Byla 2A-652-230/2008

1Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Nijolios Indreikienės, kolegijos teisėjų Raimondo Buzelio, Egidijaus Tamašausko, sekretoriaujant Danutei Nekraševičienei, dalyvaujant ieškovei S. D., jos atstovei adv. Sonatai Žukauskienei, atsakovui A. B., jo atstovei adv. Kristinai Česnauskienei, atsakovo valstybės įmonės Registrų centras atstovei Jurgitai Apanskienei, atsakovo Kauno miesto savivaldybės atstovei Lionelai Gelmanienei, viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovės S. D. apeliacinį skundą dėl Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1291-451/2008 pagal ieškovės S. D. ieškinį ir patikslintą ieškinį atsakovams A. B., Kauno miesto savivaldybei, valstybės įmonės Registrų centro Kauno filialui, Lietuvos išradėjų sąjungai bei tretiesiems asmenims akcinei bendrovei DnB NORD bankas, uždarajai akcinei bendrovei „Viesturas“, Kauno miesto 6-ojo notarų biuro notarei Jolantai Rulienei dėl nuosavybės teisių gynimo, dėl Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimo ir perdavimo akto pripažinimo negaliojančiais bei šių dokumentų pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimo ir perdavimo akto pripažinimo negaliojančiu bei šių dokumentų pagrindu atliktos teisinės registracijos panaikinimo, notarės Jolantos Rulienės patvirtintos sutarties pripažinimo negaliojančia, bei atsakovo A. B. priešieškinį dėl Kauno miesto savivaldybės sprendimo panaikinimo.

2Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,

Nustatė

3Ieškovė S. D. paskutiniu patikslintu ieškiniu (t. 4, b.l 57-61) prašė: 1) pripažinti negaliojančiu Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440, kuriuo nuspręsta perduoti sandėlį 1F2/p su ūkiniu pastatu, esančius Palangos g. 9, į Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą, 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą bei Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. 16/92-09-01, panaikinti šių dokumentų pagrindu atliktą teisinę registraciją; 2) pripažinti negaliojančiu nuo sudarymo momento 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. l6, 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo pastatas lF2/p, esantis Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune, perduotas iš Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso į UAB „Adrestė“ balansą, bei panaikinti šių dokumentų pagrindu atliktą teisinę registraciją; 3) pripažinti negaliojančia nuo sudarymo momento 1997 m. spalio 22 d. sutartį, reg. Nr. 2-3370, patvirtintą 6-ojo notarų biuro notarės Jolantos Rulienės, pagal kurią UAB „Adrestė“ pardavė A. B. pastatą lF2/p, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune. Išreikalauti iš atsakovo A. B. pastatą 1F2/p, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune; priteisti ieškovei iš atsakovų turėtas bylinėjimosi išlaidas.

4Ieškovė nurodė, kad ji 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą Kauno miesto savivaldybei dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo J. L. turėtus pastatus Kurpių g. 18, Kurpių g. 18/Palangos g. 9 ir Kurpių g. 18/Palangos g. 9A, Kaune. Kauno m. savivaldybės valdyba 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu Nr. 1213 atkūrė ieškovei nuosavybės teises į 0,19 dalių pastatų Kurpių g. 18 (3A2/p), Kurpių g. 18/Palangos g. 9 (1F2/p) ir Kurpių g. 18/Palangos g. 9A (2F2p), Kaune, ir 147,8I kv.m bendrojo ploto antrojo aukšto ir 59,88 kv.m bendrojo ploto rūsio tuščių patalpų, esančių gyvenamajame name Kurpių g. l8 (3A2/p), grąžino natūra. 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdyba sprendimu Nr. 1019 atkūrė ieškovei nuosavybės teises į likusį nekilnojamąjį turtą ir grąžino natūra pastatus, esančius Kurpių g. 18(3A2/p), Kurpių g. 18/Palangos g. 9((1F2/p), Kurpių g. 18/Palangos g. 9A, (2F2/p), Kaune, išskyrus patalpas, į kurias nuosavybės teisės jau buvo atkurtos. 2003 m. spalio mėn. ji sužinojo, kad pastatas lF2/p nuosavybės teise priklauso A. B., kuris jį pirko iš UAB „Adrestė“. Paaiškėjo, kad pastatą, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune (lF2/p) su ūkiniu pastatu (5Jl/m) Kauno miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimu Nr. 440 perdavė į Mokslinės-techninės kūrybos draugijos balansą, kuri vėliau pastatą perdavė UAB „Adrestei“, o ši pardavė A. B.. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį pastatą ieškovė kreipėsi dar 1991 m., todėl nuo to laiko Kauno miesto savivaldybei jau buvo žinoma, kad yra pretendentas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šį pastatą, ir bet kokie šio pastato perdavimai buvo negalimi, todėl pažeidė ieškovės kaip pretendentės teises, kurios turi būti ginamos prioritetiškai. Dėl šių priežasčių visi minėti aktai ir sutartys yra neteisėti, prieštaraujantys įstatymų reikalavimams ir naikintini teismine tvarka. Mokslinės-techninės kūrybos draugija, neturėdama nuosavybės teisių į ginčo pastatą, jokiu būdu negalėjo ginčo objekto perduoti UAB „Adrestė“ nuosavybės teise. Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1980 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ 6 punktas įtvirtino bendrą taisyklę, kad valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms galėjo būti perduodamas tik atlygintinai, o šiuo atveju pastatas buvo perduotas neatlygintinai, todėl draugija niekuomet neįgijo ir negalėjo įgyti nuosavybės teisių į jį. Perduodant pastatą UAB „Adrestė“ buvo būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintos Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukcijos 8 punktu, kuriame išvardinti dokumentai, kurių pagrindu galima atlikti teisinę registraciją. Tačiau jokie perdavimo aktai nėra ir negali būti nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Ginčijami aktai buvo priimti, jau turint informaciją apie ieškovės prašymą atkurti nuosavybės teises, dar iki pastato pirkimo sutarties sudarymo 1996-12-04 ir 1997-04-18 laikraštyje „Kauno diena“ rašė, kad į šiuos pastatus yra pretendentai. Ginčo pastatas A. B. buvo parduotas gavus tuometinio inventorizacijos biuro pažymą, o inventorizacijos biurui buvo pateiktas ieškovės pareiškimas, kuriuo ji pageidavo pirkti šio pastato likusią dalį, jei nebūtų atkurta nuosavybė. Todėl buvo žinoma apie kliūtis parduoti pastatą, ir A. B. negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju. Parduodant šį pastatą buvo pažeisti LR CK 125 str. (sena redakcija), LR CK 4.95 str. reikalavimai, kurie numato, kad savininkas turi teisę išreikalauti turtą iš neteisėto valdymo. Pagal neteisėtą sutartį gavęs pastatą A. B. jį valdo neteisėtai. A. B. taip pat privalėjo pasidomėti, ar UAB „Adrestė“ teisėtai įgijo nuosavybės teises, nes jos UAB „Adrestė“ buvo įregistruotos tik kažkokio tai nutarimo pagrindu, be to, nėra jokių duomenų, kad A. B. už pastatą yra sumokėjęs pinigus. Atsakovas A. B. priešieškiniu (t.1, b.l. 115-118) prašė panaikinti 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimo Nr. 1019 2.2 punktą dėl nuosavybės teisių grąžinimo natūra ieškovei į nekilnojamojo turto dalį – pastatą 1F2p, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune. Atsakovas priešieškinyje nurodė, kad ieškovė nepagrįstai reikalauja pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį tarp UAB „Adrestė“ ir A. B. bei panaikinti statinio teisinę registraciją. Ieškovei 2002 m. lapkričio 19 d. Kauno miesto savivaldybės valdybos sprendimu buvo atkurtos nuosavybės teisės į pastatus, tame tarpe ir pastatą Kurpių g. 18/Palangos g. 9 (1F2p), išskyrus 0,19 dalių, kurie grąžinti natūra anksčiau. Tačiau atsakovas pastatą 1F2p, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, pagal 1997 m. spalio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį nupirko iš UAB „Adrestė“ už 28 000 Lt, todėl yra sąžiningas įgijėjas. Sutartį tvirtinusiai notarei Jolantai Rulienei nekilo jokių abejonių dėl sandorio, ji rėmėsi VĮ RIPP biuro išduotu detalizuotu pažymėjimu. Ginčo pastatas nuo 1992 m. nuosavybės teise priklausė UAB „Adrestė“. Byloje nėra duomenų, kad UAB „Adrestė“ ar VĮ Registrų centro Kauno filialui būtų žinoma apie ginčo pastato įtraukimą į grąžintinų namų sąrašus. Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio19 d. sprendimas Nr. 1019 dėl nuosavybės teisių atkūrimo ieškovei natūra į ginčo pastatą grubiai pažeidžia atsakovo kaip sąžiningo įgijėjo teises. Ieškovė, reikšdama ieškinį, nepagrįstai siekia atimti jam nuosavybės teise priklausantį turtą bei neteisėtai praturtėti. Pastatą atsakovas įsigijo prastos techninės būklės, jį teko rekonstruoti, įdėti dideles investicijas, ir jo vertė šiuo metu yra apie vieną milijoną litų.

5Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė bylą dalyje dėl ieškinio reikalavimo pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. pirkimo – pardavimo sutartį (reg Nr. 2-3370), kuria UAB „Adrestė“ pardavė A. B. pastatą 1F2/p, esantį Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kauno m., likusioje dalyje ieškinį atmetė, o priešieškinį patenkino - pripažino negaliojančiu Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2 d., 2.2 punktą, kuriuo ieškovei S. D. grąžintas natūra pastatas, esantis Kurpių g. 18/Palangos g. 9 (1F2/p) Kaune, taip pat iš ieškovės S. D. priteisė atsakovui A. B. 3400 Lt bylinėjimosi išlaidų, trečiajam asmeniui AB DnB NORD bankui - 1180 Lt bylinėjimosi išlaidų, o valstybei - 142,70 Lt pašto išlaidų.

6Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais 1988 m. gruodžio 14 d. Kauno m. LDT VK sprendimą Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą, kuriais ginčo pastatas 1F2/p buvo perduotas į Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą, konstatavo, kad ieškovė šiam reikalavimui pareikšti praleido ieškinio senaties terminą ir neprašė jo atnaujinti. Ieškovės argumentą, kad pastato perdavimas neteisėtas, nes pastatai turėjo būti perduodami atlygintinai, teismas laikė nepagrįstu ir neįrodytu, kadangi ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių neatlygintiną pastato perdavimą. Teismas nustatė, kad ginčo pastatas buvo įkainuotas 12 049 rubliais, perdavimo akte šio objekto vertė buvo nurodyta 7392 rubliai, be to, teismas rėmėsi atsakovo Lietuvos išradėjų sąjungos atsiliepime į ieškinį nurodyta aplinkybe, jog atsakovas pagal susitarimą su Kauno miesto Vykdomuoju komitetu, už priimtą į savo balansą pastatą sumokėjo Kauno miesto butų ūkio valdybai. Todėl teismas darė išvadą, kad pastatas buvo perduotas atlygintinai.

7Teismas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1992 m. rugsėjo 1 d. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. 16, 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo ginčo pastatas iš Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso perduotas į UAB „Adrestė“ balansą, ir ginčo pastatui 1F2/p panaikinti teisinę registraciją atmetė, kadangi nustatė, kad UAB „Adrestė“ buvo įsteigta teisėta, ir turtas jai perduotas įstatymų nustatyta tvarka. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos įstatai numatė teisę steigti juridinio asmens teises turinčias įmones ir organizacijas. Formuojant steigiamos bendrovės kapitalą buvo nutarta įnešti turtinį įnašą - nebaigtą kapitališkai remontuoti ginčo statinį. Ginčijamo nutarimo ir perdavimo akto pasirašymo metu galiojusio Akcinių bendrovių įstatymo 40 straipsnis (1990-08-31 red.) numatė, kad akcijos gali būti apmokamos tiek pinigais, tiek nepiniginiais įnašais. Įstatinio kapitalo suformavimą ir UAB „Adrestė“ įsteigimą patvirtina ir įmonės įregistravimo pažymėjimas. Teismas turto perdavimo įsteigtai bendrovei dokumentus laikė tinkamais ir pakankamais įregistruoti UAB „Adrestė“ nuosavybės teises.

8Teismas bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. sutartį, pagal kurią UAB „Adrestė“ ginčo pastatą pardavė A. B., nutraukė CPK 293 str. 8 p. pagrindu, nes nustatė, kad UAB „Adrestė“ yra likviduota ir Kauno miesto rejestro tarnybos 1999 m. gegužės 31 d. įsakymu išregistruota iš įmonių rejestro, ir procesinių teisių perėmėjo nėra.

9Dėl ieškovės reikalavimo išreikalauti ginčo pastatą 1F2/p iš atsakovo A. B. neteisėto valdymo teismas nurodė, kad nors ieškovė dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą kreipėsi 1991 m., tačiau šią teisę įgijo tik po to, kai įsiteisėjo Kauno miesto apylinkės teismo 1996 m. spalio 28 d. sprendimas, kuriuo buvo nustatyta, kad ginčo pastato buvusi savininkė M. G. mirė 1941 m., o jos duktė V. G. – Černovienė - 1944 m., ir 1999 m. vasario 12 d. sprendimas, kuriuo nustatyti juridinę reikšmę turintys faktai, kad Lėja G. L. po motinos M. G. mirties priėmė palikimą į 5/8 dalis nekilnojamojo turto ir po sesers V. G. – Černovienės - į jos turto dalį ir šį turtą valdė nuosavybės teise, po L. L. mirties palikimą priėmė ir šį turtą valdė nuosavybės teise J. L. (ieškovės tėvas). Taigi, tik įsiteisėjus šiems teismų sprendimams ieškovė įgijo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą į pastatus, esančius Kurpių g. 18/Palangos g. 9, Kaune. Kadangi atsakovas A. B. šiuos pastatus valdo nuo 1997 m. spalio 22 d., nuosavybės teises įgijęs pirkimo - pardavimo sutarties pagrindu iš UAB „Adrestė“, todėl remiantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika, nekilnojamas daiktas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo. Teismas darė išvadą, jog UAB „Adresatė“ ginčo pastatu disponavo teisėtai, kadangi jokie suvaržymai daiktui nebuvo taikyti, o byloje taip pat nėra duomenų, kad A. B. yra nesąžiningas įgijėjas.

10Teismas A. B. priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu Kauno m. savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2 d. 2.2 p., kuriuo ginčo pastatas grąžintas ieškovei natūra, laikė pagrįstu ir tenkino. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostata, jog gyvenamieji namai, jų dalys, butai valstybės išperkami iš šio įstatymo 2 str. nurodytų piliečių ir už juos atlyginama pagal įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Todėl padarė išvadą, kad ginčijama sprendimo dalis prieštarauja šiems įstatymo reikalavimams, nes A. B. ginčo pastatą įsigijo 1997 m. t.y. iki ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės į ginčo pastatą, ir savivaldybė galiojant turto perleidimo sandoriui negalėjo ieškovei atkurti nuosavybės teisų į ginčo pastatą natūra.

11Ieškovė S. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą - ieškinį patenkinti. Ieškovė nurodo, kad skundžiamas sprendimas yra visiškai neteisėtas, nepagrįstas, nes iki galo neišnagrinėtos esminės bylos aplinkybės, netinkamai įvertinti įrodymai, netinkamai taikytos materialinės teisės normas. Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į ginčo pastatą ieškovė kreipėsi dar 1991 m., todėl nuo to laiko bet kokie šio pastato perdavimai buvo negalimi ir pažeidė ieškovės kaip pretendentės teises. Nurodo šiuos argumentus:

121) Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl Kauno m. LDT VK 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 440, netinkamai taikė teisės normas, reglamentuojančias tokio sprendimo priėmimą, bei netinkamai vertino įrodymus. Ieškovė ginčijo 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą, kuriuo ginčo pastatas perduotas į Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą. 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktas prieštarauja imperatyviai teisės normai, o būtent Lietuvos TSR Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos“ 6 punkto nuostatai, kad valstybės valdomas turtas visuomeninėms organizacijoms galėjo būti perduotas tik atlygintinai. Kadangi turtas perduotas neatlygintinai, todėl nuosavybės teisės negalėjo būti įgytos. Be to, vykdomojo komiteto sprendime nebuvo įpareigojimo atlikti pastato teisinę registraciją, ką numatė nurodyto nutarimo 11 punktas. Todėl teisinė registracija negalėjo būti atlikta. Be to, nėra perdavimo akto, ką patvirtina Kauno apskrities archyvo 2008 m. sausio 9 d. pažyma. Perdavimo akto nebuvimas patvirtina faktą, kad jokie pinigai už turtą nebuvo sumokėti. Teismas dėl nesuprantamų priežasčių, ir pažeisdamas įrodymų vertinimo taisykles, nurodė, kad pinigai už perduotą turtą buvo sumokėti Kauno miesto butų ūkio valdybai, nes tai atsiliepime nurodė Lietuvos išradėjų sąjunga. Tačiau argumentai apie pinigų sumokėjimą privalėjo būti pagrįsti rašytiniais įrodymais. Perduodamo turto vertės nurodymas 1988 m. gruodžio 14 d. sprendime niekaip nepatvirtina, kad už jį buvo sumokėta. Teismas nurodė, kad ieškovė privalėjo įrodyti, kad turtas buvo įgytas neatlygintinai, tačiau paties akto turinys patvirtina, jog perduota neatlygintinai. Spręsdamas ieškinio reikalavimą dėl Mokslinės-techninės kūrybos draugijos 1992 m. gruodžio 10 d. akto, kuriuo ginčo pastatas (lF2/p) perduotas UAB „Adrestė“, teismas privalėjo taikyti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 297 patvirtintą Pastatų, statinių ir butų teisinio registravimo instrukciją. Šios instrukcijos 8 punkte išvardinti dokumentai, kurių pagrindu buvo galima atlikti teisinę registraciją, tačiau jokie perdavimo aktai nėra ir negali būti nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Todėl šio pastato teisinė registracija UAB „Adrestė“ vardu negalėjo būti atlikta ginčijamo 1992 m. gruodžio 10 d. akto pagrindu. Įregistravimo neteisėtumą patvirtina ir tas faktas, jog teisiniu pagrindu įregistruojant nuosavybės teises buvo nurodytas Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimas Nr. 16/92.09.01.

132) Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos (CK 1.127 str.). Byloje neginčytinai nustatyta, kad apie ginčijamus aktus ieškovė sužinojo tik šios bylos nagrinėjimo metu, todėl senaties terminas nėra praleistas. Atsakovai, prašydami taikyti ieškinio senatį, privalėjo įrodyti, kad ieškovė apie aktus žinojo dar iki paduodant ieškinį.

143) Ieškovei 1991 m. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į išlikusius pastatus, pirmiausia turėjo būti sprendžiamas šis klausimas, tačiau pažeidžiant 1991 m. ir 1997 m. nuosavybės teisių atkūrimą reglamentuojančias normas, turtas buvo neteisėtai perleistas kitiems asmenims. Ginčo pastato lF2/p niekuomet nebuvo ir negalėjo būti valstybės išperkamas ir negalėjo būti parduotas. Ginčijami aktai priimti turint informaciją apie ieškovės prašymą atkurti nuosavybės teises, ką patvirtina ir straipsniai laikraštyje „Kauno diena“ (1996-12-04 ir 1997-04-18). Dėl šio statinio buvo susirašinėjama su savivaldybe, Inventorizacijos biurui iki pastato pardavimo buvo pateiktas ieškovės prašymas jį pirkti, jei nebus atkurta nuosavybė. Todėl pirkėjas ir valstybinės institucijos negalėjo nežinoti apie kliūtis turtą parduoti ir pirkėjo negalima laikyti teisėtu ir sąžiningu įgijėju. Pagal neteisėtą sutartį įgijęs pastatą, A. B. valdo jį neteisėtai. Ieškovės tėvai šiuos pastatus prarado iš dalies ir dėl genocido, todėl ieškovė turi teisę atgauti pastatus net ir iš sąžiningo įgijėjo (CK 4.96 str. 2d). A. B. negali būti pripažintas sąžiningu įgijėju ir todėl, kad UAB „Adrestė“ nuosavybės teisės į ginčo pastatą neturėjo ir negalėjo turėti. A. B. visiškai nesidomėjo, ar nuosavybės teisės į ginčo pastatą įregistravimas UAB „Adrestė“ vardu kažkokio nutarimo pagrindu yra teisėtas ir galimas pagal tuo metu galiojusius įstatymus. Be to, nors A. B. pirko pastatą iš UAB „Adrestė“, tačiau jokių pinigų sumokėjimą patvirtinančių įrodymų negalėjo pateikti. Kadangi UAB „Adrestė“ likviduota ir nėra teisių perėmėjo, tai nėra ir pastato pirkimo sutarties pardavėjo, todėl, esant tik pardavėjui, sutartį pripažinus negaliojančia, pastatas turi atitekti teisėtai savininkei.

154) Teismas netinkamai aiškino LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio nuostatas ir nepagrįstai padarė išvadą, jog ginčo pastatas lF2/p yra valstybės išperkamas. Įstatymo 15 straipsnis taikomas tik kai yra valstybės išperkami gyvenamieji namai, jų dalys, butai. Ši norma negalėjo būti taikoma, nes ginčo pastatas yra ūkio paskirties. Komercinės paskirties pastatų išpirkimą iš valstybės reglamentuoja 16 straipsnis, o šių pastatų išpirkimui nėra sąlygų. Be to, 15 ir 16 straipsnių analizė leidžia daryti išvadą, jog teisėtu pastatų išpirkimą iš valstybės galima laikyti tik tuomet, kai jie įgyti privačion nuosavybėn pagal įstatymus, o bylos duomenys patvirtina, kad nuosavybė nebuvo įgyta teisėtai. Nuosavybė galėjo atsirasti privatizavimo sandorio pagrindu, bet ne neatlygintinio akto pagrindu.

165) Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos, jog pretenduojančio atkurti nuosavybės teises interesai turi būti prioritetiškai ginami (civilinėje byloje Nr. 3K-3-945/2003, kuri yra analogiška šiam ginčui, išaiškintas tiek 1964 m. CK 99 straipsnio taikymas, tiek 1980-06-30 Lietuvos TSRS Ministrų Tarybos nutarimo Nr. 231 „Dėl įmonių, susivienijimų, organizacijų, įstaigų, pastatų ir įrenginių perdavimo tvarkos taikymo“ taikymas).

176) Teismas, be pagrindo nutraukęs bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia 1997 m. spalio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį, neteisingai aiškino CPK 293 straipsnio 8 punkto nuostatas, jog teismas nutraukia bylą, jeigu likvidavus juridinį asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. Teismas visiškai nesvarstė ginčo santykių esmės ir formaliai pritaikė minėtą normą. Nutraukti bylą šio reikalavimo dalyje nebuvo jokių galimybių. Teismui nustačius akivaizdžius faktus dėl neteisėto daikto perdavimo UAB „Adrestei“, neginčytinai turėjo būti pripažinta negaliojančia ir 1997 m. spalio 22 d. sutartis, pagal kurią UAB „Adrestė“ ginčo pastatą pardavė A. B..

187) Teismas, nepagrįstai konstatavo, kad A. B. teisėtai pagal galiojančius įstatymus įsigijo ginčo pastatą. A. B. negalėjo būti pripažintas sąžiningu įgijėju, nes UAB „Adrestė“ negalėjo turėti nuosavybės teisių į ginčo pastatą, o A. B. nepasidomėjo, ar teisėtai buvo įregistruotos UAB „Adrestė“ nuosavybės teisės, nepasidomėjo, ar nėra atkuriamos nuosavybės teisės į įgyjamą pastatą, be to, net negali patvirtinti pinigų sumokėjimą įgyjant pastatą.

19VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į D. apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą. Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos nuosavybės teises į ginčo pastatą patvirtina Kauno miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimas Nr. 440 ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktas. Šių dokumentų pagrindu 1991 m. liepos 29 d. atlikta teisinė registracija. Apeliantė nepateikė jokių rašytinių įrodymų, patvirtinančių jos teiginį, kad turtas visuomeninei organizacijai buvo perduotas neatlygintinai. Perdavimo akte nurodyta perduodamo turto vertė leidžia preziumuoti, jog turtas buvo perduotas atlygintinai. Teisinė registracija atlikta, vadovaujantis LTSR Ministrų tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta Teisinio pastatų registravimo Lietuvos TSR miestuose ir miesto tipo gyvenvietėse instrukcija, kurios 8 punkto b papunktis numatė, kad pagrindiniai dokumentai, nustatantys nuosavybės teisę į pastatus, yra kompetentingų organų aktai, nutarimai, sprendimai perduoti pastatus ir įrenginius. Nepagrįstas apeliantės teiginys, kad perdavimo aktai nėra ir negali būti nuosavybės teises patvirtinančiais dokumentais. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos Respublikinės tarybos prezidiumo 1990 m. rugsėjo 1 d. nutarimu Nr. 16 nusprendus leisti Kauno krašto tarybai steigti uždarąją akcinę bendrovę ir formuojant steigiamos bendrovės kapitalą įnešti turtinį įnašą - nebaigtus kapitališkai remontuoti statinius, ginčo pastatas 1F2/p 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktu buvo perduotas UAB„Adrestė“. 1991 m. instrukcijos 8.11 punkte nurodyta, kad dokumentai, patvirtinantys nuosavybės teises į pastatus, yra kooperatyvų, bendrovių ir bendrijų pažymėjimai, 8.12 punkte nurodyti privatizavimo dokumentai. Naujai įregistruotai uždarajai akcinei bendrovei turtas buvo perduotas kaip nepiniginis įnašas apmokant akcijas. Nelogiškas apeliantės teiginys, kad sudarant 1997 m. spalio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį tarp UAB „Adrestė“ ir A. B. buvo pažeistas 1964 m. CK 125 straipsnis, nes ieškovė inventorizacijos biurui buvo pateikusi prašymą pirkti likusią šio pastato dalį, jei nebūtų atkurta nuosavybė. CK (1964 m.) 125 str. reguliuoja santykius tarp bendraturčių, perleidžiant nuosavybės teisę bendrojoje dalinėje nuosavybėje. Tokio turinio pareiškimas inventorizacijos biurui neturėjo jokios teisinės reikšmės, nes ši įmonė niekada nebuvo ginčo pastato lF2p savininkė ar bendrasavininkė, ir įstatymai nenumatė šiai įmonei teisės ar pareigos kontroliuoti asmenų sudaromų sandorių. Pastatas lF2p buvo perduotas UAB „Adrestė“ apmokant akcijas ir formuojant bendrovės įstatinį kapitalą. UAB „Adrestė“ nuosavybės teise priklausančiam turtui jokių apribojimų nebuvo registruota, todėl nebuvo kliūčių sudaryti 1997 m. spalio 22 d. pirkimo - pardavimo sutartį. Reikalavimai panaikinti teisinę registraciją, atliktą galiojančių dokumentų - Kauno m. LDT VK 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimo Nr. 440, 1989 m. sausio 12 d. perdavimo akto, Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo 1992 m. rugsėjo 1 d. nutarimo Nr. 16, 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo akto pagrindu yra išvestinis iš reikalavimo panaikinti šiuos dokumentus. Teisinė registracija atliekama nuosavybės teisių įgijimo dokumentų pagrindu, tačiau pats teisinės registracijos atlikimo faktas nėra nuosavybės teisių atsiradimo pagrindas. Nekilnojamojo turto registre įregistruota daiktinė teisė į nekilnojamąjį turtą išregistruojama, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad ta daiktinė teisė pasibaigė arba pasikeitė daiktinės teisės turėtojas (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str.).

20Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės apeliacinį skundą atmesti ir priteisti iš ieškovės bylinėjimosi išlaidas. Ieškovės reikalavimas pripažinti negaliojančiu Kauno m. VK 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440, nepagrįstas ir nelogiškas, nes šioje byloje reikšminga tik sprendimo dalis dėl pastato o lF2p perdavimo į Mokslinės - techninės kūrybos draugijos Kauno miesto tarybos balansą. Viso sprendimo panaikinimas sukels neigiamas teisines pasekmes tiems subjektams, kurie yra įvardinti minėtame sprendime, bet su nagrinėjamu ginču nesusiję. Teismas pagrįstai nusprendė, kad pastatas buvo perduotas atlygintinai, nes šio turto perdavimo akte buvo nurodyta perduodamo turto vertė, o duomenų apie kurios nors iš sandorio šalių reiškiamas turtines ar finansines pretenzijas kitai šaliai nėra, ir tai patvirtina, kad turto perdavimas nepažeidė nei įstatymo nei kieno nors interesų. Nurodo, kad ieškovė neturi reikalavimo teisės, nes nei šiuo metu, nei ginčo turto perdavimo metu šioje dalyje neliečiami jos privatūs interesai. Kadangi ieškovė neginčijo Kauno miesto valdybos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimo Nr. 1213 2 punkto, darytina išvada, kad ieškovei jau tada buvo aiškios aplinkybės, kodėl nebuvo galima ginčo pastato perduoti natūra. Jau tuomet ieškovė galėjo ginti savo tariamai pažeistas teises, tačiau to nedarė. Rengiant sprendimus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į pastatus, Kauno miesto savivaldybė 1996 m. buvo užsakiusi ginčo pastato vertinimą. Vertinimai užsakomi tik tais atvejais, kai nekilnojamojo turto neketinama grąžinti natūra. Todėl darytina pagrįsta išvada, kad ir savivaldybei, ir ieškovei buvo akivaizdu, jog ginčo pastato natūra negalima grąžinti. Ieškovės nesąžiningą elgesį patvirtina aplinkybė, kad Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro valstybės įmonė ne tik neregistravo ieškovės nuosavybės teisių į ginčo pastatą, bet ir 2002 m. gruodžio 9 d. sprendimu informavo apie atsisakymo registruoti priežastis. Ieškovė piktnaudžiavo procesinėmis teisėmis, nes sąmoningai vilkindama procesą, kelia reikalavimus, kurių buvo atsisakiusi kitoje byloje. Atsakovas A. B. neprivalėjo tikrinti valstybės įmonės duomenų bazėje esančių duomenų tikslumo, nes už nekilnojamojo turto registre kaupiamų duomenų teisingumą ir apsaugą atsako Vyriausybės įsteigta valstybės įmonė (Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas). Be to, visi nekilnojamojo turto registre esantys duomenys nuo jų įrašymo yra laikomi teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. A. B. perkant ginčo pastatą iš UAB „Adresatė“, jokie ginčai dėl nekilnojamojo turto duomenų apie šį pastatą, nebuvo sprendžiami. Registrų centras netrukdomai išdavė pažymėjimą sandoriui, o notaras patvirtino sandorį kaip teisėtą. A. B., būdamas fizinis asmuo, neturėjo jokio pagrindo įtarinėti ir atlikti specialius duomenų rinkimus. UAB „Adresatė“ ginčo pastatą įgijo jį privatizuojant, t.y. Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugija steigė bendrą įmonę - uždarąją akcinę bendrovę ir kaip turtinį įnašą perdavė ginčo pastatą. Įstatinio kapitalo suformavimą ir UAB „Adresatė“ įsteigimą patvirtino Kauno miesto valdyba, 1992 m. lapkričio 24 d. išdavusi įmonės registravimo pažymėjimą. Techninio inventorizavimo dokumentuose buvo žyma apie ginčo pastato teisėtą valdytoją - Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugiją. Ieškovė nepagrįstai teigia, kad ginčo pastatas negalėjo būti parduotas kitam asmeniui, nes ieškovė buvo pateikusi prašymą inventorizacijos biurui pirkti ginčo pastatą. Šiuo prašymu ieškovė tik patvirtina supratusi, kad jai nebus atkuriamos nuosavybės teisės į minėtą pastatą grąžinant jį natūra. Darytina išvada, jog ieškovė žinojo, kad Kauno miesto savivaldybė nevaldo šio turto ir negali priimti sprendimo dėl šio turto grąžinimo natūra. Be to, ieškovė neturėjo teisės prašyti jai kaip bendrasavininkei pirmumo teise parduoti pastatą, nes tuo metu visas ginčo pastatas buvo nedalus ir buvo UAB „Adrestė“ nuosavybėje. Be to, nekilnojamasis turtas negali būti išreikalautas iš sąžiningo įgijėjo, jei nekilnojamasis daiktas buvo sąžiningo įgijėjo įgytas iš asmens, turinčio teisę disponuoti tuo turtu. Todėl turi būti ginamos ir sąžiningo įgijėjo teisės, o ne tik asmenų, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės. Kauno miesto savivaldybė negalėjo ir negali priimti sprendimų grąžinti natūra nekilnojamąjį turtą, kurio nevaldė ir nevaldo nei nuosavybės, nei patikėjimo teisėmis.

21Tretysis asmuo AB DnB NORD bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo, kad bankas neturi materialinio suinteresuotumo bylos baigtimi, nes atsakovas A. B. 2005-08-30 visiškai atsiskaitė su banku pagal 2001 m. kovo 2 d. paskolos sutartį Nr. 551, ir hipoteka ginčo turtui išregistruota iš Hipotekos registro duomenų bazės. Todėl tretysis asmuo klausimą dėl apeliantės teisės į skunde pareikšto reikalavimo patenkinimą palieka spręsti teismo nuožiūra.

22Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 329 straipsnio 2 dalis), taip pat daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus ir tinkamai taikė ginčo santykiams taikytinas teisės normas.

23Ieškovei tiesiogines pasekmes, užkertant jai kelią susigrąžinti ginčo pastatą natūra, sukelia 1997 m. spalio 22 d. notarine tvarka patvirtinta pirkimo – pardavimo sutartis tarp UAB „Adrestė“ ir atsakovo A. B., kuria A. B. nuosavybės teise buvo perduotas ginčo pastatas 1F2/p, esantis Kurpių g. 18/ Palangos g. 9. Kadangi nustatyta, kad UAB „Adrestė“ yra likviduota ir išregistruota iš įmonių rejestro (t. 1, b.l. 65, t. 2 b.l. 64-90), ko neginčija ir ieškovė, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai reikalavimo pripažinti nurodytą sandorį negaliojančiu dalyje taikė CPK 293 straipsnio 8 punktą, kuris numato, kad byla nutraukiama, jeigu likvidavus asmenį, kuris buvo viena iš bylos šalių, atsižvelgiant į ginčo teisinius santykius, neleidžiamas teisių perėmimas. CK 2.95 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad juridiniai asmenys pasibaigia likvidavimo arba reorganizavimo būdu. Likvidavimas – tai toks juridinio asmens pasibaigimas, kai jo veikla nutrūksta, o teisės ir pareigos nepereina kitiems juridiniams asmenims. Juridinis asmuo pasibaigia nuo jo išregistravimo iš juridinių asmenų registro (CK 2.95 straipsnio 3 dalis). Vadinasi, išregistravus juridinį asmenį iš juridinių asmenų registro, pasibaigia visos jo teisės ir pareigos, ir jų neperima jokie kiti juridiniai asmenys. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas taip pat nenumato, kad likvidavus juridinį asmenį, kuris nuosavybės teise valdė grąžintiną turtą, jo teises ir pareigas perimtų valstybės institucijos, sprendžiančios nuosavybės teisių atkūrimo klausimus. Todėl ginčo santykių pobūdis (nuosavybės teisių atkūrimas) šiuo atveju nenulemia likviduotos bendrovės teisių ir pareigų perėmimo, kaip teigia ieškovė. Pažymėtina, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2006 m. gegužės 3 d. nutartyje, priimtoje šioje byloje (t. 2, b.l. 159-165), jau yra padaręs išvadą, jog apeliacinės instancijos teismas pagrįstai buvo nutraukęs bylos dalį dėl 1997 m. spalio 22 d. pirkimo – pardavimo sutarties pripažinimo negaliojančia. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas toje pačioje nutartyje konstatavo, jog ieškovė tokiu atveju savo teises gali ginti, realizuodama savo teisę į vindikaciją. Todėl šiuo atveju ginčo esmė yra susijusi su sąlygų nekilnojamojo turto vindikacijai nustatymu, kadangi ieškovė tik per vindikaciją turi vienintelę galimybę apginti savo teises. CK 4.95 straipsnis numato, kad savininkas turi teisę išreikalauti savo daiktą iš svetimo neteisėto valdymo. Kadangi atsakovas A. B. ginčo pastatą (nekilnojamąjį turtą) yra įgijęs pagal notarine tvarka patvirtintą pirkimo - pardavimo sandorį, todėl jis preziumuotinas kaip sąžiningas įgijėjas, ir iš jo negali būti išreikalautas nekilnojamasis daiktas, išskyrus, kai savininkas tokį daiktą prarado dėl kitų asmenų padaryto nusikaltimo (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Negalima sutikti, kad turto nacionalizavimas yra ta aplinkybė, dėl kurios, šiuos veiksmus pripažinus nusikaltimu, nekilnojamasis turtas bet kuriuo atveju turėtų būti išreikalautas iš trečiųjų asmenų, nors ir valdančių turtą teisėto sandorio pagrindu. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas yra specialusis įstatymas, numatantis nuosavybės teisių atkūrimą ir turto grąžinimą natūra, todėl turto išreikalavimas yra galimas tik šio įstatymo pagrindu, o jis nenumato besąlyginio turto išreikalavimo, ignoruojant turtą sąžiningai įgijusio asmens teises. Esmine aplinkybe, kurios pagrindu ieškovė prašo išreikalauti turtą iš atsakovo A. B., yra ta aplinkybė, kad turtas atsakovui buvo parduotas po to, kai ji jau buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo: prašymą ieškovė padavusi 1991 m., o turtas atsakovui parduotas 1997 m. spalio 22 d. Nors ieškovė 1991 m. gruodžio 30 d. buvo padavusi prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo (t.2, b.l. 42, nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l 1), tačiau iš nuosavybės teisių atkūrimo bylos duomenų matyti, kad ieškovė tik 1999 m. lapkričio 16 d. pareiškimu prašė spręsti klausimą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į kitą 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu negrąžintą turtą (nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 5). Galimybė pareikšti tokį prašymą ieškovei atsirado tik priėmus ir įsiteisėjus 1996 m. spalio 28 d. ir 1999 m. vasario 12 d. teismo sprendimams dėl asmenų paskelbimo mirusiais ir dėl palikimo priėmimo juridinių faktų nustatymo (t. 1 b.l. 32-34, nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 20-21, 57-58). Tai reiškia, kad ieškovė tik 1999 m. pateikė nuosavybės teises į prašomą grąžinti turtą patvirtinančius įrodymus, kaip numato LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 9 straipsnis, 10 straipsnio 4 dalis. Atsižvelgiant į tai, negalima daryti išvados, jog atsakovas A. B., 1997 m. spalio 22 d pirkdamas ginčo turtą, pažeidė ieškovės prioritetinę teisę atsikurti nuosavybės teises į šį pastatą, kadangi 1991 m. pateiktas bendro pobūdžio prašymas grąžinti nuosavybę ginčo pastato grąžinimui buvo tinkamai pagrįstas tik 1999 m. Kad ginčo sandorio sudarymo metu ir pati ieškovė dar nepretendavo susigrąžinti šį turtą natūra patvirtina ir kiti nekilnojamojo turto atkūrimo bei civilinės bylos duomenys. Ieškovė 1996 m. lapkričio 13 d. pateikė Kauno miesto merui ir VĮ Respublikiniam inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biurui prašymus (t., b.l. 63, t.3, b.l. 94, nuosavybės teisių atkūrimo bylos b.l. 4) dėl ketinimo pirkti likusią pastatų dalį, į kurią ieškovei nebus atkurtos nuosavybės teisės (nuosavybės teisės į 0,19 dalių pastatų ieškovei atkurtos 1996 m. gruodžio 3 d. sprendimu – t. 1, b.l. 85). Todėl nepagrįstas ieškovės teiginys, kad turtas, neišsprendus ieškovės prašymo atkurti nuosavybės teises, nepagrįstai buvo perleistas atsakovui. Vertinant šias aplinkybes svarbu ir tai, kad UAB „Adrestė“ nuosavybės teisės į ginčo pastatą jau buvo įregistruotos nuo 1992 m. gruodžio 28 d., ką patvirtina nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų byla (šios bylos b.l. 10, 57-59, 60). Tai reiškia, kad 1997 m. parduodant ginčo pastatą atsakovui, šis pastatas jau seniai nebuvo valstybės ar savivaldybės žinioje ir nuosavybėje. Todėl A. B., pirkdamas šį nekilnojamąjį turtą, neprivalėjo aiškintis, ar šis turtas nėra grąžintinas buvusiems savininkams, nes turtas jau nuo 1992 m. priklausė privačiai bendrovei. UAB „Adrestė“ nuosavybės teisės buvo teisiškai įregistruotos, todėl toks nekilnojamojo turto registro įrašas, kuris nebuvo ginčijamas ar nuginčytas, A. B. buvo pakankamas pagrindas tikėtis, kad jis turtą įgyja iš teisėto savininko, nes pagal LR nekilnojamojo turto registro įstatymo 3 straipsnio 1 dalį visi duomenys apie nekilnojamojo turto registre įregistruotą nekilnojamąjį turtą ir teises į jį pripažįstami teisingais ir išsamiais, kol jie nenuginčyti įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi pirkimo – pardavimo sandoris, nebeesant vienos sandorio šalies (likviduotos UAB „Adrestė“), negali būti ginčijamas, todėl apeliacinio skundo motyvai, jog atsakovas A. B. nepateikė įrodymų, kad yra atsiskaitęs pagal sutartį, negali būti analizuojami, nes byla sandorio pripažinimo negaliojančiu dalyje nutraukta pagrįstai. Tokiu būdu darytina išvada, jog ieškovė nepateikė jokių įrodymų atsakovo A. B. kaip sąžiningo turto įgijėjo prezumpcijai paneigti, todėl atsakovas A. B. laikytinas sąžiningu įgijėju ir iš jo nekilojamasis turtas negali būti išreikalautas (CK 4.96 straipsnio 2 dalis). Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai netenkino ieškovės reikalavimo išreikalauti turtą iš atsakovo A. B. valdymo ir pagrįstai, gindamas savininko, kuris turtą įgijo teisėtai ir sąžiningai, teises, panaikino Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimo Nr. 1019 2 dalies 2.2 punktą (t. 1, b.l. 4), kuriuo ieškovei buvo atkurtos nuosavybės teisės ir ginčo pastatas grąžintas natūra, nes toks sprendimas pažeidžia savininko teises (CK 4.93 straipsnio 1 dalis, 2 dalies 1 punktas).

24Pirmosios instancijos teismas konstatavo nurodyto valdybos sprendimo prieštaravimą LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 15 straipsnio 2 daliai. Tačiau šiuo atveju nustatytinas prieštaravimas nurodyto įstatymo 14 straipsnio 2 punktui. LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo 7 straipsnio 1 dalis numato, kad nuosavybės teisės į ūkinės-komercinės paskirties pastatus ir jų priklausinius atkuriamos grąžinant juos natūra Vyriausybės nustatyta tvarka, išskyrus pagal šio įstatymo 14 straipsnį valstybės išperkamus ūkinės-komercinės paskirties pastatus. Šio įstatymo 14 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad ūkinės-komercinės paskirties pastatai iš šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytų piliečių išperkami valstybės ir už juos atlyginama pagal šio įstatymo 16 straipsnį, jeigu jie: 1) yra iš esmės perstatyti (rekonstruoti) taip, kad pakeista daugiau kaip 60 procentų pagrindinių konstrukcijų ir sukurto naujo ploto negalima atskirti nuo buvusiojo; 2) pagal įstatymus įsigyti privačion nuosavybėn. Tai reiškia, kad priimtas Kauno miesto savivaldybės valdybos 2002 m. lapkričio 19 d. sprendimas prieštarauja ne nurodyto įstatymo 15 straipsniui, bet 14 straipsnio nuostatoms, kadangi ginčo pastatas įregistruotas kaip sandėlis, o ne gyvenamasis namas. Pirmosios instancijos teismas nors ir netiksliai pritaikė materialines teisės normas, tačiau jo padarytos išvados yra tinkamos, ir dėl šios priežasties teismo sprendimas nekeistinas ir šioje dalyje.

25Nenustačius pagrindų išreikalauti turtą iš sąžiningo atsakovo A. B. valdymo, darytina išvada, jog tokiu atveju ieškovė neįgyja teisės ginčyti Kauno miesto liaudies deputatų tarybos Vykdomojo Komiteto 1988 m. gruodžio 14 d. sprendimą Nr. 440, kuriuo nuspręsta perduoti sandėlį 1F2/p į Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balansą ir 1989 m. sausio 12 d. perdavimo aktą bei Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. 16/92-09-01, taip pat Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos respublikinės tarybos prezidiumo nutarimą Nr. l6 ir 1992 m. gruodžio 10 d. perdavimo aktą, kuriuo pastatas lF2/p perduotas iš Mokslinės-techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos balanso į UAB „Adrestė“ balansą. Tik nustačius galimybę išreikalauti turtą ieškovės interesas panaikinti nurodytus aktus būtų aktualus ir būtinas. Todėl laikytina, kad nenustačius pagrindų išreikalauti turtą, ieškovė netenka reikalavimo teisės ginčyti nurodytus aktus. Be to, kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadoms, padarytoms dėl nurodytų aktų teisėtumo, todėl nurodytų pirmosios instancijos teismo motyvų nekartoja, o laiko juos pagrįstais ir argumentuotais. Ginčo pastato teisinė registracija 1991 m. liepos 29 d. Mokslinės techninės kūrybos draugijų Kauno miesto tarybos vardu, vėliau pakeitus pavadinimą 1991 m. rugsėjo 17 d. - Lietuvos išradėjų ir racionalizatorių draugijos Kauno krašto tarybos vardu ir 1992 m. gruodžio 28 d. – UAB „Adrestė“ vardu (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos b.l. 10) yra atlikta šių įrašų teisingumą patvirtinančių dokumentų pagrindu (nekilnojamojo turto kadastro ir registro dokumentų bylos b.l. 45-51, 57-60). Todėl nėra pagrindo panaikinti ir atliktą teisinę registraciją.

26Nenustačius pagrindų sprendimą pakeisti ar jį panaikinti, apeliacinis skundas atmestinas, o sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

27Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Nutarė

28Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

29Priteisti iš ieškovės S. D. (a.k. ( - )) atsakovui A. B. (a.k. 36202181111) 800 Lt atstovavimo išlaidų apeliacinės instancijos teisme.

Proceso dalyviai
1. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija,... 2. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi apeliacinį skundą ir civilinę bylą,... 3. Ieškovė S. D. paskutiniu patikslintu ieškiniu (t. 4, b.l 57-61) prašė: 1)... 4. Ieškovė nurodė, kad ji 1991 m. gruodžio 30 d. pateikė prašymą Kauno... 5. Kauno miesto apylinkės teismas 2008 m. vasario 7 d. sprendimu nutraukė bylą... 6. Teismas, atmesdamas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiais 1988... 7. Teismas ieškovės reikalavimą pripažinti negaliojančiu 1992 m. rugsėjo 1... 8. Teismas bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimo pripažinti negaliojančia... 9. Dėl ieškovės reikalavimo išreikalauti ginčo pastatą 1F2/p iš atsakovo A.... 10. Teismas A. B. priešieškinį dėl pripažinimo negaliojančiu Kauno m.... 11. Ieškovė S. D. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Kauno miesto apylinkės... 12. 1) Teismas, atmesdamas ieškinio reikalavimą dėl Kauno m. LDT VK 1988 m.... 13. 2) Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo... 14. 3) Ieškovei 1991 m. pateikus prašymą atkurti nuosavybės teises į... 15. 4) Teismas netinkamai aiškino LR piliečių nuosavybės teisių į išlikusį... 16. 5) Teismas nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos praktikos,... 17. 6) Teismas, be pagrindo nutraukęs bylą dalyje dėl ieškovės reikalavimo... 18. 7) Teismas, nepagrįstai konstatavo, kad A. B. teisėtai pagal galiojančius... 19. VĮ Registrų centro Kauno filialas atsiliepimu į D. apeliacinį skundą... 20. Atsakovas A. B. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo ieškovės... 21. Tretysis asmuo AB DnB NORD bankas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo,... 22. Apeliacinis skundas atmestinas. Kolegija nenustatė absoliučių sprendimo... 23. Ieškovei tiesiogines pasekmes, užkertant jai kelią susigrąžinti ginčo... 24. Pirmosios instancijos teismas konstatavo nurodyto valdybos sprendimo... 25. Nenustačius pagrindų išreikalauti turtą iš sąžiningo atsakovo A. B.... 26. Nenustačius pagrindų sprendimą pakeisti ar jį panaikinti, apeliacinis... 27. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi LR CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,... 28. Apeliacinį skundą atmesti. Kauno miesto apylinkės teismo 2008 m. vasario 7... 29. Priteisti iš ieškovės S. D. (a.k. ( - )) atsakovui A. B. (a.k. 36202181111)...