Byla A-575-1961-10

1Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Antano Ablingio, Ričardo Piličiausko (pranešėjas) ir Virgilijaus Valančiaus (kolegijos pirmininkas), sekretoriaujant Loretai Česnavičienei, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. R. (S. R.) skundą atsakovui Utenos apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (trečiasis suinteresuotas asmuo - Policijos departamentas prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos).

2Teisėjų kolegija

Nustatė

3I.

4Pareiškėjas S. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 2-8) kreipėsi į Panevėžio apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Institucija) jo darbo užmokesčio nepriemoką už laikotarpį nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. spalio 1 d. – 12 064,30 Lt. Paaiškino, kad dirba Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju. Darbo užmokesčio nepriemoka susidarė dėl to, kad apskaičiuodami priedus bei priemokas atsakovai vadovavosi Valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ) 23 straipsnio 2 dalimi, nustatančia apribojimus valstybės tarnautojų priedams prie darbo užmokesčio. Nurodė Valstybės tarnybos įstatymo 25 straipsnį, 26 straipsnio 1 bei 3 dalis ir pažymėjo, kad toks reguliavimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsniui, 48 straipsnio 1 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjo manymu, nors valstybės tarnautojams gali būti nustatomas specialus teisinis reguliavimas, tačiau toks reguliavimas privalo atitikti teisingumo, protingumo, proporcingumo principus. Pažymėjo, kad atsakovas taip apskaičiuodamas darbo užmokestį už viršvalandinį darbą, akivaizdžiai pablogino jo padėtį. Nurodė, kad apskaičiuojant ir išmokant išmokas už viršvalandinius darbus yra taikomos ne VTĮ, o Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) nuostatos bei teigė, kad DK 193 straipsnis, nustatantis mokėjimo ypatumus už viršvalandinį ir nakties darbą, neapima priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Remiasi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A17-737/2007, kurioje buvo konstatuota, kad laikas, dirbtas viršijant nustatytą darbo laiko trukmę yra viršvalandinis darbas.

5Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas prašė pareiškėjo skundą atmesti. Atsiliepime (b. l. 14-15) paaiškino, kad jis, apskaičiuodamas priedų ir priemokų dydžius pareiškėjui, pagrįstai taikė VTĮ 23 straipsnio 2 dalį. Teigė, kad kol nėra atitinkamo Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) sprendimo, valdžios institucijos neturi teisės atsisakyti vykdyti įstatymą ar kitą teisės aktą, motyvuodamos šio akto nekonstitucingumu. Pareiškėjo argumentai, kad už viršvalandinį darbą reikia mokėti remiantis DK nuostatomis yra nepagrįsti. Tai, kad už viršvalandinius darbus turi būti mokama remiantis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio nuostatomis, ne kartą yra pasisakęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1098/2007 ir kt.). Norint nustatyti, ar pareiškėjo reikalavimai yra pagrįsti, reikia nustatyti atitinkamo ketvirčio maksimaliai leistiną darbo laiko normą bei faktiškai pareiškėjo dirbtą darbo laiką atitinkamą laiko ketvirtį. Gautų viršvalandžių atveju paskaičiuoti priemoką, remiantis Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio nuostatomis. Institucija, apskaičiuodama ir mokėdama darbo užmokestį, veikė taip, kaip privalėjo pagal įstatymus.

6II.

7Panevėžio apygardos administracinis teismas 2010 m. vasario 23 d. sprendimu (b. l. 136-138) pareiškėjo skundą patenkino, t. y. priteisė pareiškėjo naudai iš atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato 12 064,30 Lt neišmokėto darbo užmokesčio. Teismas nurodė Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX?856 redakcija) 25 straipsnio 1, 7 dalis, 23 straipsnio 1 dalį, 26 straipsnio 6 dalį ir atkreipė dėmesį, kad 2008 m. gruodžio 9 d. buvo pakeistas bei papildytas Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnis, kurio 2 dalis numatė, kad priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Į šią sumą neįskaitomas šio straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytas apmokėjimas už darbą poilsio ir švenčių dienomis, nakties bei viršvalandinį darbą ir budėjimą bei šio įstatymo 25 straipsnio 1 dalies 1 ir 5 punktuose nustatyti priedai. Taip pat nurodė Vidaus tarnybos statuto 38 straipsnio 1 ir 5 dalis. Teismas rėmėsi Konstitucinio Teismo 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu ir įvertino, kad šis nutarimas reiškia, jog teisiniu reguliavimu privalėjo būti aptarta, kokiais būdais turėjo būti atlyginama už darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliekamų viršijant nustatytą darbo trukmę tais atvejais, kai apskaičiuotas ir išmokėtas darbo užmokestis viršijo nustatytą ribą. To nepadarius laikytina, kad atsakovas už faktiškai pareiškėjo atliktą darbą poilsio bei švenčių dienomis ir nakties metu, papildomų užduočių, atliktų viršijant nustatytą darbo trukmę, iki šiol nėra tinkamai (pilnai) atsiskaitęs ir to neneigia, neginčijo skunde nurodomos reikalavimo sumos. Tokia situacija prieštarauja Konstitucijai bei teisingumo principui. Nustatė, kad S. R. nurodytas laikotarpis nuo 2006 m. sausio 1 d. iki 2008 m. rugsėjo 30 d. neviršija DK 298 straipsnyje nustatyto trejų metų senaties termino.

8III.

9Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas (toliau – ir apeliantas) pateikė apeliacinį skundą (b. l. 141-143), kuriuo prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą. Pažymi, kad byloje ginčas kilo dėl Institucijos pareiškėjui taikomų apribojimų išmokant darbo užmokestį teisėtumo. Mano, kad pareiškėjo negautos piniginės lėšos turėtų būti traktuojamos kaip nuostoliai. Teigia, kad tokios kategorijos byloms turėtų būti taikomos Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalos padarymą. Pažymi, kad nagrinėjamoje byloje vienintelis tinkamas atsakovas yra Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1285/2009). Be to, pažymi, kad nors pareiškėjas teigė, jog jis dirbo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Ignalinos rajono policijos komisariato Viešosios tvarkos skyriaus Prevencijos poskyrio tyrėju, iš tiesų jis nuo 1990m. spalio 28 d. dirba Visagino policijos komisariate (po reorganizacijos – Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato Visagino policijos komisariate).

10Teisėjų kolegija

konstatuoja:

11IV.

12Atsakovo apeliacinis skundas netenkintinas.

13Nagrinėjamoje byloje ginčas teisme kilo dėl už 2006-2008 metus pareiškėjui S. R. neišmokėtos darbo užmokesčio dalies, kuri susidarė dėl minėtu laikotarpiu galiojusioje Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytos priedų ir priemokų ribos. Atsakovas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, iš kurio pirmosios instancijos teismas priteisė pareiškėjui neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, su minėtu sprendimu nesutinka nurodydamas, kad nagrinėjamoje byloje taikytinos civilinės teisės normos, reglamentuojančios atsakomybę už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, todėl tinkamas atsakovas yra ne Institucija, o Lietuvos valstybė.

14Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės ir pareiškėjo skundo reikalavimai yra tapatūs aplinkybėms, kurios buvo nustatytos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 7 d. nutartimi išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010. Minėta nutartimi išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad ginčas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo (teisingo atlyginimo už darbą) yra laikytinas tarnybiniu ginču. Kadangi nagrinėto ginčo laikotarpiu asmens darbdavio funkcijas visa apimtimi įgyvendino vidaus reikalų statutinė įstaiga, kurioje tarnavo pareigūnas, ši įstaiga pripažinta tinkamu atsakovu. Tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A1–638/2005, „Administracinių teismų praktika“ Nr. 8, p. 316–329. Vadovaujantis aukščiau nurodyta teismine praktika bei argumentais, darytina išvada, kad tinkamu atsakovu šioje byloje laikytinas Utenos apskrities vyriausiasis policijos komisariatas, o ne Lietuvos valstybė.

15Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėdamas reikalavimus, susijusius su neišmokėto darbo užmokesčio (jo dalies) priteisimu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, jog laikotarpis, už kurį neišmokėtos sumos yra priteistinos, turi būti nustatomas vadovaujantis Darbo kodekso 298 straipsniu (pvz., 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822–790/2009; 2009 m. rugpjūčio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756–859/2009). Pagal nurodytą įstatymo nuostatą, darbuotojui priklausančios darbo užmokesčio ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisiamos ne daugiau kaip už trejus metus. Kadangi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamu atveju laikotarpis, už kurį pareiškėjas prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, neviršija Darbo kodekse nustatyto 3 metų termino, o iš byloje esančios medžiagos matyti, kad pareiškėjui neišmokėta darbo užmokesčio nepriemokos dalis buvo apskaičiuota remiantis pareiškėjo asmens kortelėmis už 2006-2008 metus (b. l. 9), darytina išvada, jog pareiškėjui priteistina suma apskaičiuota teisingai.

16Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis ir argumentais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai aiškino ir taikė teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl pagrindo tenkinti atsakovo apeliacinį skundą nėra.

17Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

Nutarė

18Atsakovo Utenos apskrities vyriausiojo policijos komisariato apeliacinį skundą atmesti.

19Panevėžio apygardos administracinio teismo 2010 m. vasario 23 d. sprendimą palikti nepakeistą.

20Nutartis neskundžiama.

Proceso dalyviai