Byla A-343-143/2015

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės, Anatolijaus Baranovo (pranešėjas) ir Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo A. B. ir trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro, ginančio viešąjį interesą, prašymą atsakovams Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centrui ir A. B., tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos valstybės kontrolei, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai, Lietuvos kariuomenei, A. S., A. M. ir R. P. dėl įsakymų ir darbo sutarčių dalių panaikinimo bei žalos atlyginimo.

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras, ginantis viešąjį interesą (toliau – ir pareiškėjas, prokuroras), kreipėsi su prašymu (I t., b. l. 2–6) į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) panaikinti atsakovo Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos (dabar – Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras) (toliau – ir Energetinio saugumo centras, Centras) direktoriaus 2011 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. P-10 „Dėl R. P. priėmimo į Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos vyriausiojo specialisto pareigas“ 1 punkto dalį dėl nustatytos karjeros valstybės tarnautojų A lygio 14 kategorijos; 2) panaikinti Centro direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. darbo sutarties Nr. 1 su A. S. 3 punkto dalį dėl nustatyto 18 koeficiento bazinės mėnesinės algos dydžio darbo užmokesčio; 3) panaikinti Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“; 4) panaikinti Centro direktoriaus 2011 m. vasario 14 d. darbo sutarties Nr. 2 su A. M. 3 punkto dalį dėl nustatyto 18 koeficiento bazinės mėnesinės algos dydžio darbo užmokesčio; 5) priteisti iš atsakovo A. B. (toliau – ir atsakovas) 34 327,29 Lt žalą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai (toliau – ir Užsienio reikalų ministerija, URM).

5Paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės kontrolė (toliau – ir Valstybės kontrolė), 2011 m. atlikusi trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą, nustatė, kad Centro direktorius A. B. 2011 m. kovo 28 d. įsakymu vyriausiojo specialisto pareigybei (karjeros valstybės tarnautojas) nustatė A lygio 14 kategoriją, nors Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir Valstybės tarnybos įstatymas, VTĮ) 3 priede šiai pareigybei nustatyta maksimali A lygio 13 kategorija; darbuotojams, dirbantiems pagal darbo sutartis, 2011 m. tarnybinius atlyginimus nustatė taikydamas didesnius koeficientus, negu numatyta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarime Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 511) (taikė koeficientą 18, nors maksimalus numatytas koeficientas – 13), todėl dėl neteisingos kategorijos valstybės tarnautojui ir dėl vyriausiajam specialistui ir vyriausiajai buhalterei taikytų neteisingų koeficientų 2011 m. buvo apskaičiuotas ir išmokėtas didesnis darbo užmokestis (įskaitant mokesčius) bei apskaičiuota daugiau socialinio draudimo įmokų. Taip pat paaiškino, jog, nors atsižvelgdamas į Valstybės kontrolės pastabas Centro direktorius buvo atitaisęs minėtus neatitikimus ir nustatęs 5 proc. dydžio išskaitas iš Centro darbuotojų atlyginimų, skirtas permokoms kompensuoti, tačiau 2012 m. URM atlikus valstybinį finansinį (teisėtumo) auditą buvo nustatyta, kad vyriausiajai buhalterei, dirbančiai pagal darbo sutartį, vėl buvo nustatytas didesnis nei Nutarime Nr. 511 numatytas tarnybinio atlyginimo koeficientas, apskaičiuotas ir išmokėtas didesnis darbo užmokestis (įskaitant mokesčius) bei apskaičiuota daugiau socialinio draudimo įmokų. Apie nustatytus neatitikimus 2012 m. balandžio 11 d. ir 2012 m. birželio 22 d. raštais Valstybės kontrolė informavo URM ir jai pavaldų Centrą, kuris nuo 2013 m. sausio 1 d. buvo prijungtas prie trečiojo suinteresuoto asmens Lietuvos kariuomenės. Centrą prijungus prie Lietuvos kariuomenės, kuriai perėjo visos Centro teisės ir pareigos, su minėtais darbuotojais buvo nutraukti tarnybos ir darbo teisiniai santykiai ir į valstybės biudžetą liko nesugrąžintas darbuotojams 2011 m. ir 2012 m. apskaičiuotas ir neteisėtai išmokėtas 34 327,29 Lt darbo užmokestis kartu su socialinio draudimo įmokomis. Pareiškėjo teigimu, tuo valstybės biudžetui padaryta žala.

6Pareiškėjas nurodė, kad Centro direktorius A. B. nesilaikė Lietuvos Respublikos biudžetinių įstaigų įstatymo (toliau – ir Biudžetinių įstaigų įstatymas) 9 straipsnio, VTĮ 15 straipsnio 1 dalies ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2011 m. vasario 14 d. įsakymu Nr. V-29 patvirtintų Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos direktoriaus pareigybės aprašymo (toliau – ir pareigybės aprašymas) nuostatų, pažeisdamas VTĮ 3 priedo nuostatas, 2011 m. kovo 28 d. įsakymu Nr. P-10 R. P. nustatė karjeros valstybės tarnautojų A lygio 14 kategoriją, nors pagal įstatymą šiai pareigybei nustatyta maksimali A lygio 13 kategorija, taip pat, pažeisdamas Nutarimo Nr. 511 4 priedo nuostatas, 2011 m. vasario 14 d. darbo sutarties Nr. 2 su A. M. 3 punkte nustatė vyriausiajam specialistui 18 koeficiento bazinės mėnesinės algos dydžio darbo užmokestį, nors šiai pareigybei numatytas maksimalus koeficientas 13, o 2011 m. sausio 12 d. darbo sutarties Nr. 1 su A. S. 3 punkte nustatė vyriausiajai specialistei (vyriausiajai buhalterei) tarnybinį atlyginimą taikant didesnį koeficientą – 18, nors šiai pareigybei numatytas maksimalus koeficientas 13. Be to, jau pripažinęs Valstybės kontrolės nustatytus pažeidimus, 2012 m. sausio 2 d. įsakymu Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ vyriausiajai buhalterei vėl nustatė tarnybinį atlyginimą, taikydamas neteisingą koeficientą – 18 (vietoj šiai pareigybei numatyto maksimalaus 13 koeficiento). Dėl minėtų Centro direktoriaus veiksmų nepagrįstai ir neteisėtai buvo išmokėti didesni, negu pagal teisės aktus priklausantys išmokėti, atlyginimai.

7Pagrįsdamas materialinės atsakomybės taikymą nagrinėjamu atveju, pareiškėjas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (2011 m. birželio 27 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-2120/2011) ir teigė, kad, Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 daliai išsamiai nereglamentuojant visų materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų, taikytinos Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos, susijusios su materialinės atsakomybės atsiradimo sąlygų nustatymu bei taikymu (DK 245, 246, 253–255 str.). Nurodė, kad minėtos faktinės ir teisinės aplinkybės yra pagrindas taikyti atsakovui materialinę atsakomybę: A. B. priimtais neteisėtais ir nepagrįstais vidaus teisės aktais didinant darbuotojų atlyginimus ir dėl to be teisėto pagrindo panaudojant įstaigos lėšas, valstybės biudžetui padaryta reali žala; neteisėti jo veiksmai – minėtų vidaus teisės aktų priėmimas – bendrosios vadovo darbo pareigos nepažeisti teisėtumo imperatyvų nepaisymas bei tiesioginis finansinės drausmės pažeidimas; egzistuoja priežastinis ryšys tarp neteisėtų A. B. veiksmų ir valstybės biudžetui padarytos žalos bei atsakovo kaltė neteisėtai panaudojus įstaigai skirtas lėšas. Rėmėsi VTĮ 32 straipsniu ir teigė, kad 2011–2012 m. Centro direktoriaus vidutinis darbo užmokestis buvo virš 6 000 Lt, taigi 34 327,29 Lt žalos dydis neviršija 6 vidutinių darbo užmokesčių, todėl žala turi būti atlyginta visa.

8Atsakovas A. B. atsiliepimu į prašymą (I t., b. l. 105–109) prašė prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

9Paaiškino, kad ginčijami įsakymai buvo priimti 2011 m. pradžioje ir padarytos klaidos buvo nedelsiant pašalintos dar 2011 m., gavus Valstybės kontrolės pastabas, o 2012 m. balandžio mėnesį atsakovo įsakymais, darbuotojams sutikus, iš darbo užmokesčio buvo išskaičiuota po 5 proc. pareiginės algos permokai, atsiradusiai dėl neteisingai nustatytos kategorijos, kompensuoti. Nurodė manąs, kad buvo nepateisinamai ilgai delsiama kreiptis į teismą, tai įrodo ir LVAT praktika (2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008).

10Atsakovas A. B. nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl neteisingai nustatytos kategorijos vyriausiajai buhalterei, nes pareiškėjo nurodyto Nutarimo Nr. 511 4 priedo nuostatos nustato koeficientus 6,56–13 tik vyriausiajam specialistui, vyresniajam specialistui ir specialistui, o minėto nutarimo 1 priedas nustato koeficientus vyriausiesiems buhalteriams ir vidaus audito tarnybų vadovams (6,56–18). Pažymėjo, jog sąvoka „vyriausiasis specialistas (vyriausiasis buhalteris)“ nėra naudojama nei įstatymuose, nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose, priešingai, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 24 dalyje įtvirtinta vyriausiojo buhalterio (buhalterio) sąvoka ir apibūdintas jo statusas, tik sąvoka „vyriausiasis buhalteris“ naudojama ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimuose. Atkreipė dėmesį, kad ir aktualioje Nutarimo Nr. 511 redakcijoje yra pateikta vyriausiojo buhalterio sąvoka bei nustatytas pareiginės algos koeficientas – 18. Manė, jog dėl šių aplinkybių atmestini pareiškėjo reikalavimai atlyginti žalą dėl vyriausiajai specialistei A. S. 2011 m. ir 2012 m. apskaičiuotų ir išmokėtų didesnio darbo užmokesčio ir socialinio draudimo įmokų. Vadovavosi Nutarimo Nr. 511 3 punktu ir Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymo Nr. V-232 „Dėl Užsienio reikalų ministerijos ir jos finansuojamų biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto, tarnybinių atlyginimų schemos (koeficientais) patvirtinimo“ (toliau – ir URM įsakymas Nr. V-232) priedu ir pažymėjo, kad jame nustatytas įstaigų prie URM vyriausiojo buhalterio ir vidaus audito tarnybų vadovų koeficientas yra 12–18, todėl A. S. nustatyta kategorija ir teisinis reguliavimas sutapo nuo pat jos darbo santykių pradžios.

11Atkreipė dėmesį, jog skundžiami įsakymai jau yra negaliojantys. Paaiškino, kad, atsižvelgęs į Valstybės kontrolės pastabas, atsakovas 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymu Nr. P-23 R. P. nustatė A lygio 13 kategoriją, 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-13 pavedė iš R. P. darbo užmokesčio išskaičiuoti po 5 proc. pareiginės algos nuo 2012 m. gegužės 1 d. permokai, atsiradusiai dėl neteisingai nustatytos kategorijos, kompensuoti. Taip pat paaiškino, kad 2011 m. rugsėjo 30 d. įsakymu Nr. P-19 A. M. nuo 2011 m. lapkričio 2 d. nustatė 13 koeficientą bei nedelsiant – 2012 m. balandžio 20 d. įsakymu Nr. P-15 pavedė iš vyriausiojo specialisto A. M. darbo užmokesčio išskaičiuoti 71,75 Lt dydžio sumą už 2012 m. gegužės mėnesį permokai, atsiradusiai dėl techninės skaičiavimo klaidos, kompensuoti.

12Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras atsiliepime į prašymą

13(I t., b. l. 170–173) pažymėjo, kad Energetinio saugumo centras prie Užsienio reikalų ministerijos buvo reorganizuotas prijungiant jį prie Lietuvos kariuomenės. Rėmėsi Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro 2012 m. lapkričio 30 d. įsakymu Nr. V-1334 patvirtintu Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos reorganizavimo prijungimo būdu prie Lietuvos kariuomenės sąlygų aprašo (toliau – ir Reorganizavimo sąlygų aprašas) 10 ir 12 punktų nuostatomis ir pabrėžė, jog Lietuvos kariuomenei ir Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centrui reorganizacijos proceso metu nebuvo pateiktas finansinės būklės ataskaitų rinkinys, todėl Lietuvos kariuomenė nedisponuoja finansine informacija apie Valstybės kontrolės audito ataskaitose nurodytų 2011 m. ir 2012 m. apskaičiuotų bei neteisėtai išmokėtų sumų grąžinimą, žalos atlyginimą ir neatlygintos žalos dydį. Manė, jog neperduodama buhalterinės apskaitos bylų Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija išreiškė savo valią, todėl nenuoseklia laikė URM poziciją, kuomet (juridinio asmens reorganizavimo metu) neperdavė būtinos informacijos Lietuvos kariuomenei, tačiau kilus teisminiam ginčui tvirtino, jog Lietuvos kariuomenė (ir Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras) turi pareigą atlikti veiksmus, kurių nėra įmanoma atlikti be minėtos informacijos. Pažymėjo, kad valstybei padaryta žala yra susijusi su biudžetiniais asignavimais, už kurių tinkamą valdymą atskaitinga būtent URM, turinti tiesioginį interesą dėl tinkamo žalos atlyginimo.

14Taip pat pabrėžė, jog nesutinka su Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centro procesine padėtimi, kadangi pareiškėjas skundžia Energetinio saugumo centro prie URM pareigūno veiksmus, t. y. su Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centru nesusijusio viešojo administravimo subjekto priimtus administracinius aktus. Pagal byloje esančius faktinius duomenis, kaip minėta, Lietuvos kariuomenė nevykdė URM biudžetinių asignavimų apskaitos, kuriais disponuojant buvo padaryti Valstybės kontrolės nurodyti pažeidimai, o, reorganizuojant Centrą, nebuvo perduotas finansinių ataskaitų rinkinys, todėl Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras negali atsakyti už jam neperduotus įsipareigojimus. Pareigą išieškoti permokėtą darbo užmokestį iš darbuotojų turi URM.

15Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepimu į pareiškėjo prašymą

16(I t., b. l. 103–104) sutiko su pareiškėjo prašyme išdėstytais argumentais ir motyvais bei palaikė prašyme nurodytus reikalavimus.

17Trečiasis suinteresuotas asmuo URM atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (I t., b. l. 110–115) su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

18Paaiškino, kad, patenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų atsakovo aktų nuostatų panaikinimo, neliktų nuostatų, reglamentuojančių pagal darbo sutartis dirbusių A. M. ir A. S. atlyginimo dydį, o tai prieštarautų DK 95 straipsnio 3 dalies nuostatoms, bei nuostatų, reglamentuojančių valstybės tarnautojos R. P. atlyginimo dydį, dėl to liktų nebeaišku, koks atlyginimas turėjo būti mokamas R. P., ir būtų pažeista Valstybės tarnybos įstatymo 16 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta teisė gauti šio ir kitų teisės aktų pagrindu nustatytą atlyginimą. Taip pat pripažino, kad pareiškėjo minimi darbo sutarčių punktai ir įsakymų nuostatos neatitiko galiojančių teisės aktų reikalavimų, tačiau, Valstybės kontrolei atkreipus dėmesį, Centro direktorius 2012 m. įsakymais Nr. P-21, Nr. P-14 ir Nr. P-13 pavedė vyriausiajai Centro buhalterei iš R. P., A. S. ir A. M. išskaičiuoti tam tikras permokėto darbo užmokesčio sumas kas mėnesį išskaitant po 5 proc. tarnybinio atlyginimo, iki bus grąžinta atsiradusi permoka.

19Vadovavosi VTĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Biudžetinių įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi ir 4 straipsniu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2010 m. gruodžio 27 d. įsakymu Nr. V-181 patvirtintais Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos nuostatais (toliau – ir Centro nuostatai) bei tvirtino, kad šiuo atveju teisė ir pareiga išieškoti valstybės tarnautojo padarytą žalą tenka Centrui, kuris ėmėsi priemonių susigrąžinti permokėtas sumas ir tuo tikslu iš Centro darbuotojų, kuriems buvo permokėtas darbo užmokestis, kas mėnesį buvo atskaitoma po 5 proc. iš gaunamo teisės aktų nustatyta tvarka mokamo atlyginimo. Taip pat teigė, jog Centrą prijungus prie Lietuvos kariuomenės, vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 2.97 straipsnio 3 dalimi, Lietuvos kariuomenei perėjo visos Centro turėtos teisės ir pareigos, t. y. ir pareiga išieškoti permokėtą darbo užmokestį iš darbuotojų. Be kita ko, atkreipė dėmesį, kad valstybės tarnautojo veika, dėl kurios padaryta žala valstybės institucijai, turi būti padaryta kaltais veiksmais, tačiau pareiškėjas nenurodė tai pagrindžiančių argumentų ir įrodymų, todėl tinkamai neįvykdė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 178 straipsnyje numatytos įrodinėjimo pareigos.

20II.

21Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d. sprendimu (II t., b. l. 25–34) iš dalies patenkino pareiškėjo prašymą. Teismas panaikino Energetinio saugumo centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ ir priteisė iš atsakovo A. B. Lietuvos valstybei 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti.

22Teismas, nurodęs, jog susiformavusi teismų praktika reikalauja patikrinti, ar yra viešasis interesas kreiptis į administracinį teismą, atsižvelgęs į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (pvz., LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, LVAT 2004 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje

23Nr. A3-11/2004, kt.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką (pvz., 2003 m. gruodžio 30 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2004 m. gruodžio 29 d., 2006 m. sausio 16 d. nutarimai, kt.), Biudžetinių įstaigų įstatymo 9 straipsnio 2 dalies 2 ir 6 punktų bei VTĮ 32 straipsnio 4 dalies nuostatas ir įvertinęs faktines bylos aplinkybes, sprendė, jog prokuroras, kreipdamasis į teismą, veikė teisės aktų rėmuose valstybės interesų naudai. Pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos generalinė prokuratūra Valstybės kontrolės prašymą dėl viešojo intereso gynimo gavo 2013 m. rugsėjo 9 d., į teismą su prašymu pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 8 d., t. y. per Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 1 dalyje nustatytą vieno mėnesio terminą. Taip pat pažymėjo, jog nėra praleistas ir CK numatytas bendras trejų metų senaties terminas, taikomas reikalavimams dėl žalos atlyginimo.

24Vertindamas pareiškėjo reikalavimų panaikinti Centro direktoriaus 2011 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. P-10 1 punkto dalį dėl nustatytos karjeros valstybės tarnautojų A lygio 14 kategorijos, Centro direktoriaus 2011 m. sausio 12 d. darbo sutarties Nr. 1 su A. S. 3 punkto dalį dėl nustatyto 18 koeficiento bazinės mėnesinės algos dydžio darbo užmokesčio, Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ ir Centro direktoriaus 2011 m. vasario 14 d. darbo sutarties Nr. 2 su A. M. 3 punkto dalį dėl nustatyto 18 koeficiento bazinės mėnesinės algos dydžio darbo užmokesčio pagrįstumą, dalį šių reikalavimų pirmosios instancijos teismas pripažino pertekliniais. Nurodė, kad, darbo teisiniams santykiams su A. S. ir A. M. nutrūkus po to, kai A. S. buvo atleista iš darbo, o A. M. nuo 2013 m. sausio 1 d. perkeltas į Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centro karjeros valstybės tarnautojo pareigas, iš esmės nebeliko darbo sutarčių, kurių dalis prašoma panaikinti. Taip pat kad 2011 m. kovo 28 d. įsakymo Nr. P-10 1 punktas iš esmės neteko galios direktoriui priėmus 2011 m. lapkričio 9 d. įsakymą Nr. P-23, kuriuo R. P. eitai vyriausiojo specialisto pareigybei nustatė A lygio 13 kategoriją. Atsižvelgdamas į tai, teismas nusprendė, jog pareiškėjo prašymas panaikinti minėto įsakymo bei darbo sutarčių dalis yra netenkintinas, todėl iš esmės vertino tik atsakovo 2012 m. sausio 2 d. įsakymo Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“, kuris liko nepakitęs, vyriausiajai buhalterei A. S. tarnybinis atlyginimas taikant koeficientą 18 buvo mokamas iki atleidimo, atitikimą teisės aktų reikalavimams.

25Teismas vadovavosi Nutarimo Nr. 511 3 ir 4 punktais, nurodė, kad, nepaisant to, jog URM įsakymu Nr. V-232 buvo patvirtinta URM ir jos finansuojamų biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto, tarnybinių atlyginimų schema (koeficientais) ir nustatyta, kad įstaigų prie URM vyriausiųjų buhalterių tarnybinių atlyginimų koeficientai gali būti nuo 12 iki 18, A. B., nustatydamas konkretų tarnybinį atlyginimą vyriausiajai buhalterei, turėjo paisyti ir kitų, ypač aukštesnės galios, teisės aktų reikalavimų. Vertino tai, kad atsakovas tarnybinio atlyginimo koeficientą 18 vyriausiajai buhalterei A. S. nustatė remdamasis Nutarimo Nr. 511 1 priedu, pagal kurį biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybiniai atlyginimai (koeficientais) yra 6,56–18, o Valstybės kontrolė nustatė, kad šiuo atveju buvo taikytinas nutarimo 4 priedas, pagal kurį Vyriausybės įstaigos, kitos institucijos ar įstaigos, atliekančios viešąjį administravimą, savivaldybės specialistų (vyriausiasis specialistas, vyresnysis specialistas, specialistas) tarnybiniai atlyginimai (koeficientais) yra 6,56–13, ir pažymėjo, jog šiuo atveju turi būti analizuojama, ar Centras yra priskirtinas Vyriausybės įstaigoms, kitoms institucijoms ar įstaigoms, atliekančioms viešąjį administravimą.

26Vadovavosi ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimo Nr. 536 „Dėl biudžetinės įstaigos Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos įsteigimo“ 2 punktu, kuriame numatyti Centro tikslai, Centro nuostatais, jų 9 punktu, ir darė išvadą, kad Centras atlieka viešąjį administravimą, t. y. įgyvendina įstatymus ir kitus teisės aktus energetinio saugumo srityje, tarptautinių santykių ir valstybės saugumo politikos srityje bei tuo tikslu priima administracinius sprendimus. Atsižvelgdamas į tai, konstatavo, kad atsakovas A. B., nustatydamas Centro valstybės tarnautojams ir darbuotojams, dirbusiems pagal darbo sutartis, tarnybinių atlyginimų koeficientus, turėjo taikyti (taip pat ir vyriausiajai buhalterei A. S.) Nutarimo Nr. 511 4 priedą, todėl Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ panaikino.

27Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo A. B. 34 327,29 Lt žalą Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijai pagrįstumo pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nustatydamas karjeros valstybės tarnautojai vyriausiajai specialistei R. P. A lygio 14 kategoriją, vyriausiajam specialistui A. M. ir A. S. – tarnybinį atlyginimą taikant didesnį koeficientą (18), atsakovas A. B. nepaisė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo valstybės tarnautojams laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų. Vadovavosi VTĮ 32 straipsniu ir pažymėjo, jog, remiantis bylos medžiaga, yra įrodyta A. B. kaltė, kaltais veiksmais padaryta tiesioginė žala ir priežastinis ryšys tarp žalos ir kaltų veiksmų, tai, kad neteisėtą kaltą veiklą A. B. atliko vidaus administravimo srityje (ABTĮ 2 str. 2 d.), pareiškėjo reikalaujamos priteisti žalos dydis neviršija 6 vidutinių A. B. darbo užmokesčių. Teigė, jog tokia teismo pozicija atitinka ir LVAT praktiką, suformuotą panašiose bylose (pvz., LVAT 2003 m. balandžio 10 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A10-359/2002, LVAT 2011 m. balandžio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1102/2011, kt.). Taip pat teismas nurodė, kad A. B. kaltės forma nėra tiesioginė tyčia, kalti veiksmai padaryti dėl patirties nebuvimo bei reglamentavimo neaiškumo. Tokią išvadą teismas darė įvertinęs tai, jog URM, kaip biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas iki 2012 m. pabaigos įgyvendinusi institucija, laiku nenustatė diferencijuotų pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų schemų (koeficientais), o URM įsakymu Nr. V-232 patvirtinta URM ir jos finansuojamų biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto, tarnybinių atlyginimų schema (koeficientais) (kad įstaigų prie URM vyriausiųjų buhalterių tarnybinių atlyginimų koeficientai yra nuo 12 iki 18) disonuoja su Nutarimo Nr. 511 4 priedu, nes jame apskritai nėra vyriausiojo buhalterio pareigybės. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, ir remdamasis VTĮ 5 straipsnio, DK 257 straipsnio 5 dalies nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakomybę dėl valstybei (plačiąja prasme) padarytos materialinės žalos atsakovas A. B. turėtų pasidalinti su URM, taip pat ir su Lietuvos kariuomene, kuri, perėmusi Centro savininko funkcijas, nesiėmė priemonių tęsti permokų išieškojimą iš R. P. bei A. M. atlyginimų arba, jiems atsisakius tai daryti geruoju, pateikti ieškinį (inter alia A. S. atžvilgiu), kaip tai numato VTĮ, teisme. Įvertinęs visa tai bei aplinkybę, kad A. B., nepaisydamas Valstybės kontrolės pastabų, A. S. 2012 m. ir toliau mokėjo darbo užmokestį ne pagal teisės aktais nustatytą dydį, teismas iš jo priteisė 25 000 Lt sumą bei pažymėjo, kad yra tikslinga materialinę žalą priteisti Lietuvos valstybei, kuri formuoja valstybės biudžeto išlaidas (be kita ko, ir biudžetinių įstaigų darbuotojų atlyginimams) ir kuri dėl atsakovo A. B. veiksmų patyrė žalą.

28III.

29Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 46–50) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

301. Teismo sprendimas panaikinti Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 yra perteklinis, kadangi tokio sprendimo teisinės pasekmės nėra aiškiai suprantamos. Atsakovas remiasi ABTĮ 92 straipsniu ir nurodo, kad darbo santykiai su A. S. nutrūko 2012 m. gruodžio 31 d. Centrą reorganizavus prijungimo būdu, šią aplinkybę pripažino ir pirmosios instancijos teismas, todėl nėra aišku, kokia teisinė padėtis, susijusi su A. S., yra atkuriama panaikinus minėtą įsakymą.

312. Teismo sprendimas iš atsakovo A. B. Lietuvos valstybei priteisti 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti yra neproporcingas atsakovo kaltės dydžiui. Pažymi, kad teismas pripažino, jog atsakovo kaltės forma nėra tiesioginė tyčia, taip pat kad teismas pripažino URM įsakymo Nr. V-232 neteisėtumą (nurodė, jog jis disonuoja su Nutarimu Nr. 511), tačiau nesiėmė veiksmų šio neteisėto akto atžvilgiu. Mano, jog, naikindamas Centro direktoriaus įsakymą kaip neatitinkantį teisės, pirmosios instancijos teismas turėjo panaikinti ir šį URM įsakymą ar bent jau ištirti šio norminio administracinio akto teisėtumą (ABTĮ 98 str. 5 d.). Atsakovo teigimu, tai – esminė aplinkybė, sudariusi prielaidas Centro direktoriui neteisingai pritaikyti darbo apmokėjimo schemas Centro darbuotojams. Pažymi, kad netikslus ir klaidinantis vyriausiojo specialisto (vyriausiojo buhalterio) pareigybės naudojimas norminiuose URM dokumentuose pačioje Centro steigimo pradžioje 2010 m. gruodžio mėnesį (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr.V-184 „Dėl Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“) turėjo tiesioginės įtakos būsimo Centro direktoriaus (atsakovo) veiksmams ir sprendimams (Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2010 m. gruodžio 29 d. įsakymas Nr. K-267 „Dėl A. B. perkėlimo į Energetinio saugumo centrą prie Užsienio reikalų ministerijos“). Neginčydamas nustatytos savo kaltės ir padarytos žalos įrodymų, atsakovas atkreipia dėmesį, jog pirmosios instancijos teismas neįvertino aplinkybės, kad, vos gavęs Valstybės kontrolės pastabas, jis ėmėsi taisyti padarytas klaidas, jo iniciatyva ir pastangomis buvo susitarta dėl permokos kompensavimo iš darbuotojų atlyginimo (nors tokia prievolė darbuotojams nėra numatyta) (DK 224 str. 3 d.). Apibendrindamas atsakovas mano, jog, kaip nurodė ir pirmosios instancijos teismas, atsakomybė turėtų būti padalinta tarp atsakovo ir URM, todėl sprendimas priteisti iš A. B. 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti yra neproporcingai didelis, prasilenkia su teisingu atsakomybės pasidalinimu ir neatitinka teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijų.

32Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė apeliaciniu skundu (II t., b. l. 42–45) prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį ir nenurodyti, kad Lietuvos kariuomenė yra atsakinga už Lietuvos valstybei padarytą žalą, pabrėžiant, jog Lietuvos kariuomenei jokia forma nekyla pareiga užtikrinti, kad ši žala bus atlyginta. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

331. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-968/2003, atsižvelgiant į tai, jog pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuose buvo konstatuota, kad Lietuvos kariuomenė yra (iš dalies) atsakinga už valstybei padarytą žalą, ir tai gali turėti įtakos Lietuvos kariuomenės teisėms ir pareigoms, šiais motyvais, jei jie įsiteisėtų, galėtų būti remiamasi kitoje byloje, nukreipiant reikalavimą Lietuvos kariuomenei, juos turi būti galima skųsti apeliacine tvarka.

342. Lietuvos kariuomenė nežinojo ir negalėjo žinoti apie turėtiną reikalavimo teisę į permokėtą darbo užmokestį, nes URM tokios informacijos Lietuvos kariuomenei neperdavė, be to, nei Centras, nei URM patys neturėjo tokios reikalavimo teisės (pagal CK 6.241 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 6.242 straipsnio 3 dalies, DK 224 straipsnio 4 dalies nuostatas), todėl negalėjo jos perduoti Lietuvos kariuomenei. Paaiškina, kad nuo 2013 m. sausio 1 d. Energetinio saugumo centrui prie Užsienio reikalų ministerijos tapus Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centru, reorganizavus jį pagal CK 2.99 straipsnio 1 dalį ir 2.101 straipsnio 1 dalį, Biudžetinių įstaigų įstatymo 14 straipsnio 12 dalį, URM privalėjo Lietuvos kariuomenei pateikti buhalterinės apskaitos bylas, tačiau tai nebuvo padaryta (šią aplinkybę pirmosios instancijos teismui patvirtino ir URM atstovas), o pirmosios instancijos teismo posėdžio metu pateiktose Centro finansinės būklės ataskaitoje pagal 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis ir veiklos rezultatų ataskaitoje pagal 2012 m. gruodžio 31 d. duomenis nurodyta, jog Centro balansas yra nulinis (t. y. jog nėra jokių ilgalaikio turto, įsipareigojimų, išieškotinų skolų ir pan.), dėl to, URM atstovo teigimu, URM neturėjo ką perduoti Lietuvos kariuomenei. Mano, kad URM turėtos pareigos neįvykdymą grindė reikalavimo teisės į permokėtą darbo užmokestį nebuvimu, nors ir teigė, kad visos Centro pareigos (įskaitant ir neegzistuojančią reikalavimo teisę į darbo užmokesčio permokas) po Centro reorganizacijos perėjo Lietuvos kariuomenei.

35Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į atsakovo A. B. apeliacinį skundą (II t., b. l. 70–71) prašo atsakovo A. B. apeliacinio skundo dalį, kurioje kalbama apie atsakomybės pasidalinimą su Lietuvos kariuomene, atmesti ir patenkinti Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą, nelaikant Lietuvos kariuomenės ar jos filialo Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centro atsakingais už padarytą žalą, kitą apeliacinio skundo dalį vertinti teismo nuožiūra. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismo motyvą dėl Lietuvos kariuomenės buvimo iš dalies atsakinga už Centro padarytą žalą Lietuvos kariuomenė yra apskundusi apeliaciniu skundu.

36Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 67–69) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinius skundus atmesti kaip nepagrįstus. Atsiliepimas į apeliacinius skundus yra grindžiamas šiais argumentais:

371. Atsakovo A. B. teiginys, jog teismo sprendimas panaikinti Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymą Nr. P-03 yra perteklinis, yra nepagrįstas, kadangi šis Centro direktoriaus įsakymas, kitaip nei 2011 m. kovo 28 d. įsakymas Nr. P-10 ar darbo sutartys, kuriuos pareiškėjas taip pat prašė panaikinti, atitikimo teisės aktų reikalavimams aspektu anksčiau nebuvo vertintas (kiti nurodyti dokumentai buvo įvertinti Valstybės kontrolės atlikto finansinio audito, su kurio išvadomis sutiko ir atsakovas, metu), todėl teismas pagrįstai analizavo jo atitikimą teisės aktams ir, įvertinęs kaip neteisėtą, panaikino.

382. Teismas pagrįstai nesiėmė spręsti dėl procesinių veiksmų URM įsakymo Nr. V-232 atžvilgiu. Pažymi, kad Nutarimo Nr. 511 4 priede yra numatyti tarnybiniai atlyginimai, mokami institucijų ar įstaigų, atliekančių viešąjį administravimą, darbuotojams, o URM įsakymu Nr. V-232 patvirtintoje lentelėje nėra nurodyta, jog joje nustatyti atlyginimai mokami tik institucijų ar įstaigų, atliekančių viešąjį administravimą, darbuotojams. Be kita ko, minėtoje lentelėje nurodyti duomenys ir apie vyriausiųjų buhalterių ir vidaus audito tarnybų vadovų atlyginimą pagal Nutarimo Nr. 511 1 priedą. Teigia, kad URM įsakymu Nr. V-232 patvirtintoje vienoje lentelėje nurodant duomenis dėl atlyginimų dydžių iš Nutarimo Nr. 511 dviejų priedų (1 ir 4) jie neabejotinai yra neaiškūs, tačiau tai nėra pagrindas vertinti lentelėje užfiksuotus duomenis kaip prieštaraujančius Nutarimo Nr. 511 nuostatoms. Atkreipia dėmesį, jog URM įsakymas Nr. V-232 priimtas būtent vadovaujantis Nutarimu Nr. 511. Nurodo, kad teismas teisingai pažymėjo, jog Centro direktorius, nustatydamas konkretų tarnybinį atlyginimą vyriausiajai buhalterei, turėjo paisyti ir kitų, ypač aukštesnės galios, teisės aktų reikalavimų.

393. Teismo nustatytas iš atsakovo A. B. priteistinas materialinės žalos dydis atitinka teisingumo, proporcingumo bei protingumo kriterijus, kadangi teismas, įvertinęs atsakovo kaltės formą, žalos atsiradimą lėmusias aplinkybes, būtent ir vadovavosi minėtais kriterijais, pritaikė DK 257 straipsnio 5 dalį ir sumažino atlygintinos žalos dydį beveik 10 000 Lt.

404. Pagal CK 6.241 straipsnio ir DK 224 straipsnio nuostatas, įvertinus faktines bylos aplinkybes, nėra teisinio pagrindo reikalauti, jog buvę Centro darbuotojai atlygintų permokėtas sumas. Pažymi, jog pareiškėjas savo reikalavimą nukreipė į valstybės tarnautoją, kurio neteisėtais veiksmais buvo padaryta žala valstybei, o URM ir Lietuvos kariuomenės atsakomybė, pareiškėjo manymu, galėtų būti kildinama iš to, kad nei vienas iš šių subjektų nesiėmė jokių priemonių tam, kad iš atsakovo būtų išieškota padaryta žala. Teigia, jog teismo teiginys apie Lietuvos kariuomenės (dalinę) atsakomybę nesuponuoja pareigos Lietuvos kariuomenei atlyginti atsakovo veiksmais valstybei padarytą materialinę žalą, todėl Lietuvos kariuomenės apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi.

41Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras prašymu prisidėti prie apeliacinio skundo (II t., b. l. 81–82) prašo priimti šį prisidėjimą prie Lietuvos kariuomenės apeliacinio skundo. Nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo motyvu, jog atsakomybę dėl valstybei padarytos materialinės žalos A. B. turėtų pasidalinti su URM ir Lietuvos kariuomene, nes mano, kad Lietuvos kariuomenė nėra ir negali būti atsakinga už nagrinėjamu atveju valstybei padarytą žalą.

42Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 83–84) prašo tenkinti Lietuvos kariuomenės apeliacinį skundą, o atsakovo A. B. apeliacinio skundo patenkinimo klausimą spręsti teismo nuožiūra, nelaikant Lietuvos kariuomenės ar jos filialo Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centro atsakingais už padarytą žalą. Pažymi, kad, vadovaujantis tuo, jog valstybei padaryta žala yra susijusi su biudžetiniais asignavimais, už kurių tinkamą valdymą atskaitinga URM, kuri dėl to turi tiesioginį interesą, kad žala būtų tinkamai atlyginta, mano, kad pareiga užtikrinti visišką valstybei padarytos žalos kompensavimą turėtų tekti būtent URM.

43Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerija atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 73–77) prašo apeliacinius skundus atmesti ir palikti nepakeistą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą.

44Nesutikimą su atsakovo A. B. apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:

451. Sprendimas priteisti iš atsakovo 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti yra proporcingas jo kaltės dydžiui. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gegužės 4 d. nutarimu Nr. 536 „Dėl biudžetinės įstaigos energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos įsteigimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 30 straipsniu, Biudžetinių įstaigų įstatymo 4 straipsniu, 9 straipsnio 2 dalimi bei Centro direktoriaus pareigybės aprašymo 7 punktu, trečiasis suinteresuotas asmuo URM teigia, jog Centro direktorius privalėjo tinkamai organizuoti Centro veiklą, siekti ir prižiūrėti, kad, vykdant Centrui priskirtas funkcijas ir sprendžiant jo kompetencijos klausimus, būtų laikomasi teisės aktų reikalavimų, todėl jis yra atsakingas už Centro priimtų teisės aktų teisėtumą ir atitikimą teisės aktų reikalavimams. Pažymi, kad URM, vykdydama teisės aktais jai suteiktus įgaliojimus, rūpinosi Centro veikimo teisiniu pagrindu, tikrindavo Centro teikiamas ataskaitas dėl veiklos plano įgyvendinimo bei pagal URM teiktas finansines ataskaitas kontroliavo, ar Centras neviršija jam skirtų biudžetinių lėšų sumos, tačiau neturėjo tiesioginės pareigos kontroliuoti Centro vadovo priimamų sprendimų, įsakymų teisėtumo. Nurodo, kad, būtent vykdydama Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 1 punkte numatytą pareigą prižiūrėti, ar teisėtai ir efektyviai valdomas ir naudojamas valstybės turtas ir kaip vykdomas valstybės biudžetas, Valstybės kontrolė atliko Centro patikrinimus ir nustatė pažeidimus.

462. Atsakovo A. B. argumentas dėl URM įsakymo Nr. V-232 naikinimo yra nepagrįstas, nes šioje byloje aktuali tik šio įsakymo priedo 4-oji grafa, be to, jis buvo pakeistas Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministro 2013 m. spalio 11 d. įsakymu Nr. V-226, kuriuo iš įsakymo priedo, kuriame nustatyta URM darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto, tarnybinių atlyginimų schemos (koeficientais), buvo visai išbraukti vyriausieji buhalteriai ir vidaus tarnybų vadovai. Atkreipia dėmesį, jog, priešingai nei teigia atsakovas, URM įsakymas Nr. V-232 neturėjo tiesioginės įtakos jo, kaip būsimo Centro direktoriaus, veiksmams, kadangi sutikęs eiti šias pareigas jis prisiėmė ir su tuo susijusias teises ir pareigas, taip pat atsakomybę už vadovaujamo Centro priimamus sprendimus. Pažymi, jog pagal Nutarimo Nr. 511 3 ir 4 punktus biudžetinės įstaigos savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija turi nustatyti bendrai diferencijuotas įstaigų ir organizacijų darbuotojų tarnybinių atlyginimų schemas, o vadovas nustato konkrečius darbuotojų atlyginimus (koeficientus) ir kitas darbo apmokėjimo sąlygas. Atkreipia dėmesį, jog URM įsakyme Nr. V-232 numatyti atlyginimų koeficientai prasideda nuo 12, o atsakovas vyriausiajai buhalterei A. S. nustatė patį didžiausią įmanomą atlyginimą.

473. Atsakovas A. B. vyriausiajai buhalterei didesnį nei galimas koeficientą (18) taikė ir po Valstybės kontrolės atlikto audito už 2011 m., be to, rengdamasis Centro reorganizacijai, pasirašė A. S. parengtą Centro 2012 m. gruodžio 31 d. finansinės būklės ataskaitą Nr. 4, kurioje konstatavo, kad jokių gautinų sumų nėra. Pažymi, jog iš kartu su minėta ataskaita pateikto Centro 2012 m. finansinių ataskaitų aiškinamojo rašto 7 priedo, kuriame pateikta detalizuota informacija apie per vienerius metus gautinas sumas, matyti, kad nei vienoje grafoje neatsispindi duomenys apie sumas, gautinas pagal Centro direktoriaus įsakymais nustatytą išskaičiavimo tvarką.

484. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. B. veiksmus gavus Valstybės kontrolės išvadas dėl 2011 m., todėl atmetė dalį pareiškėjo reikalavimų panaikinti Centro direktoriaus priimtus administravimo aktus.

495. Centro direktorius, eidamas Centro vadovo pareigas, privalėjo užtikrinti įstatymų, kitų teisės aktų ir Centro nuostatų laikymąsi, jis pats nustatė finansų kontrolės tvarką (t. y. ji jam buvo žinoma), todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad atsakomybė turi būti padalinta tarp A. B., URM ir Lietuvos kariuomenės.

506. A. B. apeliacinio skundo dalykas yra suformuluotas netinkamai – nėra aiškios pateikto prašymo ribos.

51Atsiliepime į apeliacinius skundus URM nesutinka ir su Lietuvos kariuomenės apeliaciniu skundu. Nurodo, kad, priešingai nei nurodyta Lietuvos kariuomenės apeliaciniame skunde, reorganizavimo metu būtent ji vengė perimti buhalterinės apskaitos bylas ir nebendradarbiavo su URM, kuri siekė jas perduoti. Teigia, kad iš byloje esančio 2012 m. gruodžio 31 d. dokumentų perdavimo akto matyti, jog Lietuvos kariuomenei buvo perduoti Centro vadovo teisės aktai (vidaus įsakymai), Centro direktoriaus įsakymai personalo klausimais, asmens bylos bei darbo sutartys, todėl darytina išvada, kad Lietuvos kariuomenė turėjo duomenis, leidžiančius sužinoti apie Centro direktoriaus priimtus įsakymus dėl tam tikrų išskaitų iš Centro darbuotojų. Pažymi, jog apeliaciniame skunde keliamas klausimas dėl Centro reikalavimo teisės į permokėtų sumų išskaičiavimą iš asmenų, kuriems šios sumos buvo permokėtos, nėra nagrinėjamos bylos dalykas, be kita ko, darbuotojai, kuriems buvo nustatyta išskaita iš jų darbo atlyginimo, tokių įsakymų neskundė. Atkreipia dėmesį, jog Centro reorganizavimo metu galiojo Centro direktoriaus įsakymai dėl išskaitų iš darbuotojų atlyginimų, todėl šie duomenys turėjo atsispindėti Centro finansinės būklės ataskaitoje.

52Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepimu į atsakovo apeliacinį skundą (II t., b. l. 86–88) prašo jo netenkinti ir atmesti kaip nepagrįstą.

53Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės normas ir pagrįstai priteisė iš atsakovo A. B. 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti. Pažymi, jog atsakovas apeliaciniame skunde nepateikė naujų, neaptartų argumentų ar įrodymų, kuriais grįstų savo poziciją dėl žalos dydžio, jo teigimu, neatitinkančios teisingumo, proporcingumo ir protingumo kriterijų. Atkreipia dėmesį, jog Centro direktorius, kaip viešojo administravimo subjekto vadovas, priimdamas byloje aptartus įsakymus ir pasirašydamas darbo sutartis, padarė tiesioginę žalą, kurią turi atlyginti pagal VTĮ 32 straipsnį; taip pat kad jo atlygintinos žalos dydis teismo sprendimu buvo sumažintas nuo 34 327,29 Lt iki 25 000 Lt. Mano teismo sprendimą atitinkant teisingumo ir protingumo kriterijus.

54Teisėjų kolegija

konstatuoja:

55IV.

56Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.

57Iš pareiškėjo teismui paduoto prašymo matyti, kad juo yra siekiama apginti viešąjį interesą. Pagal pareiškėją, šis interesas atsakovų buvo pažeistas dviem būdais: 1) tuo, kad atsakovo

58A. B., kaip Centro vadovo, priimtų įsakymų (2011-03-28 įsakymo Nr. P-10 „Dėl R. P. priėmimo į Energetinio saugumo centro prie Užsienio reikalų ministerijos vyriausiojo specialisto pareigas“ (toliau - ir Įsakymas Nr. P-10) ir 2012-01-02 įsakymo Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. P-03)) bei su Centro samdomais darbuotojais sudarytų darbo sutarčių (2011-01-12 darbo sutarties Nr. 1 su į vyriausiosios buhalterės pareigas priimta A. S. (toliau – ir Darbo sutartis Nr. 1) ir 2011-02-14 darbo sutarties Nr. 2 su A. M. (toliau – ir Darbo sutartis Nr. 2)) dalys dėl šių asmenų darbo užmokesčio dydžiui nustatyti reikšmingų jų pareigų kvalifikacinių rodiklių (pareiginė kategorija ir bazinės mėnesinės algos dydžio koeficientai) buvo nustatyti pažeidus šiuos rodiklius reglamentuojančias teisės normas. Šiuos pažeidimus pareiškėjas prašė pašalinti panaikinant tam tikras išvardytų individualių teisės aktų dalis; 2) tuo, kad dėl paminėtų atsakovo A. B. padarytų pažeidimų tretiesiems suinteresuotiems asmenims R. P., A. S. ir A. M. buvo išmokėtas didesnis, negu pagal tinkamai pritaikytus teisės aktus jiems priklausęs, darbo užmokestis, kurio (šios permokos) dalį pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo Užsienio reikalų ministerijai šio atsakovo padarytos materialinės žalos daliniam atlyginimui.

59Pasisakydama dėl pirmosios pareiškėjo prašymo dalies, kolegija pažymi, kad byloje neginčijamai nustatyta, jog išvardyti individualūs teisės aktai (įsakymai ir darbo sutartys) nustojo galioti dar prieš pareiškėjo kreipimąsi į teismą (tretiesiems suinteresuotiems asmenims

60R. P., A. S. ir A. M. pasitraukus iš užimamų pareigų dėl Centro prijungimo nuo 2013 m. sausio 1 d. prie Lietuvos kariuomenės). Tai reiškia, kad pareiškėjo siūlomas (prašomas) taikyti viešojo intereso pažeidimo pašalinimo (tuo pačiu ir gynimo) būdas (kolegijos pažymėtas pirmuoju) netenka prasmės, t. y. neatitinka viešojo intereso gynimo instituto paskirties ir tikslo. Jau vien dėl to ši pareiškėjo prašymo dalis teismo negali būti pripažinta pagrįsta. Todėl kolegija, iš esmės sutikdama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl to, kad pareiškėjo prašymo reikalavimas panaikinti tam tikras paminėtų individualių teisės aktų dalis (pastebėtina, kad tarp jų teismas nurodė ir Įsakymo Nr. P-03 dalį) yra perteklinis, pritaria teismo sprendimo daliai, kuria pareiškėjo reikalavimas dėl Įsakymo Nr. P-10, Darbo sutarties Nr. 1 ir Darbo sutarties Nr. 2 dalių panaikinimo yra atmestas. Tačiau dėl tos pačios priežasties nesutinka su teismo sprendimo dalimi, kuria buvo panaikinta Įsakymo Nr. P-03 dalis. Ši teismo sprendimo dalis kolegijos pripažintina nepagrįsta ir yra naikintina. Kartu kolegija pažymi, kad visų paminėtų individualių teisės aktų (įsakymų ir darbo sutarčių) teisėtumo klausimas nagrinėjamai bylai yra reikšmingas materialinės žalos atlyginimo, t. y. Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio, taikymo prasme. Todėl šie teisės aktai teismo turi būti vertinami, nustatant Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio taikymo požiūriu būtinas sąlygas taikyti atsakovo A. B. atžvilgiu valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės institutą: jo veiksmų neteisėtumą ir jo kaltę dėl pareiškėjo prašomos atlyginti žalos atsiradimo.

61Pasisakydama dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio taikymo byloje nagrinėjamoje situacijoje, kolegija pažymi, kad, pagal šios materialinės teisės normos 1 dalį, valstybės tarnautojas turi atlyginti savo neteisėta kalta veika valstybės ir savivaldybės institucijai ir įstaigai padarytą tiesioginę materialinę žalą. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad valstybės tarnautojas atlygina visą šio straipsnio 1 dalyje nurodytą žalą, jeigu ją padarė atlikdamas vidaus administravimo veiklą, tačiau atlygintinos žalos dydis negali viršyti 6 vidutinių valstybės tarnautojo darbo užmokesčių. Aptariami individualūs teisės aktai (įsakymai ir darbo sutartys) buvo priimti (darbo sutartys sudarytos) atsakovui A. B., kaip Centro (institucijos) vadovui, vykdant jo pareigybės aprašyme nustatytas vidaus administravimo funkcijas. Todėl jo (šio atsakovo) atžvilgiu turi būti taikomos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 2 dalies nuostatos dėl materialinės žalos atlyginimo ribojimo. Tačiau pačios tokios žalos atlyginimo sąlygos (valstybės tarnautojo veiksmų neteisėtumas, jo kaltė ir priežastinis ryšys tarp neteisėtų bei kaltų veiksmų ir žalos atsiradimo) yra nurodytos Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalyje. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingas šios dalies (valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlygų) aiškinimas ir jos nuostatų taikymas byloje nagrinėjamoje situacijoje. Pastarajame kontekste kolegija pažymi, kad šios teisės normos aiškinimas ir jos taikymas panašioje situacijoje yra aptarti Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2015 m. vasario 17 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A662-38/2015, kuri faktinėmis aplinkybėmis (tuo, kad joje, kaip ir šioje administracinėje byloje, yra (buvo) sprendžiamas klausimas dėl vykdančio vidaus administravimą institucijos vadovo materialinės atsakomybės) panaši į šią administracinę bylą. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamoje byloje, be kita ko, yra būtina vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 17 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662-38/2015 (toliau – ir LVAT 2015-02-17 nutartis) pateiktomis Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio 1 dalies aiškinimo taisyklėmis (Teismų įstatymo 33 str. 4 d., ABTĮ 13 str.).

62LVAT 2015-02-17 nutartyje (kalbant apie VTĮ 32 str. 1 d. nurodytą valstybės tarnautojo veiklos neteisėtumą) nurodyta, kad valstybės tarnautojo materialinės atsakomybės sąlyga – neteisėta veika, suprastina kaip valstybės tarnautojo pareigų, kylančių iš įstatymų, kitų teisės aktų, inter alia vidaus administravimo aktų, taip pat nustatytų konkretaus valstybės tarnautojo pareigybės aprašyme, nevykdymas ar netinkamas vykdymas. Šiame kontekste kalbant apie nagrinėjamos bylos situaciją, pažymėtina, kad, kaip nurodė pareiškėjas, atsakovo A. B. veikos neteisėtumas pasireiškė tuo, kad jis netinkamai vykdė Valstybės tarnybos įstatymo 15 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytą valstybės tarnautojo pareigą laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos, įstatymų ir kitų teisės aktų, bei jo pareigybės aprašyme nustatytą pareigą gerai žinoti įstatymus ir kitus teisės aktus. Kolegija, pažymėdama tai, jog šių pareigų netinkamas vykdymas iš esmės (formaliai) atitinka neteisėtos veikos sampratos apibūdinimą, pateiktą LVAT 2015-02-17 nutartyje, kartu pažymi, kad išvardyti reikalavimai yra bendrojo pobūdžio, todėl jų nevykdymas (netinkamas vykdymas) materialinės atsakomybės instituto taikymo požiūriu turi būti nustatomas kartu su kita materialiai atsakomybei atsirasti būtina sąlyga – darbuotojo (šiuo atveju atsakovo A. B., kaip Centro vadovo) kalte dėl prašomos atlyginti materialinės žalos atsiradimo. Todėl nagrinėjamai bylai yra reikšmingas ir šios materialinei atsakomybei atsirasti būtinos sąlygos nustatymas.

63LVAT 2015-02-17 nutartyje (kalbant apie VTĮ 32 str. 1 d. nurodytą valstybės tarnautojo kaltę), be kita ko, nurodyta, kad valstybės tarnautojų materialinės atsakomybės srityje netaikytina Civilinio kodekso 6.248 straipsnyje įtvirtinta kaltės prezumpcija; savo esme šie teisiniai santykiai artimesni darbo teisei negu civilinei teisei, o pagal darbo teisės principus materialinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti darbdavys, nes darbuotojo kaltės prezumpcija įstatymuose nenumatyta; valstybės tarnautojo materialinei atsakomybei kilti pakankama bet kuri kaltės forma – tiek tyčia (tiesioginė ir netiesioginė), tiek neatsargumas (didelis ir paprastas).

64LVAT 2015-02-17 nutartyje (jos 41 p.) taip pat nurodyta, kad atitinkamos pareigos, reikalavimai ir veiklos principai, kurių turi laikytis valstybės tarnautojai, įgyvendindami savo funkcijas, teisės aktuose gali būti apibrėžti skirtingai. Tais atvejais, kai atitinkamos teisės aktų nuostatos įtvirtina aiškią ir konkrečią, vienareikšmiškai suprantamą elgesio taisyklę (pareigą atitinkamoje situacijoje elgtis vienu ar kitu konkrečiu būdu ir pan.), valstybės tarnautojui pažeidus tokią nuostatą, konstatuotas jo veikos neteisėtumas savo ruožtu galėtų suponuoti ir išvadą apie jo kaltę (valstybės tarnautojas, žinodamas, kokio elgesio varianto iš jo reikalauja atitinkama teisės norma, savo veika sąmoningai arba būdamas nepakankamai rūpestingas bei atidus ją pažeidžia). Tačiau kitaip vertintinos situacijos, kai valstybės tarnautojų, taip pat ir įstaigų vadovų funkcijos atliekamos srityse, kuriose sprendimai priimami atitinkamai institucijai (įstaigai) naudojantis diskrecijos teise – tam tikro laipsnio laisve pasirinkti, kaip įgyvendinti įstatymuose įtvirtintas pareigas, taip užtikrinant galimybę viešojo administravimo subjektui savo kompetencijos srityje veiksmingiausiu būdu siekti viešojo intereso tikslų, taip pat srityse, kuriose sprendžiami sudėtingi, kompleksiniai, inter alia vertinamojo pobūdžio klausimai, vadovaujantis ir taikant teisės aktų nuostatas, įtvirtinančias bendro, abstraktaus pobūdžio reikalavimus, taip pat nuostatas, kurios nėra vienareikšmiškai aiškios, ir pan. Tokiais atvejais itin reikšmingas yra įvertinimas, ar valstybės tarnautojo, kurio atitinkama veika pripažinta neteisėta, kaltės laipsnis yra pakankamas jo materialinei atsakomybei kilti, taigi vertinti, ar jis elgėsi pakankamai apdairiai, rūpestingai ir atidžiai.

65Pastarųjų (VTĮ 32 str. 1 d. aiškinimo) nuostatų kontekste pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl atsakovo A. B. kaltės laipsnio, nurodė (padarė išvadą), kad jo kaltės forma nėra tiesioginė tyčia, kalti veiksmai padaryti dėl, viena vertus, patirties nebuvimo, antra vertus, dėl reglamentavimo neaiškumo, dėl to, kad, kaip matyti iš bylos įrodymų, URM, kaip biudžetinių įstaigų ir organizacijų savininko teises ir pareigas iki 2012 m. pabaigos įgyvendinusi institucija, laiku nenustatė diferencijuotų pagal įstaigų ir organizacijų darbo pobūdį ir jų dydį, darbuotojų darbo stažą, išsimokslinimą bei kvalifikaciją tarnybinių atlyginimų schemų (koeficientais), o URM 2011 m. lapkričio 8 d. įsakymu Nr. V-232 patvirtinta URM ir jos finansuojamų biudžetinių įstaigų darbuotojų, dirbančių pagal darbo sutartis ir gaunančių darbo užmokestį iš valstybės biudžeto, tarnybinių atlyginimų schema (koeficientais) (kad įstaigų prie URM vyriausiųjų buhalterių tarnybinių atlyginimų koeficientai yra nuo 12 iki 18) disonuoja su Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. liepos 8 d. nutarimo Nr. 511 „Dėl biudžetinių įstaigų ir organizacijų darbuotojų darbo apmokėjimo tvarkos tobulinimo“ 4 priedu, nes jame apskritai nėra vyriausiojo buhalterio pareigybės. Kolegija, įvertindama pirmosios instancijos teismo nurodytą nagrinėjamam ginčui reikšmingų teisinių santykių reglamentavimą, sutinka su pirmosios instancijos teismo šiuo klausimu padarytomis išvadomis. Paminėto LVAT 2015-02-17 nutarties 41 punkte pateikto aiškinimo požiūriu tai leidžia kolegijai daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju nenustatytas pakankamas atsakovo A. B. kaltės laipsnis jo materialinei atsakomybei kilti.

66Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria iš atsakovo A. B. priteisti 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti, taip pat negali būti pripažinta pagrįsta ir yra naikintina.

67Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140 straipsnio

681 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

69Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą pakeisti: panaikinti sprendimo dalį, kuria panaikintas Energetinio saugumo centro prie Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos direktoriaus 2012 m. sausio 2 d. įsakymas Nr. P-03 „Dėl tarnybinio atlyginimo koeficiento vyriausiajai buhalterei A. S. nustatymo“ ir priteista iš atsakovo A. B. Lietuvos valstybei 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti. Pareiškėjo Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroro prašymą šia apimtimi atmesti kaip nepagrįstą.

70Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

71Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai
Ryšiai
1. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš... 2. Teisėjų kolegija... 3. I.... 4. Pareiškėjas Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros prokuroras,... 5. Paaiškino, kad trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos valstybės... 6. Pareiškėjas nurodė, kad Centro direktorius A. B. nesilaikė Lietuvos... 7. Pagrįsdamas materialinės atsakomybės taikymą nagrinėjamu atveju,... 8. Atsakovas A. B. atsiliepimu į prašymą (I t., b. l. 105–109) prašė... 9. Paaiškino, kad ginčijami įsakymai buvo priimti 2011 m. pradžioje ir... 10. Atsakovas A. B. nesutiko su pareiškėjo teiginiu dėl neteisingai nustatytos... 11. Atkreipė dėmesį, jog skundžiami įsakymai jau yra negaliojantys.... 12. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras atsiliepime į... 13. (I t., b. l. 170–173) pažymėjo, kad Energetinio saugumo centras prie... 14. Taip pat pabrėžė, jog nesutinka su Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo... 15. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepimu į... 16. (I t., b. l. 103–104) sutiko su pareiškėjo prašyme išdėstytais... 17. Trečiasis suinteresuotas asmuo URM atsiliepimu į pareiškėjo prašymą (I... 18. Paaiškino, kad, patenkinus pareiškėjo reikalavimus dėl skundžiamų... 19. Vadovavosi VTĮ 32 straipsnio 1 ir 2 dalimis, Biudžetinių įstaigų įstatymo... 20. II.... 21. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gegužės 13 d.... 22. Teismas, nurodęs, jog susiformavusi teismų praktika reikalauja patikrinti, ar... 23. Nr. A3-11/2004, kt.), Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką... 24. Vertindamas pareiškėjo reikalavimų panaikinti Centro direktoriaus 2011 m.... 25. Teismas vadovavosi Nutarimo Nr. 511 3 ir 4 punktais, nurodė, kad, nepaisant... 26. Vadovavosi ABTĮ 2 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010... 27. Spręsdamas dėl pareiškėjo reikalavimo priteisti iš atsakovo A. B. 34... 28. III.... 29. Atsakovas A. B. apeliaciniu skundu (II t., b. l. 46–50) prašo pakeisti... 30. 1. Teismo sprendimas panaikinti Centro direktoriaus 2012 m. sausio 2 d.... 31. 2. Teismo sprendimas iš atsakovo A. B. Lietuvos valstybei priteisti 25 000 Lt... 32. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė apeliaciniu skundu (II t.,... 33. 1. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. spalio 15 d. nutartimi... 34. 2. Lietuvos kariuomenė nežinojo ir negalėjo žinoti apie turėtiną... 35. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepimu į atsakovo A.... 36. Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinius skundus (II t., b. l. 67–69) prašo... 37. 1. Atsakovo A. B. teiginys, jog teismo sprendimas panaikinti Centro... 38. 2. Teismas pagrįstai nesiėmė spręsti dėl procesinių veiksmų URM įsakymo... 39. 3. Teismo nustatytas iš atsakovo A. B. priteistinas materialinės žalos dydis... 40. 4. Pagal CK 6.241 straipsnio ir DK 224 straipsnio nuostatas, įvertinus... 41. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras prašymu prisidėti... 42. Atsakovas Lietuvos kariuomenės Energetinio saugumo centras atsiliepimu į... 43. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos užsienio reikalų... 44. Nesutikimą su atsakovo A. B. apeliaciniu skundu grindžia šiais argumentais:... 45. 1. Sprendimas priteisti iš atsakovo 25 000 Lt materialinei žalai atlyginti... 46. 2. Atsakovo A. B. argumentas dėl URM įsakymo Nr. V-232 naikinimo yra... 47. 3. Atsakovas A. B. vyriausiajai buhalterei didesnį nei galimas koeficientą... 48. 4. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į A. B. veiksmus gavus... 49. 5. Centro direktorius, eidamas Centro vadovo pareigas, privalėjo užtikrinti... 50. 6. A. B. apeliacinio skundo dalykas yra suformuluotas netinkamai – nėra... 51. Atsiliepime į apeliacinius skundus URM nesutinka ir su Lietuvos kariuomenės... 52. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybės kontrolė atsiliepimu į atsakovo... 53. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė teisės... 54. Teisėjų kolegija... 55. IV.... 56. Apeliaciniai skundai tenkintini iš dalies.... 57. Iš pareiškėjo teismui paduoto prašymo matyti, kad juo yra siekiama apginti... 58. A. B., kaip Centro vadovo, priimtų įsakymų (2011-03-28 įsakymo Nr. P-10... 59. Pasisakydama dėl pirmosios pareiškėjo prašymo dalies, kolegija pažymi, kad... 60. R. P., A. S. ir A. M. pasitraukus iš užimamų pareigų dėl Centro prijungimo... 61. Pasisakydama dėl Valstybės tarnybos įstatymo 32 straipsnio taikymo byloje... 62. LVAT 2015-02-17 nutartyje (kalbant apie VTĮ 32 str. 1 d. nurodytą valstybės... 63. LVAT 2015-02-17 nutartyje (kalbant apie VTĮ 32 str. 1 d. nurodytą valstybės... 64. LVAT 2015-02-17 nutartyje (jos 41 p.) taip pat nurodyta, kad atitinkamos... 65. Pastarųjų (VTĮ 32 str. 1 d. aiškinimo) nuostatų kontekste pažymėtina,... 66. Atsižvelgdama į nurodytas aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios... 67. Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsniu ir 140... 68. 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija... 69. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 13 d. sprendimą... 70. Kitą teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.... 71. Nutartis neskundžiama....