. 23. Administracinių bylų teisenos įstatymo 95 straipsnio 1 dalyje yra numatytas... 24. 2013 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A492-1645/2012).... 25. Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas UAB „Naujasis aitvaras“... 26. 2012 m. sausio 26 d. sprendimą Nr. SPR-2 dalyje, kuria nuspręsta pripažinti... 27. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skunde, atsakovo... 28. Iš atsakovo pareiškimo dėl papildomo sprendimo priėmimo matyti, kad šiame... 29. Teisėjų kolegijos nuomone, nagrinėjamu atveju pagrindų, numatytų... 30. Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 95... 31. Atsakovo Žurnalistų etikos inspektoriaus pareiškimą dėl papildomo teismo... 32. Nutartis neskundžiama....