Byla A-1843-143/2016
Dėl nutarimo panaikinimo

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (pranešėjas), Irmanto Jarukaičio ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

2teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilokta“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilokta“ skundą atsakovui Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentui dėl nutarimo panaikinimo.

3Teisėjų kolegija

Nustatė

4I.

5Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilokta“ (toliau – ir pareiškėjas, UAB ,,Vilokta“, apeliantas) kreipėsi su skundu (I t., b. l. 1–7), kurį patikslino (I t., b. l. 85–91), į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti atsakovo Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento (toliau – ir atsakovas, Departamentas) 2015 m. sausio 15 d. nutarimą Nr. ATK2-11/15 taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus ir priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

6Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu nutarimu paskyrė įmonei 144 Eur baudą už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo pažeidimą. Nesutikdamas su šiuo nutarimu, pažymėjo, jog vykdoma veikla geografiškai nėra sukoncentruota viename taške, bet yra pasiskirsčiusi po didžiuosius Lietuvos miestus. (Duomenys neskelbtini) yra įrengęs kavinę „Pasta Pasta bistro“, maisto prekių parduotuvę „Aibė“, automobilių savitarnos plovyklą ir automobilinių dujų LPG degalinę (toliau – ir Objektas). Įmonė realiai Objekte neturi įprastines funkcijas atliekančios degalinės, nes esančioje degalinėje nėra prekiaujama benzinu, dyzelinu, o galima įsigyti tik automobilinių dujų. Įvertinus tai, kad Objekte yra kavinė „Pasta Pasta bistro“ ir parduotuvė „Aibė“, pagal savo atliekamas funkcijas Objektas iš esmės daugiau laikytinas viešojo maitinimo bei maisto produktų prekybos vieta, o ne degaline, kaip tai įprastai suprantama. Nors tiek automobilinių dujų degalinė, tiek parduotuvė bei kavinė yra tuo pačiu adresu, tačiau šios kavinės (viešojo maitinimo), maisto prekių pardavimo ir automobilinių dujų pardavimo veiklos yra atskirtos ir turi išduotas atskiras licencijas. Vilniaus miesto savivaldybės administracija 2006 m. gegužės 31 d. UAB ,,Vilokta“ išdavė licenciją Nr. 16P verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais degalinėje, adresu: ( - ), esančioje parduotuvėje. Pagal šią licenciją buvo nustatytas prekybos alkoholiniais gėrimais būdas – „išsinešti“, prekybos laikas – 8–22 val., prekybos vieta – parduotuvė degalinėje, ( - ). Pagal Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. spalio 6 d. išduotą leidimą vykdyti viešojo maitinimo veiklą (maisto tvarkymo subjekto pažymėjimą) 2010 m. spalio 18 d. įmonei buvo išduota licencija Nr. A425-240 (2.17.2.20-TR3) verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje–kebabinėje (kavinėje „Pasta Pasta bistro“), adresu: ( - ) (prekybos alkoholiniais gėrimais būdas – „vartoti vietoje ir išsinešti“, prekybos laikas – „visą parą“, prekybos vieta – „kavinė–kebabinė ( - )“). Visos nurodytos licencijos ir leidimai yra galiojantys.

7Pareiškėjas pažymėjo, kad kavinė „Pasta Pasta bistro“ nėra tik fiktyvi kavinės imitacija, bet reali kavinė su tam tikro lygio įranga, apstatymu, dizainu bei savo specialiu gaminamų produktų prekiniu ženklu „Pasta Pasta bistro“. Iš 2015 m. vasario 9 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo matyti, kad pastatas, kuriame yra įrengta parduotuvė ir kavinė „Pasta Pasta bistro“, yra ne degalinės–operatorinės, bet parduotuvės–kavinės tipo pastatas, kavinėje yra specialiai makaronų gamybai skirtos įrangos instaliacija. Be to, kavinės bei prekinio ženklo „Pasta Pasta bistro“ sklaidai įmonė nuolat rengia įvairius rinkodaros projektus. Kavinės „Pasta Pasta bistro“ įrengimo ir taikomos rinkodaros aplinkybės patvirtina, kad tai yra visapusiškos kavinės funkcijas apimanti ir jas atliekanti, gaminti makaronų patiekalus besispecializuojanti kavinė. Be to, 2013–2014 m. didžiausia dalis pajamų – 60 proc. – buvo gauta iš kavinės „Pasta Pasta bistro“ ir parduotuvės parduodamo maisto ir tik 32 proc. bei 8 proc. visų pajamų sudarė automobilinių dujų ir plovyklos paslaugų pardavimai. Taigi Objekte įmonė iš esmės visą vykdomą veiklą orientuoja į kavinės „Pasta Pasta bistro“ veiklą, o automobilinių dujų pardavimas yra tik kaip papildoma veikla.

8Pareiškėjas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymas išskiria skirtingus alkoholio prekybos režimus, priklausomai nuo prekybos vietos, t. y. numato galimybę prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje esančiame nespecializuotame skyriuje, ir tokiai mažmeninei alkoholio prekybai taikomas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatytas

9laiko ribojimas, t. y. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais negali būti vykdoma nuo 22 iki 8 val. Be to, Alkoholio kontrolės įstatymas leidžia vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais viešojo maitinimo vietose (kaip šiuo atveju kavinėje „Pasta Pasta bistro“), ir tokiai prekybai taikoma Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte nustatyta ribojimo išimtis – mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais galima visą parą, netaikant laiko ribojimo, tačiau alkoholiniai gėrimai turi būti parduodami atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje. Alkoholio kontrolės įstatyme viešojo maitinimo vieta apibrėžta kaip laikantis maisto tvarkymą reglamentuojančių teisės aktų nustatytų viešojo maitinimo reikalavimų įrengti restoranas, kavinė, baras ar kita maisto tvarkymo vieta, kurioje ruošiamas, gaminamas ir realizuojamas maistas, skirtas viešajam maitinimui. Taigi viešojo maitinimo vieta siejama su maisto, skirto viešajam maitinimui, ruošimo, gaminimo ir realizavimo veiklos vykdymu. Remiantis Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos direktoriaus 2013 m. liepos 19 d. įsakymu Nr. B1-488 patvirtintu Viešojo maitinimo įmonių atitikties higienos reikalavimams vertinimo tvarkos aprašu, viešojo maitinimo vietos atitikties higienos reikalavimams vertinimą, t. y. ar konkreti viešojo maitinimo vieta gali verstis kavinės / baro veikla, atlieka konkretus Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos padalinys. Šiuo atveju kavinės „Pasta Pasta bistro“ atitikimą viešojo maitinimo vietai keliamiems reikalavimams patvirtina Vilniaus miesto valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos 2010 m. spalio 6 d. išduotas maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimas bei šios tarnybos atliekami kavinės patikrinimai (2012 m. spalio 2 d., 2014 m. sausio 14 d., 2014 m. gruodžio 9 d. patikrinimų aktai), kurių metu esminių pažeidimų nebuvo nustatyta, o visos pateiktos pastabos buvo laiku ištaisytos. Be to, paskutinio patikrinimo metu, įvertinus kavinę bei maisto joje tvarkymą ir higienos normų laikymąsi, kompetentinga institucija įmonei skyrė aukščiausią 5 balų įvertinimą. Kavinė atitinka visus viešajai maitinimo vietai keliamus reikalavimus, o atsakovo kompetencijai nėra priskirtina spręsti klausimų dėl patalpų atitikimo viešojo maitinimo vietai, todėl atsakovas, remdamasis tik Nekilnojamojo turto registro duomenimis, neturi teisės konstatuoti, kad kavinė yra ne viešojo maitinimo vieta, o degalinė, nes tai prieštarautų esamoms faktinėms aplinkybėms. Pažymėjo, kad jokie teisės aktai imperatyviai nenustato, kad kavinė (viešojo maitinimo vieta) negali būti įrengta pastate, kuris teisiškai įregistruotas kaip degalinės operatorinė. Be to, nei Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos, nei šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai neįtvirtina reikalavimo viešojo maitinimo vietą atskirti nuo degalinės operatorinės. Objekte esančioje parduotuvėje nepardavinėjo alkoholinių gėrimų 22–8 val. metu, o kavinėje „Pasta Pasta bistro“ alkoholiniai gėrimai 22–8 val. metu buvo parduodami tik atidarytose pakuotėse ir tik vartoti vietoje. Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kai nėra reguliavimo, galiojančios teisės normos neaiškumai vertintini privataus asmens naudai. Tokia pozicija išvestina iš teisinio aiškumo reikalavimo, suponuojančio, jog teisinis reguliavimas privalo būti aiškus ir darnus, teisės normos turi būti formuluojamos tiksliai, jose negali būti dviprasmybių, todėl ir šiuo atveju visi neaiškumai, atsirandantys iš teisės aktų reglamentavimo nebuvimo, turi būti aiškinami įmonės naudai.

10Pareiškėjas taip pat nurodė, kad asmens teisių registracija viešame registre atlieka ne teises nustatančią, o teisių išviešinimo funkciją, todėl šiuo atveju įrašo apie kavinę Nekilnojamojo

11turto registre buvimas ar nebuvimas negali suteikti ar atimti jokių papildomų teisių įmonei, kadangi toks įrašas atlieka tik išviešinamąją funkciją. Pažymėjo, kad atsakovas nepagrįstai nevertino Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014, kurioje buvo nagrinėjama analogiška situacija dėl galimo Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo, išdėstytų argumentų. Todėl šiuo atveju negali plečiamai aiškinti įstatymo nuostatų, kaip draudimo kavinėje vykdyti prekybą alkoholiniais gėrimais 22–8 val. juos vartojant vietoje. Toks aiškinimas pažeidžia įmonės vykdomos ūkinės komercinės veiklos laisvės principą, kadangi, turėdama visus leidimus ir licencijas tokiai veiklai, baudžiama už jos vykdymą vien formaliu pagrindu, nes nėra jokių konkrečių teisės aktų reikalavimų, kurie apibrėžtų degalinės ir kavinės patalpų atskyrimą, nustatytų privalomai atskirą iš tokių veiklų gaunamų pajamų apskaitymą ar kitokių reikalavimų privalomumą. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata nėra iki galo aiški ir konkreti reguliuojant alkoholinių gėrimų prekybą patalpose, kuriose kartu yra ir degalinė, ir viešojo maitinimo vieta, todėl, esant tokiai situacijai, bet kokie neaiškumai turi būti aiškinami ūkinio subjekto naudai. Pabrėžė, kad, nepanaikinus ginčijamo nutarimo, tai turėtų tiesioginę įtaką įmonės vykdomos ūkinės veiklos stabilumui, nes būtų priversta atleisti dalį darbuotojų, prarastų prekių ženklo „Pasta Pasta bistro“ vystymo partnerius, t. y. patirtų nuostolių, kurių kompensavimo tektų ieškoti iš asmenų, atsakingų už tokių nuostolių atsiradimą.

12Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 97–104) prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

13Atsakovas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 26 d. faktų fiksavimo protokolu Nr. ATK2-197 ir Departamento surinkta medžiaga nustatyta, jog, atliekant patikrinimą pareiškėjui priklausančioje degalinėje, adresu: ( - ), įrengtoje kavinėje–kebabinėje, apie 8.55 val. du vyrai gėrė į vienkartines plastikines stiklines išpilstytą alų, pirktas vienas 0,25 l talpos butelis 8.02 val. pagal kasos kvitą 28/1974 už 3,79 Lt, pirkta viena 0,568 1 talpos skardinė 8.43 val. pagal kasos kvitą 80/2915 už 2,87 Lt. Taip pat tikrinimo metu patalpoje, kurioje įrengta kavinė–kebabinė, pastatytame šaldytuve rastas pradėtas pilstyti 0,5 1 talpos butelis degtinės (butelyje likę apie 0,2 1). Pagal pareiškėjui priklausančioje degalinės kavinėje–kebabinėje įrengto kasos aparato kontrolinės kasos juostos 2014 m. lapkričio 24–25 d. parodymus nustatyta, kad įmonė vykdo viešojo maitinimo veiklą, prekiaudama alkoholiniais gėrimais nuo 22 val. iki 8 val. Pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse leidžiama vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą. Pareiškėjas degalinėje esančioje kavinėje–kebabinėje, adresu: ( - ), vykdė viešojo maitinimo veiklą nesilaikydamas nustatyto reikalavimo, todėl pažeidė paminėtą Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatą.

14Atsakovas nesutiko su pareiškėjo išdėstytais argumentais. Nekilnojamojo turto registre nekilnojamasis turtas, esantis adresu: ( - ), įregistruotas kaip pastatas degalinė– operatorinė. Taigi paminėta kavinė–kebabinė įrengta degalinėje–operatorinėje, t. y. pastate, kuris teisiškai įregistruotas kaip degalinė. Šios aplinkybės paneigia pareiškėjo subjektyvius argumentus, kad kavinė–kebabinė tik formaliai įrengta degalinėje, nes tariamai tai yra dvi vizualiai atskirtos erdvės. Pareiškėjo pastato degalinės–operatorinės, kurioje yra įsikūrusi ir kavinė–kebabinė bei parduotuvė, eksplikacijos plane nurodyta, kad patalpa, kurioje įmonė vykdo šias dvi veiklas, yra bendra, naudojami tie patys kasos aparatai. Pastato patalpos pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis neturi atskirų skirtingais indeksais žymimų patalpų, nes visas pastatas pagal paminėto registro duomenis turi aiškiai nurodytą paskirtį – prekybos degalinė–operatorinė. Pareiškėjo padaryto pažeidimo nepanaikintų ir dėstoma pozicija, kad parduotuvės, kuri atlieka degalinės funkciją, ir kavinės–kebabinės patalpos vartotojui vizualiai yra atskirtos. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimo sudėties elementu nėra vartotojo nuomonė ar pareiškėjo subjektyvus teisės aiškinimo ir taikymo suvokimas. Šiuo atveju padaryto pažeidimo nustatymas grindžiamas paminėtais Nekilnojamojo turto registro duomenimis ir faktinėmis byloje surinktomis ir nustatytomis aplinkybėmis.

15Atsakovas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundo argumentus, kad licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje visą parą įmonei buvo išduota dar 2010 m. ir nėra pakeista ar panaikinta. Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojo naujas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimas, nustatantis, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariose degalinėse leidžiama vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą. Taigi nuo 2012 m. sausio 1 d. tiek pareiškėjas, tiek visi kiti ūkio subjektai neturi teisės vykdyti viešojo maitinimo veiklos alkoholiniais gėrimais degalinėse. Tai, kad pareiškėjo licencijoje nurodyti 2010 m. galioję rekvizitai, nesuteikia jam teisės vykdyti tokios viešojo maitinimo veiklos po 2012 m. sausio 1 d. Teisės aktų hierarchinėje sistemoje Lietuvos Respublikos įstatymai yra aukštesnės galios teisės aktai nei individualūs teisės taikymo aktai, šiuo atveju licencija. Anksčiau teisėtai vykdęs savo veiklą pagal turimą licenciją ūkio subjektas, pasikeitus teisiniam reguliavimui, kaip licencijos mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais turėtojas, turi pareigą laikytis naujai priimtų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų. Atsakovas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundo argumentus, kad jam gali būti taikytinas nebent Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimas, tačiau jis šio reikalavimo laikosi, kadangi nagrinėjamu atveju degalinėje esančioje kavinėje–kebabinėje apskritai negalima viešojo maitinimo veikla, todėl ir pareiškėjo nurodyti Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto reikalavimai dėl laiko apribojimo prekybai šioje byloje nėra aktualūs.

16Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su kavinei–kebabinei įrengti skirtomis didelėmis investicijomis, taip pat nepanaikina padaryto pažeidimo. Nepaisant to, kiek ūkio subjektai investuoja į savo norimą vykdyti komercinę veiklą, ji turi atitikti teisės aktų reikalavimus. Šiuo atveju pareiškėjo vykdoma viešojo maitinimo veikla degalinėje neatitinka tokių reikalavimų ir, nepaisant pareiškėjo skirtų investicijų, tokia veikla netampa savaime teisėta. Nesutiko ir su pareiškėjo skundo argumentais, kad kavinė–kebabinė buvo tikrinta Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos ir dėl tokios vykdomos veiklos pastabų nebuvo gauta, kadangi kiekviena valstybės institucija patikrinimą atlieka pagal savo kompetenciją, o Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto laikymasis yra išimtinai Departamento (policijos) kompetencija. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas stacionarioje degalinėje esančioje kavinėje– kebabinėje nuo 2012 m. sausio 1 d. negali vykdyti viešojo maitinimo funkcijos, t. y. parduoti alkoholinius gėrimus vartoti vietoje, juos pilstyti. Stacionariose degalinėse galima prekiauti alkoholiniais gėrimais tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, ir tokiu atveju degalinėms, kaip ir kitoms parduotuvėms, yra taikomas prekybos alkoholiniais gėrimais pardavimų būdo ir laiko ribojimas. Pareiškėjas stacionarioje degalinėje kavinėje–kebabinėje prekiauja alkoholiniais gėrimais vykdydamas viešojo maitinimo veiklą. Tokią poziciją pagrindžia ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-815/2013, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-765/2014 ir kt.). Taigi nagrinėjamoje byloje yra taikytina Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostata, imperatyviai draudžianti stacionarių degalinių patalpose vykdyti viešojo maitinimo funkciją. Pareiškėjas nesilaikė nustatyto reikalavimo, todėl pažeidė Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatą.

17Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutarties administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014 išvadų ir šios bylos aplinkybių panašumo nepagrįsti, kadangi paminėtos bylos ir šios bylos

18aplinkybės, inkriminuoti pažeidimai, institucijos, priėmusios nutarimus taikyti ekonomines sankcijas už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus, skiriasi. Atkreipė dėmesį taip pat į tai,

19kad reikalavimas ūkio subjektams, įtvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkte, yra imperatyvus, o sudėtis – formali, todėl užtenka, kad būtų nustatytas juridinis faktas, jog stacionarioje degalinėje alkoholiniai gėrimai yra parduodami vykdant viešojo maitinimo funkciją, jog būtų pripažįstama įmonės kaltė dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimo nesilaikymo.

20II.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu

22(II t., b. l. 2–8) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

23Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. ATK2-11/15, kuriuo UAB „Vilokta“ paskirta bauda už prekybą alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje, vykdant viešojo maitinimo veiklą, teisėtumo ir pagrįstumo.

24Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktu (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), 18 straipsnio 3 dalies 13 punktu (2012 m. birželio 21 d. įstatymo Nr. XI-2103 redakcija), 34 straipsnio 3 dalimi.

25Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2006 m. gegužės 31 d. išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais parduotuvėje degalinėje, adresu: ( - ), taip pat pareiškėjui 2010 m. spalio 18 d. išduota licencija verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais kavinėje–kebabinėje, adresu: ( - ), prekybos laikas – visą parą, alkoholinių gėrimų pardavimo būdas – vartoti vietoje ir išsinešti. Pažymėjo, jog ginčo dėl to, kad pareiškėjui priklausančioje kavinėje–kebabinėje, adresu: ( - ), prekiaujama alkoholiniais gėrimais, pareiškėjui išduota licencija kavinėje–kebabinėje verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, nėra, pažeidimų, susijusių su paminėtai prekybai keliamais reikalavimais, nenustatyta. Tačiau pareiškėjas teigė, kad prekybą alkoholiniais gėrimais vykdė savarankiškai veiklą vykdančioje kavinėje–kebabinėje, o ne degalinėje. Remdamasis byloje esančiu Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašu, teismas nustatė, kad pastatas, adresu: ( - ), kuris nuosavybės teise priklauso UAB „Vilokta“, įregistruotas kaip pastatas – degalinės operatorinė. Remdamasis byloje esančia medžiaga, nustatė, jog pastate, adresu: ( - ), kuris įregistruotas kaip pastatas – degalinės operatorinė, įrengta kavinė–kebabinė ir stacionari dujų degalinė, patalpos viena nuo kitos nėra izoliuotos ir atskirtos, atsiskaitymas vyksta tais pačiais kasos aparatais.

26Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A822-389/2014, kurioje pateiktas Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto aiškinimas, išvardyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika šiuo klausimu.

27Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nors pareiškėjas ir turi licenciją verstis mažmenine prekyba alkoholiniais gėrimais, kurioje prekybos vieta nurodyta kavinė–kebabinė, esanti adresu: ( - ), tačiau ji (licencija) išduota 2010 m. spalio 18 d., t. y. prieš įsigaliojant 2011 m. gruodžio 23 d. Alkoholio kontrolės įstatymo 2, 3, 18, 22, 34 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymui Nr. XI-1911 (toliau – ir Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymas) – 2012 m. sausio 1 d. Todėl pareiškėjas, anksčiau teisėtai vykdęs savo veiklą pagal turimą licenciją, pasikeitus teisiniam reguliavimui, kaip licencijos mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais turėtojas, turi pareigą laikytis naujai priimtų Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatų.

28Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad jokių pažeidimų nenustatė kavinę–kebabinę tikrinusi Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi kiekviena institucija patikrinimą atlieka pagal savo kompetenciją, šiuo atveju už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatytą pažeidimą sankcijas pagal kompetenciją taiko Departamentas. Kiti pareiškėjo skundo teiginiai, susiję su investicijomis į kavinę–kebabinę, UAB „Vilokta“ prekybos apyvarta, šiuo atveju nėra reikšmingi, kadangi nepaneigia byloje nustatytų aplinkybių bei nešalina jo atsakomybės dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nustatyto pažeidimo. Teismo vertinimu, pareiškėjo skundo argumentai, kad kavinė–kebabinė savarankiškai vykdo veiklą ir yra visiškai atskirta nuo degalinės, kaip nustatyta bylos medžiaga, yra nepagrįsti. Pastatas, adresu: ( - ), Nekilnojamojo turto registre įregistruotas kaip pastatas – degalinės operatorinė, byloje duomenų, kad kavinė–kebabinė yra savarankiškai veiklą vykdanti, atskira nuo degalinės vieta, nebuvo pateikta. Patalpos dalis, kurioje buvo prekiaujama alkoholiniais gėrimais vykdant viešąjį maitinimą, kaip atskiros kavinės– kebabinės patalpos neįregistruotos. Aplinkybė, kad į tą patį pastatą yra du įėjimai, nepatvirtino, jog tai yra atskiri ir savarankiškai veiklą vykdantys bei pajamas apskaičiuojantys objektai.

29Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas prekiauja alkoholiniais gėrimais stacionarioje degalinėje, toje pačioje patalpoje vykdydamas viešąjį maitinimą, todėl pagrįstai už Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, nustatęs atsakomybę lengvinančią aplinkybę, paskyrė Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalyje numatytą minimalią sankciją – 144 Eur baudą.

30Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje pateiktų įrodymų visumą, padarė išvadą, kad nėra aplinkybių, darančių bylos dėl ekonominių sankcijų už Alkoholio kontrolės įstatymo pažeidimus taikymo teiseną negalimą, pareiškėjo veika pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą kvalifikuota teisingai, pažeidimo faktas įrodytas byloje esančiais duomenimis, ekonominė sankcija paskirta teisėtai, todėl panaikinti nutarimo pareiškėjo išdėstytais ar kitais argumentais nebuvo pagrindo.

31III.

32Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 11–17) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti skundą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

331. Objekte įmonė iš esmės visą vykdomą veiklą orientuoja į kavinės „Pasta Pasta bistro“ veiklą, o automobilinių dujų pardavimas yra tik kaip papildoma veikla. Paminėtu adresu esanti degalinė ir kavinė „Pasta Pasta bistro“ nėra tapatūs veiklos vykdymo objektai, šios dvi vykdomos veiklos yra savarankiškos, tokioje kavinėje įmonė, turėdama visus reikalingus leidimus ir licencijas, gali vykdyti viešojo maitinimo veiklą bei prekybą alkoholiniais gėrimais vartoti vietoje 22–8 val. metu.

342. Negali būti laikoma, kad kavinė „Pasta Pasta bistro“ įrengta stacionarioje degalinėje. Įrašas apie šią kavinę Nekilnojamojo turto registre negali suteikti ar atimti jokių papildomų

35teisių įmonei, nes toks įrašas atlieka tik išviešinamąją Nekilnojamojo turto registre įrašyto pastato pavadinimo funkciją. Pastate, adresu: ( - ), yra ne degalinė su joje esančia viešojo maitinimo vieta, bet ir degalinės operatorinė, ir viešojo maitinimo vieta – kavinė „Pasta Pasta bistro“. Jokie teisės aktai imperatyviai nenustato, kad kavinė (viešojo maitinimo vieta) negali būti įrengta pastate, kuris Nekilnojamojo turto registre yra įregistruotas kaip degalinės operatorinė. Nei Alkoholio kontrolės įstatymo nuostatos, nei šį įstatymą įgyvendinantys teisės aktai neįtvirtina reikalavimo atskirti viešojo maitinimo vietą nuo degalinės operatorinės. Analogiškos pozicijos yra laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugpjūčio 7 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-1452/2014). Nėra konkrečių reikalavimų dėl viešojo maitinimo vietos atskyrimo, specialaus registravimo ar pan., o situacijos negalima vertinti formaliai.

363. Nesant imperatyvaus reikalavimo kaip nors atskirti tame pačiame pastate esančias degalinės operatorinę ir viešojo maitinimo vietą, susiduriama su situacija, kai Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktas leidžia alkoholinių gėrimų prekybą tik stacionariųjų degalinių parduotuvės nespecializuotame skyriuje nuo 8 val. iki 22 val., o Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktas leidžia alkoholinių gėrimų prekybą, juos vartojant vietoje, viešojo maitinimo vietose nuo 22 val. iki 8 val. Susiduriama su teisės normų neaiškumu ir dviprasmiškumu, kuris pasireiškia neigiamų pasekmių įmonei atsiradimu ir sankcijų taikymu.

374. Negalima teisės normų neaiškumus naikinti plečiamuoju aiškinimu, nes tai pasunkina įmonės padėtį. Turi visus leidimus ir licencijas vykdyti viešojo maitinimo veiklą bei prekiauti alkoholiniais gėrimais Objekte esančiose tiek degalinės parduotuvėje, tiek kavinėje „Pasta Pasta bistro“. Teisės aktai niekaip neapibrėžia reikalavimų dėl degalinės operatorinės atskyrimo nuo viešojo maitinimo vietos, o tai lemia, kad tokių objektų valdytojas turi diskreciją pasirinkti, kaip organizuoti tam tikrų veikos vykdymo objektų išdėstymą. Alkoholio kontrolės įstatymo pakeitimai, numatantys prekybos alkoholiniais gėrimais degalinių parduotuvėse apribojimus ir viešojo maitinimo vietose tvarką, buvo priimti tuo pačiu metu, tai savaime neišsprendė problemos, nes Alkoholio kontrolės įstatyme ligi šiol nėra teisės nuostatų, kurios ribotų degalinės operatorinės

38ir viešosios maitinimo vietos veiklą tame pačiame pastate. Neaiškumai ir dviprasmiškumas dėl Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto nuostatų taikymo turi būti vertinami įmonės naudai.

39Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–30) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

40Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė naujų argumentų, apeliacinis skundas iš esmės yra nemotyvuotas, parengtas vadovaujantis subjektyvia nuomone ir tapačiais teiginiais. Pažymi, kad teismo sprendimas atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-815/2013, 2014 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-765/2014, 2014 m. rugpjūčio 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-389/2014). Visi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai jau yra įvertinti ir detaliai išnagrinėti bei motyvuotai atmesti pirmosios instancijos teismo sprendime.

41Teisėjų kolegija

konstatuoja:

42IV.

43Apeliacinis skundas atmestinas.

44Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr. ATK2-11/15 matyti, kad ekonominė sankcija – 144 Eur dydžio bauda – pareiškėjui paskirta, vadovaujantis Alkoholio kontrolės įstatymo 34 straipsnio 3 dalimi, už šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto pažeidimą, kuris (pagal šį nutarimą) pasireiškė tuo, kad, prekiaudamas jam priklausančios degalinės (esančios ( - )) patalpose alkoholiniais gėrimais, vykdant viešojo maitinimo veiklą, jis nesilaikė šioje teisės normoje (Alkoholio kontrolės įstatymo 18 str. 1 d. 1 p.) nustatyto prekybos alkoholiniais gėrimais reglamentavimo.

45Kolegija pažymi, kad pats tokios prekybos faktas pareiškėjo iš esmės neginčijamas. Be to, šis faktas yra patvirtinamas byloje esančiais ir ginčo šalių nekvestionuojamais įrodymais. Todėl ši nagrinėjamai bylai reikšminga faktinė aplinkybė kolegijos pripažintina nustatyta šioje administracinėje byloje (Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 str. 2 d.).

46Nesutikimą su atsakovo nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad paminėtą prekybą alkoholiniais gėrimais jis vykdė savarankiškoje, nuo degalinės atskirtoje, prekybos vietoje – kavinėje „Pasta Pasta bistro“, kuri, pagal pareiškėją, negali būti laikoma jam priklausančios degalinės dalimi, o yra atskira viešojo maitinimo vieta, kurioje tokia prekyba yra leidžiama pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punktą.

47Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, kolegija pripažįsta būtina teisės taikymo aspektu aptarti šioje administracinėje byloje santykį tarp Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija) ir Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkto (bylai aktuali 2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija); fakto nustatymo aspektu – išaiškinti, ar nagrinėjamoje situacijoje paminėta kavinė gali būti laikoma nuo degalinės atskirta (su ja nesusieta) viešojo maitinimo vieta.

48Pasisakydama pirmuoju iš paminėtų klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2012-06-21 įstatymo Nr. XI-2103 redakcija, kuri atitinka šios straipsnio dalies nuo 2012-01-01 įsigaliojusią 2011-12-23 įstatymo Nr. XI-1911 redakciją), Lietuvos Respublikoje prekiauti leidžiama alkoholiniais gėrimais - stacionariosiose alkoholinių gėrimų parduotuvėse, stacionariųjų parduotuvių alkoholinių gėrimų skyriuose, stacionariosiose viešojo maitinimo vietose, stacionariųjų degalinių, vykdant tik mažmeninės prekybos veiklą, ir kaimo gyvenamosiose vietovėse esančių stacionariųjų parduotuvių nespecializuotuose skyriuose, tarptautinio susisiekimo traukiniuose, siaurojo geležinkelio traukiniuose ir laivuose, kuriuose yra atskirai įrengtos viešojo maitinimo vietos, orlaiviuose, vežančiuose keleivius tarptautiniais maršrutais, parodose ir mugėse, vykstančiose stacionariuose pastatuose, viešbučių kambariuose įrengtuose minibaruose, taip pat specialiosiose prekybos vietose. Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte (2012-06-21 įstatymo

49Nr. XI-2103 redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti alkoholiniais gėrimais draudžiama nuo 22 valandos iki 8 valandos viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais. Šis draudimas netaikomas viešojo maitinimo vietose, turinčiose licencijas mažmeninei prekybai alkoholiniais gėrimais, parduodamiems pilstomiems alkoholiniams gėrimams ar alkoholiniams gėrimams, parduodamiems atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

50Aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatas lingvistiniu teisės aiškinimo būdu, akivaizdu, kad stacionariosiose degalinėse alkoholiniais gėrimais leidžiama prekiauti šių degalinių nespecializuotuose skyriuose tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą. Aiškinant šio punkto nuostatas kartu su Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies

5113 punkto nuostatomis (t. y. pastarųjų nuostatų kontekste), galima daryti išvadą, kad, įstatymų leidėjui (nuo 2012-01-01) įvedus į Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punktą nuorodą apie šiame punkte nurodytą leidimą prekiauti alkoholiniais gėrimais stacionariosiose degalinėse tik vykdant mažmeninės prekybos veiklą, stacionariosiose degalinėse, kaip specialiojoje prekybos alkoholiniais gėrimais vietoje, buvo panaikinta Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 3 dalies 13 punkte išimties būdu nustatyta galimybė prekiauti nuo 22 valandos iki 8 valandos pilstomais alkoholiniais gėrimais ar alkoholiniais gėrimais, parduodamais atidarytoje pakuotėje ir tik vartoti vietoje.

52Kolegija taip pat pažymi, kad toks pats Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir šio straipsnio 3 dalies 13 punkto (turint omenyje šių punktų turinį) aiškinimas Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo buvo pateiktas 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A822-815/2013 ir 2013 m. liepos 2 d. nutartyje administracinėje byloje

53Nr. A822-389/2014, t. y. bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės taikymo požiūriu yra panašios su šia administracine byla. Todėl aptariamų teisės normų aiškinimo taisyklių, suformuluotų administracinėse bylose Nr. A822-815/2013 ir Nr. A822-389/2014, turi būti laikomasi ir šioje administracinėje byloje (Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).

54Pasisakydama antruoju iš nurodytų klausimu, kolegija pažymi, kad (kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas) Nekilnojamojo turto registre Objektas (kartu su visomis jame esančiomis patalpomis, tarp jų ir patalpa, naudojama kaip kavinė) įregistruotas kaip vientisas pastatas – degalinės operatorinė (I t., b. l. 34-36). (Pastebėtina, kad tai yra aplinkybė, skiriantį šią administracinę bylą nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos

55Nr. A858-1452/2014, į kurią apeliuoja pareiškėjas). Nekilnojamojo turto registro įstatymo

564 straipsnio taikymo požiūriu, t. y. teisės taikymo požiūriu, tai reiškia, kad visos šiame pastate esančios patalpos laikytinos degalinės operatorinės patalpomis. Todėl jau vien dėl to atsakovas turėjo pagrindą laikyti paminėtą (pareiškėjo neginčijamą) prekybą alkoholiniais gėrimais šiame pastate įrengtoje kavinėje kaip stacionarioje degalinėje vykdoma ir Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto taikymo požiūriu neleidžiama viešojo maitinimo veikla.

57Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią nagrinėjamai bylai reikšmingą aplinkybę, taip pat kitus byloje esančius įrodymus, padarė, kolegijos manymu, pagrįstą išvadą, kad paminėta kavinė, kaip prekybos vienetas, negali būti atskirta nuo degalinės.

58Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas pagrįstu ir teisingu.

59Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo nėra. Kolegija nenustatė kitų, pareiškėjo apeliaciniame skunde nenurodytų, pagrindų panaikinti arba pakeisti pirmosios instancijos teismo priimtą sprendimą (ABTĮ 136 str.).

60Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija, galiojusi iki 2016 m. birželio 30 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

61Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės ,,Vilokta“ apeliacinį skundą atmesti.

62Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo... 3. Teisėjų kolegija... 4. I.... 5. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė ,,Vilokta“ (toliau – ir... 6. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas skundžiamu nutarimu paskyrė įmonei 144... 7. Pareiškėjas pažymėjo, kad kavinė „Pasta Pasta bistro“ nėra tik... 8. Pareiškėjas nurodė, kad Alkoholio kontrolės įstatymas išskiria skirtingus... 9. laiko ribojimas, t. y. mažmeninė prekyba alkoholiniais gėrimais negali būti... 10. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad asmens teisių registracija viešame... 11. turto registre buvimas ar nebuvimas negali suteikti ar atimti jokių papildomų... 12. Atsakovas atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 97–104) prašė atmesti skundą... 13. Atsakovas nurodė, kad 2014 m. lapkričio 26 d. faktų fiksavimo protokolu Nr.... 14. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo išdėstytais argumentais. Nekilnojamojo... 15. Atsakovas vertino kaip nepagrįstus ir pareiškėjo skundo argumentus, kad... 16. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai, susiję su... 17. Atsakovas taip pat pažymėjo, kad pareiškėjo argumentai dėl Lietuvos... 18. aplinkybės, inkriminuoti pažeidimai, institucijos, priėmusios nutarimus... 19. kad reikalavimas ūkio subjektams, įtvirtintas Alkoholio kontrolės įstatymo... 20. II.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimu... 22. (II t., b. l. 2–8) atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.... 23. Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl Departamento 2015 m. sausio 15... 24. Teismas, spręsdamas ginčą, vadovavosi Alkoholio kontrolės įstatymo 18... 25. Teismas nustatė, kad pareiškėjui 2006 m. gegužės 31 d. išduota licencija... 26. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m.... 27. Teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju nors pareiškėjas ir turi... 28. Teismas pažymėjo, jog pareiškėjo skundo teiginiai, kad jokių pažeidimų... 29. Teismas konstatavo, kad Departamentas pagrįstai nustatė, jog pareiškėjas... 30. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, bei įvertinęs byloje... 31. III.... 32. Pareiškėjas apeliaciniu skundu (II t., b. l. 11–17) prašo panaikinti... 33. 1. Objekte įmonė iš esmės visą vykdomą veiklą orientuoja į kavinės... 34. 2. Negali būti laikoma, kad kavinė „Pasta Pasta bistro“ įrengta... 35. teisių įmonei, nes toks įrašas atlieka tik išviešinamąją Nekilnojamojo... 36. 3. Nesant imperatyvaus reikalavimo kaip nors atskirti tame pačiame pastate... 37. 4. Negalima teisės normų neaiškumus naikinti plečiamuoju aiškinimu, nes... 38. ir viešosios maitinimo vietos veiklą tame pačiame pastate. Neaiškumai ir... 39. Atsakovas atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 29–30) prašo... 40. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas nepateikė naujų argumentų, apeliacinis... 41. Teisėjų kolegija... 42. IV.... 43. Apeliacinis skundas atmestinas.... 44. Iš pareiškėjo skundžiamo atsakovo 2015 m. sausio 15 d. nutarimo Nr.... 45. Kolegija pažymi, kad pats tokios prekybos faktas pareiškėjo iš esmės... 46. Nesutikimą su atsakovo nutarimu pareiškėjas grindžia tuo, kad paminėtą... 47. Atsižvelgdama į šiuos pareiškėjo argumentus, kolegija pripažįsta būtina... 48. Pasisakydama pirmuoju iš paminėtų klausimu, kolegija pažymi, kad, pagal... 49. Nr. XI-2103 redakcija) nurodyta, kad Lietuvos Respublikoje prekiauti... 50. Aiškinant Alkoholio kontrolės įstatymo 18 straipsnio 1 dalies 1 punkto... 51. 13 punkto nuostatomis (t. y. pastarųjų nuostatų kontekste), galima daryti... 52. Kolegija taip pat pažymi, kad toks pats Alkoholio kontrolės įstatymo 18... 53. Nr. A822-389/2014, t. y. bylose, kurios faktinėmis aplinkybėmis bei teisės... 54. Pasisakydama antruoju iš nurodytų klausimu, kolegija pažymi, kad (kaip... 55. Nr. A858-1452/2014, į kurią apeliuoja pareiškėjas). Nekilnojamojo turto... 56. 4 straipsnio taikymo požiūriu, t. y. teisės taikymo požiūriu, tai... 57. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs šią nagrinėjamai bylai... 58. Taigi pirmosios instancijos teismo priimtas sprendimas kolegijos pripažintinas... 59. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą jame nurodytais motyvais pagrindo... 60. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d.... 61. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. rugsėjo 17 d. sprendimą... 62. Nutartis neskundžiama....